Didžiosios religijos ir jų poveikis civilizacijoms

Sveiki. Pradedame naują ciklą, kuriame gilinamės į idėjų pasaulį – religiją, visuomenės struktūras ir mentalitetus. Kodėl istorijos kurse tai yra svarbu? Todėl, kad religija šimtmečiais buvo ne tik asmeninio tikėjimo reikalas. Ji buvo civilizacijų pamatas, formavęs viską: valstybių įstatymus, meną, architektūrą, socialinę hierarchiją, kasdienius papročius ir net karus, kurie buvo kariaujami Dievo vardu.

Šioje pamokoje apžvelgsime tris esminius etapus Vakarų pasaulio dvasinėje istorijoje. Pirmiausia, aiškinsimės, kaip Artimuosiuose Rytuose gimė monoteizmas – tikėjimas vienu Dievu – ir išplito po pasaulį per judaizmą, krikščionybę bei islamą. Antra, nagrinėsime du didžiuosius pačios krikščionybės lūžius: Didžiąją schizmą, padalijusią Bažnyčią į Rytų ir Vakarų, ir Reformaciją, kuri sudrebino visą Europą ir davė pradžią protestantizmui. Galiausiai, analizuosime, kaip Apšvietos amžius ir mokslo laimėjimai metė iššūkį religijos autoritetui, pradėdami iki šiol tebesitęsiantį sekuliarizacijos procesą. Tai pamoka apie idėjas, kurios galingesnės už imperijas ir ilgaamžiškesnės už dinastijas.

Naujieji laikai (prasidėję XV a.) – tai epocha, kai Europa išėjo iš Viduramžių ir žengė į modernųjį pasaulį. Tai buvo didžiųjų lūžių metas: Didieji geografiniai atradimai praplėtė pasaulio ribas, Renesansas ir humanizmas atgręžė žvilgsnį į žmogų, Reformacija sudrebino krikščionybės pamatus, o knygų spausdinimas sukėlė informacinę revoliuciją. Šie procesai negrįžtamai pakeitė Europos visuomenę, ekonomiką, politiką ir kultūrą.

Kapitalizmo gimimas: nauja socialinė ir ekonominė tvarka

Feodalinę, žemės nuosavybe pagrįstą sistemą palaipsniui keitė nauja socioekonominė sankloda – kapitalizmas. Jo variklis – prekyba, miestai ir privatus kapitalas.

Feodalizmas vs. Kapitalizmas

Naujos gamybos formos: Manufaktūros

Tradicinius, griežtai reglamentuotus cechus palaipsniui pradėjo keisti manufaktūros – stambios įmonės, paremtos rankų darbu ir darbo pasidalijimu. Jose vienas darbininkas nebegamino viso produkto nuo pradžios iki galo, o atlikdavo tik vieną operaciją. Tai leido pagaminti daugiau prekių, kurios buvo būtinos augančiai rinkai.

Aptvėrimai Anglijoje

Didėjantis vilnos poreikis Anglijos tekstilės manufaktūroms sukėlė aptvėrimų judėjimą. Žemvaldžiai išvarė valstiečius iš žemės, ją aptvėrė ir pavertė avių ganyklomis. Tai sukėlė didelius socialinius pokyčius: tūkstančiai bežemių valstiečių plūstelėjo į miestus ieškoti darbo, tapdami pigia samdoma darbo jėga, o kiti emigravo į Naująjį Pasaulį.

Didieji geografiniai atradimai (DGA): pasaulis praplečia ribas

Naujų technologijų (karavelė, kompasas) atsiradimas ir naujų prekybos kelių į Rytus paieška (apeinant Osmanų imperiją) paskatino drąsias jūrų keliones.

• Kristupas Kolumbas (1492 m.): Ieškodamas kelio į Indiją, atrado Ameriką.
• Vasco da Gama (1498 m.): Atrado jūrų kelią į Indiją aplink Afriką.
• Ferdinandas Magelanas (1519–1522 m.): Jo ekspedicija pirmoji apiplaukė aplink pasaulį.

Pasekmės:

• Ekonominės: Prekybos centrai iš Viduržemio jūros persikėlė prie Atlanto vandenyno (dominavo Anglija, Nyderlandai). Į Europą plūstelėjo auksas, sidabras ir naujos prekės (bulvės, pomidorai, kukurūzai, tabakas). Susiformavo trikampė prekyba tarp Europos, Afrikos ir Amerikos.
• Socialinės ir politinės: Prasidėjo Europos kolonizacija, vietinių Amerikos civilizacijų (actekų, inkų) naikinimas, vergų prekyba.
• Mokslinės: Įrodyta, kad Žemė apvali. Pasaulio pažinimas iš esmės pakeitė viduramžišką pasaulėvaizdį.

Renesansas ir humanizmas: žmogaus atgimimas

Renesansas (liet. Atgimimas) – tai kultūrinis sąjūdis, gimęs XIV a. Italijoje, kuris atsigręžė į Antikos meną, literatūrą ir filosofiją. Jo ideologinis pagrindas – humanizmas.

• Humanizmo esmė: Svarbiausia vertybe tampa žmogus, jo protas, kūrybinės galios ir orumas. Priešingai nei Viduramžiais, akcentuojamas ne pomirtinis, o žemiškasis gyvenimas. Humanistai teigė, kad nieko negalima laikyti tiesa, kol tai neįrodyta protu.
• Iškilūs humanistai: Erazmas Roterdamietis („Pagiriamasis žodis kvailystei“), Nikolo Makiavelis („Valdovas“), Tomas Moras („Utopija“).

Mokslo ir meno revoliucija

Renesanso epocha pagimdė universalius genijus, kurie pakeitė požiūrį į mokslą ir meną.

Reformacija ir Kontrreformacija: krikščionybės skilimas

Humanizmo idėjos, knygų spausdinimas ir nepasitenkinimas Katalikų bažnyčios morale (indulgencijų pardavimas, dvasininkų piktnaudžiavimas) sukūrė prielaidas Reformacijai.

• Martynas Liuteris (1517 m.): Prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė 95 tezes, kuriose kritikavo indulgencijas ir teigė, kad žmogų išgelbsti ne geri darbai ar pinigai, o tikėjimas. Jis reikalavo, kad Biblija būtų verčiama į tautines kalbas ir būtų vienintelis tikėjimo šaltinis.
• Protestantizmo plitimas: Krikščionybė skilo. Atsirado liuteronybė (Šiaurės Europoje), kalvinizmas (Šveicarijoje, Nyderlanduose; J. Kalvinas mokė apie predestinaciją – išankstinį nulemtumą), anglikonybė (Anglijoje, kur karalius tapo bažnyčios galva).
• Kontrreformacija: Katalikų bažnyčios atsakas į Reformaciją. Tridento susirinkime buvo uždraustos indulgencijos, tačiau patvirtintos pagrindinės katalikų dogmos. Svarbiausiu kovos įrankiu tapo Jėzuitų ordinas, steigęs mokyklas ir universitetus (tarp jų ir Vilniaus), ir inkvizicija. Meno srityje suklestėjo barokas – prabangus, emocionalus stilius, turėjęs priblokšti tikinčiuosius ir pabrėžti Bažnyčios galybę.

Monoteizmas – tikėjimas vienu, universaliu Dievu – yra vienas svarbiausių civilizacinių lūžių žmonijos istorijoje. Jis pakeitė senovės pasaulio politeistinius (daugdieviškus) tikėjimus. Trys didžiosios pasaulio monoteistinės religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas – kilo iš to paties regiono ir turi bendrą protėvį – biblinį patriarchą Abraomą. Dėl to jos dažnai vadinamos Abraomo religijomis.

Nors jų šaknys bendros, jos turi esminių skirtumų.

Pagrindinių monoteistinių religijų palyginimas

Šios trys religijos ne tik suformavo milijardų žmonių pasaulėžiūrą, bet ir tapo daugelio istorinių konfliktų, tokių kaip Kryžiaus žygiai, ir kultūrinių laimėjimų priežastimi.

Viduramžiais krikščionybė buvo vienijanti jėga Europoje, tačiau jos viduje nuolat brendo įtampos, kurios galiausiai lėmė du didelius skilimus.

Didžioji schizma (1054 m.)

Schizma – tai organizacijos, ypač religinės, skilimas. 1054 m. krikščionių Bažnyčia oficialiai skilo į dvi pagrindines šakas:

• Romos Katalikų Bažnyčia (Vakarų Europa), kurios galva – popiežius.
• Stačiatikių (Ortodoksų) Bažnyčia (Rytų Europa, ypač Bizantijos imperija), kurios vadovai – patriarchai (pvz., Konstantinopolio).

Skilimo priežastys:

• Politinės: Popiežius Romoje siekė būti visos krikščionybės vadovu, o Konstantinopolio patriarchas, remiamas Bizantijos imperatoriaus, su tuo nesutiko.
• Kultūrinės: Vakarų Bažnyčioje dominavo lotynų kalba ir kultūra, Rytų – graikų.
• Teologinės: Ginčai dėl doktrinos subtilybių, pavyzdžiui, ar Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo (Rytų pozicija), ar iš Tėvo „ir Sūnaus“ (Vakarų pozicija).

Šis skilimas išliko iki šių dienų ir lėmė skirtingą Rytų ir Vakarų Europos kultūrinę bei politinę raidą.

Reformacija (nuo 1517 m.)

XVI a. Katalikų Bažnyčią krėtė gili krizė: papirkinėjimas, dvasininkų moralinis nuosmukis ir ypač prekyba indulgencijomis (atlaidais), žadančiomis nuodėmių atleidimą už pinigus.

1517 m. vokiečių vienuolis Martynas Liuteris paskelbė savo „95 tezes“, kuriose kritikavo indulgencijas ir kvietė grįžti prie Biblijos mokymo. Tai tapo Reformacijos pradžia. Pagrindinės protestantizmo idėjos:

• Išganymas tikėjimu: Žmogų išgano ne geri darbai ar Bažnyčios ritualai, o tikras tikėjimas Dievu.
• Biblija – vienintelis autoritetas: Kiekvienas tikintysis turi pats skaityti ir aiškintis Šventąjį Raštą, o ne aklai pasikliauti kunigais.
• Atsisakoma popiežiaus valdžios, celibato, šventųjų kulto.

Reformacija greitai išplito. Šveicarijoje veikė Žanas Kalvinas, kurio mokymas (kalvinizmas) tapo ypač populiarus tarp kylančios buržuazijos ir LDK didikų.

Kontrreformacija: Katalikų bažnyčios atsakas

Siekdama sustabdyti protestantizmo plitimą, Katalikų Bažnyčia pradėjo Kontrreformaciją. Jos svarbiausios priemonės:

• Tridento susirinkimas (1545–1563 m.): Sukonkretinta katalikų doktrina, uždrausta prekyba indulgencijomis, imtasi priemonių dvasininkų drausmei ir išsilavinimui gerinti.
• Jėzuitų ordino įkūrimas: Ignaco Lojolos įkurtas ordinas pasižymėjo griežta drausme, išsilavinimu ir misionieriška veikla. Jėzuitai steigė mokyklas ir universitetus (tarp jų ir Vilniaus universitetą 1579 m.), kurie tapo pagrindiniais Kontrreformacijos centrais.

Nuo XVII a. religijos autoritetui iššūkį pradėjo mesti nauja galinga jėga – mokslas. Apšvietos epochoje protas buvo iškeltas aukščiau už aklą tikėjimą, o XIX–XX a. mokslo atradimai dar labiau susvyravo tradicinį religinį pasaulio vaizdą.

Mokslas prieš dogmą

• Mokslo revoliucija: Tokie mokslininkai kaip Kopernikas ir Galilėjus įrodė, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai, kaip teigė Bažnyčia. Tai parodė, kad Šventasis Raštas ne visada gali būti suprantamas pažodžiui.
• Darvinizmas: Didžiausią smūgį religijai sudavė Čarlzas Darvinas, 1859 m. išleidęs knygą „Rūšių atsiradimas“. Jo evoliucijos teorija teigė, kad gyvybė, įskaitant žmogų, išsivystė per milijonus metų natūralios atrankos būdu. Tai tiesiogiai prieštaravo Biblijos pasakojimui apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą per šešias dienas.
• Psichoanalizė ir marksizmas: Sigmundas Freudas teigė, kad religija yra tik neurozė, o Karlas Marksas ją vadino „liaudies opijumi“ – priemone, kurią valdantieji naudoja masėms raminti.

Sekuliarizacija ir Bažnyčios atsakas

Visi šie veiksniai skatino sekuliarizacijos procesą – laipsnišką religijos įtakos mažėjimą visuomenės gyvenime. Religija tapo nebe viešu, o privačiu kiekvieno žmogaus reikalu, valstybė buvo atskirta nuo Bažnyčios.

Katalikų Bažnyčia ilgą laiką gynėsi nuo modernybės, tačiau XX a. viduryje suprato, kad pokyčiai neišvengiami. Vatikano II susirinkimas (1962–1965 m.) tapo bandymu modernizuoti Bažnyčią ir priartinti ją prie šiuolaikinio pasaulio. Buvo atsisakyta lotynų kalbos per pamaldas, paskatintas dialogas su kitomis religijomis ir netikinčiaisiais, daugiau dėmesio skirta socialinėms problemoms.

Rašiniai apie idėjų istoriją reikalauja ne tik faktų, bet ir gebėjimo suprasti ilgalaikius procesus ir jų poveikį. Panagrinėkime šios pamokos rašinio temą.

Rašinio tema: „Įvertinkite, kaip mokslo raida nuo Apšvietos iki XX a. paveikė religijos vaidmenį Vakarų visuomenėje.“

1. Klausimo išskaidymas

• Veiksmažodis: „Įvertinkite“ – turite pateikti argumentuotą nuomonę, pasverti skirtingus poveikio aspektus.
• Kas paveikė: „mokslo raida“.
• Ką paveikė: „religijos vaidmenį“.
• Kur ir kada: „Vakarų visuomenėje“, „nuo Apšvietos iki XX a.“.

2. Argumentų generavimas

• Argumentai, kaip mokslas SILPNINO religijos vaidmenį:

  • Paaiškino gamtos reiškinius: Mokslas (fizika, chemija, biologija) pateikė racionalius paaiškinimus reiškiniams (pvz., ligoms, audroms), kurie anksčiau buvo priskiriami Dievo valiai ar baudai.
  • Pakenkė Biblijos autoritetui: Astronomijos (heliocentrizmas) ir ypač biologijos (Darvino evoliucijos teorija) atradimai prieštaravo pažodiniam Šventojo Rašto aiškinimui.
  • Paskatino sekuliarizaciją: Iškėlus proto ir kritinio mąstymo svarbą, Bažnyčia prarado švietimo ir mokslo monopolį, o valstybės palaipsniui atsiskyrė nuo Bažnyčios.

• Argumentai, kaip religija PRISITAIKĖ arba jos vaidmuo PASIKEITĖ (bet neišnyko):

  • Vaidmens transformacija: Religija iš viešos, privalomos institucijos tapo labiau asmeniniu, moraliniu pasirinkimu.
  • Teologijos adaptacija: Dalis teologų bandė suderinti mokslą ir tikėjimą, teigdami, kad Biblija nėra mokslo vadovėlis ir kad evoliucija gali būti Dievo kūrimo proceso dalis.
  • Institucinis atsakas: Vatikano II susirinkimas yra pavyzdys, kaip Bažnyčia bandė modernizuotis ir atsakyti į modernaus pasaulio iššūkius, ieškoti dialogo, o ne konfrontacijos.

3. Rašinio struktūra

• Įžanga: Pristatykite Apšvietą kaip lūžio tašką, kai protas ir mokslas pradėjo konkuruoti su religija. Suformuluokite tezę, pvz.: „Mokslo raida nuo Apšvietos iki XX a. iš esmės pakeitė religijos vaidmenį Vakarų visuomenėje: ji prarado tiesos monopolį ir viešosios galios svertus, tačiau neišnyko, o transformavosi į asmeninę moralinę ir dvasinę sritį, priversta nuolat ieškoti savo vietos moderniame pasaulyje.“
• Dėstymas: Pirmoje pastraipoje analizuokite, kaip mokslas (ypač Darvino teorija) pakirto religijos autoritetą. Antroje – kaip tai lėmė sekuliarizacijos procesus (Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, švietimo). Trečioje – kaip pati religija reagavo ir transformavosi (prisitaikė, modernizavosi).
• Išvados: Apibendrinkite, kad mokslo poveikis buvo ne religijos sunaikinimas, o jos vaidmens ir formos pakeitimas – iš viską apimančios sistemos į vieną iš daugelio pasaulėžiūrų.