Žemės ūkis XXI amžiuje: nuo „žaliosios revoliucijos“ iki GMO

Kiekvieną dieną mes valgome. Pusryčiai, pietūs, vakarienė – tai tokia įprasta mūsų gyvenimo dalis, kad retai susimąstome, koks neįtikėtinai sudėtingas kelias slypi už kiekvieno kąsnio. Ką šiandien valgėte? Duonos riekę? Obuolį? Vištienos kepsnį? Kiekvienas iš šių produktų yra milžiniškos, globalios sistemos, vadinamos žemės ūkiu, rezultatas. Tai sistema, kuri per pastarąjį šimtmetį pasikeitė labiau nei per visą ankstesnę žmonijos istoriją.

Šiandien mūsų planetoje gyvena daugiau nei 8 milijardai žmonių. Iki 2050 metų šis skaičius, prognozuojama, priartės prie 10 milijardų. Visiems jiems reikės maisto. Tačiau planetos ištekliai – derlinga žemė, gėlas vanduo – yra riboti. Kaip pamaitinti vis augančią žmoniją nepaliekant dykumos ateities kartoms? Tai – vienas didžiausių ir sudėtingiausių XXI amžiaus iššūkių.

Šioje pamokoje leisimės į kelionę po šiuolaikinį žemės ūkį. Pradėsime nuo XX amžiaus vidurio, kai „Žalioji revoliucija“ išgelbėjo milijonus nuo bado, bet kartu atnešė ir naujų problemų. Tada pasinersime į vieną karščiausių mokslinių diskusijų – genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) erą, bandydami suprasti tiek jų teikiamas viltis, tiek keliamas grėsmes. Galiausiai pažvelgsime į ateitį: kokie keliai veda link tvaresnio, teisingesnio ir atsparesnio žemės ūkio? Pasiruoškite, nes tai, ką sužinosite, pakeis jūsų požiūrį į maistą lėkštėje amžiams.

Norint suprasti šiuolaikinio žemės ūkio raidą, pirmiausia reikia įsisąmoninti problemos mastą. Tai ne tik abstraktus skaičius – 8 milijardai. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną pasaulio ūkininkai turi pagaminti pakankamai maisto, kad užpildytų daugiau nei 24 milijardus lėkščių.

Skaičiai, kurie verčia susimąstyti

• Populiacijos augimas: Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulio gyventojų skaičius kasmet padidėja maždaug 80 milijonų. Tai tas pats, kas kasmet pasaulyje atsirastų nauja Vokietija.
• Didėjantis vartojimas: Augant pajamoms besivystančiose šalyse, keičiasi ir mitybos įpročiai. Vartojama daugiau mėsos, pieno produktų, kuriems pagaminti reikia kur kas daugiau išteklių (žemės, vandens, pašarų) nei augaliniam maistui.
• Riboti ištekliai: Derlingos žemės plotai planetoje yra riboti ir netgi mažėja dėl urbanizacijos, dirvožemio erozijos ir dykumėjimo. Gėlo vandens ištekliai taip pat patiria milžinišką spaudimą – žemės ūkis sunaudoja apie 70 % viso pasaulio gėlo vandens.

Šiame kontekste atsiranda maisto saugumo sąvoka. Tai ne tik klausimas, ar maisto yra pakankamai. Tai situacija, kai „visi žmonės visą laiką turi fizinę, socialinę ir ekonominę prieigą prie pakankamo, saugaus ir maistingo maisto, kuris patenkina jų mitybos poreikius ir maisto pasirinkimą aktyviam ir sveikam gyvenimui“. Būtent šio tikslo siekis ir buvo pagrindinis variklis, sukėlęs didžiausius pokyčius žemės ūkyje.

XX amžiaus viduryje pasaulis artėjo prie katastrofos. Ypač sparčiai augančiose Azijos ir Lotynų Amerikos šalyse bado grėsmė tapo reali. Mokslininkai, tokie kaip Paulas Ehrlichas, savo knygoje „Populiacijos bomba“ (1968 m.) prognozavo masinį badą. Tačiau to neįvyko. Didžiąja dalimi dėl reiškinio, pavadinto „Žaliąja revoliucija“.

Kas tai yra?

„Žalioji revoliucija“ – tai intensyvių technologinių pokyčių laikotarpis žemės ūkyje, prasidėjęs maždaug 1950-aisiais ir pasiekęs piką 1960–1970-aisiais. Tai nebuvo politinė revoliucija su ginklais, o mokslinė ir technologinė revoliucija laukuose. Jos tikslas buvo paprastas – iš to paties žemės ploto gauti kuo daugiau maisto.

Revoliucijos „tėvu“ laikomas amerikiečių agronomas Normanas Borlaugas, kuris už savo darbą kuriant didelio derlingumo kviečių veisles 1970 m. buvo apdovanotas Nobelio taikos premija.

Keturios „Žaliosios revoliucijos“ kolonos

Ši revoliucija rėmėsi keturiais pagrindiniais elementais, kurie veikė kartu kaip vieninga sistema:

1. Didelio derlingumo veislės (High-Yield Varieties – HYV). Mokslininkai, taikydami selekciją, išvedė naujas kviečių, ryžių ir kukurūzų veisles. Jos buvo žemaūgės (kad nenulinktų nuo sunkių varpų), greičiau brendo (leisdamos gauti kelis derlius per metus) ir, svarbiausia, labai efektyviai pasisavindavo trąšas, paversdamos jas grūdais, o ne lapais ar stiebais.
2. Sintetinės trąšos ir pesticidai. Naujosios veislės savo potencialą galėjo atskleisti tik gavusios gausų maitinimą. Todėl plačiai pradėtos naudoti azoto, fosforo ir kalio trąšos. Kartu su jomis atėjo ir pesticidai (herbicidai piktžolėms, insekticidai vabzdžiams naikinti), kurie apsaugojo tankius pasėlius nuo kenkėjų ir ligų.
3. Drėkinimo (irigacijos) plėtra. Vanduo tapo kritiškai svarbus, kad augalai galėtų pasisavinti trąšas ir duotų maksimalų derlių. Vyriausybės ir tarptautinės organizacijos investavo milžiniškas lėšas į dambų, kanalų ir šulinių statybą, kad užtikrintų patikimą vandens tiekimą laukams.
4. Mechanizacija. Traktoriai, kombainai ir kita moderni technika leido greičiau ir efektyviau apdirbti didesnius žemės plotus, pasėti ir nuimti derlių.

„Žalioji revoliucija“ yra vienas kontroversiškiausių XX amžiaus reiškinių. Viena vertus, ji išgelbėjo šimtus milijonų gyvybių nuo bado. Kita vertus, jos kaina aplinkai ir socialinei struktūrai buvo milžiniška. Norint suprasti šiuolaikinį žemės ūkį, būtina objektyviai įvertinti abi medalio puses.

„Žaliosios revoliucijos“ pamoka yra dvejopa: ji parodė, kad galime pagaminti neįtikėtinai daug maisto, tačiau taip pat atskleidė, kad siauras, tik į derlingumo didinimą orientuotas požiūris ilgainiui yra netvarus. Ši patirtis privertė mokslininkus ir politikus ieškoti naujų būdų, kaip didinti derlių dar efektyviau ir su mažesniu neigiamu poveikiu. Taip atsidūrėme ant naujos revoliucijos – genų revoliucijos – slenksčio.