Monologinis romanas „Tūla“

Jurgis Kunčinas (1947–2002) – vienas ryškiausių ir savičiausių XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios lietuvių literatūros kūrėjų: poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Gimė Alytuje. Vilniaus universitete studijavo vokiečių filologiją, tačiau studijų nebaigė – buvo pašalintas. Šis gyvenimo etapas, kaip ir vėlesnis bohemiškas gyvenimo būdas, sunkumai pritampant prie sovietinės sistemos, neabejotinai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje. Nuo 1977 m. išleido šešias poezijos, septynias apsakymų, novelių vaikams ir eseistikos knygas bei šešis romanus.

Kaip rašytojas J. Kunčinas ypač atsiskleidė Lietuvai atgavus nepriklausomybę, stebindamas savo darbštumu ir produktyvumu. Jis dažnai vadinamas vienu geriausių pasakotojų lietuvių prozoje, savotišku sovietmečio metraštininku, nes savo grožinėje kūryboje itin tiksliai ir detaliai fiksavo to meto gyvenimo ypatumus, vietas, papročius.

Žymiausias J. Kunčino romanas „Tūla“, išleistas 1993 metais, iki šiol laikomas viena iš lietuvių prozos viršūnių ir yra verčiamas į kitas kalbas. Įkvėpimo šaltiniu šiam romanui tapo rašytojo meilė dailininkei Gražinai Jaronytei, draugų vadintai Tūla. Jų meilė, deja, truko neilgai. Sužinojęs apie jos tragišką mirtį (mergina nuskendo), J. Kunčinas parašė šį jautrų ir poetišką romaną.

J. Kunčino prozai būdingas modernizmo stilius, pasireiškiantis asociatyviu pasakojimu, vidinės menamosios kalbos elementais, artimais vadinamajai sąmonės srauto technikai. Autorius ypatingą dėmesį skyrė veikėjų vidinėms būsenoms, vaizdų metaforiškumui, kultūros motyvų žaidybiškam įprasminimui. Jo kūryboje dažna ironiška savistaba, grotesko stilistika, paradokso elementai ir laki fantazija. Daugelis J. Kunčino kūrinių, ypač tie, kuriuose pasakojama pirmuoju asmeniu, laikomi autobiografiškais. Rašytojo žmona Rasa Kunčinienė yra minėjusi, kad autorius gyveno bohemišką gyvenimą. J. Kunčino kūryboje svarbesnis ne objektyvus gyvenimo paveikslas, o subjektyvus jo atspindys žmogaus sąmonėje, persipynęs su dvasinėmis individo būsenomis.

J. Kunčino prozos modernizmo stilistika pasireiškia kaip asociatyvus pasakojmas su vidinės menamosios kalbos požymiais, jis artimas vadinamajai sąmonės srauto technikai, būdingas dėmesys veikėjo būsenoms, vaizdų metaforiškumas, žaidybiškas kultūros motyvų įprasminimas, ironiškoji savistaba, grotesko stilistika, paradokso elementai, fantazijos polėkis...

R. Tamošaitis

Romanas apie jausmus ir laiką

Romanas „Tūla“ komponuojamas kaip užrašai, daugiausia skirti Tūlai. Šie užrašai aprėpia ne tik pagrindinių veikėjų pažinties laiką, bet ir kitus svarbius istorinius tarpsnius, minimi Antrojo pasaulinio karo metai, trumpai prisimenamas septintojo dešimtmečio vidurys.

Pasakojimas vingiuoja nuo vienos temos prie kitos, vienas prisiminimas pažadina kitą, nutolstama ir vėl grįžtama prie pagrindinės siužeto linijos. Kai kurie romano puslapiai parašyti kaip nerimuota poezija, realistinis pasakojimas pinasi su fantastiniais elementais. Veikėjas, negalėdamas fiziškai pasiekti mylimosios, skrenda pas ją pasivertęs šikšnosparniu ir nematomas dalyvauja jos gyvenime. Tokie fantastiniai intarpai tik sustiprina romano įtaigą, leidžia skaitytojui geriau pajusti visaapimantį pasakotojo ilgesį ir meilę.

Romanas yra autobiografiškas, beveik visi veikėjai turi realius prototipus, minimos konkrečios Vilniaus vietos ir to laiko detalės. Kaip teigė pats rašytojas, „Tūla“ – tai romanas apie jausmus, bet pirmiausia apie laiką, apie tam tikrą laikotarpį Vilniuje.

Meilės tema

Knygoje neieškoma tiesmukų atsakymų į klausimus, kodėl mylintys žmonės negali būti kartu, kodėl pasakotojas nepasistengia išlaikyti mylimos merginos, kodėl Tūla tokia priklausoma nuo tėvų ar kodėl neatsako į laiškus. Skaitytojui paliekama erdvės pačiam spręsti, kurios priežastys yra svarbesnės: ar išorinės aplinkybės, ar vidinės veikėjų savybės – jautri prigimtis, menininko vaizduotė, nesavarankiškumas, negebėjimas prisiimti atsakomybės.

Romanas skatina mąstyti apie veikėjų santykius ne vien psichologijos lygmeniu, bet ir siejant požiūrį į meilę su estetine romantizmo tradicija plačiąja prasme. Romantikai poetizavo neįmanomą meilę, kankinančią, pasmerktą, bet nepaprastai gražią, pranokstančią banalią kasdienybę. Panašiai ir J. Kunčino romane meilė vaizduojama kaip jausmas, leidžiantis patirti būties pilnatvės ir visiško artumo su kitu žmogumi akimirką. Tikrovėje tokia meilė galbūt būtų užgesusi, ją būtų sutepusi gyvenimo kasdienybė, o išsiskyrimas, paradoksalu, kaip tik apsaugo jausmus, atmintyje jie išlieka tyri ir amžini. Nors ir skaudi, meilė yra didžiausia dovana – ji suteikia gyvenimui prasmės, sustiprina žmogaus tikėjimą pačiu savimi, atveria kūrybingumą.

Kūrybos tema

Abu pagrindiniai kūrinio veikėjai yra menininkai. Tūla, dailininkė, savęs kaip kūrėjos iki galo nerealizuoja. Pasakotojas – iš universiteto išmestas filologas germanistas, kartais verčia įvairius tekstus, rašo eiles, bet jų nepublikuoja. Romane cituojami keli jo eilėraščiai. Būtent rašymas jam tampa priešinimusi gniuždančiai aplinkai ir pastanga išlikti savimi; jis aktyvina atmintį, skatina norą apmąstyti nugyventą laiką, padeda įžvelgti skirtingų patirčių ryšius ir prasmę:

Kuo smulkiausiai aprašiau susitikimą su Būku, su ponu „Schnauzbart“, aprašiau Vilnelę prieš lietų ir po lietaus, keliais štrichais nutapiau vakarėjantį Bernardinų peizažą; įterpiau net kelis trumpus dialogus su Gerasimu Mucha - juk prisimeni, Tula, tą vargšą durininką, kuris tirtėjo savo poste, bet nesitraukė iš jo nė žingsnio?

Labai svarbu, kad pasakotojo gyvenime yra mylimoji, įsivaizduojama kaip jo laiškų (ar užrašų) skaitytoja. Iš tiesų net nėra būtina, kad ji atsakytų į laiškus – rašančiajam pakanka žinoti, jog egzistuoja visiškai jį suprantantis žmogus. Jo užrašai nėra tik pasakojimai apie praeities laiką, tai ir kito pasaulio kūrimas – įsivaizduojamas buvimas drauge su mylimąja, jos garbinimas ir kaltės išpažinimas.

Bohemiško gyvenimo samprata

J. Kunčino veikėjų gyvensena ir savivoka neatsiejama nuo vadinamosios bohemos. Pasakotojui bohema yra ir būdas neigti miesčioniškas vertybes, ir protestas prieš sovietmečio nykumą, asmeninės ir kūrybinės laisvės ribojimą. „Gyvenimas po dangumi“ nepatogus ir rizikingas, tačiau, veikėjo supratimu, tik taip patiriamas tikras gyvenimo skonis, pažįstami žmonės ir įmanoma kūryba. Bohemišką gyvenseną jis linkęs idealizuoti kaip kūrybos šaltinį, nors pripažįsta, kad alkoholis pražūtingai veikia asmenybę, prarandančią ne tik ryšius su kitais žmonėmis, bet ir savigarbos pagrindus.

Veiksmo aplinka – sovietmetis

Romano veiksmas plėtojasi sovietmečiu, daugiausia paskutinį jo dešimtmetį, tad vaizduojamoji erdvė pilna to laiko nuorodų – minimi gatvių pavadinimai, paminklai, kurių dabar jau nėra, išnykusios kavinės. Veikėją sovietmetis yra palietęs tiesiogiai, lemtingai paveikęs likimą, suformavęs ar deformavęs asmenybę. Iš universiteto jis išmestas dėl konflikto su karine katedra.

Viena iš priežasčių, dėl kurių išyra pasakotojo šeima – žmonos stojimas į partiją (antra priežastis – neištikimybė su garsiu tapytoju):

Mano ekspati buvo iš ryžtingų moterų, kurios žūtbūtinai kovoja už savo vietą ir po saule, ir po mėnuliu. Saule švietė jai kompartija, į kurią buvo taip nelengvai priimta, o mėnuliu virš jos žibėjo išgeltęs nuo gyvenimo, tabako ir dažų tamsbruvis tapytojo Romano Būko veidas. Tokius žmones pati partija vadina kovingais ir principingais, - amžinai kam nors įsipareigojusi, nuolat skubanti, nerami ir įtūžusi mano antroji pusė puikiai derėjo ir funkcionierių, ir Romano Būko pašonėje. Tik giliai širdyje ji šaipėsi iš savo partijos, gal net nekentė jos, kaip nekentė užsikimšusio klozeto, srutų dušuose ir už lango šmėsčiojančių žiurkių. Dar - mano girtų kalbų, kad toji partija pati padvės...

Užsimenama ir apie sovietmečiu įprastus kūrybos apribojimus, antai pasakotojo bičiulis savo bute nutapo freską „Rusų kunigaikščiai kloja savo vėliavas po kunigaikščio Kęstučio kojom“, kažkas įskundžia jį „meno tarybai“, kurso vadovas primygtinai pataria uždažyti ir ateityje nepaišyti nei Kęstučio, nei Algirdo, jau geriau Žalgirio mūšį, o dar geriau – Stalingradą.

Pasakotojas šaiposi iš sovietinio režimo, jį demaskuoja. Vadinamasis girtuoklių kalėjimas, arba profilaktoriumas, panašus į Stalino laikų lagerius. Čia niekinamos asmens teisės, ypač kultūros žmonių. Tai primena ir vokiečių koncentracijos stovyklų aprašymus, pažįstamus pirmiausia iš Balio Sruogos „Dievų miško“. Pasakotoją dažnai matome kaip abejotinos moralės valkatą, ir nesyk jis gali pasirodyti nesimpatiškas. Bet santykis su režimu jį atskleidžia kaip labai įžvalgų, kritišką, tiksliai formuluojantį mintį, ironišką žmogų, gebantį analizuoti gyvenamojo meto situaciją ir pasipriešinti jai pačia savo laikysena – atsisakymu eiti į kompromisus.

Vilniaus tema

Vienas svarbiausių pasakotojui rūpimų dalykų yra ryšys su Vilniumi, savęs ieškojimas juntant Vilnių fiziškai ir mąstant apie jį. Vilnius – tai pirmiausia Užupis, kuriame gyveno jo tėvai ir giminaičiai, o vėliau Tūla ir daugybė pažįstamų. Be Užupio, romano žemėlapyje itin svarbūs Vilnelės tiltai, Bernardinų bažnyčia, Savičiaus gatvė su namu, kuriame gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, „Ryto“ kavinė ir Vasaros gatvės ligoninė, profilaktoriumas Rasų gatvėje, Vilniaus kalvos.

Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus - žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Kai regiu šitą kriokiantį, pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių - valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dvasios ubagų kvartalą <...> - man užkaista sprandas, ima svaigti galva - ne, ne, jokios prošvaistės! Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man.

Kalbėdamas apie Vilnių, pasakotojas užduoda svarbų klausimą: kiek esame jo verti, kiek esame prisijaukinę miestą, kuriame susipynę skirtingi architektūros stiliai, kuriame gyveno ir paliko pėdsakus įvairių tautų ir kultūrų žmonės? Prisipažįsta, kad jį nervina rašymai apie meilę Vilniui ir priesaikos grįžti į šį amžinąjį miestą, nes jis abejoja vadinamųjų Vilniaus patriotų meile ir nesavanaudiškumu. Sykiu sakosi ir pats nežinąs, ar gali mylėti miestą, kuriame patyrė tiek paniekos, skurdo ir nesėkmių, tačiau jaučiasi pažinęs jį tiek, kiek buvo lemta.

Ši santrauka padės greitai prisiminti pagrindinius romano įvykius ir veikėjų likimo vingius.

1. Pasakotojo gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra: Bevardis pasakotojas, buvęs VU germanistikos studentas (pašalintas dėl nepaklusnumo sovietinei sistemai), renkasi autsaiderio, valkatos gyvenimą. Tai jo maišto forma prieš sistemą ir kartu negalėjimas prie jos prisitaikyti. Jis gyvena bohemiškai, be pastovių pajamų (kartais verčia tekstus), neprisiima įsipareigojimų, neigia nusistovėjusias vertybes ir sunkiai randa savo, kaip poeto, vietą.
2. Pirmasis susitikimas su Tūla: Vienoje Vilniaus kavinukių pasakotojas pastebi Tūlą – jauną, vienišą menininkę (dirba žaislų fabrike), kuri, kaip ir jis, jaučiasi neatradusi savęs. Tarp jų užsimezga ryšys; Tūla, išsiilgusi artumo ir supratimo, pakviečia jį pas save.
3. Lemtingoji savaitė: Pasakotojas ir Tūla praleidžia kartu intensyvią savaitę, kupiną artumo ir atradimų. Šis trumpas laikas pasakotojo atmintyje išlieka kaip pats laimingiausias ir prasmingiausias jo gyvenimo etapas. Tūla tikisi gilesnių santykių ir šeimos.
4. Kelionė pas Tūlos tėvus ir išsiskyrimas: Jie nuvyksta į Kauną aplankyti Tūlos tėvų. Pamatę pasakotojo valkatišką išvaizdą ir gyvenimo būdą, tėvai jį atstumia. Įsižeidęs pasakotojas pabėga, nepaisydamas Tūlos prašymų palaukti. Tai tampa lemtingu lūžiu jų santykiuose. Tūla lieka prislėgta, jos psichologinė būsena blogėja.
5. Pasakotojo klajonės ir bandymai kurti ryšius: Neturėdamas pinigų, pasakotojas keliauja autostopu. Baltarusijoje susitinka seną pažįstamą Mariną, taip pat vienišą menininkę su sūnumi. Marina, tikėdamasi sukurti šeimą ir „perauklėti“ pasakotoją, jį priglaudžia. Jų santykiai tampa artimi, tačiau pasakotojas, nenorėdamas įsipareigoti, galiausiai grįžta į Vilnių.
6. Priverstinis „gydymas“ ir laiškai Tūlai: Dėl valkatavimo ir girtuokliavimo pasakotojas patenka į sovietines „gydymo“ įstaigas (alkoholikų gydyklą, vėliau – į LTP, „girtuoklių kalėjimą“). Ten jis rašo laiškus ir eilėraščius Tūlai, tačiau atsako sulaukia retai ir šalto. Viename iš susitikimų ligoninėje jie trumpai pasimato, bet Tūla jau akivaizdžiai kenčia, yra palaužta.
7. Tragiška Tūlos mirtis: Po kelerių metų pasakotojas sužino apie Tūlos mirtį – ji žuvo gaisre neaiškiomis ir, regis, žeminančiomis aplinkybėmis, būdama su grupe vyrų. Tai patvirtina jos gilų nuopuolį po jų išsiskyrimo. Šis įvykis sutampa su autobiografiniu faktu – J. Kunčinas taip pat neteko mylimosios Gražinos Jaronytės (Tūlos prototipo), tiesa, ji nuskendo.
8. Tūlos palaikų paieškos ir įamžinimas: Sukrėstas pasakotojas leidžiasi ieškoti Tūlos palaikų (pelenų). Juos suradęs, slapta perlaidoja po grindimis tame pačiame Užupio name su apside, kur jie praleido savo laimingiausią savaitę. Tai tampa simboliniu meilės įamžinimo aktu.
9. Miestas, atmintis ir meilės transformuojanti galia: Viso romano metu Vilnius, ypač Užupis, yra ne tik veiksmo vieta, bet ir svarbus pasakotojo vidinio pasaulio atspindys. Meilė Tūlai, nors ir tragiška, tampa pagrindine jo gyvenimo ir atminties ašimi, įkvepiančia jį kūrybai (rašymui, šikšnosparnio metaforai kaip dvasinio ryšio simboliui). Romanas kelia klausimą apie žmogiškumo išsaugojimą represyvioje sistemoje ir meilės gebėjimą palikti pėdsaką net pačiomis beviltiškiausiomis aplinkybėmis.

Romano „Tūla“ siužetas nėra linijinis, jis plėtojamas asociatyviai, per bevardžio pasakotojo prisiminimus, apimančius beveik dešimties metų laikotarpį. Centre – jo punktyrinė meilės istorija su dailininke Tūla.

I skyrius: Poetinis prisiminimas ir netekties nuojauta

• Skyriaus esmė: Šis skyrius – tarsi lyrinė įžanga, nustatanti melancholišką romano toną. Iš karto sužinome skaudžią tiesą – Tūlos nebėra. Pasakotojas, kupinas gilaus ilgesio, kreipiasi į ją, save įsivaizduodamas kaip efemerišką būtybę, šikšnosparnį, galintį ją aplankyti anapusybės erdvėse. Jaučiame, kad Tūla jam buvo ir liko nepaprastai svarbi, o jos netektis – neužgyjanti žaizda.
• Pasakojimas prasideda tarsi malda, kuždesiu, skirtu mirusiai Tūlai. Pasakotojas ne tik žino apie jos mirtį, bet ir pats ją palaidojo jos buvusiame name, po juoda klinkerio plyta (detalė, kurią autorius paaiškina: klinkeris – keramikos produktas). Šis konkretus palaidojimo faktas įžemina pasakojimą, tačiau tuoj pat jis vėl pakyla į metaforų aukštumas:

„Kuždėk, alsuok vos girdimai, kai aš įskrendu pro vos pravertą nakčiai orlaidę, sugniaužęs abi dideliausias alyvų puokštes, kai jau sklendžiu po skliautu – gegarsis šikšnosparnis – be garso, be šnaresio, visus meilės ir nevilties žodžius sandariai uždaręs mažutėje skraidančio naktinio drugelio kaukolėje...“

• Šis šikšnosparnio, naktinio drugelio įvaizdis tampa leitmotyvu, simbolizuojančiu pasakotojo sielos keliones pas mylimąją, jo negalėjimą jos paleisti net po mirties. Jis budi prie jos, stebi ją miegančią, ir net alyvų žiedai, krentantys kaip lietus, yra jo meilės ir sielvarto išraiška:

„aš budžiu palubėje virš tavo negilaus guolio, regiu, kaip tu per niūrų miegą atmeti ranką, kaip atsidengia virpantis širdies plotas, ir tada <...> aš sumoju šikšniniais sparneliais, ir alyvos jau krenta kaip lietus....“

• Šios pirmosios eilutės sukuria nepaprastai intymią, skausmingą ir kartu magišką, beveik siurrealistinę atmosferą, kuri lydės mus per visą romaną.

II skyrius: Tūlos pasaulis, pasakotojo jaunystė ir legendomis apipintas Užupis

• Skyriaus esmė: Šiame skyriuje pradedame artimiau pažinti Tūlos gyvenamąją aplinką – bohemiškąjį Užupį. Kartu su pasakotoju nusikeliame į jo ankstyvuosius gyvenimo metus, sužinome apie jo pažiūras, draugus, studentišką aplinką ir pirmuosius, dar netiesioginius, susidūrimus su pasauliu, kuriame vėliau atsiras Tūla. Šis skyrius piešia platų praėjusio laiko paveikslą.
• Sužinome konkrečią Tūlos gyvenamąją vietą, kuri tampa svarbiu romano topografiniu tašku:

„Anuo metu Tūla gyveno tarp dviejų tiltelių – dengto, modernaus, vedančio į buvusio Tūlos instituto duris, ir funkcionalaus, betoninio, ties senuoju Bernardinų vienuolynu. Ir į savo nuomojamą būstą, ir į parūkavusį miestą Tūla vaikštinėdavo pastaruoju – institute reikalų ji nebeturėjo. Ir aš į tamsias Užupio įsčias traukdavau tik betoniniu – ilgai nė neįtariau, kad vieninteliame tarp tų dviejų tvirtų palyginti visai naujų tiltų stūksančiame name su absida glaustosi ji, Tūla, – šmėsčioja čia rytais ir vakarais, vedžiojasi svečius – skustagalvius ir žandenuotus tapytojus ar į nusilaupiusias freskas panašias savo bičiules, irgi menų gerbėjas...“

• Pasakotojas nuklysta į savo studentiškus laikus, prisimindamas bičiulius ir aplinką: „mums , Alma Matris Vilnensis humanitarams, 1967metų rudenį besiglausčiusiems viename Daševskių urvo kampe... „Volskschiute“ (liaudies trobelė)// užsukdavo trys anglistės – Atas, Portas ir Aramis_ dainuodavom dainas gerdavom alų, obuolių vyną.“ Šie prisiminimai kuria autentišką to meto Vilniaus jaunimo paveikslą.
• Impulsyvus ir romantiškas jaunatviškas poelgis – „THULLA - jos vardą žaliais dažais dvimetrinės raidėm išrašiau šiaurinėje Bernardinų šventyklos sienoje... netoli didžiojo altoriaus“ (priduriama – girtas) – rodo jo polinkį į dramatiškus gestus ir galbūt ankstyvą, dar nesąmoningą, Tūlos vardo sureikšminimą, net jei tuo metu jos asmeniškai nepažinojo. Tai tarsi pranašiškas ženklas.
• Pasakotojo santykis su dvasingumu ir architektūra atsiskleidžia per jo požiūrį į bažnyčias:

„Bet bažnyčios! Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus – žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. <...> Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man.“

Bažnyčios jam simbolizavo transcendenciją, galimybę pakilti virš kasdienybės pilkumos, net jei formaliai ir nebuvo praktikuojantis tikintysis.

• Jo priklausomybė ir pažeidžiamumas atsiskleidžia per epizodą, kai jis gyveno „lengvabūdišką gyvenimą pas Aurelitą Bonopartovną, buvo jos savanoris vergas, nes galėjo būti išvarytas į purviną gatvę. Gyvena iš jos malonės.“
• Kūrybiniai polinkiai ir jautrumas atsiskleidžia per eilėraštį apie vienuolį, parašytą, rodos, netinkamiausioje vietoje – karinių mokslų paskaitoje:

„Taip ilgai man nėjo iš galvos tie vienuoliai, kad per vieną karinių mokslų paskaitą (berods, „ognevaja podgotovka“) į sąsiuvinį oranžiniais viršeliais aš užrašiau: Naktį ir snigo, ir šalo...

Išvėso sujauktas guolis. Pakėlęs abito palą, Brido per upę vienuolis. Brido į aukštą bažnyčią, Kur Dievui meldėsi broliai... Koja paslydo netyčia, Pargriuvo senas vienuolis. Nusinešė senį it savą Įnirtus upelė, laikas... Vien kaulai ilgai baltavo Tarsi nučaižytas karklas...

Koja paslydo netyčia... Ką aš žinau!“

Šis eilėraštis, su savo trapumo ir netikėtos lemties motyvais, tarsi pranašauja ir jo paties, ir Tūlos likimų vingius.

• Jis prisimena, kad jau tada, dar jaunystėje, buvo nusižiūrėjęs Tūlos būsimą namą, antrąjį jo aukštą. Tūla ten apsigyveno daug vėliau, „jauna dizainerė, nė nenutuokianti, ko jai reikia šitame kvartale, Vilniuje, o ir pasaulyje...“ Šis ankstyvas ryšys su vieta, kuri vėliau taps Tūlos namais, kuria ypatingą, beveik mistinį saitą.
• Sovietmečio realybė, naikinanti sakralumą, brutaliai įsiveržia į pasakojimą: „Tik šiame pasaulyje jau maža buvo belikę švento – bažnyčioje ar ne nuo pat pokario veikė sandėlis, per jos slenkstį trinksėjo sunkvežimiai ir motoroleriai...“ Tai fonas, kuriame klostosi herojų gyvenimai, paženklinti ne tik asmeninių dramų, bet ir istorinio laiko spaudimo.

III skyrius: Trumpalaikė, bet amžina meilė, išmėginimai ir dvilypis Vilniaus veidas

• Skyriaus esmė: Šiame skyriuje koncentruojamasi į trumpą, bet nepaprastai intensyvią meilės Tūlai savaitę, kuri pasakotojo atmintyje įsirėžė amžiams. Taip pat ryškėja jo socialinė atskirtis, Tūlos gerumas ir sudėtingas, ambivalentiškas pasakotojo santykis su Vilniumi – miestu, kuris jam suteikė ir paniekos, ir meilės.
• Prisiminimai apie žmones ir vietas, ypač Užupį, tęsiasi. Tačiau svarbiausia – lemtingoji meilės savaitė:

„... juk vos savaitę tetruko mūsų keistokas, nepaisant nieko, drovus, o vis dėlto be galo glaudus ryšys, aš jį juntu iki šiol... tokie ryšiai, matyt, negali visai nutrūkti...“ (33p)

Šis trumpas laiko tarpas tampa kertiniu jo gyvenimo įvykiu, matuojant laiką „iki Tūlos“ ir „po Tūlos“.

• Pasakotojo socialinė marginalizacija dar labiau pabrėžiama – išmetimas iš Alma Mater:

„Karinė katedra su SSSR didvyriu Volfu Vilenskiu priešaky ar užpakaly jau metė mane iš Alma Mater, nors niekada nė nesvajojau tapti nei kadriniu, nei atsargos karininku. Slampinėdavau gatvėmis laukdamas paskutiniojo įsakymo – pašalinti!”(33p)

• Tūlos gerumas ir besąlygiškas priėmimas kontrastuoja su visuomenės atstūmimu. Ji nesigėdijo jo nuskurusio, apiplyšusio, kiaurais batais: „Jau kitą dieną atidavė man savo languotus, minkštus kiniškus marškinius...“ (34p.) Šis paprastas gestas jam reiškė nepaprastai daug.
• Pasakotojo jausmai Vilniui yra dviprasmiški, persmelkti skausmo ir meilės:

„... nežinau, ar galiu mylėti miestą, kuriame patyriau tiek paniekos, skurdo ir nesėkmių. Užtat pažinau jį tiek, kiek man buvo lemta“ (36p)

Tačiau būtent Tūla suteikia šiam miestui ypatingą prasmę, paverčia jį šventa vieta:

,,... dabar žinau, ko nejučia čia atklystu, iškrypęs iš kokio miestietiško savo maršruto.. <...> Tūla, štai kas. Ji čia buvo, čia girdėjau jos kimų balsą, trapų juoką...“ (36p.)

• Net po Tūlos mirties, jos buvimo pėdsakai mieste tampa jam tarsi kelrodžiais. Prisiminimai apie tai, kaip jis „iki restauravimo užeidavo į Tūlos kambarėlį, kur glaudėsi žmonės - langai išdaužti, vyras, stora nebylė ir šuniukas... susikurdavo lauželį.... Išėjo prie Vilnielės...“ liudija apie neišblėsusį prisirišimą ir skausmingą vienatvę.

IV skyrius: Meilė iš anapus sienų, beprotnamis ir brutali tikrovės pusė

• Skyriaus esmė: Šiame skyriuje pasakotojo meilė Tūlai peržengia fizines ribas, tęsiasi net jam esant ekstremaliomis sąlygomis – beprotnamyje. Šis dvasinis ryšys aštriai kontrastuoja su žiauria kasdienybe, visuomenės abejingumu ir fiziniu smurtu, kurį jam tenka patirti.
• Metaforiški skrydžiai pas Tūlą iš beprotnamio (vėliau paaiškės, kad tai „Antrasis skyrius“ – alkoholikų gydykla) tampa jo dvasinio ryšio su ja išraiška:

„Dažnai pas tave atskrisdavau ir iš beprotnamio, <...> šmurkštelėdavau į palėpę, o iš ten pro išdaužtą stoglangį pakildavau virš kalvų, <...> pašėlusiu greičiu nerdavau į tavo menką būstą.“ (48p.)

Tai rodo, kad jokie fiziniai barjerai negali nutraukti jo sielos kelionių pas mylimąją.

• Jo gyvenimas paženklintas tamsos ir atstūmimo: „Pasmerktas gyventi patamsių gyvenimą...“ Brutalus susidūrimas su pareigūnais ir medikų abejingumas atskleidžia sistemos beširdiškumą: „jie išvilko mane ir paguldė lauke prie priimamojo durų – tokie patys mėlyni policininkai, o skaisčiaakės (seselės) nuvilko mane į koridorių ir paliko: girtas!” (49p.)
• Gyvenimas „Antrajame skyriuje“ yra detaliai aprašomas: knygų skaitymas („TSRS tautų laiudies pasakas“, „Uzbekų pasakas“ ir nuostabų radinį <...> - Kiplingo „Kaip drugelis treptelėjo koja“), bausmės už menkiausius nusižengimus („rūkiau ne tam skirtoje vietoje – laiptinėje ir keliom minutėm pavėlavau į visuotinį ligonių ir personalo susirinkimą...“), griežtas intymių ryšių tarp pacientų draudimas ir viešas gėdinimas.
• Nepaisant slegiančios aplinkos, jo jausmai Tūlai išlieka gilūs ir tyri. Jis suvokia jos unikalumą ir trapumą:

„Mylėjau tave. Šildžiau tave, tavo rankas, lanksčiau tavo pirštus, guldžiau tave ant savęs, kad greičiau sušiltum. Džiaugiausi kiekviena su tavim praleista akimirka – jau tuomet vokiau, kad kiekviena, - iš kurgi vėliau būčiau taip viską gerai atminęs. Tokių žmonių kaip tu, Tūla, aš dar niekad nebuvau sutikęs – drovių, tarsi atsainių, bet be galo jautrių ir pažeidžiamų. <...> Stebėjausi, kokia tu dosni, tikra, santūriai smalsi, koks išlavintas tavo humoro jausmas, piktoka ironija, ir kaip tu nuoširdžiai moki stebėtis – buvau pamiršęs, kas yra nuostaba. Žavėjo net tavo nusišnekėjimas, naivus tikėjimas, kad mudu susitikom neatsitiktinai... mačiau, kai <...> pritūpei prie juodo katino ir glostydama kalbinai jį tarsi mane...“ (57p.)

• Detalūs, intymūs prisiminimai liudija apie jų ryšio gilumą, nepaisant jo trumpumo. Kiekviena smulkmena įsirėžusi į atmintį:

„Prisimenu kiekvieną minutę, galėčiau priminti tau tūkstančius <...> smulkmenų... Štai <...> tu pirštu vedžioji aprasojusį autobuso stiklą, <...> tu kremti kriaušę ir sėkliukė tarsi apgamėlis prilimpa prie smakro, bučiniu nuimu ją, o tu suneri pirštus ant mano sprando... <...> bet taip neilgai tebuvome kartu, taip arti buvome, kad niekas nespėjo pasikartoti.“ (57p.)

Šis paskutinis sakinys ypač skaudus – trumpas, bet intensyvus jų buvimas kartu nepaliko vietos pasikartojimams, paversdamas kiekvieną akimirką unikalia ir nepakartojama.

V skyrius: Valkatos gyvenimas prieš Tūlą ir lemtingasis susitikimas

• Skyriaus esmė: Šiame skyriuje autorius detaliai ir atvirai piešia valkatos gyvenimo būdą sovietinėje visuomenėje – jo pavojus, psichologinę būseną, socialinę atskirtį ir nuolatinę kovą už būvį. Tai tarsi fonas, į kurį įsilies lemtingas susitikimas su Tūla, pakeisiantis pasakotojo gyvenimą.
• „Ikitūlinis gyvenimas“ apibūdinamas kaip sunkus, drėgnas, liūdnas ir pavojingas: „niekad nežinojau, kur nakvosiu kitą naktį... Baiminosi, kad išaušusi diena bus toji,kai pareigūnai nutvers užklupę netekusį jėgų, <...> tėkš porą metų už tai, „kad nenešu jokios naudos, neprisidedu prie s t a t yb o s“, o ir apskritai esu šiukšlė tarp tviskančių kiemų.“ Vykdomos represinės „Valkatų gaudymo savaitės“. Šūkis „Vivere pericolosamente! – gyventi pavojuje“ tampa jo kasdienybe.
• Visuomenės panieka ir pasmerkimas yra nuolatiniai valkatos palydovai:

„...tie, kurie buvo visko pertekę, patys žinot, kaip prisimerkę, su kokiu nuoširdžiu pasidygėjimu žvelgia į apibrizgusius klešnių galus ir nukleiptus batelius.“(60p.)

• Susitikimas su senu bičiuliu iš Alma Mater laikų, tyliu girtuokliu, kuris, nors ir priklauso tai pačiai „nevykėlių kastai“, turi geresnę padėtį, nes turi stogą virš galvos. Pasakotojas ironiškai pastebi: „Mudu priklausėm tai pačiai nevykėlių kastai. Tik jo padėtis buvo daug geresnė: nubudęs naktį galėdavo nušlepsėti į tualetą...“ (64p.)
• Ryškus kontrastas su bendraamžiais, kurie prisitaikė prie sistemos, pardavė savo idealus ir siekia materialinės gerovės:

„Didžiuma mūsų bendraamžių jau seniai buvo įveikę kliūčių ruožus – kritę nuo žirgų, taškęsi, voliojęsi purvyne, pardavę ir vėl pirkę mašinas, įsitikinimus, pažiūras, seniai metę rašyti eiles, muzikuoti, tapyti arba iš šitų menų pelną gražius pinigus.“ (64p.)

• Vizitas pas buvusią žmoną Laviniją, kuri „savo likimą susiejo su kompartija.“ „Saule jai švietė kompartija, į kurią buvo nelengvai priimta...“ O mėnuliu jos gyvenime žibėjo tapytojas Romanas Būkas. Pasakotojo kandus komentaras: „Partija niekuomet nepalieka savo vaikų kaip aš.“ Konfliktas baigiasi muštynėmis, o poetas Ivanas Necariovas įduoda jam 5 rublius.
• Valkatos išgyvenimo filosofija ir psichologija atskleidžiama itin detaliai:

„Be paliovos, kiekvieną minutę, reikia saugoti savo menką gyvastį, galvoti tik apie šią dieną ir valandą, rūpintis, ką valgysi, ką gersi, kur nakvosi... jei tik imsi mąstyti apie metų laikus, knistis atmintyje, svarstyti, kas bus po metų ar dvejų, amen! Privalai <...> nepraleisti nė menkiausios progos užvalgyti, išgerti, nesigėdinti paprašyti padėvėtų batų ar sausų kojinių. Ir dar: turi absoliučiai nekreipti dėmesio ne tik į savo fiziologiją, bet ir į savo menkumą, niekingumą. <...> valkatiški bruožai išryškėja žmoguje ne iškart: dar ilgai gėda savo skurdo, alkio ir troškulio, nesmagu, kai nulydi žvilgsniais gatvėje.<...> Ilgainiui visa tai atbunka, susitrina, gyventi po dangum pasidaro kur kas lengviau. Nebijai nakties, tamsių gatvelių, lindynių, nepažįstamų moterų...“ (73p.)

„Turi kaip gyvūnas prisitaikyti prie naujų sąlygų...“ (74p.)

• Nepaisant degradacijos, valkata išsaugo tam tikrą dvasinį jautrumą: „Ar gyvenau aš anksčiau kokį dvasinį gyvenimą? Keistas klausimas! Žinoma, gyvenau. Ir dabar dvasios rasdavau net žvirblių būryje prie Halės turgavietės...“
• Lemtingasis pirmasis susitikimas su Tūla įvyksta kavinukėje prie Parodų rūmų (vėliau paaiškės, kad tai kavinė „Rytas“). De Golio pastūmėtas („Klausyk, tu pasivyk ją, - ragino mane de Golis. – Patikėk, seniai nemačiau tokio žvilgsnio! Kaip ji žiūrėjo!“), jis ją pasiveja. Jis perka alaus, ji laukia lauke. Tada jie eina pas Tūlą. Šis susitikimas tampa kertiniu akmeniu jo gyvenime, padalindamas jį į „iki Tūlos“ ir „su Tūla“.

VI skyrius: Lemtingoji savaitė, jos transformuojanti galia, praradimai ir skausmingi atsiskyrimai

• Skyriaus esmė: Šis skyrius – emocinė romano kulminacija, kurioje detaliai aprašoma trumpa, bet nepaprastai intensyvi meilės savaitė su Tūla. Ši savaitė transformuoja pasakotoją, suteikia jam norą gyventi. Tačiau idilė greitai subyra – kelionė pas Tūlos tėvus, jų nepriėmimas ir pasakotojo išdidumo sukeltas lemtingas sprendimas išsiskirti tampa tragišku posūkiu, lemiančiu tolesnę jo klajonių ir Tūlos vidinio lūžio eigą.
• Meilės savaitės intensyvumas ir gilumas:

„Ištisą savaitę mudu nesiskyrėm nei dieną, nei naktį, nepaleidom vienas antro nei iš akių, nei iš rankų.Negalėjom vienas kitu atsistebėti ir atsidžiaugti.“ (85p.)

Tūla jam tampa išsigelbėjimu, suteikia prasmę ir norą gyventi: „Juk tai ji privertė mane atsispirti kojom nuo dumblino dugno...“ „Pajutau, kad dar noriu gyventi...“

• Jų ryšys buvo gilus, instinktyvus, tarsi sielų giminystė:

„Tikriausiai mus abu iškart persmelkė noras gelbėtis, laimingas instinktas pargriovė mus į tavo menką guolį ir nenuvylė: beveik iškart pajutome dvasinę giminystę...“ (85p.)

Jos juokas jam reiškė viską, ko jam trūko: „... tame juoke aš išgirdau viską, ko man stigo – šilumą ir meilumą, moters didžiavimąsi savo vyru...“ (86p.)

• Jo džiaugsmas dėl jos artumo, net paprastų gestų:

„...ji tuojau įsikibdavo man į parankę. Kaip aš anksčiau nemėgau, o ir dabar nemėgstu tų kabinėjimųsi! <...> Būtumėt matę, kaip aš džiaugiausi ir net didžiavausi jausdamas jos ranką!” (88p.)

• Svajonės apie bendrą ateitį, paprastą, bet kupiną meilės: „Troškau visuomet būti su Tūla, drauge srėbti žilus valgyklinius barščius, gerti vyną<...> bastytit po miestą, pavasarį pagelžkeliais rinkti rugštynes... Ir netgi daugiau – pamažu –ilti, senti...“ Amžiaus skirtumas paminimas kaip faktas: „Man buvo kiek per trisdešimt. Tūla - šešeriais metais jaunesnė.“
• Jis žavisi ja, jos judesiais, jos paprastumu, kuris jam yra nepaprastas grožis:

„...kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia graži ir patrauklikaip man – gražūs jos lėti judesiai, gražus goslių lūpų krustelėjimas prieš ištariant bereikšmį žodį, graži net atsisegusi aulinuko sagelė...“

• Nuolatinė grėsmė ir baimė ją prarasti slegia net laimingiausiomis akimirkomis: „Pasaulis buvo kupinas skurdo, baimės, nežinios, prievartos... <...> Laikiau ją glėbyje, galėjau ją pririšti prie savęs diržais, karnomis, virvėmis – Tūla jau užmigo – o mane suėmė baisi neviltis – žinojau, kiekvieną akimirką jau galiu ją prarasti.“
• Pasakojimas šokinėja laike, ir mes sužinome, kad po Tūlos mirties pasakotojas glaudžiasi pas Petrylą, Tūlos buvusio buto šeimininką. Ten Ofelija Ordaitė, lituanistė, bando jam padėti, pasiūlo likti nakčiai, ryte skaito savo lyriką ir sako: „nuo šios dienos negersi“, bet jis, paėmęs jos pinigus, išeina į parduotuvę ir negrįžta, ją apvildamas.
• Neišblėstantis Tūlos ilgesys, persekiojantis jį net po daugelio metų:

„Aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo...“

„kartais man atrodo, kad tu seki mane, eini iš paskos, bet vos atsigręžiu – pranyksti...“

• Tūlos charakterio bruožai – jos kuklumas, abejonės savimi, vidinės baimės:

„tau visuomet buvo svetima ir patetika, ir visažinystė.<...>tu nuolatos beveik viskuo abejojai, labiausiai, aišku, pati savimi.“ (98p.)

„Tu kažko bijojai – taip bent man rodėsi. Tik ne vėlių ir nykios bedvasės gatvės. Tai ko tada? Niekad nesužinojau, ar tau tikrai užeidavo amnezijos priepuoliai, o apie atminties duobes tuokart net nepagalvojau.“

• Lemtingoji kelionė pas Tūlos tėvus į Antrąjį miestą (Kauną). Tėvai, nors ir susitaikę su dukters vienišybe, laukė stabilaus vyro, galinčio ja pasirūpinti. Pasakotojas ironiškai konstatuoja: „Toks aš nebuvau.“ (101p.) Jo ten „tiesiog nepastebėjo.“ Tūla tampa vis niūresnė: „Tu nulipdavai žemyn ir po kokio pusvalandžio grįždavai vis niūresnė ir niūresnė.“ Ryte Tūla tyli, o pasakotojas jaučia artėjančią pabaigą: „Šalta tuštuma atsirado pilve, pradėjau nujausti.“
• Tragiškas išsiskyrimas. Tūla prašo jo važiuoti į Vilnių ir ateiti vakare: „... dabar tu važiuok į Vilnių, važiuok, o vakare ateik. Būtinai ateik.“ Tačiau jį apima apmaudas, įžeistas išdidumas: „Kur norėsiu, ten važiuosiu, aš valkat, laisvas žmogus, savo uždarų maršrutų šeimininkas!” Vėliau jis su didžiuliu gailesčiu prisipažįsta:

„Dabar aš žinau: padariau šiurkščią klaidą. Reikėjo paklausyti tavęs – važiuoti ir ateiti vakare. Reikėjo nepaleisti dabar tavęs nė sekundės, laikyti už rankos.“ (102-103p.)

Šis jo sprendimas, paremtas įžeista savimeile, tampa lūžio tašku jų santykiuose ir, galima teigti, netiesiogiai prisideda prie Tūlos vėlesnės tragedijos.

• Tolesnės jo klajonės – pas Erną Šančiuose, kelionė į Klaipėdą su Ernos meilužiu architektu Robertu, pažintis su masinių renginių režisiere Rode (Rododendra Rozenbliumė) ir jos drauge Olyva (Olivija) – rodo jo grįžimą į chaotišką, benamio valkatos gyvenimą, tarsi bandant pabėgti nuo skausmo ir kaltės.

XVIII skyrius (pagal turinį logiškai seka po VI ir prieš X): „Antrasis skyrius“, priverstinė gydykla ir Tūlos skausmingas tolimas

• Skyriaus esmė: Šiame skyriuje pasakotojas detaliai aprašo savo patirtis „Antrajame skyriuje“ – sovietinėje alkoholikų gydykloje. Tai dar vienas bandymas „gydytis“, tačiau aplinka slegianti, metodai žeminantys. Paraleliai ryškėja vis labiau tolstančios, skausmingai pasikeitusios Tūlos paveikslas, jų santykių trapumas ir neišvengiamas pasmerkimas.
• Patekimas į „Antrasis skyrius – alkoholikų gydykla“ įvyksta jo paties noru, per pažįstamą, o ligos istorijoje įrašoma apie nervų sistemos sutrikimą. Aplinka apibūdinama niūriai:

„Gelsvame barake ilsėjosi vien alkoholikų vyrija, kituose skyriuose- mūriniai pastatai, kai kurie net su grotomis, aukštas, vielom užnarpliotas pasivaikščiojimų voljeras – čia iš proto tyliai ėjo būsimieji savižudžiai, gražūs depresijos apimti jaunikaičiai, <...> nevykėliai studentai, nutarę verčiau pagulėti kvailyne, negu eiti į kariuomenę...“

„Antrasis skyrius buvo konclageris , kurio administracija ir personalas „geriantį gyvulį“ vėl bandydavo paversti žmogumi.“

Gydymo metodai paremti įtaiga ir pasišlykštėjimo sukėlimu: plūstama degtinė, vėliau pilama į burną, laistoma ant veido. „...Bet tik retas kuris, paveiktas įtaigos ar ant lūpos užtiškusios degtinės , susivemdavo. <...> Vėmikai čia būdavo visokeriopai skatinami ir keliami pavyzdžiu nevemiantiems.“

• Naktimis jis skaito, užsirašinėja įspūdžius, sudarinėja slengo žodyną, bet dažniausiai rašo laiškus Tūlai (tik jų jau nebeišsiunčia). Čia įvyksta ir pirmasis jo įsivaizduojamas „skrydis“ šikšnosparniu pas Tūlą iš ligoninės: „Nieko nenorėjau tau nei pasakyti, nei priminti, nei paaiškinti. Tik troškau tave pamatyti ir bent nematomas pabūti šalia, o ką?“
• Penktą dieną jį išleidžia į miestą pasivaikščioti. Prospekto gale netikėtai susitinka Tūlą. Ji jo iškart nepažįsta, atrodo pasikeitusi, prislėgta: „Ji ėjo viena <...> - ką tik ištrauktas iš vandens skenduolis. <...> Sveikas, sveikas , sukrutino patinusias lūpas, sveikas, einam kur nors? Bet į parankę neįsikibo. Vienintelis pasikeitimas ? Ne.“ Jie sėdi kavinukėje, kalba mažai, kalbos nykios. Jis laiko Tūlos ranką, geria vermutą. Artėjančių Vėlinių laikas sukuria graudžią atmosferą: „Nykus vakaras su mylimu žmogum ir graudulį kurstantis vermutas. Prietema, chrizantemos už lango, už lango kvėpuoja tik artėjančios Vėlinės... <...> „Paimk mano ranką, paimk. Imu ranką...“ Tūla pažada jį aplankyti, bet nueina taip greit, kad jis nespėja paklausti kada. „... pabuvau kelias valandas drauge – ir laimingas!“ Tačiau: „Visą savaitę laukiau pasirodant Tūlos – ji neatėjo.“
• Pažįstamas gydytojas išleidžia jį savaitei, liepdamas po savaitės vėl ateiti. Išėjęs iš Antrojo skyriaus, jis pamato atskubančią Tūlą. Ji eina į raštinę, ne pas jį. Jis ją šūkteli, ji sustoja. „Atrodė gerokai suirzusi... <...> jai prireikę tokio popiergalio ligoninės raštinėje – jei nori, luktelėk. Jei nori, dar kartą pabrėžė....“ Po daugelio metų jis sužino, kad Tūlos motina planavo ją paguldyti į ligoninę („pas lengvus pamišėlius“), bet sužinojusi, kad jis čia, atsisakė savo plano. Po ligoninės tėvai planuoja ją išsivežti į Pagudę, gamtos prieglobstį.
• Tūla atvyksta su mama, kuri jos laukia. Jie eina rūkyti į remontuojamus kotedžus, kur ant sienos „kažkodėl vokiškai parašyta: „Wir sind ein okkupiertes Land!“. Ką gi, bent čia...“ Šis užrašas tampa tyliu, bet iškalbingu komentaru apie okupuotos šalies dvasią. „Apkabinau tave per pečius, tu nė nekrustelėjai.“ Ir tada Tūlos skausmingas, piktas šūksnis:

„Nieko nebūtų mums išėję, vis tiek nebūtų! - sušukai staiga taip piktai... <...> „Kas nebūtų išėję? – norėjau paklausti - <...>, kas turėjo i š e i ti ?“

Ji nusišluosto ašarą, jis nė nenutuokia, kokia neviltis ją slegia. Jie išsiskiria. Pasakotojas priduria, kad kai dar kartą pasimatys, tai bus paskutinis kartas.

• Po savaitės jis pakliūva į Girtuoklių kalėjimą (Lečebno trudovoj profilaktorium – LTP). Jis aprašo šią įstaigą kaip dar žiauresnę: „Spindinčią panoramą aptikau, suprantama, ne iškart, kur ten, gal po gero pusmečio, kai spėjau kiek atsikvošėti, apsitrinti, susitaikyti su rutina, smarve, konvejeriu, nuolatiniais žeminimais, atvira panieka.“ Tačiau net ir ten jis atranda grožio akimirkų, stebėdamas Vilniaus panoramą.
• Gydymo metodai LTP dar brutalesni: „Vimdydavo, tik žiauresniu, priverstiniu būdu, pasitelkę apomorfino injekcijas, o vėliau, kančioms einant į pabaigą, versdvo ryti kokčius baltus miltelius, kurie dar ir šiandien, ko gero, atsirūgsta mano kepenims.“ Ironiškai pastebi, kad kaliniai priversti gyventi blaiviai, o prižiūrėtojai geria kasdien. Žiauriai elgiamasi su bėgliais.
• Jis įsidarbina bibliotekininku, turi spintelę, kurią nuolat tikrina. Kalėjimo vadovybė naudojasi kalinių darbu statydamasi namus. Inteligentai kalėjime yra patyčių objektas: „Čionykštis „bon ton“ reikalavo iš akiniuotų išminčių tyčiotis viešai ir neviešai... tokiems visuomet tekdavo juodžiausias darbas, prasčiausias gultas...“
• Jis rašo laiškus Tūlai, maldaudamas atsakymo, nors ir tvirtina, kad nelaukia: „Baigdamas aš nepamiršau parašyti: tavo atsakymo aš nė nelaukiu, žinau, kad juk, kad nerašysi, leisk bent man tau rašyti, patikėk, man tai bus didelė paspirtis .<...> Ar galima dar aiškiau maldauti atsakymo? Turbūt ne.“ Po ilgo laukimo gauna pirmąjį Tūlos laišką – vos trys sakiniai: „Laišką gavau. Atsiųsk man tą eilėraštį – „...kai lunatikus iš Tūlos mėlynom karietom veš...“ Būk sveikas! Tūla.“ Jis pradeda rašyti jai kasdien, vieną kartą gale parašo: „- tebemyliu tave.“ Antrasis jos laiškas su skaudžiu klausimu: „Tai ką man daryti?<...> Kodėt tu t e n?“ Priešpaskutinis jos laiškelis – šaltas ir galutinis: „Prašau man nerašyti.“ (jis vis tiek tuoj pat parašo). Paskutinis Tūlos laiškas – grąžinta jam nusiųsta nuotrauka su panoraminiu vaizdu, prie kurios ji pridėjo koliažą: bažnyčia, jaunavedžių pora su atgrasiais veidais. „Šis koliažas rasi turėjo man pranešti – palik mane vieną kartą ramybėje!“ Tai rodo galutinį Tūlos atsiribojimą, jos dvasinį lūžį ir norą nutraukti bet kokius ryšius.
• Laiškus lageryje tikrina cenzorius, todėl jis, kaip bibliotekininkas, turintis galimybę išeiti į miestą, neša juos išmesti ten. Grįžtančius iš miesto kruopščiai tikrina. „Vivere pericolosamente!” – šis posakis, pasakotojo teigimu, Andropovo laikais tiko daugybei žmonių.
• Išmetęs laišką ties Aušros Vartais, jis užsuka į Parodų rūmų kavinukę, kur pirmąkart išvydo Tūlą. Ten susitinka buvusios žmonos meilužį Būką, kuris pasiūlo konjako. Jis pasiduoda silpnumo akimirkai: „Kas mane sugundė, kas kyštelėjo koją? Niekas. Užsiverčiau iki dugno...“ Būko kandūs žodžiai: „Girtuoklis ištikimas sau!” Pasakotojas priduria mintyse: „Kovoje su savimi sąjungininkų niekad neturėsi!” Grįžusį į LTP jį įmeta „į dvokią kamerą – nakonec i etot... bannyj inteligent nadralsia! Tiu tiū, Vorkutiū!” Jis praranda bibliotekininko pareigas ir vėl sėda prie konvejerio.
• Išleidžiant iš kalėjimo kasininkė skaičiuoja jam pinigus. O jis viduje jau planuoja, kaip juos pragerti: „O manyje tūnantis velnias irgi skaičiasvo: butelis, butelis, dar vienas butelis...“ Tai liudija jo priklausomybės gilumą ir beviltiškumą.

X skyrius: Kelionė į Krymą – bevaisis bandymas pabėgti ir neišvengiamas grįžimas

• Skyriaus esmė: Šis skyrius vaizduoja trumpą pasakotojo bandymą pakeisti gyvenimą, užmegzti naują ryšį ir pabėgti nuo slegiančios praeities. Tačiau vidinis nepajėgumas prisitaikyti, išdidumas ir išorinės aplinkybės galiausiai grąžina jį į ankstesnę būseną, dar labiau sustiprindamos Tūlos ilgesį ir jo paties pasmerktumo jausmą.
• Dar būdamas kalėjime, jis per radiją išgirsta apie senos pažįstamos, gobelenų menininkės Marinos Pečiul, parodą Vilniuje. Parašo jai laišką, gauna atsakymą ir, išėjęs iš LTP, važiuoja pas ją į Minską. Marina apibūdinama kaip luoša – „graži, bet su kupra, augina aštuonmetį Maksimą.“ Ji rašo, kad jis jai tinka net būdamas tokios įstaigos kaliniu.
• Jie kartu važiuoja pas Marinos gimines į Simferopolį, į Krymą.
• Marinos planai dėl jo ateities (naktinio sargo darbas Minske) sukelia jo vidinį protestą ir pasipriešinimą:

„Marina ramiausiai užsiminė, jog ji jau kalbėjusi dėl naktinio sargo vietos man, Minske, suprantama, aš nutylėjau, bet mano vidus sukilo piestu: tai jau ne! Nesargausiu aš Minske!”

• Marinos pasiryžimas kovoti su jo gėrimu ir jo išdidus nenoras būti laikomam nevykėliu:

„Ir ji ėmė garsisi mąstyti: viską iškęsianti, kad tik aš negerčiau! Oho, išdidžiai kalbėjo ji, už jos gobelenus siūlo gražų pinigą, taigi mums visko pakaksią, tik... <...> tai ji mano, kad aš jau toks nevykėlis, toks griuvena, kad sutiksiu su bet kuo, ką tik ji pasiūlys, ir visa tai priimsiu kaip išganymą, likimo dovaną!“

Jo romanas su gražuole Maryš, kurį Marina pastebi, bet neišduoda, tik pasako: „durak ty durak“.

• Jis vienas išvyksta iš Simferopolio. Stabdo mašinas. Krovininė mašina, važiuojanti į Vilnių, sustoja, bet be pinigų neveža. Vėliau, važiuodamas su kita mašina, jis mato, kad ta pati krovininė pakelėje yra apsivertusi – tarsi likimo pirštas.
• Kelionė traukiniu be bilieto baigiasi išlaipinimu. Milicijos skyriuje jį paleidžia, nes vieno milicininko žmona – lietuvė. Jis dar gauna 10 rublių. Po to jį paveža kariškis. Prie Kijevo, lenkiant karinių sunkvežimių koloną, vairuotojas pradeda šlovinti Raudonąją armiją ir teigti, kad lietuviai būtų išmirę be rusų armijos. Pasakotojas tyli, nes jam reikia parvažiuoti. Bet kai kariškis primygtinai klausia, ko lietuviai nepatenkinti, jis neatsargiai prasitaria:

„Laisvės! – neatsargiai atsidusau , ir jis užkaito, pristabdė mašiną, pravėrė dureles ir taip stumtelėjo, išlėkiau lauk. Svoloč!- iš paskos išskrido ir mano krepšys. „Galėjo nušauti, pagalvojau...”

• Po šių klajonių ir pavojų jis prisiekia sau: „prisiekiau sau – grįžęs žūtbūt susirasiu tave, pamatysiu bent iš tolo, pamosiu, kad atpažintum, ir viskas.“ Grįžęs iš Krymo jis gauna sargo vietą gamyklos poilsio namuose: „kambarėlis su radijo tašku. Visai žiemai, iki gegužės. 80 rublių per mėnesį.“ Ten jis leidžia žiemą, nuolat galvodamas apie Tūlą: „Ten žiemojau vis apie tave pagalvodamas, Tūla. <...> įsidėmėjau vieną zylutę, vadinau ją Tūla”. Ši smulkmena rodo jo neišblėstantį prisirišimą ir vienišumą.

XI skyrius: Paskutinis, desperatiškas susitikimas su Tūla po septynerių metų

• Skyriaus esmė: Šis skyrius – vienas emociškai stipriausių. Po septynerių metų pertraukos įvyksta paskutinis, netikėtas pasakotojo ir Tūlos susitikimas. Jis kupinas tiek džiaugsmo dėl atgauto artumo, tiek tragiškos nuojautos apie neišvengiamą ir galutinę pabaigą. Abu veikėjai yra gyvenimo palaužti, sužaloti, tačiau jų ryšys, nors ir trumpam, vėl atgyja su visa buvusia jėga.
• Skyrius prasideda šiurpiu valkatos pabudimo vaizdu Drugelių kapinėse:

„Tai ne sapnas. Kad kruvinas, sumuštas, zvimbiančia galva paryčiu pramerki užtinusią akį Drugelių kapinėse... ne sapnas? Ne! Antai pilkuoja Laidojimo rūmai, juk ten šliauži? <...> Šliaužk, šliaužk, žalias šūde!“

Jį, sumuštą ir leisgyvį, priglaudžia ir gydo pažįstamas, dirbantis Laidojimo rūmuose.

• Prisiminimas apie ant sienos matytą užrašą „Wir sind ein okkupiertes Land“ ir jo pasekmes – „už tokius žodžius amžina lova beprotnamyje“ – dar kartą pabrėžia sovietinės sistemos represyvumą.
• Netikėtas susitikimas su Tūla kavinukėje po septynerių metų pertraukos. Jis kupinas nuostabos ir nevilties:

„Viskas aplinkui pranyksta, ištirpsta ore, nes antai šlapiu žvyrtakiu, nešdamasi rankoje basutes, per balas atbrenda Tūla! Viešpatie, ji, ji! Tūla, kurios niekad taip ir nepamiršau...“ <...> „ Stojuosi iš savo tamsaus kampo ir vėl sėduosi... <...> Nieko ji nemato, eina tiesiai į mano kampą, sėdasi atatupsta ir ūmai grįžteli tarsi apimta siaubo: tu? Tuuuuuu?!!”

• Pasakotojo praeitis, kupina kančios ir degradacijos, tarsi atsistoja tarp jų: „Miegojęs karste, miegojęs šalia naktį mirusio valkatos šiluminėje trasoje, išsiterliojęs svetimu krauju gatvės pjautynėse, stačiom akim žvelgęs į gerą bičiulį, pasikorusiį klūpom ant beržo gumbo, girtą, žinoma...“
• Tūlos reakcija – drovus kikenimas ir švelnus prisilietimas – rodo, kad jausmai neišblėso: „Tu palauk, droviai kikena ji, aš tuoj... Ji paima mano ranką, paskui kitą...“ Ji sako esanti čia tik trumpam, bet paskui netikėtai nusprendžia pasilikti, prašydama nieko neklausinėti: „Niekur aš nevažiuoju, staiga sako, niekur... tik tu nieko neklausinėk, būk geras. Ničnieko. Eime?“
• Jų atgimęs artumas yra skausmingai gražus ir trapus:

„Apkabinau Tūlą, ji glustelėjo greit, visu kūnu...<...> Suėmiau jos trumpalaukę galvutę delnais, priglaudžiau: sava, sava. <...> Žygiavom per miestą, čia susikibę, čia vėl pasileisdami, tarsi pirmukart susitikę, nors abu žinojom – tik šis vakaras.“

• Jie plaukia garlaiviu „Taškentas“ į užmiestį ir atgal, prisipirkę vyno. Intymumo akimirkos persipina su Tūlos beviltiškumu: „pabučiuok mane. Dabar? Dabar. Ir garlaivy. Lipant ir išlipant.“ Tūla pasakoja apie tėvų bandymus ją ištekinti: „Na, supranti... jie nori mane žūtbūt ištekinti! Už žalčio, žinoma? O, kad už žalčio!.. Kviečia, užsakinėja, išrašo pagal katalogą man jaunikius, tu pamatytum kokie...“
• Pasakotojo sentimentalumas ir pažeidžiamumas:

„Padėjau galvą į jos sterblę – jutau, kaip kilojasi pilvas, jutau ant pakaušio uždėtas jos rankas. Jos rankos ant mano pakaušio... Pradėjo mausti po duobute. Juk žmogėdros ir valkatos sentimentalūs? O dar vynas...“

• Vakaras tęsiasi mieste, jie užeina į kavinę „Yuppi Du“, eina į Malūnų gatvę, kur ji gyveno. Baimė pamačius mėlyną milicijos džipą... Susitikimas su senu girtu profesoriumi, ant patrankos raudonais dažais rašančiu: „GORBIS BY...“ Jie geria su profesorium prie Vilnelės. Šis vakaras – paskutinė jų bendro buvimo iliuzija.

XII skyrius: Varnalėšų naktis – tragiška, purvina meilės agonija

• Skyriaus esmė: Šis skyrius – vienas žiauriausių ir natūralistiškiausių romane. Paskutinis jų fizinis artumas įvyksta purviname varnalėšyne, tapdamas ne meilės triumfu, o desperatiška, skausminga agonija. Tai simbolizuoja jų santykių ir likimų beviltiškumą, pasmerktumą ir galutinį nuopuolį.
• Mylėjimasis varnalėšų lauke, purvyne, aprašomas su šiurpiu atvirumu:

„Tūla, mano teisingoji, kantrioji Tūla! Ko tu dejuoji? Tu verki? Tūla? Tavo veidas žemėtas. Mylimoji, dumblinas jau, pirštais, kurie sulindę į šitą tyrę, kuriais bandai į kažką remtis atsispirti, <...> klimpsta vis giliau ir giliau...“

Šis vaizdas kupinas nevilties, skausmo ir fizinio bei dvasinio purvo. Tai nebe šviesi meilė, o jos tragiška parodija, paskutinis beviltiškas bandymas prisiliesti vienam prie kito pasaulio dugne.

• Pasakotojo monologas, kupinas savigraužos, kaltės jausmo ir beviltiško pykčio:

„...smeik mane, kad nepasiryžau tavęs išvogti, surišti ir išsivežti į savo dykumas, paversti verge, tokia pat valkata kaip aš, kad galiausiai nesumokėjau už tave keturiasdešimt avių ir kuprių, kaip priimta jūsų pasipūtusiam Antrajam mieste... užmušk mane už tai, kad esu girtas, kad tik vynas teka, sunkiasi pro atsivėrusias poras, net nebe kraujas, smok ir nudėk!..“

Jis kaltina save dėl Tūlos kančių, dėl savo silpnumo ir nesugebėjimo jos išgelbėti. Ši „varnalėšų naktis“ tampa paskutiniu, pačiu žemiausiu jų bendro kelio tašku.

XIII skyrius: Skaudi žinia apie Tūlos mirtį

• Skyriaus esmė: Po ilgesnės pertraukos pasakotoją pasiekia tragiška žinia apie Tūlos mirtį. Mirties aplinkybės neaiškios, apipintos gandais, žeminančios ir skaudžios. Tai atskleidžia galutinį Tūlos palūžimą ir visuomenės abejingumą jos likimui.
• Po „varnalėšų nakties“ praėjo gal 3-5 metai (212 p.). Per tą laiką pasakotojas daugiau Tūlos nematė. Iš vieno santechniko, Tūlos giminaičio, jis sužino šiurpią tiesą: Tūla sudegė pirtyje.

„Visi mat išsigelbėjo, o ji suspragėjo kaip pušinė pliauska.“

• Sklinda gandai apie jos buvimą su penkiais vyrais miške prieš mirtį: „Žinai, kaip būna, kai penki vyrai ir viena moteris atsiduria miške... taigi... Bet jokių skandalų niekas nekėlė . Tyliai ramiai palaidojo.“ Šios detalės dar labiau pabrėžia Tūlos tragedijos gilumą ir jos pažeidžiamumą.
• Pasakotojas važiuoja į Tūlos miestelį, susiranda jos draugę Jutoką Japaką (Jutą, pusiau kazachę). Tūla jai buvo pasakojusi apie savo meilę, apie jį. Iš Jutos jis sužino, kad Tūlą užkasė miške, netoli pirtelės, šalia tik akmuo, o pelenus sudėjo į skardinę. Juta parodo tą vietą. Ši žinia tampa dar vienu smūgiu pasakotojui, suvokiant, kaip nykiai ir be pagarbos buvo palydėta jo mylimoji.

XIV skyrius: Tūlos kapo paieškos ir palaikų atgavimas – paskutinė meilės misija

• Skyriaus esmė: Šis skyrius vaizduoja pasakotojo obsesinį norą surasti Tūlos kapą ir atgauti jos palaikus. Tai jam tampa paskutine pareiga, meilės įrodymu, bandymu suteikti Tūlai bent po mirties ramybę ir orumą. Ši misija vyksta groteskiškos sovietinės realybės fone.
• Praėjus metams po apsilankymo pas Jutą, jis leidžiasi ieškoti Tūlos kapo. Jo galvoje sukasi mintys apie Tūlą, jos mirtį, jis mano, kad ją nužudė, o sudegino jau negyvą. Jo monologas, kupinas meilės, kaltės ir noro ją „išgelbėti“ net po mirties:

„Atsikasiu tave ir išsivešiu iš šitų miškų – o juk manei, kad pamiršau, išdaviau, palaidojau?... ne, Tu vis dar mano, o dabar jau suvisam būsi mano, bent dabar, kai esi niekam nereikalinga, palikta viduryj miškų.“

• Palaikų surinkimas aprašomas su šiurpiu intymumu ir pagarba:

„...sauja pelenų... gruzdėsių... angliukų. Tūla! Neprapilt pro šalį nė kruopelės tavęs!” Drėgna tu, Tūla, jaučiu, kad drėgna... gerai. Balkšvas kauliukas... ir jį į krepšelį, ir jį! Štai šitaip. Viskas, dabar jau viskas.“

• Ši makabriška kelionė su Tūlos pelenais susiduria su absurdiška sovietine tikrove. Tą naktį miške, pasirodo, vyko ne pratybos, o aukštų pareigūnų (Gynybos ministras ir NKVD šefas) medžioklė su dviem šimtais varovų. Miškas apsuptas, postai keliuose. Pasakotojo susidūrimas su kapitonu yra tragikomiškas:

„Ką tu čia veiki naktį? – klausia. – Sliekus kasei? „Ne, - sakau. – Geležies rūdą. Ji čia visai negiliai“. Kapitonas kvatoja.“

Kapitonas, nesuprasdamas tikrosios situacijos rimtumo ir pasakotojo skausmo, liepia vyrams nuvežti jį į stotį: „Kad tavęs čia nė kvapo neliktų, supranti? Nes tokią rūdą, tokį šūdą iš tavęs išvirsiu... gaila... nėr kada.“ Tai groteskiškas paprasto žmogaus bejėgiškumo ir sovietinės galios arogancijos susidūrimas.

XV skyrius: Paskutinis poilsis namuose su apside – meilės amžinumo simbolis

• Skyriaus esmė: Šis skyrius – romano finalas. Pasakotojas įvykdo savo misiją – rituališkai perlaidoja Tūlos palaikus jos buvusiame name su apside. Tai tampa jo meilės amžinumo simboliu, bandymu suteikti Tūlai ramybę ir prasmę net po mirties. Šikšnosparnio motyvas, lydėjęs visą pasakojimą, sugrįžta, užbaigdamas ratą.
• Po kelerių metų pasakotojas atneša Tūlos palaikus (pelenus maišeliukuose) į namą su apside, kurį jis jau buvo nusižiūrėjęs jaunystėje. Susitaręs su pažįstamu restauratoriumi Antonijum Kurečka, nupirkęs užkandos ir degtinės, jis imasi darbo. Name vyksta restauracijos darbai, čia planuojamos dirbtuvės studentams. Jis prikrečia cemento, įspaudžia urną su Tūlos pelenais ir uždeda juodą klinkerio plokštę – tą pačią, kuri minima pačioje romano pradžioje. Jis palaidoja Tūlą toje vietoje, „kur jie praleido pirmąją savo savaitę...“ – taip simboliškai sujungdamas jų meilės pradžią ir pabaigą.
• Istorinis fonas subtiliai įpinamas: kol jis laidoja Tūlą, Kurečka skaito laikraštį, kuriame „juodu rėmeliu apvesta Černenkos galva“. (Konstantinas Černenka mirė 1985 m. kovo 10 d., tai padeda datuoti romano pabaigos įvykius).
• Baigus darbą, įvyksta mistinis momentas:

„Plast... perdegė didžioji lempa. „ Ir ūmai išgirdau: kažkas praskrido sparnais paliesdamas mane, praskrido ir palietė mano sukaitusią kaktą, aiškiai pajutau sparno brūkštelėjimą.“

Jis svarsto, ar tai nebuvo kokia iškrova, bet netrukus vėl pasidaro šviesu. Jam einant betoniniu tilteliu, tuo pačiu, kuris vedė į Tūlos namus, „virš galvos šmėstelėjo šikšnosparnis.“

• Šis šikšnosparnio pasirodymas pabaigoje yra nepaprastai reikšmingas. Jis tarsi uždaro romano kompozicinį ratą, grąžindamas mus prie pirmajame skyriuje minimo šikšnosparnio – pasakotojo sielos, skrendančios pas Tūlą, – įvaizdžio. Tai simbolizuoja jo dvasinio ryšio su Tūla tęstinumą net po jos fizinės mirties ir palaidojimo. Meilė nugali mirtį, bent jau dvasinėje, atminties erdvėje.

Apibendrinanti romano „Tūla“ analizė:

Mieli mokiniai, kaip matėte, Jurgio Kunčino romanas „Tūla“ yra nepaprastai daugiasluoksnis ir emociškai paveikus kūrinys. Aptarkime svarbiausius jo aspektus.

• Tūlos portretas: šviesa ir tamsa, trapumas ir tragedija Romano centre – Tūla. Ji vaizduojama kaip nepaprastai jautri, meniška, šviesi siela, tačiau kartu ir labai trapi, pažeidžiama, gyvenimo aplinkybių ir, galbūt, vidinių demonų palaužta asmenybė. Iš pradžių, ypač per tą lemtingąją savaitę, ji – tyra, įkvepianti pasakotoją, suteikianti jam viltį ir norą gyventi. Ji apibūdinama kaip „lengvai pažeidžiamas ir vienišas žmogus“, nuomojantis „menką būstą“, jos namai „vargani“. Jos „drovi, pasyvi šypsena“, „tykiai atsaini“ laikysena, „kimus, duslus balsas“, „tarsi užmintos samanos, sujudintos žemės, dvasios balsas“. Pasakotojas prisipažįsta, kad niekad nemėgo „tokių tylenių flegmų“, tačiau Tūla jį pakeri savo „dosnumu, tikrumu, santūriu smalsumu“, „išlavintu humoro jausmu, piktoka ironija“ ir gebėjimu nuoširdžiai stebėtis. Jis didžiuojasi, kad ji nėra ta, į kurią gatvėje gręžiotųsi minios vyrų: „kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia patraukli kaip man.“ Tačiau po pasakotojo pabėgimo nuo jos tėvų (jo paties žodžiais tariant, „šiurkščios klaidos“), Tūlos portretas palaipsniui tamsėja. Ji tampa vis labiau užsidariusi, prislėgta, jos asmenybė pradeda byrėti. Susitikimai su ja darosi vis skausmingesni, kupini nevilties, kol galiausiai ją ištinka tragiška, neaiškiomis aplinkybėmis apipinta mirtis pirtyje, „aptarnaujant karininkus“. Šis kontrastas tarp šviesaus idealo ir žiaurios tikrovės daro Tūlos portretą nepaprastai paveikų ir tragišką. Kaip teigiama jūsų pateiktoje analizėje, tai „bene subtiliausias moters portretas lietuvių literatūroje“, tačiau jis nėra vienareikšmis, paliekantis daug erdvės skaitytojo interpretacijoms ir apmąstymams. Pasakotojo kūrybinė galia ir meilės jėga tarsi perkuria Tūlą jo atmintyje:

"Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų."

• Istorinis Užupis: daugiau nei veiksmo vieta Kunčinas meistriškai ir su didele meile tapo Užupio paveikslą – apleistą, skurdų, pavojingą, bet kartu nepaprastai dvasingą, bohemišką ir savitą Vilniaus rajoną sovietmečiu. Tai ne tik fonas, kuriame vyksta didžioji dalis romano veiksmo, bet ir tarsi atskiras veikėjas, atspindintis laikotarpio dvasią, jo žaizdas ir paslaptis. Aprašomos ne tik „antisanitarinės gyvenimo sąlygos, bet ir nenuspėjami bohemos gyvenimo vingiai, kuriuos lydi alkoholio upeliai.“ Detalūs Vilniaus senamiesčio aprašymai liudija rašytojo regimąją atmintį ir gilų prisirišimą prie miesto. Net purvinose Užupio gatvėse lyrinis subjektas atranda grožio ir meilės šiam miestui. XXI amžiaus skaitytojui, ypač atvykusiam iš kitur, sunku įsivaizduoti tokį Užupį, koks jis buvo iki nepriklausomybės atkūrimo.

• Homo sovieticus ir valkatos gyvenimas: protestas ar pabėgimas? Pagrindinis veikėjas – tipiškas sovietmečio paribio žmogus, dažnai vadinamas „homo sovieticus“. Jis intelektualus, jautrus, turintis menininko sielą, tačiau neprisitaikantis prie sistemos, jos normų ir melo. Jis pasirenka valkatos gyvenimą, kuris gali būti traktuojamas ir kaip tam tikra protesto forma prieš išsigimusią sistemą, ir kaip pabėgimas nuo atsakomybės, ir kaip lėta savidestrukcija, skatinama priklausomybės nuo alkoholio. Jis išgyvena konfliktą su visuomene, nes negali ar nenori prisitaikyti. Tai sukuria „silpno, bevalio, pasyvaus, sovietmečio sužaloto žmogaus portretą, kuris mano jog neįmanoma pakeisti tikrovės, nors net ir nebando to daryti.“ Pasirinkęs valkatos ir girtuoklio gyvenimą, jis atsiriboja nuo „normalaus“ socialinio sluoksnio, tačiau net ir tapęs benamiu, jis nepraranda kritinio, analitinio mąstymo, gebėjimo jausti ir mylėti. Jo gyvenimo būdas kartais romantizuojamas, primena egzistencialistinį maištą, tačiau autorius nevengia ir ironijos ar net pasibjaurėjimo. Ar dažnas iš mūsų, sutikęs tokį valkatą gatvėje, pagalvotų, kad jis gali būti toks inteligentiškas ir turėti tokius subtilius jausmus? Šis klausimas verčia susimąstyti apie išankstinius nusistatymus. Impulsyvus jaunystės poelgis – užrašas „Thulla“ ant bažnyčios sienos – yra tarsi jo maištingos prigimties ir romantizmo išraiška.

• Meilė ir atmintis: amžinosios vertybės Pagrindinė romano ašis, jo varomoji jėga – tragiška, bet nepamirštama meilė Tūlai. Visas pasakojimas yra tarsi ilgas, skausmingas, fragmentiškas prisiminimas, bandymas rekonstruoti praeitį, ją suprasti ir suteikti jai prasmę. Atmintis čia veikia ne kaip tikslus faktų fiksavimas, o kaip subjektyvi, emocijų nuspalvinta patirčių interpretacija. Meilė Tūlai tampa pasakotojo gyvenimo centru, atskaitos tašku, net jei ji tetruko vos savaitę.

"esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys."

Ši citata puikiai atskleidžia meilės transformuojančią galią ir atminties svarbą pasakotojo gyvenime.

• Stilius ir kalba: Kunčino meistrystė Jurgio Kunčino kalba yra nepaprastai turtinga, vaizdinga, metaforiška, kupina tiek lyrizmo, tiek kandžios ironijos, tiek brutalaus natūralizmo. Jo stilius pasižymi ilgais, vingiuotais sakiniais, netikėtais palyginimais, gyva, autentiška šnekamąja kalba, į kurią įpinami ir slengo žodžiai, ir poetiniai įvaizdžiai. Fragmentiška pasakojimo struktūra, laiko šuoliai puikiai atspindi subjektyvią atminties logiką, sąmonės srautą.

Ką manote apie kūrinį?

Romanas „Tūla“ – tai neabejotinai vienas reikšmingiausių ir meniškai brandžiausių kūrinių lietuvių literatūroje, kalbantis apie amžinąsias vertybes – meilę, ištikimybę, žmogiškumą – negailestingos istorijos ir asmeninių demonų fone. Jis verčia susimąstyti apie pasirinkimų kainą, apie tai, kas lieka, kai viskas prarandama, ir apie tai, kaip svarbu išsaugoti savyje jautrumą ir gebėjimą mylėti net pačiomis beviltiškiausiomis aplinkybėmis. Tai knyga, kuri sukrečia, priverčia kentėti kartu su herojais, bet kartu ir palieka gilų, ilgai neišblėstantį įspūdį.

Ką manote apie romaną? Kviečiame pasidalinti savo nuomone komentaruose.

Kuris veikėjas jums paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?

Kaip manote, ar pasakotojo ir Tūlos meilė galėjo turėti laimingą pabaigą kitomis aplinkybėmis?

Kas yra probleminis klausimas ir kaip jį svarstyti?

Probleminio klausimo svarstymas remiantis pateiktu tekstu (fragmentu) – tai samprotavimo rašinys. Jame rašantysis, atsižvelgdamas į pateikto teksto (fragmento) tematiką ir jame keliamas problemas, plačiau svarsto įvairiomis susijusiomis (moralės, istorijos, visuomeninio gyvenimo, politikos, meno) temomis, kritiškai žvelgia į tikrovės reiškinius. Tokiam rašiniui būdingas subjektyvus vertinimas, bet gana formali publicistinio stiliaus raiška.

Pagrindiniai probleminio klausimo svarstymo žingsniai:

1. Teksto (fragmento) atidus skaitymas ir suvokimas: Svarbu suprasti pagrindinę teksto mintį, temą, jame keliamas problemas. Reikia suvokti, kodėl tekste pateikiama situacija yra laikoma komplikuota, problemiška. Svarbu suvokti teksto subjekto (personažo, lyrinio „aš“):

• tikslus ir siekius,
• kliūtis, nepalankias sąlygas,
• vertybines nuostatas.

2. Užduotyje suformuluoto probleminio klausimo suvokimas: Reikia aiškiai suprasti, ko klausiama, kokia problema keliama.
3. Teksto (fragmento) ir probleminio klausimo susiejimas: Būtina suprasti, kaip užduotyje įvardyta problema susijusi su pateiktu tekstu. Dažniausiai problema kyla dėl prieštarų, įtampų, kai siekiai ar troškimai neatitinka esamų sąlygų ar galimybių.
4. Problemos aspektų išskyrimas ir įvardijimas: Aspektas – tai vienoks ar kitoks požiūris į problemą. Probleminio samprotavimo tikslas yra išnagrinėti problemą į ją pažvelgiant bent iš dviejų požiūrio taškų.
5. Argumentavimas ir pagrindimas: Nagrinėjant aspektus būtina argumentuoti remiantis tekstu (fragmentu) ir/arba pagrindžiant kultūrine (literatūrinis apsiskaitymas, meno pažinimas, istorijos bei visuomenės gyvenimo aktualijų išmanymas) ar asmenine (subjektyviai patiriama gyvenimo kasdienybė, asmens akistata su tikrovės reiškiniais ir aktualijomis) patirtimi.
6. Polemizavimas (nebūtina, bet pravartu): Į užduotyje suformuluotą probleminį klausimą arba tekste išryškėjusią problemą galima pažvelgti kritiškai, pamėginti polemizuoti, ginčytis su siūlomomis idėjomis.
7. Panašių situacijų pavyzdžiai kituose kultūros tekstuose: Remiantis savo kultūrine patirtimi, pravartu prisiminti daugiau panašaus pobūdžio probleminių situacijų.

Galimi probleminiai klausimai ir interpretacinės temos J. Kunčino romane „Tūla“:

Remiantis pateikta metodine informacija, romanas „Tūla“ siūlo platų lauką probleminiams klausimams ir interpretacinėms temoms. Štai keletas pavyzdžių:

1. Ar meilė gali išlaisvinti žmogų?

• Problemos analizė romane: Pasakotojo meilė Tūlai yra intensyvi, visaapimanti, tačiau ar ji jį išlaisvina iš jo paties vidinių demonų, valkatystės, priklausomybės nuo alkoholio? Ar Tūlos meilė jai pačiai suteikia laisvę, ar veikiau ją įkalina tam tikrose situacijose?
• Aspektai svarstymui:
• Meilė kaip įkvėpimo ir kūrybos šaltinis, suteikiantis prasmę ir norą gyventi (pasakotojo kūrybiniai impulsai, susiję su Tūla).
• Meilė kaip priklausomybė ir našta, ribojanti asmens laisvę ir individualumą (pasakotojo nesugebėjimas prisiimti atsakomybės, Tūlos priklausomybė nuo tėvų nuomonės).
• Ar tikra meilė reikalauja laisvės aukos? Ar galima mylėti ir būti laisvam vienu metu?
• Rėmimasis tekstu: Analizuoti pasakotojo jausmus Tūlai, jo elgesį, Tūlos reakcijas, jų bendravimo epizodus. Pvz., „varnalėšų naktis“ kaip laikinos laisvės ir kartu neišvengiamos pabaigos simbolis.
• Kultūrinė patirtis: Galima lyginti su kitais literatūros kūriniais, kuriuose vaizduojama meilės ir laisvės sandūra (pvz., romantikų kūryba, J. V. Gėtės „Faustas“ ir pan.).

2. Kaip išlikti laisvam prievartos pasaulyje? (Kaip išlikti autentiškam vartotojiškame/sovietiniame pasaulyje?)

• Problemos analizė romane: Pasakotojas gyvena sovietmečiu, sistemoje, kuri riboja asmens laisvę, kūrybą, individualumą. Jo valkatavimas, bohemiškas gyvenimas gali būti interpretuojamas kaip savotiškas protestas, bandymas išsaugoti vidinę laisvę.
• Aspektai svarstymui:
• Vidinė laisvė kaip dvasinė laikysena, nepriklausoma nuo išorinių aplinkybių (pasakotojo ironiškas požiūris į sovietinę sistemą, jo kūrybiniai impulsai).
• Išorinė laisvė ir jos ribojimai totalitarinėje sistemoje (girtuoklių kalėjimas, psichiatrinė ligoninė kaip prievartos institucijos).
• Ar įmanoma visiška laisvė priešiškoje aplinkoje? Kokios yra tokios laisvės kainos?
• Rėmimasis tekstu: Analizuoti pasakotojo santykį su sovietinėmis institucijomis (karine katedra, milicija, profilaktoriumu), jo ironiškus komentarus, bohemiškos aplinkos vaizdavimą.
• Kultūrinė patirtis: Galima remtis kitais kūriniais apie totalitarizmą (B. Sruogos „Dievų miškas“, A. Škėmos „Balta drobulė“) ar individo kovą už laisvę.

3. Kas lemia žmogaus pasirinkimus?

• Problemos analizė romane: Romano veikėjai daro sudėtingus, dažnai destruktyvius pasirinkimus. Kas juos lemia – vidinės paskatos, aplinkos spaudimas, atsitiktinumai?
• Aspektai svarstymui:
• Vidiniai veiksniai: charakterio savybės (pasakotojo polinkis į bohemą, Tūlos jautrumas), psichologinės traumos, vertybinės nuostatos.
• Išoriniai veiksniai: socialinė aplinka (sovietmetis, bohemos įtaka), artimųjų spaudimas (Tūlos tėvai), atsitiktinumai, likimas.
• Ar žmogus yra laisvas rinktis, ar jo pasirinkimus lemia iš anksto nustatytos aplinkybės?
• Rėmimasis tekstu: Analizuoti konkrečius veikėjų pasirinkimus ir jų motyvus (pvz., kodėl pasakotojas pabėga iš Kauno? Kodėl Tūla neatsako į laiškus? Kodėl pasakotojas renkasi valkatos gyvenimą?).
• Kultūrinė patirtis: Galima pasitelkti filosofines idėjas apie laisvą valią ir determinizmą, lyginti su kitų literatūros kūrinių veikėjų pasirinkimais.

4. Ar yra teisingo gyvenimo standartas?

• Problemos analizė romane: Romano veikėjai gyvena nestandartišką, dažnai visuomenės normų neatitinkantį gyvenimą. Ar jų gyvenimas yra „neteisingas“? Kas apskritai yra „teisingas“ gyvenimas?
• Aspektai svarstymui:
• Visuomenės normos ir individualūs poreikiai. Ar visuomenės primetami standartai visada atitinka individo laimės sampratą?
• Autentiškumas prieš konformizmą. Ar geriau gyventi pagal visuomenės taisykles, ar ieškoti savo autentiško kelio, net jei jis ir prieštarauja normoms?
• Ar egzistuoja universalus „teisingo“ gyvenimo modelis, ar kiekvienas turi rasti savo kelią?
• Rėmimasis tekstu: Analizuoti pasakotojo ir Tūlos gyvenimo būdą, jų santykį su visuomenės normomis, jų pačių vertinimus. Ironiškas požiūris į „teisingai“ gyvenančius.
• Kultūrinė patirtis: Galima remtis W. Szymborskos eilėraščiu „Yra tokių, kurie“, filosofiniais svarstymais apie gyvenimo prasmę, kitų literatūros kūrinių veikėjų, laužančių standartus, pavyzdžiais.

5. Kūrybos prasmė ir menininko misija sudėtingais laikais.

• Problemos analizė romane: Abu pagrindiniai veikėjai yra menininkai, tačiau jų kūrybinė realizacija komplikuota. Kokia yra kūrybos prasmė priešiškoje, dvasiškai skurdžioje aplinkoje?
• Aspektai svarstymui:
• Kūryba kaip saviraiškos ir išlikimo būdas (pasakotojo eilėraščiai, užrašai).
• Kūryba kaip protestas prieš sistemą arba pabėgimas nuo jos.
• Menininko atsakomybė ir kompromisai totalitarinėje visuomenėje.
• Rėmimasis tekstu: Analizuoti pasakotojo kūrybinius bandymus, jo požiūrį į meną, Tūlos, kaip dailininkės, nerealizuotus talentus. Romano pabaigoje pasakotojo noras palaidoti Tūlos pelenus po grindimis jos buvusiame bute – tai irgi savotiškas kūrybinis, įprasminantis aktas.
• Kultūrinė patirtis: Galima lyginti su kitų menininkų, kūrusių sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, likimais ir kūryba.

Šios temos ir probleminiai klausimai yra tik gairės. Kiekvienas skaitytojas gali atrasti savus akcentus ir interpretacijos kelius, remdamasis savo asmenine ir kultūrine patirtimi. Svarbiausia – gebėti argumentuotai pagrįsti savo mintis, remiantis konkrečiais romano „Tūla“ pavyzdžiais.

Romanas „Tūla“ yra daugiasluoksnis kūrinys, suteikiantis gausybę medžiagos literatūriniam rašiniui. Štai keletas aspektų, kaip galima panaudoti šį romaną:

1. Meilės temos analizė:

• Nagrinėti neįmanomos, idealizuotos meilės motyvą. Galima lyginti su romantizmo literatūros pavyzdžiais, kur meilė dažnai yra tragiška, bet dvasiškai pakylėjanti.
• Analizuoti meilės ir atminties santykį. Pasakotojo prisiminimai apie Tūlą yra varomoji romano jėga. Kaip atmintis transformuoja meilės patirtį?
• Svarstyti apie meilės trapumą ir laikinumą bohemiškoje, destruktyvioje aplinkoje. Ar tokia meilė apskritai gali išlikti?

2. Veikėjų analizė:

• Pasakotojas kaip paribio žmogus, valkataujantis inteligentas. Nagrinėti jo vidinį konfliktą, nepritapimą prie visuomenės, kūrybines kančias, santykį su sovietine sistema. Jo polinkis į savidestrukciją ir kartu jautrumas, gebėjimas mylėti.
• Tūlos paveikslas. Ji – paslaptinga, trapi, meniška siela. Analizuoti jos santykį su pasakotoju, jos vidinį pasaulį, priklausomybę nuo aplinkos, tragišką likimą.
• Nagrinėti antraeilius personažus (Aurelita Bonopartovna, Petryla, Marina, Romanas Būkas, Domicėlė ir kt.), kurie atskleidžia skirtingus sovietmečio visuomenės sluoksnius ir papildo pagrindinių veikėjų portretus.

3. Erdvės ir laiko analizė:

• Vilnius kaip romano veikėjas. Ypač Užupis, Bernardinai, Vilnelė. Analizuoti, kaip miesto erdvė veikia personažų likimus, kaip ji atspindi jų vidines būsenas. Miesto vaizdavimas kaip gyvo, kvėpuojančio organizmo, turinčio savo istoriją ir dvasią.
• Sovietmečio epochos atspindžiai. Nagrinėti, kaip romane vaizduojama sovietinė tikrovė: buitis, ideologija, žmonių santykiai, cenzūra, priverstinis gydymas, valkatų persekiojimas. Tai nėra tiesmukas istorinis pasakojimas, o labiau subjektyvus epochos jausmas.

4. Stiliaus ir pasakojimo ypatumai:

• Sąmonės srauto technika, asociatyvus pasakojimas. Kaip tai padeda atskleisti pasakotojo vidinį pasaulį, jo jausmus ir mintis?
• Poetiškumas, metaforiškumas. Ieškoti ryškių metaforų (pvz., pasakotojas-šikšnosparnis), simbolių ir jų reikšmių.
• Ironija ir groteskas. Kaip šie elementai naudojami sovietmečio kritikai ir veikėjų charakteristikai?
• Fantastikos elementai. Pasakotojo transformacijos į šikšnosparnį, sapniškos vizijos. Kokia jų prasmė?

5. Temų įvairovė rašiniui:

• Menininko likimas totalitarinėje visuomenėje.
• Vienatvės ir susvetimėjimo problema.
• Prarastos meilės ir atminties galia.
• Maištas prieš sistemą ir jo formos.
• Žmogaus bandymas išsaugoti orumą ir žmogiškumą destruktyvioje aplinkoje.
• Vilnius kaip literatūrinė erdvė.

Rašant rašinį, svarbu:

• Remtis konkrečiomis romano citatomis, jas analizuoti ir interpretuoti.
• Formuluoti aiškią pagrindinę mintį (tezę) ir ją pagrįsti argumentais iš kūrinio.
• Lyginant su kitais kūriniais, ieškoti panašių temų, motyvų ar stilistinių sprendimų.
• Kūrybiškai ir originaliai pažvelgti į romaną, pateikti savo įžvalgas.

• Kodėl pasakotojas renkasi valkatos gyvenimo būdą? Ar tai protestas, silpnumas, ar sąmoningas pasirinkimas?
• Kokia yra Tūlos vaidmuo pasakotojo gyvenime? Ar ji – tikra meilė, ar labiau jo paties susikurta tobula moters vizija?
• Kaip sovietmečio aplinka veikia veikėjų likimus ir jų santykius?
• Kokia yra atminties ir laiko reikšmė romane?
• Ar įmanoma tikra meilė destruktyvioje, bohemiškoje aplinkoje?
• Koks yra menininko likimas visuomenėje, kuri jo nesupranta ir nepriima?
• Ar pasakotojo meilė Tūlai yra išlaisvinanti, ar labiau griaunanti jėga?

VDU dėstytojo Mindaugo Grigaičio paskaitos tiems, kurie nori pasiekti aukštesnįjį lygį

ŽIŪRĖTI ČIA

Taip pat siūlome papildomai susipažindinti su:

• Jurgio Kunčino kūryba: kiti jo romanai (pvz., „Glisono kilpa“), eilėraščiai, eseistika, siekiant geriau suprasti autoriaus stilių ir temas. Daugiau informacijos rasite Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto svetainėje arba Rašytojai.lt.
• Lietuvių literatūros modernizmas: kontekstui apie J. Kunčino vietą lietuvių literatūroje. Informacijos ieškokite literatūros vadovėliuose, moksliniuose straipsniuose (pvz., Lituanistika.lt).
• Sovietmečio Lietuvos istorija ir kultūra: suprasti laikotarpį, kuriame vyksta romano veiksmas. Rekomenduojama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro medžiaga, istoriniai veikalai.
• Vilniaus miesto istorija, ypač Užupio: gilesniam romano erdvių suvokimui. Naudinga Vilnijos vartų informacija, VU Interaktyvus „Tūlos“ žemėlapis.
• Bohemos kaip socialinio ir kultūrinio reiškinio studijos: analizuoti veikėjų gyvenimo būdą. Ieškoti sociologinių, kultūrologinių straipsnių.
• Psichologinės studijos apie meilę, priklausomybes, atmintį: gilesnei veikėjų charakterių ir motyvų analizei.