Drama - tragedija „Faustas“

J. V. Gėtės „Faustas“ – tai monumentali filosofinė tragedija, laikoma vokiečių nacionaline drama ir vienu svarbiausių pasaulio literatūros kūrinių. Gėtė šią dramą rašė beveik visą savo sąmoningą gyvenimą, apie 60 metų, nuolat ją papildydamas ir tobulindamas.

Norint giliau suvokti dramos prasmę, labai rekomenduojame perskaityti patį kūrinį – pirmoji dalis, parašyta dramine forma, skaitoma gana greitai ir įtraukiančiai.

• Johanas Volfgangas fon Gėtė gimė 1749 metais, mirė 1832 metais.

• Epochų sandūros genijus: J. V. Gėtė – vienas žymiausių ir įtakingiausių vokiečių rašytojų, poetų, dramaturgų, filosofų, mokslininkų ir valstybės veikėjų. Jo kūryba ir veikla aprėpia Apšvietos amžių ir pereina į Romantizmą, atspindėdama šių epochų idėjų kaitą ir sintezę. Gėtė buvo universalus žmogus, tikras Renesanso tipo intelektualas, žavėjęs amžininkus plačiais užmojais ir įvairiapusiais interesais.

• Biografijos metmenys:

  • Gimė šiandien viename didžiausių Vokietijos miestų – Frankfurte prie Maino, turtingoje ir išsilavinusioje protestantų šeimoje. Nuo vaikystės buvo lavinamas įvairiapusiškai, skaitė Bibliją, domėjosi menais ir mokslais.
  • Jaunystėje patyrė pietizmo (religinio judėjimo, pabrėžusio asmeninį pamaldumą ir jausmus) įtaką.
  • Studijavo teisę Leipcigo ir Strasbūro universitetuose. Studijų metais pradėjo aktyviai kurti, ypač eilėraščius meilės tema.
  • Strasbūre įsitraukė į „Audros ir veržimosi“ (vok. Sturm und Drang) literatūrinį sąjūdį, kuris maištavo prieš Apšvietos racionalizmą, aukštino jausmus, individualumą, gamtą ir tautinę kultūrą. Šiuo laikotarpiu Gėtė pradėjo rašyti pirmąsias „Fausto“ scenas (vadinamąjį Urfaust).
  • Didelę gyvenimo dalį praleido Veimare, kur tarnavo kunigaikščio Karlo Augusto dvare, užėmė aukštas valstybines pareigas, vadovavo teatrui, vykdė mokslinius tyrimus gamtos mokslų srityje (ypač optikos ir botanikos).
  • Veimare Gėtė artimai bendravo su kitu garsiu vokiečių rašytoju Frydrichu Šileriu. Būtent Šileris paskatino Gėtę tęsti ir užbaigti „Fausto“ pirmąją dalį, kuri buvo išleista 1808 m.
  • Visą „Faustą“ (abi dalis) Gėtė baigė tik būdamas 80 metų, prieš pat mirtį. Kūrinys buvo brandintas ir tobulintas beveik šešis dešimtmečius.

• Asmenybės bruožai: Gėtė pasižymėjo nepaprastu intelektu, kūrybine energija, smalsumu, nuolatiniu žinių ir savęs pažinimo troškimu. Jis buvo humanistas, tikintis žmogaus galimybėmis, bet kartu ir matantis jo prigimties prieštaringumą. Jo paties gyvenimas ir ieškojimai neretai atsispindi ir jo kūryboje, ypač „Fauste“. Senatvėje, panašiai kaip jo herojus Faustas, Gėtė ištarė: „Iš visų savo gamtos tyrinėjimų nieko daugiau nelaimėjau, tik įsitikinau, kad nieko nežinau.“

• „Fausto“ sukūrimo aplinkybės: Kaip minėta, Gėtė „Faustą“ kūrė beveik visą savo gyvenimą. Tai nebuvo vienu ypu parašytas kūrinys, o ilgų apmąstymų, dvasinių ieškojimų, gyvenimiškos patirties ir kūrybinių eksperimentų rezultatas. Rašytojas nuolat grįždavo prie jo, papildydavo naujomis scenomis, motyvais, veikėjais, keitė koncepciją. Galima sakyti, kad Gėtė ne tiesiog parašė „Faustą“, o sukūrė jį visu savo gyvenimu, įpindamas į jį savo filosofines įžvalgas, mokslinius interesus ir meninius ieškojimus. Literatūrologas Donatas Sauka yra taikliai pastebėjęs, kad tai kūrinys, „užkabinęs amžinai reikšmingą žmogaus būties mįslę“, todėl „Faustas“ laikomas viena svarbiausių knygų Europos ir pasaulio literatūroje.

• Žanras ir pobūdis: „Faustas“ apibrėžiamas kaip filosofinė tragedija arba psichologinė drama. Tai kūrinys, skirtas ne tiek vaidinimui teatre (nors ir statomas), kiek skaitymui ir apmąstymui. Jis kupinas sudėtingų filosofinių idėjų, simbolių, alegorijų ir kultūrinių aliuzijų.
• Struktūra: Kūrinį sudaro:
  • Du prologai: „Prologas teatre“ ir „Prologas danguje“.
  • Dvi didžiulės dalys:
    • Pirmoji dalis (išleista 1808 m.) sudaryta iš 25 scenų. Joje plėtojama Fausto asmeninė drama, sandėris su Mefistofeliu ir tragiška meilės istorija su Margarita.
    • Antroji dalis (išleista po Gėtės mirties, 1832 m.) sudaryta iš 5 veiksmų. Čia Fausto veikla persikelia į platesnę – visuomeninę, politinę, istorinę, mitologinę – erdvę. Išorinis veiksmas nėra toks svarbus, atskiras scenas jungia temos ir pagrindinių motyvų plėtojimas.
• Pagrindinė problematika: Gėtė dramoje sutelkia dėmesį į sudėtingus filosofinius klausimus:
  • Būties esmė ir gyvenimo prasmė.
  • Pasaulio pažinimo galimybės ir ribos.
  • Žmogaus prigimties dvilypumas (dvasinių siekių ir žemiškų aistrų kova).
  • Žmogaus kūrybinės galios ir atsakomybė.
  • Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmogaus sieloje.
  • Laimės prigimtis ir pasiekiamumas.
• Pagrindinė tema: Faustiškojo tipo žmogaus nerimas ir nepasitenkinimas. Faustiškasis žmogus – tai nuolat ieškanti, nerimstanti, abejojanti, aukštų idealų siekianti asmenybė, kuriai po kiekvieno noro išsipildymo ar pasiekto tikslo atsiranda naujų troškimų ir siekių. Todėl toks žmogus niekada negali pasiekti visiško ir ilgalaikio pasitenkinimo, jį nuolat kamuoja vidinis alkis ir nerimas. Būtent šis nepasitenkinimas ir troškimas patirti gyvenimo pilnatvę pastūmėja Faustą sudaryti sandėrį su velniu.
• Pirmoji dalies idėja: Centrinė pirmosios dalies ašis – Margaritos tragedija ir Fausto kaltė dėl jos. Kartu atskleidžiami Fausto vidiniai ieškojimai ir jo nusivylimas tradiciniu pažinimu. Faustas negali rasti ilgalaikės laimės santykiuose su Margarita, nes tai reikštų jo dvasinio tobulėjimo sustojimą, atsisakymą amžinųjų gyvenimo prasmės paieškų, kurios yra jo esybės pagrindas.

• Daktaras Henrikas Faustas: Pagrindinis veikėjas, senas mokslininkas, įvaldęs visus to meto mokslus, bet nusivylęs jų teikiamomis žiniomis ir ieškantis tikrosios gyvenimo prasmės bei pilnatvės. Jis yra nerimastingos, maištaujančios dvasios, kupinas prieštaravimų – jame kovoja aukšti dvasiniai siekiai ir žemiškos aistros. Sudaro sandėrį su Mefistofeliu, tikėdamasis patirti tai, ko nesuteikė mokslas.
• Mefistofelis: Šėtonas, velnias, neigimo dvasia. Jis yra ciniškas, ironiškas, protingas, puikiai pažįstantis žmogaus silpnybes ir gebantis jomis manipuliuoti. Jo tikslas – įrodyti Dievui, kad žmogus yra menkas ir lengvai sugundomas, bei laimėti lažybas dėl Fausto sielos. Jis tampa Fausto palydovu ir gundytoju.
• Margarita (Gretchen): Jauna (apie 14 metų), tyra, religinga ir paprasta miestietė mergina, kurią pamilsta atjaunėjęs Faustas. Ji tampa tragiška auka, neatlaikiusi Fausto meilės, visuomenės pasmerkimo ir savo pačios kaltės naštos. Jos paveikslas įkūnija nekaltumą, meilę ir kančią.
• Vagneris: Fausto mokinys, pedantiškas, sausas knygų mokslininkas. Jis patenkintas savo ribotomis žiniomis, aklai tiki knygine išmintimi ir nesupranta Fausto dvasinių ieškojimų. Jis yra kontrastas nerimastingam Faustui.
• Valentinas: Margaritos brolis, kareivis. Doras, tiesmukas, labai rūpinasi šeimos ir sesers garbe. Žūsta dvikovoje su Faustu, gindamas sesers garbę.
• Marta Šverdtlein: Margaritos kaimynė, našlė. Praktiška, savanaudė, veidmainiška moteris, padedanti Mefistofeliui suvesti Faustą su Margarita.

J. V. Gėtės „Faustas“ nagrinėja daugybę sudėtingų filosofinių, moralinių ir egzistencinių temų:

• Pažinimo troškimas ir ribos: Faustas įkūnija amžiną žmogaus troškimą pažinti pasaulį, save ir būties paslaptis. Tačiau jis nusivilia tradiciniu mokslu, kuris, jo manymu, teikia tik sausas, negyvas žinias. Jo kelionė su Mefistofeliu – tai bandymas pažinti pasaulį per tiesioginį patyrimą, jausmus ir aistras. Kūrinys kelia klausimą apie pažinimo galimybes ir ribas, proto ir jausmų santykį.
• Gyvenimo prasmės ieškojimas: Tai pagrindinė drama varomoji jėga. Faustas ieško prasmės įvairiose srityse – moksle, magijoje, meilėje, visuomeninėje veikloje. Kūrinys rodo, kad gyvenimo prasmė nėra lengvai randama, tai nuolatinis procesas, kupinas ieškojimų, klaidų ir atradimų.
• Žmogaus prigimties dvilypumas: Fausto sieloje nuolat kovoja dvi jėgos – dvasinis veržimasis į aukštį, idealą, ir žemiškos aistros, geismai, polinkis į nuodėmę. Šis vidinis konfliktas („Dvi sielos gyvena, ak, mano krūtinėj“) atspindi bendrą žmogiškąją prigimtį, jos prieštaringumą ir sudėtingumą.
• Gėrio ir blogio kova: Kova tarp Dievo ir Mefistofelio dėl Fausto sielos simbolizuoja amžinąją gėrio ir blogio kovą pasaulyje ir žmogaus viduje. Mefistofelis įkūnija blogį, neigimą, griovimą, o Faustas, nors ir klystantis, nuolat ieško gėrio ir tiesos.
• Meilė ir jos pasekmės: Margaritos ir Fausto meilės istorija atskleidžia meilės galią, jos džiaugsmus ir kančias. Tačiau ši meilė, paženklinta Mefistofelio įsikišimo ir Fausto egoizmo, tampa tragiška. Keliama klausimas apie meilės prigimtį, jos ryšį su aistra, atsakomybe ir morale.
• Kaltė, atsakomybė ir atpirkimas: Faustas, siekdamas savo tikslų, padaro daug nuodėmių ir sukelia kančių kitiems (ypač Margaritai ir jos šeimai). Kūrinys nagrinėja kaltės suvokimo, atsakomybės už savo veiksmus ir galimybės atpirkti kaltę problemą. Margaritos istorija rodo, kad atgaila ir tikėjimas gali atnešti išganymą. Fausto likimas taip pat kelia klausimą apie atpirkimo galimybę per nuolatinį siekį ir veiklą.
• Laimės prigimtis: Faustas ieško laimės, kurią galėtų pavadinti „žavia akimirka“. Kūrinys tyrinėja įvairias laimės formas – nuo primityvių malonumų iki dvasinio pasitenkinimo ir tarnystės kitiems. Galiausiai paaiškėja, kad tikroji laimė slypi ne pasyviame mėgavimesi, o aktyvioje, kūrybingoje veikloje ir nuolatiniame veržimesi.

Fausto sandėris su Mefistofeliu

Centrinis pirmosios dalies įvykis – Fausto sandėris su Mefistofeliu. Faustas, nusivylęs mokslu ir gyvenimu, trokšta patirti tikrąją būties pilnatvę, visus džiaugsmus ir kančias. Mefistofelis pasiūlo jam savo paslaugas – tapti jo tarnu žemėje ir parodyti jam visus pasaulio stebuklus bei malonumus. Mainais Faustas pažada savo sielą Mefistofeliui tą akimirką, kai patirs tokį didelį pasitenkinimą, kad panorės ištarti:

Jei mano lūpos kada nors ištartų: „Sustok, akimirka žavi!“ – Gali sukaustyt grandine iš karto, Ir ką tik nori, tą daryt su manimi.

Ši sutartis, patvirtinta Fausto krauju, tampa jo lemtingu pasirinkimu ir kelionės per gyvenimo išbandymus pradžia.

„Faustas“ yra kupinas simbolinių vaizdų ir alegorijų, kurios padeda atskleisti gilesnes kūrinio prasmes:

• Kraujo sutartis: Simbolizuoja neatšaukiamą Fausto pasirinkimą, jo sielos įkeitimą mainais už pažinimą ir patirtį. Kraujas čia – gyvybės ir sielos simbolis.
• Margarita (Gretchen): Įkūnija nekaltumą, tyrumą, nuoširdžią meilę, religingumą. Jos vardas (Margarita – perlas) taip pat turi simbolinę prasmę. Ji tampa „amžinojo moteriškumo“, vedančio į išganymą, simboliu.
• Mefistofelis: Ne tik tradicinis velnias, bet ir neigimo, skepsio, ironijos dvasia. Jis gali būti interpretuojamas kaip Fausto tamsioji pusė, jo vidinis kritikas ir gundytojas.
• Valpurgijos naktis: Simbolizuoja chaotišką, iracionalų, nuodėmingą pasaulį, žemų instinktų ir blogio šėlsmą. Tai tarsi kelionė į pasąmonės gelmes.
• Helenė Gražioji: Antikos grožio, meno ir harmonijos idealo įsikūnijimas. Jos sąjunga su Faustu simbolizuoja klasikos ir romantizmo, senojo ir naujojo pasaulių sintezės siekį.
• Šviesa ir tamsa: Tradiciniai gėrio ir blogio, pažinimo ir nežinojimo simboliai, nuolat kovojantys dramoje.
• Kelionė: Fausto kelionės su Mefistofeliu simbolizuoja žmogaus gyvenimo kelią, kupiną ieškojimų, atradimų, klaidų ir dvasinės evoliucijos.

Gėtės „Faustas“ – vienas sudėtingiausių pasaulio literatūros kūrinių, reikalaujantis iš skaitytojo pastangų ir susikaupimo. Štai keletas priežasčių, kodėl jį skaityti gali būti nelengva, ir patarimai, kaip palengvinti šį procesą:

Kodėl gali būti sudėtinga?

1. Filosofinis gilumas: Drama kupina sudėtingų filosofinių idėjų apie būties prasmę, pažinimą, gėrį ir blogį, žmogaus prigimtį. Šios idėjos dažnai pateikiamos per ilgus monologus, dialogus, simbolius ir alegorijas, kuriuos ne visada lengva iššifruoti.
2. Kultūrinių ir istorinių aliuzijų gausa: Gėtė kūrinyje naudoja daugybę aliuzijų į Bibliją, antikos mitologiją, viduramžių legendas, istorinius įvykius, filosofines sistemas. Be papildomų žinių, šios aliuzijos gali likti nesuprastos ir apsunkinti teksto suvokimą.
3. Struktūros ir žanrų įvairovė: „Faustas“ jungia tragedijos, dramos, poemos, misterijos, farso elementus. Pirmoji ir antroji dalys gerokai skiriasi savo stiliumi ir struktūra. Antroji dalis ypač fragmentiška, epizodiška.
4. Kalbos sudėtingumas (originale ir vertime): Nors skaitome vertimą, Gėtės originalo kalba yra turtinga, poetiška, kupina metaforų ir sudėtingų sintaksinių konstrukcijų. Net ir geri vertimai ne visada gali perteikti visus niuansus.
5. Antrosios dalies abstraktumas: Ypač antroji „Fausto“ dalis yra labai simboliška, alegoriška, joje mažai tradicinio siužeto. Tai labiau idėjų drama, reikalaujanti intelektualinių pastangų.

Kaip palengvinti skaitymą ir supratimą?

1. Nesitikėkite viską suprasti iš pirmo karto: „Faustas“ – tai kūrinys, prie kurio galima grįžti daug kartų ir kaskart atrasti ką nors naujo. Pirmą kartą skaitant, svarbu susidaryti bendrą vaizdą apie siužetą, pagrindinius veikėjus ir keliamas problemas.
2. Naudokitės komentarais ir paaiškinimais: Daugelis „Fausto“ leidimų (ypač skirtų mokyklai ar studijoms) pateikiami su išsamiais komentarais, paaiškinančiais sudėtingesnes vietas, aliuzijas, simbolius. Būtinai jais naudokitės.
3. Susipažinkite su pagrindinėmis legendos apie Faustą versijomis: Gėtė rėmėsi senesnėmis legendomis apie daktarą Faustą, sudariusį sutartį su velniu. Žinios apie šias legendas padės geriau suprasti kūrinio kontekstą.
4. Domėkitės Apšvietos epochos ir Romantizmo idėjomis: Šių epochų filosofinės ir meninės idėjos atsispindi „Fauste“. Jų išmanymas padės geriau suvokti autoriaus pasaulėžiūrą.
5. Skaitykite lėtai ir apmąstydami: Nesistenkite „prabėgti“ teksto. Stabtelėkite ties svarbesnėmis vietomis, monologais, dialogais, bandykite suprasti jų prasmę. Galite pasižymėti neaiškias vietas ar kylančius klausimus.
6. Atkreipkite dėmesį į pasakotojo (autoriaus) poziciją: Nors drama parašyta dialogais, Gėtės požiūris dažnai atsiskleidžia per prologus, kai kurių veikėjų (pvz., Dievo) žodžius, bendrą kūrinio nuotaiką.
7. Diskutuokite: Jei įmanoma, aptarkite kūrinį su mokytoju, draugais ar kitais skaičiusiais žmonėmis. Skirtingos nuomonės ir interpretacijos gali padėti geriau suprasti kūrinio daugiasluoksniškumą.
8. Pradėkite nuo pirmosios dalies: Ji yra siužetiškesnė ir lengviau suprantama. Tik gerai įsigilinę į ją, galite bandyti imtis sudėtingesnės antrosios dalies (arba jos fragmentų).

Svarbiausia – nebijoti šio kūrinio sudėtingumo ir priimti jį kaip intelektualinį iššūkį bei galimybę praturtinti savo dvasinį pasaulį.

J. V. Gėtės „Faustas“ – tai neišsemiamas šaltinis argumentams ir pavyzdžiams įvairiomis temomis rašomuose rašiniuose. Štai keletas idėjų:

1. Amžinųjų vertybių ir gyvenimo prasmės ieškojimas literatūroje:

   • Argumentas: Faustas įkūnija nuolat ieškančią, nerimstančią žmogaus dvasią, kuri negali pasitenkinti ribotu pažinimu ar žemiškais malonumais, o siekia suvokti būties esmę.
   • Pavyzdžiai: Fausto nusivylimas mokslu („Ir nieko nežinau, kaip ir anksčiau!“), jo sandėris su Mefistofeliu kaip desperatiškas bandymas patirti gyvenimo pilnatvę, jo nuolatinis veržimasis pirmyn net ir klystant. Galutinis jo atradimas, kad prasmė slypi veikloje dėl kitų.

2. Gėrio ir blogio kova žmogaus sieloje ir pasaulyje:

   • Argumentas: „Faustas“ vaizduoja amžiną kovą tarp dieviškojo prado žmoguje (siekio tobulėti, kurti, mylėti) ir demoniškų pagundų (egoizmo, geismų, destrukcijos), kurias įkūnija Mefistofelis.
   • Pavyzdžiai: Fausto vidinis dvilypumas („Dvi sielos gyvena, ak, mano krūtinėj“). Mefistofelio gundymai ir Fausto moraliniai svyravimai. Margaritos tragedija kaip gėrio ir blogio susidūrimo pasekmė. Fausto galutinis išganymas kaip gėrio pergalės viltis.

3. Meilės tema literatūroje (kurianti ir griaunanti meilės galia):

   • Argumentas: Fausto ir Margaritos meilės istorija atskleidžia ir tyrą, taurų jausmą, ir pražūtingą aistrą, vedančią į nuodėmę ir tragediją.
   • Pavyzdžiai: Lyriškos meilės scenos sode. Margaritos tyrumas ir atsidavimas. Fausto egoizmas ir neatsakingumas, Mefistofelio intrigos, griaunančios meilę. Tragiškos pasekmės: motinos, brolio, kūdikio mirtis, Margaritos pamišimas ir pasmerkimas. Tačiau meilė (per „amžinąjį moteriškumą“) galiausiai tampa ir Fausto išganymo sąlyga.

4. Pažinimo ir kūrybos tema literatūroje:

   • Argumentas: Kūrinys kelia klausimą apie pažinimo ribas, mokslo ir intuicijos santykį, kūrybos prasmę ir atsakomybę.
   • Pavyzdžiai: Fausto nusivylimas knyginiu mokslu. Jo siekis pažinti pasaulį per magiją, patirtį, jausmus. Antrojoje dalyje – jo kūrybinė veikla (popierinių pinigų sukūrimas, Helenos atgaivinimas, žemės sausinimo projektas), kuri, nors ir didinga, nėra vienareikšmiškai teigiama ir turi savo kainą (Filomeno ir Baukidės tragedija).

5. Asmenybės laisvės ir atsakomybės problema:

   • Argumentas: Faustas, siekdamas neribotos laisvės ir pažinimo, sudaro sandėrį su velniu, tačiau tai jam užkrauna didžiulę atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes.
   • Pavyzdžiai: Fausto laisvas apsisprendimas sudaryti sutartį. Jo moraliniai pasirinkimai ir jų pasekmės Margaritos likimui. Kaltės suvokimas ir bandymas prisiimti atsakomybę (nors ir pavėluotai) gelbstint Margaritą. Galutinis jo veiklos įvertinimas per nuolatinį veržimąsi.

6. Maištaujančios asmenybės paveikslas literatūroje:

   • Argumentas: Faustas yra maištininkas, nepripažįstantis autoritetų, nusistovėjusių normų, nuolat ieškantis ir abejojantis. Jo maištas nukreiptas prieš ribotą žmogiškąjį pažinimą, prieš visuomenės sustabarėjimą, prieš Dievo nustatytą tvarką (iš pradžių).
   • Pavyzdžiai: Jo kritiškas požiūris į mokslą ir religiją. Sandėris su Mefistofeliu kaip maišto aktas. Jo nuolatinis nepasitenkinimas ir veržimasis į naujas patirtis.

Naudodami šiuos argumentus ir juos pagrįsdami konkrečiomis citatomis bei epizodais iš „Fausto“, galite parašyti įtaigius ir gilius literatūrinius rašinius.

J. V. Gėtės „Faustas“ – tai dviejų dalių filosofinė tragedija, kurios centre – nerimastingos sielos mokslininko Fausto kelionė per pažinimo aukštumas ir žmogiškųjų aistrų gelmes.

Prologai: kūrinio užuomazgos

Drama prasideda dviem esminiais prologais, kurie nustato pagrindinius kūrinio tonus ir konfliktus:

• Prologas teatre: Čia diskutuojama apie meno prigimtį ir tikslus. Teatro Direktorius siekia žiūrovus linksminančio ir pelningo spektaklio, Poetas – amžinų vertybių ir gilaus meno, o Komikas siūlo juoką ir gyvenimišką tiesą. Šis pokalbis tarsi nurodo paties „Fausto“ daugiasluoksniškumą – kūrinys siekia ir filosofinių aukštumų, ir žemiškų aistrų vaizdavimo, ir satyros. Tai tarsi autoriaus manifestas, parodantis, kad drama apims įvairius žanrus ir temas.

• Prologas danguje: Veiksmas persikelia į dangų, kur vyksta lemtingas pokalbis tarp Dievo ir Mefistofelio. Mefistofelis, kaip neigimo dvasia, niekina žmogų, laikydamas jį menku, nuolat klystančiu ir savo proto netinkamai naudojančiu padaru: „Žmogus – žiogas ilgašonis: / Pašokinėjęs padainuos / Ir vėl į mėšlą lenda pasislėpt.“ Jo požiūris į žmogų yra ciniškas ir pašaipus. Dievas, priešingai, tiki žmogaus kūrybinėmis galiomis, jo viduje glūdinčia dieviška kibirkštimi ir gebėjimu siekti tiesos, nors ir per klaidas bei kančias. Jis iškelia savo tarną Faustą kaip pavyzdį nerimstančios, ieškančios dvasios. Mefistofelis meta iššūkį Dievui ir susilažina, kad sugebės Faustą nuvesti klystkeliais, priversti jį atsisakyti savo aukštų siekių ir pasitenkinti žemiškais malonumais. Dievas priima lažybas, leisdamas Mefistofeliui gundyti Faustą, nes tiki, kad „kilni dvasia, nors ir klaidžiodama tamsybėj, / Teisingą kelią visados atras.“ Šios lažybos tampa pagrindine dramos varomąja jėga, nulemiančia Fausto likimą ir visus tolimesnius įvykius. Šis prologas kelia fundamentalius klausimus apie žmogaus prigimtį, jo laisvą valią, gėrio ir blogio kovą pasaulyje ir žmogaus sieloje.

Pirmoji dalis: Fausto asmeninė drama ir Margaritos tragedija

Pirmoji dramos dalis koncentruojasi į Fausto vidinius ieškojimus, jo sandėrį su Mefistofeliu ir tragišką meilės istoriją su Margarita.

Naktis (Fausto kambarys): Dvasinė krizė ir nusivylimas mokslu

Pirmoji scena nukelia į viduramžių mokslininko daktaro Fausto darbo kambarį. Jis, apsuptas knygų, mokslinių instrumentų ir alchemijos reikmenų, išgyvena gilią dvasinę krizę. Faustas yra įvaldęs visus to meto mokslus – filosofiją, teisę, mediciną, teologiją – tačiau jaučiasi nusivylęs, nes knyginės žinios neatvėrė jam pasaulio esmės ir gyvenimo prasmės: „Deja, studijavau aš filosofiją, / Teisę ir mediciną, / Ir, vargas man, teologiją – / Ir visa tai karštai, uoliai! / Ir štai stoviu aš, vargšas kvailys, / Ir nieko nežinau, kaip ir anksčiau!“ Jis suvokia, kad jo sukauptos žinios yra bergždžios, nepajėgios nei jam pačiam suteikti laimės, nei padėti kitiems žmonėms. Šis nusivylimas mokslu ir savimi veda jį prie ribinių būsenų.

Siekdamas pažinti gamtos paslaptis ir patirti gyvenimo pilnatvę, Faustas griebiasi magijos. Jis bando išsikviesti Žemės Dvasią, tikėdamasis, kad ši atskleis jam būties paslaptis. Tačiau pasirodžiusi Dvasia jį atstumia kaip nevertą, per menką bendrauti su aukštesnėmis, kosminėmis jėgomis: „Tu prilygsti dvasiai, kurią supranti, / O ne man!“ Šis susidūrimas dar labiau sustiprina Fausto neviltį ir menkavertiškumo jausmą.

Netikėtai pasirodo jo mokinys Vagneris – tipiškas sausas, pedantiškas knygų mokslininkas, patenkintas savo paviršutiniškomis žiniomis ir visiškai nesuprantantis Fausto dvasinių kančių bei gilių ieškojimų. Jų dialogas atskleidžia du skirtingus požiūrius į mokslą ir pažinimą: Vagneris vertina knyginę išmintį, praeities autoritetus ir kantrų žinių kaupimą, o Faustas trokšta gyvo patyrimo, tiesioginio ryšio su pasauliu ir būties esmės suvokimo. Faustas atšiauriai atstumia Vagnerį, vadindamas jį „vargšu kirminu“, besikapstančiu senose knygose ir nematančiu tikrojo gyvenimo.

Likęs vienas, Faustas apimtas visiškos nevilties svarsto apie savižudybę, ketindamas išgerti nuodų taurę. Tačiau jį sustabdo Velykų varpų gausmas ir choro giesmės, primenančios jam vaikystės tikėjimą ir gyvenimo džiaugsmą. Šis momentas simbolizuoja trumpą atokvėpį jo dvasinėje krizėje, bet neišsprendžia jo vidinių problemų. Epizodas atskleidžia Apšvietos epochos žmogaus dramą – proto ir jausmų konfliktą, nusivylimą racionaliuoju pažinimu ir amžinąjį gyvenimo prasmės ieškojimą.

Prie miesto vartų: Susidūrimas su liaudimi ir vidinis dvilypumas

Velykų rytą Faustas su Vagneriu išeina pasivaikščioti už miesto vartų, kur linksminasi švenčianti liaudis. Paprasti miestiečiai ir valstiečiai rodo Faustui didelę pagarbą, dėkoja jam ir jo tėvui už pagalbą maro epidemijos metu. Šis liaudies pripažinimas trumpam sušildo Fausto širdį, tačiau jis jaučiasi svetimas šiai paprastai, nesudėtingai linksmybei. Jį slegia mintys apie savo žinių menkumą ir tikrąjį (ne)gebėjimą padėti žmonėms, nes anksčiau, gydydami žmones, jie su tėvu dažnai labiau pakenkdavo nei padėdavo.

Pokalbyje su Vagneriu Faustas atskleidžia savo vidinį dvilypumą – jame tarsi kovoja dvi sielos: viena, prisirišusi prie žemės, jos malonumų ir žmogiškųjų jausmų, ir kita, nerimastinga, veržli į aukštį, į begalinį pažinimą, į antžmogiškus siekius: „Dvi sielos gyvena, ak, mano krūtinėj, / Ir viena nuo kitos atskirtos jos veržias! / Viena geidulingai į žemę įsikibus / Geidžia su kūnu susiliet; / O kita iš dulkių veržias galingai / Į protėvių aukštas sritis.“ Šis vidinis konfliktas yra viena pagrindinių Fausto charakterio ypatybių ir jo dramos variklių.

Grįžtant namo, Faustas pastebi paskui juos keistai sekantį juodą pudelį. Šuo elgiasi paslaptingai, sukasi ratais aplink juos, ir Faustui kyla įtarimas, kad tai gali būti ne paprastas gyvūnas, o įsikūnijusi piktavališka jėga. Nepaisant Vagnerio racionalių paaiškinimų, Faustas nusprendžia parsivesti šunį namo. Šis epizodas yra tarsi įžanga į Mefistofelio pasirodymą ir lemtingą sandėrį.

Fausto darbo kambarys: Mefistofelio pasirodymas

Grįžęs į savo niūrų darbo kambarį, Faustas bando nusiraminti versdamas iš graikų kalbos Evangeliją pagal Joną, ieškodamas atsakymų į savo dvasinius klausimus. Jam bedirbant, parsivestas pudelis pradeda elgtis vis keisčiau – urzgia, loja, didėja. Faustas, įtardamas piktosios dvasios buvimą, panaudoja magiškus užkeikimus. Galiausiai iš šuns miglos išsineria Mefistofelis, pasirodęs kaip keliaujantis scholastas (viduramžių studentas ar mokslininkas).

Prasideda pirmasis Fausto ir Mefistofelio dialogas, kuriame atsiskleidžia jų skirtingos prigimtys. Mefistofelis prisistato kaip „dalis tos jėgos, / Kuri amžinai bloga geidžia / Ir amžinai gera padaro“ ir kaip „dvasia, kuri amžinai neigia“. Jis yra neigimo, griovimo, chaoso dvasia, skeptiškai žvelgianti į pasaulį, žmogų ir Dievo kūriniją. Faustas, nors ir nustebęs bei kiek išsigandęs, rodo intelektualinį smalsumą ir norą bendrauti su šia paslaptinga, demoniška būtybe, tikėdamasis iš jos gauti tai, ko nesuteikė mokslas.

Mefistofelis nori išeiti, tačiau jį sulaiko ant slenksčio Fausto nupiešta pentagrama (magiškas ženklas). Mefistofelis, pasinaudojęs savo galiomis ir iškvietęs dvasias (žiurkes, kurios pragraužia pentagramos kampą), užmigdo Faustą ir pasprunka. Šis pirmasis susidūrimas parodo Mefistofelio klastą, jo gebėjimą manipuliuoti ir Fausto pažeidžiamumą prieš antgamtines jėgas.

Fausto darbo kambarys II: Lemtingas sandėris

Kitą kartą Mefistofelis apsilanko pas Faustą jau prabangiai apsirengęs, kaip kilmingas ponas. Jis siūlo Faustui savo paslaugas – tapti jo tarnu žemėje, parodyti jam visus pasaulio malonumus, patenkinti visus jo troškimus ir atskleisti gyvenimo pilnatvę. Mainais už tai Faustas turės atiduoti savo sielą Mefistofeliui po mirties, „tenai, anapus“.

Faustas, nusivylęs savo ankstesniu asketišku ir knyginiu gyvenimu, trokštantis patirti tikrąją būties pilnatvę, veiklos džiaugsmą ir kančią, sutinka su Mefistofelio pasiūlymu. Jis netiki, kad Mefistofelis sugebės jam suteikti tokį pasitenkinimą, kuris priverstų jį norėti sustabdyti akimirką. Todėl jis drąsiai sudaro sandėrį, patvirtindamas jį savo krauju:

Jei mano lūpos kada nors ištartų: „Sustok, akimirka žavi!“ – Gali sukaustyt grandine iš karto, Ir ką tik nori, tą daryt su manimi.

Šis sandėris yra centrinis pirmosios dalies įvykis, nulemiantis visą tolesnę Fausto kelionę. Tai ne tik paprastas susitarimas, bet ir filosofinis ginčas apie gyvenimo prasmę, laimę ir žmogaus galimybes. Faustas siekia ne tik malonumų, bet ir gilesnio patyrimo, nori „aprėpti visą žmonijos būtį“. Mefistofelis, savo ruožtu, tiki, kad žmogus yra ribotas ir jo troškimai galiausiai pasitenkins žemiškais dalykais.

Auerbacho rūsys Leipcige: Pirmasis bandymas suvilioti

Pradėdamas vykdyti sutartį, Mefistofelis nusprendžia Faustui parodyti „mažąjį pasaulį“ – primityvius, grubius malonumus. Jis atsiveda Faustą į Auerbacho rūsį Leipcige – triukšmingą studentų smuklę, kurioje linksminasi grupė girtų jaunuolių. Jie dainuoja vulgarokas dainas, tyčiojasi vieni iš kitų ir giriasi savo abejotinais nuotykiais.

Faustas jaučiasi svetimas ir nejaukiai šioje grubioje, primityvioje aplinkoje. Jam nepatinka tuščios linksmybės ir studentų bukumas. Mefistofelis, norėdamas padaryti įspūdį ir pašiepti studentų „gyvuliškumą“, pasinaudoja magija: išgręžia iš medinio stalo skirtingų rūšių vyno. Kai vynas išsilieja ir pavirsta liepsna, išsigandę studentai puola Mefistofelį, manydami, kad jis burtininkas ir nori juos nunuodyti. Mefistofelis, pasinaudojęs kitu užkeikimu, juos apgauna – studentams pasirodo, kad jie yra vynuogyne ir, užuot puolę Mefistofelį, pjausto vieni kitiems nosis, manydami, kad tai vynuogių kekės. Galiausiai iliuzija išsisklaido, jie atsipeikėja rūsyje, o Faustas su Mefistofeliu dingsta.

Šis epizodas parodo žemų, kūniškų malonumų tuštumą ir tai, kad jie negali patenkinti Fausto dvasinių ieškojimų. Faustas lieka abejingas tokiai „laimei“. Mefistofelis čia atskleidžia savo gebėjimą manipuliuoti žmonėmis ir kurti apgaulingas iliuzijas.

Raganos virtuvė: Jaunystės eleksyras ir grožio idealas

Kadangi pirmasis bandymas suvilioti Faustą nepavyko, Mefistofelis imasi kitos strategijos. Jis nuveda Faustą į raganos virtuvę, tikėdamasis, kad stebuklingas jaunystės eleksyras pažadins Fauste žemiškas aistras ir geismus. Raganos virtuvė vaizduojama kaip chaotiška, absurdiška ir šlykšti vieta, kurioje šeimininkauja keisti gyvūnai – katės patinai (markatai), kurie maišo viralą didžiuliame katile ir kalbasi nesąmones. Faustas su pasibjaurėjimu stebi šią aplinką, kuri jam atrodo kaip „beprotybės viršūnė“.

Pasirodo pati ragana. Ji atpažįsta Mefistofelį, nors šis ir apsimeta kilmingu ponu. Mefistofelis grubiai pareikalauja jaunystės gėrimo Faustui. Kol ragana burtais ir užkeikimais ruošia stebuklingą eleksyrą, Faustas magiškame veidrodyje pamato nuostabaus grožio moters paveikslą (tai aliuzija į Antikos grožio idealą – Helenę). Šis reginys jį sužavi, sukelia stiprų geismą ir grožio ilgesį.

Išgėręs stebuklingą gėrimą, Faustas fiziškai atjaunėja ir tampa kupinas aistringų troškimų bei noro mylėti. Raganos virtuvės epizodas simbolizuoja iracionalų, magišką pasaulį, kuris kontrastuoja su Fausto intelektualiniais siekiais, bet kartu ir pažadina jo juslinę prigimtį. Tai Fausto transformacijos momentas – iš seno, nusivylusio mokslininko jis virsta jaunu, aistrų valdomu vyru.

Gatvė: Pirmasis susitikimas su Margarita ir meilės gimimas

Atjaunėjęs Faustas, lydimas Mefistofelio, gatvėje pamato jauną, kuklią ir dorą miestietę merginą – Margaritą (Gretchen), grįžtančią iš bažnyčios po išpažinties. Ją iškart pakeri jos grožis, jaunystė ir akivaizdus tyrumas. Apimtas staigios ir stiprios aistros, Faustas bando ją užkalbinti, siūlydamas palydėti. Tačiau Margarita, būdama kukli ir gerai išauklėta, trumpai ir ryžtingai jį atstumia, pareikšdama, kad ji „nei panelė, nei gražuolė“ ir pati ras kelią namo.

Šis Margaritos atsakas tik dar labiau įkaitina Fausto geismą. Jis reikalauja, kad Mefistofelis padėtų jam bet kokia kaina suvilioti šią merginą iki vakaro. Mefistofelis iš pradžių dvejoja, teigdamas, kad Margarita yra pernelyg tyra ir nekalta, kad jos siela nepavaldi jo įtakai. Tačiau, spaudžiamas įsiaudrinusio Fausto, kuris grasina nutraukti sandėrį, Mefistofelis sutinka padėti, nors ir su tam tikromis išlygomis.

Šis trumpas, bet lemtingas susitikimas gatvėje tampa Fausto ir Margaritos meilės istorijos pradžia. Tai meilė iš pirmo žvilgsnio, tačiau Fausto jausmai čia labiau primena geismą, pažadintą jaunystės eleksyro, o ne gilų dvasinį ryšį. Margarita, priešingai, įkūnija nekaltumą, kuklumą ir religingumą, kuris vėliau bus tragiškai pažeistas.

Vakaras: Gundymas papuošalais Margaritos kambarėlyje

Mefistofelis su Faustu slapta įsibrauna į tuščią Margaritos kambarėlį. Faustas, apžiūrinėdamas kuklią ir tvarkingą merginos buveinę, jaučia prieštaringus jausmus: jį traukia Margaritos tyrumas ir paprastumas, tačiau kartu jį graužia sąžinė dėl būsimo gundymo. Jis net svarsto, ar verta tęsti šį sumanymą. Mefistofelis, matydamas Fausto svyravimus, pašaipiai komentuoja jo jausmus ir skubina veikti. Jis palieka kambaryje prabangią skrynelę su brangiais papuošalais (vėriniais, auskarais, segėmis), tikėdamasis, kad šios materialinės gėrybės suvilios jauną ir neturtingą merginą.

Grįžusi namo, Margarita pajunta keistą nerimą ir slogią nuotaiką kambaryje. Dainuodama dainą apie karalių ir blusą (aliuzija į tuštybę ir laikinumą), ji tvarkosi ir netikėtai randa paslėptą skrynelę. Ji nustemba ir džiaugiasi radiniu, pasimatuoja papuošalus ir žavisi savo atvaizdu veidrodyje. Ji svarsto, kam galėtų priklausyti tokie brangūs daiktai, ir apgailestauja, kad ji, būdama neturtinga, negali sau leisti tokios prabangos. Papuošalai sužadina jos moterišką tuštybę ir norą būti gražiai.

Šis epizodas atskleidžia Mefistofelio gundymo strategiją – jis bando paveikti Margaritą per jos žmogiškąsias silpnybes: smalsumą, norą puoštis, potraukį prabangai. Papuošalai tampa pagundos simboliu, o Margaritos reakcija rodo jos vidinę kovą tarp tyrumo ir žemiškų troškimų.

Alėjoje: Antroji skrynelė ir Martos įtraukimas į pinkles

Margaritos motina, būdama labai religinga ir prietaringa, aptinka papuošalus. Įtardama, kad jie įgyti nedorai ar net yra velnio siųsti, ji pasikviečia kunigą. Kunigas, pamatęs brangenybes, jas konfiskuoja bažnyčios naudai, teigdamas, kad „kas bažnyčiai atitenka, tas gerai virškinama“. Margarita liūdi praradusi papuošalus.

Faustas, sužinojęs apie tai iš Mefistofelio, pyksta ir reikalauja naujų dovanų Margaritai. Mefistofelis, matydamas Fausto įkarštį, pažada parūpinti naują, dar brangesnę skrynelę su papuošalais. Kartu jis sugalvoja naują planą – įtraukti į gundymo procesą Margaritos kaimynę Martą Šverdtlein, našlę, kurią Mefistofelis apibūdina kaip patyrusią ir lengvai paveikiamą moterį, galinčią tapti sąvadautoja.

Ši scena parodo, kaip Mefistofelis nuosekliai rezga savo intrigas, prisitaikydamas prie aplinkybių ir išnaudodamas žmonių silpnybes. Religijos ir bažnyčios vaidmuo čia taip pat parodomas dviprasmiškai – kunigas, užuot padėjęs Margaritai, pasisavina jos turtą. Faustas vis labiau tampa priklausomas nuo Mefistofelio ir jo pagalbos siekiant savo tikslų.

Kaimynės namai: Margarita, Marta ir Mefistofelio melagystės

Margarita, radusi antrąją, dar prabangesnę papuošalų skrynelę, nedrįsta jos rodyti motinai ir pasipasakoja kaimynei Martai. Marta, būdama praktiška ir nelabai morali moteris, pataria Margaritai slėpti papuošalus nuo motinos, jais puoštis slapta ir mėgautis. Ji pati žavisi brangenybėmis ir skatina Margaritos tuštybę.

Tuo metu pas Martą netikėtai apsilanko Mefistofelis. Jis prisistato kaip keliautojas ir praneša Martai melagingą žinią, kad jos vyras mirė tolimame krašte (Paduvoje), nepalikęs jai jokio turto ir prieš mirtį prašęs tik vienos mišios už savo sielą. Marta, išgirdusi šią žinią, apsimeta liūdinti ir piktinasi vyro neištikimybe bei neatsakingumu, tačiau iš tiesų ji, regis, džiaugiasi atsikračiusi nemylimo ir ją apleidusio sutuoktinio. Ji labiau rūpinasi, ar vyras nepaliko kokio nors palikimo, nei jo pačiu.

Mefistofelis, matydamas Martos reakciją, pasiūlo jai oficialiai patvirtinti vyro mirtį, kad ji galėtų vėl tekėti. Tam reikalingi du liudininkai. Vienu liudininku jis pasisiūlo būti pats, o kaip antrą siūlo pakviesti „kilnų jaunuolį“ (Faustą), kuris neva taip pat matė Martos vyro mirtį. Mefistofelis suplanuoja susitikimą vakare Martos sode ir paprašo, kad ten būtų ir Margarita. Marta, tikėdamasi naudos sau ir galbūt suvedusi Margaritą su turtingu jaunikaičiu, noriai sutinka.

Šis epizodas ryškiai atskleidžia Martos charakterį – ji veidmainiška, savanaudė, materialistė, lengvai pasiduodanti Mefistofelio manipuliacijoms. Mefistofelis čia pasirodo kaip meistriškas melagis ir intrigantas, gebantis išnaudoti žmonių silpnybes (Martos godumą, Margaritos naivumą) savo tikslams pasiekti. Margarita, nors ir nedrąsiai, įtraukiama į šias pinkles.

Gatvė II: Fausto dvejonės ir Mefistofelio įtikinėjimai

Faustas su Mefistofeliu aptaria būsimą susitikimą Martos sode. Faustas nerimauja ir abejoja, ar jam dera meluoti ir apgaudinėti, liudijant netikrą Martos vyro mirtį. Jį graužia sąžinė. Tačiau Mefistofelis ciniškai jį įtikina, kad toks melas yra menkniekis, palyginti su didžiaisiais pasaulio melais, ir kad tikslas (suvilioti Margaritą) pateisina priemones. Jis teigia, kad Faustas, būdamas mokslininkas, ir pats dažnai kalbėjo apie dalykus, kurių gerai neišmanė, tad ir dabar neturėtų pernelyg skrupulingai vertinti savo žodžių.

Mefistofelis taip pat abejoja, ar Faustas sugebės nuoširdžiai ir įtikinamai prisipažinti meilę Margaritai, įtardamas, kad jo jausmai yra labiau paviršutiniška aistra, o ne tikra meilė. Faustas, supykęs dėl tokių abejonių, karštai tvirtina, kad jo jausmai gilūs ir tikri, ir kad jis pasiryžęs kalbėti apie amžiną meilę ir ištikimybę.

Ši scena parodo gilėjantį Fausto moralinį kompromisą. Jis, nors ir jausdamas sąžinės priekaištus, pasiduoda Mefistofelio įtakai ir sutinka dalyvauti apgaulėje. Jo karšti žodžiai apie meilę skamba kiek dirbtinai, tarsi jis pats bandytų įtikinti save savo jausmų tikrumu. Mefistofelis čia veikia kaip Fausto sąžinės tildytojas ir gundytojas į vis didesnes nuodėmes.

Sodas: Lemtingas meilės prisipažinimas

Vakare Martos sode įvyksta suplanuotas susitikimas. Kol Mefistofelis užima Martos dėmesį, pasakodamas jai apie savo keliones ir pašiepdamas santuokinį gyvenimą, Faustas lieka dviese su Margarita. Jie vaikštinėja po sodą, tarp gėlių, romantiškoje prieblandos atmosferoje.

Faustas, padrąsintas Mefistofelio ir apimtas stiprių jausmų, prisipažįsta Margaritai meilę. Margarita, nors ir drovisi ir jaučiasi nevertą tokio kilnaus pono dėmesio, atsako jam tuo pačiu. Ji pasakoja apie savo paprastą, bet sunkų gyvenimą: apie mirusią sesutę, kurią ji labai mylėjo ir prižiūrėjo, apie rūpinimąsi namais ir sergančia motina. Jos pasakojimas atskleidžia jos jautrią sielą, darbštumą ir pasiaukojimą. Faustas žavisi jos tyrumu, paprastumu ir nuoširdumu. Jis bučiuoja jos ranką, o Margarita žaismingai nuskina ramunės žiedą ir buria „myli – nemyli“. Ramunė patvirtina Fausto meilę.

Ši scena yra viena lyriškiausių ir jausmingiausių dramos epizodų. Joje vaizduojama meilės gimimas, kupinas romantikos, švelnumo ir jaunatviško jausmingumo. Tačiau ši idilė jau paženklinta apgaulės ir artėjančios tragedijos nuojautos. Sodas, tradiciškai laikomas meilės ir rojaus simboliu, čia tampa ir gundymo vieta.

Namelis sode: Pirmasis bučinys ir nerami laimė

Faustas su Margarita, ieškodami vienumos, pasislepia mažame namelyje sode. Čia, apimti stiprių jausmų, jie pirmą kartą pasibučiuoja. Šis bučinys simbolizuoja jų meilės kulminaciją ir kartu lemtingą žingsnį link nuodėmės.

Jų romantišką akimirką grubiai nutraukia Mefistofelis, pasibelsdamas į duris ir pranešdamas, kad jau vėlu ir laikas eiti. Faustas ir Margarita nenoriai išsiskiria, pažadėdami vėl kuo greičiau susitikti.

Po šio susitikimo Margarita jaučiasi sutrikusi ir laiminga kartu. Ji nesupranta, kodėl toks protingas, išsilavinęs ir kilmingas vyras kaip Faustas galėjo pamilti ją, paprastą, neišsilavinusią miestietę: „O Dieve! Kaip tas žmogus viską žino! / Stoviu prieš jį ir jaučiuos / Lyg kvaila vištelė, / Ir nežinau, ką jis randa manyje.“ Jos žodžiuose atsispindi ir socialinių skirtumų suvokimas, ir naivus tikėjimas meilės galia.

Šis epizodas pabrėžia meilės svaigulį, bet kartu ir jos trapumą bei pavojus. Mefistofelis nuolat veikia kaip ardytojas, neleidžiantis tyriems jausmams ramiai skleistis ir vedantis veikėjus link pražūties.

Ola miške: Fausto dvasiniai apmąstymai ir Mefistofelio pašaipa

Praėjus kuriam laikui, Faustas vienas slepiasi miško oloje, ieškodamas ramybės ir bandydamas apmąstyti savo jausmus bei poelgius. Jis žavisi gamtos didybe, jaučia su ja gilų dvasinį ryšį ir dėkoja Žemės Dvasiai už suteiktą galimybę pažinti gamtos paslaptis ir patirti stiprius jausmus. Jis tarsi bando grįžti prie savo ankstesnių idealų, prie dvasinio pažinimo.

Tačiau jo vienatvę ir apmąstymus nutraukia pasirodęs Mefistofelis. Savo ironiškomis, ciniškomis pastabomis jis griauna Fausto idilišką nuotaiką ir dvasingus siekius. Mefistofelis pašiepia Fausto „antžmogišką džiaugsmą“ gamtoje, primindamas jam apie jo žemiškus geismus ir apie Margaritą, kuri jo laukia, ilgisi ir liūdi. Jis kursto Fausto aistrą, skatindamas jį grįžti pas mylimąją ir tęsti meilės romaną, teigdamas, kad toks ilgas atsiskyrimas gali pakenkti jų santykiams.

Fausto viduje vėl įsiplieskia kova tarp dvasinių siekių ir žemiškų aistrų. Nors jis ir bando atsispirti Mefistofelio įtakai, šis sugeba jį paveikti, primindamas apie Margaritos kančias ir jo paties troškimus.

Šis epizodas atskleidžia gilų Fausto vidinį konfliktą. Gamta jam teikia dvasinę atgaivą, tačiau jis nebepajėgia visiškai atsiriboti nuo žemiškų pagundų, kurias nuolat kursto Mefistofelis. Mefistofelis čia pasirodo kaip vidinis Fausto demonas, žadinantis jo tamsiąją, juslinę prigimties pusę ir neleidžiantis pasiekti dvasinės ramybės.

Margaritos kambarėlis: Margaritos meilės kančia ir ilgesys

Margarita, likusi viena savo kambarėlyje, verpia prie ratelio ir dainuoja liūdną, ilgesingą dainą apie prarastą ramybę ir Fausto ilgesį: „Širdis man plyšta, / Ramybės nebėra; / Jos niekad nesurasiu, / Niekad, niekados!“ Jos daina – tai nuoširdus ir jaudinantis jos vidinės būsenos atspindys. Ji negali užmiršti Fausto, jos gyvenimas be jo tapo tuščias, liūdnas ir pilnas nerimo. Kiekvienas daiktas, kiekviena smulkmena primena jai mylimąjį. Ji trokšta vėl jį pamatyti, pajusti jo artumą, jo bučinius.

Ši trumpa, bet labai emocinga scena atskleidžia Margaritos meilės gilumą ir jos kančią dėl išsiskyrimo. Ji, skirtingai nei Faustas, visiškai atsiduoda savo jausmams, ir meilė jai tampa viso gyvenimo prasme. Jos paveikslas čia įgauna tragiškos, pasmerktos meilės aukos bruožų.

Martos sodas: Pokalbis apie tikėjimą ir lemtingi migdomieji

Faustas vėl susitinka su Margarita Martos sode. Margarita, būdama nuoširdžiai religinga, klausinėja Faustą apie jo tikėjimą, apie jo santykį su Dievu ir Bažnyčia. Faustas atsakinėja išsisukinėdamas, dviprasmiškai. Jis teigia, kad tikėjimas yra gilus vidinis jausmas, o ne formalus dogmų laikymasis ar bažnytinių ritualų atlikinėjimas. Jo panteistinės pažiūros (Dievo matymas visoje gamtoje) nesuprantamos ir nepriimtinos Margaritai, kuri laikosi tradicinio krikščioniško tikėjimo. Ji jaučia, kad Faustas nėra toks religingas kaip ji, ir tai ją neramina, kelia abejonių dėl jų santykių ateities.

Margarita taip pat atvirai išsako savo nepasitenkinimą ir baimę Mefistofelio atžvilgiu. Ji intuityviai jaučia jo blogą įtaką, jo demonišką prigimtį ir nemėgsta jo buvimo šalia. Faustas bando ją nuraminti, teisindamas Mefistofelį kaip šiek tiek keistą, bet nekenksmingą draugą.

Pokalbio pabaigoje Faustas, degdamas aistra ir noru praleisti naktį su Margarita, įtikina ją duoti savo motinai stiprių migdomųjų lašų, kad ši kietai įmigtų ir netrukdytų jų pasimatymui. Margarita, nors ir apimta baimės ir sąžinės priekaištų, negali atsispirti mylimojo prašymui ir sutinka. Ji visiškai pasitiki Faustu ir jo ketinimų grynumu.

Šis epizodas yra lemtingas Margaritos kelyje į tragediją. Ji, vedama meilės Faustui, sutinka padaryti nuodėmingą veiksmą – apgauti ir galbūt pakenkti savo motinai. Tai rodo jos meilės aklumą ir Fausto gebėjimą manipuliuoti jos jausmais. Pokalbis apie tikėjimą atskleidžia gilų pasaulėžiūros skirtumą tarp Fausto ir Margaritos, kuris taip pat prisideda prie jų santykių tragiškos baigties.

Prie šulinio: Visuomenės nuomonė ir Margaritos baimės

Margarita (dramoje dažnai vadinama Gretchen) prie šulinio atsitiktinai susitinka su kita miestiete mergina – Lizchen. Lizchen piktai ir pašaipiai pasakoja apie jų bendrą pažįstamą Barbelę, kuri susilaukė nesantuokinio vaiko ir dabar yra visų smerkiama bei paniekinta. Lizchen negailestingai smerkia Barbelę, vadindama ją paleistuve ir teigdama, kad ji pati kalta dėl savo nelaimės.

Margarita, klausydamasi Lizchen kalbų, jaučiasi labai nejaukiai ir pradeda užjausti Barbelę. Ji pati, būdama slapta įsimylėjusi Faustą ir jau peržengusi tam tikras moralės ribas (sutikusi duoti motinai migdomųjų), ima bijoti panašaus likimo. Ji supranta, kokia griežta ir negailestinga yra visuomenės nuomonė „suklydusių“ merginų atžvilgiu. Šis pokalbis sustiprina Margaritos vidinį nerimą, kaltės jausmą ir baimę būti demaskuotai bei pasmerktai.

Ši scena atskleidžia to meto visuomenės moralės normas, ypač griežtus reikalavimus moters garbei ir nekaltybei. Lizchen įkūnija veidmainišką, smerkiančią ir nepakantų visuomenės požiūrį. Margaritos reakcija parodo jos pažeidžiamumą ir augančią vidinę kančią.

Prie miesto sienos: Margaritos atgaila ir malda

Apimta nevilties, kaltės jausmo ir baimės, Margarita ateina prie miesto sienos, kur nišoje stovi Dievo Motinos statula (Mater Dolorosa – Skausmingoji Motina). Ji meldžiasi, išliedama savo širdies skausmą ir prašydama Dievo Motinos pagalbos bei užtarimo. Ji atgailauja dėl savo nuodėmių, jaučiasi vieniša, palūžusi ir ieško paguodos tikėjime. Jos malda yra nuoširdi ir jaudinanti, atskleidžianti jos gilią dvasinę kančią.

Ši scena parodo Margaritos religingumą ir jos bandymą rasti dvasinę atramą sunkią akimirką. Dievo Motinos paveikslas čia simbolizuoja atjautą, gailestingumą ir motinišką meilę, kurios taip trūksta Margaritai. Jos malda yra desperatiškas pagalbos šauksmas.

Naktis II: Tragiška Valentino mirtis ir Margaritos prakeiksmas

Margaritos brolis Valentinas, tarnaujantis kareiviu, netikėtai grįžta namo. Jis yra doras, tiesmukas ir rūpestingas brolis, kuriam labai svarbi šeimos ir sesers garbė. Sužinojęs (greičiausiai iš apkalbų) apie Margaritos romaną ir jos „nuopuolį“, jis įtūžta ir nusprendžia atkeršyti jos suvedžiotojui.

Naktį jis tyko prie Margaritos namų. Pasirodo Faustas su Mefistofeliu, kuris groja gitara ir dainuoja pašaipią serenadą po Margaritos langu. Valentinas puola Faustą, norėdamas jį nubausti. Prasideda dvikova. Mefistofelis, naudodamasis savo demoniškomis galiomis, padeda Faustui – jis nukreipia Valentino smūgį ir paragina Faustą smogti. Faustas, paklusęs Mefistofeliui, nuduria Valentiną.

Subėga kaimynai, tarp jų ir Marta bei Margarita. Mirdamas Valentinas atpažįsta seserį ir, užuot jai atleidęs, žiauriai ją prakeikia. Jis vadina ją kekše, kaltina šeimos garbės suteršimu ir pranašauja jai gėdingą ateitį bei amžiną pasmerkimą. Jo žodžiai yra negailestingi ir skaudūs. Margarita yra sugniuždyta brolio mirties ir jo siaubingų kaltinimų. Faustas su Mefistofeliu skubiai pasišalina iš įvykio vietos.

Šis epizodas yra vienas tragiškiausių pirmojoje dramos dalyje. Valentino mirtis – dar viena baisi Fausto ir Margaritos meilės pasekmė. Faustas, Mefistofelio įrankiu tapęs, tampa žudiku. Margaritos kaltė dar labiau padidėja, o brolio prakeiksmas ją galutinai palaužia dvasiškai. Scena atskleidžia garbės ir keršto sampratos žiaurumą bei destruktyvumą.

Katedra: Sąžinės priekaištai ir Piktoji Dvasia

Margarita, kamuojama neapsakomos sąžinės graužaties dėl motinos (kuri mirė nuo per didelės migdomųjų dozės), brolio mirties ir savo pačios „nuopuolio“, ateina į katedrą melstis ir ieškoti paguodos. Tačiau jos maldą ir susikaupimą nuolat pertraukia Piktoji Dvasia (jos pačios sąžinės balsas arba demoniška jėga). Ši Dvasia jai į ausį šnabžda kaltinimus, primena jos padarytas nuodėmes: apie motiną, kuri „ilgai kentėjo, kol užmigo amžinai“ dėl jos kaltės, apie brolio kraują ant jos rankų, apie po širdimi nešiojamą kūdikį, kuris taip pat yra jos nuodėmės vaisius.

Piktoji Dvasia gąsdina Margaritą Dievo rūstybe, Paskutiniuoju Teismu ir amžinu pasmerkimu. Vargonų muzika ir choro giedojimas, užuot suteikę paguodą, tik sustiprina jos kančią ir kaltės jausmą. Margarita, neatlaikiusi šių vidinių ir išorinių kaltinimų, galiausiai alpsta katedroje.

Ši scena yra gilus psichologinis Margaritos vidinės būsenos atvaizdavimas. Ji parodo, kaip sąžinės graužatis ir kaltės jausmas gali sunaikinti žmogų. Bažnyčia, turėjusi būti paguodos ir atleidimo vieta, jai tampa kančios ir pasmerkimo erdve.

Valpurgijos naktis: Blogio šventė ir Margaritos vizija

Mefistofelis, norėdamas atitraukti Faustą nuo liūdnų minčių apie Margaritos tragediją ir jo paties sąžinės priekaištų, nusiveda jį į Valpurgijos naktį – kasmetinę raganų, velnių ir kitų piktųjų dvasių puotą Broceno (Harco) kalnuose. Tai chaotiška, groteskiška ir gaivališka blogio šventė, kupina laukinių šokių, orgijų, magijos ir ciniškų bei vulgarių kalbų. Faustas stebi įvairias mitologines, istorines ir alegorines būtybes (raganas, burtininkus, generolus, ministrus, rašytojus), kurios šioje šventėje atskleidžia savo tikrąją, dažnai menką ir nuodėmingą, prigimtį. Scena kupina fantasmagoriškų vaizdų, satyros ir socialinės kritikos.

Nors Mefistofelis tikisi, kad Faustas pasiners į šiuos žemus, juslinius malonumus ir pamirš savo kančias, Faustas lieka daugiau stebėtojas nei dalyvis. Jo dvasia neranda čia pasitenkinimo. Šventės įkarštyje jis staiga pamato viziją – išblyškusią, liūdną merginą, panašią į Margaritą, su siaura raudona juostele ant kaklo (tai aliuzija į nukirsdinimą). Šis reginys jį sukrečia, primena apie mylimosios tragišką likimą ir jo paties kaltę. Jis negali atsikratyti šio vaizdinio, nepaisant Mefistofelio bandymų jį nukreipti ir paaiškinti, kad tai tik Medūzos galvos sukelta iliuzija.

Valpurgijos nakties epizodas simbolizuoja blogio, chaoso ir iracionalių jėgų viešpatavimą pasaulyje. Tai tarsi Fausto kelionė į patį blogio epicentrą. Tačiau net ir čia jis negali visiškai pamiršti Margaritos ir savo sąžinės. Margaritos vizija rodo, kad jo meilė ir kaltės jausmas yra stipresni už Mefistofelio siūlomas pagundas.

Valpurgijos nakties sapnas, arba Auksinės Oberono ir Titanijos vestuvės

Po triukšmingos ir šiurpios Valpurgijos nakties seka lyrinė intermedija – „Valpurgijos nakties sapnas“. Tai tarsi trumpas, lengvas ir žaismingas spektaklis spektaklyje, vaizduojantis mitinių elfų karaliaus Oberono ir karalienės Titanijos auksines vestuves. Ši scena kupina įvairių alegorinių personažų (Pukas, Arielis, įvairūs gamtos dvasios, filosofai, menininkai), lengvos ironijos ir poezijos. Ji kontrastuoja su ankstesnės scenos šiurkštumu ir tamsa, sukurdama svajingą, pasakišką atmosferą.

Ši intermedija neturi tiesioginio ryšio su pagrindiniu siužetu, tačiau ji gali būti interpretuojama kaip trumpas atokvėpis prieš tragišką atomazgą, kaip meno ir fantazijos pasaulio priešprieša grubiai realybei, arba kaip paties Gėtės žaidimas su įvairiomis literatūrinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis.

Rūškana diena. Laukas: Fausto neviltis ir kaltinimai Mefistofeliui

Praėjus kuriam laikui po Valpurgijos nakties, Faustas sužino visą tiesą apie Margaritos likimą: ji yra įkalinta ir nuteista mirties bausme už savo naujagimio kūdikio nužudymą (desperacijos ir pamišimo akimirką ji nuskandino jį tvenkinyje). Ši žinia Faustą sukrečia iki sielos gelmių. Jis apimtas siaubo, nevilties ir begalinio pykčio.

Faustas žiauriai kaltina Mefistofelį, kad šis slėpė nuo jo tiesą, kad leido įvykti tokiai baisiai tragedijai, kad jo gundymas ir intrigos privedė Margaritą prie pražūties. Jis vadina Mefistofelį „išgama“, „pabaisa“, „niekingu melagiu“. Jo monologas kupinas skausmo, savigraužos ir neapykantos Mefistofeliui.

Mefistofelis ciniškai ir šaltai atsikerta, teigdamas, kad ne jis, o pats Faustas yra kaltas dėl Margaritos nelaimių, nes būtent Faustas jos siekė, ją suviliojo ir galiausiai paliko. Jis primena Faustui, kad šis pats sudarė sandėrį ir troško patirti visus gyvenimo malonumus ir kančias.

Nepaisant Mefistofelio pašaipų, Faustas reikalauja, kad šis padėtų išgelbėti Margaritą iš kalėjimo. Mefistofelis sutinka tai padaryti, bet perspėja apie pavojus ir primena, kad žmogaus galios ribotos net ir su velnio pagalba.

Ši scena yra Fausto dvasinio lūžio momentas. Jis pagaliau suvokia savo kaltės mastą ir atsakomybę už Margaritos tragediją. Jo aistra virsta kančia ir noru bent kažką ištaisyti, nors ir per vėlai.

Naktis. Plynas laukas: Kelionė į kalėjimą su grėsmingais ženklais

Faustas su Mefistofeliu ant stebuklingų juodų žirgų didžiuliu greičiu joja link miesto, kur kalėjime laukia Margaritos egzekucija. Kelionė vyksta tamsią, grėsmingą naktį. Prajodami pro kartuves, jie mato keistas, pusiau matomas būtybes (galbūt raganų būrį), kurios skuba prie ešafoto. Tai bloga lemiantys ženklai, primenantys apie artėjančią Margaritos mirtį ir demoniškas jėgas, supančias šią tragediją.

Kalėjimas: Paskutinis susitikimas, Margaritos atsisakymas ir išganymas

Mefistofelis magiškai užmigdo kalėjimo sargybinius, ir Faustas su gemžės (visrakčio) pagalba patenka į Margaritos kamerą. Margarita guli ant šiaudų, ji pusiau pamišusi, dainuoja liūdnas daineles, ne iškart atpažįsta Faustą. Kai pagaliau jį atpažįsta, jos reakcija prieštaringa – džiaugsmas maišosi su baime ir priekaištais.

Faustas maldauja ją bėgti kartu, žada išgelbėti nuo mirties. Tačiau Margarita, nors ir myli Faustą, atsisako bėgti. Ji suvokia savo sunkią kaltę (motinos nunuodijimą, brolio nužudymą, kūdikio nuskandinimą), atgailauja ir pasitiki Dievo gailestingumu. Ji nenori būti išgelbėta Fausto ir Mefistofelio klasta, nes supranta, kad tai reikštų dar didesnę nuodėmę ir amžiną pasmerkimą. Ji sako: „Aš negaliu išeit, man nebėra vilties.“

Margarita prisimena savo nužudytą kūdikį, motiną, brolį. Ji prašo Fausto juos tinkamai palaidoti, bet atskirai nuo jos, nes ji laiko save didele nusidėjėle. Artėja rytas, Mefistofelis nekantriai ragina Faustą skubėti, nes tuoj išauš ir jie bus sučiupti. Faustas desperatiškai bando įtikinti Margaritą bėgti, bet ji lieka tvirta savo apsisprendime.

Paskutinę akimirką Margarita galutinai atstumia Fausto pagalbą ir atiduoda savo sielą Dievo teismui: „Tavo esu, Tėve! Gelbėk mane! Jūs, angelai! Jūs, dangaus pulkai! Apsupkit, apginkit mane!“ Iš viršaus pasigirsta balsas: „Išganyta!“ Tai reiškia, kad Dievas, matydamas jos nuoširdžią atgailą ir kančią, jai atleido. Mefistofelis, supratęs, kad pralaimėjo kovą dėl Margaritos sielos, piktai šaukia: „Ji pasmerkta!“ (Tačiau Dievo balsas yra aukštesnis). Mefistofelis nusitempia Faustą šalin, palikdamas Margaritą laukti savo likimo.

Pirmosios dalies pabaiga yra tragiška, bet kartu ir teikianti vilties. Margarita, nors ir miršta žemėje, išgelbsti savo sielą per atgailą ir tikėjimą. Faustas, nors ir praradęs mylimąją ir prislėgtas kaltės, lieka gyvas ir tęsia savo ieškojimus, lydimas Mefistofelio. Jo drama dar nesibaigė.

Antrosios dalies pabaiga (trumpai)

Antrojoje „Fausto“ dalyje herojus, palikęs asmeninių aistrų pasaulį, leidžiasi į kur kas platesnius ieškojimus – jis keliauja per istoriją, mitologiją, dalyvauja visuomeniniame, politiniame, kultūriniame gyvenime. Jis tarnauja imperatoriaus dvare, sukuria popierinius pinigus, susitinka su mitine Helene Gražiąja, su ja susilaukia sūnaus Euforiono (kuris simbolizuoja poeziją ir tragiškai žūsta). Faustas dalyvauja karuose, kuria naujas žemes, įgyvendina didingus projektus.

Kūrinio pabaigoje senas, šimtametis ir aklas Faustas vadovauja dideliems žemės sausinimo darbams prie jūros. Jo tikslas – atkovoti iš gamtos stichijų žemės plotą ir sukurti jame laisvą, klestinčią visuomenę, kurioje žmonės gyventų laisvai ir dirbtų savo pačių labui. Nors jo veikla ir čia nėra be nuodėmės (dėl jo nekantrumo ir Mefistofelio įsikišimo sudeginama idiliška senukų Filomeno ir Baukidės trobelė ir jie patys žūsta), Faustas iki pat mirties išlieka veiklus, kupinas energijos, ieškantis ir kuriantis.

Mirties akimirką, apakintas, bet kupinas vidinės vizijos, jis girdi tariamą darbininkų klegesį ir kastuvų žvangėjimą (iš tiesų tai lemūrai, Mefistofelio tarnai, kasa jam kapą). Įsivaizduodamas laimingą ateities visuomenę, gyvenančią ant jo nusausintos žemės, Faustas patiria aukščiausią pasitenkinimo akimirką ir ištaria lemtingus žodžius, dėl kurių buvo sudarytas sandėris su Mefistofeliu:

Sustok, akimirka žavi! Tu tokia graži!

Pagal sutartį, jo siela turėtų atitekti Mefistofeliui. Mefistofelis jau rengiasi ją pasiimti. Tačiau įsikiša dangaus jėgos – angelai, giedodami apie atleidimą ir gailestingumą, kovoja su Mefistofeliu dėl Fausto sielos. Jie nugali, nes Faustas, nors ir klydęs ir nusidėjęs, visą gyvenimą „amžinai veržėsi“, ieškojo, siekė aukštesnių tikslų ir galiausiai tarnavo žmonijai. Jo siela paimama į dangų.

Danguje Faustą pasitinka ir globoja atgailaujančios sielos, tarp kurių ir Margarita (vadinama Una Poenitentium – viena iš atgailaujančiųjų). Ji tampa jo dvasine vedle į aukštesnį pažinimą ir amžinąją šviesą. Paskutinės dramos eilutės skelbia „amžinojo moteriškumo“ (das Ewig-Weibliche) galią, kuri traukia žmogų aukštyn, link tobulybės ir dieviškumo.

Pagrindinė antrosios dalies ir viso kūrinio idėja: Žmogaus gyvenimo prasmė – tai nuolatinis ieškojimas, veikla, kūryba, veržimasis į aukštesnius tikslus, net jei ši kelionė yra susijusi su klaidomis, kančia ir nuopuoliais. Svarbiausia – nenurimti, nesustoti, nuolat siekti tobulybės ir galiausiai tarnauti kitiems, bendrai gerovei. Dieviškasis gailestingumas yra didesnis už žmogaus nuodėmes, jei žmogus nuoširdžiai ieško ir stengiasi.

J. V. Gėtės „Faustas“ yra ne tik literatūros šedevras, bet ir kūrinys, palikęs gilų ir ilgalaikį pėdsaką Vakarų (ir ne tik) kultūroje. Jo įtaka juntama įvairiose meno srityse, filosofijoje, psichologijoje ir net kasdienėje kalboje iki pat 2025 metų.

• Literatūroje: „Fausto“ tema, personažai ir idėjos tapo neišsenkančiu įkvėpimo šaltiniu daugybei vėlesnių rašytojų. Faustiškojo žmogaus – nuolat ieškančio, nerimstančio, sudarančio sandėrį su tamsiosiomis jėgomis dėl pažinimo ar valdžios – archetipas kartojasi įvairių epochų ir šalių literatūroje (pvz., Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, Tomo Mano „Daktaras Faustas“ ir daugelis kitų). Diskusijos apie žmogaus prigimties dvilypumą, gėrio ir blogio kovą, pažinimo ribas, įkvėptos „Fausto“, tęsiasi ir šiuolaikinėje literatūroje.

• Muzikoje: „Fausto“ siužetai ir personažai įkvėpė daugybę kompozitorių sukurti operas, simfonijas, dainas. Žymiausi pavyzdžiai:

  • Šarlio Guno opera „Faustas“ (ypač populiari ir dažnai statoma).
  • Hektoro Berliozo draminė legenda „Fausto pasmerkimas“.
  • Ferenco Listo „Fausto simfonija“.
  • Roberto Šumano „Scenos iš Gėtės Fausto“. Šie kūriniai padėjo populiarinti „Fausto“ istoriją ir interpretuoti ją muzikos kalba, o jų atlikimai skamba koncertų salėse ir šiandien.

• Dailėje: Dailininkai įvairiais laikotarpiais vaizdavo scenas ir personažus iš „Fausto“. Ypač populiarūs Fausto, Mefistofelio, Margaritos atvaizdai, sandėrio su velniu, Valpurgijos nakties scenos. Šie vaizdiniai formavo vizualinę „Fausto“ kultūrą ir tebėra atpažįstami. Šiuolaikiniai menininkai taip pat kartais grįžta prie faustiškųjų motyvų, interpretuodami juos naujai.

• Kine ir teatre: „Faustas“ ne kartą ekranizuotas ir statytas teatro scenoje. Nors perteikti visą kūrinio filosofinį gilumą yra sudėtinga, režisieriai vis ieško naujų interpretacijos formų. Pavyzdžiui, Aleksandro Sokurovo filmas „Faustas“ (2011 m.) pelnė Auksinį liūtą Venecijos kino festivalyje, įrodydamas temos aktualumą.

• Filosofijoje ir psichologijoje: „Fausto“ keliami klausimai apie žmogaus prigimtį, valią, pažinimą, moralę turėjo įtakos filosofinei minčiai. Psichologijoje faustiškasis archetipas kartais naudojamas apibūdinti tam tikrą asmenybės tipą – ambicingą, nerimastingą, nuolat siekiantį, bet sunkiai randantį pasitenkinimą. Šios idėjos rezonuoja ir šiuolaikinėse diskusijose apie žmogaus tapatybę ir tikslus.

• Kasdienėje kalboje ir kultūroje:

  • Terminas „faustiškas sandėris“ tapo bendriniu, apibūdinančiu situaciją, kai žmogus aukoja savo moralines vertybes ar sielą mainais už žinias, valdžią, turtą ar kitas žemiškas gėrybes. Ši sąvoka aktuali ir šiandien, kalbant apie etinius pasirinkimus moksle, versle, politikoje.
  • Frazeologizmai, susiję su „Faustu“ (pvz., „parduoti sielą velniui“), yra plačiai vartojami.
  • Amžinasis žinių troškulys, nepasitenkinimas pasiektu, siekis peržengti ribas – tai temos, kurios aktualios ir 2025 metais, kai technologinė pažanga kelia naujus etinius klausimus apie žmogaus galias ir atsakomybę. Fausto dilemos apie pažinimo kainą ir galimas pasekmes skamba itin šiuolaikiškai dirbtinio intelekto, genų inžinerijos ir kitų sparčiai besivystančių sričių kontekste.

Gėtės „Faustas“ išlieka gyvu kultūros reiškiniu, nes jis kalba apie universalias žmogiškąsias patirtis ir dilemas, kurios nepraranda aktualumo bėgant amžiams.

„Faustas“ yra kupinas įsimintinų ir gilių frazių, tapusių aforizmais. Štai keletas svarbiausių citatų ir jų trumpas paaiškinimas:

1. „Deja, studijavau aš filosofiją, / Teisę ir mediciną, / Ir, vargas man, teologiją – / Ir visa tai karštai, uoliai! / Ir štai stoviu aš, vargšas kvailys, / Ir nieko nežinau, kaip ir anksčiau!“ (Faustas, I dalis, scena „Naktis“)

   • Paaiškinimas: Šie Fausto žodžiai atskleidžia jo gilų nusivylimą tradiciniu, knyginiu mokslu. Nors jis įvaldė visus to meto pagrindinius mokslus, jaučiasi nieko esmingo nesužinojęs apie pasaulio paslaptis ir gyvenimo prasmę. Tai jo dvasinės krizės pradžia.

2. „Dvi sielos gyvena, ak, mano krūtinėj, / Ir viena nuo kitos atskirtos jos veržias!“ (Faustas, I dalis, scena „Prie miesto vartų“)

   • Paaiškinimas: Ši garsioji frazė išreiškia Fausto (ir apskritai žmogaus) vidinį dvilypumą, prieštaringumą. Viena siela siekia žemiškų malonumų, yra prisirišusi prie materialaus pasaulio, o kita veržiasi į aukštį, į dvasinį pažinimą, į idealą. Ši vidinė kova yra nuolatinė Fausto būsena.

3. „Aš dalis tos jėgos, kuri amžinai bloga geidžia / Ir amžinai gera padaro.“ (Mefistofelis, I dalis, scena „Fausto darbo kambarys“)

   • Paaiškinimas: Taip Mefistofelis apibūdina savo prigimtį ir vaidmenį pasaulyje. Nors jis yra blogio įsikūnijimas ir siekia griauti bei neigti, jo veiksmai, paradoksaliai, dažnai tampa postūmiu gėriui, pažangai, naujų dalykų atsiradimui. Tai viena iš pagrindinių dramos dialektinių idėjų.

4. „Jei mano lūpos kada nors ištartų: / „Sustok, akimirka žavi!“ – / Gali sukaustyt grandine iš karto, / Ir ką tik nori, tą daryt su manimi.“ (Faustas, I dalis, scena „Fausto darbo kambarys II“ – Sandėris)

   • Paaiškinimas: Tai esminė Fausto ir Mefistofelio sandėrio sąlyga. Faustas sutinka atiduoti savo sielą velniui tą akimirką, kai patirs tokį visišką pasitenkinimą ir laimę, kad norės ją sustabdyti amžiams. Ši frazė tampa viso kūrinio leitmotyvu, o jos ištarimas (arba neištarimas) lemia Fausto likimą.

5. „Kraujas – ypatingos sultys.“ (Mefistofelis, I dalis, scena „Fausto darbo kambarys II“ – Sandėris)

   • Paaiškinimas: Mefistofelis reikalauja, kad Faustas sutartį pasirašytų krauju. Ši frazė pabrėžia sandėrio rimtumą, neatšaukiamumą ir gyvybinę jo svarbą. Kraujas čia simbolizuoja sielą, gyvybę, kurią Faustas įkeičia.

6. „Kas amžinai veržias ir stengias, / Tą galim išganyt.“ (Angelai, II dalis, scena „Kalnų tarpekliai, miškas, uolos, dykuma“)

   • Paaiškinimas: Šiais žodžiais angelai paaiškina, kodėl Fausto siela, nepaisant jo klaidų ir nuodėmių, yra išgelbėjama. Svarbiausia yra ne pasiektas tobulumas, o nuolatinis žmogaus siekis, veržimasis, pastangos tobulėti ir kurti. Tai humanistinė Gėtės idėja apie žmogaus vertę.

7. „Amžinasis moteriškumas / Traukia mus aukštyn.“ (Chorus Mysticus, II dalies pabaiga)

   • Paaiškinimas: Paskutinės dramos eilutės apibendrina vieną svarbiausių Gėtės filosofinių idėjų. „Amžinasis moteriškumas“ (das Ewig-Weibliche) čia simbolizuoja ne tik moterišką meilę ir grožį (įkūnytą Margaritos), bet ir aukštesnes dvasines vertybes – gėrį, idealą, kūrybinę galią, dieviškąją malonę – kurios skatina žmogų dvasiškai augti ir kilti link tobulybės.

Šios citatos padeda geriau suvokti „Fausto“ filosofinį turinį ir pagrindines autoriaus mintis.

J. V. Gėtės „Faustas“ yra unikalus kūrinys tuo, kad jame susipina dviejų svarbių kultūrinių epochų – apšvietos ir romantizmo – idėjos ir bruožai. Gėtė, pats būdamas pereinamojo laikotarpio kūrėjas, savo dramoje sugebėjo atspindėti abiejų epochų dvasią.

Apšvietos epochos bruožai „Fauste“:

• Proto ir pažinimo iškėlimas: Nors Faustas nusivilia tradiciniu mokslu, pats jo troškimas pažinti pasaulį, ieškoti tiesos, suprasti būties dėsnius yra būdingas apšvietos idealams. Apšvieta teigė, kad protas yra pagrindinis pažinimo įrankis.
• Kritika visuomenės ir bažnyčios ydoms: Kūrinyje kritikuojamas visuomenės sustabarėjimas, veidmainystė, tuštybė (pvz., imperatoriaus dvaro scenos, studentų linksmybės Auerbacho rūsyje). Taip pat juntama subtili bažnyčios hierarchų kritika (pvz., kunigo elgesys su Margaritos papuošalais).
• Humanizmas ir tikėjimas žmogaus galimybėmis: Nors Faustas klysta ir daro nuodėmes, Dievas juo tiki ir galiausiai jo siela išgelbstima. Tai atspindi humanistinį požiūrį į žmogų, tikėjimą jo vidine galia tobulėti ir jo vertę, nepaisant klaidų. Fausto siekis kurti laisvą ir laimingą visuomenę antrosios dalies pabaigoje taip pat yra apšvietos idealų atspindys.
• Didaktizmas: Kūrinys, ypač per Dievo, Mefistofelio ir paties Fausto monologus bei dialogus, perteikia daug filosofinių ir moralinių pamokymų, siekia ugdyti skaitytoją.

Romantizmo epochos bruožai „Fauste“:

• Jausmų ir individualybės iškėlimas: Faustas nėra tik racionalus mokslininkas. Jis kupinas stiprių jausmų, aistrų, vidinių prieštaravimų. Jo individualūs išgyvenimai, meilės kančia, nerimas yra labai svarbūs. Margaritos paveikslas taip pat pasižymi gilumu ir jausmingumu.
• Maištas prieš nusistovėjusią tvarką: Fausto nepasitenkinimas esama padėtimi, jo sandėris su velniu, siekis peržengti pažinimo ribas – visa tai turi maištingumo bruožų, būdingų romantizmui. Jis nepriima pasaulio tokio, koks jis yra, o siekia jį keisti arba patirti kitaip.
• Gamtos vaidmuo: Gamta „Fauste“ dažnai vaizduojama kaip paslaptinga, didinga jėga, teikianti įkvėpimo ir dvasinės atgaivos (pvz., Fausto apmąstymai miško oloje). Tai artima romantiniam gamtos kultui.
• Domėjimasis praeitimi, mitologija, tautosaka: Antrojoje dalyje gausu aliuzijų į antikos mitologiją (Helenė), viduramžių legendas. Valpurgijos nakties scena remiasi liaudies tikėjimais ir mitais. Toks domėjimasis praeitimi ir tautosaka būdingas romantizmui.
• Fragmentiškumas, paslaptingumas, iracionalumas: Ypač antroji dalis pasižymi fragmentiška struktūra, simboliniais, sunkiai iki galo paaiškinamais vaizdais, iracionaliais elementais (magija, dvasios, mitinės būtybės). Tai taip pat artima romantinei pasaulėjautai, kuri pabrėžė ne tik protą, bet ir intuiciją, pasąmonę, paslaptį.
• Genijaus kultas: Faustas gali būti interpretuojamas kaip genialios, išskirtinės asmenybės, pranokstančios savo amžininkus, įvaizdis – tai taip pat romantizmui būdinga tema.

Gėtės „Faustas“ yra unikalus tuo, kad jame harmoningai dera apšvietos racionalizmas ir tikėjimas pažanga su romantiniu jausmingumu, individualizmu ir pasaulio paslaptingumo pojūčiu. Tai kūrinys, stovintis ant dviejų epochų slenksčio ir apibendrinantis jų svarbiausias idėjas.

Ši lentelė padės greitai apžvelgti svarbiausius veikėjus ir jų idėjinį krūvį bei simbolinę reikšmę dramoje.

Perskaičius ir išanalizavus J. V. Gėtės „Faustą“, verta pamąstyti apie kelis esminius klausimus, kurie padės įvertinti, kaip gerai supratote šį sudėtingą kūrinį ir jo keliamas problemas.

Bendras supratimas ir pagrindinės idėjos

1. Savais žodžiais paaiškinkite, kodėl Faustas sudarė sandėrį su Mefistofeliu? Kokius savo poreikius ir troškimus jis tikėjosi patenkinti?
2. Kokia yra Mefistofelio prigimtis ir tikslai? Ar jis yra tik blogio įsikūnijimas, ar jo vaidmuo kūrinyje sudėtingesnis? Prisiminkite jo žodžius: „Aš dalis tos jėgos, kuri amžinai bloga geidžia / Ir amžinai gera padaro.“
3. Kokia yra pagrindinė „Fausto“ problema? Dėl ko ginčijasi Dievas ir Mefistofelis „Prologe danguje“?
4. Apibūdinkite „faustiškojo žmogaus“ sąvoką. Ar šis tipas aktualus ir šiandien?
5. Kokią gyvenimo prasmę Faustas atranda kūrinio pabaigoje (II dalyje)? Ar sutinkate su tokia prasme?

Veikėjai ir jų santykiai

6. Palyginkite Fausto ir Vagnerio požiūrius į mokslą ir pažinimą. Kuo jie skiriasi? Kuris požiūris jums artimesnis?
7. Apibūdinkite Margaritos (Gretchen) paveikslą. Kokios jos pagrindinės vertybės? Kodėl jos likimas toks tragiškas?
8. Kas kaltas dėl Margaritos tragedijos? Ar tai tik Fausto ir Mefistofelio kaltė, ar ir pati Margarita, jos aplinka, visuomenės normos prisidėjo prie jos žlugimo? Argumentuokite.
9. Kokį vaidmenį Fausto gyvenime ir dvasinėje evoliucijoje atlieka Margarita ir Helenė Gražioji (II dalis)? Kuo skiriasi jo meilė šioms moterims?
10. Koks yra Filomeno ir Baukidės epizodo (II dalis) vaidmuo? Ką jis atskleidžia apie Fausto veiklą ir siekius?

Temos ir simboliai

11. Kaip „Fauste“ vaizduojama meilė? Ar ji tik kurianti, ar ir griaunanti jėga? Pateikite pavyzdžių.
12. Kokį vaidmenį kūrinyje atlieka gamta? Kaip ji susijusi su Fausto vidine būsena ir ieškojimais?
13. Paaiškinkite Valpurgijos nakties scenos prasmę. Kodėl Mefistofelis ten nusiveda Faustą? Kokį poveikį ši scena turi Faustui?
14. Ką simbolizuoja Fausto sandėris, pasirašytas krauju?
15. Ką, jūsų manymu, reiškia „amžinojo moteriškumo“ sąvoka kūrinio pabaigoje?

Kūrinio reikšmė ir aktualumas

16. Kodėl „Faustas“ laikomas vienu svarbiausių pasaulio literatūros kūrinių? Kuo jis reikšmingas lietuvių kultūrai?
17. Kurie „Fausto“ keliami klausimai ir problemos yra aktualūs ir XXI amžiuje? Ar galite pateikti pavyzdžių iš šiuolaikinio gyvenimo?
18. Kokią pagrindinę žinią ar pamokymą jums paliko šis kūrinys?
19. Ar, jūsų manymu, Fausto sielos išgelbėjimas kūrinio pabaigoje yra teisingas ir pagrįstas? Kodėl?
20. Jei turėtumėte galimybę, kokį klausimą užduotumėte pačiam J. V. Gėtei apie „Faustą“?

Atsakydami į šiuos klausimus, galite ne tik pasitikrinti savo žinias, bet ir giliau apmąstyti „Fausto“ idėjas, veikėjų motyvacijas ir kūrinio universalumą. Nebijokite turėti savo nuomonės ir ją argumentuoti!

Norint giliau suprasti Johano Volfgango fon Gėtės „Faustą“, jo epochą ir reikšmę, rekomenduojame pasinaudoti šiais šaltiniais:

1. Johanas Volfgangas fon Gėtė: gyvenimas ir asmenybė:

   • 🔗 Išsami biografija ir kūrybos apžvalga: Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)
   • 🔗 J. V. Gėtė (bendra informacija): Lietuviškoji Vikipedija
   • 🔗 J. V. Gėtė (bendra informacija anglų k.): Angliškoji Vikipedija
   • 📸 J. V. Gėtės portretai, rankraščių faksimilės: Paieška Google Images
   • 📸 Dokumentinės laidos, paskaitos apie J. V. Gėtę ir „Faustą“ (ieškoti LRT mediatekoje, YouTube): Paieška YouTube „Goethe Faustas“

2. Drama „Faustas“: tekstas, vertimai, analizės:

   • 🔗 „Fausto“ pirmosios dalies vertimas į lietuvių kalbą (Aleksio Churgino): Antologija.lt (Gali būti ir kitų vertimų, verta palyginti)
   • 🔗 Išsamios „Fausto“ analizės ir santraukos anglų kalba (naudinga norint greitai susipažinti su siužetu ir pagrindinėmis idėjomis, bet nepakeičia kūrinio skaitymo):
     • GradeSaver: Goethe's Faust
     • Litcharts: Faust
     • CliffsNotes: Faust, Parts 1 and 2
   • 📸 Įvairios „Fausto“ ekranizacijos ir spektaklių įrašai (padeda vizualizuoti, bet yra režisierių interpretacijos): Paieška YouTube „Goethe Faust film“ arba „Goethe Faust opera“
   • 🔗 Literatūrologų straipsniai ir studijos apie „Faustą“ (ieškoti Maironio lietuvių literatūros muziejaus svetainėje, mokslinių duomenų bazėse, pvz., eLABa).

3. Istorinis, kultūrinis ir filosofinis kontekstas:

   • 🔗 Apie Apšvietos epochą Europoje: Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)
   • 🔗 Apie Romantizmą (ypač „Audros ir veržimosi“ sąjūdį Vokietijoje): Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)
   • 🔗 Informacija apie legendinį daktarą Faustą (istorinį prototipą): Paieška Google „Doctor Faustus legend“