Pasaulio ekonominės netolygumo priežastys

Įsivaizduokite du naujagimius, gimusius tą pačią akimirką. Vienas – Japonijoje, kitas – Siera Leonėje. Pagal statistinius vidurkius, kūdikis iš Japonijos gali tikėtis gyventi apie 85 metus. Kūdikis iš Siera Leonės – vos 55. Vienas augs pasaulyje, kuriame internetas, švarus vanduo ir kokybiškas išsilavinimas yra savaime suprantami dalykai. Kitas susidurs su skurdu, ligomis ir ribotomis galimybėmis.

Kaip tai įmanoma? Kodėl vienoje planetoje egzistuoja tokie skirtingi pasauliai? Kodėl vienos šalys klesti, o kitos dešimtmečiais, o gal ir šimtmečiais, negali išbristi iš skurdo? Pasaulio žemėlapis, kurį matome, yra ne tik geografinių kontūrų, bet ir galios, gerovės bei galimybių pasiskirstymo atspindys.

Šioje pamokoje leisimės į sudėtingą, kartais nepatogią, bet būtiną kelionę, siekdami suprasti pasaulio ekonominio netolygumo šaknis. Tai nėra paprastas klausimas su vienu atsakymu. Priežastys slypi giliai istorijoje, geografijoje, politikoje ir pasaulinės ekonomikos struktūroje. Mūsų tikslas – ne ieškoti kaltų, o išnarplioti sudėtingą veiksnių tinklą, kad galėtume kritiškai vertinti dabartinę pasaulio tvarką ir geriau suprasti globalius iššūkius, su kuriais susiduria žmonija.

Norint suprasti šiandienos pasaulio ekonomiką, būtina atsigręžti į praeitį. Dabartinis turto pasiskirstymas nėra atsitiktinumas – tai šimtmečius trukusių procesų rezultatas, kurio pamatus padėjo kolonializmo epocha.

Kolonializmas ir jo palikimas

Nuo XV a. iki XX a. vidurio Europos imperijos valdė didžiąją dalį pasaulio. Šis laikotarpis nebuvo tiesiog politinis dominavimas; tai buvo sistema, sukurta perorganizuoti kolonijų ekonomikas metropolijų naudai. Šios sistemos padariniai jaučiami iki šiol.

Šaltasis karas: ideologijų kova svetimomis rankomis

Po Antrojo pasaulinio karo ir dekolonizacijos bangos, naujai susikūrusios valstybės tapo JAV ir Sovietų Sąjungos ideologinės kovos lauku. Vietoj pagalbos kuriant stabilias institucijas, abi supervalstybės dažnai rėmė joms palankius, bet korumpuotus ir autoritarinius režimus.

• Proxy karai (netiesioginiai karai). JAV ir SSRS tiesiogiai nekariavo tarpusavyje, bet rėmė priešiškas puses konfliktuose visame pasaulyje (Vietname, Korėjoje, Angoloje, Nikaragvoje). Šie karai suniokojo šalių infrastruktūrą, nusinešė milijonus gyvybių ir paliko ilgalaikes politines bei socialines žaizdas.
• Pagalba su sąlygomis. Ekonominė ir karinė pagalba dažnai buvo teikiama ne pagal realius šalies poreikius, o pagal jos lojalumą vienam iš blokų. Tai skatino korupciją ir priklausomybę, o ne tvarią plėtrą.

Nors istorija vaidina milžinišką vaidmenį, negalima ignoruoti ir fizinės geografijos veiksnių. Tačiau svarbu pabrėžti: geografija nėra lemtis. Tai veikiau kortos, kurias šalis gauna žaidimo pradžioje. Sėkmė priklauso nuo to, kaip su šiomis kortomis žaidžiama.

Prieiga prie jūros: prekybos vartai

Dauguma pasaulio prekybos vyksta jūrų keliais. Šalys, neturinčios tiesioginio išėjimo į jūrą, susiduria su dideliais iššūkiais:

• Didesni transporto kaštai. Prekes reikia gabenti per kaimyninių šalių teritoriją, mokėti tranzito mokesčius, susidurti su muitinės procedūromis ir prastesne infrastruktūra.
• Priklausomybė nuo kaimynų. Politiniai nesutarimai su kaimynine šalimi gali visiškai blokuoti prekybos kelius.

Iš 44 pasaulio šalių, neturinčių priėjimo prie jūros, dauguma priklauso mažiau išsivysčiusių šalių grupei. Afrikoje tokių šalių yra net 16. Žinoma, yra išimčių, kaip antai Šveicarija ar Austrija, kurios klesti dėl politinio stabilumo, inovacijų ir geros integracijos į regiono ekonomiką. Tačiau daugeliui šalių tai yra didelis kliuvinys.

Gamtos ištekliai: palaima ar „prakeiksmas“?

Atrodytų, kad gausūs gamtos ištekliai (nafta, dujos, deimantai, varis) yra tiesus kelias į turtą. Tačiau stebėtinai dažnai nutinka priešingai. Šis reiškinys vadinamas „išteklių prakeiksmu“ arba „Olandijos liga“.

Kaip veikia „išteklių prakeiksmas“?

1. Ekonomikos iškraipymas. Šalis pradeda masiškai eksportuoti vieną vertingą išteklių. Dėl to smarkiai padidėja nacionalinės valiutos kursas. Stipri valiuta padaro kitas eksportuojamas prekes (pvz., žemės ūkio produktus, pramonės gaminius) per brangias pasaulio rinkoje, todėl šie sektoriai sunyksta.
2. Priklausomybė ir nestabilumas. Visa ekonomika tampa priklausoma nuo vieno ištekliaus kainų svyravimų. Kai kaina krinta, visa šalis patiria krizę.
3. Korupcija ir konfliktai. Milžiniškos pajamos iš išteklių dažnai patenka į nedidelės elito grupės rankas. Tai skatina sisteminę korupciją, o kova dėl išteklių kontrolės gali sukelti pilietinius karus.
4. Investicijų stoka į žmones. Vyriausybės, gaunančios pajamas iš išteklių, dažnai apleidžia kitas sritis – švietimą, sveikatos apsaugą, infrastruktūrą. Jos tampa mažiau priklausomos nuo mokesčių mokėtojų ir mažiau atskaitingos savo piliečiams.

Pavyzdžiai. Nigerija, turtinga naftos, dešimtmečius kovoja su skurdu ir korupcija. Kongo Demokratinė Respublika, turinti didžiulius mineralų (koltano, kobalto) išteklius, yra viena skurdžiausių ir nestabiliausių pasaulio šalių. Tuo tarpu šalys kaip Japonija, Pietų Korėja ar Taivanas, neturinčios reikšmingų gamtos išteklių, investavo į švietimą bei technologijas ir tapo ekonomikos milžinėmis.

Klimatas ir ligos

Klimato sąlygos taip pat turi įtakos ekonominei raidai:

• Žemės ūkis. Daugelyje tropinių regionų dirvožemiai yra mažiau derlingi, o krituliai – nenuspėjami. Tai apsunkina stabilią maisto gamybą.
• Ligos. Tropinės ir subtropinės zonos yra palankesnės plisti infekcinėms ligoms, tokioms kaip maliarija, Dengės karštligė. Šios ligos ne tik nusineša gyvybes, bet ir smarkiai sumažina darbo našumą, didina sveikatos apsaugos išlaidas.

Net ir turint palankią istoriją bei geografiją, šalies sėkmė priklauso nuo jos vidaus politikos ir gebėjimo veikti globalioje ekonominėje sistemoje. Dažnai šios sistemos taisyklės yra palankesnės jau ir taip turtingoms šalims.

Pasaulio prekybos sistema ir neteisingos taisyklės

Po Antrojo pasaulinio karo sukurtos tarptautinės prekybos taisyklės, prižiūrimos Pasaulio prekybos organizacijos (PPO), skatino laisvąją prekybą. Tačiau kritikai teigia, kad ši sistema nėra vienodai teisinga visiems.

• Subsidijos turtingose šalyse. Išsivysčiusios šalys (ypač JAV ir ES) kasmet skiria milijardus dolerių subsidijų savo ūkininkams. Dėl to jų produkcija (pvz., medvilnė, cukrus, pieno produktai) atpinga ir užtvindo pasaulio rinką. Besivystančių šalių ūkininkai, negaunantys tokios paramos, negali konkuruoti ir bankrutuoja.
• Tarifai ir protekcionizmas. Nors turtingos šalys reikalauja, kad besivystančios šalys atvertų savo rinkas, jos pačios dažnai taiko aukštus importo mokesčius (tarifus) perdirbtiems produktams iš tų pačių šalių. Pavyzdžiui, neapdirbtos kavos pupelės gali būti importuojamos be mokesčių, tačiau skrudintai ir supakuotai kavai jau taikomas didelis tarifas. Tai verčia besivystančias šalis likti žaliavų tiekėjomis, o visą pridėtinę vertę ir pelną susirenka perdirbėjai turtingose šalyse.
• Intelektinės nuosavybės teisės. Griežtos patentų taisyklės apsaugo Vakarų korporacijų technologijas ir vaistus, tačiau apsunkina jų prieinamumą ir gamybą neturtingose šalyse, kur jų labiausiai reikia.

Tarptautinės skolos našta

XX a. antroje pusėje daugelis besivystančių šalių, skatinamos Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Pasaulio banko, skolinosi didžiules sumas infrastruktūros projektams. Tačiau dėl korupcijos, blogo planavimo ir pasaulinių ekonominių krizių (pvz., naftos kainų šoko), daugelis šių šalių atsidūrė gilioje skolų duobėje.

Norėdamos gauti naujų paskolų ar restruktūrizuoti senas, šalys buvo priverstos įgyvendinti Struktūrinio koregavimo programas (SKP). Šios programos reikalavo:

• Mažinti valstybės išlaidas. Dažniausiai tai reiškė drastišką finansavimo mažinimą švietimui, sveikatos apsaugai ir socialinėms programoms.
• Privatizuoti valstybines įmones.
• Liberalizuoti prekybą ir atverti rinkas užsienio konkurencijai.

Nors tikslas buvo stabilizuoti ekonomiką, SKP dažnai sukeldavo didžiules socialines problemas: didėjantį nedarbą, augančią nelygybę ir prastėjančias viešąsias paslaugas, taip dar labiau įtvirtinant skurdo ciklą.

Vidiniai veiksniai: valdžios vaidmuo

Negalima visos atsakomybės suversti tik išorinėms jėgoms. Vidiniai politiniai ir socialiniai veiksniai yra lemiami.

• Valdymo kokybė ir korupcija. Šalyse, kuriose klesti korupcija, pinigai, skirti keliams, mokykloms ar ligoninėms, atsiduria valdininkų kišenėse. Užsienio investuotojai vengia tokių šalių. Teisinės sistemos silpnumas ir nuosavybės teisių neapsaugojimas taip pat stabdo verslo plėtrą.
• Politinis nestabilumas ir konfliktai. Dažni perversmai, pilietiniai karai ir politinis chaosas neleidžia kurti ilgalaikių ekonomikos strategijų. Karas sunaikina ne tik fizinę infrastruktūrą, bet ir svarbiausią turtą – žmones.
• Investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Šalys, kurios investuoja į savo piliečių švietimą ir sveikatą, ilgainiui pasiekia tvarią ekonominę plėtrą. Išsilavinę ir sveiki žmonės yra našesni, imlesni inovacijoms ir gali kurti didesnę pridėtinę vertę.

Kad geriau suprastume, kaip skirtingi veiksniai lemia šalies raidą, palyginkime dvi valstybes – Pietų Korėją ir Ganą. Apie 1960 metus, atgavusios nepriklausomybę, abi šalys turėjo panašų BVP vienam gyventojui ir atrodė turinčios panašias starto pozicijas. Šiandien Pietų Korėja yra viena turtingiausių pasaulio valstybių, technologijų lyderė, o Gana, nors ir padariusi pažangą, vis dar priskiriama besivystančioms šalims.

Išnagrinėję istorinius, geografinius, politinius ir ekonominius veiksnius, matome, kad atsakymas į klausimą „kodėl vienos šalys turtingos, o kitos – skurdžios?“ yra nepaprastai sudėtingas. Nėra vieno stebuklingo paaiškinimo. Tai lyg sudėtingas voratinklis, kuriame kiekviena gija yra susijusi su kitomis:

• Istorinis palikimas, ypač kolonializmas, nustatė nelygias starto pozicijas, sukūrė priklausomybę nuo žaliavų eksporto ir paliko politinių konfliktų židinius.
• Geografinės sąlygos, tokios kaip prieiga prie jūros ar gamtos ištekliai, gali būti ir privalumas, ir trūkumas, priklausomai nuo to, kaip šalis sugeba juos valdyti.
• Pasaulio ekonominė sistema, su jos prekybos taisyklėmis ir finansų institucijomis, dažnai yra palankesnė jau ir taip galingoms valstybėms.
• Vidinė politika ir valdymas yra lemiamas veiksnys. Korupcija ir nestabilumas gali sunaikinti bet kokį ekonominį potencialą, o investicijos į švietimą ir stabilios institucijos gali įveikti net nepalankias geografines sąlygas.

Pietų Korėjos ir Ganos pavyzdys aiškiai parodė, kad likimas nėra iš anksto nulemtas. Svarbiausia – ne tai, kokias kortas šalis gauna, o kokią ilgalaikę strategiją ji pasirenka ir kaip nuosekliai jos laikosi.

Suprasti šias priežastis yra pirmas žingsnis ieškant sprendimų. Kitoje pamokoje nagrinėsime, kaip tarptautinė bendruomenė ir pačios šalys bando mažinti šį atotrūkį ir siekti teisingesnio pasaulio. Ar šis atotrūkis yra neišvengiamas, ar jį galima sumažinti? Tai klausimas, į kurį atsakymą kuriame mes visi.