„Vivos plango, mortuos voco“

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių rašytojų, poetas, dramaturgas, literatūros kritikas. Jo kūryba apima platų temų spektrą – nuo intymių lyrinių išgyvenimų iki gilių filosofinių apmąstymų apie žmogaus būtį, tautos likimą, gėrio ir blogio kovą. Putinas dažnai priskiriamas simbolizmo ir neoromantizmo srovėms, tačiau vėlesnėje jo kūryboje, ypač pokario metais, ryškėja ir modernistiniai bruožai, atsiskleidžiantys dramatiška pasaulėjauta, istorinių kataklizmų refleksija. Eilėraštis „Vivos plango, mortuos voco“ yra vienas ryškiausių šio laikotarpio kūrinių.

Tai filosofinės ir dramatiškos pasaulėjautos eilėraštis, sukurtas sudėtingu istoriniu laikotarpiu (greičiausiai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje arba pirmaisiais pokario metais). Kūrinys persmelktas apokaliptinio pasaulio vaizdo, istorinės katastrofos nuojautos ir gilaus sielvarto dėl žmogiškųjų vertybių griūties.

Pavadinimo reikšmė

Eilėraščio pavadinimas lotynų kalba – „Vivos plango, mortuos voco“ – pažodžiui verčiamas „Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“. Šie žodžiai tradiciškai buvo rašomi ant bažnyčių varpų. Varpai skambėdavo gedulo, nelaimės, pavojaus metu, kviesdami susitelkti, gedėti gyvųjų ir atminti mirusiuosius. Pavadinimas iš karto nuteikia gedulingai, pranašiškai, perspėjančiai.

Eilėraštyje kuriamas kraupus, suirutės apimto pasaulio vaizdas, kurį galima nusakyti keliais pagrindiniais motyvais:

• Absurdiška tikrovė ir vertybių griūtis: Pasaulis apverstas aukštyn kojomis, tradicinės moralinės normos nebegalioja. Viešpatauja chaosas, neteisybė.

  „Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.“

• Pasaulio tvarkos suirimas: Įprasta tvarka sugriauta, įsigali blogis ir prievarta.

  „Ir mes, ir mes, kur kenčiame, / Pilkieji milijonai! <...> / Kažkas likimą keikia, / Kažkam numirti reikia.“

• Istorinių kataklizmų atspindžiai: Nors tiesiogiai neįvardijama, eilėraštyje juntami Antrojo pasaulinio karo, sovietinės okupacijos ir represijų (KGB agentų kankinimai, trėmimai) atgarsiai. Gyvenimas tampa trapus, jo vertė sumenksta:

  „Gyvenimas kaip ląšas dingo“

• Apokaliptinė vizija: Pasaulio pabaigos, paskutiniojo teismo nuotaika. Mirusieji keliasi iš kapų, tačiau tai ne prisikėlimas džiaugsmui, o šiurpus reginys:

  „Vėlių rankos kyla iš žemės“ Prisikėlusių mirusiųjų (skeletonų) eisena, valdoma neaiškių vadų, žygiuoja monotonišku ritmu: „eina vienas du, vienas du“. Tai gali simbolizuoti nužmogintą, mechanišką blogio jėgą.

• Pasaulio tvarkos ir vertybių griūtis: Tai centrinė eilėraščio ašis. Blogis triumfuoja, teisingumas pamintas.

  „Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.“

• Istorinis kontekstas ir represijos: Eilėraštis tapo pasipriešinimo simboliu. Kaip minėjote, „už šio eilėraščio skaitymą ar nuorašus pirmaisiais pokario metais tremiama į Sibirą“. Tai rodo kūrinio idėjinę jėgą ir pavojų totalitariniam režimui. Kunigo Kazimiero Vasiliausko likimas – skaudus to pavyzdys.
• Individualus ir tautos tragizmas: Eilėraštyje išsakomas ne tik pavienio žmogaus, bet ir visos tautos, „pilkųjų milijonų“, skausmas ir kančia totalitarizmo gniaužtuose.

  „Ir mes, ir mes, kur kenčiame, / Pilkieji milijonai! <...> / Kažkas likimą keikia, / Kažkam numirti reikia.“

• Totalitarizmo kaip apokaliptinės šmėklos vaizdavimas: Komunistinė ideologija ir jos nešamas smurtas vaizduojami kaip pasaulį naikinanti, demoniška jėga.

  „Ir džiūgauja tironai / Ir budelių gauja. / O žemė žėri jau raudonai / Kraujuos ir ugnyje.“

• Naujieji valdovai – demoniškos figūros: Pasaulį užvaldžiusios jėgos tapatinamos su tironais, budeliais, šėtonais, kurie griauna šventoves ir moralės pamatus.

  „Jūs žengiate į sostus / Ir minate altorius.“

• Varpų simbolika: Varpų skambesys eilėraštyje – tai ne tik gedulo ženklas, bet ir perspėjimas, kvietimas pabusti, suvokti grėsmę. Tai žinia apie „totalią nelaimę“.
• Pareiga „perskaityti laiko ženklus“: Eilėraštis, kaip ir monsinjoro Kazimiero Vasiliausko laikysena, pabrėžia būtinybę suvokti istorijos pamokas, atpažinti blogio apraiškas ir perspėti ateities kartas, kad „nekartotumėm istorijos klaidos“.

Nors „Vivos plango, mortuos voco“ sukurtas konkrečiu istoriniu laikotarpiu, jo keliami klausimai ir perspėjimai nepraranda aktualumo ir šiandien.

• Laiko ženklai mūsų dienomis: Eilėraštis skatina susimąstyti, kokie yra šių laikų „laiko ženklai“? Ar matome grėsmes taikai, demokratijai, žmogiškosioms vertybėms? Ar pasaulyje vis dar „žmogžudžiai teisia bekalčius“?
• Visuomenės degradacijos pavojai: Kaip gali degraduoti visuomenė, praradusi moralinius orientyrus? Kokios totalitarizmo apraiškos gali pasikartoti?
• Atsakomybė už ateitį: Putino eilėraštis primena apie kiekvieno žmogaus atsakomybę budriai stebėti pasaulio įvykius, ginti teisingumą ir neleisti pasikartoti tragiškoms istorijos klaidoms.

Pagrindinė mintis: „Vivos plango, mortuos voco“ – tai galingas poetinis liudijimas apie istorinių katastrofų sukrėstą pasaulį, kuriame sugriautos vertybės, o žmogus ir tauta patiria gilų tragizmą. Kartu tai perspėjimas ir kvietimas budrumui, atsakomybei bei žmogiškumo išsaugojimui.

1. Kaip suprantate eilėraščio pavadinimą? Ką simbolizuoja varpai šiame kūrinyje?
2. Kokius istorinius įvykius, jūsų manymu, atspindi eilėraštis? Argumentuokite remdamiesi tekstu.
3. Apibūdinkite eilėraštyje kuriamą pasaulio vaizdą. Kokios nuotaikos jame vyrauja?
4. Kaip eilėraštyje vaizduojami „naujieji pasaulio valdovai“? Kokias menines priemones autorius naudoja jiems apibūdinti?
5. Kodėl šis eilėraštis buvo pavojingas sovietinei valdžiai? Ką tai sako apie meno galią?
6. Paaiškinkite eilutę: „Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.“ Ar ši mintis aktuali šiandien?
7. Ką reiškia „perskaityti laiko ženklus“? Kokius laiko ženklus įžvelgiate šiuolaikiniame pasaulyje, kurie kelia nerimą?
8. Ar sutinkate, kad eilėraštis yra „apokaliptinis“? Kodėl?
9. Palyginkite šiame eilėraštyje kuriamą nuotaiką su kitų skaitytų V. Mykolaičio-Putino eilėraščių nuotaikomis. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
10. Kokią žinią, jūsų manymu, šiuo eilėraščiu V. Mykolaitis-Putinas norėjo perduoti ateities kartoms?