Poetinė drama „Mažvydas“ ir eilėraščiai

Justinas Marcinkevičius (1930 m. kovo 10 d. – 2011 m. vasario 16 d.) – viena ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės ir XXI amžiaus pradžios asmenybių Lietuvos literatūroje ir kultūroje. Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas ir aktyvus visuomenės veikėjas, jis pelnytai dažnai vadinamas Tautos dainiumi ir tautos sąžine.

Gimęs Važatkiemio kaime, Prienų rajone, ūkininkų šeimoje, Marcinkevičius nuo vaikystės buvo glaudžiai susijęs su gimtąja žeme. Jo vaikystė prabėgo Nemuno pakrantėse, ir ši upė, kaip pats poetas yra minėjęs, „įėjo į gimtojo kaimo buitį ir dvasinę apyvartą“, tapdama kertiniu jo kūrybos įvaizdžiu, simbolizuojančiu tėvynę, laiką, istorinę atmintį. Pradinis išsilavinimas įgytas Alksniakiemio pradžios mokykloje, vėliau sekė mokslai Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. Baigęs gimnaziją, Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą – šios studijos padėjo tvirtus pamatus jo tolesnei kūrybinei ir visuomeninei veiklai.

Marcinkevičiaus kūrybinis kelias prasidėjo nuo poezijos, kurioje nuo pat pradžių dominavo tėvynės meilės, gamtos grožio, pamatinių žmogiškųjų vertybių temos. Tačiau netrukus jis atsiskleidė ir kaip itin talentingas dramaturgas, gebantis jautriai, giliai ir metaforiškai pažvelgti į tautos istorijos kertinius momentus bei egzistencinius klausimus.

Ypač sovietiniais metais, Marcinkevičiaus kūryba turėjo milžinišką reikšmę lietuvių tautinio sąmoningumo ugdymui ir išsaugojimui. Subtiliai, pasitelkdamas metaforas, istorines temas (Mindaugo, Mažvydo, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus paveikslus) bei tautosakos motyvus, jis kalbėjo apie tautos praeitį, jos didvyrius ir kančias, istorinių asmenybių nuopelnus, gimtosios kalbos gyvybinę svarbą, tėvynės gamtos grožį. Jo eilėraščiai ir scenoje statomos dramos sovietinės ideologijos sąlygomis tapdavo tarsi dvasinė atgaiva, subtili pasipriešinimo priespaudai ir tautinės tapatybės puoselėjimo forma. Skaitytojai ir žiūrovai jo kūriniuose rasdavo tai, ko trūko oficialiojoje propagandoje – tikrąsias vertybes, nuoširdžią meilę Lietuvai, pagarbą jos istorijai ir kultūrai.

Vienas svarbiausių jo kūrybos etapų – draminė trilogija:

• „Mindaugas“ (1968 m.) – drama, nagrinėjanti sudėtingą valstybės kūrimo kelią ir valdovo atsakomybės naštą.
• „Katedra“ (1971 m.) – kūrinys, skirtas meno, dvasinių idealų ir žmogiškojo grožio statybai, atskleidžiantis kūrėjo (architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus) santykį su valdžia ir Bažnyčia. Čia skausmingai apmąstomas kūrėjo tarnavimo bažnyčiai ir jo vidinių idealų santykis.
• „Mažvydas“ (1977 m.) – poetinė drama apie rašto, knygos ir gimtosios kalbos kūrimą bei gynimą, pasiaukojimą tautos švietimui ir gimtosios kalbos išsaugojimo būtinybę.

Pasak paties rašytojo, šia trilogija jis siekė „parodyti, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos – valstybė, raštas, menas. Taip pat norėjo priminti tų formų kūrėjų žygdarbį, įprasminti jų idėją istorijoje ir dabartyje, nusilenkti jiems.“

Justinas Marcinkevičius, kartu su Sigitu Geda, Sauliumi Šalteniu ir kitais bendraminčiais, buvo aktyvus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Jis tapo svarbių istorinių įvykių – Baltijos kelio, Sausio 13-osios – liudininku ir dalyviu. Jo žodis, kupinas moralinės stiprybės, turėjo didžiulį svorį tautos atgimimo laikotarpiu. Poetas mirė 2011 m. vasario 16 d. Vilniuje, palikdamas gilų ir neišdildomą pėdsaką Lietuvos kultūroje ir literatūroje.

Kurti sovietinės okupacijos sąlygomis reiškė nuolatinį balansavimą ant ribos. Kiekvienas menininkas, norintis išlikti ištikimas savo tautai ir meniniams idealams, turėjo ieškoti būdų, kaip apeiti griežtą cenzūrą ir ideologinį spaudimą. Justinas Marcinkevičius buvo vienas tų kūrėjų, kurie meistriškai įvaldė „Ezopo kalbą“ – gebėjimą kalbėti užuominomis, metaforomis, perkeltinėmis prasmėmis, leidžiančiomis svarbias tautines ir humanistines idėjas įvilkti į oficialiai priimtiną pavidalą.

Pagrindiniai kūrybos „tarp eilučių“ aspektai

• Istorinės temos kaip priedanga: Kreipdamasis į Lietuvos istorijos didvyrius, tokius kaip Mindaugas ar Mažvydas, Marcinkevičius galėjo kalbėti apie tautos vienybės, valstybingumo, kalbos išsaugojimo svarbą. Nors formaliai tai buvo praeities įvykių vaizdavimas, skaitytojai nesunkiai atpažindavo paraleles su sovietine tikrove ir tautos išlikimo kova.
• Tautosakos motyvai ir simbolika: Liaudies dainų poetika, mitologiniai įvaizdžiai, gamtos metaforos tapo koduotu būdu išreikšti tautinius jausmus, gimtinės meilę, dvasinį pasipriešinimą.
• Universalios žmogiškosios vertybės: Akcentuodamas sąžinę, pareigą, meilę, pasiaukojimą, kūrėjas kėlė klausimus, kurie buvo aktualūs bet kokioje santvarkoje, tačiau sovietmečiu jie įgaudavo papildomą – pasipriešinimo nužmoginimui – prasmę.
• Emocinis poveikis: Marcinkevičiaus kūryba pasižymėjo stipriu emociniu krūviu. Pakili kalba, dramatiški konfliktai, ryškūs charakteriai veikė skaitytojų jausmus, žadino patriotizmą ir viltį.

Nors toks kūrybos būdas reikalavo didelio meistriškumo ir vidinės drąsos, jis leido išsaugoti ir puoselėti tautinę dvasią itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Tačiau svarbu paminėti, kad toks menas visuomet buvo ir kompromisų menas, reikalavęs tam tikrų nuolaidų sistemai, kad kūrinys apskritai išvystų dienos šviesą.

Skaityti pilną tekstą čia -> (Sukūrimo metai: 1975–1976)

Žanras: Poetinė drama (kartais įvardijama ir kaip istorinė drama ar giesmė). Kūrinys parašytas eiliuota forma, pasižymi pakilia, metaforiška kalba, artima liaudies dainų poetikai, gausu aforistinių posakių. Laikas ir vieta: Veiksmas klostosi 1562 metais Ragainėje, Prūsijoje (Mažojoje Lietuvoje, dabartinė Kaliningrado sritis). Nemunas dramoje tampa reikšminga simboline riba, skiriančia Prūsiją nuo Didžiosios Lietuvos, tačiau kartu ir jungiančia tą pačią, nors ir padalytą, tautą. Pagrindinis veikėjas: Istorinė asmenybė – Martynas Mažvydas (apie 1510–1563), lietuvių raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo“ (1547 m.) – autorius, liuteronų kunigas. Vis dėlto dramoje Mažvydas įprasminamas ne tik kaip konkretus istorinis asmuo, bet ir kaip simbolinė figūra, įkūnijanti kūrėjo, švietėjo, tautos žadintojo idealą ir jo neišvengiamą tragediją. Problematika: Drama kelia sudėtingus, universalius klausimus apie kūrėjo pašaukimą ir asmeninę laimę, idealo ir atšiaurios tikrovės konfliktą, pareigą tautai ir Dievui, praeities kaltes bei atsakomybę už jas, gimtosios kalbos ir kultūros išsaugojimo būtinybę gresiančio nutautėjimo akivaizdoje. Tai drama apie žodžio galią ir jį nešančiojo atsakomybės naštą.

Kūrinio struktūra

Dramą sudaro trys dalys, kurių kiekviena turi prologą (špitolininkų choro giesmę) ir tris scenas. Kūrinio pabaigoje yra epilogas.

• Prologai: Kiekvienos dalies pradžioje Špitolininkų choras, vadovaujamas vargonininko Milkaus, gieda giesmę apie Mažvydą, jo darbus, rūpesčius, vidinę būseną. Šios giesmės tarsi įveda į kiekvienos dalies nuotaiką, komentuoja veiksmą iš šalies, suteikia papildomos informacijos apie Mažvydo gyvenimą ir jo santykį su paprastais žmonėmis (špitolninkais – bažnyčios prieglaudos gyventojais, varguoliais, dažnai visuomenės atstumtaisiais). Jie atlieka liaudies balso funkciją, vertindami ir jausdami Mažvydo darbus bei kančias.
  • Pirmasis prologas: Špitolininkai šlovina Mažvydą kaip „Varguolių Tėvą“, išvardija jo gerus darbus (tiek moralinius, tiek praktinius), mini kvietimą į Katrikės ir Berankio vestuves. Jau čia nuskamba Mažvydo vidinės kančios ir abejonių motyvas, perduodamas per Nikodemo žodžius: „Bet Mažvydas mums sako, kad už viską / Privalome dėkoti dangui...“ Milkus į tai atsako klausimu: „Žinia, kad dangui. Betgi kas, aš klausiu, / Parodė dangų tau? Kieno ranka / Tikėjimą į širdį pasodino, / Išrovus velnio piktžoles iš jos?“ Tai subtili užuomina į Mažvydo kaip švietėjo ir tikėjimo nešėjo vaidmenį. Giesmėje apdainuojamas Mažvydo gyvenimas, jo nuolatinis rūpestis paprastais žmonėmis.
  • Antrasis prologas: Špitolininkai siekia papildyti savo giesmę, prisimindami, kaip Mažvydas padėjo Berankiui (galbūt išpirko jį iš bėdos) ir išgelbėjo Tirvą nuo maro. Tai dar labiau pabrėžia Mažvydo gerumą, pasiaukojimą ir artumą liaudžiai. Berankis gieda apie savo patirtas kančias, Nemuną, kaip likimo ir išbandymų simbolį.
  • Trečiasis prologas: Katrikė kviečia į savo ir Berankio vestuves, prašo Milkaus pagiedoti apie juos. Vargonininkas kuria giesmę, kurioje vėl minimi Mažvydo nuveikti darbai, jo kelionė į Lietuvą, jo atnešta šviesa ir viltis. Prologas kuria šventišką, tačiau kartu ir trapią, melancholišką nuotaiką, tarsi nujausdamas artėjančią dramos atomazgą.
• Epilogas: Scenoje vėl pasirodo špitolininkų choras ir Mažvydas. Mažvydas moko juos skaityti, kantriai skiemenuoja balses ir sąbalses. Galiausiai, choro ir paties Mažvydo lūpomis, vis garsiau ir ryškiau nuskamba skiemenuojamas žodis „Lie-tu-va“. Šis aktas simbolizuoja Mažvydo viso gyvenimo darbo prasmę, jo palikimo gyvybingumą ir lietuviško žodžio nemirtingumą, perduodamą ateities kartoms. Ši scena sovietmečiu įgavo ypatingą svorį kaip nepalaužiamos tautinės tapatybės ir vilties simbolis priespaudos akivaizdoje.

Pamatykite suvaidintą poeto dramą Mažvydas — nuorodos pateikiamos skirsnyje „Papildomi šaltiniai“.

Klaipėdos dramos teatro spektaklis pagal Just. Marcinkevičiaus istorinę dramą "Mažvydas", pirma dalis. Mažvydo vaidmenį atlieka aktorius Vytautas Paukštė. Spektaklio režisierius Povilas Gaidys. Spektaklis teatre sukurtas 1976 m., televizijai adaptuotas 1993 m.

• Idealisto ir kūrėjo tragedija: Pagrindinis veikėjas – Martynas Mažvydas – vaizduojamas kaip idealistas, visa savo esybe pasišventęs tėvynės labui, lietuviško žodžio išsaugojimui ir tautos švietimui. Jo misija formuluojama žodžiais: „Ko nepadarė kardas, tą padarys knyga ir Dievo žodis“. Jis suvokia savo pašaukimą kaip sunkų, bet prasmingą darbą, prilygindamas jį mitiniam Sizifo darbui: „Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio... Kelsiu,/ Laikysiu, stumsius, risiu jį į kalną,/ Kaip tas Sizifas akmenį... O galgi/ Tasai akmuo Sizifui – ne bausmė,/ O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas? Gal/ Be to akmens gyvenimo nebūtų...“ Tačiau šis besąlygiškas pasiaukojimas reikalauja didžiulių asmeninių aukų – jis apleidžia šeimą, praranda asmeninę laimę, yra draskomas vidinių prieštaravimų ir praeities kaltės (dėl Marijos ir jų sūnaus Kasparo). Tai amžinas idealo ir tikrovės konfliktas, kai kilnūs tikslai susiduria su žiauria kasdienybe, materialiniu skurdu, artimųjų nesupratimu ir abejingumu.
• Asmeninė drama ir praeities kaltė: Mažvydo asmeninę dramą itin paryškina jo skaudi praeities istorija su Marija. Jaunystėje Vilniuje, protestantų persekiojimų metu, jis buvo priverstas palikti mylimąją ir jų nesantuokinį sūnų Kasparą. Ši kaltė jį slegia visą likusį gyvenimą. Žiedo su įrašu „Dabar ir visados. Martynas.“ netikėtas pasirodymas atgaivina skaudžius prisiminimus. Sužinojęs apie Marijos tragišką mirtį (ji buvo apkaltinta raganavimu ir nuskandinta) ir Kasparo įvykdytą kerštą (nužudžiusį tijūną, atsakingą už motinos mirtį), Mažvydas patiria gilų sukrėtimą. Jis jaučiasi tiesiogiai atsakingas už jų likimus, du kartus praranda sūnų – pirmą kartą palikdamas jį Vilniuje, antrą – kai Kasparas suimamas už žmogžudystę. Jo desperatiškas noras įsisūnyti Kasparą finalinėje scenoje – tai bandymas išpirkti praeities kaltę, suteikti prasmę savo kančiai, tačiau jau per vėlu. Pareiga šeimai ir pareiga tautai čia tragiškai ir neišsprendžiamai susikerta. „Mylėti tūkstančius lengviau nei vieną žmogų“ – šie Benignos žodžiai taikliai apibūdina Mažvydo asmeninę tragediją.
• Istorinės aplinkybės ir tautos likimas: Drama vaizduoja sudėtingą XVI amžiaus Mažosios Lietuvos istorinį kontekstą: senosios pagonybės ir naujosios krikščionybės (protestantizmo) sankirtą, protestantų (liuteronų) ir katalikų konfesinį konfliktą, prasidedančią germanizaciją ir realią nutautėjimo grėsmę. Mažvydas, kaip liuteronų kunigas Prūsijoje, formaliai tarnauja svetimai valdžiai (Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui), tačiau jo širdis ir mintys lieka su Lietuva. Nemunas tampa galinga simboline riba, skiriančia dvi tos pačios tautos dalis, bet kartu ir jungtimi, primenančia bendrą kilmę ir likimą. Mažvydo noras įstiklinti klebonijos langą, „kad būtų galima matyti Nemunas ir kitas krantas ir dar toliau“, simbolizuoja jo troškimą matyti Lietuvą vieningą ir šviesią, o langas – tai ir metaforiškas langas į pasaulį, atsiveriantis per knygą, gimtąjį žodį, kultūrą.
• Žodžio ir knygos galia: Tai viena svarbiausių ir kertinių dramos idėjų. Mažvydas giliai tiki, kad lietuviškas žodis, lietuviška knyga (ypač jo parengtas „Katekizmas“) yra galingesni už kardą, kad jie gali išsaugoti tautą nuo dvasinės pražūties, suvienyti ją, atvesti į šviesą ir pažinimą. „Žmogus brangesnis nei knyga: O ypač / Kai jis iš purvo keliasi…“ – sako jis, pabrėždamas humanistinę savo veiklos prasmę, bet kartu supranta, kad būtent knyga yra kelias į žmogaus išlaisvinimą iš tamsos ir prietarų. „Giesmė – tai mūsų šauksmas tamsoje.“ – teigia Mažvydas, nusakydamas ir dvasinio peno svarbą.
• Lietuvių charakterio ypatumai: Per špitolininkų, Kristupo, Mačio ir kitų antraeilių veikėjų replikas bei poelgius atskleidžiami ir neigiami tautos būdo bruožai: polinkis į girtuoklystę („Lietuvoje ko rasi, ko nerasi,/ Bet jau degtinės – tai neatsiginsi“), vienybės stoka, vidiniai kivirčai („Kur du lietuviai – ten keli dievai“, „Kur du lietuviai-/ Ten peilis prie gerklės“), kartais pasireiškiantis priešiškumas, žiaurumas. Tačiau kartu pabrėžiamas ir liaudies kūrybingumas (giesmės), paprastumas, atjauta ir gebėjimas įvertinti gerumą.
• Tikėjimo ir abejonių kova: Mažvydas yra giliai tikintis žmogus, tačiau jo tikėjimą nuolat išbando žiauri tikrovė, asmeninės kančios, abejonės dėl savo darbo prasmės ir rezultatų. Jis kelia egzistencinius klausimus: „Kas būtų, jei Dievas apsilankytų Žemėje? Kokie būtų jo pėdsakai?“ Jo tikėjimas yra gyvas, ieškantis, nuolat kvestionuojantis, o ne dogmatiškas ir sustabarėjęs.
• Finalinės scenos reikšmė (ypač sovietmečiu): Epilogas, kuriame Mažvydas su špitolininkais lėtai ir iškilmingai skiemenuoja žodį „Lie-tu-va“, sovietmečiu įgavo ypatingą simbolinę prasmę ir rezonansą. Tai buvo suvokiama kaip nepalaužiamos tautinės dvasios, kalbos ir kultūros gyvybingumo manifestacija, vilties ženklas priespaudos sąlygomis. Šis žodis, tariamas lėtai, susikaupus, tarsi malda ar priesaika, skambėjo kaip įsipareigojimas išsaugoti lietuvybę. Tai buvo drąsus ir paveikus poetinis gestas, įkvėpęs ir stiprinęs tautinę savimonę.

• Martynas Mažvydas: Tragiškas herojus, nuolat draskomas vidinių prieštaravimų. Viena vertus, jis – nesuinteresuotas idealistas, švietėjas, pasiaukojantis tautos labui, tvirtai tikintis gimtojo žodžio galia. Kita vertus – giliai nelaimingas žmogus, padaręs lemtingų klaidų praeityje, negalintis rasti asmeninės laimės, slegiamas kaltės jausmo ir vienatvės. Jo santykis su žmona Benigna yra formalus, labiau paremtas pareiga nei meile. Jo tikroji, jaunystės meilė – Marija – prarasta ir tapusi nuolatiniu priekaištu. Jo sūnus Kasparas – gyvas skaudžios praeities įrodymas ir nuolatinis priminimas apie padarytas klaidas. Mažvydas yra pavargęs, kartais palūžęs, tačiau iki pat galo lieka ištikimas savo misijai – tarnauti lietuviškai knygai ir tautai.
• Benigna: Mažvydo žmona. Praktiška, žemiška, rūpestinga moteris, tačiau pavargusi nuo nuolatinio materialinio nepritekliaus ir vyro visiško pasišventimo visuomeniniams reikalams šeimos gerovės sąskaita. Ji nesupranta arba nenori suprasti aukštų Mažvydo idealų, jai kur kas svarbesnė šeimos buitis ir saugumas. Jos priekaištai yra žmogiškai suprantami, tačiau jie tik gilina Mažvydo vienatvę ir nesuprastumo jausmą.
• Kristupas: Benignos brolis. Jaunas, ambicingas, tačiau itin savanaudiškas ir ciniškas veikėjas. Jis siekia materialinės naudos, svajoja apie lengvą ir aprūpintą kunigo gyvenimą, atvirai niekina Mažvydo idealizmą ir skurdžią buitį. Jo paveikslas ryškiai kontrastuoja su Mažvydo pasiaukojimu ir Kasparo dvasiniu tyrumu bei nuoširdumu. Kristupas simbolizuoja moralinį nuopuolį, prisitaikėliškumą ir dvasinį menkumą.
• Kasparas: Mažvydo ir Marijos nesantuokinis sūnus, augęs be tėvo meilės ir globos, patyręs daug vargo ir neteisybės. Jis yra tyros, nesugadintos sielos jaunuolis, mokantis skaityti ir rašyti lietuviškai (išmoko iš perrašinėto Mažvydo „Katekizmo“), išsaugojęs tyrą meilę motinai ir gilią, nors ir skausmingą, pagarbą tėvui (nors ilgą laiką ir nežinojo, kas jis toks). Jo tragiškas likimas (nusikaltimas, įvykdytas keršijant už motinos skriaudą) ir susitikimas su Mažvydu yra vienas dramatiškiausių pjesės momentų, priverčiantis Mažvydą skausmingai iš naujo įvertinti visą savo gyvenimą ir pasirinkimus.
• Špitolininkai (Žioba, Mačys, Tirva, Berankis, Nikodemas, Šliumpa, Milkus): Tai kolektyvinis liaudies, paprastų, dažnai nuskriaustų ir visuomenės paribiuose atsidūrusių žmonių balsas. Jie nuoširdžiai gerbia ir myli Mažvydą kaip savo globėją, vadina jį „Varguolių Tėvu“. Jų giesmės ir kasdieniai pokalbiai atskleidžia liaudies požiūrį į gyvenimą, jų kasdienius rūpesčius, paprastą išmintį, bet kartu ir tamsumą, prietaringumą (pvz., Tirvos burtai), polinkį į ydas (ypač girtuoklystę). Jie yra Mažvydo švietėjiško darbo adresatai ir, nepaisant visko, jo vilties šaltinis.
• Baltramiejus Vilentas: Mažvydo pusbrolis, kunigas, knygų leidėjas ir vertėjas iš Karaliaučiaus. Išsilavinęs, protingas, tačiau kartu ir pragmatiškas, kartais net šiek tiek ciniškas veikėjas. Jis vertina Mažvydo titanišką darbą, tačiau kartu realistiškai mato jo beviltiškumą, Sizifo dalią reformuojant ir šviečiant tautą. Jų dialogai atskleidžia skirtingus požiūrius į kūrybą, pareigą ir gyvenimo prasmę, pabrėžia Mažvydo vienišumą jo kovoje.

Pirma dalis: „...bet gelbėk mus nuo pikto.“

• Pirmasis prologas:

  • Scena prasideda Špitolininkų choro giesme, diriguojama vargonininko Milkaus. Giesmėje šlovinamas Martynas Mažvydas kaip „Varguolių Tėvas“, kuris „Maitinatės iš jo širdies ir delno, / Jo gerumu prisidengėt nuogybę, / Ant jo dosnumo gultą pasiklojot, / O liaupsę atiduot anam užmiršot.“ (Pastaba: „liauPSe“ tekste turėtų būti „liaupsę“). Špitolininkai – bažnyčios prieglaudos gyventojai, varguoliai – jaučia Mažvydui didžiulę pagarbą ir dėkingumą už jo nuolatinę globą. Nikodemas primena Mažvydo žodžius: „Bet Mažvydas mums sako, kad už viską / Privalome dėkoti dangui...“ Milkus yra sukūręs naują giesmę apie Mažvydą, kurioje apdainuojami jo geri darbai, rūpestis paprastais žmonėmis, jo dvasinė stiprybė. Prologas baigiamas Milkaus žodžiais: „Pritarkit! Pradedu. Pirma dalis.“ ir choro giedama giesme apie Mažvydo atvykimą į Ragainę, jo mokymus, pagalbą žmonėms.

• 1 scena (Ragainės bažnyčios šventorius, 1562 m.):

  • Špitolininkai – Žioba, Mačys, Tirva, Berankis, Nikodemas, Šliumpa – susirinkę šventoriuje prie kapo duobės, laukia Mažvydo. Jų pokalbiuose atsiskleidžia skurdi buitis („Jau netoli... dar truputėlį... Imam! / Šventorius jau čia pat. Užeik iš priekio! / Kapų nemindžiokit, galvijai! Viskas. / Dabar guldykim. Prie duobės arčiau!“ – taip jie šiurkščiai kalba apie nešamą karstą) ir kasdieniai rūpesčiai. Nemunas jų kalbose tampa svarbiu simboliu, skiriančiu ir kartu primenančiu Lietuvą: Tirva jį mini kalbėdama apie raganų gausą anapus: „Užtat anapus, / Už Nemuno, Lietuvoje, vadinas, – / Jų kiek tik nori.“, o Žioba atkerta: „Tas Nemunas, sakau, tai pykčio upė.“ Atskleidžiami ir neigiami lietuvių būdo bruožai, ypač nesantaika: „Kur du lietuviai – / Ten peilis prie gerklės“ (konstatuoja Mačys).
  • Pasirodo Mažvydas. Jis paskirsto špitolininkams darbus ir skiria bausmes už nusižengimus. Už tai, kad Žioba prakeikė kleboną, Mažvydas jam priekaištauja dėl netinkamai pasodinto ąžuoliuko: „Šaknų ar nenudraskėt?“ ir grasina griežta bausme, jei medelis neprigis: „Svarbiausia šaknys. Jei neprisiims, / Prie stulpo prirakinsiu! Kryžium žemę / Bažnyčioj paguldysiu! Tris dienas / Neduosiu ėst...“ Tirvai, užsiimančiai burtais ir pagoniškais prietarais, jis iš pradžių skiria griežtą bausmę, bet jos žodžius apie medį, kurio „Šaknim – į pragarą, šakom – į dangų“, pakomentuoja filosofiškai: „Klausyk, bet juk tai velniškai gražu! / Kokia prasmė! Ir medis, ir žmogus / Šaknim – į pragarą, šakom – į dangų.“ Vėliau, pamatęs jos tariamą atgailą, sušvelnina bausmę, liepdamas šluoti bažnyčią: „Bažnyčią šluot – garbė.“
  • Paaiškėja, kad Mažvydas jau trylika metų gyvena Prūsijoje, Ragainėje. Jis su kartėliu prisimena, kaip buvo menkai įvertinta ir parduota jo pirmoji knyga, tačiau kartu pabrėžia žmogaus vertę: „Žmogus brangesnis nei knyga: O ypač / Kai jis iš purvo keliasi…“.
  • Scenos pabaigoje vyksta simboliškas ąžuoliuko sodinimo ritualas. Špitolininkai dainuodami sodina medelį, o Mažvydas jį laimina. Tai simbolinis veiksmas, reiškiantis tikėjimo, lietuviško žodžio ir kultūros įtvirtinimą svetimoje žemėje. Mažvydas nostalgiškai ir su ilgesiu šaukia į Lietuvą, esančią anapus Nemuno.

• 2 scena (Klebonija. Mažvydo kambarys):

  • Vyksta pokalbis tarp Mažvydo ir jo žmonos Benignos. Benigna graudenasi ir skundžiasi sunkia materialine padėtimi, vadindama kleboniją ubagynu: „O ne klebonija! / Ubagynas,“. Ji priekaištauja vyrui, kad šis pernelyg rūpinasi svetimais žmonėmis ir jų bėdomis („Sugriauš mus tie geri darbai.“), o šeima skendi skolose ir gyvena nepritekliuje („Šeima / Skolinga, šiemet neužteks duonos, kiti jau prašo pinigų“). Mažvydas bando ją raminti, sakydamas, kad darbas yra prilyginamas maldai („darbas – kaip malda. / Kuo nuoširdesnis, tuo brangesnis dangui.“) ir kad reikia pasitikėti Dievo apvaizda („Tikėti lengva. Daug sunkiau gyventi.“, „Rytojus / Pats pasirūpins savimi…“).
  • Mažvydas, degdamas noru gauti pinigų įstiklinti klebonijos langą (kad pro jį matytųsi Nemunas ir Lietuva – jo ilgesio objektas) bei nusipirkti vaškinių žvakių bažnyčiai, nusprendžia parduoti kunigaikščio Radvilos dovanotą itin brangią knygą – Vergilijaus „Eneidą“. Šis poelgis simbolizuoja jo pasiryžimą aukoti asmeninį turtą ir net didžiules kultūrines vertybes dėl dvasinių tikslų ir bendruomenės gerovės.
  • Kalbama apie jauniausią Benignos brolį – Kristupą. Mažvydas jį apibūdina kaip gabų jaunuolį („guvus, greitas, supratingas“), tačiau nerimauja dėl jo vidinio pasaulio tuštumo ir tamsos („Tik jo dvasia tamsi.“). Benigna, bandydama pateisinti brolį, patikslina, kad Kristupas neseniai puolė į Nemuną gelbėti skęstančiojo.
  • Ateina vargonininkas Milkus ir praneša apie špitolininkų sukurtą naują giesmę Mažvydo garbei. Mažvydas nuoširdžiai džiaugiasi, nes jam „Giesmė – tai mūsų šauksmas tamsoje.“, ji jam yra „mūsų žvilgsnis į tenai, kur einam. / Tik šauksmas ir tik žvilgsnis. Dieve mano, / Tai kur aš visas, kam aš ir kodėl?“

• 3 scena (Klebonija):

  • Įbėga Kristupas, visas šlapias nuo Nemuno vandenų. Mažvydas klausia, ar jis vėl skenduolį traukė. Kristupas karštai ir demonstratyviai kalba apie savo tikėjimą, tačiau jo žodžiai skamba paviršutiniškai, labiau kaip išmoktos, tuščios frazės, o ne gilūs vidiniai įsitikinimai. Mažvydas jį pamoko: „Tikėjimas be gero darbo – / Kaip valtis be irklų.“ Jis klausia Kristupo, ką šis žino apie Dievą ir žmogų. Kristupas atsako, kad apie Dievą žino daug („Dievas – viskas! / Jisai yra visur – danguj ir žemėj.“), o apie žmogų – kur kas mažiau, tik kad jis „silpnas, nuodėmingas... kad mirtingas...“. Mažvydas su liūdesiu konstatuoja: „Taigi apie žmogų / Žinai mažiau nei apie dievą.“
  • Kristupas atneša Mažvydui aukso žiedą, kurį, pasak jo, rado pas išgelbėtąjį iš Nemuno (vėliau paaiškės, kad tai buvo Kasparas). Ant žiedo išgraviruota: „Dabar ir visados. Martynas.“ ir metai „Tūkstantis penki šimtai / Keturiasdešimt ketvirti.“ Mažvydas sukrėstas atpažįsta žiedą – tai jo jaunystės meilės Marijos žiedas, kurį jis jai dovanojo Vilniuje prieš daugelį metų. Jį užplūsta gilūs jausmai, skaudūs, bet kartu ir brangūs prisiminimai: „Marija!.. Ak! Dabar ir visados... / Kiek metų aš krūtinėj šitą šauksmą / Laikiau suspaudęs! Pareiga prislėgęs / Kaip akmeniu buvau jį... Dieve mano, / Dabar ir visados. Dabar, Marija!“ Jis sukniumba kniūbsčias ant žemės, lyg norėdamas sulaikyti iš krūtinės besiveržiantį šauksmą ir skausmą.

Antra dalis: „Ego sum panis vivus“ (Aš esu gyvenimo duona)

• Antrasis prologas:
  • Špitolininkai, vadovaujami Berankio (kuris dabar vaizduojamas su abiem sveikomis rankomis, kaip Mažvydo gerumo įrodymas) ir Milkaus, nori papildyti savo giesmę apie Mažvydą naujais posmais. Berankis prisimena, kaip Mažvydas jį išgelbėjo iš didelės bėdos („Mane išgelbėjo. Aš čia sudėjau...“), o Milkus primena Mažvydo jaunystės metus Vilniuje, kai jis „iš Vilniuj gyveno / Ir tikrą dievą pažino, / Skleisdamas šviesą, / Aiškino tiesą / Naujo tikėjimo.“ Giesmėje minimi Mažvydo jaunystės išgyvenimai Vilniuje, jo patirtos kančios, tyra meilė Marijai, priverstinė tremtis.
• 1 scena (Praeitis. Vilnius, 1542 m. Dominikonų vienuolyno požemiai. Mažvydas, Vienuolis, Marija.):
  • Scena nukelia žiūrovą į Mažvydo audringos jaunystės laikus Vilniuje, kai jis buvo vienas iš Abraomo Kulviečio įkurtos pažangios protestantiškos mokyklos („Academia Culvensis“) studentų. Studentai vaidina moralitė (alegorinį viduramžių vaidinimą), kuriame vaizduojamas paprastas Valstietis, iš kurio Dvasininkas (Vienuolis) ir bajorai atima viską – duoną, žemę, net tikėjimą. Vaidinimo metu Mažvydas, kreipdamasis į susirinkusią minią, aistringai kalba apie žmogaus kančią ir būtinybę padėti artimui, dalintis su juo: „Žmogaus kančia yra žmonių kančia [...] Užtat, žmogui, duok šiandien, kad rytojus / Dosnus ir gailestingas būtų tau.“
  • Spektaklį brutaliai nutraukia Vyresnysis (karaliaus valdininkas) su ginkluotais gvardiečiais. Pranešama, kad karalius Žygimantas Senasis, Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio prašymu, uždraudė liuteronizmą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje („Karalius, Vilniaus vyskupui paprašius, / Liu-te-ro-niz-mą uždraudė.“) ir įsakė nedelsiant uždaryti Kulviečio mokyklą bei viešai sudeginti „eretikų“ knygas. Mažvydas desperatiškai bando ginti knygas, vadindamas jas šventenybe, bet yra suimamas ir įkalinamas („Atsikvošėkit! Ką jūs darot, žmonės! / Tai knygos, ar suprantat? Knygos! Knygos!“).
• 2 scena (Vilnius. Dominikonų vienuolyno požemiai. Keli karstai. Kairėje geležinės durys. Mažvydas, Vienuolis, Marija.):
  • Mažvydas atsipeikėja įkalintas šaltame ir tamsiame vienuolyno požemyje. Jis sako ilgą, skausmingą ir filosofinį monologą, kuriame apmąsto savo likimą, patiriamą kančią, tikėjimo tvirtumą, laisvės prasmę ir kainą. Jis jaučiasi vienišas, visų paliktas, tačiau nepraranda vidinės stiprybės, vilties ir ryžto kovoti už savo idealus: „Širdis, atrodo, plaka – taigi gyvas. / Ar džiaugtis, ar liūdėt dėl to? Žmogau, / Nepiktdžiokiauk, nes gyvasties siūlelis / Ne tau priklauso. Tu esi beturtis.“ Jo mintyse iškyla motinos, vaikystės, mylimosios Marijos paveikslai.
  • Ateina Vienuolis (galbūt tas pats, kuris dalyvavo moralitė vaidinime) ir šiurkščiai praneša Mažvydui, kad jis yra ištremiamas iš Vilniaus ir visos Lietuvos: „Kad ligi ryto / Nė kvapo tavo Vilniuje neliktų!“ Prieš išeinant į nežinią, jam gailestingai leidžiama trumpam atsisveikinti su Marija. Ji ateina sugniuždyta, verkdama jį apkabina, vadina kankiniu: „Pirmasis mūsų kankinys... O dieve! <...> Tai šitaip jie tave... Kaip Jėzų Kristų / Sugavę nuplakė...“ Mažvydas ją guodžia, tvirtina, kad jo būsimoji knyga (Katekizmas) yra kur kas svarbesnė už jo asmeninį likimą. Marija su ašaromis akyse prisiekia jam amžiną meilę ir ištikimybę: „Ir aš tave… dabar ir visados…“
• 3 scena (Klebonija Ragainėje. Mažvydo kambarys. Mažvydas, Kasparas.):
  • Veiksmas grįžta į Ragainę, į dramos dabarties laiką. Mažvydas, sukrėstas atgijusių skaudžių prisiminimų ir Kristupo atnešto Marijos žiedo, sako ilgą, jaudinantį, kupiną graudulio monologą-maldą. Jis kreipiasi į gamtos stichijas – vėją, paukščius, debesis – prašydamas parnešti žinią į Lietuvą, jo „išsvajotosios srities“. Jis išlieja visą savo beribę meilę, skausmą ir begalinį ilgesį Lietuvai, kuri jam yra „gyvenimas mano, ta Žemė / po dievo dangum“.
  • Tyliai įeina Kasparas. Jis atneša Mažvydui Marijos žiedą (kurį anksčiau buvo atėmęs Kristupas) ir praneša šiurpią, skaudžią žinią – Marija mirė. Kasparas detaliai pasakoja, kaip ji prieš mirtį liepė jam surasti Mažvydą ir perduoti žiedą bei jos paskutinius žodžius, išreiškiančius jos neišblėsusią meilę ir troškimą, kad Mažvydas būtų šalia jos paskutinę akimirką: „Jos paskutinis žodis man – aš noriu / Išklausyt į jį... girdėt jį noriu / Kiekvieną dieną... kad ir man, kaip jai, / Akis užspaustų tavo pirštai...“ ir kad jis, Kasparas, turi vadinti Mažvydą „Tėve!“.
  • Mažvydas, sužinojęs, kad Kasparas yra jo sūnus, patiria milžinišką emocinį sukrėtimą – džiaugsmą atradus sūnų, bet kartu ir begalinį sielvartą dėl Marijos mirties, nepakeliamą kaltės jausmą dėl prarasto laiko, apleistos meilės ir nesuteiktos tėviškos globos. „Dieve mano! / Dabar ir visados... Verk, verk, vaikeli! / Ir už mane paverk... Aš jau sakiau, / Kad ašarų nebeturiu...“ Jis tvirtai apkabina Kasparą, tačiau Kasparas, nors ir pavadina jį tėvu, išlieka santūrus, jo širdyje – gili nuoskauda, skausmas ir nepasitikėjimas.

Trečia dalis: „Transeat a me calix iste“ (Teaplenkia mane ši taurė)

• Trečiasis prologas:

  • Scenoje vėl Špitolininkų choras su vargonininku Milkumi. Įeina laimingi Katrikė ir Berankis. Katrikė džiaugsmingai kviečia visus į savo ir Berankio vestuves: „Labai jau prašome, brangusis Milkau, / Pagerbti mus su Berankiu – atvykti / Į mūsų vestuves. Susikalbėjom / Kartu gyventi...“ Ji prašo Milkaus sukurti ir pagiedoti apie juos vestuvinę giesmę. Špitolininkai džiaugiasi būsima švente, dalijasi kukliomis vaišėmis. Milkus pradeda kurti naują giesmės dalį, prisimindamas Mažvydo nuveiktus darbus, jo nelengvą atvykimą į Ragainę, patirtus sunkumus ir neblėstančią viltį: „O tu, sraunusai Nemune, / Kursai banguoji pro mane, / Išplauk bent vieną / Gerą naujieną / Čionai ties Ragaine.“ Prologas baigiasi choro giedama giesme, šlovinančia Mažvydą kaip „Varguolių tėvelį“ ir jų geradarį.

• 1 scena (Klebonija. Viename ilgo stalo gale Kristupas skaito, kitame Kasparas suka pančius.):

  • Vyksta aštrus pokalbis tarp Kasparo (Mažvydo sūnaus, dabar gyvenančio špitolėje) ir Kristupo (Benignos brolio, Mažvydo auklėtinio). Jų pažiūros į gyvenimą, tikėjimą ir moralines vertybes yra diametraliai priešingos. Kasparas, neseniai grįžęs iš kelionės po Lietuvą, kritiškai vertina ten matytas prabangias bažnyčias ir turtingus, nuo liaudies nutolusius kunigus, sakydamas: „Kur turtingesnis dievas – vargingesnis / Tenai žmogus…“ Jis gina Mažvydo kuklumą, asketišką gyvenimo būdą ir pasiaukojimą paprastiems žmonėms. Kristupas, priešingai, atvirai svajoja apie turtingą ir lengvą kunigo gyvenimą Lietuvoje („Lietuvoj bažnyčios auksu tviska“), niekina vargingą Mažvydo buitį Ragainėje ir jo pastangas šviesti vaikus: „nenori „vaikus / A-Bė-Cė“ mokyti.“ Jis demonstruoja begalinį savanaudiškumą ir visišką moralinių vertybių stoką.
  • Kristupas stebisi ir piktinasi, kad Kasparas moka lietuviškai skaityti ir rašyti (Kasparas paaiškina, kad išmoko iš „Katekizmo“, kurį kelis kartus perrašė motinos Marijos prašymu). Paaiškėja, kad Kasparas yra daug keliavęs, matęs pasaulio ir įgijęs gyvenimiškos patirties.
  • Netrukus išaiškėja, kad Prūsijos valdžia ieško galvažudžio, pabėgusio iš Lietuvos į Prūsiją. Kristupas, įtardamas Kasparą, bando jį iškvosti, ar šis ką nors žino apie ieškomą nusikaltėlį, bet Kasparas atsako miglotai, nenorėdamas atskleisti tiesos. Įtampa tarp jų auga.
  • Kristupas pasigiria, kad puikiai moka lotyniškai deklamuoti, nes to esą norėjo „tėvas“ (turėdamas omenyje Mažvydą, kuris jį augino ir globojo). Jis ciniškai meluoja Kasparui, kad nežino, kur dingo Marijos žiedas (nors iš tikrųjų pats jį buvo paėmęs ir atnešęs Mažvydui). Kasparas, įtaręs klastą ir pajutęs Kristupo panieką bei veidmainystę, jį pastumia, ir šis parpuola. Į kilusį triukšmą ateina Benigna. Ji išvaro Kristupą, gindama Kasparą (galbūt motiniškai jausdama jam simpatiją), bet kartu ir nujausdama kažką negero dėl Mažvydo keisto elgesio ir didėjančio nerimo: „Prieš kryžių klaupiasi arba nuo kranto / Į Lietuvą vis žiūri.“

• 2 scena (Šventorius. Šv. Martyno atlaidų rytas. Mačys ir Nikodemas barsto smėlį.):

  • Špitolininkai Mačys ir Nikodemas ruošiasi Šv. Martyno atlaidams, tvarko šventorių. Jų buitiniame pokalbyje vėl atsiskleidžia skurdi kasdienybė ir paprasta liaudiška išmintis. Kalbama apie Mažvydo kilnų norą atidaryti prieglaudą našlaičiams, bet kartu ir apie tai, kad špitolėje ir taip ankšta, nuolat trūksta maisto. Nikodemas filosofiškai svarsto apie gerus darbus ir jų pasekmes: „Reikia pasverti“. Mačys kandžiai ir su humoru pastebi apie lietuvių polinkį į girtuoklystę: „Lietuvoje ko rasi, ko nerasi, / Bet degtinės – tai neatsiginsi.“ ir apie tai, kad „Bažnyčia – vargšams. Vyžotiems. Man ir tau.“ Jie net bando įsivaizduoti, kas būtų, jei pats Dievas apsilankytų žemėje ir pamatytų žmonių vargus.
  • Mažvydas su vargonininku Milkiu ateina į šventorių ir susitinka su keliais parapijiečiais, kuriuos bando pamokyti, pagėdinti ir nukreipti į doros kelią:
    • Gendrė, turinti nesantuokinį penkerių metų vaiką. Mažvydas ją griežtai bara už nuodėmingą gyvenimą, bet kartu ir gailisi jos bei vaiko: „Vaikai vieni... Reikėtų kokį grašį / Paimt špitolės naudai – kad bijotų.“
    • Gečys, miško žmogus, kaimynų kaltinamas burtais, pagoniškų žvakių liejimu apeigoms, neteisėta bitininkyste (kas tuo metu galėjo būti laikoma pagonišku užsiėmimu ir konkurencija bažnyčiai). Jis nekaltai teisinas, kad „Bitelės neša. Aš tik kopinėju. / Miške mat gyvenu.“ Mažvydas bando jį įtikinti atsisakyti senų, pagoniškų papročių ir priimti krikščionišką tikėjimą: „Žmogau tu velnio, / Ar nori tapti dievo žmogumi?“
    • Gelbūda, nubausta (galbūt pririšta prie gėdos stulpo) už svetimavimą. Ji graudžiai verkia ir maldauja pasigailėjimo. Mažvydas, nors ir privalantis laikytis griežtų bažnytinių nuostatų, parodo žmogišką gailestingumą ir, pasinaudojęs Šv. Martyno atlaidų proga, liepia ją paleisti: „O šiandien, Gelbūda, kokia diena? / Paleisk ją! <...> Sekmadienis, sekmadienis, klebone!“ (Pastaba: čia greičiausiai turima omenyje atlaidų diena, o ne sekmadienis).

• 3 scena (Klebonija. Stalas, nukrautas knygomis ir rankraščiais. Vyno butelis, dvi taurės. Mažvydas, Vilentas. Vėliau Benigna, Kasparas, Milkus, Kristupas, Burgrovas, Kareiviai.):

  • Į Ragainę atvyksta Mažvydo pusbrolis, kunigas ir knygų leidėjas iš Karaliaučiaus Baltramiejus Vilentas. Jis nuoširdžiai giria Mažvydo parengtus „Katekizmą“ ir „Giesmyną“, vadindamas juos titanišku darbu: „Mielasis mano, tavo Katekizmas… / Arba Giesmynas – peržiūrėjau visą – / Titano darbas!“ Mažvydas kukliai ir su kartėliu atsako, kad tai greičiau Sizifo darbas – be galo sunkus, alinantis, galbūt net beprasmiškas, bet kartu ir vienintelis jo gyvenimo džiaugsmas bei prasmė: „Taip, taip – dabar tą akmenį į kalną / Stumiu, ritu, keliu... o rankos silpsta. <...> O galgi / Tasai akmuo Sizifui – ne bausmė, / O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas? Gal / Be to akmens gyvenimo nebūtų...“
  • Jų pokalbyje atsiskleidžia Mažvydo gilus nusivylimas Prūsijos kunigaikščio Albrechto politika ir jo požiūriu į lietuviškosios kultūros reikalus. Kunigaikštis mato tik tariamą Mažvydo „apsileidimą, tingulį ir baimę“, o ne jo pasiaukojimą ir titaniškas pastangas. Mažvydas jaučiasi visiškai nesuprastas ir neįvertintas. Vilentas bando jį paguosti, bet kartu ir primena apie sunkią lietuviško žodžio ir lietuvių padėtį pačiame Karaliaučiuje, kur lietuvybė sparčiai nyksta. Mažvydas su skausmu priekaištauja pusbroliui ir kitiems Karaliaučiaus lietuviams dėl jų neveiklumo: „Dirbt? Ką jūs dirbat? / Vienintelės lietuviškos bažnyčios / Nebeišlaikot... Rašto nebemokot... / Vaikai, girdėjau, vokiškai šveplena.“
  • Į kambarį įeina Benigna, nerimaujanti dėl Mažvydo prastos būsenos ir artėjančių atlaidų svečių. Ji suirzusi priekaištauja Vilentui dėl jo įtakos Mažvydui: „Jūs visą laiką toks – keistybių pilnas: / Ir pats kankinas, ir kitus kankina.“
  • Mažvydas, apimtas gilaus skausmo, nevilties ir nuojautos apie artėjančią nelaimę, nori skubiai įsisūnyti Kasparą, kad paliktų kam nors tęsti savo pradėtus darbus ir perduotų savo dvasinį palikimą: „Taip, taip, aš noriu jį įsūnyt – vaikas / Tėvų neturi... bus man parama. / Guvus prie knygų ir prie rašto. Taigi / Kviečiu jus liudyt...“ Benigna, nieko nežinodama apie Kasparo tikrąją kilmę, išsigąsta tokio netikėto vyro sprendimo ir prašo jo apsigalvoti.
  • Įvyksta lemtingas Kasparo prisipažinimas. Spaudžiamas Mažvydo ir Benignos klausimų bei Kristupo provokacijų, jis galiausiai palūžta ir papasakoja, kodėl pabėgo iš Lietuvos, išliedamas visą susikaupusį kartėlį ir pyktį Mažvydui: „Todėl, kad tu... esi bailys, melagis... / Todėl, kad antrąsyk mane išduodi.“ Paaiškėja, kad jis ir yra tas Prūsijos valdžios ieškomas galvažudys. Jis nužudė Ariogalos tijūną, kuris buvo tiesiogiai kaltas dėl jo motinos Marijos žiaurios mirties – ji buvo neteisingai apkaltinta raganavimu (nes augino nesantuokinį sūnų ir gydė žmones žolelėmis) ir žiauriai nuskandinta Dubysos skardyje. Kasparas su šiurpiomis detalėmis pasakoja apie motinos kančias ir savo įvykdytą kerštą. „Klausyk, klausyk! / O kai devintą sykį ją ištraukė – / Jau buvo negyva. Jau ne-gy-va!“
  • Mažvydas yra visiškai sugniuždytas sūnaus prisipažinimo ir sužinotos tiesos apie Marijos likimą. Tuo metu į kleboniją įsiveržia Burgrovas (vietos vokiečių valdininkas) su kareiviais ir suima Kasparą. Mažvydas desperatiškai bando jį ginti, vadina savo vaiku, maldauja pasigailėti, bet bergždžiai. Burgrovas šaltai praneša, kad per tris dienas Kasparas bus nuteistas mirties bausme.
  • Kareiviai išsiveda tylintį, susitaikiusį su likimu Kasparą. Mažvydas puola į gilią neviltį, balsu rauda, prašo sūnaus atleidimo, vadina jį „tėve“ (galbūt taip išreikšdamas savo kaltę ir suvokdamas, kad sūnus jam buvo moralinis autoritetas). Jis suvokia savo gyvenimo tragedijos mastą – pasišventęs kilniam tikslui, jis prarado artimiausius žmones ir negalėjo jų apsaugoti nuo žiauraus likimo. Jis su neapsakomu skausmu kreipiasi į Dievą, jausdamas savo visišką bejėgiškumą ir nepakeliamą kaltę: „Dabar ir aš, kaip tu... Išleidau sūnų. / Atidaviau, kad jo krauju išpirkčiau / Save ir savo kaltę... Pareiga, – / Tu vėl man pasakysi? Bet jau viskas.“ Jo rankos bejėgiškai nusvyra, jis grimzta į visišką neviltį ir dvasinę tuštumą.

Epilogas

• Scenoje vėl matome Mažvydą ir Špitolininkų chorą, susirinkusius prie ilgo stalo su atverstu Mažvydo „Katekizmu“. Mažvydas, palinkęs ties knyga, taria susikaupusiems špitolininkams: „Kad jau raidės išmokot pavadinti, / Pradėsim skiemenuot, sąbalsines / Pridėdami prie kiekvienos balsinės. / Žiūrėkite į knygą ir kartokit / Drauge su manimi.“
• Jie pradeda lėtai, iškilmingai, tarsi šventą ritualą atlikdami, skiemenuoti balses ir sąbalses, kurios galiausiai susijungia į vieną, šventą žodį „Lie-tu-va“. Pastaba autoriaus remarkoje: „Mažvydui pamažu keliasi, skiemenavimas tilsia. Dabar spindulys apšviečia tiktai jį, kiti veidai boluoja prietemoje. Iš ten girdėti duslus skiemenavimas, neaiškus murmėjimas, kuris niekaip negali išaugti į pirmą žodį.“ (Pastaba: tekste „skiemenavi- / mas“ ir „ne- / aiškus“ turėtų būti vientisi žodžiai). Šis finalinis aktas simbolizuoja Mažvydo viso gyvenimo darbo prasmę – lietuviško žodžio įtvirtinimą, tautos kantrų mokymą, vilties žinią ateities kartoms, nepaisant asmeninės tragedijos ir neįsivaizduojamo skausmo. Tai tautinės dvasios ir kultūros triumfas priespaudos ir nutautėjimo grėsmės akivaizdoje. Ši scena ypač stipriai rezonuoja su XX amžiaus sovietmečio patirtimi, kai lietuviškas žodis ir tautinė tapatybė buvo sistemingai naikinami, todėl Mažvydo ištartas ir išmokytas žodis „Lietuva“ tapo galingu pasipriešinimo ir vilties simboliu.

„Toks vakaras“

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu. Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu — vakaras toksai, kad nėr kur dėtis: ir toksai net neišreiškiamas pilnumas, ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas, ir toli, labai toli girdėtis. Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu. Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu. Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies!

1963

Analizės metmenys: Eilėraštis kuria ypatingos vakaro nuotaikos atmosferą – ramybės, pilnatvės, lengvumo. Lyrinis subjektas jaučia vidinį poreikį paleisti savo jausmus, „išleisti širdį pasivaikščioti“. Tai metaforiškas noras atsiverti pasauliui, patirti emocinį išsilaisvinimą, galbūt surasti dvasinę atgaivą ar bendrystę. Tačiau šis atsivėrimas yra trapus – eilėraščio pabaigoje nuskamba prašymas „nesumindžiokit širdies“, išreiškiantis pažeidžiamumą ir baimę būti įskaudintam. Vakaras čia tampa erdve intymiam dialogui su savimi ir pasauliu, o „širdies pasivaikščiojimas“ – vidinio pasaulio atskleidimo metafora, kupina tiek vilties, tiek nerimo.

„Būti ugnimi“ (iš „Dienoraštis be datų“)

I

Kaip vandeniu ir duona aš gyvas tavimi, nuo tavo pievų rūką geriu kaip saldų pieną. Ir visa, ką tu duodi ir visa, ką imi, tu paverti į pilną saulės Dieną. Tu ir pati dabar Diena virtai, — horizontus praplėtus, paaukštinus zenitą, kaip motina vaikus iškėlei mus aukštai ir saulės artumu lyg vynu svaigini tu.

II

O kas gi tu esi, Tėvyne, jei ne mes, jei ne mūsų rankos, jei ne mūsų širdys? Visas viliojančiai nežinomas žemes mums reiks atrast, apšviesti ir sušildyt. O kas gi esam mes, Tėvyne, jei ne tu, - ar mes ne tavo amžių sekundės ir minutės, ar mes ne upė, glamonėjama krantų, kurios kiekvienas lašas - tavo mintys?

III

Dabar aukšti pastoliai ir kosminė trasa pačių aukščiausių žodžių reikalauja. Absoliuti gyvenimo tiesa planetos gyslom varinėja kraują. Tėvyne, ties tavim kaip ties versme skaidria pasilenkia žmogus - protingas saulės lašas: ak, būti ugnimi arba plienu žaizdre! Kitoks gyvenimas - beprasmiškas ir mažas.

1963

Analizės metmenys: Tai patriotinės tematikos eilėraštis, kuriame Tėvynė įvardijama kaip gyvybės šaltinis („Kaip vandeniu ir duona / aš gyvas tavimi“). Lyrinis subjektas jaučia gilų, neatsiejamą ryšį su gimtąja žeme, kuri įgauna motinos, saulės, dienos įvaizdžius. Antroje strofoje pabrėžiama individo ir Tėvynės vienovė – Tėvynė yra jos žmonės, o žmonės yra Tėvynės tąsa, jos istorijos dalis. Trečioji strofa kalba apie aukštus idealus, aktyvią veiklą, kūrybą („aukšti pastoliai“, „kosminė trasa“), reikalaujančią pasiaukojimo ir maksimalizmo („būti ugnimi / arba plienu žaizdre!“). Eilėraštyje skamba to meto sovietinei ideologijai artimas patosas apie veržlų progresą, tačiau jis nukreipiamas į Tėvynės ir jos žmonių gerovę, suteikiant universalesnę prasmę. Teiginys apie „globalizaciją“ III dalyje yra per drąsus ir anachroniškas 1963 m. eilėraščiui; čia veikiau kalbama apie mokslo pažangos, kosmoso užkariavimo epochos dvasią, kurią poetas sieja su Tėvynės garbe ir aukštais siekiais.

„Autoanalizė“ (iš „Dienoraštis be datų“)

Jau iš daugelio šaltinių mano gerta. Netikėtai abejot imu, ar dar verta, ar iš tikro verta vandenį laikyt pažinimu.

O tokia nežemiška didybė žemėje, žolėj ir žmoguje! Niekas niekam nieko nepavydi, nes kiekvienas pilnas savyje.

Nes kiekvienas didelis kaip lašas, o visi — su saulėm artimi. Niekada žmogus nebuvo mažas, jeigu jis tik buvo savimi.

Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį, prijaukintos tupia į rankas. Kam jūs mokot savo mintį šliaužti, kas už mintį atsakingas? Kas?

O mįslingi amžiaus labirintai, peraugę į didmiesčių gatves! Pažiūrėkit — jau, atrodo, švinta, o kažkas dar ieško pats savęs.

1962

Analizės metmenys: Eilėraštis skirtas savęs ir pasaulio pažinimo apmąstymams. Lyrinis subjektas kvestionuoja paviršutinišką žinojimą („vandenį laikyt pažinimu“) ir ieško gilesnės prasmės. Pabrėžiama vidinė žmogaus didybė, unikalumas („kiekvienas pilnas savyje“, „Niekada žmogus nebuvo mažas, / jeigu jis tik buvo savimi“). Svarbi minčių laisvės, aukštų siekių tema („Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį“), kritikuojamas mąstymo ribojimas („Kam jūs mokot savo mintį šliaužti“). Paskutinėse eilutėse atsispindi modernaus žmogaus būsena – nuolatinis savęs ieškojimas sudėtingame, kintančiame pasaulyje („mįslingi amžiaus labirintai“). Nepaisant to, eilėraštis baigiamas viltinga nuoroda į šviesą („jau, atrodo, švinta“), kuri gali simbolizuoti atgimimą, pažinimą ar tiesiog naują pradžią. Eilėraštyje skatinama gyventi autentiškai, nepavydint kitiems, ir puoselėti savo vidinį pasaulį.

„Sargyboje“

Vaizduojamas itin sudėtingas ir skaudus pokario (po Antrojo pasaulinio karo) laikotarpis Lietuvoje. Šiuo metu vyko aktyvus partizaninis judėjimas (pasipriešinimas prieš atsinaujinusią sovietinę okupaciją), o prieš jį kovojo sovietinės valdžios suformuoti naikintojų batalionai — stribai, pasižymėję ypatingu žiaurumu.

Lyrinis subjektas – vaikas, tačiau jau brandžiai mąstantis, stebintis tragiškus įvykius ir simboliškai saugantis tai, kas jam brangu – mišką (partizanų prieglobstį) ir miestą (civilizacijos, kultūros likučius). Jo apsivilktas maišas, saugantis nuo šalčio, gali būti interpretuojamas ir kaip bandymas apsisaugoti nuo žiaurios tikrovės, išlikti nepastebėtam.

(Čia reikėtų įterpti eilėraščio tekstą arba detalesnę analizę, jei ji prieinama. Kol kas palikta daugtaškiu, kaip originale.) ...

1966 m.

Analizės metmenys (bendri ciklui): Šis eilėraščių ciklas yra vienas stipriausių Justino Marcinkevičiaus kūrinių, atskleidžiančių pokario tragediją vaiko akimis. Naivus, bet kartu skvarbus vaiko žvilgsnis leidžia ypač jautriai perteikti to meto baimę, neteisybę, žiaurumą ir nesuvokiamą suaugusiųjų pasaulio žiaurumą. Ciklas pasižymi autentiškumu, giliu psichologizmu ir subtiliu tautos tragedijos įprasminimu.

Nors Justinas Marcinkevičius daugelio atmintyje išlieka kaip Tautos dainius ir moralinis autoritetas, ypač Sąjūdžio laikotarpiu, jo kūryba ir visuomeninė veikla sulaukia ir įvairiapusiškesnių vertinimų, o kartais ir kritikos.

Pripažinimas ir teigiami aspektai

• Tautinio identiteto stiprinimas: Neabejotinas Marcinkevičiaus nuopelnas – tautinės savimonės, meilės gimtajai kalbai ir istorijai puoselėjimas sudėtingomis sovietmečio sąlygomis.
• Moralinis autoritetas: Jo žodis turėjo didelę įtaką visuomenei, ypač Atgimimo metais, kai jis tapo vienu iš Sąjūdžio lyderių ir tautos vilčių reiškėju.
• Aukštas meninis lygis: Jo poezija ir dramaturgija pasižymi kalbos grožiu, metaforiškumu, gebėjimu prakalbinti istoriją ir tautosaką, aktualizuoti amžinąsias vertybes.

Kritiškesni požiūriai ir diskusijų laukas

• Santykis su sovietine sistema: Kai kurie kritikai ir istorikai kelia klausimus dėl Marcinkevičiaus kompromisų su sovietine valdžia, jo užimtų pareigų (pvz., LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas) ir tam tikrų kūrinių, kurie galėjo būti interpretuojami kaip lojalūs sistemai. Diskusijos vyksta dėl to, kiek šie kompromisai buvo neišvengiami kūrėjui, norinčiam veikti ir skleisti savo idėjas okupuotoje šalyje.
• Kanonizavimas ir nekritiškas vertinimas: Kartais pastebima tendencija pernelyg kanonizuoti poetą, vengiant kritiškesnio jo kūrybos ir biografijos analizės. Teigiama, kad tai gali trukdyti objektyviau įvertinti jo palikimą ir sovietmečio kultūrinį kontekstą.
• Kūrybos aktualumas šiandien: Nors dalis Marcinkevičiaus kūrybos išlieka universali, kai kurie kūriniai ar jų aspektai, glaudžiai susiję su sovietmečio realijomis, jaunesnei kartai gali būti mažiau suprantami ar aktualūs be papildomo istorinio konteksto paaiškinimo.
• Požiūris į tautiškumą: Kai kurių šiuolaikinių kritikų nuomone, Marcinkevičiaus tautiškumo samprata gali atrodyti pernelyg romantizuota ar monolitiška, neatitinkanti šiuolaikinės, pliuralistinės visuomenės realijų.

Diskusijos apie autoriaus palikimą yra natūrali gyvos kultūros dalis, padedanti giliau suprasti tiek patį kūrėją, tiek jo epochą.

• 🔗 Justino Marcinkevičiaus biografija ir kūryba (Visuotinė lietuvių enciklopedija)
• 🔗 Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (istorija, reikšmė) (šaltiniai.info)
• 🔗 Reformacija ir jos sklaida Mažojoje Lietuvoje (mokslon.lt)
• 🔗 Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“ spektakliai (ieškoti LRT mediatekoje arba YouTube):
  • Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Mažvydas“ (1976 m., TV adaptacija 1993 m.) I dalis (LRT)
  • Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Mažvydas“ (1976 m., TV adaptacija 1993 m.) II dalis (LRT)
• 🔗 Įvairios „Mažvydo“ analizės ir interpretacijos (Google paieška)
• 🔗 Lituanistikos duomenų bazė (paieška „Marcinkevičius Mažvydas“) (Norint rasti konkrečius straipsnius, reikės įvesti paieškos žodžius).