Pasaulio sistemų teorija

Pabandykime atlikti minties eksperimentą. Įsivaizduokite pasaulio politinį žemėlapį – margą mozaiką, sudarytą iš maždaug 195 spalvotų lopų. Kiekvienas lopas – suvereni, nepriklausoma valstybė, turinti savo sienas, vyriausybę, įstatymus ir istoriją. Toks pasaulio vaizdas mums įprastas nuo mokyklos suolo. Tačiau ar jis teisingas?

Pasaulio sistemų teorija (PST), kurią XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje suformulavo amerikiečių sociologas ir istorikas Immanuelis Wallersteinas, meta drąsų iššūkį šiam tradiciniam požiūriui. Ji teigia, kad analizuoti atskiras valstybes, tarsi jos būtų izoliuotos laboratorijos, yra beprasmiška. Vietoj to, PST siūlo matyti pasaulį kaip vieną, vientisą kapitalistinę pasaulio ekonomiką – globalų tinklą, kuris funkcionuoja jau maždaug 500 metų. Šioje sistemoje ne valstybės, o kapitalo kaupimas yra pagrindinis variklis, o kiekvienos šalies raida, gerovė ir net politiniai sprendimai priklauso nuo jos užimamos pozicijos šiame globaliame darbo pasidalijime.

Ši teorija gimė kaip atsakas į tuo metu populiarią „modernizacijos teoriją“, kuri teigė, jog visos šalys gali pasiekti Vakarų lygio išsivystymą, jei tik seks jų pavyzdžiu. Wallersteinas ir jo sekėjai atsakė: tai neįmanoma. Sistema sukurta taip, kad vienų (išsivysčiusių šalių) turtas ir gerovė tiesiogiai priklauso nuo kitų (mažiau išsivysčiusių) išteklių ir pigios darbo jėgos išnaudojimo. Pasaulis yra ne starto linija, kurioje visos valstybės yra lygios, o sudėtingas ir neteisingas žaidimas, kurio taisyklės jau seniai nustatytos.

Šioje pamokoje pasinersime į Pasaulio sistemų teorijos gelmes. Išnarpliosime jos pagrindines sąvokas – šerdį, periferiją ir pusiau periferiją, analizuosime sistemos dinamiką, kritiškai įvertinsime jos trūkumus ir, svarbiausia, pabandysime pritaikyti šį galingą analitinį įrankį šiuolaikiniam pasauliui: nuo Kinijos iškilimo ir globalių tiekimo grandinių iki skaitmeninio kolonializmo ir klimato kaitos. Pasiruoškite pamatyti pasaulį kitaip.

Norint suprasti Pasaulio sistemų teoriją, pirmiausia reikia perprasti jos erdvinę struktūrą. Wallersteinas teigia, kad kapitalistinė pasaulio ekonomika yra hierarchinė ir pasižymi aiškiu tarptautiniu darbo pasidalijimu. Ši sistema padalinta į tris pagrindines, tarpusavyje susijusias zonas: šerdį, periferiją ir pusiau periferiją. Svarbu pabrėžti, kad šios zonos nėra geografiškai fiksuotos – valstybės per ilgą laiką gali judėti iš vienos zonos į kitą, nors tai yra sudėtingas ir retas procesas.

Kas yra šerdis?

Šerdies (angl. Core) šalys yra globalios ekonomikos centras. Tai politiškai ir ekonomiškai galingiausios valstybės, kuriose koncentruojamas kapitalas, aukštosios technologijos ir inovacijos. Šerdies ekonomika remiasi kapitalui imlia gamyba, kuriai būdinga:

• Aukštos kvalifikacijos ir gerai apmokama darbo jėga.
• Pažangios technologijos ir didelės investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP).
• Sudėtingų, didelės pridėtinės vertės produktų gamyba (pvz., programinė įranga, biotechnologijos, aviacijos pramonė, sudėtinga mašinerija).
• Stiprios valstybės institucijos, kurios gina nacionalinio kapitalo interesus tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje (pasitelkiant diplomatiją, prekybos sutartis ir karinę galią).

Šerdies šalys ne tik gamina brangius produktus, bet ir kontroliuoja pasaulio finansų srautus, tarptautinę prekybą ir teikia didžiąją dalį paslaugų (bankininkystė, draudimas, rinkodara). Jos importuoja pigias žaliavas ir vartojimo prekes iš periferijos bei pusiau periferijos ir eksportuoja brangias aukštųjų technologijų prekes bei kapitalą (investicijų pavidalu).

Pavyzdžiai

• Istoriniai: XVI a. Ispanija, XVII a. Nyderlandai, XIX a. Didžioji Britanija.
• Šiuolaikiniai: Jungtinės Amerikos Valstijos, Vokietija, Japonija, Prancūzija, Kanada, Šveicarija.

Kas yra periferija?

Periferijos (angl. Periphery) šalys yra silpniausia ir labiausiai išnaudojama pasaulio sistemos dalis. Šios šalys istoriškai buvo kolonizuotos, o jų ekonomika priverstinai integruota į pasaulio rinką kaip žaliavų tiekėja. Periferijos ekonomika remiasi darbui imlia gamyba, kuriai būdinga:

• Žemos kvalifikacijos ir menkai apmokama darbo jėga (dažnai naudojamos prievartos formos).
• Žaliavų gavyba ir eksportas (pvz., nafta, varis, kava, medvilnė).
• Primityvus žemės ūkis (monokultūrų auginimas eksportui, o ne vietos poreikiams).
• Silpnos ir nestabilios valstybės institucijos, kurios dažnai yra priklausomos nuo šerdies valstybių politinės ir ekonominės įtakos bei tarptautinių korporacijų.

Periferijos šalys yra priverstos parduoti savo žaliavas pigiai, o iš šerdies pirkti brangius pramoninius gaminius ir technologijas. Toks netolygios prekybos (angl. unequal exchange) mechanizmas užtikrina nuolatinį turto nutekėjimą iš periferijos į šerdį ir palaiko periferijos atsilikimą.

Pavyzdžiai

• Istoriniai: Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos kolonijos.
• Šiuolaikiniai: Daugelis Subsacharinės Afrikos valstybių (pvz., Kongo Demokratinė Respublika, Zambija), kai kurios Lotynų Amerikos (pvz., Bolivija, Haitis) ir Azijos šalys (pvz., Bangladešas, Mianmaras).

Kas yra pusiau periferija?

Pusiau periferija (angl. Semi-periphery) yra pati dinamiškiausia ir sudėtingiausia pasaulio sistemos dalis. Šios šalys užima tarpinę poziciją: jos vienu metu yra ir išnaudojamos šerdies, ir pačios išnaudoja periferiją. Ši dvilypė padėtis suteikia joms tam tikro stabilumo ir galimybių.

Pusiau periferijos ekonomika yra mišri, jai būdinga:

• Tiek darbui, tiek kapitalui imli gamyba. Šiose šalyse galima rasti ir paprastos, surinkimo tipo pramonės (būdingos periferijai), ir sudėtingesnių, technologijomis paremtų sektorių (būdingų šerdžiai).
• Eksportuoja tiek žaliavas, tiek pramoninius gaminius. Jos perka žaliavas iš periferijos, perdirba jas ir parduoda galutinius produktus šerdžiai.
• Aktyvus valstybės vaidmuo. Vyriausybės dažnai vykdo protekcionistinę politiką, gina vietos pramonę, investuoja į švietimą ir infrastruktūrą, siekdamos pakilti į šerdies lygį.

Pusiau periferija sistemoje atlieka ir svarbią politinę funkciją. Ji veikia kaip buferinė zona tarp šerdies ir periferijos, sušvelnindama socialines įtampas. Gyventojams periferijoje ji suteikia viltį, kad įmanoma išsivaduoti iš skurdo ir pakilti aukščiau, taip sumažindama sistemos griūties tikimybę. Tai yra zona, kurioje kyla naujos galybės, metančios iššūkį senajai šerdžiai.

Pavyzdžiai

• Istoriniai: XIX a. pabaigos Vokietija ir JAV, XX a. Japonija.
• Šiuolaikiniai: BRICS šalys (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika), Meksika, Pietų Korėja, Turkija, Rytų Europos valstybės (tarp jų ir Lietuva).

Pasaulio sistema nėra statiška. Wallersteinas teigė, kad ji nuolat juda, vystosi ir patiria periodiškas transformacijas. Norėdamas paaiškinti šią dinamiką, jis pasitelkė kelias idėjas, aprašančias sistemos ritmus ir ilgalaikes kryptis.

Kondratjevo ciklai: ekonomikos atoslūgiai ir potvyniai

Pasiskolinęs idėją iš rusų ekonomisto Nikolajaus Kondratjevo, Wallersteinas teigė, kad pasaulio ekonomika juda ilgomis, maždaug 50–60 metų trukmės bangomis, arba ciklais. Kiekvienas ciklas turi dvi pagrindines fazes:

• A fazė (ekspansija): Spartaus ekonomikos augimo, technologinių inovacijų diegimo ir didelio pelno laikotarpis. Šiuo metu kapitalas kaupiamas greitai, didėja gamyba, kuriamos naujos rinkos.
• B fazė (stagnacija): Augimo sulėtėjimo, didėjančios konkurencijos, pelno normos mažėjimo ir ekonominių krizių laikotarpis. Šiuo metu rinka prisotinama, technologijos pasensta, o kapitalistai ieško būdų sumažinti kaštus (dažnai perkeldami gamybą į pigesnes šalis).

Šiuos ciklus lemia technologinės revoliucijos: garo variklis ir tekstilės pramonė (pirmasis ciklas), geležinkeliai ir plienas (antrasis), elektra ir chemijos pramonė (trečiasis), automobiliai ir naftos chemija (ketvirtasis), informacinės technologijos (penktasis). Būtent B fazės pabaigoje atsiranda didžiausias spaudimas inovacijoms, kurios padeda pamatus naujos A fazės pradžiai.

Hegemonijos ciklai: pasaulio lyderių kaita

Pasaulio sistema nėra anarchiška. Tam tikrais laikotarpiais iškyla viena dominuojanti valstybė – hegemonas, kuri nustato „žaidimo taisykles“ visai sistemai. Hegemonas yra šalis, kuri vienu metu pranoksta visas kitas trijose srityse:

1. Gamybos efektyvumas: Gebėjimas gaminti prekes pigiau ir kokybiškiau nei konkurentai.
2. Prekybos dominavimas: Kontrolė pagrindiniuose pasaulio prekybos keliuose.
3. Finansų kontrolė: Pasaulio finansų sistemos centras yra hegemono teritorijoje.

Hegemonas, pasitelkęs savo ekonominę ir karinę galią, sukuria pasaulinę tvarką, palankią laisvajai prekybai ir kapitalo kaupimui. Tačiau hegemonija nėra amžina. Wallersteinas identifikavo tris istorinius hegemonijos ciklus: Nyderlandai (XVII a.), Didžioji Britanija (XIX a.) ir JAV (po Antrojo pasaulinio karo). Kiekvieno hegemono nuosmukį lemia panašūs veiksniai: didžiulės karinės išlaidos siekiant palaikyti tvarką, gamybos efektyvumo praradimas dėl augančių atlyginimų ir konkurentų (kylančių iš pusiau periferijos) sustiprėjimas. JAV hegemonijos nuosmukis, pasak Wallersteino, prasidėjo apie 1970 metus ir tęsiasi iki šiol.

Sekuliarios tendencijos ir sistemos krizė

Be pasikartojančių ciklų, Wallersteinas identifikavo ir ilgalaikes, vienakryptes tendencijas (sekuliarias tendencijas), kurios per šimtmečius pamažu „spaudžia“ sistemą ir artina ją prie pabaigos. Šios tendencijos veikia kaip didėjantys kaštai kapitalistams:

• Darbo jėgos kaštų didėjimas: Darbuotojų politinis organizavimasis (profesinės sąjungos, politinės partijos) ilgainiui visame pasaulyje didina atlyginimus.
• Žaliavų kaštų didėjimas: Senkant lengvai pasiekiamiems ištekliams, jų gavyba tampa brangesnė. Be to, auga spaudimas eksternalizuoti kaštus (t. y. apmokėti už taršos pasekmes).
• Mokesčių didėjimas: Didėjant visuomenės reikalavimams (švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai), valstybės yra priverstos didinti mokesčius.

Wallersteino teigimu, šios trys tendencijos ilgainiui prives kapitalistinę pasaulio sistemą prie terminalinės krizės, kai pelno siekimas taps nebeįmanomas. Šiuo metu sistema atsidurs bifurkacijos taške – taps chaotiška ir nenuspėjama, o iš šio chaoso gims nauja, kitokiais principais paremta pasaulio tvarka. Kokia ji bus – egalitariškesnė ar dar labiau hierarchinė – priklausys nuo socialinių ir politinių kovų, vykstančių krizės metu.

Pasaulio sistemų teorija yra viena įtakingiausių socialinių teorijų, tačiau ji, kaip ir bet kuri didelė idėja, sulaukė svarios kritikos. Norint ją suprasti visapusiškai, būtina atsižvelgti ne tik į jos stiprybes, bet ir į trūkumus.

Pagrindinės kritikos kryptys

1. Ekonominis determinizmas. Tai bene dažniausias priekaištas Wallersteinui. Kritikai teigia, kad jo teorija yra pernelyg sutelkta į ekonominius procesus (kapitalo kaupimą, darbo pasidalijimą) ir ignoruoja kitus svarbius veiksnius, tokius kaip kultūra, religija, etniškumas ir ideologija. Pavyzdžiui, ar tikrai visus karus ir politinius aljansus galima paaiškinti vien tik ekonominiais interesais? Ar vietinės kultūros ir tradicijos neturi jokios įtakos šalies raidai, išskyrus jos poziciją pasaulio sistemoje?

2. Valstybės vaidmens sumenkinimas. Nors PST pripažįsta valstybių svarbą, ji linkusi matyti jas tik kaip kapitalo interesų įrankius. Kritikai, ypač iš politikos mokslų stovyklos, teigia, kad valstybės turi ir savo autonomijos, savo specifinių geopolitinių interesų, kurie ne visada sutampa su ekonomine logika. Valstybės gali priimti iracionalius, prestižo ar ideologijos motyvuotus sprendimus, kurie prieštarauja kapitalo kaupimo logikai.

3. Trinarės struktūros problema. Ar pasaulį tikrai galima taip griežtai suskirstyti į šerdį, periferiją ir pusiau periferiją? Šiuolaikinis pasaulis yra daug sudėtingesnis. Kur priskirti mažas, bet itin turtingas naftos monarchijas (pvz., Katarą)? O tokius finansinius centrus kaip Singapūras ar Honkongas? Kai kurie mokslininkai siūlo, kad naudingiau analizuoti ne valstybes, o globalius miestus, kurie formuoja atskirą, nuo nacionalinių valstybių iš dalies atsiskyrusį galios tinklą.

4. Nepakankamas dėmesys pasipriešinimui ir vietos veiksniams (Agency). PST kartais kritikuojama už tai, kad piešia pernelyg pasyvų periferijos ir pusiau periferijos vaizdą. Atrodo, tarsi šios šalys yra tiesiog bejėgės aukos, neturinčios galimybių keisti savo likimo. Tačiau istorija pilna pavyzdžių, kai socialiniai judėjimai, revoliucijos ir aktyvūs politiniai veiksmai sėkmingai metė iššūkį sistemai ir bent iš dalies pakeitė savo šalies trajektoriją.

5. Eurocentrizmas. Ironiška, tačiau teorija, kuri kritikuoja eurocentristinę modernizacijos idėją, pati kartais kaltinama eurocentrizmu. Wallersteinas savo analizę pradeda nuo „ilgojo XVI amžiaus“ Europoje, taip tarsi teigdamas, kad visa pasaulio istorija prasideda nuo Europos kapitalistinės ekspansijos. Kiti mokslininkai, pavyzdžiui, Janet Abu-Lughod, teigia, kad dar prieš europiečiams iškylant, egzistavo sudėtingos pasaulio prekybos sistemos, kurių centras buvo Azijoje.

Teorijos evoliucija

PST nėra sustingusi dogma. Po Wallersteino atsirado visa plejada mokslininkų (pvz., Giovanni Arrighi, Beverly Silver, Andre Gunder Frank), kurie plėtojo, kritikavo ir modifikavo jo idėjas. Jie išsamiau tyrinėjo hegemonijos ciklus, darbo judėjimų vaidmenį, Kinijos iškilimą ir ekologines pasaulio sistemos krizes. Šiandien Pasaulio sistemų analizė yra ne tiek viena teorija, kiek plati ir gyvybinga tyrimų paradigma – būdas kelti klausimus ir analizuoti globalią nelygybę, istoriją ir socialinius pokyčius.

Pasaulio sistemų teorijos tikroji vertė atsiskleidžia ne kaip istorinio modelio, o kaip analitinio įrankio, padedančio suprasti dabarties procesus. Pažvelkime į keletą sričių, kur PST idėjos 2025 metais yra ypač aktualios.

Kinijos iškilimas: naujo hegemono gimimas?

PST siūlo unikalų požiūrį į Kinijos iškilimą. Tai ne šiaip dar vienos didelės šalies sustiprėjimas, o klasikinis pavyzdys, kaip valstybė iš pusiau periferijos meta iššūkį senajam hegemonui (JAV). Kinija nuosekliai kopijavo ankstesnių kylančių galių strategiją: pritraukė užsienio kapitalą pigia darbo jėga, apsaugojo savo vidaus rinką, investavo į technologijas ir pamažu pradėjo konkuruoti su šerdimi didesnės pridėtinės vertės sektoriuose (telekomunikacijos, dirbtinis intelektas, atsinaujinanti energetika).

Kinijos iniciatyva „Juosta ir kelias“ (Belt and Road Initiative) yra puikus pasaulio sistemų analizės objektas. Tai – gigantiškas infrastruktūros projektas, kuriuo Kinija kuria naujus prekybos kelius ir ekonominius koridorius, jungiančius Aziją, Afriką ir Europą. Iš vienos pusės, tai yra bandymas perimti pasaulinės prekybos kontrolę (hegemonijos bruožas). Iš kitos pusės, kritikai tai vadina „skolų spąstų diplomatija“, kuria Kinija sukuria sau naujas periferijas – ekonomiškai priklausomas valstybes, turinčias grąžinti didžiules skolas už infrastruktūrą, dažnai atiduodant savo išteklių ar strateginių objektų (pvz., uostų) kontrolę.

Skaitmeninis kolonializmas

PST koncepcijos stebėtinai gerai tinka analizuoti skaitmeninę ekonomiką. Galima teigti, kad susiformavo naujas skaitmeninis darbo pasidalijimas:

• Skaitmeninė šerdis (JAV, Kinija): Šalys, kuriose kuriamos ir valdomos pagrindinės platformos („Google“, „Meta“, „Amazon“, „Alibaba“, „TikTok“). Jos kaupia didžiausią turtą – vartotojų duomenis – ir kontroliuoja algoritmus, kurie formuoja informacijos srautus.
• Skaitmeninė pusiau periferija (ES, Japonija): Šalys, kurios turi stiprią technologinę bazę, bet neturi dominuojančių platformų. Jos bando reguliuoti šerdies veiklą (pvz., ES Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas - BDAR) ir kurti savo alternatyvas.
• Skaitmeninė periferija (didžioji dalis pasaulio): Šalys, kurios yra daugiausia technologijų vartotojos. Jos tiekia pagrindinę „žaliavą“ – duomenis – ir pigią skaitmeninę darbo jėgą (pvz., turinio moderatoriai Filipinuose, dirbtinio intelekto sistemų „mokytojai“ Indijoje). Tai yra nauja netolygios prekybos forma, kai asmeniniai duomenys išgaunami ir monetizuojami šerdyje, paliekant periferijai tik menką naudą.

Globalios tiekimo grandinės ir jūsų išmanusis telefonas

Kiekvienas išmanusis telefonas yra puiki PST pamoka. Jo globali vertės grandinė atspindi pasaulio sistemos hierarchiją:

1. Dizainas ir prekės ženklas (Šerdis): Telefonas sukuriamas ir suprojektuojamas Kalifornijoje („Apple“) arba Pietų Korėjoje („Samsung“). Čia sukuriama didžiausia pridėtinė vertė ir lieka didžiausia pelno dalis.
2. Sudėtingi komponentai (Šerdis/Pusiau periferija): Procesoriai gaminami Taivane (TSMC), ekranai – Pietų Korėjoje, modemai – JAV.
3. Žaliavos (Periferija): Kobaltas akumuliatoriams kasamas Kongo Demokratinėje Respublikoje, dažnai pasitelkiant itin pigų ar net vaikų darbą.
4. Surinkimas (Pusiau periferija/Periferija): Visi komponentai suvežami ir telefonas surenkamas milžiniškose gamyklose Kinijoje ar Vietname, kur darbo jėga yra pigi.
5. Vartojimas (Šerdis): Galutinis produktas parduodamas daugiausia šerdies šalyse už aukštą kainą.

Šis pavyzdys tobulai iliustruoja netolygią prekybą: pigūs ištekliai ir darbas iš periferijos virsta brangiu produktu, kurio didžioji dalis pelno lieka šerdyje.

Pasaulio sistemų teorija nėra neklystanti tiesa ar universalus raktas, atrakinantis visas pasaulio paslaptis. Tai – analitinis įrankis, mąstymo būdas arba, kaip mėgo sakyti pats Wallersteinas, „protestas prieš pamirštus būdus žinoti“. Ji ne tiek duoda galutinius atsakymus, kiek moko kelti teisingus klausimus.

Vietoj to, kad klaustume „Kodėl ši šalis yra skurdi?“, PST skatina klausti: „Kokia yra šios šalies vieta ir funkcija globalioje kapitalistinėje sistemoje, ir kaip ši funkcija palaiko tiek jos pačios skurdą, tiek kitų šalių turtą?“. Vietoj to, kad matytume istoriją kaip atskirų tautų pasakojimus, ji siūlo matyti ją kaip vieningos, besivystančios ir prieštaringos sistemos istoriją.

Šiandien, kai susiduriame su globaliomis krizėmis – nuo pandemijų ir klimato kaitos iki tiekimo grandinių sutrikimų ir geopolitinės įtampos – poreikis mąstyti sistemiškai ir globaliai yra didesnis nei bet kada anksčiau. Pasaulio sistemų teorija, nepaisant jos trūkumų, suteikia mums galingą kalbą ir konceptualinį aparatą, leidžiantį suprasti giliąsias pasaulio nelygybės, kaitos ir tarpusavio priklausomybės struktūras.