Apsakymų rinkinys „Smėlio knyga“ („El libro de arena“)

Jorge Francisco Isidoro Luisas Borgesas Acevedas (1899 m. rugpjūčio 24 d. – 1986 m. birželio 14 d.) – vienas žymiausių XX amžiaus Argentinos ir pasaulio rašytojų, poetas, eseistas, vertėjas ir bibliotekininkas. Jo kūryba, pasižyminti erudicija, filosofiniu gilumu ir fantastiniais elementais, padarė didžiulę įtaką pasaulio literatūrai, ypač magiškojo realizmo ir postmodernizmo kryptims.

Borgesas gimė Buenos Airėse, augo daugiakalbėje šeimoje. Anksti susidomėjo literatūra ir filosofija. Dėl progresuojančios akių ligos didžiąją gyvenimo dalį buvo beveik aklas, kas, kaip manoma, turėjo įtakos jo kūrybos pobūdžiui – koncentracijai į vidinius pasaulius, labirintus, atmintį ir vaizduotę. Dirbo Argentinos nacionalinės bibliotekos direktoriumi.

Kūrybos bruožai

• Fantastiniai elementai ir magiškasis realizmas: Borgeso kūriniuose realybė dažnai persipina su fantastika, sapnais, mitais, sukuriant savitą, įtraukiantį pasaulį.
• Filosofinės temos: Jo apsakymuose ir eilėraščiuose gausu filosofinių apmąstymų apie laiką, erdvę, begalybę, tapatybę, likimą, pažinimo ribas.
• Labirintai ir bibliotekos: Labirintas – dažnas Borgeso kūrybos motyvas, simbolizuojantis pasaulio sudėtingumą, pažinimo sunkumus, žmogaus klaidžiojimus. Biblioteka jam – tai pasaulio, visų žinių ir tekstų metafora.
• Intertekstualumas: Kūriniuose gausu aliuzijų į kitus literatūros kūrinius, mitologiją, istoriją, filosofiją, teologiją. Borgesas dažnai „žaidžia“ su skaitytojo erudicija.
• Sapnai ir veidrodžiai: Sapnai ir veidrodžiai – pasikartojantys motyvai, keliantys klausimus apie realybės ir iliuzijos santykį, tapatybės dvilypumą.
• Tapatybės problema: Veikėjai dažnai kvestionuoja savo tapatybę, susiduria su antrininkais, praeities šešėliais.
• Kuklumas ir ironija: Borgeso stiliui būdingas intelektualus kuklumas, subtili ironija, paradoksai.
• Trumpoji proza: Nors rašė ir poeziją bei esė, labiausiai išgarsėjo trumpaisiais apsakymais, kuriuose sugeba sutalpinti didžiules idėjas ir sudėtingus siužetus.

• „Fikcijos“ („Ficciones“, 1944 m.): Vienas garsiausių jo apsakymų rinkinių, kuriame yra tokie klasika tapę kūriniai kaip „Babelio biblioteka“, „Sodas su išsišakojančiais takeliais“, „Tlön, Uqbar, Orbis Tertius“.
• „Alefas“ („El Aleph“, 1949 m.): Kitas reikšmingas apsakymų rinkinys, kurio tituliniame apsakyme vaizduojamas taškas, kuriame galima pamatyti visą visatą.
• „Pranešimas apie Brodį“ („El informe de Brodie“, 1970 m.): Apsakymų rinkinys, kuriame Borgesas grįžta prie realistiškesnio pasakojimo stiliaus.

Bendras rinkinio vaizdas

„Smėlio knyga“ („El libro de arena“, 1975 m.) – tai vienas iš vėlyvųjų Borgeso apsakymų rinkinių, kuriame autorius, būdamas jau brandaus amžiaus ir beveik visiškai aklas, toliau plėtoja savo pamėgtas temas ir motyvus, tačiau galbūt su dar didesniu dėmesiu paprastumui, aiškumui ir žmogiškajai patirčiai. Rinkinį sudaro trylika apsakymų.

Nors kai kurie kritikai šį rinkinį laiko kiek nuosaikesniu ar mažiau eksperimentiniu nei ankstyvuosius šedevrus, jame vis dar ryškus Borgeso intelektas, vaizduotės galia ir gebėjimas kurti paslaptingas, filosofiškai turtingas istorijas. Pats Borgesas yra teigęs, kad šį rinkinį vertina labiau nei ankstesnius.

Pagrindinės temos ir idėjos rinkinyje

Nors kiekvienas apsakymas yra savitas, rinkinyje galima išskirti keletą pasikartojančių temų ir idėjų:

• Begalybė ir begalinės knygos: Titulinis apsakymas „Smėlio knyga“ tiesiogiai nagrinėja begalinės, neturinčios pradžios ir pabaigos knygos idėją, kuri tampa našta ir prakeiksmu ją įsigijusiam žmogui. Ši tema atspindi Borgeso susižavėjimą begalybės paradoksais.
• Tapatybė ir antrininkai: Keliuose apsakymuose („Kitkas“, „Ulrikė“, „Kongresas“) paliečiama tapatybės, susidūrimo su savo jaunesniuoju „aš“ ar kitu žmogumi, kuris tampa tarsi veidrodiniu atspindžiu, tema.
• Sapnai ir realybė: Sapnų ir realybės persipynimas, abejonė dėl to, kas tikra, yra svarbus motyvas („Kitkas“, „Naktis su dovanomis“).
• Likimas ir laisva valia: Veikėjai dažnai susiduria su neišvengiamu likimu, pranašystėmis ar paslaptingomis jėgomis, lemiančiomis jų veiksmus („Utopija apie pavargusį žmogų“, „Avelino Arenedos veidrodis“).
• Knygos ir bibliotekos: Nors ne taip tiesiogiai kaip „Babelio bibliotekoje“, knygos ir tekstai išlieka svarbūs, kaip žinių, paslapčių ar net pavojų šaltinis.
• Mirtis ir nemirtingumas: Temos, ypač ryškios apsakyme „Utopija apie pavargusį žmogų“, kur vaizduojama ateities visuomenė, pasiekusi nemirtingumą, bet praradusi gyvenimo prasmę.
• Atmintis ir užmarštis: Atminties galia ir trapumas, bandymai rekonstruoti praeitį arba, atvirkščiai, ją pamiršti.

Trumpa svarbesnių apsakymų apžvalga ir siužetai

• „Kitkas“ („El Otro“): Pasakotojas, senstantis Borgesas, ant suolelio prie Čarlzo upės Kembridže (Masačusetsas) sutinka save jauną. Jie kalbasi, bando įrodyti vienas kitam savo tapatybę, bet pokalbis kelia daugiau klausimų nei atsakymų apie laiko ir tapatybės prigimtį. Jaunasis Borgesas netiki, kad kalbasi su savimi iš ateities. Susitikimas baigiasi dviprasmiškai, paliekant abejonę, ar tai buvo realybė, ar sapnas.

• „Ulrikė“ („Ulrica“): Pasakotojas, Kolumbijos universiteto profesorius, prisimena trumpą, bet įsimintiną meilės nuotykį su norvege Ulrike Jorke, Anglijoje. Jų ryšys paslaptingas, kupinas neišsakytų dalykų ir senovinių sagų atgarsių (jos vardas primena saksų karžygę). Vienos nakties meilė tampa amžinybės akimirka, o Ulrikės vardas ir paveikslas įsirėžia į pasakotojo atmintį kaip nepasiekiamo idealo simbolis.

• „Kongresas“ („El Congreso“): Pasakotojas Alechandras Feris prisimena savo dalyvavimą paslaptingame Pasauliniame Kongrese, kurio tikslas – apimti ir suklasifikuoti visą pasaulio patirtį. Kongreso nariai renka įvairiausius daiktus, kalbas, idėjas, tačiau galiausiai suvokia savo sumanymo bergždumą ir nusprendžia viską sunaikinti, sudegindami surinktus archyvus. Apsakymas ironiškai žvelgia į žmogaus siekį aprėpti begalybę ir totalizuojančių sistemų beprasmybę.

• „There Are More Things“ (Pagal Šekspyro „Hamletą“: „Yra daugiau dalykų danguje ir žemėje, Horacijau, nei sapnuoja tavo filosofija“): Pasakotojas, studentas iš Teksaso, atvyksta į velionio dėdės namus Argentinoje. Namas paslaptingas, jame vyksta keisti dalykai, o baldai ir daiktai atrodo sukurti ne žmonėms, o kažkokioms kitoms, bauginančioms būtybėms. Apsakymas kuria klaikią, Lovecrafto stiliaus atmosferą, užsimindamas apie anapusines egzistencijas.

• „Sektos trisdešimties“ („La secta de los Treinta“): Pasakojama apie senovinę gnostikų sektą, kuri garbindama Kristų ir Judą, kaip išdaviką, neišvengiamai reikalingą atpirkimo planui, priėjo prie išvados, kad blogis yra lygiai taip pat svarbus kaip gėris. Jų doktrina ir ritualai tampa vis labiau iškrypę, vedantys į savęs naikinimą. Tai filosofinis apsakymas apie erezijas, gėrio ir blogio dialektiką.

• „Naktis su dovanomis“ („La noche de los dones“): Pasakojama apie vieną naktį gaučų gaujos gyvenime, kai per gaučo Belisarijaus Viljagrano laidotuves (šermenis) pasirodo jaunas nepažįstamasis, vėliau nužudantis vieną iš gaučų. Įvykiai vaizduojami jauno berniuko, kuris tą naktį pirmą kartą susiduria su smurtu ir vyriškumo ritualais, akimis. Apsakymas tyrinėja iniciacijos, smurto ir atminties temas.

• „Veidrodis ir kaukė“ („El espejo y la máscara“): Senovės Airijos karalius užsako poetui sukurti pergalės giesmę. Poetas sukuria tris vis tobulesnes giesmes. Pirmoji – tradicinė, girianti karalių. Antroji – sudėtingesnė, filosofiškesnė. Trečioji – tokia tobula ir galinga, kad jos žodžiai atskleidžia pačią būties esmę, tačiau ji pražudo ir karalių, ir poetą, nes tokios tiesos žmogus negali pakelti. Apsakymas nagrinėja meno galią, kūrėjo ir valdovo santykį.

• „Undr“: Pasakojama apie šiaurės tautų poetą, kuris kuria vienintelį žodį, turintį sutalpinti visą jo patirtį ir pasaulio esmę. Šis žodis – „undr“ (stebuklas) – tampa jo gyvenimo kūriniu. Tai dar viena variacija apie kalbos ribas ir meno prigimtį.

• „Utopija apie pavargusį žmogų“ („Utopía de un hombre que está cansado“): Pasakotojas, Eudoro Donosas, iš ateities atsiduria dabartyje (arba atvirkščiai, dabarties žmogus ateityje). Ateities visuomenė yra pasiekusi nemirtingumą, bet praradusi individualumą, aistras, kūrybiškumą. Žmonės gyvena pasyvų, beprasmį gyvenimą ir galiausiai savanoriškai renkasi mirtį (savęs sunaikinimą) specialiuose krematoriumuose. Apsakymas kritiškai žvelgia į nemirtingumo siekį ir kelia klausimą apie gyvenimo prasmę.

• „Kušlioji“ („El soborno“): Du akademikai, varžydamiesi dėl katedros universitete, bando papirkti įtakingą profesorių. Vienas siūlo vertingą knygą, kitas – retą rankraštį. Profesorius, subtiliai manipuliuodamas abiem, pasirenka tą, kuris pasirodo esąs ne tik dosnesnis, bet ir gudresnis. Apsakymas ironiškai vaizduoja akademinio pasaulio intrigas ir tuštybę.

• „Avelino Arenedos veidrodis“ („Avelino Arredondo“): Pasakojama apie jauną urugvajietį, kuris, įsitikinęs savo misija, nužudo prezidentą. Jo veiksmas yra tarsi neišvengiamo likimo įvykdymas, o jis pats – tik įrankis istorijos rankose. Apsakymas gvildena fanatizmo, politinio smurto ir asmeninės atsakomybės temas.

• „Diskai“ („Los discos“): Pasakotojas gauna du paslaptingus metalinius diskus. Vienas yra lygus, kitas – su neįskaitomais ženklais. Paaiškėja, kad diskai priklausė senovės dievui Odinui ir kad vienas diskas gali egzistuoti tik tada, kai egzistuoja ir kitas. Tai alegorija apie dvilypumą, vienovę ir paslaptį.

• „Smėlio knyga“ („El libro de arena“): Pasakotojas iš paslaptingo prekeivio įsigyja neįprastą knygą. Jos puslapiai begaliniai, niekada nesikartoja, neįmanoma rasti pirmo ar paskutinio puslapio. Knyga tampa manija, prakeiksmu, izoliuojančiu pasakotoją nuo pasaulio. Galiausiai jis slapta palieka knygą Nacionalinėje bibliotekoje, tikėdamasis, kad ji pasimes tarp milijonų kitų tomų. Apsakymas – tai galinga begalybės, pažinimo ribų ir žinių naštos metafora.

Kūrinio interpretacijos

• Borgesas kaip filosofas: Nors ir fantastinė, Borgeso proza yra giliai filosofiška. Jis kelia klausimus apie pažinimo prigimtį, realybės ir iliuzijos santykį, laiko tėkmę, begalybės paradoksus. Jo kūriniai skatina skaitytoją mąstyti, abejoti įprastomis tiesomis.
• Literatūra kaip žaidimas: Borgesas mėgsta žaisti su literatūrinėmis tradicijomis, citatomis, žanrais. Jo apsakymai dažnai primena intelektualius galvosūkius, kuriuose skaitytojas kviečiamas dalyvauti kaip bendrakūrėjas.
• Aklumas ir vidinė rega: Borgeso fizinis aklumas dažnai siejamas su jo kūrybos specifika – gebėjimu matyti vidinius pasaulius, kurti sudėtingas mentalines konstrukcijas. Jo proza yra „regima“ protu, o ne akimis.
• Postmodernistinis skepticizmas: Borgeso kūryboje juntamas postmodernistinis skepticizmas didžiųjų naratyvų, absoliučios tiesos ir vienareikšmių paaiškinimų atžvilgiu. Jis atskleidžia pasaulio ir žinojimo fragmentiškumą, reliatyvumą.
• Knyga kaip pasaulio modelis: „Smėlio knyga“ ir kiti Borgeso kūriniai, kuriuose svarbų vaidmenį vaidina knygos ir bibliotekos, siūlo idėją, kad pasaulis pats yra tarsi begalinė knyga, kurią bandome skaityti ir suprasti, tačiau niekada iki galo neįstengiame.

Simboliai rinkinyje

• Smėlio knyga: Begalybės, begalinio teksto, neaprėpiamo žinojimo, bet kartu ir naštos, prakeiksmo simbolis.
• Labirintas: Pasaulio sudėtingumo, pažinimo klaidumo, žmogaus egzistencinių paieškų simbolis (nors šiame rinkinyje ne toks ryškus kaip ankstesniuose).
• Veidrodis: Tapatybės dvilypumo, atspindžių, realybės ir iliuzijos santykio simbolis.
• Sapnas: Ribos tarp realybės ir fantazijos ištrynimo, pasąmonės pasaulio simbolis.
• Antrininkas (Doppelgänger): Tapatybės krizės, savęs pažinimo, praeities ir dabarties susidūrimo simbolis.
• Kongresas/Biblioteka: Žmogaus siekio aprėpti, suklasifikuoti ir suprasti pasaulį simbolis, dažnai parodant šio siekio bergždumą.

Jorge Luiso Borgeso apsakymų rinkinys „Smėlio knyga“ gali būti naudingas analizuojant šias temas:

1. Begalybės ir pažinimo ribų tema literatūroje.

• Temos plėtojimas: Borgesas meistriškai tyrinėja begalybės idėją ir žmogaus pastangas ją suvokti bei aprėpti, kartu atskleisdamas pažinimo ribotumą.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Apsakymas „Smėlio knyga“ kaip tiesioginis begalinės knygos ir begalinio žinojimo (ne)įmanomumo pavyzdys. Pasakotojo kančia dėl knygos, kuri neturi pradžios ir pabaigos.
  • Apsakymas „Kongresas“ ir jo ironiškas požiūris į bandymus sukurti universalią pasaulio klasifikaciją.
  • Kitų apsakymų motyvai, susiję su begaline laiko tėkme, pasikartojimais, neišsemiamomis paslaptimis.

2. Tapatybės problema ir žmogaus savęs paieškos.

• Temos plėtojimas: Borgeso veikėjai dažnai susiduria su tapatybės krize, abejoja savo „aš“, susitinka su antrininkais ar praeities versijomis.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Apsakymas „Kitkas“ ir pasakotojo susitikimas su jaunesniuoju savimi. Jų nesugebėjimas iki galo patikėti vienas kitu ir suprasti laiko bei tapatybės paradoksų.
  • Apsakymas „Ulrikė“ ir paslaptingos moters įtaka pasakotojo tapatybei, trumpalaikės meilės amžinumo iliuzija.
  • Veikėjų kintantys vardai, vaidmenys, bandymai apibrėžti save per santykį su kitais ar su praeitimi.

3. Realumo ir iliuzijos santykis literatūroje.

• Temos plėtojimas: Borgesas nuolat trina ribas tarp tikrovės, sapno, fantazijos, literatūros, priversdamas skaitytoją abejoti tuo, kas yra „tikra“.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Sapnų motyvai apsakymuose („Kitkas“, „Naktis su dovanomis“), kur sapnai tampa neatsiejama realybės dalimi ar net ją formuoja.
  • Veidrodžių simbolika kaip realybės dvilypumo, atspindžių klaidinančios prigimties ženklas.
  • Literatūrinių fikcijų, mitų, legendų įterpimas į pasakojimą, tarsi jie būtų realūs įvykiai.
  • Pats pasakojimo pobūdis, kai skaitytojas dažnai paliekamas nežinioje, kas įvyko iš tikrųjų, o kas tebuvo veikėjo vaizduotės vaisius.

• Kodėl Borgeso kūryboje tokie svarbūs begalybės, labirintų, veidrodžių motyvai? Ką jie simbolizuoja?
• Kaip Borgeso fizinis aklumas galėjo paveikti jo literatūrinį matymą ir stilių?
• Ar „Smėlio knyga“ ir kiti Borgeso kūriniai teikia daugiau intelektualinio malonumo ar kelia egzistencinį nerimą?
• Kuo Borgeso fantastika skiriasi nuo tradicinės mokslinės fantastikos ar pasakų?
• Koks yra skaitytojo vaidmuo Borgeso kūriniuose? Ar jis tik pasyvus stebėtojas, ar aktyvus prasmės kūrėjas?
• Ar galima teigti, kad Borgeso kūryba yra pesimistinė, ar joje slypi tam tikra vilties forma (pvz., per kūrybą, atmintį)?

1. Jorge Luisas Borgesas: gyvenimas ir kūryba:

   • 🔗 Straipsnis apie J. L. Borgesą: Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)
   • 🔗 Išsami informacija apie Borgesą (anglų k.): The Modern Novel – Jorge Luis Borges, Poetry Foundation – Jorge Luis Borges
   • 📸 Jorge Luiso Borgeso nuotraukos ir portretai: Paieška Google Images
   • 📸 Dokumentiniai filmai ir interviu su J. L. Borgesu (anglų ir ispanų k.): Paieška YouTube

2. Apsakymų rinkinys „Smėlio knyga“:

   • 🔗 Rinkinio apžvalgos ir analizės (anglų k.): Goodreads – The Book of Sand, The New York Times Book Review (archyvas) (gali prireikti prenumeratos)
   • 🔗 Diskusijos apie Borgeso apsakymus: Paieška YouTube

3. Literatūrinės kryptys ir kontekstas:

   • 🔗 Informacija apie magiškąjį realizmą: Wikipedia – Magical Realism
   • 🔗 Informacija apie postmodernizmą literatūroje: Wikipedia – Postmodern literature

Tikimės, šis konspektas padės geriau suprasti Jorge Luiso Borgeso apsakymų rinkinį „Smėlio knyga“!