Romanas „Lygiosios trunka akimirką“

<iframe width="100%" height="300" scrolling="no" frameborder="no" allow="autoplay" src="https://w.soundcloud.com/player/?url=https%3A//api.soundcloud.com/playlists/989221435&color=%23ff5500&auto_play=false&hide_related=false&show_comments=true&show_user=true&show_reposts=false&show_teaser=true&visual=true"></iframe>

Biografija

Svarbiausi Icchoko Mero biografijos faktai:

• Gimė 1934 m. Kelmėje, žydų šeimoje.
• Išgyveno Holokaustą, netekęs tėvų, buvo priglaustas ir užaugintas lietuvių valstiečių šeimos Žr. plačiau LRT straipsnyje.
• Prozininkas ir scenarijų autorius, kurio kūryboje ryškiai atsispindi asmeninė patirtis ir žydų tautos istorinė atmintis.
• 1972 m. emigravo į Izraelį, kur gyveno ir kūrė iki mirties 2014 m.

XX amžiaus vidurio kontekstas

XX a. vidurys – katastrofų ir lūžių laikotarpis Europoje. Antrasis pasaulinis karas (1939–1945 m.) ir jo padariniai žiauriai pakeitė milijonų žmonių gyvenimus.

Rytų Europoje Sovietų Sąjunga okupavo ir aneksavo Baltijos šalis (Lietuvą, Latviją, Estiją). Vėliau, nacistinei Vokietijai 1941 m. užpuolus Sovietų Sąjungą, šios šalys atsidūrė vokiečių okupacijoje. Būtent šiuo laikotarpiu naciai ir jų kolaborantai vykdė sistemingą žydų naikinimą – Holokaustą (pati žydų tauta šią tragediją vadina Šoa, hebr. שואה, angl. Shoah). Vilniuje buvo įsteigtas getas, į kurį prievarta suvaryti žydai gyveno nežmoniškomis sąlygomis, nuolatinėje baimėje ir laukdami mirties.

Apie politinio kalinio patirtis sovietiniame lageryje yra rašęs Balys Sruoga kūrinyje „Dievų miškas“, o Icchokas Meras, nors jo romanas nėra memuarinis, talentingai ir jautriai pavaizdavo Vilniaus geto kasdienybę ir tragediją. Teigiama, kad rašyti apie Holokaustą Merą paskatino Ona Šimaitė, Vilniaus universiteto bibliotekininkė, kuri Antrojo pasaulinio karo metais, rizikuodama gyvybe, gelbėjo žydus iš geto.

Trumpai apie romaną ir romano pavadinimą „Lygiosios trunka akimirką“

Romanas „Lygiosios trunka akimirką“ – tai sukrečiantis pasakojimas apie Vilniaus žydų geto gyvenimą ir pasipriešinimą Holokausto akivaizdoje. Romano pavadinimas yra metaforiškas:

• Jis tiesiogiai susijęs su centrine siužeto linija – šachmatų partija tarp jauno geto gyventojo Izaoko Lipmano ir geto viršininko Šogerio. Nuo partijos baigties priklauso geto vaikų likimas.
• Pavadinimas simbolizuoja trumpą, laikiną atokvėpio akimirką, trapią pusiausvyrą tarp gyvybės ir mirties, vilties ir nevilties. Lygiosios šachmatų žaidime reiškia, kad nei viena pusė nelaimėjo, tačiau geto kontekste net ir tokia situacija yra tik laikina, nes mirties grėsmė nuolat tvyro ore.
• Jis taip pat gali atspindėti desperatišką žmogaus pastangą išlaikyti žmogiškumą ir orumą nežmoniškomis sąlygomis, kai bet koks sprendimas yra tragiškas.

Vienas iš centrinių romano veikėjų, Abraomas Lipmanas, Izaoko tėvas, yra geto moralinis autoritetas ir dvasinis ramstis. Jis aktyviai kovoja už savo vaikų ir visos geto bendruomenės išlikimą, net ir beviltiškose situacijose ieškodamas būdų išsaugoti žmogiškumą ir gyvybes. Būtent jis, matydamas neišvengiamą vaikų pražūtį, eina pas geto viršininką Šogerį ir susitaria dėl lemtingosios šachmatų partijos, kurioje jo sūnus Izaokas turės žaisti dėl vaikų gyvybės. Abraomas Lipmanas romane nemiršta; jis išlieka kaip kančios, pasiaukojimo ir nepalaužiamos dvasios simbolis.

Literatūros analizė

Šio romano pagrindinė mintis, kaip teigia literatūros kritikai, galėtų būti formuluojama taip:

Romano veiksmas galėtų vykti nebūtinai okupacijos metais, nebūtinai gete; jis vyks visur, kur atsiras panašios aplinkybės, kur žmonės priešinsis, kur jie susiburs į bendrą kovą su tamsia, galinga jėga, nukreipta prieš žmoniškumą.

Siužeto ir temų ypatumai:

• Geto komendantas Šogeris žaidžia šachmatais su septyniolikmečiu Izaoku Lipmanu. Kūrinio centre – Izaokas, kurio akimis dažniausiai ir stebimi įvykiai, jo vidiniai išgyvenimai ir meilė Esterai.
• Žaidimo sąlygos žiaurios: jei Izaokas laimi partiją, geto vaikai lieka gyvi, bet jis pats bus sušaudytas. Jei pralaimi – jis lieka gyvas, o vaikai žūsta. Lygiosios reikštų, kad gyvi lieka ir Izaokas, ir vaikai.
• Izaokas desperatiškai siekia lygiųjų, ieškodamas išeities iš beviltiškos padėties, tačiau viduje grumiasi su mintimi apie pergalės kainą.
• Romane pinasi kelios siužetinės linijos: Izaoko ir Esteros tyra, tragiška meilės istorija geto fone; daugiavaikės Lipmanų šeimos likimai (kiekvieno Abraomo Lipmano vaiko istorija – tarsi atskira novelė, susijusi su vienu šachmatų ėjimu ir dažniausiai pasibaigianti tragiškai); bei skirtingų tautybių žmonių pogrindinė kova prieš okupantus, į kurią įsitraukia ir kai kurie Lipmanų šeimos nariai.
• Galiausiai Izaokas, matydamas galimybę partiją baigti lygiosiomis arba laimėti, pasirenka pergalę, taip paaukodamas save, kad išgelbėtų geto vaikus.
• Romane teigiama, kad niekas negali pavergti žmogaus dvasios ir sunaikinti žmogiškųjų vertybių, tokių kaip meilė, pasiaukojimas, orumas.
• Žmogiškasis orumas ir autentiškumas ginami net mirties akivaizdoje, o moralinė pergalė tampa svarbesnė už fizinį išlikimą.
• Siuvėjo Abraomo Lipmano, Izaoko tėvo, šešių vaikų (be Izaoko) istorijos yra tarsi atskiros novelės, atitinkančios tam tikrus šachmatų ėjimus. Dauguma šių istorijų baigiasi tragiškai (Inos, Dovydo, Samuelio, Chaimo, Kasrielio, Rivos mirtimi ar auka), atskleisdamos skirtingus bandymus išgyventi ar aukotis nežmoniškomis sąlygomis. Pats Abraomas, kaip šeimos ir geto moralinis ramstis, išlieka gyvas, nešdamas visų šių praradimų naštą ir bandydamas išsaugoti bendruomenės garbę.
• Autoriui svarbu pabrėžti žmogiškumo pergalę prieš brutalumą ir smurtą, net jei ta pergalė yra tik moralinė ir pareikalauja didžiausios aukos.
• Personažų prototipai: Inos Lipman prototipu laikoma geto dainininkė Liuba Levicka (apie ją rašė Ona Šimaitė). Hiršo Mitenbergo (romane minimas pasipriešinimo kovotojas) prototipas – geto pasipriešinimo judėjimo vienas iš vadų Icikas (Izaokas) Vitenbergas, kuris savo noru pasidavė gestapui, kad apsaugotų kitus geto gyventojus nuo masinių žudynių.

Literatūrologės Nijolės Bukelienės straipsnio apie Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“ ištrauką galite rasti portale Bernardinai.lt (knygos „Tarp rašytojo ir skaitytojo“ fragmentas).

Šiame straipsnyje rasite gilesnių įžvalgų apie romano veikėjus ir simboliką. Skaitydami romaną, stenkitės sekti ne tik įvykius, bet ir veikėjų vidinius išgyvenimus, jų motyvus.

Romano skyrių apžvalga (pagrindiniai akcentai)

Kiekvienas skyrius romane yra tarsi atskira novelė, skirta vienam iš Lipmanų šeimos narių arba svarbiam geto gyvenimo epizodui, ir kartu – tai vienas šachmatų ėjimas Izaoko partijoje su Šogeriu.

Pirmas skyrius: Įžanga į tragediją (Izaokas ir Estera)

• Susipažįstame su pagrindiniais jaunaisiais veikėjais: septyniolikmečiu Izaoku Lipmanu ir jo mylimąja, šešiolikmete Estera (kurią Izaokas meiliai vadina Buzia, pagal Šolom Aleichemo „Giesmių giesmės“ heroję). Jų meilė skleidžiasi žiaurioje geto realybėje. Taip pat minimas Esteros draugas lenkas Janekas, kuris dėl draugystės ir meilės Esterai pasilieka gete.
• Prasideda lemtingoji šachmatų partija tarp Izaoko ir geto viršininko Šogerio. Atskleidžiamos žiaurios žaidimo sąlygos: Izaoko pergalė reiškia jo mirtį, bet vaikų išgelbėjimą; pralaimėjimas – jo gyvybę, bet vaikų mirtį. Lygiosios – išsigelbėjimą abiem.
• Skyrius kuria įtemptą atmosferą, parodo jaunų žmonių svajones ir meilę nuolatinio pavojaus ir nežinomybės fone. Izaokas gauna baltąsias figūras – pirmasis ėjimas jo.

Antras skyrius: Inos Lipman istorija (Pasiaukojimas mene)

• Centre – Izaoko sesuo Ina Lipman, talentinga dainininkė. Ji susiduria su baisiu pasirinkimu: dainuoti vokiečių karininkams ir taip bandyti laimėti laiko ar išgelbėti kitus, ar išsaugoti savo orumą.
• Ina ryžtasi slapta išeiti iš geto pas savo draugę lenkų dainininkę Mariją Blaževską, kad gautų operos „Žydė“ partitūrą, reikalingą geto teatro pasirodymui. Grįžtant ją sulaiko Šogeris. Kad išsaugotų partitūrą (simbolizuojančią meną ir dvasinę stiprybę), Ina atiduoda ją nepažįstamajam, prašydama perduoti savo dublerei Mirkai Segal, o pati pasiaukoja, leisdama Šogeriui ją suimti už nelegalų išėjimą iš geto ir maisto (žirnių) įnešimą. Inos likimas – tragiškas, ji paaukoja save vardan meno ir kitų.

Trečias skyrius: Izaoko vidinė kova ir Janeko istorija (Meilė, draugystė ir kaltė)

• Ryškėja Izaoko vidinė drama ir dvejonės dėl šachmatų partijos: „Jeigu pralošiu, bus bloga kitiems, o aš liksiu gyvas...“ Jis nuolat galvoja apie Esterą-Buzią, semdamasis stiprybės iš jų meilės.
• Geto bendruomenė įtemptai stebi partiją, vildamasi lygiųjų.
• Janekas papasakoja Izaokui tragišką savo ir Esteros praeities istoriją: kaip vokiečių kareivis nužudė Esteros brolį Meiką (Janeko geriausią draugą) ir kaip Janekas, gindamas Esterą nuo prievartos, nužudė tą kareivį. Ši istorija paaiškina Janeko gilų ryšį su Estera ir jo pasilikimą gete. Janekas prašo Izaoko neskriausti Esteros.

Ketvirtas skyrius: Dovydo Lipmano ir vaikų tragedija (Tėvystės skausmas ir absurdas)

• Pasakojama apie Izaoko brolį Dovydą Lipmaną ir jo žmoną Rachilę. Jie jau yra praradę sūnų Meišalę per vieną iš vaikų „skiepijimo“ akcijų (iš tiesų tai buvo vaikų vežimas į Panerius sušaudyti).
• Rachilė pagimdo antrą sūnų. Tuo pat metu kitoje lovoje guli jauna mergina Liza iš „Kailių“ dirbtuvių, taip pat ką tik pagimdžiusi. Liza yra patyrusi prievartą, ir jos kūdikis yra eksperimentų vaisius.
• Atskleidžiamas geto gyvenimo absurdas ir žiaurumas: „Mieste difterito epidemija“ – tai priedanga vaikų naikinimui. Dovydas, sužinojęs apie sūnaus gimimą, bet negalėdamas būti šalia (greičiausiai irgi išvežtas į Panerius), mintimis kalbasi su Rachile. Rachilė, supratusi, kad ir jos naujagimis, ir Lizos kūdikis yra pasmerkti arba yra nežmoniškų eksperimentų dalis („Svetima sėkla ir svetimas vaisius, Liza. Cha, cha, cha!“), desperacijoje uždusina Lizos kūdikį pagalve, o galiausiai, apimta nevilties, ir savo.

Penktas skyrius: Samuelio Lipmano auka (Fizinė kančia ir orumas)

• Skyrius skirtas Izaoko broliui Samueliui Lipmanui. Jis pagaunamas bandantis įnešti į getą gėlių savo mylimajai Esterai (nors gėlės, kaip ir maistas, yra draudžiamos).
• Samuelis pasirenka fizinę kančią – yra plakamas geto budelio Jaškos Felerio Šogerio įsakymu – kad apsaugotų kitus nuo galimų kratų ir represijų (vyrai tą dieną slėpė ginklus). Šogeris nesupranta tokio pasiaukojimo: „Šogeris nesuprato aukos.“
• Net ir žiaurios bausmės fone išlieka grožio ilgesys (gėlės) ir meilė. Samuelio draugai vėliau patys slapta prineša gėlių ir perduoda jas Izaokui, kad šis įteiktų Esterai nuo Samuelio.

Šeštas ir septintas skyriai: Rezistencija ir praradimai (Kova ir netektys)

• Šiuose skyriuose pasakojama apie geto pasipriešinimo judėjimą. Izaoko sesuo Basia (laisvo elgesio mergina, palaikanti ryšius su vokiečiu Hansu, kuris ją įsimylėjęs ir nori išvežti) ir jos globėjas, jaunasis Ruva, įsitraukia į pogrindinę veiklą. Ruva, nors ir jaunas, tampa Basios gynėju nuo Hanso priekabiavimo.
• Atskleidžiama pogrindinės kovos rizika ir kaina. Izaoko brolis Chaimas Lipmanas, bandydamas pavogti sprogmenis gestapui susprogdinti, sučiumpamas, kankinamas ir nužudomas, tačiau neišduoda savo draugų.
• Izaoko draugas Janekas sugaunamas per vieną iš „akcijų“ ir išvežamas (greičiausiai į Panerius). Estera ir Izaokas skaudžiai išgyvena šią netektį. Jie prisijungia prie rezistencinio trejeto, kuriam vadovauja Rudis, tikėdamiesi rasti Janeką arba bent jau kovoti už bendrą reikalą.

Aštuntas skyrius: Kasrielio Lipmano tragedija (Išdavystė ir savižudybė)

• Šis skyrius sutelktas į Izaoko brolio Kasrielio Lipmano vidinę dramą ir palūžimą. Kasrielis, save laikantis intelektualu ir „antžmogiu“, bando išlikti bet kokia kaina.
• Šogeris, žinodamas Kasrielio silpnybes, jį sučiumpa ir kankinimais (laužydamas nagus brauningo buože) priverčia sutikti išduoti geto pogrindžio narius ir ginklų slėptuves. Kasrielis mainais už tai gauna pažadą gyventi, mėgautis valgiais, gėrimais ir moterimis.
• Grįžęs į getą, Kasrielis praneša tėvui Abraomui apie savo būsimą išdavystę. Abraomas, suvokdamas sūnaus moralinį nuopuolį, pasako, kad tokiu atveju Kasrielis turėtų pats pakelti ranką prieš save.
• Kasrielis, negalėdamas gyventi su išdavystės našta ir tėvo pasmerkimu, pasikaria savo slėptuvėje rūsyje. Abraomas Lipmanas lieka gyvas, tačiau prislėgtas sūnaus poelgio ir neišvengiamos geto tragedijos.

Devintas-Tryliktas skyriai: Paieškos, viltis ir pasipriešinimas

• Izaokas su Estera, gavę tėvo Abraomo leidimą ir pagalbą (vokiečių kareivis juos išveža iš geto), vieną dieną ieško dingusio Janeko už geto ribų. Jų paieškos bevaisės, tačiau kupinos susidūrimų su žmonėmis, kurie dalijasi paskutiniu duonos kąsniu, ir skaudžių nuojautų apie Janeko likimą (senutė pasakoja apie nušautus iš mašinos iššokusius vaikinus).
• Grįžę į getą, jie netikėtai randa Janeką – sužeistą, bet gyvą, pasislėpusį tarpuvartėje. Džiaugsmas aptemsta, kai paaiškėja, kad Janekas neturi geltonos žvaigždės. Izaokas atiduoda savąją, ir jie, pasinaudoję minia, sėkmingai grįžta į geto vidų.
• Rudis praneša Izaokui, Esterai ir Janekui, kad po penkių dienų jie, kaip kovinis trejetas, išeis į mišką pas partizanus. Ši žinia suteikia vilties ir naują prasmę kovai.

Keturioliktas skyrius: Abraomo Lipmano sprendimas (Tėvo auka)

• Geto taryba sužino, kad Šogeris planuoja išvežti visus geto vaikus. Neturėdamas kitos išeities, Abraomas Lipmanas eina pas Šogerį.
• Po įtemptų derybų, kurių metu Lipmanas net nusiima kepurę (simbolinis pažeminimas), jis susitaria su Šogeriu: Izaokas žais su Šogeriu šachmatais. Jei Izaokas laimės – vaikai liks gyvi, bet Izaokas bus nušautas. Jei pralaimės – Izaokas liks gyvas, bet vaikai bus išvežti. Jei bus lygiosios – ir Izaokas, ir vaikai liks gyvi.
• Abraomas grįžta ir praneša sūnui apie susitarimą. Tėvo ir sūnaus atsisveikinimas kupinas neišsakytos meilės ir skausmo.

Penkioliktas skyrius: Paskutinė naktis ir pasiruošimas (Meilė ir pareiga)

• Izaokas ir Estera praleidžia paskutinę naktį kartu prieš lemtingąją partiją ir planuotą išėjimą į mišką. Jų meilė tampa vienintele atrama ir paguoda.
• Janekas primena Izaokui apie būtinybę siekti lygiųjų, kad galėtų kartu išeiti į mišką. Izaokas pažada stengtis.

Šešioliktas skyrius: Paskutinis ėjimas (Lemtingas pasirinkimas)

• Vyksta šachmatų partija tarp Izaoko ir Šogerio. Visas getas susirinkęs stebi. Partija įtempta, Izaokas siekia lygiųjų.
• Partijos pabaigoje Izaokas turi du galimus ėjimus: vienas veda į lygiąsias (amžinas šachas), kitas – į pergalę. Šogeris, matydamas savo pralaimėjimą, ragina Izaoką tenkintis lygiosiomis.
• Izaokas, suvokdamas, kad Šogeris vis tiek gali rasti būdą pakenkti vaikams, ir vedamas aukštesnio teisingumo jausmo, pasirenka pergalingą ėjimą: „Tu pralaimėjai.“
• Po Izaoko pergalės įniršusi geto minia, nebegalėdama tverti Šogerio žiaurumo, jį užmuša.
• Romanas baigiasi Esteros šypsenos, kuri šviečia kaip pavasario saulė, vaizdu – simbolizuojančiu nesunaikinamą gyvybės jėgą ir vilties prošvaistę net didžiausios tragedijos akivaizdoje.

Holokausto kontekstas straipsniuose

Samprotavimo rašiniuose galima remtis ne tik grožine literatūra, bet ir publicistiniais straipsniais, istorikų darbais, žymių asmenų kalbomis, kurios atspindi kultūrinę ir istorinę patirtį.

• Kunigo Juliaus Sasnausko OFM esė „Rauda už Panerius“ jautriai primena apie masinių žudynių vietą ir Holokausto tragediją Lietuvoje.
• Mariaus Ivaškevičiaus straipsnis „Aš – ne žydas“ (DELFI, 2016 m.) kelia svarbius klausimus apie Holokausto atmintį ir lietuvių atsakomybę, ypač kalbant apie tragediją Molėtuose.

Probleminiai klausimai apmąstymui

• Kodėl I. Meras pasirinko šachmatų partiją kaip pagrindinę romano metaforą? Ką ji simbolizuoja?
• Kaip romane atskleidžiama žmogaus pasirinkimo laisvė ir jos ribos ekstremaliomis sąlygomis?
• Kokias vertybes gina romano veikėjai? Ar jiems pavyksta jas išsaugoti?
• Kuo skiriasi ir kuo panašūs skirtingų Lipmanų šeimos narių likimai? Ką tai sako apie geto tragedijos mastą?
• Kaip romane vaizduojama meilė ir draugystė? Kokį vaidmenį šie jausmai atlieka geto kasdienybėje?
• Palyginkite I. Mero ir B. Sruogos požiūrį į katastrofų literatūrą. Kuo skiriasi jų vaizduojama kančia ir žmogaus reakcija į ją?
• Kodėl svarbu skaityti ir analizuoti kūrinius apie Holokaustą šiandien?