Istorinis metaromanas „Prancūzų leitenanto moteris“ („The French Lieutenant's Woman“)

Johnas Robertas Fowlesas (1926 m. kovo 31 d. – 2005 m. lapkričio 5 d.) – vienas žymiausių XX amžiaus antrosios pusės anglų romanistų, eseistas. Jo kūryba dažnai priskiriama postmodernizmui, nors pats autorius kartais vengė šio apibrėžimo. Fowleso romanai pasižymi intelektualumu, sudėtingomis siužetinėmis linijomis, filosofiniais apmąstymais ir meistrišku pasakojimo stiliumi.

Fowlesas gimė Leighe-on-Sea, Esexe. Studijavo prancūzų ir vokiečių kalbas Oksfordo universitete. Po studijų dėstė anglų kalbą Prancūzijoje ir Graikijoje. Būtent Graikijos patirtys padarė didelę įtaką jo pirmajam išleistam romanui „Kolekcionierius“. Vėliau Fowlesas atsidėjo tik rašymui ir gyveno Laim Ridžise (Lyme Regis), Dorseto grafystėje – pajūrio miestelyje, kuris tapo ir romano „Prancūzų leitenanto moteris“ veiksmo vieta.

Kūrybos bruožai

• Postmodernistinis žaidimas: Fowleso romanai dažnai laužo tradicinio pasakojimo taisykles, įtraukia metatekstinius komentarus, kelias galimas pabaigas, žaidžia su literatūrinėmis konvencijomis ir skaitytojo lūkesčiais.
• Istorinis fonas ir jo dekonstrukcija: Nors kai kurie romanai vyksta praeityje (pvz., Viktorijos epochoje), autorius ne tik atkuria istorinę aplinką, bet ir ją analizuoja, kritikuoja iš šiuolaikinės perspektyvos.
• Egzistencializmo įtaka: Veikėjai dažnai susiduria su laisvės, pasirinkimo, atsakomybės ir autentiškumo problemomis. Jiems tenka kovoti su visuomenės normomis ir ieškoti savo kelio.
• Meilės ir santykių sudėtingumas: Meilė Fowleso kūriniuose retai būna idiliška. Ji dažnai susipynusi su galios žaidimais, socialiniais apribojimais, nesusipratimais ir kančia.
• Gamta ir jos simbolika: Gamta, ypač laukinė, atšiauri, vaidina svarbų vaidmenį, dažnai atspindėdama veikėjų vidines būsenas ar tapdama laisvės simboliu.
• Socialinė kritika: Fowlesas kritiškai žvelgia į visuomenės veidmainystę, suvaržymus, ypač Viktorijos epochos moralę ir socialines hierarchijas.
• Pasakotojo vaidmuo: Pasakotojas Fowleso romanuose dažnai yra aktyvus, įsiterpiantis, komentuojantis, kartais net tiesiogiai kreipiantis į skaitytoją ar atskleidžiantis kūrybos procesą.

• „Kolekcionierius“ („The Collector“, 1963 m.): Pirmasis Fowleso išleistas romanas (nors parašytas vėliau nei „Magas“). Tai psichologinis trileris apie jauną vyrą, pagrobiantį ir įkalinantį meno studentę, pasakojamas iš abiejų veikėjų perspektyvų.
• „Magas“ („The Magus“, 1965 m., pataisyta versija 1977 m.): Sudėtingas, daugiasluoksnis romanas apie jauną anglų mokytoją, Graikijos saloje įsiveliantį į paslaptingus ir klaidinančius turtuolio surežisuotus žaidimus.
• „Danielis Martinas“ („Daniel Martin“, 1977 m.): Platesnės apimties romanas, tyrinėjantis scenaristo gyvenimą, jo santykius, kūrybines ir egzistencines paieškas.
• „Vapsva“ („A Maggot“, 1985 m.): Istorinis romanas, kurio veiksmas vyksta XVIII amžiuje, pasakojamas per įvairių dokumentų ir liudijimų fragmentus, tiriant paslaptingą dingimą.

Bendras romano vaizdas

„Prancūzų leitenanto moteris“ (angl. „The French Lieutenant's Woman“, 1969 m.) – tai vienas garsiausių Johno Fowleso romanų, dažnai laikomas postmodernizmo klasika. Kūrinys nukelia skaitytoją į 1867 metų Angliją, Laim Ridžiso pajūrio miestelį.

Romano centre – jaunas, perspektyvus paleontologas ir džentelmenas Čarlzas Smitsonas, susižadėjęs su turtingo pirklio dukra Ernestina Fryman. Tačiau jo nusistovėjusį gyvenimą sujaukia paslaptinga moteris Sara Vudraf, praminta „Prancūzų leitenanto kekše“ dėl jos tariamo romano su praeityje dingusiu prancūzų karininku. Sara dažnai viena stovi ant molo, žvelgdama į jūrą, ir jos melancholiškas, maištingas paveikslas sužavi ir kartu gąsdina Čarlzą.

Tarp Čarlzo ir Saros užsimezga sudėtingi, draudžiami santykiai, kurie verčia Čarlzą kvestionuoti Viktorijos epochos moralę, socialines normas ir savo paties pasirinkimus. Romanas tampa ne tik meilės istorija, bet ir giliu Viktorijos epochos visuomenės, mokslo (darvinizmo įtaka), religijos ir ypač moters padėties joje tyrimu.

Viena ryškiausių romano ypatybių – modernus pasakotojas, kuris nuolat įsiterpia į veiksmą, komentuoja Viktorijos epochos papročius iš XX amžiaus perspektyvos, atskleidžia literatūrinės kūrybos procesą, diskutuoja su skaitytoju ir netgi pasiūlo kelias alternatyvias romano pabaigas.

Erdvė ir laikas

• Veiksmo laikas: Pagrindinis veiksmas vyksta 1867 metais, Viktorijos epochos Anglijoje. Tačiau pasakotojas nuolat perkelia skaitytoją į XX amžių, lygindamas praeitį su dabartimi.
• Veiksmo erdvė: Didžioji dalis veiksmo vyksta Laim Ridžise (Lyme Regis) – realiai egzistuojančiame pajūrio miestelyje Dorseto grafystėje, Anglijoje. Svarbios vietos: molas (The Cobb), kur dažnai stovi Sara; Undinėmis vadinamos uolos (Undercliff), laukinė, paslaptinga vieta, kur Čarlzas ir Sara susitinka; Londonas, kaip kontrastas provincialiam Laim Ridžisui.

Pagrindinės temos ir idėjos

• Laisvė ir pasirinkimas: Pagrindinė romano tema. Veikėjai, ypač Čarlzas ir Sara, kovoja su Viktorijos epochos socialiniais suvaržymais ir ieško asmeninės laisvės. Romanas kelia klausimą, kiek žmogus yra laisvas pasirinkti savo likimą ir kiek jį lemia visuomenė bei epocha.
• Meilė ir aistra prieš socialines normas: Draudžiama Čarlzo ir Saros meilė meta iššūkį Viktorijos epochos santuokos ir moralės sampratai. Jų santykiai yra kupini aistros, bet kartu ir kančios bei netikrumo.
• Viktorijos epochos veidmainystė: Fowlesas kritiškai vaizduoja Viktorijos epochos visuomenę, jos dvigubus standartus, ypač moterų atžvilgiu, represuotą seksualumą ir socialinę hierarchiją.
• Moters padėtis visuomenėje: Saros Vudraf paveikslas atskleidžia sudėtingą ir suvaržytą moters padėtį XIX amžiuje. Ji yra protinga, stipri asmenybė, bandanti išsivaduoti iš jai primestų vaidmenų.
• Egzistencializmas: Veikėjų, ypač Čarlzo, vidinės paieškos, abejonės, atsakomybės už savo sprendimus našta atspindi egzistencializmo idėjas.
• Mokslas ir religija: Romano fone juntama darvinizmo ir mokslo pažangos įtaka, kelianti iššūkį tradiciniam religiniam pasaulėvaizdžiui. Čarlzas, kaip paleontologas, atstovauja moksliniam požiūriui.
• Literatūrinė kūryba ir pasakojimo prigimtis (metafikcija): Įsiterpdamas pasakotojas atskleidžia romano kūrimo procesą, diskutuoja apie literatūrines konvencijas, veikėjų autonomiją. Kelios romano pabaigos pabrėžia fikcijos sąlygiškumą ir skaitytojo vaidmenį interpretuojant kūrinį.

Pagrindiniai veikėjai

• Čarlzas Smitsonas (Charles Smithson): Jaunas, pasiturintis džentelmenas, paleontologas mėgėjas. Jis yra tipiškas savo epochos produktas – išsilavinęs, bet kartu ir suvaržytas socialinių normų. Susitikimas su Sara Vudraf sujaukia jo nusistovėjusį gyvenimą ir verčia permąstyti savo vertybes bei ateitį. Čarlzas yra linkęs į apmąstymus, svyruojantis, ieškantis autentiškumo.

• Sara Vudraf (Sarah Woodruff): Paslaptinga jauna moteris, buvusi guvernantė, praminta „Prancūzų leitenanto kekše“ arba „Tragedija“. Ji yra protinga, išsilavinusi, bet kartu ir atstumta visuomenės dėl savo praeities ir nepriklausomo elgesio. Sara įkūnija maištingą dvasią, moterį, bandančią išsivaduoti iš Viktorijos epochos pančių. Jos paveikslas yra sudėtingas ir daugialypis, ji manipuliuoja aplinkiniais ir pačiu Čarlzu, siekdama savo tikslų.

• Ernestina Fryman (Ernestina Freeman): Turtingo pirklio duktė, Čarlzo sužadėtinė. Ji yra graži, bet paviršutiniška, visiškai atitinkanti Viktorijos epochos moters idealą – paklusni, orientuota į santuoką ir socialinę padėtį. Ji kontrastuoja su Sara savo paprastumu ir prisitaikymu prie normų.

• Pasakotojas: Aktyvus, įsiterpiantis, visažinis (bet kartais apsimetantis nežinančiu) pasakotojas, kuris yra ir romano autorius, ir XX amžiaus žmogus, žvelgiantis į XIX amžiaus įvykius. Jis komentuoja veikėjų veiksmus, Viktorijos epochos papročius, diskutuoja apie literatūrą ir netgi pasirodo kaip epizodinis veikėjas.

• Daktaras Grouganas (Dr. Grogan): Vietinis Laim Ridžiso gydytojas, išsilavinęs, progresyvių pažiūrų žmogus, tampantis Čarlzo patikėtiniu ir patarėju. Jis bando paaiškinti Saros elgesį psichologiniais terminais.

• Ponia Poulteni (Mrs. Poulteney): Turtinga, dievobaiminga, bet veidmainiška ir žiauri Laim Ridžiso dama, pas kurią Sara tarnauja kaip kompanionė. Ji įkūnija Viktorijos epochos moralės tamsiąją pusę.

• Semas Feras (Sam Farrow): Čarlzo tarnas. Ambicingas, gudrus jaunuolis, siekiantis pakilti socialiniais laiptais. Jo santykiai su Čarlzu atspindi klasių skirtumus ir kintančią socialinę dinamiką.

Romano siužeto santrauka

Romanas prasideda 1867 m. Laim Ridžiso miestelyje. Jaunas paleontologas Čarlzas Smitsonas, vaikštinėdamas su sužadėtine Ernestina Fryman, ant molo pamato paslaptingą moterį, vienišą žvelgiančią į audringą jūrą. Tai Sara Vudraf, turinti prastą reputaciją dėl tariamo romano su prancūzų leitenantu, kuris ją apgavo ir paliko.

Čarlzą sudomina Sara. Jis pradeda slapta su ja susitikinėti laukinėse Undinių uolose. Sara pasakoja jam savo liūdną istoriją, sukelia jo gailestį ir susižavėjimą. Jų santykiai tampa vis artimesni, nors Čarlzas ir bando kovoti su savo jausmais, jausdamas pareigą Ernestinai.

Sara netikėtai dingsta iš Laim Ridžiso. Čarlzas, kankinamas nežinios ir kaltės, nusprendžia nutraukti sužadėtuves su Ernestina, nors tai reiškia socialinį skandalą ir finansinius praradimus. Jis pradeda ieškoti Saros.

Po ilgų paieškų, padedamas advokatų, Čarlzas suranda Sarą Londone. Ji gyvena pas dailininką Dante Gabrielį Rossetti ir, atrodo, tapo laisva, nepriklausoma moterimi. Jų susitikimas yra įtemptas ir dviprasmiškas.

Čia pasakotojas įsiterpia ir pasiūlo dvi (ar net tris, priklausomai nuo interpretacijos) alternatyvias romano pabaigas:

1. Pirmoji (tradicinė Viktorijos laikų) pabaiga: Čarlzas ir Sara susitaiko, susituokia ir gyvena laimingai. Paaiškėja, kad Sara visą laiką jį mylėjo ir laukė. Jie susilaukia dukters. Ši pabaiga atitiktų Viktorijos epochos romanų konvencijas. (Kai kuriose interpretacijose ši pabaiga laikoma tik Čarlzo svajone).

2. Antroji (modernesnė) pabaiga: Sara atstumia Čarlzą. Ji teigia, kad jai reikia laisvės ir nepriklausomybės, kad ji negali ir nebenori būti jo. Čarlzas lieka vienišas, bet galbūt labiau subrendęs ir supratęs savo paties bei epochos ribotumą. Ši pabaiga labiau atitinka egzistencializmo dvasią ir pabrėžia Saros kaip stiprios, nepriklausomos moters paveikslą.

3. Trečioji (atvira) pabaiga: Pasakotojas tiesiog palieka Čarlzą prie Rossetti namų durų, nežinantį, ką daryti toliau, ir leidžia skaitytojui pačiam nuspręsti, kokia galėtų būti romano baigtis.

Šios kelios pabaigos yra vienas ryškiausių romano postmodernistinių bruožų, pabrėžiančių kūrinio sąlygiškumą ir skaitytojo aktyvų vaidmenį.

Kūrinio interpretacijos

• Viktorijos epochos dekonstrukcija: Fowlesas ne tik vaizduoja Viktorijos epochą, bet ir ją analizuoja, kritikuoja, demaskuoja jos veidmainystę ir suvaržymus, ypač moterų atžvilgiu. Modernaus pasakotojo komentarai padeda sukurti distanciją ir ironišką požiūrį.
• Egzistencialistinis romanas: Čarlzo kelias – tai egzistencinių pasirinkimų, laisvės paieškų ir atsakomybės už savo gyvenimą kelias. Jis turi atsisakyti saugios, bet suvaržytos egzistencijos dėl neaiškios, bet autentiškesnės ateities.
• Feministinė perspektyva: Saros Vudraf paveikslas gali būti interpretuojamas kaip ankstyvosios feministės, kovojančios už savo teises ir nepriklausomybę represyvioje visuomenėje, portretas. Ji laužo stereotipus ir meta iššūkį patriarchalinei tvarkai.
• Metaromanas: Romanas nuolat reflektuoja pats save, savo kūrimo procesą. Pasakotojo įsiterpimai, diskusijos apie literatūrines konvencijas, kelios pabaigos – visa tai yra metatekstualumo bruožai, būdingi postmodernizmui.
• Meilės prigimties tyrimas: Romanas tyrinėja skirtingas meilės formas – nuo paviršutiniškos, socialiai priimtinos Čarlzo ir Ernestinos meilės iki aistringos, pavojingos ir transformuojančios Čarlzo ir Saros meilės.

Simboliai romane

• Molas (The Cobb): Vieta, kur dažnai stovi Sara, žvelgdama į jūrą. Simbolizuoja ribą tarp civilizacijos ir laukinės gamtos, tarp saugumo ir pavojaus, tarp praeities ir ateities.
• Jūra: Laisvės, paslapties, nežinomybės, gaivališkos jėgos simbolis.
• Undinės uolos (Undercliff): Laukinių, pirmykščių instinktų, pasąmonės, draudžiamų jausmų erdvė. Čia vyksta svarbūs Čarlzo ir Saros susitikimai.
• Fosilijos (amonitai): Čarlzo paleontologiniai tyrinėjimai simbolizuoja praeities, evoliucijos, laiko tėkmės suvokimą. Fosilijos – tai praeities pėdsakai dabartyje.
• Prancūzų leitenantas: Nors ir neegzistuojantis (kaip paaiškėja vėliau), jis tampa Saros paslapties, jos kitoniškumo ir visuomenės atstūmimo priežastimi. Simbolizuoja romantišką, bet pavojingą iliuziją.
• Kelios pabaigos: Simbolizuoja gyvenimo kelių įvairovę, pasirinkimo laisvę, fikcijos sąlygiškumą ir autoriaus bei skaitytojo vaidmens dviprasmiškumą.

Johno Fowleso romanas „Prancūzų leitenanto moteris“ yra puiki medžiaga analizuojant šias temas:

1. Individo laisvės ir visuomenės normų konfliktas literatūroje.

• Temos plėtojimas: Analizuoti, kaip veikėjai (ypač Čarlzas ir Sara) kovoja su Viktorijos epochos socialiniais suvaržymais, siekdami asmeninės laisvės ir autentiškumo.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Saros Vudraf kaip maištingos, visuomenės normas laužančios moters paveikslas. Jos sąmoningas atsiribojimas, paslaptingumas kaip pasipriešinimo forma.
  • Čarlzo vidinė kova tarp pareigos (santuoka su Ernestina, socialinė padėtis) ir jausmų Sarai bei laisvės troškimo.
  • Viktorijos epochos moralės, santuokos sampratos, lyčių vaidmenų kritika, perteikiama per pasakotojo komentarus ir veikėjų likimus.

2. Meilės samprata ir jos išbandymai literatūroje.

• Temos plėtojimas: Nagrinėti, kaip romane vaizduojama meilė – nuo konvencionalios ir paviršutiniškos iki aistringos, transformuojančios ir laužančios socialines ribas.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Kontrastas tarp Čarlzo santykių su Ernestina (paremti socialiniu statusu ir patogumu) ir jausmų Sarai (paremti aistra, paslaptimi, intelektualiniu artumu).
  • Meilės kaip išlaisvinančios, bet kartu ir pavojingos, destruktyvios jėgos vaizdavimas.
  • Socialinių normų ir visuomenės nuomonės įtaka meilės santykiams.

3. Postmodernistinio romano ypatybės.

• Temos plėtojimas: Analizuoti, kaip romane pasireiškia postmodernizmui būdingi bruožai: intertekstualumas, metafikcija, žaidimas su žanrais ir pasakojimo formomis.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Aktyvus, įsiterpiantis pasakotojas, jo komentarai apie Viktorijos epochą, literatūros kūrimą, tiesioginis kreipimasis į skaitytoją.
  • Kelių alternatyvių pabaigų pateikimas, pabrėžiantis fikcijos sąlygiškumą ir skaitytojo vaidmenį.
  • Istorinio romano konvencijų laužymas, derinant Viktorijos epochos stilistiką su moderniu požiūriu.
  • Aliuzijos į kitus literatūros kūrinius, filosofines idėjas (pvz., darvinizmą, egzistencializmą).

4. Moters paveikslas ir emancipacijos idėjos literatūroje.

• Temos plėtojimas: Nagrinėti Saros Vudraf kaip stiprios, nepriklausomos, savo kelią ieškančios moters paveikslą Viktorijos epochos kontekste.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Saros atsisakymas paklusti visuomenės primetamiems vaidmenims (guvernantės, puolusiõs moters).
  • Jos intelektas, išsilavinimas, gebėjimas manipuliuoti situacija savo naudai.
  • Jos laisvės ir nepriklausomybės siekis, atsisakant tradicinės santuokos ir saugumo.
  • Kontrastas su Ernestina kaip tipiškos Viktorijos epochos moters pavyzdžiu.

• Kuri iš romano pabaigų jums atrodo „teisingiausia“ arba labiausiai atitinkanti kūrinio dvasią? Kodėl Fowlesas pateikia kelias pabaigas?
• Ar Sara Vudraf yra auka, ar manipuliatorė? Ar jos veiksmai yra pateisinami?
• Kaip pasakotojo įsiterpimai veikia skaitytojo požiūrį į veikėjus ir įvykius?
• Kuo Viktorijos epochos problemos, vaizduojamos romane, gali būti aktualios šiuolaikiniam skaitytojui?
• Ar Čarlzas Smitsonas galiausiai pasiekia asmeninę laisvę ir autentiškumą?
• Koks yra gamtos (jūros, Undinių uolų) vaidmuo veikėjų vidiniame pasaulyje ir romano atmosferoje?

1. Johnas Fowlesas: gyvenimas ir kūryba:

   • 🔗 Straipsnis apie J. Fowlesą: Encyclopædia Britannica
   • 🔗 Išsami informacija apie J. Fowlesą (anglų k.): The Guardian – John Fowles (nekrologas ir straipsniai)
   • 📸 Johno Fowleso nuotraukos ir portretai: Paieška Google Images
   • 📸 Interviu su J. Fowlesu (anglų k.): Paieška YouTube

2. Romanas „Prancūzų leitenanto moteris“:

   • 📸 Filmas „Prancūzų leitenanto moteris“ (rež. Karel Reisz, 1981 m., vaid. Meryl Streep, Jeremy Irons) – įdomi adaptacija, turinti savo pasakojimo lygmenį apie filmo kūrimą: Paieška YouTube filmo anonsų ar ištraukų
   • 📸 Kadrų iš filmo „Prancūzų leitenanto moteris“ paieška: Paieška Google Images
   • 🔗 Romano analizės ir interpretacijos (anglų k.): SparkNotes – The French Lieutenant's Woman, CliffsNotes – The French Lieutenant's Woman

3. Viktorijos epocha:

   • 🔗 Informacija apie Viktorijos epochą: Wikipedia – Victorian era
   • 🔗 Apie moterų padėtį Viktorijos epochoje: British Library – Gender roles in the 19th century
   • 📸 Viktorijos epochos Anglijos vaizdai: Paieška Google Images

Tikimės, šis konspektas padės geriau suprasti Johno Fowleso romaną „Prancūzų leitenanto moteris“!