„Gyvenimas po klevu“, „Medinės akys“, „Su peteliške ant lūpų“

Romualdas Granauskas (g. 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose) – prozininkas, dramaturgas.

Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio „Mūsų žodis” ir žurnalo „Nemunas” redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje.

Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Rinkiniuose „Medžių viršūnės” (1969 m.), „Duonos valgytojai” (1975 m.) kalba apie išeinančią senąją žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralinį kodeksą. Bene svarbiausias R. Granausko kūrinys buvo apysaka „Gyvenimas po klevu” (1988 m.), kuri atkreipė visos visuomenės dėmesį. Gamta, istorija ir mitologija – visu tuo pasižymi brandžiausia apysaka „Jaučio aukojimas” (1975 m.).

Skaityti daugiau

„Turėdamas gražaus laiko, mokiau save išminties, taip pat nuoširdumo ir teisybės. Pamažu man išaugo galva ir kūnas: tokio pat didumo, kaip ir kitų žmonių, ir ėmė judėti visokie jausmai ir mintys, tik iš pradžių ne taip smarkiai, o paskui vis smarkiau ir smarkiau.“ (Novelė „Saulėlydžio senis“)

Populiarūs kūriniai

Novelė „Saulėlydžio senis“, apsakymai „Su peteliške ant lūpų“, „Duonos valgytojai“, „Medinės akys“, apysaka „Gyvenimas po klevu“.

Temos

Namų, gimtosios žemės, būties prasmės, laisvos asmenybės temos

Kontekstas

Sukūrė šeimą, turėjo dvi dukras: Gintarę ir Ingą. Kai gimė antroji dukra, R.Granauskas mokėsi Klaipėdos jūreivystės mokykloje (laivo mechaniku). Sužinojęs apie dukters gimimą, prašė leisti aplankyti artimųjų. Negavęs leidimo pėsčias parėjo iš Klaipėdos į Mosėdį. Per naktį sukorė apie 60 km. Į jūreivystės mokyklą negrįžo.

Mosėdyje, kuriame dirbo matematikos mokytoju, prasidėjo rimtas kūrybinis darbas: naktimis rašomi kūriniai. Po kurio laiko rašytojas atvyksta į Kauną. Bet nėra kur gyventi – ne tik šeimai, bet ir jam vienam. O šeimą reikia žūtbūt surinkti į vieną vietą, nes vaikai, išdalyti giminaičiams, auga atskirai. Ryžtasi įsikurti Vilniuje, nors neturi nei darbo, nei būsto. Pradžia labai sunki. Žmona su dukromis prisiglaudžia pas draugę. Ir tik 1973 m., jau įstojęs į Rašytojų sąjungą, Granauskas gauna butą Smėlio gatvėje, kur pagaliau apsigyvena visa šeima. Vilnius – paskutinė rašytojo stotelė, kur jis sakosi apsistojęs visam gyvenimui, nes daugiau nebėra kur bėgti. „Nebent į Paryžių“, – juokauja rašytojas, o taip jis gali tik juokauti, nes yra per daug lietuviškas klevas, kad prigytų svetimoje dirvoje.

Sovietmečio Vilnius nebuvo itin draugiškas neramiam žemaičiui. Ne vieną kartą prievarta, tiesiog iš gatvės, gabentas į psichiatrinę ligoninę, po gerą mėnesį atitinkamai „gydytas“, kad praeitų noras viešose vietose, gurkšnojant vynelį, nederamai kalbėti, demonstruoti savo politinį nesąmoningumą, t.y. nelojalumą sovietinei valdžiai. Rašytojas taip ir neprisitaikė, neparašė nė vieno žodžio, palaikančio socializmą. Yra prasitaręs, kad, pritrūkęs pinigų cigaretėms, jis nesigėdytų pasilenkti gatvėje prie numestos nuorūkos, bet niekados nesutiktų tarnauti okupantams, skleisti jų propagandą. Rašytojas turi labai stiprų „vidinį cenzorių“, kuris neleidžia rašant nusižengti psichologinei ar istorinei tiesai ir išduoti gyvybinius tautos interesus.

Nepriklausomybės pradžioje žurnalisto paklaustas, kaip naujoje Lietuvos situacijoje jaučiasi nacionalinės mažumos (manęs, kad Granauskas čigonas), rašytojas liepė patylėti ir pasiklausyti, kaip po žeme karstuose barška iš pasipiktinimo jo senolių žemaičių kaulai...

Vilniuje rašytojas nesijaučia visai prigijęs, miestą sunku „užgyventi“, prisijaukinti kaip namus, nes tik gimtinė atpažįsta, palaiko savą. Internetiniame Žemaičių rašytojų puslapyje, kur pateikti Granausko atsakymai žemaičių tarme, galima rasti jo skaudų prisipažinimą: „Niekur žmogus nesijauti toks vienišas, kaip mieste“. Jo dvasios namai – gimtosios Žemaitijos kalneliai, jos medžiai, jos vandenys, jos dubenėtieji akmenys, jos sodybos ir svarbiausia – jos žmonių kalba, kurioje užkoduota visa jo genties praeitis; o ir jame pačiame ji užkoduota. Ir dar – tas kankinantis negalėjimas būti su gamta: „Nei aš čia matau, kaip saulė teka, nei kaip leidžiasi.“ Jokia iškyla į gamtą negali pakeisti gyvenimo joje ir su ja. Kita vertus, Vilnius – tai visos tautos ir jos kultūros centras, namai, kurie rašytojui reikalingi, kad justų gyvenimo visumos pulsą.

2002-aisiais už rinktinę „Su peteliške ant lūpų“ rašytojui paskirta Lietuvos nacionalinė premija. Mirė 2014 m. spalio 28 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse

1. Daubaras — protagonistas, tėvas. Nemėgo ūkio darbų, nes jis meniškos prigimties. Paveikslas — abejingo, pikto, nedraugiško, bet iš tikrųjų kuklaus vyriškio, atsiribojusio nuo visuomenės.

2. Nemanau, kad veikėjas kaimo žmogus, nes jo visas kaimas bijojo. Veikėją galima vadinti kultūros žmogumi, bet ne kaimo bendruomenės, nes jis atsiribojo nuo kitų.

3. Kaimas jo „bijojo kaip bepročio“, laikė jį šiek tiek pavojingu ir keistu.

4. Ko gero, svarbios. Veikėjas parašė pareiškimą į kolūkį. Dėl kolektyvizacijos (pasibaigusi 1953 m.) darbuotojų produktyvumas ir motyvacija smuko. Tikėtina, kad tai žlugdė morališkai veikėją.

5. Akys menininko, kuris stebi žmones ir bando juos suprasti. Akys bendruomenės, kuri yra egoistiška, nes rūpinasi tik savimi. Nepasikeitė kaimo bendruomenės požiūris į Daubarą netgi po jo mirties, rašytojo tikslas priversti skaitytoją apmąstyti individo santykį su kaimo bendruomene.

6. Taip, keičia nuomonę, nes sužinome, kad iš tikrųjų Daubaras buvo meniškos prigimties, deja, bendruomenės nesuprastas žmogus.

7. Kiekvienas ieško tik savęs, tai liudija jų egoizmą ir egocentrizmą.

R. Granauskas yra menininkas dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. Pagal kūrinių tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jos šaknis. Tačiau nuo etnografinių ir buitinių realijų į būties gelmę krypstanti kūryba jau reikalauja kitokios meninės kalbos.

R. Granausko tekstai kuria įsimintiną archetipinį veikėją ir labai savitą būties modelį, pagrįstą archajine baltų pasaulėjauta. Rašytojo meninis pasaulis, kartais vadinamas magiškuoju, tarytum iškrenta iš istorijos ir civilizacijos konteksto. Visas pasaulis tarsi yra paslaptingo gyvybės prado sklaida, tačiau jį vis labiau užgožia technologinės civilizacijos triukšmas ir chaosas.

Rašytojo meninės vaizduotės esmė – kolektyvinės atminties pradas žmoguje. Jo kūrybai būdingi pastovūs gamtos ir buities vaizdai: kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis – visa tai, kas amžina šalia žmogaus. Šie archetipiniai vaizdai tampa prasmingomis metaforomis, būties simboliais. Ties jais susikaupusi kūrybinė sąmonė vengia nereikalingų žodžių, kūrinyje daug kas pasakoma užuominomis.

Veikėjai mažai kalba, labiau už žodžius juos sieja bendri darbai ir daiktai, o giliausi jų santykiai skleidžiasi tiesiog tyloje. Tylinti būtis sumenkina egocentrinę žmogaus reikšmę ir išryškina jo archetipinę esmę. Toks susikaupimas stabdo veiksmą, skaitytojo dėmesį kreipia į metaforišką vaizdų sistemą. Tai – poetinės kalbos ypatybės prozoje, moderniosios literatūros požymiai.

R. Granausko prozoje – agrarinio pasaulėvaizdžio viešpatavimo laikas ir kartu jo griuvimas, irimas totalitarizmo sąlygomis, kai sparčiai daugėjo nužemintųjų – atplėštų nuo žemės, laisvės ir istorijos, nuo kūrybos, papročių ir paveldimų dorovės normų.

Kaime atsiranda sovietinių laikų padaras – ištuštėjęs prisitaikėlis.

R. Granauską galima vadinti agrarinės kultūros sutemų menininku. Taigi rašytojas tarytum išardo ir išskaido modernųjį individą, sumažina jo asmeninių jausmų reikšmę, įvairiausiais egzistenciniais ryšiais sujungia žmogų su jo aplinka, išskleidžia gyvenimą kaip santykių sistemą, o tai yra jau vėlesnio, posmodernaus mąstymo ženklai.

R. Granauskas naujai įprasmina tradicinę lietuvių literatūros tematiką ir savo kūriniais žengia į XXI amžių.

Mokytojai rekomenduoja peržiūrėti LRT pastatytą filmą

„Gyvenimas po klevu“ (1988 m.) - pats svarbiausias ir įdomiausias R. Granausko kūrinys, kuriame įtaigiausiai apmąstomas lietuvių tautos likimas po sovietinės valdžios reformų.

Lietuva nuo seno – žemdirbių kraštas. Kaimo žmonės buvo mūsų nacionalinių ypatumų bei vertybių saugotojai. Taigi kaimo fizinis bei moralinis sugriovimas gresia visos tautos išnykimu.

Gyvenimas – ne tik egzistencinė sąvoka. Tai ir namai, sodyba – visa tai, kas supa valstietį. Juk „namas“ ir „namai“ - taip pat skirtingos sąvokos: namas - tai tik pastatas, o namai - šeimininko įdėtas dvasinis turinys. Ne kiekvienas namas yra namai.

Klevas apysakoje - tai:

• pasaulio medžio įvaizdis,
• reiškiantis sutvarkytą,
• stabilią būtį, visų trijų sferų - požemio, žemės ir dangaus (šaknų, liemens ir viršūnės)-amžiną ryšį.

Gyvenimas po klevu - tai buvimas ant šaknų, po šakomis, tai žmogui skirtas laikas po amžinuoju medžiu. Žmogus, gyvenantis tokioje ypatingoje erdvėje, siekia išlaikyti amžinąsias vertybes, perduoti jas kitai kartai.

„Gyvenimas po klevu“ - nedidelės apimties, koncentruotas, tačiau labai gilus kūrinys. Jame tik viena pagrindinė veikėja - senutė Kairienė.

Apysakos laikas dvejopas: realusis-viena diena-ir prisiminimų, pagrindinės veikėjos apmąstymų laikas - pokaris, kolektyvizacija.

Visą senosios Kairienės kelionę galima suskirstyti į tris epizodus pagal erdves, kurias tenka senajai pereiti:

1. Namai. Tai sava, artima erdvė, kuri baigiasi ties didžiu asfaltu.
2. Plentas - svetima, pikta, agresyvi erdvė.
3. Gyvenvietė - uždara, negyva erdvė.

Kairienės kelias į gyvenvietę - jos atminties kelias per savo gyvenimą. Trys erdvės atitinka tris gyvenimo tarpsnius. Tai trys nuopolio ratai - Kairienės žmogaus Konstantino, jos sūnaus Stepono ir anūko Dariaus. Visų žlugimo priežastys išorinės, tačiau kiekvienam nuopolio rate vis giliau prasiskverbiančios į žmogaus dvasią.

Gyvenvietė, kurioje tenka būti Kai- rienei, žmonės, su kuriais jai tenka bendrauti, piešiami vis niūresnėmis spalvomis.

Ypač didelis dėmesys čia skiriamas jaunosioms moterims-marčiai ir anūkienei. Labai ryškus kontrastas tarp Kairienės ir jaunųjų moterų mąstymo, meilės, ištikimybės, pareigos supratimo.

Senutei nesuprantamas moters troškimas valdyti vyrą, kontroliuti jo pinigus. Ten, kur žmona tampa duondaviu, šeimyniniai santykiai išsigimsta. Kiekvienas turi turėti savo vietą; vyras pelno duoną, o moteris augina vaikus, globoja vyrą, atlieka moteriškus ūkio darbus. Toks šeimos modelis priimtinas ir teisingas.

Įtampa vis auga. Senoji supranta, kad ji visai svetima šiame naujame pasaulyje.

Kairienės mirtis atrodo neišvengiama ir natūrali. Niekas nesieja jos su baisiu ir išsigimusiu pasauliu. Ji gina, kiek pajėgdama, savo namus, klevą-viską, kas jai liko gyvenime. Deja, naujojo gyvenimo sukurtas monstras sutraiško senutę.

Pokario laikotarpis, antroji sovietinė okupacija.

Filme matomi seno žmogaus simboliai, tradicinė kultūra: rožančius, kryžius, maldaknygė, nuotraukos.

Monika — tradicinių vertybių agrarinio kaimo žmogus, likusi našle, viena visą žiemą iš trobos neišėjo. Tarsi priešprieša M. Katiliškio romano veikėjai Monikai Doveikienei

Vieną balandžio rytą ji junta kažką, galbūt tai senatvės nervas, bet išties junta klevą, budinimą.

Ji prisimena praeitį, artimuosiuos ir gyvenimą prieš kolektyvizaciją, okupaciją — ir tautos, ir gamtos sąstingį (žiemą).

Steponas išraižė TSRS ženklą ⭐ ant stalo. Tėvas nubausmino ji.

Okupacijos pradžioje pastatyti absurdiški mokesčiai už medžius.

Atsiranda butelis. Ir kai lietuviui liūdna, jis dainuoja.

Regis, ir rūko.

Konstantinas (tėvas, Monikos vyras) gyvens be savo žemės ir grūdų — prasideda kolektyvizacija.

Lietuviškos knygos sudedamos į stalčių ir užrakinamos: V. Kudirkos, S. Daumanto.

Močiutė (Monika) išeina į lauką. Visi išsikėlę.

Individo ir bendruomenės santykis grožiniuose kūriniuose

Neretai lietuvių literatūroje vaizduojami sudėtingo charakterio žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo bendruomenei abejingi ir pikti, bet iš tikrųjų tiesiog nemoka išreikšti savęs. Būtent toks veikėjas vaizduojamas Romualdo Granausko apsakyme „Medinės akys“. Protagonisto Daubaro kaimas „bijojo kaip bepročio“. Šis vyriškis užsidaręs savo kambaryje drožinėjo medines statulėles — kambaryje galima rasti lentyną, ant kurios surikiuotas „stovėjo kone visas kaimas“ — tai kruopščiai išdrožti kaimo gyventojai. Tikėtina, kad ir šiandien yra žmonių, kurie turi įdomių projektų, netradicinių idėjų, bet nedrįsta pasidalinti su kitais. Galbūt dėl to, kad bijo kritikos arba tiesiog jaučiasi svetimi ir nepriklausantys bendruomenei. Sovietų Sąjungos socializmo, tiksliau komunizmo, ideologinė propaganda teigė, kad kiekvienas žmogus dirba vardan proletariato, tik įvedus turto nusavinimo ir perskirstymo politiką gali vyrauti lygybė tarp visų dirbančiųjų. Minėta ideologija nevertino tokių kaip Daubaras, todėl jis jautėsi svetimas. Galbūt kaimas būtų gerbęs jo polinkį į meną, nes kiekvienas drožinys „ buvo vis kitoks, išdrožtas vis kitaip, panašus ir kartu nepanašus, ir net nejauku buvo žiūrėti“, tačiau jo nesuprato. Juk Daubaras nebuvo girtuoklis ar beprotis, gyveno netgi skurdžiai: „Jis gulėjo savo senoj lovoj ant šono, susirietęs kaip šuo, kuriam buvo šalta.“ Tačiau kaimo bendruomenei jis nerūpėjo, todėl jo neužjautė. Kitaip sakant, Daubaras patenkino status quo ir nebandė pasikeisti, o priėmė realybę tokią, kokia ji yra. Visas kaimas apžiūrinėdamas statulėles „stebėjosi, veržė vienas iš kito, ieškojo savęs ir kaimynų“, jautė ryšį su Daubaro menu, bet ne su juo. Deja, menininkas gulėjo užmirštas, net akių jam niekas neužspaudė. Taigi, Romualdo Granausko vaizduojamas protagonistas buvo vienišas ir nebandė užmegzti ryšių su bendruomene, ko gero, bijodamas, kad jo nesupras ir nevertins.

270 žodžių

1. Kokioms dviem kartoms atstovauja vaizduojami žmonės? Kaip jie bendrauja? (2 t.)
2. Kur ir iš kur parsivežė jaunasis Vaitkus savo tėvą? Kaip tėvas jaučiasi naujoje erdvėje? Koks jo požiūris į vaistus? (3 t.)
3. Kodėl jie nusprendė pirkti naują sodybą? (1 t.)
4. Kodėl tėvui nelabai patiko ši sodyba? Ką jis žinojo? (2 t.)
5. Papasakokite apie Uršulę. (2 t.)
6. Kokių filosofinių (egzistencinių) minčių tau kelia ši ištrauka? (3 t.)

„Laikrodis rodė pusę aštuonių vakaro. Nejaugi iš tikrųjų reikės gerti vaistų, kad užmigtų? Burnoje buvo sausa, ir jis vėl nuėjo į virtuvę užsikaisti arbatos. Kol užvirė arbatinukas, jis sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į kiemą. Stalo viduryje stovėjo tuščias baltas puodukas su raudonu apvadu, didelis toks puodukas, skirtas tikriausiai buljonui, o ne arbatai, tai buvo tėvo puodukas, kurį jis atsivežė dar iš ten, „iš namų“, kaip jis pats sakydavo. Vaitkus niekuomet jo neliesdavo, o dabar net krūptelėjo: juk jis šiandien iš jo jau gėrė! Taip, šiandien, prieš eidamas gulti!.. ir nepastebėjo, kad geria!.. Ir Vaitkus dabar aiškiai suprato, kas pasikeitė jo gyvenime. Nuo pirmos gimimo akimirkos apie mus vaikšto mirtis. Tačiau glaudus kitų žmonių ratas – senelių, tėvų, vyresniųjų brolių ir seserų – savo pačių mirtimis gina mus nuo jos. Jie tarytum sako: „Pirma mus, mirtie, pirma mus, o tik vėliau, kai ateis eilė – patį jauniausiąjį iš mūsų.“ Metams bėgant, artimųjų ratas mažėja, tirpsta jų gretos ir vis didesni tarpai tarp pačių gynėjų. O dabar tarp Vaitkaus ir mirties jau nebestovi niekas... Kažkodėl prisiminė, kaip tėvas, gyvendamas pas jį, visuomet pirmas eidavo atidaryti lauko durų. „Tu sėdėk, sakydavo, aš pats įleisiu.“ Ir visuomet atsistodavo tarp jo ir laiškininko, tarp jo ir kaimynės, tarp jo ir apsirikusio žmogaus. Jis žinojo savo didžiąją pareigą ir iki galo ją atliko: sutiko, įsileido ir pats kartu išėjo. Grįžęs vakare iš darbo, Vaitkus rado jį virtuvėj ant grindų – išėjimas buvo staigus ir trumpas, nieko per daug neapsunkinantis: gyvenau, kol galėjau, bet atėjo laikas – ir išeinu, neužtrukdamas ilgiau nė dienelės.“

7. Kaip senoji karta vertina mirtį? (2 t.)
8. Paaiškinkite apsakymo pavadinimą (ką simbolizuoja peteliškė, kodėl ji minima du kartus kūrinyje?) (2 t.)
9. Kuo neįprastas Granausko sukurtas meninis pasaulis? Kokių šio prozininko kūrybos bruožų atpažinote šiame apsakyme? (2 t.)
10. Ar tiki, jog egzistuoja ir kita tikrovė, nematoma akimis? (1 t.)

Ką slepia R.Granausko peteliškės sparnų plastėjimas?

What does R.Granauskas conceal from the reader in a flap of butterfly‘s wings?

R.Granauskas – talentingiausias iš šiandien gyvenančių lietuvių prozininkų, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas.Malonu apie jį šiandien kalbėtis su žmonėmis, išmanančiais, kas yra gera literatūra.

R.Granauskas is the most talented modern prosaist of Lithuania, a recipient of the Lithuanian National Award. It is a great pleasure to talk about him with people who understand what good literature is.

R.Granausko kūryba – platus prozos žanrų spektras: romanai, apysakos, apsakymų rinkiniai, esė, drama.

There is a broad spectrum of prose genres in R.Granauskas‘s creation – novels, novellas/ narrative/stories, short story collections, essays, a drama.

R.Granauskas – klasikas ir modernistas drauge

R.Granauskas is both a classicist and a modernist.

Klasikiniai kūrybos bruožai:

• atsirėmimas į gimtąją žemę,
• agrarinės kultūros apmąstymas,
• dėmesys gamtai, žemdirbio mąstymui, jo darbams,
• senųjų žmonių vertybių akcentavimas,
• pastovi ženklų sistema:kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis,
• puošni kalba.

Features of classicism in his works:

• relationship with native land,
• the idea that nature and human could be understood by reason and thought peasants‘ way of life and customs,
• emphasis on the values of the old generation and the laws of human existence
• symbolism: a yard, a well, a tree, a bird, a sunset
• persuasive, impressive style

Modernizmo apraiškos:

• pasaulį mato gražų, bet liūdną,
• teminis centras – mirtis,
• dėmesys pasąmonei,
• veikėjai mažai kalba, giliau jų santykiai skleidžiasi tyloje,
• magiško pasaulio ženklai,
• metafora – ne priemonė, o mąstymo būdas.

Characteristics of modernism:

• the world is observed as beautiful though sad,
• in the centre of his works is death,
• attention is paid to subconsciousness,
• characters are never loud or provocative, they communicate in silent way
• symbols of mystery
• metaphor is not a device of writing but it is a way of thinking.

Novelė „Su peteliške ant lūpų“

... apdovanota prestižine A.Vaičiulaičio premija, kuri skiriama lietuvių rašytojams už geriausią metų novelę.

The novella "With a Butterfly on the Lips" has received the prestigious A.Vaičiulaitis award which is given to Lithuanian writers for the best novella of the year.

Fabulos pagrindą sudaro pagrindinio veikėjo Vaitkaus būsenos po tėvo laidotuvių vaizdavimas

The plot of the story focuses on depicting Vaitkus‘s feelings and emotions after his father‘s funeral.

Simbolinis novelės struktūros vaizdas / Symbolical view of the novella

• Novelės pasaulį galime suvokti kaip uždarą gyvybės ratą.
• Buljono puodelis simbolizuoja vyrų erdvę, su kuria susijęs Vaitkus, jo tėvas, tėvo draugai, atskubėję į laidotuves.
• Raudonas puodelio apvadas išreiškia gyvenimo/ mirties opoziciją, tai savotiškas gynybos nuo mirties ratas.

• The world of novella is portrayed as an endless cycle.
• A cup of buillon symbolizes the men‘s space that Vaitkus, his father, father‘s friends, attending the funeral are related to.
• A red rim of the cup represents the antithesis of life and death, which stands for particular defence against death.

• Jurginų puokštė įprasmina moterų erdvę, gamtos ir magijos pasaulį, su kuriuo susijusi Uršulė ir Irenos teta. Jurginai, tradicinės senų lietuvių moterų gėlės, padeda įveikti magijos ženklus ir grąžina pasauliui harmoniją.
• Peteliškė – dominuojantis įvaizdis, jungiantis abi erdves.
• Balta peteliškė įprasmina tyrą tėvo sielą, jo prasmingo gyvenimo paslaptį.
• Juoda peteliškė simbolizuoja Uršulės sūnaus, neradusio savo vietos nei šiame, nei aname pasaulyje, neramią dvasią.

A bouquet of dahlias symbolizes an idea of women‘s space, the world of nature and magic, which Ursule and Irene‘s aunt, are related to. Traditional flowers adored by elderly Lithuanian women help Jurgina to overcome magic and bring back harmony to the world.

The butterfly is a dominant image connecting both the spaces.

The white butterfly symbolizes innocent father‘s soul, the mistery of his meaningful life.

The black butterfly symbolizes Ursule son‘s , restless soul. He failed to find his place in neither of the worlds.

Vertybės

• Žmogaus gyvenime itin svarbus kartų ryšys( tėvo ir sūnaus santykiai).
• Mirusiųjų pasaulis toks pat reikšmingas kaip ir gyvųjų: mirusieji mus veikia, kontroliuoja, perspėja (tėvas ir jo draugai, mirusi Uršulė ir jos sūnus).
• Brangintinas etinis dorovinis jausmas, kuris yra prasmingo žmonių ryšio pagrindas(tetos elgesys su mirusios Uršulės siela).
• Prasmingos modernaus žmogaus, vienišo ir pažeisto chaoso jėgų, pastangos ieškoti harmonijos su savimi ir pasauliu(Vaitkus stengiasi prisijaukinti Uršulės namus).

Values

Relationship between generations (between the son and the father) is extremely significant in man‘s life.

The posthumous life is as important as real one: the deceased influence, control and warn us ( father and his friends, the late Ursule and her son).

Ethical morality should be cherished as it is supposed to be the core of meaningful relationship among people (aunt‘s behaviour with the spirit of the late Ursule.)

A modern lonely man‘s, who has been hurt by the power of chaos, attempts to make every effort to seek harmony with the world and himself.

Išvados

• Nuo darnaus kartų ryšio, anot R.Granausko, priklauso tautinės kultūros gyvybė.
• Gyvenimas – tai sudėtinga, jautri santykių ir sąveikų sistema.

Conclusions

According to R. Granauskas national cultural vitality depends on harmonious relationship between generations.

Life is a system of complicated interactions and subtle relations..

Romualdas Granauskas aprašo senojo Lietuvos kaimo žmones, jų buitį, papročius. Novelėje „Duonos valgytojai“ rašytojas vaizduoja ne tik kartų konfliktą, bet labai subtiliai, jautriai atskleidžia gražų senųjų gyvenimą, pagrįstą tradicija, tikėjimu, šventumu.

Vaizduojamasis pasaulis

Apsakymo veiksmas vyksta vasarą, tuo metu, kai Lietuva buvo okupuota SSRS (jau instaliuoti rubliai, tai SSRS valiuta) ir buvo steigiami kolūkiai. Viskas buvo atimta iš žmonių, tačiau liko darbštumas, įpročiai ir papročiai, kuriuos išsaugojo senieji žmones.

• Išskiriamos dvi duonos rūšys: naminė duona ir sava duona. Sava duona-dabarties asociacija, naminė duona – praeities, istorijos dalis dabartyje.
• Kūrinyje vyrauja atsisveikinimo su žemdirbio kultūra nuotaikos.
• Žmones jungia bendri darbai, meilė, draugystė ir kiti santykiai, o skiria savimeilė, gobšumas, neapykanta.
• Kūrinio erdvės: savi namai, kiemas, vartai, keliukas.

Pasakotojas objektyvus ir visažinis, visaregis, informuojantis apie veikėjų veiksmus, kalbantis trečiuoju asmeniu. Taigi pasakotojas kartu susitapatina su pagrindiniais veikėjais, įeina į jų sąmonę, išgyvena ir jaučia tą patį, ką senieji Rimkai.

Kūrinio kontekstas – biblinis ir mitologinis, nes ryškus duonos aukojimo dievams motyvas, kuris siekia užtikrinti pasėlių derlių, apsaugą namams. R.Granauskas duonos valgymą novelėje paverčia sakraliniu veiksmu – aukojimu, susitikimu su mirusiaisiais ir pasiruošimu ramiai, šventai numirti.

Rašytojui svarbi ne tik šeima, jos vidinis grožis, savitumas, tradicijos, tačiau ir kartas skirianti savitarpio nesupratimo, atšiaurumo siena, kurios dėka nyki realybė (miestų kūrimasis, “naujasis” pasaulis) perskyrė dvasinį žmonių vientisumą, savitarpio pagarbą, prieraišumą šeimai, namams, gimtajai žemei.

Senųjų Rimkų gyvenimas: tarpusavio santykiai, vidinis pasaulis, vertybės, pasaulėjauta

Tarpusavio santykiai ramūs ir harmoningi. Vertinama duona. Gyvena agrariniame kaime ir atstovauja tradicinio, natūrinio ūkio (sau darau maistą) gyvenimo būdą. Dėkingi, vertina duoną, savo namus laiko tarsi šventove.

Rimkų dukters Marytės ir žento gyvenimas: tarpusavio santykiai, vidinis pasaulis, vertybės, pasaulėjauta

Šie du veikėjai chaotiški, jų gyvenimas nėra toks stabilus kaip senųjų Rimkų. Naujoji karta prisitaiko prie okupacijos. Okupantai aiškių vertybių neturi.

Kokie įvaizdžiai simbolizuoja agrarinio kaimo nykimą?

Lietuvoje prasideda industrializacija, melioracija, todėl žmonės turėjo išsikelti į miestą ir ten galėjo apsipirkti: „jaunosios šeimininkės nė kepti nebemoka, užaugs vaikai, neragavę naminės duonos skonio.“

Ką simbolizuoja duona lietuvių kultūroje?

„Duona – tai sūnai, dirvos, arklių žvengimas, geležies žvangėjimas kalvėje, apšarmoję rąstų vežimai iš miško, noras ilgai ir teisingai gyventi;“

Kodėl žentas neturi vardo?

Nešilti santykiai, jis visiškai svetimas.

Agrarinės pasaulėjautos žmonės namų erdvę laiko būties centru. Apie tai rašė XX a. prozininkas ir dramaturgas Romualdas Granauskas, gimęs 1939 metais, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Mažeikiuose, apsakyme „Su peteliške ant lūpų“. Rašytojas, gyvendamas sovietmečiu, matė, kaip keičiasi požiūris į namus, kaip sakralią erdvę. Novelės pagrindinis veikėjas Vaitkus, sovietinėje Lietuvoje užaugusios kartos atstovas, gyvena ir mąsto visiškai kitaip nei jo senas tėvas, agrarinio kaimo atstovas. Protagonistas gyvena daugiabučio namo bute Vilniuje, tėvą iš kaimo parsivežė, tik sveikatai pablogėjus (be to, melioracija išdraskė sodybą). Senam žmogui miestas svetimas, kenčia tarp blokų ir mūrų, todėl pasiūlo sūnui pirkti trobelę kaime, neva bus investicija, bet pats norėjo „ištrūkti iš miesto, iš jo dulkių ir šiukšlių“, paskutines vasaras praleisti kaime. Bet tėvo nebėra, ir sūnus apmąsto namo pirkimą. Prisimena, kaip draugė Irena surado pirkinį ir įtikino įsigyti namą „Aukštaitijoje, valanda kelio nuo Vilniaus, prie nedidelio, bet gražaus ežero.“ Deja, trobelėj tebegyveno Uršulėlė („kuprota senučiukė, kuri, kol gyva, nežadėjo niekur iš čia keltis“). Tai buvo jos namai, galima sakyti, šventovė. Senasis Vaitkus jautė, jog ta erdvė priklauso tik Uršulėlei ir jos sūnui (kalėjime buvo papjautas, bet niekas to nepasakė motinai), todėl toj troboj gyventi negalės: „Man čia kažko negerai.“ Šie namai priklausė vienišai motinai, tai nebūtų vieta, kurioje nei Vaitkus, nei jo tėvas jaustųsi saugiai. Anot pasakotojo, namas kaimo žmogui ne tik būstas, bet „užgyventa“ vieta. Todėl tėvas sūnui paaiškina: „gimei, ten mirei, ten vaikus užauginai, ten tavo ir užgyventa. Svetimam ten nėr vietos.“ Taigi „žemė po namu visa prisigėrus [...] To. Tos moters...“ Tai buvo vienintelis tėvo vizitas. Lygindami senuosius kaimo žmones su sovietmečio kartos atstovais (sūnus Vaitkus, Irena), galime daryti išvadą, jog šie nejaučia gilaus sakralinio ryšio su namais, namai nėra šventovė. Taigi Romualdas Granauskas novelėje „Su peteliške ant lūpų“ atskleidė, kad namai įgyja visiškai skirtingas reikšmes senajai ir jaunajai kartai, kuri praranda vertybinį pamatą dėl sovietų okupacijos ir nebejaučia tokio ryšio su namais, kokį jautė agrarinės pasaulėvokos žmonės.

315 ž.

Senojo Lietuvos kaimo sodyboje buvo kuriama, saugoma ir atkuriama visa agrarinė kultūra, apsieinanti be tolimų miestų, karalių, beveik be pinigų. Metaforiškai mąstant – ten buvo saugomi ir iš kartos į kartą su pastatais ir daiktais perduodami tos kultūros atkūrimo šifrai. Juos vis dar bandome perskaityti, dažniausiai tik iš knygų, o ne iš gyvų pavyzdžių.

Menas, literatūra, liaudies kultūra, rašytojai, meno kūrėjai, išeiviai ir tremtiniai savo prisiminimuose yra paliudiję, kaip namų, gimtosios sodybos vaizdinyje buvo sutelkta viso jų gyvenimo programa, likimas, kaip iš jų buvo išsinešta kalba, pradžiamokslis, šventės ir papročiai. Namų vaizdinyje bene daugiausia visko sutelkta, nes jie niekada nebuvo vien tik buitinis statinys apsiginti nuo nepalankių orų ar ištikus nepritekliams.

Kitaip praktišku protu būtų sunku paaiškinti, kam visa ta namo ir jo aplinkos puošyba, nesusijusi su jokia nauda, pragyvenimu. Pravartu prisiminti dainose nuolat minimą dvarą, dvarelį. Nors mūsų autentiški agrarinės kultūros kūrėjai – neturtingi kaimiečiai – nevaldė jokių dvarų, kurie reiškė rūmus, turtingo ir kilmingo asmens rezidenciją, dainose valstiečio gryčia, troba patiria nematytą virsmą, tampa mitiniu, lyg ir nerealiu vaizdiniu, atsiduria visų aukščiausių vertybių sąraše. Joje viskas taip puošnu, tarsi ji galėtų būti rūmai, o ne XIX a. baudžiauninko akis graužianti dūminė pirkia per šalčius užkamšomais mažais langeliais, samanomis apžėlusiu stogu. Tačiau šioje pirkelėje buvo kuriamos ir dainuojamos dainos apie dvarą, dvarelį, vario vartelius ir pan.

Taip pat ir buitiniame gyvenime lietuvio namai yra daugiau negu gyvenamasis būstas – tai liudija jų puošyba, aplinkos sakralizavimas statant kryžius ir koplytstulpius. Neretai jie stovėdavo darželyje, kai kur vadintame rojumi, iš kurio dainose žemės vargų vargti simboliškai išvaroma tekanti duktė. Namai, daugiausia Žemaitijoje, dar buvo vadinami gyvenimu, į šį žodį sudedant viską, kuo žmogus gyvas, garbingas, užimantis teisėtą vietą bendruomenėje ar net Dievo akivaizdoje.

Taigi namai žmogui buvo viskas: gimimo, šeimos steigimo vieta, vaikų mokykla ir senelių prieglauda, slaugos ir mirties patalas, visa, kas dabar išskaidyta po įvairias institucijas ir ko mes savo miestuose ir gyvenvietėse į vieną daiktą jau nebesurenkame. Tautosakoje, mitologijoje, papročiuose, buityje namai veikė kaip sudėtinga semiotinė struktūra, atliekanti keleriopą vaidmenį, o būtent – kultūrinį, sakralinį, buitinį.

Taigi buvo dar ir šventovė, namų bažnyčia, kur atliekamos svarbios sakralinės apeigos, meldžiamasi ir giedama. Troboje ypač šventos vietos, kurių nevalia išniekinti, buvo krikštasuolė, stalas, židinio ugnis. O tai asimiliuota, perimta iš senųjų baltų tikėjimų: kerčia, rąstų sankirta rytiniame namo kampe (krikštasuolė), stalas – svarbiausia apeigų vieta ten, kur kadaise kūrendavosi židinys ir pan.

Žvelgiant bendriau, troba, namas, žemaičių nums, nuo gimimo iki mirties orientavo žmogaus gyvenseną, vienaip ar kitaip veikė jo elgseną. Namo struktūroje galima net įžvelgti tam tikrą pasaulio modelį, turintį sakralines, buitines ir profaniškąsias dalis. Todėl ypatingas kūrybos aktas yra statyba, statymas. Būdavo sakoma: stato, statau, statysiu gyvenimą; įsikursiu, įsikursim, įkursim gyvenimą. Beje, šiame žodyje slypi kur kas gilesnė, iš senųjų laikų paveldėta prasmė. Tai reiškė, kad įkursime, užkursime namų ugnį, židinį!

Namų, sodybos, gyvensenos ar pasaulio centro vaizdinys dar stipriai veikia naujausioje literatūroje, kaip žmogaus likimą lemiantis archetipinis veiksnys reiškiasi, sakysime, R. Granausko ar J. Apučio prozoje.

Pastarojo apsakymo „Erčia, kur gaivus vanduo" herojus pasirodo kaip steigėjas, įkūrėjas, kuris atlieka svarbiausią savo gyvenimo užduotį – įkuria sodybą. Atkreiptinas dėmesys į archetipinius veikėjo veiksmus, primenančius žemdirbystės pradžią, mitinį įsikūrimo aktą, siejamą su būsto statymu. Skaitant panašaus pobūdžio kūrinius kyla mintis, kad autentiškuose meniniuose tekstuose neretai iš pasąmonės prasišviečia kažkokia pirmapradė atmintis, atkuriamieji šifrai, tarsi prasitarimai apie dalykus, kurių jau nėra dabartyje. Taip veikia kūrybos fenomenas, atmintis to, kas neretai jau būna mirę, nutolę, užgožta.

J. Apučio apsakymo veikėjas įžengia, kaip ten pasakyta, į „juodą mišką", kuris turėtų reikšti pirmapradiškumą, dar niekieno nepaliestą gamtą, jos gūdumą. Ten atliekamas kultūrinis veiksmas – miško viduryje iškertama kvadratinė erčia, iš sienojų statomi namai. Ši kvadratinė ertmė akivaizdžiai sietina su pasaulio ir jo centro kūrimo aktu, ją orientuojant į keturias pasaulio šalis, panašiai kaip buvo statomos Egipto piramidės, šventovės, krikščionių bažnyčios.

Miško erčioje sukuriamas pats sau uždaras agrarinės kultūros modelis. Ten yra visko, kas būtina, kad išliktų šeima, kad gyvenimas tęstųsi be jokių pašalinių jėgų. Taigi namai, sodyba veikė kaip savaiminė, save modeliuojanti ir regeneruojanti sistema, lyg ir nepriklausanti nuo pasaulio ir sugebanti išlikti pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis.

Praėjusio amžiaus lietuvių literatūra paliudijo, kaip staigus tradicinės infrastruktūros suardymas Lietuvoje sugriovė ištisą gyvensenos modelį. Ne vienas mūsų rašytojų kūrinys aiškiai byloja, kad ten, kur buvo pažeista užgyventa vieta, sakralizuota erdvė, nuo žemės paviršiaus nušluoti pastatai, sutriko ir žmogaus elgsena, šeimos ryšiai, kartų santykiai. Jų irimas labai ryškiai atskleistas R. Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu" arba apsakyme „Duonos valgytojai".

Šiame apsakyme senieji sodybos gyventojai vis dar manipuliuoja senais daiktais, maistu, kuris turi tam tikrus tradicijos fiksuotus reikšmių kodus, jų elgesys priklauso nuo to, kokioje vietoje jie pasirodo, kokio darbo imasi. Visa sodybos erdvė yra atitinkamai fiksuota – to visiškai nebejaučia jaunieji, kurie yra praradę tokias kultūros, šeimos, visos gyvensenos orientacijas. O naujosios erdvės – vadinamosios gyvenvietės – etiškai ir doroviškai tebėra pasibaisėtinai tuščios.

Pasitelkus literatūrą, įvairius šaltinius, galima teigti, kad pastatas, šventovė, namas lietuvių tradicinėje kultūroje buvo vieni centrinių religinės ir mitinės mąstysenos vaizdinių, jie išreiškia žmogaus, jo dievų, dievybių įtaką, veikimo būdą erdvėje, tam tikras kvalifikacijas ar net ryšį su kūrimo aktu. Todėl namų neturintys arba juos palikę žmonės tarsi atsidurdavo už kultūros ribų, kaip liudija vestuvių dainos, jų nepriimdavo bendruomenė, vengdavo kaip nesocializuotų būtybių, prie jų sakmėse pristodavo įvairūs patamsių gaivalai. Tokie benamiai siuvėjai, įvairūs amatininkai atsidurdavo papročių ir folkloro paribiuose.

Apie aukštą statinio, namo, sodybos reikšmę kalba dievdirbių menas. Šventiesiems buvo statomi architektūriškai išraiškingi stogastulpiai, koplytėlės, dažnai vadinamos šventųjų nameliais, sodybėlėmis. Atkreiptinas dėmesys į turtingą šių mažosios architektūros ansamblių ornamentiką, įvairius medžio pjaustinius, vaizduojančius gyvius, augalus, dangaus šviesulius. Ten galima atpažinti saulę simbolizuojančius žiedus, Dievo sūnelių arba Dievo žirgų motyvus, panašiai kaip ir namų stogo lėkiuose, kitą mitinę atributiką, aptinkamą dainose, senuose audimų raštuose, margučiuose ir literatūros kūriniuose. Visa tai priklauso vientisam semantiniam mūsų kultūros laukui, apimančiam šimtų metų tautos vaizdinį palikimą.

Pastaraisiais dešimtmečiais tiek literatūroje, tiek prisiminimuose pasipylė dramatiškų iš namų, sodybų iškeldintų arba jas palikusių žmonių istorijų. Galima sakyti, kad visas XX a. buvo vienokia ar kitokia lietuvių išėjimo iš namų istorija. Ne tiek J. Avyžiaus romanas, kiek jo pavadinimas mūsų sąmonėje įsitvirtino kaip tam tikra apibendrinanti formulė: „Sodybų tuštėjimo metas". O tai tęsiasi ir atgavus nepriklausomybę, nes senoji etninė agrarinė kultūra vis akivaizdžiau tampa palikimu. Drįstu sakyti, kad mūsų didžiuma jau yra išeiviai iš šios kultūros, tartum emigrantai savo pačių šalyje, su visais iš to kylančiais padariniais.

Į pagalbą mokiniui „Tekstas ir komentarai“

Literatūros vadovėliai 11-12klasei, Romualdo Granausko kūryba

Kūrybos studijos ir interpretacjos:Romualdas Granauskas.Rimas Žilinskas

Mantė Dicevičiūtė, Giedrė Genytė, Kristina Zitikytė

Pastraipą sukūrė Mantas Vilčinskas