Šiuolaikinės tarptautinių santykių sistemos susikūrimas (XVII–XIX a.)

Sveiki, mieli abiturientai! Pradedame naują, brandos egzaminui itin svarbų ciklą apie tarptautinių santykių raidą. Šiandienos pasaulyje mums atrodo įprasta, kad valstybės turi ambasadas, pasirašo sutartis, ginčus sprendžia tarptautiniuose teismuose. Mes kalbame apie „valstybės suverenitetą“, „jėgų balansą“, „nacionalinius interesus“. Bet ar kada susimąstėte, iš kur atsirado šios taisyklės? Ar pasaulis visada gyveno pagal jas?

Iki pat XVII amžiaus Europa buvo nuolatinių, chaotiškų konfliktų arena. Karus keldavo ne aiškiai apibrėžtos valstybės, o dinastijos, kovojančios dėl paveldėjimo teisių. Religija buvo ne asmeninis reikalas, o pretekstas žudyti kaimynus. Valdovas dažnai labiau rūpinosi savo giminės šlove ar sielos išganymu nei savo valstybės gerove. Šiame pasaulyje nebuvo jokių aiškių tarptautinės teisės normų.

Šiandien mes tyrinėsime du fundamentalius lūžius, kurie sukūrė moderniąją tarptautinių santykių sistemą, kurios pagrindais remiamės iki šiol. Keliausime į XVII amžiaus vidurį, į Trisdešimties metų karo pelenus, kur gimė Vestfalijos sistema, pirmą kartą įtvirtinusi valstybės suvereniteto ir nacionalinio intereso principus. O vėliau, po Napoleono karų sukeltos sumaišties, persikelsime į XIX amžiaus pradžią, į Vienos kongresą, kur galingiausi Europos monarchai bandė sukurti „amžinos taikos“ sistemą, paremtą jėgų balansu ir legitimizmo principu.

Ši pamoka – tai ne tik pasakojimas apie dvi istorines taikos sutartis. Tai analizė, kaip formavosi pamatiniai principai, kurie ir šiandien lemia karą ir taiką. Suprasdami, kaip veikė kardinolas Rišeljė ir kunigaikštis Meternichas, mes geriau suvoksime ir šiuolaikinės diplomatijos logiką bei jos iššūkius.

XVII amžiaus pradžioje Europa priminė parako statinę. Ją draskė du pagrindiniai konfliktai, susipynę į vieną baisų karą – Trisdešimties metų karą (1618–1648 m.).

Priežastys: religija ir politika

Dinastinio karo pabaiga ir Raison d'État principas

Ypatingą vaidmenį suvaidino Prancūzijos kardinolas Rišeljė. Jis iškėlė raison d'État (pranc. „valstybės interesas“) principą, kuris reiškia, kad aukščiausias valstybės tikslas yra jos pačios saugumas ir galios didinimas, ir šis tikslas yra svarbesnis už monarcho asmeninius įsitikinimus, religiją ar dinastijos interesus. Būtent todėl katalikiška Prancūzija rėmė protestantus Vokietijoje – taip buvo silpninami Habsburgai, didžiausi Prancūzijos konkurentai. Po Vestfalijos šis principas tapo Europos diplomatijos norma.

Vestfalijos sistemos ramsčiai

Po trisdešimties metų žiauraus karo, 1648 m. pasirašyta Vestfalijos taika įtvirtino tris esminius principus, kurie tapo modernios tarptautinės sistemos pamatu:

• Valstybės suverenitetas: Tai svarbiausias Vestfalijos principas. Jis reiškia, kad kiekviena valstybė savo teritorijoje turi aukščiausią valdžią ir yra nepriklausoma nuo išorinių jėgų (įskaitant popiežių ar Šventosios Romos imperatorių). Valdovas įgijo teisę spręsti visus savo valstybės vidaus reikalus, o kitos valstybės neturėjo teisės kištis. Taip valstybė tapo pagrindiniu politiniu subjektu tarptautinėje arenoje.

• Teritorinis vientisumas: Suverenitetas neatsiejamas nuo aiškiai apibrėžtų sienų. Valstybės teritorija tapo neliečiama.

• Religinė tolerancija (politine prasme): Buvo patvirtintas principas Cuius regio, eius religio („Kieno valdžia, to ir religija“), suteikiant teisę kunigaikščiams pasirinkti ne tik tarp katalikybės ir liuteronybės, bet ir kalvinizmo. Svarbiausia, buvo sutarta, kad religiniai skirtumai nebegali būti teisėta karo priežastis. Religija tapo valstybės vidaus reikalu.

Vestfalijos sistema sukūrė Europą, sudarytą iš nepriklausomų valstybių, o ne iš vienos imperijos ar bažnyčios dominuojamos bendruomenės. Ši sistema gyvavo iki pat Prancūzijos didžiosios revoliucijos ir Napoleono karų.

Vestfalijos sistemą sudrebino ir galiausiai sugriovė Didžioji Prancūzijos revoliucija ir Napoleono karai. Revoliucija iškėlė tautos, o ne monarcho, suvereniteto idėją, o Napoleonas, pasinaudodamas masine piliečių armija, bandė primesti Prancūzijos dominavimą visai Europai. Po Napoleono sutriuškinimo Europos monarchai susirinko Vienos kongrese (1814–1815 m.), kad atkurtų tvarką.

Jų sukurta Vienos sistema buvo bandymas ne tik atkurti Europą, kokia ji buvo iki 1789 m., bet ir sukurti mechanizmus, kurie ateityje užkirstų kelią panašioms revoliucijoms ir karams.

Vienos sistemos ramsčiai

Kongresas rėmėsi keliais pagrindiniais principais, kurie iš dalies prieštaravo Vestfalijos suvereniteto idėjai:

• Legitimizmas: Šį principą labiausiai gynė Prancūzijos atstovas Šarlis Taleiranas (Charles Talleyrand). Jis reiškia, kad į sostus turi būti grąžinti „teisėti“, t.y., iki revoliucijos valdę, monarchai ir dinastijos (pvz., Burbonai Prancūzijoje ir Ispanijoje). Taip buvo siekiama atkurti senąją tvarką ir ignoruoti tautų apsisprendimo teisės idėją.

• Jėgų balansas (Pusiausvyra): Tai buvo kertinis sistemos akmuo, kurio architektas – Austrijos kancleris Klemensas fon Meternichas. Principas reiškia, kad jokia viena valstybė neturi tapti tokia galinga, kad galėtų dominuoti visoje Europoje ir kelti grėsmę kitoms. Siekiant išlaikyti pusiausvyrą, buvo perbraižytos sienos: sustiprinta Prūsija, Austrija gavo teritorijų Italijoje, o aplink Prancūziją buvo sukurtas „buferinių“ valstybių (pvz., Nyderlandų karalystės) kordonas. Prancūzija, nors ir pralaimėjusi, nebuvo pernelyg pažeminta, kad nekiltų noras keršyti.

• Restauracija ir intervencija: Vienos kongreso dalyviai buvo konservatyvūs monarchai, bijoję liberalizmo ir nacionalizmo idėjų. Jie siekė restauruoti absoliutines monarchijas ir slopinti bet kokius revoliucinius judėjimus. Šiam tikslui buvo sukurta Šventoji Sąjunga (Rusija, Austrija, Prūsija), pasirengusi ginklu slopinti revoliucijas bet kurioje Europos vietoje, ir Europos koncertas - reguliarių didžiųjų valstybių susitikimų sistema.

Vienos sistemos rezultatai ir palyginimas su Vestfalija

Vienos sistema Europai garantavo palyginti taikų laikotarpį – beveik 40 metų (iki Krymo karo) Europoje nebuvo didelių karų tarp „didžiųjų galių“. Tačiau ji buvo pasmerkta žlugti, nes visiškai ignoravo galingiausią XIX a. jėgą – nacionalizmą. Kongrese perdalintos tautos (lenkai, italai, vokiečiai) neatsisakė savo siekių, ir jau per 1848 m. Tautų pavasarį visa Meternicho sukurta sistema ėmė byrėti.

Vienos kongreso nutarimai buvo surašyti didžiuliame dokumente – Baigiamajame akte. Perskaitykite kelias stilizuotas ištraukas, atspindinčias pagrindinius jo principus.

I straipsnis. Dėl Lenkijos. Varšuvos kunigaikštystė, išskyrus tas provincijas ir apygardas, kurioms kituose straipsniuose nurodytas kitas likimas, amžiams sujungiama su Rusijos imperija. Ji bus neatskiriamai susieta su ja per savo konstituciją, kad Jo Didenybė visos Rusijos Imperatorius, jo įpėdiniai ir perėmėjai galėtų ją valdyti amžinai. Jo Imperatoriškoji Didenybė pasilieka teisę suteikti šiai valstybei, turinčiai atskirą administraciją, vidaus išplėtimą, kokį Jis laikys tinkamu.

LXIII straipsnis. Dėl Vokietijos Konfederacijos. Vokietijos suverenūs kunigaikščiai ir laisvieji miestai <...> susitaria sudaryti amžiną konfederaciją, kuri vadinsis Vokietijos Konfederacija. Jos tikslas – palaikyti Vokietijos išorinį ir vidinį saugumą, taip pat Vokietijos valstybių narių nepriklausomybę ir neliečiamumą.

CIII straipsnis. Dėl Sardinijos karalystės. Jo Didenybei Sardinijos karaliui atitenka Genujos valstybė <...>. Taip pat, siekiant sustiprinti barjerą, kurį sudaro Alpių kalnai, bus sustiprintos senosios ir nutiestos naujos karališkosios karinės magistralės <...>.

Klausimai analizei:

1. Kaip I straipsnyje sprendžiamas Lenkijos likimas? Kuri „didžioji galia“ daugiausiai laimėjo iš šio sprendimo? Ar šiame sprendime atsižvelgiama į lenkų tautos interesus?
2. Koks, remiantis LXIII straipsniu, yra pagrindinis Vokietijos Konfederacijos tikslas? Kodėl, jūsų manymu, nebuvo sukurta vieninga Vokietijos valstybė, o palikta susiskaldžiusi konfederacija?
3. Kaip CIII straipsnis, sustiprinantis Sardinijos karalystę ir jos gynybinius įtvirtinimus, atspindi jėgų balanso principą? Prieš kieno galimą agresiją buvo nukreiptas šis „barjeras“?
4. Apibendrindami, kokie du pagrindiniai Vienos sistemos principai (legitimizmas, jėgų balansas, tautų apsisprendimas) ryškiausiai matomi šiose ištraukose, o kuris – visiškai ignoruojamas?

Didžioji Prancūzijos revoliucija (1789–1799 m.) buvo vienas svarbiausių įvykių visos žmonijos istorijoje. Tai buvo ne tik maištas, bet ir fundamentalus socialinis, politinis ir idėjinis perversmas, kai buvo nuversta tūkstantmetė monarchija, panaikinta feodalinė sistema ir paskelbtos idėjos apie žmogaus teises, lygybę bei tautos suverenitetą. Šios idėjos vėliau įkvėpė daugybę kitų tautų, tačiau pats procesas buvo sudėtingas, prieštaringas ir kruvinas.

Prancūzija prieš revoliuciją: Senojo režimo krizė

XVIII a. pabaigoje Prancūzija buvo tarsi parako statinė. Nors jau vystėsi kapitalistiniai santykiai, visuomenės pamatai tebebuvo feodaliniai.

• Absoliutinė monarchija: Karaliaus Liudviko XVI valdžia teoriškai buvo neribota, tačiau praktiškai neefektyvi. Dvaras garsėjo išlaidumu, o valstybė skendėjo skolose dėl nesėkmingų karų.
• Luominė visuomenė: Visuomenė buvo griežtai suskirstyta. Pirmieji du luomai – dvasininkija ir bajorija – sudarė vos kelis procentus gyventojų, bet turėjo didžiules privilegijas ir buvo atleisti nuo mokesčių. Visa mokesčių našta teko trečiajam luomui, kurį sudarė visi likusieji: nuo turtingų pirklių (buržuazijos) ir inteligentų iki amatininkų ir skurdžiausių valstiečių.
• Feodalinės liekanos: Valstiečiai tebeturėjo atlikti prievoles savo senjorams ir mokėti jiems mokesčius bei dešimtinę Bažnyčiai. Prekybą tarp regionų stabdė vidaus muitai.
• Ekonominė krizė ir badas: Dveji iš eilės nederliaus metai sukėlė badą, o duonos kainos pasiekė neregėtas aukštumas.
• Švietėjų idėjos: Filosofų (Monteskjė, Ruso, Voltero) mintys apie prigimtines teises, lygybę, laisvę, tautos suverenitetą ir būtinybę pertvarkyti santvarką plačiai paplito visuomenėje, ypač tarp išsilavinusio trečiojo luomo.

Svarbiausi revoliucijos etapai

Revoliucija neįvyko per vieną dieną – tai buvo ilgas ir permainingas procesas.

1. Absoliutizmo žlugimas ir konstitucinė monarchija (1789–1792 m.)

• 1789 m. liepos 14 d.: Bastilijos šturmas. Įpykusi Paryžiaus minia šturmuoja Bastilijos tvirtovę-kalėjimą, absoliutizmo simbolį. Ši diena laikoma revoliucijos pradžia.
• 1789 m. rugpjūtis: „Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija“. Steigiamasis susirinkimas priima istorinį dokumentą, skelbiantį, kad valdžios šaltinis yra tauta, o visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs. Įtvirtinama žodžio, spaudos, tikėjimo ir nuosavybės teisė.
• 1791 m. Konstitucija: Priimama pirmoji Prancūzijos Konstitucija, šalis tampa konstitucine monarchija.

2. Respublikos paskelbimas ir karaliaus egzekucija (1792–1793 m.)

Europos monarchai, išsigandę revoliucijos plitimo, pradeda karą su Prancūzija. Įtarus karalių išdavyste, 1792 m. monarchija nuverčiama, o Prancūzija paskelbiama respublika. 1793 m. sausį karalius Liudvikas XVI giljotinuojamas.

3. Jakobinų diktatūra ir Teroras (1793–1794 m.)

Dėl karo grėsmės ir vidaus maištų valdžią jėga perima radikalioji jakobinų grupuotė, vadovaujama Maksimiljeno Robespjero. Siekdami sukurti „dorybės respubliką“, jie įveda žiaurią diktatūrą ir pradeda Didįjį terorą. Giljotina tampa kasdienybe, o „revoliucijos priešais“ skelbiami visi, kas nepritaria jakobinų politikai. Garsus to meto posakis – „revoliucija ryja savo vaikus“. Nepaisant žiaurumo, jakobinams pavyksta mobilizuoti armiją ir atremti priešų puolimą.

4. Direktorija ir revoliucijos pabaiga (1794–1799 m.)

1794 m. įvykdomas Termidoro perversmas – Robespjeras ir jo šalininkai nuverčiami ir giljotinuojami. Valdžią perima Direktorija (5 direktorių taryba). Šis laikotarpis pasižymi politiniu nestabilumu ir korupcija, tačiau Prancūzijos armijos, vadovaujamos jauno ir talentingo generolo Napoleono Bonaparto, skina pergales užsienyje. 1799 m. Napoleonas įvykdo karinį perversmą, užbaigdamas revoliuciją ir pradėdamas savo valdymo erą.

Revoliucijos reikšmė ir palikimas

• Politiniai pokyčiai: Sugriauta feodalinė santvarka ir absoliutizmas. Įtvirtinta tautos suvereniteto idėja.
• Socialiniai pokyčiai: Panaikinta luominė sistema ir privilegijos, įtvirtintas piliečių lygybės prieš įstatymą principas.
• Ekonominiai pokyčiai: Panaikinti cechai ir vidaus muitai, sudarytos sąlygos laisvos rinkos ir kapitalizmo raidai. Įtvirtinta privatinės nuosavybės neliečiamybė.
• Idėjinė reikšmė: Revoliucijos šūkiai „Laisvė, lygybė, brolybė“ ir jos idėjos paplito visoje Europoje, skatindamos nacionalinio išsivadavimo ir demokratinius judėjimus XIX amžiuje.

Napoleono Bonaparto epocha (1799–1815 m.) – tai laikotarpis, kai vienas žmogus, kilęs iš Korsikos smulkiųjų bajorų, tapo galingiausiu Europos valdovu ir pakeitė žemyno istorijos tėkmę. Jo valdymas buvo prieštaringas: viena vertus, jis įtvirtino Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laimėjimus, kita vertus – įvedė karinę diktatūrą ir įvėlė Europą į nesibaigiančius karus.

Kelias į valdžią: nuo generolo iki imperatoriaus

• Iškilimas: Napoleonas pasižymėjo revoliucijos karuose, tapo populiariu generolu. Korumpuotos ir neveiksnios Direktorijos fone jis atrodė kaip vienintelė jėga, galinti įvesti tvarką.
• Briumerio perversmas (1799 m.): Napoleonas įvykdė karinį perversmą, išvaikė Direktoriją ir įvedė Konsulato valdymą. Pasiskelbęs pirmuoju konsulu, jis sutelkė visą valdžią savo rankose.
• Imperatoriaus karūna (1804 m.): Pasinaudojęs savo autoritetu, Napoleonas pasiskelbė Prancūzijos imperatoriumi. Simboliška, kad per karūnavimo ceremoniją jis pats iš popiežiaus rankų paėmė karūną ir užsidėjo ją sau – tai reiškė, kad jo valdžia nepriklauso nuo niekieno, net nuo Bažnyčios.

Vidinės reformos: revoliucijos įtvirtinimas

Tapęs valdovu, Napoleonas įvykdė esmines reformas, kurios modernizavo Prancūziją ir įtvirtino svarbiausius revoliucijos pasiekimus.

Napoleono kodeksas (1804 m.)

Tai svarbiausias Napoleono palikimas, kuriuo jis pats didžiavosi labiau nei karinėmis pergalėmis. Šis civilinis kodeksas:

• Įtvirtino visų piliečių lygybę prieš įstatymą.
• Garantavo privatinės nuosavybės neliečiamumą.
• Galutinai panaikino feodalizmo liekanas ir luomų privilegijas.

Napoleono kodeksas buvo įvestas visose jo užkariautose teritorijose ir padėjo pamatus moderniai teisinei sistemai daugelyje Europos šalių.

Kitos svarbios reformos:

• Centralizacija: Prancūzija padalinta į departamentus, kuriems vadovavo Napoleono skiriami prefektai.
• Ekonomika: Įkurtas Prancūzijos bankas, įvesti nauji pinigai (aukso frankai), suvienodinti mokesčiai, matai ir svoriai.
• Santykių su Bažnyčia sureguliavimas: Pasirašytas konkordatas (sutartis) su popiežiumi. Katalikybė pripažinta „daugumos prancūzų religija“, tačiau Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės ir prarado per revoliuciją konfiskuotus turtus.

Napoleono karai: siekis dominuoti Europoje

Napoleonas siekė ne tik įtvirtinti valdžią Prancūzijoje, bet ir įgyti politinę bei ekonominę hegemoniją visoje Europoje. Prieš jį nuolat kūrėsi Europos monarchijų (D. Britanijos, Austrijos, Prūsijos, Rusijos) koalicijos.

Vienos kongresas (1814–1815 m.): bandymas atkurti senąją tvarką

Po Napoleono sutriuškinimo valstybės nugalėtojos (Austrija, D. Britanija, Prūsija, Rusija) susirinko Vienoje, siekdamos atkurti Europoje tvarką. Kongreso tikslai:

• Restauracija: Grąžinti į sostus senąsias, revoliucijos nuverstas dinastijas.
• Legitimizmas: Atkurti monarchų teisę į sostą kaip duotą Dievo.
• Jėgų pusiausvyra: Sukurti tokią politinę sistemą, kurioje nė viena valstybė neįgytų per didelės galios ir nekeltų grėsmės kitoms.

Buvo perbraižytas Europos žemėlapis, o tvarkai palaikyti įkurta Šventoji sąjunga, įsipareigojusi slopinti bet kokius revoliucinius ir nacionalinio išsivadavimo judėjimus.

Pasiruoškime egzaminui, išanalizuodami sudėtingą lyginamąją temą, kuri reikalauja ne tik faktų žinojimo, bet ir gebėjimo vertinti bei daryti apibendrinimus.

Egzamino tipo rašinio tema: „Palyginkite Vestfalijos ir Vienos sistemų tikslus ir rezultatus.“

1. Užduoties analizė

• Raktiniai žodžiai: „Palyginkite“, „tikslus“, „rezultatus“.
• Reikalavimai: Būtina atlikti lyginamąją analizę, t.y. ne aprašyti kiekvieną sistemą atskirai, o ieškoti panašumų ir skirtumų. Analizė turi apimti tiek intencijas (ko buvo siekiama), tiek pasekmes (kas iš to išėjo).

2. Tezės formulavimas

Tezė – tai jūsų pagrindinė mintis, kurią įrodinėsite visame rašinyje. Ji turi būti aiški ir konkreti. Pavyzdys:

Nors tiek Vestfalijos, tiek Vienos sistemos pagrindinis tikslas buvo užtikrinti taiką ir stabilumą Europoje, jos rėmėsi fundamentaliai skirtingais principais ir pasiekė nevienodų ilgalaikių rezultatų: Vestfalija įtvirtino modernių suverenių valstybių sistemą, o Viena, bandydama sustabdyti istorijos raidą, tik laikinai pristabdė neišvengiamus nacionalinius ir revoliucinius judėjimus.

3. Rekomenduojama rašinio struktūra

1. Įžanga:

   • Kontekstas: Pristatykite abu įvykius kaip fundamentalius lūžius tarptautinių santykių istorijoje, gimusius po didelių visą Europą apėmusių karų (Trisdešimties metų ir Napoleono).
   • Tezė: Suformuluokite savo pagrindinį teiginį (žr. pavyzdį aukščiau).

2. Dėstymas – Panašumas: Taikos siekis

   • Teiginys: Abiejų sistemų pagrindinis, deklaruojamas tikslas buvo užkirsti kelią dideliems karams.
   • Pavyzdys (Vestfalija): Užbaigė žiauriausią religinį karą, įtvirtino religinės tolerancijos principus kaip politinę normą.
   • Pavyzdys (Viena): Užbaigė 25 metus trukusius revoliucijos ir Napoleono karus, sukūrė „Europos koncerto“ sistemą nuolatinėms konsultacijoms.

3. Dėstymas – Skirtumas: Pagrindiniai principai

   • Teiginys: Sistemos rėmėsi skirtingomis idėjomis.
   • Pavyzdys (Vestfalija): Suverenitetas ir raison d'État. Valstybė tampa svarbiausia. Sistema progresyvi, žiūrinti į ateitį.
   • Pavyzdys (Viena): Legitimizmas ir jėgų balansas. Monarchų dinastijos tampa svarbiausiomis. Sistema reakcinga, konservatyvi, bandanti grįžti į praeitį ir sustabdyti liberalizmo bei nacionalizmo idėjas.

4. Dėstymas – Skirtumas: Rezultatai ir ilgaamžiškumas

   • Teiginys: Sistemų poveikis ir gyvavimo trukmė buvo skirtingi.
   • Pavyzdys (Vestfalija): Jos sukurti principai (ypač suverenitetas) tapo pamatiniais ir išliko iki šių dienų. Tai ilgalaikės sistemos pagrindas.
   • Pavyzdys (Viena): Sistema buvo palyginti trumpalaikė. Ji ignoravo nacionalizmo jėgą ir subyrėjo jau po kelių dešimtmečių (per Tautų pavasarį, Krymo karą, Vokietijos ir Italijos suvienijimus).

5. Išvada: Apibendrinkite analizę. Pakartokite, kad nors abi sistemos siekė taikos, Vestfalija atliepė istorijos raidą ir sukūrė ilgaamžius principus, o Viena bandė dirbtinai sulaikyti socialines ir politines jėgas, todėl jos stabilumas buvo laikinas.