Apysaka „Dėdės ir dėdienės“

Juozas Tumas, pasirinkęs Vaižganto slapyvardį (pagoniško lino ir kanapių dievo vardą), gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišių kaime, netoli Svėdasų (Anykščių rajone), gausioje ir pamaldžioje ūkininkų šeimoje. Būdamas, kaip teigiama, silpnesnės fizinės sveikatos ir žemesnio ūgio, palyginti su broliais, tėvų buvo nukreiptas ne ūkio darbams, o mokslams – tai buvo įprasta praktika to meto kaimo šeimose. Pradines žinias gavo iš kaimo daraktoriaus, vėliau mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje. Dideliu noru ir tėvų pastangomis įstojo į Daugpilio realinę gimnaziją, o ją baigęs – į Kauno kunigų seminariją. Kunigystė jam atrodė tinkamiausias kelias tarnauti tautai ir Dievui. Baigęs seminariją, kunigavo įvairiose Latvijos (Micaičių, Vadakstės) ir Lietuvos (ypač Žemaitijos – Kuršėnų, Sidabravo, Vadaktėlių, Stulgių, Kulių, Saldutiškio) parapijose.

Vaižgantas buvo ne tik dvasininkas, bet ir nepaprastai aktyvus visuomenės veikėjas, ugningas publicistas, įžvalgus literatūros kritikas, nenuilstantis tautosakininkas ir, žinoma, talentingas rašytojas. Jis buvo viena ryškiausių ir spalvingiausių XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros asmenybių, Vinco Mykolaičio-Putino taikliai pavadintas „šviesiąja lietuvių tautinio atgimimo legenda“. Jo energija ir atsidavimas tautos reikalams buvo beribiai.

Ypač ryški Vaižganto veikla spaudos draudimo metais (1864–1904). Jis energingai kovojo už lietuvybę: platino draudžiamą lietuvišką spaudą, gabentą iš Prūsijos, pats leido ir redagavo nelegalų laikraštį „Tėvynės sargas“ (1896–1904), kuriame skelbė patriotinius straipsnius, gynė lietuvių kalbos teises, budino tautinę savimonę. Prisidėjo prie „Vilniaus žinių“ ir „Vilties“ leidimo, steigė slaptas lietuviškas mokyklas, organizavo lietuviškus vakarus. Dėl šios tautinės veiklos buvo nuolat persekiojamas caro valdžios (kratomas, tardomas) ir bažnytinės vyresnybės dažnai keliamas iš vienos nuošalios parapijos į kitą, siekiant apriboti jo įtaką. Tačiau šie sunkumai Vaižganto nepalaužė, o tik grūdino jo charakterį ir stiprino ryžtą.

Po spaudos draudimo panaikinimo ir ypač atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1918 m.), Vaižgantas tęsė aktyvią kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Persikėlęs į Kauną, tapo vienu iš Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto kūrėjų, Humanitarinių mokslų fakulteto profesoriumi, dėstė lietuvių literatūros istoriją. Buvo Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, jo pamokslai sutraukdavo minias žmonių. Redagavo įvairius leidinius (pvz., „Nepriklausoma Lietuva“), rašė daugybę straipsnių aktualiomis kultūros, politikos, moralės temomis. Mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune, palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčios kriptoje. Vaižganto gyvenimas – tai pasiaukojamos tarnystės Dievui ir Tėvynei pavyzdys.

Vaižganto kūrybos tikslas, kaip teigia literatūrologė Vanda Zaborskaitė, buvo „parodyti liaudies žmogaus prigimties turtingumą ir joje glūdinčias neišsenkamas kūrybines galias, liaudies etinių principų aukštumą, būdo švelnumą ir širdies gerumą, kuris, anot Vaižganto, sudaro būdingiausią „lietuvių etninio charakterio bruožą.“ Jis savo kūryboje, ypač apysakose ir apsakymuose, tarsi „deimančiukų ieškotojas“ stengėsi atrasti ir meniškai įprasminti gražiausius, vertingiausius tautos dvasios, lietuviško charakterio bruožus. Jis siekė sukurti savitą tautinį stilių, artimą liaudies kalbai ir mąstysenai. Vaižganto kūryba priskiriama neoromantizmui, nors joje gausu ir realizmo elementų (detalus buities vaizdavimas, socialinių problemų kėlimas). Neoromantizmui būdingas praeities idealizavimas, gamtos kultas, dėmesys vidiniam žmogaus pasauliui, jausmams, individualumui, tautiškumo pabrėžimas.

Svarbiausi kūriniai:

• Apysaka „Dėdės ir dėdienės“ (1920–1921 m.) – brandžiausias jo prozos kūrinys.
• Apysaka „Nebylys“ (1930 m.) – pasakojimas apie tragišką meilę ir žmogaus vidinę kovą.
• Apsakymas „Išgama“ – gilus psichologinis kūrinys apie atstumtojo kančią.
• Epopėja (pats autorius vadino „vaizdais“) „Pragiedruliai“ (2 tomai, 1918–1920 m.) – platus panoraminis XIX a. pabaigos Lietuvos kaimo ir tautinio atgimimo vaizdas.

Žanras: Apysaka (dėl platumo, epiškumo ir veikėjų likimų vaizdavimo per ilgą laikotarpį kartais lyginama su romanu). Parašymo metai: 1920–1921 m. (pirmą kartą publikuota periodikoje). Laikas: Kūrinio veiksmas apima ilgą laikotarpį – XIX amžių, pradedant baudžiavos laikais (pirmoji dalis „Labai seniai: Mykoliukas ir Severiutė“) ir tęsiantis iki laikų po baudžiavos panaikinimo (kitos dalys: „Dzidoris Artojas – Dėdė Mykolas“, „Laimingoji dėdienė Rapolienė“, „Tas vienas nusiraminimas“). Vaizduojamas veikėjų gyvenimas nuo jaunystės iki senatvės (biografinis laikas), susipynęs su istoriniu laiku. Vieta: Veiksmas vyksta Rytų Aukštaitijos kaime (Aužbikai, Geišiai) ir Saveikių dvare. Labai svarbi kultūros erdvė (baudžiavinis kaimas, dvaro aplinka, vėliau – pasikeitęs pobaudžiavinis kaimas) ir natūros erdvė (miškas, paraistė, laukai). Būtent gamtoje atsiskleidžia tikroji, nesuvaržyta veikėjų prigimtis, jų jausmai ir meniškumas. Tematika: Pagrindinės temos – neišsipildžiusi meilė, žmogaus likimas sudėtingomis socialinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis (baudžiava, jos panaikinimas), tautinio charakterio ypatumai (darbštumas, kantrumas, nuolankumas, pasyvumas, meniškumas, ryšys su gamta, šeimos jausmas, religingumas), socialinė „dėdžių“ ir „dėdienių“ padėtis baudžiavinėje ir pobaudžiavinėje visuomenėje, žmogaus vidinio pasaulio grožis ir trapumas. Idėja: Vaižgantas kelia idėją, kad žmogaus grožis ir vertė slypi jo vidiniame pasaulyje – meniškoje prigimtyje, tyrame jausme, glaudžiame ryšyje su gamta, gebėjime mylėti ir aukotis dėl artimųjų, ištverti sunkumus išlaikant dvasinį taurumą ir tikėjimą. Kartu apysakoje kritikuojama socialinė santvarka, kuri žlugdo talentingas, jautrias asmenybes, neleidžia joms išsiskleisti ir patirti asmeninės laimės. Pabrėžiama, kad tikra laimė slypi ne išoriniuose dalykuose, o vidinėje harmonijoje ir dvasinėse vertybėse.

Kūrinio įžanga: Apysakos pradžioje Vaižgantas paaiškina skaitytojui, kad jo vartojami žodžiai „dėdės“ ir „dėdienės“ turi specifinę, ne giminystės, o socialinę prasmę: „Man tenka į lietuvių tautos epopėją įvesti kitos rūšies dėdžių ir dėdienių. Liūdna tai bus istorija <...> Man teks kalbėti apie tėvo brolį – nevedusį ir apie tėvo brolienę – našlę. Šitokių tipų, manau, visai nebėra Lietuvoje, kitokioms ekonominėms ir socialinėms sąlygoms susidarius, nes dėdės ir dėdienės pavadinimai anuolaik reiškė visai ne giminės ar šeimos santykį, tiktai tam tikrą socialinį vienetą šeimoje.“ Tai žmonės, dažniausiai neturintys savo šeimos ir nuosavo turto, gyvenantys iš giminaičių malonės, dažnai išnaudojami kaip nemokama ar labai pigi darbo jėga, savotiškas „ūkio inventorius“, būtinas, bet mažai vertinamas kaip asmenybė.

ĮŽANGA

Apysakos pradžioje pasakotojas (pats Vaižgantas) kreipiasi į skaitytoją, ironiškai apmąstydamas „dėdžių“ ir „dėdienių“ sąvoką. Jis pabrėžia, kad jo pasakojimas bus ne apie tuos malonius, gausius ir linksmus gimines, kuriuos įprasta įsivaizduoti, o apie „kitos rūšies dėdžių ir dėdienių“. Tai bus „liūdna istorija“, pasakojama ne prie vaišių stalo, o atskleidžianti skaudžią socialinę tikrovę. Pasakotojas paaiškina, kad anksčiau „dėdės ir dėdienės pavadinimai anuolaik reiškė visai ne giminės ar šeimos santykį, tiktai tam tikrą socialinį vienetą šeimoje“ – dažniausiai nevedusį, šeimos neturintį ir išnaudojamą giminaitį (dėdę) arba našlę (dėdienę).

PIRMOJI DALIS: „LABAI SENAI: MYKOLIUKAS IR SEVERIUTĖ“

Baudžiavos laikai – lietuviško kaimo idilė ir drama.

Ši dalis nukelia į baudžiavos laikus, į Rytų Aukštaitijos kaimą. Čia supažindinama su pagrindiniais veikėjais ir užsimezga pagrindinė meilės drama.

• Mykoliukas – „dėdė“, gamtos vaikas, artistas:
  • Jaunas, apie trisdešimties metų, stiprus, gražiai nuaugęs Mykolas Šiukšta, visų meiliai vadinamas Mykoliuku, yra baudžiauninkas, tarnaujantis Saveikių dvare pas tijūną Rapolą Geišę ir gyvenantis savo vyresniojo, vedusio brolio šeimoje kaip „dėdė“. Jo padėtis tipiška to meto nevedusiems jaunesniems broliams ar giminaičiams – jis yra visų siuntinėjamas ir išnaudojamas tiek dvare („Mykoliuk šen, Mykoliuk ten“), tiek namie („Kai tijūnas nevaro į dvarą, brolis jį varo į savo dirvą <...> Ligi tik pasirodė pirkioje, tuoj brolienė užkorė jam ant rankų vaiką ar pristatė prie lopšio supti klykiantį.“).
  • Mykoliukas yra nepaprastai darbštus, paklusnus, nuolankus ir kantrus: „Mykoliukas visur šoka, bėga, nė neviptelėjęs, mažiausiu žodeliu nepaprieštaravęs, nepasiteisinęs, niekam, nė namiegams, nepasiskundęs.“ Jis dirba „tikrai už du, už tris“, tačiau jo pastangos lieka nepastebėtos ir neįvertintos: „niekas jo darbštumo ir spartumo nepamatė ar tyčia nepasirodė matą, juoba niekas nė gražiu žodžiu neatlygino. Niekas, niekas [...].“
  • Nepaisant sunkaus ir neįvertinto darbo, Mykoliukas nėra paniuręs ar piktas. Jo vidinę šviesą ir harmoniją išduoda „mėlynos jo akys, tokios ramios ir lipšnios“ ir nuolatinė, mįslinga šypsena: „Mykoliukas kažin kuo džiaugės, kažin kam šypsojos.“ Vaižgantas pabrėžia, kad ši šypsena skirta ne žiauriam išoriniam pasauliui, o jo paties vidiniam, dvasiniam pasauliui, jo ryšiui su gamta: „Dėl to ir šypsosi Mykoliukas visai ne šiam pasauliui. Jis jau užmiršęs, kas šiandien yra buvę <...> Mykoliukas šypsosi kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu [...].“
  • Mykoliukas pasižymi meniškos sielos bruožais. Jis pats pasidirbęs paprastą smuikelį (skripkelę) ir laisvalaikiu, ypač šventadieniais, eina į paraistę, į gamtos prieglobstį, ir groja. Jo muzika, nors ir paprasta, monotoniška melodija („Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“), turi ypatingos galios – ji sužadina kaimo žmonėse grožio jausmą, ilgesį, traukia juos arčiau gamtos. „Išėjo Mykoliukas su savo liūdesiu, visame kaime sužadinęs ilgesį, norą eiti toliau toliau, į gamtą griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, į gamtą dabitą [...].“ Pats Mykoliukas grodamas susilieja su gamta, lyginamas su žiogu: „Lygiai taip pat, kaip tuo pradėjimu nesiliaudamas čirškia jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigaužęs. Abudu į gamtos akordą, ne kam kitam.“
  • Mykoliukas yra labai jautrus ir švelnus, ypač bendraudamas su brolio vaikais, kuriuos nuoširdžiai myli: „Vaikelį ėmė minkštai, moteriškai, prabildamas gražius maloninamus žodžius <...> Jis myli savo brolio vaikus, su jais žaidžia, iš laukų jiems nešioja paukščiukus, kiškiukus, iš miesto riestainius.“ Tačiau ir ši meilė lieka neįvertinta, laikoma savaime suprantama „dėdės“ pareiga: „Bene nuopelno – „dėdės“, seno, bevaikio jaunikio, kurs džiaugias svetima šeima, savo neturėdamas; taigi sau daros malonu, ne kitam.“
  • Jo socialinė padėtis ir materialinė buitis apgailėtina: „Nei savo lovos, nei šiaip jau jam skiriamos ypatingos vietos gulėti, nei ko pašonėn pasimesti, nei kuo užsikloti jis neturi <...> O dažniausiai nakvojo daržinėje šiene ar šiauduose, o kad ne, tai arklidėje [...].“ Vienintelis jo turtas – „dveji“ – kailiniai su miline“. Už sunkų darbą jis gauna tik menką atlygį – „Kasdienis prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti“. Tačiau Mykoliukui „užteko. Ak jis tik – Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir reikalai jo maži.“
• Severja Pukštaičia – Aukštaitijos kaimo deimančiukas:
  • Jauna, graži, tvarkinga, darbšti mergina, Pukštų duktė. Vaižgantas detaliai ir su meile aprašo jos išorinį ir vidinį grožį, pabrėždamas natūralumą, sveikatą, tyrą odą: „jos veidelis buvo, nesakysime, gražus, tik toks baltas ir toks švelniai rausvas, jog už tą cerą japonai, sakoma, tikrai būtų dovanoję septynetą kitokių moteriškų trūkumų. Veido, rankų, tad ir toliau turbūt oda buvo tokia lygi, tarytum dirbtinai aptempta, ir taip blizgėjo, lyg lakuota.“ Jos apranga, nors ir kaimiška, skoninga ir išskiria ją iš kitų.
  • Severja yra nepaprastai darbšti, tvarkinga ir gera šeimininkė. Jos klėtelė – tai jaukumo, švaros ir grožio kampelis, kontrastuojantis su bendra kaimo buities netvarka: „Pas tave taip švaru, jog net nedrąsu stotis“, – sako jai draugės. Ji pati prižiūri klėtelę, puošia ją žolynais, grafikos paveikslais, jos grindys barstomos ajerais. Ji garsi savo gardžiai paruoštais raugintais grybais (krembliais).
  • Ji taip pat artima gamtai, puikiai pažįsta mišką, jo gyventojus, nebijo net lūšių, mėgsta uogauti ir grybauti (krembliauti).
  • Severja pasižymi dorumu, tyrumu, klusnumu tėvams, bet kartu ir gyvu, smalsiu būdu. Ji yra „savotiškai laiminga, slauni ir verta nemenko likimo.“
• Mykoliuko ir Severjos meilės idilė:
  • Jų meilė gimsta ir skleidžiasi natūraliai, pamažu, gamtos prieglobstyje, Mykoliukui griežiant paraistėje. Tai tyra, dvasinga, neišsakyta, bet gili meilė. „Jis ir ji buvo tik gamtos akordas, dar vienas visoje jos harmonijoje.“ Jiems gera būti kartu, jie supranta vienas kitą be žodžių.
  • Mykoliuko muzika, Severjai pasirodžius, pasikeičia, tampa kupina „triumfo ir ūpo“. Severja, paveikta muzikos, „tuoj imdavo suktis“. Jie pradeda vienas kitą matyti naujai, domėtis, pastebėti anksčiau nematytus bruožus.
• Rapolas Geišė – netikėtas ir pražūtingas konkurentas:
  • Saveikių dvaro tijūnas, gerokai vyresnis už Severją, Mykoliuko viršininkas. Aprašomas kaip tingus, mėgstantis plepėti ir gerai pavalgyti, bet kartu sąžiningas ir todėl gerbiamas.
  • Jis taip pat įsimyli Severją, tačiau jo meilė yra kitokia nei Mykoliuko – aistringa, savininkišką, kupina geismo. „Šitas blauzdas dabar štai visą laiką seka atsidėjęs ir net paraudęs Saveikių dvaro tijūnas [...]“. Jis pradeda lankytis Aužbikų paraistėje, stebėdamas Severją.
• Lemtingoji diena, meilės drama ir vestuvės:
  • Vieną tvankią, neramią dieną (minimas laikas arti šv. Jono, kas simbolizuoja vasaros saulėgrįžą, gamtos ir jausmų suvešėjimą) Mykoliukas patiria gilų vidinį lūžį. Stovėdamas prie vartų, jis apmąsto savo beviltišką „dėdės“ padėtį, socialinę nelygybę, prarastą jaunystę ir neįmanomumą sukurti savo šeimą: „Bene pirmą kartą jis išvydo visą esamąjį ir būsimąjį savo gyvenimo pragarą.“ Jį apima neviltis, bet mintys apie brolio vaikus (ypač mažąją Onutę) ir gilėjantys jausmai Severjai jį sustabdo nuo desperatiškų sprendimų. Šioje scenoje atsiskleidžia Mykoliuko pasyvumas ir nesugebėjimas kovoti dėl savo laimės.
  • Tą pačią dieną paraistėje įvyksta paskutinis lemtingas Severjos ir Mykoliuko idiliškas susitikimas. Jie sėdi šalia, tyli, bet jų sielos bendrauja. „Jiem buvo gera. Taip gera, kaip pilnu žiedu pražydusiems žolynams.“ Tai jų meilės kulminacija, tyrumo ir harmonijos akimirka.
  • Į šią idilę įsiveržia Rapolas Geišė. Jis įžūliai flirtuoja su Severja, tyčiojasi iš Mykoliuko. Galiausiai jis gudriai pakviečia Severją kitą šventadienį anksti rytą ateiti į mišką (Girstupio šlaitą), žadėdamas atskleisti svarbią paslaptį.
  • Kitą rytą Severja, apimta neaiškaus nerimo, nuojautų ir galbūt smalsumo, eina į mišką. Čia ją pasitinka Geišė. Jis prisipažįsta meilę ir prievarta ją pabučiuoja. „Vyrišką meilę ta gamtos duktė gėrė lygiai taip pat, kaip gėrė ryto rasą ar aušros šilumą; gėrė, kol dar nebuvo nuodėmė, kurios jau tenka bijoti.“ Ši scena subtiliai vaizduoja Severjos pasidavimą stipresnei valiai, likimui, galbūt ir pabudusiam fiziniam potraukiui.
  • Tą pačią dieną Geišė ateina pirštis į Severjos tėvų namus. Tėvai, nors ir nustebinti ir motinai jaučiant blogą nuojautą dėl didelio amžiaus skirtumo ir Geišės padėties, galiausiai sutinka, ypač kai Geišė pareiškia nereikalaująs kraičio. Sprendimą lemia materialiniai sumetimai ir patriarchalinės tradicijos.
• Severjos ir Mykoliuko atsisveikinimas ir meilės viršūnė:
  • Sužinojusi apie sprendimą, Severja ateina pas Mykoliuką pranešti apie savo vestuves. Jis jau viską žino, yra palūžęs, bet ramus, susitaikęs su likimu. Vaižgantas pabrėžia jo vidinę stiprybę: „Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui reikšti kitiems, tvirtai tvirtai savo viduje užvožus draminę padėtį.“
  • Severja, apimta gailesčio ir galbūt tik dabar pilnai suvoktos meilės Mykoliukui, puola jį bučiuoti ir glamonėti, tarsi bandydama atiduoti visą susikaupusį jausmą: „Ir ėmė jį kaip pablūdusi bučiuot, į save spaust, širdyje atsiprašinėdama už tą jam daromą skausmą.“ Tai – jų meilės aukščiausias, nors ir pavėluotas, proveržis. Mykoliukas šią akimirką patiria didžiausią laimę: „Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs ir davęs jam paragauti savo saldybių. Tai buvo jam uždas, jog iš tų dangiškųjų sričių į žemės vargus ir kartybes jis nebenužengs.“ Jis pažada pagroti jos vestuvėse.
• Vestuvės ir simbolinė pabaiga: Per Severjos ir Geišės vestuves Mykoliukas groja savo amžinąją, liūdną melodiją. Severja jam padovanoja gražią, spalvingą juostą-šaliką (kurį jis saugos visą gyvenimą). Jis groja visą dieną, kol galiausiai trūksta jo smuiko stygos – tai simbolizuoja jo meilės, meniškos sielos ir galbūt viso senojo, idiliško pasaulio pabaigą. Po to jis pradingsta iš kaimo.

ANTROJI DALIS: „DZIDORIUS ARTOJAS – DĖDĖ MYKOLAS“

Praėjus maždaug trims dešimtims metų, po baudžiavos panaikinimo, veiksmas vėl nukelia į Aužbikų kaimą. Vėlyvos vasaros rytas. Laukuose jau pamažėję darbų, bet vienas artojas vis dar nenuilstamai dirba. Iš tolo girdisi jo šiurkštūs, pikti šūksniai jaučiams: „N-o-o-a, dvyli, lauki! Vaga, dvyli, lauki! N-o-o-a, maitos, kad jus vilkai papjautų! Šiū-ū, kerėblos keverzos! Tprū-ū, kad jus devynios kur tuoj – ar nematot, kad bližės žagrė iššoko?!“ Tai Šiukštų Mykolas, dabar jau senas, bet vis dar stiprus vyras, visų vadinamas Dzididorium Artoju arba tiesiog Šiukštų dėde.

Jis smarkiai pasikeitęs išoriškai: „Plika lig pakaušio galva saulėje blizga kaip metalinė. Stori uostai kelmais styri nepakarpomi <...> Krūtinėje prasikėtę, rodė ją nežmoniškai apaugusią juodais plaukais kaip Ezavo.“ Jo balsas šiurkštus, jis nuolat keikia ir ragina savo du didžiulius juodus jaučius (vienas dvylakaktis, kitas laukakaktis), bet kartu juos ir prižiūri, glosto. Jo botagas – tai tik „plati minkšta šikšna, juoba tinkama musioms sienose naikinti, ne storaodžiams jaučiams raginti.“ Iš tiesų, tarp artojo ir jo jaučių tvyro „labai susimylėjusi sutartinė trijulė“. Šis išorinis šiurkštumas ir rėkavimas yra tik kaukė, po kuria slepiasi jo tikroji prigimtis ir vidinis skausmas. „Apgižo senas vienišas, nes gyvenimas nevienišo jo nepadarė. Gyvenimas tik jį persirito neužkliudydamas.“

Metai bėgo, Šiukštų namuose keitėsi kartos. Brolis ir brolienė mirė. Jų vaikai užaugo, kūrė savo šeimas, tačiau dėdės Mykolo padėtis iš esmės nepasikeitė – jis liko „nuliekamas, vos pakenčiamas žmogus šeimoje, kuriai buvo gana savo reikalų ir rūpesčių.“ Nors brolio šeima praturtėjo, „tik vieno „dėdės“ niekas nepasiklausė nuomonės. Jam teišmanė liepti, kad tą ar kitą darbą padirbtų, kaip ir pirma [...].“ Jis tyliai kentė brolvaikių pašaipas, nevertinimą ir vis giliau traukėsi į savo vidinį pasaulį: „neprieštarauti, ne gintis, ne pretenzijas kelti, tik vis gilyn į savo kiautą trauktis; juo skaudžiau, juo giliau, ir ten gyventi savo gyvybe.“

Vienintelė jo specialybė ir nuolatinis darbas tapo orė (arimas). „Kokiuo tik nori laiku Aužbikų lauke matei tą vieną jungą jaučių ir artoją. Tarytum niekas daugiau nė nearė, tik vienas Šiukštų dėdė pureno žemę visam kaimui.“

Nors ir vienišas bei nesuprastas žmonių, Dzidorius Artojas turėjo savo vidinį pasaulį ir „turtus“. Po baudžiavos panaikinimo jis gavo savo kampą – „Dėdės klėtelę“ (tarpusienį tarp dviejų klėčių). Čia, kuklioje aplinkoje, prie lovos ir staliuko su maldaknygėmis, kabojo jo šventenybės: didžiulė „Dievo munka (kančia)“ ir du jam brangūs daiktai, primenantys jaunystės meilę ir vieninteles laimės dienas – „iš vienos pusės jo paties jaunų dienų darbo skripkelė nutrūkusiomis stygomis, iš antros pusės kitados žalias žalias, dabar gerokai jau nublukęs, bet dar visai sveikas, nepaleistomis akelėmis vilnonis šalikas.“ Skripkelės jis niekada daugiau nelietė, o šaliką ryšėjo tik per didžiąsias šventes ir eidamas prie Sakramentų.

Šventadieniais Dzidorius Artojas pasikeisdavo. Eidamas į bažnyčią ir būdamas joje, jis tapdavo didingas, ramus, išmintingas: „Bažnyčioje dėdė Mykolas – Dzidorius Artojas dvasėjo, nyko jo apatija ir rezignacija, jis darėsi status <...> akys blizgėjo išmintimi, protu, tokiuo vidaus turiniu, kurs kiaurai peršviečia visą kūną – sielos žievę.“ Jis meldėsi taip, kaip „temoka tikrieji dvasininkai, įpratę vartalioti savo sielą, mintimis gyventi.“

Naktimis savo klėtelėje jis taip pat melsdavosi, dėkodamas Dievui už „neapsakomą Jo malonę ir bekraštę gerybę, kurios yra iš Jo prityręs, jaunas būdamas, kada mylėjo ir buvo mylimas.“ Prisiminimai apie Severjos meilės prisilietimą jam buvo didžiausia laimė: „Ir buvo tiek laimingas, tiek laimingas, tiek to pilnas, jog ničnieko daugiau ir nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo jį nieko geriau nebegalint duoti.“

Tačiau rytą, grįžus į kasdienybę tarp svetimų ir abejingų žmonių, „ūmai jam darėsi šalta, nejauku tarp jų. Ėdė kartėlis.“ Tada jis skubindavo į laukus, kur visą savo pyktį ir nepasitenkinimą gyvenimu išliedavo ant savo jaučių, nors juos be galo mylėjo ir jais rūpinosi. „Jaučiai per gerai suprato, jog visi tie baisūs šauksmai ir pliaukšėjimai ne jiems adresuojami.“ Jie buvo jo vieninteliai tikri draugai ir paguoda.

Taip ir slinko Dzidoriaus Artojo metai, kupini sunkaus darbo, vienatvės, vidinio skausmo, bet kartu ir gilaus tikėjimo bei šviesių meilės prisiminimų, kurie jam padėjo ištverti.

TREČIOJI DALIS: „LAIMINGOJI DĖDIENĖ RAPOLIENĖ

Šioje dalyje pasakojimas grįžta prie Severjos likimo po jos vestuvių su Rapolu Geiše. Mykoliukas, nors ir praradęs ją, savo prisiminimuose išsaugojo meilės idealą ir rado dvasinę ramybę. Severja, priešingai, nors ir ieškojo laimės, jos nerado, o jos gyvenimas tapo kupinas nusivylimų ir nuopuolio.

Iš pradžių, tapusi tijūno Rapolo Geišės žmona ir persikėlusi į Saveikių dvarą, Severja patyrė tam tikrą laimę ir socialinį pripažinimą. Ji buvo jauna, graži, darbšti, puiki šeimininkė. Jos rauginti krembliai ir tvarkingumas žavėjo kaimynes: „Kaimynėle, gardumėlio! Ė kaipgi tu juos ir pataisai?“ Rapolas ją dievino ir lepino: „Niekaip aš dabar nebesuprantu, daisia, kaip žmonės gali gyventi nevedę. Tiek daug pasaulyje gražių, jaunų ir, daisia, išmintingų mergelių. O visų geriausią, visų gražiausią bene bus įspitrėjęs Geišė Rapolas, Saveikių tijūnas...“ Jiedu susilaukė dukrelės, kuri suteikė jiems daug džiaugsmo. Severja, nors ir prisimindavo Aužbikus ir galbūt Mykoliuką („Mykoliuką ji slėpė savo širdyje, savo atminimuose, kaip kokį baisų aitvarą ar kauką“), jautėsi patenkinta ir laiminga.

Tačiau ši laimė truko neilgai. Panaikinus baudžiavą, Rapolas Geišė prarado tijūno pareigas ir pajamas. Iš gerbiamo prievaizdo jis tapo neveikliu, tingiu seniu, „dvaro buityje – išdyko“. Šeima buvo priversta grįžti gyventi į Geišių kaimą, pas Rapolo jaunesnįjį brolį Dovydą ir jo žmoną Dovydienę. Čia jų niekas nelaukė. Dovydienė, pikta ir pavydi moteris, nuo pat pirmos dienos pradėjo engti ir žeminti Rapolą bei Severją, vadindama juos veltėdžiais ir dykaduoniais. „Nereikia nereikia, neleisim neleisim!.. Eikit sau sveiki, iš kur atėję!.. Čia ne elgetoms priglausti namai...“ – taip juos pasitiko.

Rapolas, praradęs savo statusą ir įprastą gyvenimo būdą, visiškai pasidavė apatijai. Jis nieko nedirbo, tik vaikščiojo po kaimą, plepėjo, kišosi į svetimus reikalus, o namie nuolat pypkavo savo „liuiką“ (pypkę). Jis tapo „dėde karšinčiumi“, našta savo šeimai ir pašaipų objektu. Vienintelė jo paguoda buvo mažasis brolio sūnus Adomukas, su kuriuo jis leido laiką, pasakojo jam istorijas, mokė gyvenimo išminties. Jų draugystė buvo abipusė ir nuoširdi.

Severja, norėdama įtikti Dovydienei ir apsaugoti vyrą nuo priekaištų, dirbo už du: „Tai šoko bėgo per visą mielą dienelę ir veikiai patapo gyva namų dvasia, centrinis jų asmuo.“ Tačiau jos pastangos nebuvo vertinamos, o Dovydienės priekabės ir barniai nesiliovė. Ypač skaudžiai Severją žeisdavo priekaištai dėl to, kad ji teturėjo vieną vaiką (kuris, matyt, mirė, nes apie jį vėliau nebekalbama). „Ką čia tu man vis prikaišioji tą vieną teturėtą vaiką! Ar aš kalta, kad man Dievas daugiau jų nebeduoda?“ – skausmingai atsikirsdavo Severja.

Vieną dieną Rapolas mirė, apsinuodijęs žiurknuodžiais, kurie buvo sumaišyti su sviestu ir palikti pelėms (ši scena rodo buities skurdą ir tragišką atsitiktinumą). Po vyro mirties Severjos padėtis dar labiau pablogėjo. Ji liko našlė, visiškai priklausoma nuo nedraugiškų giminaičių, tapo tikra „dėdiene“ – svetimų namų tarnaitė, kuriai niekas nieko nemoka, bet iš kurios visi visko reikalauja. Jos vidinis pasaulis pradėjo griūti.

KETVIRTOJI DALIS: „TAS VIENAS NUSIRAMINIMAS“

Šioje paskutinėje dalyje vaizduojamas galutinis Severjos dvasinis nuopuolis ir jos likimo kontrastas su Mykoliuko vidine ramybe.

Mykoliukas, nors ir vienišas, sunkiai dirbantis, rado paguodą ir prasmę tikėjime, prisiminimuose apie tyrą jaunystės meilę ir bendravime su gamta bei savo jaučiais. Jis išsaugojo vidinę harmoniją ir dvasinę stiprybę.

Severja, priešingai, netekusi vyro, vaikų (tikėtina) ir socialinės atramos, palūžo. Ji pradėjo ieškoti paguodos išoriniame pasaulyje – bažnytkaimio sueigose, triukšmingose linksmybėse ir galiausiai – karčemoje. Čia ji sulaukdavo laikino dėmesio, užuojautos iš svetimų žmonių, kurie girdė ją ir pataikavo. „Ir Geišienei pasidarė neapsakomai gera. Pirmą kartą jai pasilaidavo tai, ką ji tampriai užrišusi laikė – užuita siela.“ Tačiau šis „atsipalaidavimas“ buvo apgaulingas ir vedė prie dar didesnio nuopuolio. Ji pradėjo gerti, prarado savigarbą, tapo apkalbų objektu.

Lemiamas smūgis jai buvo kaltinimas vagyste (nors ir neteisingas – dingę pinigai vėliau atsirado). Šis įvykis galutinai ją palaužė. „Tik dėdienės Severjos nuo to laiko niekas nebematė miestelio karčemoje, nė kaimo linksmynėje: ji ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde, ūkininko ašvieniu, kantriu, nieko sau nereikalaujančiu, vieną Dievą bepažįstančiu, su Juo beintimaujančiu.“ Ji tapo tylia, nieko nereikalaujančia būtybe, praradusia bet kokį gyvenimo džiaugsmą ir viltį. Jos likimas parodo, kaip socialinės aplinkybės ir asmeninės tragedijos gali sunaikinti net ir stipriausią žmogų, jei jis neranda vidinės atramos.

Taip baigiasi „liūdna istorija“ apie Mykoliuką ir Severją – du talentingus, jautrius žmones, kurių meilė ir laimė buvo pasmerktos žlugti žiaurioje baudžiavinės ir pobaudžiavinės Lietuvos kaimo tikrovėje. Jų likimai skirtingi, bet abu tragiški. Mykoliukas randa savotišką dvasinę ramybę, o Severja palūžta ir dvasiškai miršta dar būdama gyva.

• Neišsipildžiusi meilė: Tai pagrindinė apysakos ašis. Tyra Mykoliuko ir Severjos meilė negali išsipildyti dėl socialinių kliūčių (baudžiava, Mykoliuko „dėdės“ statusas, materialinė nelygybė), charakterio ypatumų (Mykoliuko nuolankumas, pasyvumas, nesugebėjimas kovoti dėl savo laimės) ir kito žmogaus (Rapolo Geišės) aktyvaus įsikišimo. Ši meilė tampa gražiausiu, bet ir skaudžiausiu jų gyvenimo prisiminimu.
• Žmogaus likimas ir socialinė aplinka: Kūrinys įtaigiai rodo, kaip stipriai žmogaus likimą, jo pasirinkimus ir galimybes lemia socialinė aplinka, ypač baudžiavinė santvarka ir jos liekanos. „Dėdės“ ir „dėdienės“ yra šios sistemos aukos, neturinčios galimybės laisvai kurti savo laimės ir dažnai pasmerktos vienatvei bei išnaudojimui. Net ir panaikinus baudžiavą, senosios normos ir nuostatos lieka gajos.
• Tautinio charakterio bruožai (Vaižganto „deimančiukai“): Vaižgantas su meile ir kartu kritiškai ieško ir vaizduoja tipiškus lietuvių tautos bruožus:
  • Darbštumas: Mykoliukas ir Severja yra nepaprastai darbštūs, jų rankomis kuriamas visas kaimo gerbūvis.
  • Kantrumas, nuolankumas, pasyvumas: Ypač ryškūs Mykoliuko charakteryje. Jis kenčia, prisitaiko, bet aktyviai nesipriešina neteisybei, susitaiko su likimu. Tai Vaižgantas vertina dvejopai – kaip stiprybę, bet kartu ir kaip kliūtį asmeninei laimei.
  • Meniškumas, kūrybingumas, jautrumas grožiui: Mykoliuko grojimas smuikeliu, jo vidinis poetinis pasaulis. Severjos gebėjimas kurti grožį aplink save (tvarkinga klėtelė, skanūs valgiai). Abiejų jautrumas gamtos grožiui.
  • Glaudus ryšys su gamta: Gamta yra paguodos, įkvėpimo šaltinis, veikėjų jausmų atspindys. Jų likimai dažnai lyginami su gamtos reiškiniais ar gyvūnais.
  • Religingumas ir dvasingumas: Tikėjimas suteikia stiprybės ir paguodos sunkiausiais momentais (ypač Mykoliukui senatvėje). Šalia oficialaus religingumo vaizduojamas ir gilus vidinis dvasingumas, artimas panteizmui (pasaulio sudievinimui).
  • Stiprus šeimos jausmas ir pasiaukojimas: Mykoliukas aukoja savo asmeninę laimę dėl brolio šeimos gerovės. Tačiau kartu rodoma ir šeimos narių abejingumas, išnaudojimas.
• Prieštaringa žmogaus prigimtis: Veikėjai nėra vienpusiški, schematiški. Net ir teigiami herojai (Mykoliukas) turi silpnybių (pasyvumas), o neigiami (Rapolas Geišė) – žmogiškų jausmų (aistringa meilė Severjai, nors ir savanaudiška).
• Išorinis ir vidinis grožis: Vaižgantui svarbesnis vidinis, dvasinis žmogaus grožis, kuris gali slypėti ir po nepatrauklia ar šiurkščia išore (kaip seno Dzidoriaus Artojo atveju). Tikrasis grožis – tai sielos taurumas, darbštumas, gerumas.

• Subjektyvus, emocionalus pasakotojas: Pasakotojas nėra neutralus stebėtojas. Jis aktyviai dalyvauja pasakojime, išsako savo nuomonę, vertina veikėjus ir jų poelgius, kreipiasi į skaitytoją, gailisi, džiaugiasi, ironizuoja. Jis tarsi „šalia“ veikėjų, gerai juos pažįsta, supranta jų vidinį pasaulį ir kviečia skaitytoją į dialogą.
• Neoromantizmo ir realizmo sintezė: Detalus, tikroviškas baudžiavinio kaimo buities, papročių, socialinių santykių vaizdavimas (realizmo bruožai) derinamas su ypatingu dėmesiu vidiniam veikėjų pasauliui, jų jausmams, svajonėms, glaudžiam ryšiui su gamta, tautinės dvasios idealizavimu (neoromantizmo bruožai).
• Tautosakinė stilizacija ir liaudiška kalba: Apysakos kalba labai vaizdinga, turtinga, artima liaudies šnekamajai kalbai. Gausu deminutyvų (Mykoliukas, Severiutė, skripkelė), palyginimų, patarlių, frazeologizmų, gamtos įvaizdžių, kurie primena tautosakos stilių ir suteikia pasakojimui ypatingo jaukumo bei nacionalinio kolorito.
• Dėmesys detalėms ir vaizdingumas: Vaižgantas yra detalės meistras. Jis kruopščiai ir su meile aprašo aplinką (ypač gamtą), veikėjų išvaizdą, elgesį, buities smulkmenas, taip kurdamas nepaprastai gyvą, įtikinamą ir jusliškai sodrų praeities paveikslą.
• Lyrizmas ir publicistiškumas: Pasakojimas dažnai pertraukiamas lyrinių nukrypimų, gamtos aprašymų, pasakotojo apmąstymų, kurie suteikia kūriniui emocionalumo. Kartu jaučiami ir publicistiniai elementai – noras kelti socialines problemas, auklėti, ginti tautines vertybes.

• 🔗 LRT Mediateka. Šiaulių dramos teatro spektaklis „Juozas Tumas-Vaižgantas. Dėdės ir dėdienės“ II d.
• 🔗 LRT dokumentinis filmas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą. Juozas Tumas-Vaižgantas“ 🔗 YouTube paieška: Juozas Tumas Vaižgantas dokumentika
• 🔗 Juozas Tumas-Vaižgantas: biografija, kūryba, charakteristika (Google paieška)
• 🔗 Neoromantizmas lietuvių literatūroje (Google paieška)
• 🔗 Baudžiava Lietuvoje ir jos panaikinimas (istorinis kontekstas YouTube paieška)
• 🔗 Aukštaitijos kaimo buitis XIX a. (Google Images paieška)
• 🔗 Maironio lietuvių literatūros muziejaus informacija apie Vaižgantą
• 🔗 Lituanistikos duomenų bazė (paieška „Vaižgantas Dėdės ir dėdienės analizė“)