Globalizacija: priežastys ir dimensijos

Atsibudai ryte. Tikėtina, kad tavo žadintuvas buvo išmaniajame telefone. Pažvelk į jį. Sukurtas JAV („Apple“) ar Pietų Korėjoje („Samsung“), surinktas Kinijoje iš detalių, atkeliavusių iš Japonijos, Taivano ir Vokietijos, veikiantis programinės įrangos pagrindu, kurią kūrė programuotojai iš viso pasaulio. Apsirengi marškinėlius. Medvilnė jiems užauginta Indijoje, audinys išaustas Bangladeše, o susiūti jie Turkijoje. Pusryčiams valgai bananą, atkeliavusį iš Ekvadoro, ir geri kavą iš Brazilijos pupelių.

Net neatvėrus namų durų, tu jau esi susidūręs su dešimtimis šalių. Tai – globalizacija. Tai nėra kažkas abstraktaus ar tolimo. Tai procesas, kuris kasdien veikia mus visus, sujungdamas pasaulį į vieną didžiulį, sudėtingą ir kartais prieštaringą tinklą. [2] Globalizacija – tai intensyvėjantis prekių, paslaugų, kapitalo, žmonių, informacijos, idėjų ir kultūros judėjimas tarp valstybių, trinantis geografines ir politines ribas. [1] Ji keičia mūsų ekonomiką, politiką, visuomenę ir net tai, kaip mes matome save ir pasaulį.

Šioje pamokoje leisimės į kelionę, siekdami suprasti šį galingą reiškinį. Išsiaiškinsime, kokios jėgos pastūmėjo pasaulį į globalizacijos kelią, išnarpliosime pagrindines jos sudedamąsias dalis – ekonominę, politinę, kultūrinę ir socialinę – ir pamatysime, kaip šios dalys yra susipynusios. Pasiruoškite pamatyti pasaulį naujomis akimis – kaip vieną, glaudžiai susijusį „globalų kaimą“ [2], kuriame sprendimas, priimtas viename žemyno gale, gali sukelti bangas kitame.

Globalizacija neatsirado iš niekur. Tai – ilgalaikis procesas, kurį ypač paspartino keletas galingų veiksnių, suveikusių kartu XX a. antroje pusėje. Galima išskirti tris pagrindines varomųjų jėgų grupes: technologines, ekonomines ir politines.

Technologinė revoliucija: pasaulis be atstumų

Technologijų pažanga drastiškai „sumažino“ pasaulį, paversdama atstumą ir laiką kur kas mažesne kliūtimi bendravimui ir prekybai. [1] Tai vadinama erdvės ir laiko suspaudimu (angl. time-space compression).

Ekonominės permainos: kapitalizmo triumfas

Ekonominės idėjos ir institucijos taip pat suvaidino lemiamą vaidmenį, skatindamos laisvesnį prekių ir kapitalo judėjimą.

• Laisvosios rinkos idėjų plitimas. Po Antrojo pasaulinio karo, o ypač po Šaltojo karo pabaigos, daugelis šalių atsisakė protekcionistinės politikos ir atvėrė savo ekonomikas tarptautinei prekybai ir investicijoms. [5]
• Transnacionalinių korporacijų (TNK) augimas. Galingos korporacijos pradėjo ieškoti pigesnės darbo jėgos, naujų rinkų ir žaliavų visame pasaulyje. Jos tapo pagrindinėmis globalizacijos veikėjomis, kuriančiomis pasaulines gamybos ir prekybos grandines.
• Tarptautinių ekonominių organizacijų vaidmuo. Tokios institucijos kaip Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir ypač Pasaulio prekybos organizacija (PPO) buvo sukurtos tam, kad skatintų tarptautinę prekybą ir investicijas, standartizuotų taisykles ir mažintų prekybos barjerus. [1]

Politinis atšilimas: griūvančios sienos

Politiniai pokyčiai sukūrė palankią aplinką globalizacijos plėtrai.

• Šaltojo karo pabaiga. Geležinės uždangos griuvimas apie 1990 m. atvėrė milžiniškas Rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos teritorijas pasaulinei rinkai. [5] Šios šalys integravosi į pasaulio ekonomiką ir politines struktūras.
• Prekybos blokų kūrimasis. Valstybės pradėjo jungtis į regionines ekonomines sąjungas, kad panaikintų tarpusavio prekybos kliūtis. Svarbiausias pavyzdys – Europos Sąjunga (ES), kurioje užtikrinamas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas. Kiti pavyzdžiai – NAFTA (dabar USMCA) Šiaurės Amerikoje, ASEAN Pietryčių Azijoje.
• Tarptautinio bendradarbiavimo stiprėjimas. Valstybės pradėjo aktyviau bendradarbiauti spręsdamos bendras problemas, kurdamos tarptautines sutartis ir organizacijas (pvz., Jungtines Tautas), kurios skatina dialogą ir taikų konfliktų sprendimą.

Globalizacija yra daugialypis reiškinys, apimantis beveik visas mūsų gyvenimo sritis. [2] Norėdami geriau jį suprasti, geografai išskiria keturias pagrindines, glaudžiai susijusias dimensijas (sritis): ekonominę, politinę, kultūrinę ir socialinę.

Tai pati seniausia, galingiausia ir labiausiai matoma globalizacijos forma. [4] Ji pasireiškia didėjančia pasaulio šalių ūkių integracija ir tarpusavio priklausomybe. [1] Jos pagrindiniai elementai – prekyba, gamyba ir finansai.

Tarptautinė prekyba ir globalios tiekimo grandinės

Prekyba tarp šalių vyko tūkstančius metų, tačiau šiuolaikinė jos apimtis ir pobūdis yra visiškai kitokie. Dėl sumažėjusių transporto kaštų ir panaikintų prekybos barjerų (pvz., muitų), prekybos apimtys per pastaruosius 50 metų išaugo dramatiškai.

Susiformavo globalios tiekimo (arba vertės kūrimo) grandinės. Tai reiškia, kad vienas produktas (pvz., automobilis ar telefonas) yra kuriamas ir gaminamas daugybėje skirtingų šalių.

Pavyzdys: išmaniojo telefono kelionė

Šios grandinės leidžia TNK maksimaliai išnaudoti kiekvienos šalies lyginamuosius pranašumus (pvz., pigią darbo jėgą, aukštąsias technologijas, gamtinius išteklius), tačiau kartu sukuria didelę tarpusavio priklausomybę ir pažeidžiamumą (kaip parodė COVID-19 pandemija, sutrikdžiusi daugelį šių grandinių).

Transnacionalinės korporacijos (TNK) ir tiesioginės užsienio investicijos (TUI)

TNK yra pagrindinės ekonominės globalizacijos veikėjos. Jos ne tik prekiauja, bet ir investuoja kitose šalyse (TUI), statydamos gamyklas, atidarydamos paslaugų centrus ar pirkdamos vietos įmones. Taip jos perkelia ne tik kapitalą, bet ir technologijas, vadybos žinias. Didžiausios TNK savo metinėmis pajamomis lenkia daugelio pasaulio valstybių BVP, todėl turi milžinišką ekonominę ir politinę galią.

Globalūs finansai

Technologijos leido sukurti pasaulinę finansų rinką, kuri veikia 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Milijardai dolerių, eurų ar jenų gali akimirksniu judėti tarp Niujorko, Londono ir Tokijo akcijų biržų. Tai leidžia efektyviau paskirstyti kapitalą investicijoms, tačiau kartu didina ir finansinių krizių riziką – problema viename regione gali greitai išplisti po visą pasaulį (pvz., 2008 m. finansų krizė).

Politinė globalizacija reiškia, kad nacionalinių vyriausybių galia ir suverenitetas mažėja, o tarptautinių ir viršvalstybinių organizacijų įtaka auga. Sprendimai, anksčiau priklausę tik atskiroms valstybėms, dabar vis dažniau priimami tarptautiniu lygmeniu.

• Viršvalstybinės organizacijos. Geriausias pavyzdys – Europos Sąjunga. Šalys narės savanoriškai atiduoda dalį savo suvereniteto bendroms institucijoms (Europos Parlamentui, Europos Komisijai), kurios priima visoms narėms privalomus įstatymus tokiose srityse kaip prekyba, aplinkosauga ar žemės ūkis.

• Tarpvyriausybinės organizacijos. Tai organizacijos, kuriose valstybės bendradarbiauja spręsdamos bendras problemas, tačiau išlaiko savo suverenitetą. Svarbiausia jų – Jungtinių Tautų Organizacija (JT), atsakinga už taikos ir saugumo palaikymą, žmogaus teisių gynimą ir darnaus vystymosi skatinimą. Kitos svarbios organizacijos: NATO (karinis aljansas), Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT).

• Tarptautinė teisė ir normos. Vis daugiau sričių reguliuoja tarptautinės sutartys ir konvencijos. Pavyzdžiui, Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos įpareigoja šalis mažinti šiltnamio dujų emisijas, o Visuotinė žmogaus teisių deklaracija nustato pagrindinius teisių standartus.

• Nevyriausybinės organizacijos (NVO). Tarptautinės NVO, tokios kaip „Amnesty International“ (žmogaus teisės), „Greenpeace“ (aplinkosauga) ar „Gydytojai be sienų“, veikia globaliu mastu, daro spaudimą vyriausybėms ir TNK, formuoja viešąją nuomonę ir teikia pagalbą ten, kur valstybės to padaryti negali ar nenori.

Tai bene labiausiai matoma ir daugiausiai diskusijų kelianti globalizacijos dimensija. Ji apima idėjų, vertybių, meno, muzikos, maisto ir kitų kultūros elementų sklaidą visame pasaulyje. Šiame procese vyksta du, iš pirmo žvilgsnio, priešingi reiškiniai: homogenizacija ir hibridizacija.

Homogenizacija: vienodo pasaulio link?

Homogenizacija – tai kultūrų supanašėjimas. Dėl globalios žiniasklaidos (ypač JAV kino ir muzikos industrijos), interneto ir tarptautinių prekės ženklų plitimo, pasaulyje plinta vakarietiškos (dažnai – amerikietiškos) kultūros modeliai. Šis reiškinys kartais vadinamas vesternizacija, amerikanizacija arba „makdonaldizacija“. Jo požymiai:

• Vartojimo kultūra. Prekės ženklai kaip „Coca-Cola“, „Nike“, „Apple“, „IKEA“ yra atpažįstami ir geidžiami visame pasaulyje.
• Žiniasklaida ir pramogos. Holivudo filmai, amerikietiški serialai („Netflix“) ir populiarioji muzika dominuoja pasaulio ekranuose ir grojaraščiuose.
• Kalba. Anglų kalba tapo dominuojančia tarptautinio bendravimo (lingua franca) kalba moksle, versle, diplomatijoje ir internete.
• Vertybės. Plinta vakarietiškos idėjos apie demokratiją, individualizmą, vartotojų teises.

Kritikai teigia, kad šis procesas naikina unikalias vietos kultūras, tradicijas ir kalbas, paversdamas pasaulį monotoniška, unifikuota vieta.

Hibridizacija ir glokalizacija: naujų formų gimimas

Tačiau globalizacija nėra vienos krypties gatvė. Kultūros ne tik pasyviai priima svetimą įtaką, bet ir ją interpretuoja, pritaiko ir maišo su savomis tradicijomis. Taip gimsta naujos, hibridinės kultūros formos.

• Glokalizacija. Tai globalių produktų pritaikymas vietos rinkai. Pavyzdžiui, „McDonald's“ Indijoje neparduoda jautienos mėsainių (dėl religinių įsitikinimų) ir siūlo vegetariškus „McAloo Tikki“ mėsainius. „Starbucks“ Kinijoje siūlo arbatos gėrimus su ličių skoniu.

• Kultūrinė sintezė. Pasaulyje išpopuliarėja ne tik vakarietiška kultūra. Pavyzdžiui, japonų anime ir manga, korėjiečių K-pop muzika (pvz., grupė BTS), Lotynų Amerikos telenovelės ar Bolivudo filmai turi milijonus gerbėjų visame pasaulyje. Vakarų miestų restoranuose galime ragauti sušių, falafelių ar kario – tai taip pat kultūrinės globalizacijos rezultatas.

Taigi, kultūrinė globalizacija yra sudėtingas procesas, kuriame vienu metu vyksta ir supanašėjimas, ir naujų, įvairių kultūros formų kūrimasis.

Socialinė globalizacija atspindi intensyvėjančius žmonių tarpusavio ryšius peržengiant valstybių sienas. Ji apima žmonių judėjimą, informacijos sklaidą ir globalios pilietinės visuomenės formavimąsi.

• Tarptautinė migracija. Dėl ekonominių galimybių, studijų, konfliktų ar klimato kaitos vis daugiau žmonių gyvena ne toje šalyje, kurioje gimė. Migrantai sukuria diasporas, kurios palaiko ryšius su tėvyne, siunčia pinigus (perlaidas) ir veikia kaip kultūriniai tarpininkai.

• Turizmas. Pasaulinis turizmas tapo viena didžiausių ekonomikos šakų. Keliaudami žmonės ne tik išleidžia pinigus, bet ir susipažįsta su kitomis kultūromis, griauna stereotipus ir platina idėjas.

• Informacijos ir idėjų sklaida. Internetas ir socialiniai tinklai („Facebook“, „X“, „TikTok“, „Instagram“) leidžia idėjoms ir socialiniams judėjimams plisti žaibiškai. Tokie judėjimai kaip „#MeToo“, „Black Lives Matter“ ar klimato aktyvistų protestai greitai tapo globalūs, nes žmonės visame pasaulyje galėjo koordinuoti veiksmus ir dalintis informacija be tradicinės žiniasklaidos tarpininkavimo.

• Globalios tapatybės formavimasis. Dalis žmonių, ypač jaunimas, vis labiau save identifikuoja ne tik kaip savo šalies, bet ir kaip „pasaulio piliečius“. Jie jaučia atsakomybę už globalias problemas, tokias kaip klimato kaita ar skurdas, ir dalyvauja tarptautinėse iniciatyvose.

Globalizacija yra itin prieštaringai vertinamas procesas. Ji atnešė milžinišką naudą, tačiau sukūrė ir naujų, sudėtingų problemų. Norint susidaryti išsamų vaizdą, būtina įvertinti abi medalio puses.

Globalizacija – tai sudėtingas ir daugialypis procesas, pavertęs mūsų pasaulį tankiai suaustu tinklu. Jį įsuko galingos technologijų, ekonomikos ir politikos jėgos, kurios „suspaudė“ laiką ir erdvę, leisdamos prekėms, pinigams, žmonėms ir idėjoms judėti greičiau ir laisviau nei bet kada anksčiau.

Išnagrinėjome keturias pagrindines globalizacijos dimensijas:

• Ekonominę, pasireiškiančią per globalias tiekimo grandines, TNK veiklą ir pasaulines finansų rinkas.
• Politinę, kuriai būdingas nacionalinio suvereniteto mažėjimas ir tarptautinių organizacijų galios augimas.
• Kultūrinę, kurioje susiduria supanašėjimo (homogenizacijos) ir susimaišymo (hibridizacijos) tendencijos.
• Socialinę, apimančią išaugusį žmonių mobilumą ir akimirksniu sklindančią informaciją.

Svarbu prisiminti, kad globalizacija nėra nei absoliutus gėris, nei absoliutus blogis. Tai – procesas, atveriantis milžiniškas galimybes ekonomikos augimui ir kultūriniam praturtėjimui, bet kartu keliantis rimtus iššūkius, susijusius su nelygybe, aplinkosauga ir kultūrų išlikimu. Suprasti šiuos prieštaravimus yra būtina kiekvienam, norinčiam būti sąmoningu XXI amžiaus pasaulio piliečiu.

Klausimas pamąstymui: Kaip manai, ar globalizacijos procesai ateityje stiprės, ar, atvirkščiai, matysime daugiau valstybių bandymų „uždaryti“ sienas ir grįžti prie protekcionizmo? Kodėl?