Filosofinis romanas „Svetimas“

• Pirma dalis
  • I skyrius
  • II skyrius
  • III skyrius
  • IV skyrius
  • V skyrius
  • VI skyrius
• Antra dalis
  • I skyrius
  • II skyrius
  • III skyrius
  • IV skyrius
  • V skyrius

Alberas Kamiu (Albert Camus, 1913–1960) yra vienas svarbiausių ir įtakingiausių XX amžiaus intelektualinių figūrų – prancūzų rašytojas, dramaturgas, žurnalistas, filosofas (nors pats šio apibrėžimo vengė), kurio kūryba paliko gilų pėdsaką pasaulio literatūroje ir mąstyme.

Biografiniai ir istoriniai aspektai

• Kilmė ir aplinka: Gimė 1913 m. Mondovio miestelyje Prancūzijos Alžyre, skurdžioje europiečių kolonistų šeimoje (tėvas prancūzas, motina ispanų kilmės). Tėvas žuvo Pirmajame pasauliniame kare, kai Alberui buvo vos metai. Motina, beveik kurčnebyė ir beraštė, sunkiai vertėsi dirbdama valytoja, kad išlaikytų du sūnus, savo motiną ir ligotą brolį. Ši skurdi, bet saulėta ir juslinga Viduržemio jūros pakrantės vaikystė Alžyre vėliau tapo svarbiu jo kūrybos šaltiniu, formuodama jo jautrumą fiziniam pasauliui, gamtos grožiui ir paprastų žmonių gyvenimui.
• Išsilavinimas ir sveikata: Nors augo skurde, gabus jaunuolis, remiamas savo mokytojo Louis Germain (kuriam vėliau dedikavo Nobelio premijos kalbą), gavo stipendiją mokytis licėjuje, o vėliau studijavo filosofiją Alžyro universitete. Tačiau jo akademinę karjerą ir gyvenimą stipriai paveikė jaunystėje (17 metų) persirgta tuberkuliozė. Liga neleido jam tapti mokytoju ar tarnauti kariuomenėje, tačiau sustiprino jo sąmoningumą apie gyvenimo trapumą ir mirties neišvengiamumą.
• Ankstyvoji veikla: Po studijų Kamiu aktyviai reiškėsi kaip žurnalistas (rašė Alžyro laikraščiams), įkūrė ir vadovavo darbininkų teatrui, kuriame pats režisavo ir vaidino. Teatras jam buvo svarbi raiškos ir socialinės kritikos forma.
• Antrasis pasaulinis karas ir Pasipriešinimas: 1940 m., praradęs darbą Alžyre dėl politinių pažiūrų, Kamiu persikėlė į Prancūziją. Nors dėl sveikatos negalėjo kariauti, aktyviai dalyvavo Pasipriešinimo judėjime prieš nacių okupaciją, tapo vienu iš svarbiausių pogrindinio laikraščio „Combat“ redaktorių. Karo patirtis sustiprino jo įsitikinimą apie būtinybę kovoti su priespauda ir ginti žmogiškąjį orumą.
• Pokaris ir pripažinimas: Po karo Kamiu tapo viena ryškiausių Prancūzijos intelektualinio gyvenimo figūrų, „Vakarų sąžine“. Jis aktyviai reiškėsi politiniais ir moraliniais klausimais, kritikavo totalitarizmą (tiek fašistinį, tiek komunistinį), gynė žmogaus teises. Jo romanai („Svetimas“, „Maras“), pjesės („Kaligula“, „Teisieji“) ir esė („Sizifo mitas“, „Maištaujantis žmogus“) buvo plačiai skaitomi ir diskutuojami visame pasaulyje.
• Nobelio premija: 1957 m. Alberas Kamiu buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija „už svarbią literatūrinę kūrybą, kuri įžvalgiai ir rimtai nušviečia mūsų laikų žmogaus sąžinės problemas“ (oficiali formuluotė šiek tiek skiriasi nuo pateiktos anksčiau). Būdamas 44-erių, jis tapo antru jauniausiu šios premijos laureatu (po Rudyard Kipling). Savo Nobelio kalboje Kamiu pabrėžė rašytojo atsakomybę tiesai ir laisvei.
• Tragiška mirtis: Jo gyvenimas nutrūko pačiame kūrybiniame pakilime – 1960 m. sausio 4 d., būdamas 46 metų, žuvo autoavarijoje, važiuodamas automobiliu su savo leidėju Michel Gallimard.

Filosofinės idėjos: Absurdas ir Maištas

Nors Kamiu dažnai priskiriamas egzistencializmui (kartu su Jean-Paul Sartre'u, Simone de Beauvoir), jis pats šios etiketės nemėgo ir atsiribojo nuo kai kurių egzistencialistų idėjų. Jo mąstymas labiau telkėsi apie absurdo ir maišto sąvokas.

• Absurdas: Kamiu filosofijos atspirties taškas yra absurdo pajauta. Absurdas, pasak jo, kyla ne pačiame pasaulyje ar pačiame žmoguje, o jų susidūrime, neatitikime. Žmogus iš prigimties ieško prasmės, tvarkos, vienovės, amžinybės, tačiau susiduria su tylinčia, abejinga, iracionalia visata, kurioje nėra jokių iš anksto duotų atsakymų ar aukštesnio plano. Šis neatitikimas tarp žmogaus lūkesčių ir pasaulio tylos ir yra absurdas. Gyvenimas neturi objektyvios, išorinės prasmės. Šią idėją Kamiu detaliausiai išdėstė filosofinėje esė „Sizifo mitas“ (1942). Sizifas, pasmerktas amžinai ridenti akmenį į kalną, kuris vis nurieda žemyn, tampa absurdo herojaus simboliu.
• Maištas: Suvokus absurdą, kyla klausimas – ką daryti? Kamiu atmeta tris galimus atsakymus: fizinę savižudybę (nes tai būtų pasidavimas), filosofinę savižudybę (tikėjimą anapusine prasme, pvz., religija, kuri paneigia absurdą) ir siūlo trečią kelią – maištą. Maištas – tai ne revoliucija ar nevilties kupinas protestas, o sąmoningas gyvenimas akistatoje su absurdu, jo pripažinimas, bet ne susitaikymas su juo. Tai nuolatinė įtampa, ištikimybė savo žmogiškajai būklei, savo laisvei ir aistrai gyventi. Maištas reiškiasi per:
  • Laisvę: Atsisakymą paklusti primestoms vertybėms ir normoms.
  • Aistrą: Kuo intensyvesnį gyvenimą, patirčių kaupimą, mėgavimąsi dabarties akimirka.
  • Kovą už teisingumą ir solidarumą: Nors pasaulis absurdiškas, žmonės turi kurti savo vertybes čia ir dabar, kovoti su neteisybe ir priespauda, būti solidarūs vieni su kitais kančioje. Šią idėją Kamiu ypač plėtojo esė „Maištaujantis žmogus“ (1951) ir romane „Maras“ (1947).
• Gyvenimo vertė: Būtent per maištą, per sąmoningą gyvenimą nepaisant absurdo, žmogus gali atrasti santykinę prasmę ir laimę. „Kova už aukštumas pati savaime pripildo žmogaus širdį. Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą.“ Kiekviena sąmoningai išgyventa akimirka, fizinis pasaulio grožis (saulė, jūra), žmogiškas ryšys tampa vertybe pati savaime.

Video: A. Kamiu absurdo filosofija 🎬

Romanas „Svetimas“ yra pirmasis ir bene garsiausias Kamiu „absurdo ciklo“ kūrinys, tobulai iliustruojantis jo filosofines idėjas per pagrindinio veikėjo Merso istoriją.

Tema: Romano centre – individo susidūrimas su pasaulio ir visuomenės absurdu. Tai pasakojimas apie Merso – žmogų, kuris gyvena vadovaudamasis tiesioginiais fiziniais pojūčiais ir akimirkos impulsais, nesilaikydamas visuomenėje priimtų elgesio normų, ritualų ir emocinių lūkesčių. Dėl šio „svetimumo“ jis tampa nesuprantamas ir galiausiai pasmerkiamas visuomenės, kuri labiau baudžia už socialinių žaidimo taisyklių nesilaikymą nei už patį nusikaltimą.

Pagrindinė mintis: Visuomenė, bandydama primesti savo tvarką ir prasmes abejingam pasauliui, pati tampa absurdiška ir veidmainiška. Žmogus, atsisakantis dalyvauti šiame socialiniame spektaklyje ir gyvenantis autentiškai (net jei tai pasireiškia abejingumu), yra pasmerkiamas kaip „svetimas“. Tačiau būtent akistata su mirtimi ir pasaulio abejingumu gali atverti kelią į tikrąją laisvę ir savotišką absurdo herojaus laimę. Net ir pats stipriausias žmogus palūžtų apkaltintas žmogžudyste, bet nuteistas mirti todėl, kad neverkė per mamos laidotuves.

Vertybės / Raktažodžiai: Absurdas, abejingumas, susvetimėjimas, autentiškumas vs. veidmainystė, buvimas savimi, socialinės normos ir ritualai, kaltė, maištas, laisvė, mirtis, gyvenimo džiaugsmas (fizinis), saulė, jūra, fiziniai pojūčiai.

Romano pavadinimas

Originalus prancūziškas pavadinimas L’Étranger turi kelias reikšmes: „svetimas“, „užsienietis“, „nepažįstamasis“. Angliški vertimai The Stranger ir The Outsider („pašalietis“) taip pat pabrėžia šią daugialypę atskirtį. Merso yra svetimas visuomenės normoms, svetimas kitų žmonių emociniam pasauliui, galbūt svetimas tradicinei moralei ir religijai, o tam tikra prasme – ir pats sau, nes giliai savęs neanalizuoja. Jis tarsi stebėtojas iš šalies, net ir savo paties gyvenime.

Veiksmo vieta

Veiksmas vyksta Alžyre, prancūzų kolonijoje. Tai neatsitiktinė vieta. Karšta, saulėta Alžyro gamta (jūra, paplūdimys, akinanti saulė) tampa ne tik fonu, bet ir aktyviu veikėju, ypač lemtingoje žmogžudystės scenoje. Kolonijinis kontekstas taip pat svarbus – nužudytasis yra arabas, o teisėjai ir dauguma veikėjų – prancūzai. Nors rasinis aspektas romane nėra tiesiogiai plėtojamas, jis juntamas kaip dar vienas socialinės atskirties ir nesupratimo lygmuo.

Fabula (siužetas)

Romanas padalintas į dvi dalis, žyminčias lūžį Merso gyvenime.

PIRMOJI DALIS: Gyvenimas iki nusikaltimo

• I skyrius: Romanas prasideda garsiąja fraze: „Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau.“ Merso gauna telegramą ir išvyksta iš Alžyro į Marengo senelių prieglaudą dalyvauti motinos laidotuvėse. Jis abejingai reaguoja į jos mirtį, atsisako paskutinį kartą pamatyti motiną karste („Ne“). Budėdamas prie karsto naktį kartu su kitais prieglaudos gyventojais (mamos draugais), jis labiau pastebi fizines detales (karštį, šviesą, senukų išvaizdą, durininko pasakojimus), geria kavą, rūko, jaučia nuovargį, bet ne sielvartą. Kitą dieną per laidotuves jį vargina karštis ir akinanti saulė, jis mechaniškai atlieka ritualus, stebi kitus (ypač motinos draugą Tomą Peresą), bet viduje lieka abejingas. Jam svarbiau fizinis nuovargis ir noras grįžti namo miegoti.
• II skyrius: Jau kitą dieną po laidotuvių Merso eina maudytis ir sutinka buvusią kolegę Mari Kardoną. Jie kartu plaukioja, flirtuoja, vakare eina į kiną žiūrėti komedijos (Fernandelio filmo), o naktį praleidžia kartu. Merso nejaučia jokios kaltės ar nepatogumo dėl tokio elgesio po motinos mirties. Jis tiesiog gyvena dabarties malonumais. Sekmadienį jis stebi pro langą gatvės gyvenimą ir konstatuoja: „Na štai, pagalvojau, prastūmiau dar vieną sekmadienį, palaidojau mamą, rytoj vėl grįšiu į darbą ir, apskritai kalbant, niekas nepasikeitė.“
• III skyrius: Merso grįžta į darbą kontoroje. Pietauja pas Selestą. Vakare sutinka kaimyną Salamano su jo senu šunimi, kurį senis nuolat keikia ir muša, nors akivaizdžiai yra prie jo prisirišęs. Vėliau susitinka kitą kaimyną – Reimoną Sintesą, pagarsėjusį kaip suteneris. Reimonas pasipasakoja apie konfliktą su savo meiluže arabe, kuri jį apgavo, ir prašo Merso pagalbos – parašyti laišką, kad ją išviliotų ir jis galėtų jai atkeršyti. Merso sutinka, nes „neturėjo priežasties jam nepadėti“. Jam vis tiek.
• IV skyrius: Merso praleidžia laiką su Mari. Ji paklausia, ar jis ją myli. Merso atsako, kad „tai nieko nereiškia“, bet tikriausiai ne. Kai Mari paklausia, ar jis norėtų ją vesti, jis atsako, kad „jam vis tiek“, bet jeigu ji nori, jie gali susituokti. Mari atrodo nusivylusi jo abejingumu. Vėliau Merso girdi barnius iš Reimono buto – šis muša savo meilužę. Įsikiša policija, Merso Reimono prašymu paliudija policininkui, kad mergina buvo jam neištikima. Vėliau sutinka Salamano, kuris labai sielvartauja, nes pabėgo jo šuo. Merso bando jį guosti, bet nesupranta tokio stipraus prieraišumo.
• V skyrius: Viršininkas pasiūlo Merso persikelti dirbti į Paryžių, atidaryti ten kontoros filialą. Tai puiki karjeros galimybė, bet Merso atsisako, sakydamas, kad jam „vis tiek“ ir kad jo dabartinis gyvenimas jam patinka, nes „niekas nepasikeitė“. Vakare Mari vėl klausia apie vedybas. Merso abejingai sutinka. Mari linksma, o Merso stebi pro langą keistą moteriškę restorane.
• VI skyrius: Lemtingasis sekmadienis. Reimonas pakviečia Merso ir Mari (bei Reimono draugą Masoną su žmona) praleisti dieną Masono namelyje prie jūros, netoli Alžyro. Pakeliui jie sutinka grupę arabų, tarp kurių yra ir Reimono sumuštos meilužės brolis. Reimonas sunerimsta. Paplūdimyje Merso ir Mari maudosi, džiaugiasi saule ir jūra. Po pietų Merso, Reimonas ir Masonas išeina pasivaikščioti. Jie vėl susiduria su dviem arabais (vienas jų – merginos brolis). Kyla konfliktas, Reimonas peiliu sužeidžiamas į ranką ir lūpą. Arabai atsitraukia. Vėliau Reimonas, vis dar piktas ir norintis keršto, grįžta į paplūdimį, Merso eina kartu su juo. Jie vėl randa tuos pačius du arabus prie šaltinio už uolos. Reimonas nori šauti, bet Merso jį sulaiko ir paima iš jo revolverį, kad nekiltų dar didesnių problemų. Arabai vėl atsitraukia. Merso, užuot grįžęs į namelį, lieka vienas paplūdimyje. Jį vargina nepakeliamas karštis ir akinanti saulė („Man pasirodė, kad prakiuro dangus ir iš jo pradėjo lyti ugnimi“). Jis vėl eina prie šaltinio ir netikėtai pamato ten vieną grįžusį arabą (Reimono merginos brolį). Arabas išsitraukia peilį, saulės spindulys blykstelna pliene ir apakina Merso („Peilio plienas sutvisko saulėje, ir man pasiregėjo, tarsi ilgi blizgantys ašmenys susmigo į kaktą“). Apimtas karščio, saulės smūgio ir iracionalaus impulso, Merso iššauna į arabą. Po pirmojo šūvio jis dar keturis kartus paleidžia kulkas į nejudantį kūną. „Tai buvo tarsi keturi trumpi smūgiai, kuriais aš pasibeldžiau į nelaimės duris.“ Taip baigiasi pirmoji dalis.

ANTROJI DALIS: Kalėjimas ir teismas

• I skyrius: Merso suimamas ir tardomas. Jis ramiai atsakinėja į klausimus apie savo tapatybę. Tardytojas iš pradžių atrodo nesuinteresuotas, bet vėliau ima gilintis į Merso asmenybę. Paskiriamas advokatas. Pokalbyje su advokatu Merso sąžiningai prisipažįsta nejautęs didelio sielvarto per motinos laidotuves („esu kiek atpratęs analizuoti savo jausmus“, „fiziniai poreikiai dažnai sutrikdo mano jausmus“). Advokatas dėl to sunerimsta, suprasdamas, kad tai pakenks Merso bylai. Tardytojas taip pat bando suprasti Merso motyvus, ypač kodėl jis šovė dar keturis kartus į jau nukautą žmogų. Merso negali paaiškinti. Tardytoją šokiruoja Merso ateizmas („Atsakiau, jog netikiu Dievu“), jis bando jį atversti, vadina „ponu Antikristu“, bet Merso lieka abejingas religiniams klausimams („man jis nėra svarbus“). Merso pamažu pripranta prie kalėjimo gyvenimo: išmoksta gyventi be moters, be cigarečių, miega po 16-18 valandų, gyvena prisiminimais. Jis prie visko prisitaiko.
• II skyrius: Vienintelis pasimatymas su Mari kalėjime. Aplinkui triukšmas, jie sunkiai susikalba per grotas. Mari vis dar tiki, kad Merso bus išteisintas, bet jos veide matyti nuovargis ir liūdesys. Merso labiau pastebi jos fizinę išvaizdą nei emocinę būseną. Vėliau Mari jam neberašo.
• III skyrius: Prasideda teismo procesas. Vėl karšta, Merso jaučiasi tarsi spektaklio dalyvis. Į teismą kaip liudytojai kviečiami prieglaudos direktorius, durininkas, Tomas Peresas, Reimonas, Masonas, Salamano, Mari, Selestas. Prokuroras savo kalboje daugiausia dėmesio skiria ne pačiai žmogžudystei, o Merso elgesiui per motinos laidotuves ir po jų, jo „abejingumui“, „kietaširdiškumui“, ryšiui su Reimonu. Prokuroras bando įrodyti, kad žmogžudystė buvo iš anksto apgalvota. Advokatas klausia: „Tai kuo pagaliau jis kaltinamas: ar kad palaidojo motiną, ar kad nušovė žmogų?“. Merso paaiškinimas, kad jis šovė „dėl saulės“, sukelia juoką salėje.
• IV skyrius: Prokuroro baigiamoji kalba. Jis vadina Merso „moraliniu monstru“, žmogumi be sielos, kuriam svetimi visi žmogiški jausmai ir moralės principai. Jis teigia, kad Merso moraliai nužudė savo motiną ir kad toks abejingumas yra pavojingesnis visuomenei net už tėvažudystę (kurią teismas nagrinės kitą dieną). Prokuroras reikalauja mirties bausmės. Merso advokatas savo gynybos kalboje bando pavaizduoti Merso kaip dorą, darbštų žmogų, tiesiog nesugebantį išreikšti jausmų, prašo atsižvelgti į švelninančias aplinkybes. Tačiau jo kalba ne tokia įtaigi. Merso viso proceso metu jaučiasi vis labiau atsiribojęs, tarsi viskas vyktų be jo („Mano likimas buvo sprendžiamas neatsiklausiant mano nuomonės“).
• V skyrius: Merso pripažįstamas kaltu dėl tyčinės žmogžudystės ir nuteisiamas mirties bausme – giljotinavimu. Jis ramiai priima nuosprendį. Laukdamas mirties bausmės įvykdymo kameroje, jis daug mąsto apie mirtį, egzekucijos mechanizmą, malonės prašymą, gyvenimo prasmę. Jis svarsto apie galimybę pabėgti, bet supranta jos nerealumą. Prisimena tėvo pasibjaurėjimą egzekucija. Jis atmeta mintį apie pomirtinį gyvenimą. Trečią kartą atsisako priimti kapelioną, bet šis vis tiek ateina. Įvyksta audringas pokalbis. Kapelionas bando kalbėti apie Dievą, atgailą, amžinąjį gyvenimą. Merso piktai atmeta jo paguodą, tvirtindamas, kad netiki Dievu ir kad jam liko per mažai laiko gaišti jį tokiems dalykams. Apimtas pykčio, jis išlieja kapelionui savo įsitikinimus: kad visi žmonės yra mirtingi ir „išrinktieji“ mirčiai, kad nėra jokios aukštesnės prasmės, kad svarbi tik dabarties akimirka ir fizinis gyvenimas. Jis teigia buvęs teisus gyvendamas taip, kaip gyveno („Aš buvau teisus, esu teisus ir visuomet būsiu teisus“). Po šio emocinio protrūkio Merso nusiramina. Žvelgdamas į žvaigždėtą dangų, jis pirmą kartą pajunta gilų susitaikymą su pasaulio „švelniu abejingumu“, kuris yra toks panašus į jį patį. Šioje akistatoje su mirtimi ir visatos abejingumu jis pajunta buvęs ir esąs laimingas. Paskutinis jo noras – kad egzekucijos dieną susirinktų kuo daugiau žiūrovų ir sutiktų jį „neapykantos šūksniais“.

Pagrindiniai veikėjai

• Merso: Jo paveikslas sudėtingas ir provokuojantis. Jis nėra tipiškas herojus ar antiherojus. Jis gyvena pagal pojūčius, o ne pagal protą ar emocijas. Jam svarbu saulė, jūra, maistas, moters kūnas, fizinis komfortas. Socialiniai ryšiai, emocijos (meilė, sielvartas), karjera, religija jam atrodo nesvarbūs arba jis nesugeba jų patirti „normaliai“. Jo abejingumas kyla ne iš cinizmo, o iš savotiško sąžiningumo sau pačiam – jis nemoka ir nenori apsimetinėti jaučiąs tai, ko nejaučia. Jo „svetimumas“ yra jo autentiškumo forma absurdiškame pasaulyje. Žmogžudystė, kurią jis padaro, yra iracionalus, beveik instinktyvus poelgis, išprovokuotas ekstremalių fizinių sąlygų (karščio, saulės). Tik susidūręs su mirtimi, jis atranda maišto jėgą ir laisvę priimti pasaulio abejingumą kaip savąjį.
• Mari Kardona: Ji atstovauja paprastam, jusliškam gyvenimo džiaugsmui. Ji myli Merso fiziškai, nori su juo būti, kurti šeimą, tačiau jos lūkesčiai susiduria su Merso abejingumu. Ji yra ištikima (lanko kalėjime, liudija teisme), bet galiausiai, tikėtina, pasitraukia, nesugebėdama suprasti ar priimti Merso „svetimumo“.
• Reimonas Sintesas: Kontrastingas Merso paveikslui. Jis gyvena pagal tam tikrą „garbės“ kodeksą (nors ir nusikalstamą), yra emocingas, kerštingas, ieško draugystės ir pripažinimo. Jo draugystė su Merso atsitiktinė, bet lemtinga. Jis įtraukia Merso į savo konfliktą, kuris baigiasi tragedija.
• Salamano ir jo šuo: Ši pora simbolizuoja absurdišką prieraišumą ir įprotį, kuris gali būti stipresnis už logiką ar net jausmus. Jų istorija tarsi atspindi ir kitus romano santykius, kuriuose dominuoja inercija, o ne sąmoningas pasirinkimas.
• Kapelionas: Atstovauja tradicinei religinei pasaulėžiūrai, bandančiai suteikti gyvenimui ir mirčiai aukštesnę prasmę per tikėjimą Dievu ir pomirtiniu gyvenimu. Jo susidūrimas su Merso – tai dviejų nesutaikomų požiūrių į pasaulį konfrontacija. Merso atmeta kapeliono siūlomą paguodą kaip melagingą ir renkasi likti ištikimas savo paties tiesai – absurdo tiesai.

Romano stilius ir kalba

Kamiu naudoja ypatingą rašymo stilių, dažnai vadinamą écriture blanche („baltasis rašymas“) arba neutraliu stiliumi:

• Pirmojo asmens pasakojimas: Visas romanas papasakotas Merso vardu, tačiau jo balsas yra objektyvus, konstatuojantis, beveik be emocinių vertinimų.
• Lakoniškumas: Sakiniai trumpi, aiškūs, dalykiški. Vengiama įmantrių metaforų ar sudėtingų konstrukcijų.
• Objektyvumas: Pasakotojas fiksuoja įvykius ir pojūčius, bet retai juos analizuoja ar interpretuoja. Skaitytojui paliekama pačiam daryti išvadas.
• Dėmesys detalėms: Ypač akcentuojamos fizinės detalės, pojūčiai (karštis, šviesa, nuovargis, alkis). Šis stilius puikiai tinka absurdo temai atskleisti – jis kuria distancijos, susvetimėjimo jausmą, pabrėžia pasaulio ir žmogaus vidinio gyvenimo nepažinumą.

Pagrindinės problemos ir temos

• Absurdas: Romano šerdis. Absurdas reiškiasi per:
  • Pasaulio abejingumą žmogaus likimui (saulė šviečia vienodai ir per laidotuves, ir per žmogžudystę, ir prieš egzekuciją).
  • Prasmės nebuvimą (Merso nemato prasmės nei karjeroje, nei santuokoje, nei religijoje).
  • Logikos ir priežastingumo irimą (žmogžudystė įvyksta be aiškaus motyvo, „dėl saulės“).
  • Visuomenės ritualų ir normų dirbtinumą ir veidmainystę (teismas labiau rūpinasi tuo, ar Merso verkė, nei kodėl jis nužudė).
• Susvetimėjimas (Alienacija): Merso yra svetimas kitiems, visuomenei, galbūt net sau. Jis nejaučia bendrumo su kitais žmonėmis, nesidalina jų vertybėmis ir emocijomis. Šis susvetimėjimas yra ir socialinis (atskirtis nuo visuomenės), ir egzistencinis (atskirtis nuo pasaulio prasmės).
• Visuomenė vs. Individas: Romanas aštriai kritikuoja visuomenę, kuri nepakenčia individualumo ir „kitoniškumo“. Visuomenė reikalauja paklusti jos normoms, vaidinti socialinius vaidmenis, jausti „teisingas“ emocijas. Merso atsisakymas tai daryti sukelia visuomenės priešiškumą ir pasmerkimą.
• Autentiškumas ir Sąžiningumas: Merso, nors ir abejingas, yra savotiškai sąžiningas sau. Jis nemeluoja apie savo jausmus, net jei tai jam kenkia. Ar toks autentiškumas yra vertybė, net jei jis pasireiškia abejingumu?
• Laisvė ir Maištas: Nors Merso gyvenimas atrodo pasyvus, jo atsisakymas paklusti visuomenės spaudimui ir galutinis pykčio protrūkis prieš kapelioną yra maišto aktai. Jis renkasi savo tiesą, savo laisvę absurdo akivaizdoje. Didžiausią laisvę jis pajunta būtent tada, kai nebelieka jokios vilties – prieš mirtį.
• Mirtis: Mirtis yra nuolatinė romano tema – nuo motinos mirties pradžioje iki Merso laukiamos egzekucijos pabaigoje. Ji pabrėžia gyvenimo laikinumą ir absurdiškumą, bet kartu tampa ir katalizatoriumi, priverčiančiu Merso suvokti gyvenimo vertę.
• Fizinė realybė ir pojūčiai: Priešingai nei visuomenės normos ir abstrakčios idėjos, fizinis pasaulis – saulė, jūra, karštis, kūniški malonumai – Merso yra vienintelė tikra ir svarbi realybė.

Interpretacijos galimybės

• Absurdo filosofijos iliustracija: Romanas dažniausiai interpretuojamas kaip Kamiu absurdo filosofijos meninė išraiška. Merso yra „absurdo žmogus“, gyvenantis pasaulyje be prasmės.
• Socialinė kritika: Kūrinys kritikuoja visuomenės veidmainystę, konformizmą, nepakantumą kitokiems, teisingumo sistemos absurdiškumą.
• Egzistencialistinė interpretacija: Nors Kamiu kratėsi šios etiketės, romanas nagrinėja egzistencializmui būdingas temas: individo laisvę, atsakomybę, nerimą, mirties problemą, autentiško gyvenimo paieškas.
• Psichologinė interpretacija: Galima analizuoti Merso kaip asmenį, turintį psichologinių problemų, negebantį užmegzti emocinių ryšių (galbūt dėl vaikystės traumų – tėvo nebuvimo, sudėtingų santykių su motina).
• Kolonijinio konteksto įtaka: Nors tai nėra pagrindinė tema, romano veiksmas Alžyre ir konfliktas su arabais gali būti interpretuojamas ir kaip kolonijinės situacijos atspindys, galios santykių ir kultūrinių nesusipratimų analizė.

• „Aš gyvenu taip, o galėjau gyventi ir kitaip. Dariau viena ir nedariau kita. Aš nepadariau šito, nes padariau aną.“ (Merso pokalbis su kapelionu) – Ši frazė puikiai perteikia absurdo jausmą: gyvenimas yra atsitiktinumų virtinė, be jokio išankstinio plano ar aukštesnės prasmės. Pasirinkimai daromi, bet jie neturi galutinio pateisinimo ar reikšmės. Merso priima savo gyvenimą tokį, koks jis buvo, nesigailėdamas dėl prarastų galimybių, nes absurdiškame pasaulyje visos jos vienodai beprasmės.
• „Kad ir kaip ten bebūtų, žmogus visuomet esi truputį kaltas.“ (Merso apmąstymai) – Šią frazę galima suprasti keliais lygmenimis: kaip egzistencinės kaltės, kylančios iš paties buvimo fakto, pajautimą; kaip visuomenės polinkį visada ieškoti kaltų ir primesti kaltės jausmą individui; arba kaip paties Merso miglotą nuojautą, kad jo veiksmai, nors ir atrodantys jam natūralūs, neatitinka kažkokių nerašytų taisyklių.
• „Net kaltinamųjų suole visuomet įdomu pasiklausyt kalbant apie save.“ (Merso teisme) – Ironiškas ir kartu žmogiškas pastebėjimas. Net ir ribinėje situacijoje, kai sprendžiamas jo likimas, Merso išlieka savotišku stebėtoju, kuriam smalsu, kaip jį mato ir vertina kiti. Tai pabrėžia jo atsiribojimą, bet kartu ir tam tikrą žmogišką egocentrizmą.
• „<…> giljotina turi didelį trūkumą: ji nepalieka jokios vilties, absoliučiai jokios. Žodžiu, paciento mirtis garantuota“ (Merso apmąstymai apie mirties bausmę) – Čia susiduria racionalus mirties mechanizmo suvokimas ir iracionalus žmogiškas vilties poreikis. Nors Merso bando save įtikinti susitaikyti su neišvengiamybe, pati mirties bausmės sistema, nepaliekanti jokios galimybės atsitiktinumui, jam atrodo absurdiška ir žiauri.
• „<...> aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui. Išvydęs jį, tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar tebesu laimingas.“ (Merso romano pabaigoje) – Tai romano filosofinė kulminacija. Merso atranda ramybę ir net laimę ne bandydamas įprasminti pasaulį ar save pagal kažkokias normas, o priimdamas pasaulio abejingumą kaip pagrindinę būties tiesą, kuri atitinka jo paties vidinę būseną. Tai ne pasyvi laimė, o aktyvus susitaikymas su absurdu, maišto forma.

Pastaba: Kai kurie žodžiai, pavyzdžiui Merso ir esė, yra nelinksniuojami. Nebus Mersos, Mersą ir panašiai.

• 🔗 Wikipedia: The Stranger (novel) (anglų k.)
• 🔗 Wikipedia: Albert Camus (anglų k.)
• 🔗 Vikipedija: Alberas Kamiu (lietuvių k.)
• 🎬 YouTube: The philosophy of Albert Camus (TED-Ed) (anglų k., apžvelgiama Kamiu filosofija)
• 🎬 YouTube: Albert Camus - The Stranger BOOK REVIEW (anglų k., knygos apžvalga)
• 🖼️ Albero Kamiu nuotraukos: Paieška Google Images
• 🔗 Albero Kamiu Nobelio premijos banketo kalba (1957 m.): NobelPrize.org (anglų k.)

Šis straipsnis skirtas romanui „Svetimas“, tačiau Alberas Kamiu yra parašęs ir daugiau svarbių kūrinių, kurie padeda geriau suprasti jo filosofiją. Apie juos galima skaityti toliau čia 🔗.