Distopinis mokslinės fantastikos romanas „Neleisk man išeiti“ („Never Let Me Go“)

Kazuo Ishiguro (g. 1954 m. lapkričio 8 d. Nagasakyje, Japonijoje) – britų romanistas, scenaristas ir trumpų istorijų autorius, 2017 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija „už tai, kad romanuose, pasižyminčiuose didele emocine jėga, atskleidė bedugnę po mūsų iliuziniu ryšio su pasauliu jausmu“. Nors gimė Japonijoje, būdamas penkerių su šeima persikėlė į Angliją ir rašo anglų kalba.

Ishiguro baigė anglų kalbą ir filosofiją Kento universitete, vėliau studijavo kūrybinį rašymą Rytų Anglijos universitete pas žymius rašytojus Malcolmą Bradbury ir Angelą Carter. Jo kūrybai būdingas santūrus, elegantiškas stilius, dėmesys veikėjų vidiniam pasauliui, atminties, tapatybės, praradimo ir neišsipildžiusių vilčių temoms.

Kūrybos bruožai

• Atmintis ir praeitis: Daugelio Ishiguro romanų centre – veikėjų bandymai suprasti ir rekonstruoti savo praeitį, kuri dažnai yra miglota, iškraipyta arba slepiama. Atmintis tampa nepatikimu šaltiniu, o praeities įvykiai lemia dabartį.
• Nepastovus pasakotojas: Dažnai naudoja pirmojo asmens pasakotoją, kurio požiūris yra subjektyvus, ribotas, o kartais ir nepatikimas. Skaitytojas turi pats dėlioti įvykių mozaiką ir daryti išvadas.
• Praradimo ir liūdesio jausmas: Ishiguro kūriniai dažnai persmelkti melancholijos, praradimo, neišsipildžiusių galimybių ir tylios kančios jausmo.
• Tapatybės paieškos: Veikėjai dažnai kovoja su savo tapatybės neapibrėžtumu, bando suprasti, kas jie yra ir kokia jų vieta pasaulyje.
• Socialinė kritika (dažnai netiesioginė): Nors Ishiguro romanai nėra tiesiogiai politiškai angažuoti, juose subtiliai kritikuojamos socialinės hierarchijos, klasiniai skirtumai, visuomenės abejingumas ir žiaurumas.
• Meilė ir žmogiškieji ryšiai: Meilė, draugystė, ištikimybė – svarbios temos, tačiau šie jausmai dažnai yra trapūs, pažeidžiami ir neišsipildantys.
• Žanrų įvairovė: Ishiguro kūryboje galima rasti įvairių žanrų elementų: istorinio romano, detektyvo, mokslinės fantastikos, distopijos, tačiau jis visada išlaiko savitą, santūrų stilių.
• Santūrumas ir potekstė: Jo pasakojimo būdui būdingas emocinis santūrumas, daug kas lieka neišsakyta, nutylima. Prasmės dažnai slypi potekstėje, tarp eilučių.

• „Dienos likučiai“ („The Remains of the Day“, 1989 m.): Vienas garsiausių Ishiguro romanų, pelnęs „Booker Prize“. Pasakojama apie senstantį anglų liokajų, prisimenantį savo tarnybą didingoje, bet morališkai ydingoje aristokratų šeimoje prieš Antrąjį pasaulinį karą.
• „Kai buvome našlaičiai“ („When We Were Orphans“, 2000 m.): Romanas, turintis detektyvo elementų, apie anglų detektyvą, grįžtantį į vaikystės miestą Šanchajų ieškoti dingusių tėvų.
• „Palaidotas milžinas“ („The Buried Giant“, 2015 m.): Fantastinis romanas, kurio veiksmas vyksta postartūrinėje Anglijoje, apimtoje paslaptingos užmaršties miglos.
• „Klara ir Saulė“ („Klara and the Sun“, 2021 m.): Romanas, pasakojamas dirbtinio intelekto draugės Klaros akimis, tyrinėjantis meilės, žmogiškumo ir technologijų santykį ateities visuomenėje.

Bendras romano vaizdas

„Neleisk man išeiti“ (angl. „Never Let Me Go“, 2005 m.) – tai distopinis mokslinės fantastikos romanas, nors pats autorius jį labiau laiko alternatyvios istorijos kūriniu. Romanas pasakojamas trisdešimt vienerių metų Keitės H. (Kathy H.) balsu. Ji prisimena savo vaikystę ir jaunystę, praleistą Hailšame – iš pažiūros idiliškoje internatinėje mokykloje Anglijos provincijoje.

Pamažu skaitytojas sužino, kad Hailšamo auklėtiniai – Keitė, jos geriausia draugė Rūta (Ruth) ir mylimasis Tomis (Tommy) – yra klonai, specialiai auginami tam, kad suaugę taptų organų donorais „normaliems“ žmonėms. Jų gyvenimas yra iš anksto nulemtas, kupinas netikrų vilčių ir neišvengiamos, ankstyvos mirties po kelių „donorysčių“.

Romanas tyrinėja meilės, draugystės, meno, atminties ir žmogiškumo prigimtį ribinėje situacijoje, kai veikėjai suvokia savo tragišką paskirtį. Tai jaudinantis ir skausmingas pasakojimas apie bandymą išsaugoti žmogiškumą nežmoniškomis sąlygomis.

Erdvė ir laikas

• Veiksmo laikas: Veiksmas vyksta alternatyvioje XX amžiaus pabaigos Anglijoje (maždaug 8–10 dešimtmečiuose). Nors tai nėra tolima ateitis, pasaulis, kuriame gyvena klonai, skiriasi nuo mūsų realybės dėl medicinos pažangos (organų klonavimas ir transplantacija).
• Veiksmo erdvė: Pagrindinės veiksmo vietos:
  • Hailšamas (Hailsham): Uždara internatinė mokykla, kurioje auga klonai. Išoriškai ji atrodo kaip elitinė, meninį ugdymą pabrėžianti įstaiga, tačiau jos tikroji paskirtis – paruošti donorus.
  • Kotedžai (The Cottages): Vieta, kur Hailšamo auklėtiniai persikelia po mokyklos baigimo, laukdami, kol taps donorais arba globėjais. Čia jie pirmą kartą susiduria su išoriniu pasauliu ir savo likimo realybe.
  • Įvairios ligoninės ir donorystės centrai: Vietos, kur klonai atlieka savo „pareigą“ – aukoja organus.

Pagrindinės temos ir idėjos

• Žmogiškumo prigimtis ir sielos klausimas: Ar klonai turi sielą? Ar jie yra tikri žmonės, turintys teisę į meilę, laimę, gyvenimą? Romanas kelia šiuos klausimus per veikėjų jausmus, kūrybą, tarpusavio santykius. Hailšamo auklėtinių meniniai darbai („Galerija“) tampa bandymu įrodyti jų žmogiškumą.
• Meilė ir draugystė ribinėje situacijoje: Keitės, Rūtos ir Tomio santykiai – meilės trikampis, kupinas pavydo, konkurencijos, bet kartu ir gilaus prisirišimo bei ištikimybės. Jų jausmai yra tikri ir stiprūs, nepaisant jų tragiško likimo.
• Atmintis ir praeities interpretavimas: Keitė, kaip pasakotoja, nuolat grįžta į praeitį, bandydama suprasti Hailšamo paslaptis, savo ir draugų jausmus, įvykių prasmę. Jos atmintis yra selektyvi, persmelkta nostalgijos ir liūdesio.
• Likimas ir laisva valia: Klonų gyvenimas yra iš anksto nulemtas, jie neturi galimybės pakeisti savo paskirties. Tačiau net ir šiose ribotose sąlygose jie bando kurti savo mažus pasaulius, mylėti, svajoti, ieškoti prasmės. Romanas kelia klausimą, kiek laisvės lieka žmogui, kai jo likimas yra determinuotas.
• Visuomenės abejingumas ir žiaurumas: „Normalių“ žmonių pasaulis romane vaizduojamas kaip abejingas klonų kančiai, pasinaudojantis jais savo gerovei. Tai kritika visuomenei, kuri dėl patogumo ar progreso aukoja kitų gyvybes.
• Meno ir kūrybos reikšmė: Menas (piešimas, poezija) Hailšame tampa saviraiškos, vidinio pasaulio atskleidimo būdu. „Galerija“, kuriai atrenkami geriausi auklėtinių darbai, tampa vilties simboliu – galbūt menas gali įrodyti jų sielos buvimą ir pratęsti jų gyvenimą.

Pagrindiniai veikėjai

• Keitė H. (Kathy H.): Pagrindinė veikėja ir pasakotoja. Ji yra santūri, pastabi, linkusi į refleksiją. Po Hailšamo ir Kotedžų ji tampa „globėja“ – rūpinasi kitais klonais, kurie jau yra donorai. Jos pasakojimas kupinas nostalgijos prarastai vaikystei ir draugams, bandymo suprasti savo ir kitų likimą.

• Rūta (Ruth): Keitės geriausia draugė, bet kartu ir varžovė dėl Tomio meilės. Rūta yra valdinga, linkusi dominuoti, bet kartu ir pažeidžiama, bijanti vienatvės. Ji dažnai manipuliuoja kitais, kuria istorijas, kad atrodytų svarbesnė. Prieš mirtį ji gailisi dėl savo elgesio ir bando ištaisyti klaidas.

• Tomis D. (Tommy D.): Keitės ir Rūtos draugas, Keitės mylimasis. Vaikystėje jis buvo impulsyvus, sunkiai valdantis pyktį, prastai piešė. Vėliau tampa ramesnis, jautresnis. Jis kartu su Keite ieško būdų „atidėti“ donorystę, tikėdamasis, kad jų meilė ir menas gali juos išgelbėti.

• Panelė Emilė (Miss Emily): Hailšamo direktorė. Griežta, bet, atrodo, nuoširdžiai besirūpinanti auklėtiniais. Vėliau paaiškėja, kad Hailšamas buvo eksperimentas, bandymas įrodyti, kad klonai turi sielą.

• Panelė Liusė (Miss Lucy): Viena iš Hailšamo globėjų (mokytojų). Ji bando auklėtiniams atskleisti tiesą apie jų paskirtį, bet yra sustabdoma ir atleidžiama. Ji simbolizuoja sąžinės balsą sistemoje.

• Madam (Mari Klod): Paslaptinga moteris, renkanti geriausius Hailšamo auklėtinių meno darbus savo „Galerijai“. Auklėtiniai tiki, kad jos Galerija gali įrodyti jų sielos buvimą ir padėti gauti „atidėjimą“ nuo donorystės.

Romano siužeto santrauka

Romanas pasakojamas Keitės H. prisiminimų forma. Ji pasakoja apie savo vaikystę Hailšamo internatinėje mokykloje kartu su draugais Rūta ir Tomiu. Hailšamas atrodo kaip elitinė mokykla, kurioje didelis dėmesys skiriamas meniniam ugdymui, o auklėtinių darbai renkami į specialią „Galeriją“. Tačiau pamažu paaiškėja, kad Hailšamo auklėtiniai yra klonai, auginami organų donorystei.

Po Hailšamo Keitė, Rūta ir Tomis persikelia į Kotedžus, kur gyvena kartu su kitais klonais iš įvairių mokyklų. Čia jie pirmą kartą susiduria su išoriniu pasauliu, bando mėgdžioti „normalių“ žmonių elgesį, kuria santykius. Keitė slapta myli Tomį, tačiau šis pradeda draugauti su Rūta.

Vėliau veikėjai tampa „globėjais“ (rūpinasi donorais) arba patys pradeda „donorybes“. Rūta, po kelių donorijų nusilpusi, paprašo Keitės ir Tomio nuvežti ją prie apleisto laivo – vietos, turinčios jiems simbolinę reikšmę. Ten ji prisipažįsta, kad tyčia skyrė Keitę ir Tomį, ir duoda jiems Madam adreso, tikėdamasi, kad jie galės gauti „atidėjimą“ – galimybę pratęsti gyvenimą kartu, jei įrodys, kad tikrai myli vienas kitą. Netrukus Rūta miršta.

Keitė ir Tomis suranda Madam ir panelę Emilę. Susitikimo metu paaiškėja visa tiesa apie Hailšamą: tai buvo bandymas humaniškiau auginti klonus, įrodyti, kad jie turi sielą, tačiau visuomenė nebuvo tam pasirengusi, ir Hailšamas buvo uždarytas. „Atidėjimų“ niekada nebuvo – tai tik klonų sukurtas mitas.

Tomis po kelių donorijų miršta. Keitė lieka viena, laukdama savo pirmosios donorybės. Romanas baigiasi melancholišku Keitės apmąstymu apie prarastą praeitį, meilę ir neišvengiamą likimą. Ji stovi lauke, žvelgdama į šiukšlėmis nusėtą tvorą, ir leidžia sau trumpam pasvajoti apie tai, kas galėjo būti.

Kūrinio interpretacijos

• Distopija apie žmogiškumo kainą: Romanas yra galinga distopija, kritikuojanti visuomenę, kuri dėl medicinos progreso ir patogumo aukoja tam tikros grupės (šiuo atveju klonų) žmogiškumą ir gyvybes. Tai kelia klausimą apie tai, kur yra mokslo ir etikos ribos.
• Meilės ir meno galia išlikti žmogiškiems: Nepaisant tragiško likimo, veikėjai sugeba mylėti, kurti, draugauti. Jų meniniai darbai, jų tarpusavio santykiai tampa bandymu įrodyti savo žmogiškumą, sielos buvimą. Meilė tarp Keitės ir Tomio, nors ir pavėluota ir pasmerkta, suteikia jų gyvenimui prasmės.
• Susitaikymo su likimu drama: Veikėjai, sužinoję tiesą apie savo paskirtį, nesukyla, nemaištauja. Jie priima savo likimą su tam tikru fatalizmu, bet bando jame rasti prasmės ir išsaugoti orumą. Tai kelia klausimą apie pasipriešinimo ir susitaikymo prigimtį.
• Metafora apie trumpą ir nulemtą gyvenimą: Klonų gyvenimas gali būti suvokiamas kaip metafora apie kiekvieno žmogaus gyvenimo laikinumą, neišvengiamą mirtį ir pastangas palikti pėdsaką pasaulyje per meilę, kūrybą, atmintį.
• Socialinė alegorija: Romaną galima interpretuoti ir kaip alegoriją apie bet kokią engiamą, išnaudojamą socialinę grupę, kurios žmogiškumas yra neigiamas ar menkinamas.

Simboliai romane

• Hailšamas: Simbolizuoja prarastą vaikystės nekaltumą, saugumo ir vilties iliuziją. Kartu tai ir apgaulės, manipuliacijos vieta.
• „Neleisk man išeiti“ (dainos kasetė): Keitės vaikystėje rasta kasetė su tokiu pavadinimu tampa svarbiu simboliu. Jai tai asocijuojasi su motinos ir kūdikio ryšiu, baime prarasti artimą žmogų. Vėliau ši frazė įgauna platesnę prasmę – kaip maldavimas neleisti išnykti meilei, atminčiai, žmogiškumui.
• Galerija: Madam renkama klonų meno kūrinių kolekcija. Auklėtiniams tai vilties įrodyti savo sielos buvimą simbolis.
• Apleistas laivas: Rūtos svajonių ir prarastų galimybių simbolis. Vieta, kur ji bando susitaikyti su praeitimi.
• Donorystės ir globėjai: Žiaurios sistemos, kurioje klonai yra tik organų šaltinis, simboliai. Globėjų vaidmuo – tai bandymas suteikti kančiai žmogišką veidą, bet kartu ir sistemos palaikymas.

Kazuo Ishiguro romanas „Neleisk man išeiti“ yra vertingas analizuojant šias temas:

1. Žmogiškumo samprata ir jos išbandymai literatūroje.

• Temos plėtojimas: Analizuoti, kaip romane keliamas klausimas, kas yra žmogus, kas sudaro jo vertę, ir kaip žmogiškumas išbandomas nežmoniškomis sąlygomis.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Klonų kaip „mažiau vertingų“ būtybių traktavimas visuomenėje.
  • Veikėjų (Keitės, Rūtos, Tomio) jausmai, meilė, draugystė, kūryba kaip jų žmogiškumo įrodymai.
  • Hailšamo eksperimento prasmė – bandymas įrodyti klonų sielos buvimą.
  • Kontrastas tarp klonų vidinio pasaulio ir visuomenės požiūrio į juos.

2. Meilės ir draugystės reikšmė priešiškame pasaulyje.

• Temos plėtojimas: Nagrinėti, kaip meilė ir draugystė padeda veikėjams ištverti, suteikia prasmės jų trumpam ir tragiškam gyvenimui.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Keitės, Rūtos ir Tomio sudėtingi, bet gilūs tarpusavio santykiai. Jų ištikimybė vienas kitam, nepaisant nesutarimų.
  • Meilės kaip vienintelės tikros vertybės vaizdavimas pasaulyje, kuriame viskas yra laikina ir nulemta.
  • „Atidėjimo“ mitas kaip meilės galios simbolis – viltis, kad tikra meilė gali pakeisti likimą.

3. Atminties ir pasakojimo vaidmuo išsaugant tapatybę.

• Temos plėtojimas: Analizuoti, kaip Keitės pasakojimas, jos prisiminimai tampa būdu išsaugoti savo ir draugų tapatybę, įprasminti praeitį ir kovoti su užmarštimi.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Keitės kaip pasakotojos vaidmuo – ji yra atminties saugotoja.
  • Prisiminimų apie Hailšamą svarba veikėjų gyvenime – tai prarasto rojaus, nekaltumo ilgesys.
  • Bandymas rekonstruoti praeities įvykius, suprasti jų prasmę.
  • Pasakojimas kaip būdas liudyti apie klonų egzistenciją ir kančią.

4. Distopinės literatūros kritika šiuolaikinei visuomenei.

• Temos plėtojimas: Nagrinėti, kaip romanas, vaizduodamas alternatyvią ateitį, kritikuoja šiuolaikinės visuomenės problemas: vartotojiškumą, abejingumą, mokslo etikos pažeidimus, socialinę atskirtį.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Klonų auginimas organams kaip kraštutinė vartotojiškos visuomenės išraiška.
  • „Normalių“ žmonių abejingumas klonų likimui.
  • Mokslo pažangos kaina – ar tikslas pateisina priemones?
  • Romano perspėjimas apie galimas dehumanizacijos pasekmes.

• Kodėl Hailšamo auklėtiniai nesukyla prieš savo likimą? Kas lemia jų pasyvumą?
• Kokia yra meno (piešinių, poezijos) reikšmė klonų gyvenime ir romano pasaulyje?
• Ar Keitės pasakojimas yra patikimas? Kaip jos subjektyvus požiūris veikia skaitytojo įvykių suvokimą?
• Kuo romanas „Neleisk man išeiti“ yra aktualus šiandien, kai genų inžinerijos ir klonavimo technologijos sparčiai vystosi?
• Ar romane esama vilties prošvaisčių, ar jis piešia visiškai pesimistinį vaizdą?
• Kaip interpretuotumėte romano pavadinimą „Neleisk man išeiti“? Kam jis skirtas?

1. Kazuo Ishiguro: gyvenimas ir kūryba:

   • 🔗 Straipsnis apie K. Ishiguro: Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)
   • 🔗 Nobelio premijos informacija apie K. Ishiguro (anglų k.): The Nobel Prize in Literature 2017
   • 📸 Kazuo Ishiguro nuotraukos ir portretai: Paieška Google Images
   • 📸 Interviu su K. Ishiguro (anglų k.): Paieška YouTube

2. Romanas „Neleisk man išeiti“:

   • 📸 Filmas „Neleisk man išeiti“ (rež. Mark Romanek, 2010 m., vaid. Carey Mulligan, Andrew Garfield, Keira Knightley): Paieška YouTube filmo anonsų ar ištraukų
   • 📸 Kadrų iš filmo „Neleisk man išeiti“ paieška: Paieška Google Images
   • 🔗 Romano analizės ir interpretacijos (anglų k.): SparkNotes – Never Let Me Go, CliffsNotes – Never Let Me Go

3. Temos ir kontekstas:

   • 🔗 Informacija apie klonavimą ir jo etiką: Wikipedia – Cloning, Stanford Encyclopedia of Philosophy – Cloning
   • 🔗 Straipsniai apie distopinę literatūrą ir jos bruožus.

Tikimės, šis konspektas padės geriau suprasti Kazuo Ishiguro romaną „Neleisk man išeiti“!