Išteklių geopolitika ir strateginiai taškai

Paimkite į rankas savo išmanųjį telefoną. Paprastas, kasdienis daiktas. Tačiau jo viduje – visas pasaulis. Kobaltas baterijoje greičiausiai iškastas Kongo Demokratinėje Respublikoje, dažnai pasitelkiant primityvų ir pavojingą darbą. Litis galėjo atkeliauti iš Čilės druskos lygumų. Retieji žemės elementai, būtini vibracijos motoriukui ir garsiakalbiams, beveik neabejotinai buvo apdoroti Kinijoje. Mikroprocesorius, prietaiso „smegenys“, suprojektuotas JAV, pagamintas Taivane, naudojant olandišką įrangą, ir galiausiai viskas surinkta gamykloje Vietname.

Kiekvienas šio kelio etapas – nuo kasyklos iki jūsų kišenės – priklausė nuo sudėtingo ir pažeidžiamo tinklo. Žaliavos buvo gabenamos sunkvežimiais, vėliau – laivais, kurie plaukė per tam tikrus vandenynų „butelio kakliukus“. Informacija, reikalinga dizainui ir logistikai, keliavo povandeniniais kabeliais, nutiestais vandenynų dugnu. Kiekviena šios grandinės grandis yra potencialus geopolitinis lūžio taškas.

Ši pamoka – tai kelionė į nematomą pasaulio infrastruktūrą, kurios centre – išteklių kontrolė ir strateginių taškų valdymas. Geopolitika nėra tik istorinis mokslas apie imperijas ir karus; tai gyva, kvėpuojanti disciplina, aiškinanti, kodėl šiandien kyla prekybos karai, kodėl svyruoja degalų kainos ir kodėl tam tikri tolimi vandenyno sąsiauriai yra svarbesni pasaulio ekonomikai nei ištisi žemynai. Čia mes, pasitelkdami geografo akis, analizuosime pasaulį ne kaip plokščią žemėlapį, o kaip trimatę galių, išteklių ir interesų kovos areną. Suprasime, kas yra tikrieji XXI amžiaus strateginiai taškai – nuo klasikinių naftos terminalų iki povandeninių interneto kabelių ir ličio kasyklų – ir kodėl jų kontrolė nulems ateities pasaulio tvarką.

XX amžiuje pasaulio ekonomika buvo varoma nafta. Gebėjimas kontroliuoti ne tik jos gavybos vietas, bet ir transportavimo kelius tapo svarbiausiu geopolitiniu įrankiu. Dauguma pasaulio naftos ir suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) gabenama tanklaiviais, kurie, siekdami sutrumpinti keliones, priversti plaukti per siaurus geografinius praėjimus – strateginius jūrų transporto taškus (angl. maritime choke points). Jų blokavimas ar kontrolė gali sukelti globalų energetikos šoką, pakelti kainas ir net išprovokuoti karinius konfliktus. Išanalizuokime svarbiausius iš jų.

Pasaulio naftos arterija: Hormūzo sąsiauris

Tai neabejotinai svarbiausias strateginis taškas pasaulyje. Per šį siaurą, vos 39 km pločio vandens kelią tarp Omano ir Irano kasdien perplukdoma apie 21 milijoną barelių naftos – tai sudaro maždaug 21 % viso pasaulio suvartojamo skystojo kuro ir apie trečdalį visų jūra gabenamų angliavandenilių. Per Hormūzo sąsiaurį eksportuoja didžioji dalis OPEC narių: Saudo Arabija, Iranas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas ir Irakas. Bet koks šio kelio sutrikdymas, pavyzdžiui, dėl Irano karinių veiksmų ar teroristinio išpuolio, sukeltų momentinį ir drastišką naftos kainų šuolį visame pasaulyje. Dėl šios priežasties regione nuolat budi galingos JAV ir kitų Vakarų šalių karinės jūrų pajėgos, kurių pagrindinis tikslas – užtikrinti laivybos laisvę.

Eurazijos tiltas: Sueco kanalas

193 km ilgio Sueco kanalas Egipte yra dirbtinis vandens kelias, jungiantis Viduržemio jūrą su Raudonąja jūra. Tai trumpiausias jūrų kelias tarp Europos ir Azijos, leidžiantis laivams išvengti ilgos ir pavojingos kelionės aplink Afriką. Per Sueco kanalą kasdien praeina apie 12 % visos pasaulio prekybos. Jo svarbą pasaulis pajuto 2021 m., kai konteinervežis „Ever Given“ įstrigo kanale ir šešioms dienoms jį užblokavo. Šis incidentas kasdien pasaulio ekonomikai kainavo beveik 10 milijardų dolerių ir sukėlė chaosą globaliose tiekimo grandinėse. Kanalas yra ne tik komercinis, bet ir strateginis objektas, per kurį dažnai juda ir kariniai laivai.

Azijos supermagistralė: Malakos sąsiauris

Tai 890 km ilgio sąsiauris tarp Malaizijos pusiasalio ir Sumatros salos Indonezijoje. Per jį keliauja apie trečdalis visos pasaulio prekybos ir beveik visa Rytų Azijos šalims (ypač Kinijai, Japonijai, Pietų Korėjai) gyvybiškai svarbi nafta iš Artimųjų Rytų. Dėl šios priežasties Kinija šią priklausomybę nuo vieno sąsiaurio vadina savo „Malakos dilema“ ir aktyviai ieško alternatyvių sausumos kelių per Pakistaną ir Mianmarą (projekto „Juosta ir kelias“ dalis), siekdama sumažinti strateginį pažeidžiamumą.

Piratų ir konfliktų taškas: Bab el Mandebo sąsiauris

Šis sąsiauris, skiriantis Jemeną ir Afrikos pusiasalį (Džibutį ir Eritrėją), yra vartai į Raudonąją jūrą ir Sueco kanalą. Dėl politinio nestabilumo Jemene ir Somalioje šis regionas ilgą laiką buvo piratavimo židinys. Nuo 2024 m. Jemeno husių grupuotės atakos prieš prekybinius laivus, teisinamos solidarumu su palestiniečiais, iš esmės paralyžiavo laivybą sąsiauriu. Daugelis didžiausių pasaulio laivybos kompanijų buvo priverstos nukreipti savo laivus ilgesniu ir brangesniu maršrutu aplink Afriką. Tai iliustruoja, kaip palyginti nedidelė, bet strategiškai patogioje vietoje veikianti grupuotė gali daryti milžinišką įtaką pasaulinei ekonomikai.

Pasaulio strateginių jūrų taškų apžvalga

Nors angliavandeniliai tebėra svarbūs, tikroji XXI amžiaus geopolitinė kova vyksta dėl naujųjų išteklių, kurie yra skaitmeninės ir žaliosios ekonomikos pamatas. Šių išteklių gavybos ir tiekimo grandinės suformavo naujus, ne tokius akivaizdžius, bet ne mažiau svarbius strateginius taškus.

Technologijų auksas: kritiniai mineralai (litis, kobaltas, retieji žemės elementai)

Žalioji revoliucija ir perėjimas prie elektrinio transporto bei atsinaujinančios energetikos yra neįmanomi be kritinių mineralų. Litis ir kobaltas yra būtini elektromobilių ir išmaniųjų telefonų baterijoms. Retieji žemės elementai (RŽE) – grupė iš 17 cheminių elementų – naudojami vėjo turbinų generatoriuose, galinguose magnetuose ir visoje modernioje elektronikoje. Čia susidaro nauja asimetrinė priklausomybė. Nors žaliavos kasamos įvairiose šalyse (litis – Čilėje ir Australijoje, kobaltas – Konge), beveik visa jų apdorojimo ir gryninimo pramonė yra sukoncentruota Kinijoje. Kinija kontroliuoja apie 60 % pasaulinės ličio perdirbimo rinkos, 70 % kobalto ir netoli 90 % retųjų žemės elementų.

Ši kontrolė tampa galingu geopolitiniu ginklu. Ribodama apdorotų mineralų eksportą, Kinija gali daryti spaudimą kitoms šalims, stabdyti jų technologinę pažangą ir žaliosios energijos plėtrą. Atsakydamos į tai, JAV, Europos Sąjunga ir kitos Vakarų šalys skubiai kuria strategijas, kaip diversifikuoti tiekimo grandines, investuoti į perdirbimą savo teritorijose ir ieškoti alternatyvių išteklių. Kova dėl kritinių mineralų yra naujasis „didysis žaidimas“.

Pasaulio smegenys: puslaidininkių (mikroschemų) geopolitika

Puslaidininkiai yra visos skaitmeninės ekonomikos pagrindas. Be jų neveiktų nei kompiuteriai, nei automobiliai, nei ginklų sistemos. Tačiau jų gamybos grandinė yra neįtikėtinai sudėtinga ir geografiškai koncentruota. JAV kompanijos dominuoja dizaino ir programinės įrangos srityje. Nyderlandų įmonė ASML turi faktinį monopolį pažangiausios litografijos įrangos gamyboje. O pati svarbiausia grandis – pažangiausių lustų gamyba – yra sukoncentruota Taivane (įmonė TSMC) ir Pietų Korėjoje (įmonė „Samsung“).

Taivanas vienas pagamina per 60 % visų pasaulio puslaidininkių ir virš 90 % pačių pažangiausių. Tai sukuria unikalią situaciją, vadinamą „silicio skydu“ (angl. Silicon Shield): Vakarų šalys yra suinteresuotos ginti Taivano nepriklausomybę nuo Kinijos ne tik dėl demokratinių vertybių, bet ir todėl, kad jo užpuolimas ir TSMC gamyklų sunaikinimas sukeltų pasaulinę ekonomikos katastrofą. Tai paaiškina JAV ir Kinijos technologinio karo esmę – kova vyksta ne dėl prekybos deficito, o dėl technologinio dominavimo ir strateginių tiekimo grandinių kontrolės.

Skaitmeninio pasaulio gyslos: povandeniniai interneto kabeliai

Daugiau nei 95 % viso tarptautinio interneto srauto – jūsų el. laiškai, vaizdo skambučiai, finansinės transakcijos – keliauja ne per palydovus, o šviesolaidiniais kabeliais, nutiestais vandenynų dugnu. Šis povandeninis tinklas yra moderniosios civilizacijos nervų sistema. Tai kartu yra ir nauji, beveik nematomi strateginiai taškai. Nors kabelių tinklas tankus, didžioji dalis srauto koncentruojasi tam tikruose koridoriuose, o kabeliams išlipant į krantą susidaro „butelio kakliukai“ – duomenų centrai ir kabelių nusileidimo stotys.

Šių kabelių pažeidžiamumas yra milžiniškas. Juos gali pažeisti netyčia nuleistas laivo inkaras, tačiau didžiausią grėsmę kelia tikslinis sabotažas. Pavyzdžiui, Rusijos povandeninių laivų ir specializuotų tyrimų laivų aktyvumas netoli Atlanto vandenyno kabelių kelia didelį NATO susirūpinimą. Vieno ar kelių svarbių kabelių nutraukimas galėtų atkirsti ištisus regionus nuo pasaulinio interneto, sukelti finansinę paniką ir paralyžiuoti komunikaciją. Dėl to povandeninių kabelių apsauga tampa nauju nacionalinio saugumo prioritetu.