Nelygybės mažinimas ir vystomasis bendradarbiavimas

Ankstesnėje pamokoje išnarpliojome sudėtingą voratinklį priežasčių, kodėl pasaulis yra toks netolygus. Matėme, kaip istorija, geografija, politika ir ekonomika sukūrė prarają tarp turtingųjų ir vargšų, tarp galimybių centrų ir periferijos. Tačiau diagnozuoti ligą – tai tik pusė darbo. Svarbiausias klausimas dabar: ką mes, kaip pasaulio bendruomenė, galime ir turime daryti?

Ši pamoka – tai kelionė į sprendimų paieškos lauką. Tai nėra paprasta kelionė, joje gausu aklaviečių, ginčų ir etinių dilemų. Tačiau ji yra absoliučiai būtina. Nagrinėsime, kaip pasaulis bando tiesti tiltus per nelygybės prarajas. Susipažinsime su pagrindiniais veikėjais – nuo Jungtinių Tautų iki nevyriausybinių organizacijų ir kiekvieno iš mūsų. Aiškinsimės, kas yra vystomasis bendradarbiavimas ir kodėl tai kur kas daugiau nei tiesiog labdara. Gilinsimės į ambicingiausią žmonijos planą – Darnaus vystymosi tikslus, kurie yra tarsi kelrodis į teisingesnį ir tvaresnį pasaulį.

Tai nebus tik sėkmės istorijų aptarimas. Kritiškai įvertinsime ir pagalbos spąstus: ar pagalba visada padeda? Kada ji gali pakenkti? Kokie yra didžiausi iššūkiai, siekiant, kad pasaulis taptų geresne vieta gyventi visiems, o ne tik išrinktiesiems? Šios pamokos tikslas – suteikti jums įrankius ne tik suprasti, bet ir vertinti pasaulyje vykstančius procesus, formuoti pagrįstą nuomonę ir, galbūt, atrasti savo pačių vaidmenį kuriant teisingesnę ateitį.

Nelygybės mažinimas – tai ne vieno herojaus žygdarbis, o sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja daugybė skirtingų veikėjų. Kiekvienas jų turi savo vaidmenį, stiprybes ir iššūkius. Norint suprasti, kaip veikia ši sistema, svarbu pažinti pagrindinius žaidėjus.

Daugiašalės organizacijos: Pasaulio architektai

Tai galingiausios ir didžiausią mastą turinčios organizacijos, kurioms priklauso daugybė pasaulio valstybių. Jos veikia kaip globalios platformos, kuriose šalys tariasi dėl bendrų tikslų, kaupia milžiniškus finansinius išteklius ir įgyvendina plataus masto programas.

Valstybės ir jų agentūros: Tiesioginis ryšys

Šalys donorės dažnai teikia pagalbą tiesiogiai šalims partnerėms (dvišalė pagalba). Tam jos yra įsteigusios specializuotas agentūras, kurios įgyvendina nacionalinę vystomojo bendradarbiavimo politiką. Tai leidžia šalims donorėms siekti ne tik altruistinių, bet ir savo užsienio politikos tikslų, stiprinti ryšius su strategiškai svarbiomis valstybėmis.

• Pavyzdžiai: USAID (JAV), GIZ (Vokietija), Sida (Švedija).
• Lietuvos vaidmuo: Lietuva taip pat yra šalis donorė. Pagrindinė jos institucija yra Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA), kuri įgyvendina Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo projektus. Lietuvos prioritetas – dalintis savo eurointegracijos patirtimi su Rytų Partnerystės šalimis (pvz., Ukraina, Moldova, Sakartvelu).

Nevyriausybinės organizacijos (NVO): Veikėjai vietoje

NVO, dar vadinamos pilietinės visuomenės organizacijomis, yra nepriklausomos nuo vyriausybių. Jos dažnai yra lankstesnės, greitesnės ir dirba arčiau žmonių, kuriems reikia pagalbos. Jų vaidmuo yra ypač svarbus ten, kur vyriausybės yra silpnos arba korumpuotos.

• Tarptautinės NVO: Tokios organizacijos kaip „Gydytojai be sienų“ (Médecins Sans Frontières), „Oxfam“, „Gelbėkit vaikus“ (Save the Children) veikia visame pasaulyje, turi didžiulę patirtį ir išteklius.
• Vietos NVO: Kiekvienoje šalyje partnerėje veikia tūkstančiai vietinių organizacijų, kurios geriausiai išmano savo bendruomenės poreikius ir kultūrinį kontekstą. Vystomojo bendradarbiavimo sėkmė dažnai priklauso nuo gebėjimo bendradarbiauti su šiomis organizacijomis.

Kiti veikėjai

Nereikėtų pamiršti ir privataus sektoriaus (įmonių, kurios investuoja besivystančiose šalyse), fondų (pvz., Billo ir Melindos Geitsų fondas), universitetų ir tyrimų centrų, kurie prisideda savo žiniomis ir inovacijomis.

2015 metais visos Jungtinių Tautų šalys narės priėmė istorinį dokumentą – „Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 metų“. Jos šerdis – 17 Darnaus vystymosi tikslų (DVT). Tai nėra tik gražių norų sąrašas. Tai – universalus, išsamus ir ambicingas veiksmų planas, skirtas išspręsti didžiausius žmonijos iššūkius ir užtikrinti geresnę ateitį visiems.

Trys pagrindinės dimensijos

DVT unikalumas slypi tame, kad jie integruoja tris darnaus vystymosi dimensijas, pripažindami, kad jos yra neatsiejamos:

1. Ekonominė dimensija: Siekiama skatinti tvarų ir įtraukų ekonomikos augimą, kurti deramas darbo vietas ir mažinti skurdą (pvz., DVT 8: Deramas darbas ir ekonomikos augimas).
2. Socialinė dimensija: Siekiama užtikrinti socialinę lygybę, sveikatą, švietimą ir pagrindines žmogaus teises visiems žmonėms (pvz., DVT 4: Kokybiškas švietimas; DVT 5: Lyčių lygybė).
3. Aplinkosauginė dimensija: Siekiama apsaugoti planetos ekosistemas, kovoti su klimato kaita ir tvariai naudoti gamtos išteklius (pvz., DVT 13: Klimato kaita; DVT 14: Povandeninio pasaulio gyvybė).

Penki principai („5 P“)

Kad būtų lengviau aprėpti visus 17 tikslų, jie dažnai grupuojami pagal penkis kertinius principus:

• Žmonės (People): Panaikinti skurdą ir badą, užtikrinti orumą ir lygybę.
• Planeta (Planet): Apsaugoti mūsų planetą nuo nykimo, tvariai valdyti jos išteklius.
• Gerovė (Prosperity): Užtikrinti, kad visi žmonės galėtų džiaugtis visaverčiu ir pasiturinčiu gyvenimu.
• Taika (Peace): Skatinti taikias, teisingas ir įtraukias visuomenes.
• Partnerystė (Partnership): Įgyvendinti darbotvarkę per stiprią globalią partnerystę.

Kaip DVT sprendžia nelygybę?

Beveik kiekvienas iš 17 tikslų vienaip ar kitaip prisideda prie nelygybės mažinimo. Tačiau kai kurie yra ypač tiesiogiai į tai orientuoti. Panagrinėkime keletą pavyzdžių, kaip teorija virsta praktika.

Svarbiausia DVT žinutė – „nieko nepalikti nuošalyje“ (Leave No One Behind). Tai reiškia, kad vystymosi pažanga turi pirmiausia pasiekti pačius pažeidžiamiausius: skurdžiausius, neįgaliuosius, etnines mažumas, pabėgėlius – tuos, kurie dažniausiai yra pamirštami.

Įsivaizdavimas, kad nelygybės mažinimas yra tiesiog pinigų davimas vargšams, yra smarkiai supaprastintas ir klaidingas. Šiuolaikinis vystomasis bendradarbiavimas apima platų spektrą įvairių priemonių ir strategijų, pritaikytų prie konkrečios šalies ir problemos konteksto.

Finansinė parama: investicijos į ateitį

Tai bene geriausiai žinoma pagalbos forma, tačiau ir ji turi įvairių pavidalų.

• Dotacijos (Grants): Tai neatlygintina parama. Pinigai skiriami konkrečiam projektui (pvz., ligoninės statybai, skiepų programai) ir jų nereikia grąžinti. Tai yra pati geidžiamiausia paramos forma šalims partnerėms, ypač pačioms skurdžiausioms.
• Lengvatinės paskolos (Concessional loans): Tai paskolos, teikiamos su žymiai mažesnėmis palūkanomis ir ilgesniu grąžinimo terminu, nei būtų galima gauti komerciniuose bankuose. Tokias paskolas dažnai teikia Pasaulio Bankas dideliems infrastruktūros projektams, kurie ateityje turėtų generuoti pajamas.

Techninė pagalba: žinių ir patirties mainai

Dažnai besivystančioms šalims trūksta ne tiek pinigų, kiek specifinių žinių, įgūdžių ir technologijų. Techninė pagalba siekia užpildyti šią spragą.

• Ekspertų siuntimas: Šalys donorės siunčia savo srities specialistus (inžinierius, gydytojus, agronomus, teisininkus) konsultuoti ir apmokyti vietos specialistus.
• Mokymai ir stažuotės: Specialistai iš šalių partnerių atvyksta į šalis donores kelti kvalifikacijos, o grįžę savo žinias pritaiko gimtinėje.
• Gerosios praktikos dalijimasis: Tai ypač aktuali sritis Lietuvai. Mūsų šalis, sėkmingai perėjusi iš planinės į rinkos ekonomiką ir integravusis į Europos Sąjungą, turi unikalią patirtį, kuria gali pasidalinti su šalimis, einančiomis panašiu keliu (pvz., patarimai, kaip kovoti su korupcija, kurti demokratines institucijas, reformuoti ekonomiką).

Gebėjimų stiprinimas (Capacity Building): „Išmokyti žvejoti“

Tai viena moderniausių ir tvariausių vystomojo bendradarbiavimo krypčių. Užuot sprendus problemas už kitus, siekiama sustiprinti pačių vietos bendruomenių, organizacijų ir vyriausybių gebėjimus savarankiškai identifikuoti ir spręsti savo problemas. Tai atitinka posakį: „Duok žmogui žuvį – pamaitinsi jį vienai dienai. Išmokyk jį žvejoti – pamaitinsi visam gyvenimui“.

• Pavyzdys: Užuot nuvežus ir išdalinus maisto produktus, organizuojami mokymai ūkininkams apie naujas, sausrai atsparias kultūras ir tvarius drėkinimo metodus. Taip pat padedama įkurti ūkininkų kooperatyvą, kad jie galėtų kartu parduoti savo produkciją ir gauti geresnę kainą. Rezultatas – ilgalaikis apsirūpinimas maistu, o ne vienkartinė pagalba.

Humanitarinė pagalba: gaisrų gesinimas

Svarbu atskirti ilgalaikį vystomąjį bendradarbiavimą nuo skubios humanitarinės pagalbos. Jos tikslai ir metodai skiriasi.

• Kada teikiama? Ištikus staigioms krizėms: gamtos katastrofoms (žemės drebėjimai, uraganai, sausros), kariniams konfliktams, epidemijoms.
• Kas teikiama? Gyvybiškai svarbūs dalykai: maistas, švarus vanduo, vaistai, palapinės, antklodės.
• Tikslas: Išgelbėti kuo daugiau gyvybių ir sumažinti kančias. Tai nėra ilgalaikių problemų sprendimas, o greita reakcija į krizę.

Vystomasis bendradarbiavimas yra pagrįstas kilniais tikslais, tačiau jo istorijoje gausu ne tik sėkmių, bet ir skaudžių nesėkmių bei nenumatytų pasekmių. Dvyliktoje klasėje būtina ne tik žinoti, kaip sistema veikia, bet ir gebėti kritiškai įvertinti jos trūkumus. Tai padeda suprasti, kodėl, nepaisant dešimtmečius trunkančių pastangų ir milijardų dolerių investicijų, skurdas ir nelygybė pasaulyje išlieka tokie atkaklūs.

Priklausomybės spąstai

Tai viena seniausių ir dažniausių kritikos krypčių. Ilgalaikė ir didelės apimties finansinė parama gali sukurti situaciją, kai šalies partnerės vyriausybė tampa priklausoma nuo išorės finansavimo. Tai gali sukelti kelias neigiamas pasekmes:

• Iniciatyvos slopinimas: Vyriausybė gali prarasti motyvaciją vykdyti sunkias, bet būtinas reformas (pvz., mokesčių surinkimo gerinimo), jei žino, kad biudžeto skyles visada galima užkamšyti donorų pinigais.
• Atskaitomybės praradimas: Vyriausybė gali jaustis labiau atskaitinga užsienio donorams, o ne savo pačios piliečiams. Svarbiau tampa įtikti donorų reikalavimams, o ne spręsti realias žmonių problemas.

Korupcija: kiauras pagalbos kibiras

Korupcija yra vienas didžiausių vystymosi priešų. Šalyse, kur valstybės institucijos yra silpnos ir neskaidrios, didelė dalis pagalbai skirtų lėšų gali būti tiesiog išvogta ir niekada nepasiekti tų, kam jos buvo skirtos. Tai ne tik sumažina pagalbos efektyvumą, bet ir diskredituoja patį pagalbos teikimo procesą, mažina donorų šalių visuomenių norą remti tokias programas.

Neefektyvumas ir nenumatytos pasekmės

Kartais net ir geriausių norų vedami projektai gali duoti priešingų rezultatų. Taip nutinka, kai neatsižvelgiama į vietos kultūrinį, socialinį ir ekonominį kontekstą.

• „Baltojo gelbėtojo“ sindromas: Donorai iš Vakarų atvyksta su išankstiniu įsitikinimu, kad jie geriau žino, ko reikia vietos bendruomenei, neįsiklausydami į pačių žmonių nuomonę. Rezultatas – projektai, kurie yra nereikalingi arba net žalingi. Pavyzdžiui, pastatoma moderni ligoninė, tačiau nėra kam joje dirbti arba vietos žmonės negali sau leisti jos paslaugų.
• Vietos ekonomikos žlugdymas: Masinis nemokamo maisto ar drabužių dalinimas humanitarinių krizių metu gali atrodyti kaip geras darbas. Tačiau ilgesniu laikotarpiu tai gali sužlugdyti vietos ūkininkus ir siuvėjus, kurie nebegali konkuruoti su nemokama produkcija. Dėl to svarbu pereiti prie piniginės paramos arba pagalbos pirkimo iš vietos gamintojų.

Susietoji pagalba (Tied aid)

Tai praktika, kai šalis donorė, teikdama pagalbą, nustato sąlygą, kad šalis partnerė privalo pirkti prekes ar paslaugas iš donorės šalies įmonių. Pavyzdžiui, Vokietija skiria paskolą geležinkelio statybai, bet su sąlyga, kad bus naudojami vokiški traukiniai ir samdomi vokiečių inžinieriai. Nors tai naudinga donorės šalies ekonomikai, tai dažnai pabrangina projektą ir apriboja šalies partnerės galimybes rinktis efektyviausius sprendimus.

Išvada: kaip judėti pirmyn?

Ši kritika nereiškia, kad vystomasis bendradarbiavimas yra beprasmis. Atvirkščiai, tai rodo, kad sistema nuolat mokosi iš savo klaidų. Šiuolaikinės tendencijos – didesnis dėmesys partnerystei, vietos bendruomenių įgalinimui, skaidrumui, atskaitomybei ir rezultatų vertinimui – yra tiesioginis atsakas į šiuos iššūkius. Sėkmingas bendradarbiavimas yra ne tas, kuris duoda daugiausiai pinigų, o tas, kuris sukuria tvarius pokyčius ir ilgainiui tampa nebereikalingas.

Lietuvos istorija vystomojo bendradarbiavimo kontekste yra unikali ir įkvepianti. Per trumpą laiką – mažiau nei du dešimtmečius – mūsų šalis iš pagalbos gavėjos virto šalimi donore, kuri savo patirtimi ir ištekliais dalijasi su kitais. Ši transformacija yra ne tik ekonominės sėkmės, bet ir brandžios pilietinės visuomenės bei atsakingos valstybės ženklas.

Vakarų pagalbos vaidmuo Lietuvos kelyje

Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Lietuva susidūrė su milžiniškais iššūkiais: reikėjo pertvarkyti ekonomiką iš planinės į rinkos, kurti demokratines institucijas, integruotis į Vakarų pasaulį. Šiame kelyje tarptautinė parama suvaidino labai svarbų vaidmenį.

• Finansinė parama: Europos Sąjungos (ypač per PHARE programą), JAV, Skandinavijos šalių finansinė parama padėjo stabilizuoti ekonomiką, modernizuoti infrastruktūrą ir parengti šalį narystei ES ir NATO.
• Techninė pagalba: Vakarų ekspertai konsultavo Lietuvos vyriausybę įvairiais klausimais – nuo bankininkystės reformos iki įstatymų derinimo su ES teise. Tūkstančiai specialistų, valstybės tarnautojų, studentų stažavosi ir mokėsi užsienyje, parsiveždami neįkainojamą patirtį ir vakarietišką mąstymą.

Ši patirtis leido Lietuvai iš arti pamatyti, kokia pagalba yra efektyvi ir kaip svarbu, kad pati šalis būtų atsakinga už savo ateitį.

Lietuvos transformacija į šalį donorę

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą 2004 m., įvyko esminis lūžis. Iš ES paramos gavėjos (nors ir toliau gauname struktūrinių fondų lėšas), tapome ir ES bendros vystomojo bendradarbiavimo politikos dalimi, įsipareigojusia prisidėti prie globalių problemų sprendimo.

Lietuva tapo šalimi donore. Tai reiškia, kad dabar mes patys teikiame pagalbą kitoms, mažiau išsivysčiusioms šalims. Pagrindinė institucija, koordinuojanti šią veiklą, yra Užsienio reikalų ministerija, o projektus dažniausiai įgyvendina Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA).

Lietuvos prioritetai: kur nukreipta mūsų pagalba?

Lietuva, būdama nedidelė šalis, negali spręsti viso pasaulio problemų. Todėl jos vystomojo bendradarbiavimo politika yra sutelkta į konkrečius regionus ir sritis, kur mūsų patirtis yra vertingiausia.

• Geografinis prioritetas: ES Rytų partnerystės šalys – Ukraina, Moldova, Sakartvelas, Armėnija. Šioms šalims Lietuva padeda stiprinti demokratiją, artėti prie Europos Sąjungos standartų, kovoti su korupcija ir dezinformacija. Mūsų sėkmės istorija joms yra gyvas pavyzdys, kad pokyčiai yra įmanomi.
• Teminiai prioritetai:
  • Demokratijos ir teisinės valstybės stiprinimas.
  • Ekonominis vystymasis ir verslumo skatinimas.
  • Kova su dezinformacija ir melagienomis.
  • Lyčių lygybė ir moterų įgalinimas.

Ką gali padaryti tu? Pilietiškumo dimensija

Vystomasis bendradarbiavimas nėra vien politikų ir diplomatų reikalas. Kiekvienas pilietis gali prisidėti prie teisingesnio pasaulio kūrimo.

Lietuvos kelias rodo, kad vystymasis yra įmanomas. Tapdami šalimi donore, mes ne tik padedame kitiems, bet ir grąžiname moralinę skolą tiems, kurie padėjo mums, kai to labiausiai reikėjo. Tai yra globalaus solidarumo ir atsakingo pilietiškumo išraiška.

Baigdami šią temą, grįžkime prie pagrindinės minties: pasaulio nelygybė nėra neišvengiamas gamtos dėsnis. Tai – sudėtingų istorinių, politinių ir ekonominių procesų rezultatas, kurį mes, kaip globali bendruomenė, galime ir privalome keisti. Vystomasis bendradarbiavimas, su visais jo iššūkiais ir netobulumais, yra pagrindinis įrankis šiame pokyčių procese.

Išnagrinėjome, kad šis procesas yra daugialypis. Jame dalyvauja galingos tarptautinės organizacijos, suverenios valstybės, lanksčios nevyriausybinės organizacijos ir aktyvūs piliečiai. Matėme, kad pagalba – tai ne tik pinigai, bet ir žinios, patirtis ir, svarbiausia, gebėjimų stiprinimas, leidžiantis bendruomenėms patiems tapti savo ateities šeimininkais.

Kritiškai įvertinome ir tamsiąją pagalbos pusę – riziką sukurti priklausomybę, korupcijos pavojus ir kartais netikėtai neigiamas pasekmes. Tačiau būtent šių klaidų pripažinimas ir nuolatinis mokymasis daro šiuolaikinį vystomąjį bendradarbiavimą vis efektyvesniu. Tokie principai kaip partnerystė, atskaitomybė ir orientacija į rezultatus tampa ne išimtimi, o taisykle.

Lietuvos pavyzdys mums parodė, kad pokytis yra įmanomas. Mūsų šalies transformacija iš pagalbos gavėjos į donorę įrodo, kad teisingai nukreipta parama ir pačios šalies pastangos gali duoti stulbinančių rezultatų. Tai taip pat įpareigoja mus būti atsakingais pasaulio piliečiais, suprantančiais, kad mūsų gerovė yra susijusi su kitų gerove, o globalios problemos reikalauja globalių sprendimų.

Nelygybės mažinimas nėra sprintas, tai – maratonas. Tam reikės ne vienos kartos pastangų. Tačiau Darnaus vystymosi tikslai suteikia mums aiškų maršrutą, o stiprėjantis globalus solidarumas – viltį, kad teisingesnis, tvaresnis ir taikesnis pasaulis yra pasiekiamas.