Ekonomikos sektorių kaita

Ar kada susimąstėte, kuo dirbo jūsų proseneliai? Tikėtina, kad daugelis jų buvo ūkininkai, savo rankomis auginę duoną. O seneliai? Galbūt jie jau stovėjo prie staklių gamyklose, kurios pokariu kilo visoje Lietuvoje. Jūsų tėvai greičiausiai dirba paslaugų srityje – yra mokytojai, vadybininkai, gydytojai ar pardavėjai. O kuo dirbsite jūs? Galbūt kursite dirbtinį intelektą, valdysite dronų parkus ar plėtosite tvarią energetiką – profesijas, kurios prieš kelis dešimtmečius skambėjo kaip mokslinė fantastika.

Šis kartų pavyzdys puikiai iliustruoja vieną svarbiausių procesų, vykstančių pasaulio ekonomikoje – ekonomikos struktūros kaitą. Tai nėra chaotiškas ar atsitiktinis reiškinys. Tai dėsninga evoliucija, kai vienus ekonomikos sektorius keičia kiti, atspindėdami technologijų pažangą, visuomenės gerovės augimą ir globalius ryšius. Šioje pamokoje pasinersime į pasaulio ūkio dėsnius. Aiškinsimės, kaip ir kodėl valstybių ekonomikos pereina nuo žemės ūkio prie pramonės, o vėliau – prie paslaugų ir žinių. Suprasime, kodėl vienos šalys vis dar stipriai priklausomos nuo gamtos išteklių gavybos, o kitos didžiausią vertę kuria nematerialiais produktais – programine įranga, finansinėmis paslaugomis ar inovacijomis. Šios žinios padės ne tik geriau suprasti pasaulio ekonomikos žemėlapį, bet ir numatyti ateities tendencijas bei savo vietą joje.

Ekonomikos struktūros kaita nėra atsitiktinė. Daugumos šalių raida atitinka tam tikrą dėsningumą, kurį aprašo Clark-Fisher trijų sektorių modelis. Šis modelis teigia, kad valstybei vystantis, jos ekonomikos svorio centras nuosekliai persikelia iš pirminio sektoriaus į antrinį, o vėliau – į tretinį (ir ketvirtinį).

Įsivaizduokite tai kaip trijų dalių kelionę:

1. Priešindustrinė (agrarinė) stadija. Absoliuti dauguma gyventojų (dažnai virš 70%) dirba pirminiame sektoriuje, daugiausia žemės ūkyje. Gamyba yra primityvi, našumas mažas, o ekonomika labai priklausoma nuo gamtos sąlygų. Antrinis ir tretinis sektoriai yra menkai išvystyti.

2. Industrinė stadija. Prasideda pramonės perversmas. Dėl technologijų (pvz., traktorių, trąšų) smarkiai išauga žemės ūkio našumas. Atlaisvinta darbo jėga keliasi į miestus ir įsidarbina sparčiai augančiose gamyklose. Antrinis sektorius tampa dominuojančiu tiek pagal užimtumą, tiek pagal sukuriamą vertę. Šalis iš agrarinės virsta industrine.

3. Poindustrinė (paslaugų) stadija. Toliau augant našumui (dėl automatizacijos, robotizacijos), pramonėje reikia vis mažiau darbuotojų. Kartu, didėjant gyventojų pajamoms ir laisvalaikiui, smarkiai išauga paslaugų (švietimo, sveikatos, pramogų, finansų) paklausa. Ekonomikos pagrindu tampa tretinis ir ketvirtinis sektoriai. Didžioji dalis darbo jėgos įsidarbina būtent juose.

Šis modelis yra supaprastinimas, tačiau jis puikiai paaiškina bendrąsias ekonominės raidos tendencijas, kurias matome visame pasaulyje.

Ekonomikos sektorių kaita glaudžiai susijusi su visos visuomenės transformacija – nuo gyvenimo būdo iki vertybių. Palyginkime tris pagrindinius raidos etapus.

Ekonomikos struktūra nekinta savaime. Ją veikia galingos jėgos, kurias galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes.

Technologijų galia

Technologinė pažanga yra bene svarbiausias veiksnys. Kiekvienas naujas išradimas ar metodas sukelia grandininę reakciją visoje ekonomikoje.

• Pirminiame sektoriuje: Žemės ūkio mechanizacija (traktoriai, kombainai), selekcija, trąšos ir pesticidai leido nedideliam skaičiui ūkininkų pagaminti daug daugiau produkcijos. Dėl to atsilaisvino milžiniška darbo jėga, kuri galėjo pereiti į kitus sektorius.
• Antriniame sektoriuje: Konvejerinė gamyba, vėliau – automatizacija ir robotizacija smarkiai padidino gamybos efektyvumą. Dabar vienas robotizuotas fabrikas gali pagaminti tiek, kiek anksčiau pagamindavo dešimtys gamyklų su tūkstančiais darbuotojų. Dėl to ir šiame sektoriuje darbuotojų poreikis mažėja.
• Tretiniame ir ketvirtiniame sektoriuose: Informacinės ir komunikacinės technologijos (IKT), internetas sukėlė tikrą sprogimą. Atsirado visiškai naujos paslaugos (pvz., elektroninė prekyba, socialiniai tinklai, debesų kompiuterija) ir profesijos, kurios dabar sudaro didelę dalį išsivysčiusių šalių ekonomikos.

Augančios pajamos ir kintantys poreikiai

Kai žmonių pajamos auga, keičiasi ir jų išlaidų struktūra. Šį dėsningumą aprašo Engelio dėsnis: didėjant pajamoms, dalis išlaidų, skiriama maistui, santykinai mažėja, o dalis, skiriama pramonės prekėms ir ypač paslaugoms, didėja.

1. Kai šeima skurdi, beveik visas pajamas ji išleidžia būtiniausiems dalykams – maistui (pirminis sektorius).
2. Pajamoms išaugus, atsiranda galimybė įsigyti daugiau pramonės prekių: buitinės technikos, automobilį, geresnių drabužių (antrinis sektorius).
3. Kai pagrindiniai materialūs poreikiai patenkinti, žmonės pradeda daugiau leisti paslaugoms: kelionėms, pramogoms, švietimui, sveikatos priežiūrai, kultūrai (tretinis sektorius).

Taigi, kuo turtingesnė visuomenė, tuo didesnė paslaugų paklausa ir tuo didesnė šio sektoriaus dalis ekonomikoje.

Globalizacijos poveikis

Globalizacija – prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimo laisvėjimas – iš esmės perbraižė pasaulio ekonomikos žemėlapį. Išsivysčiusių šalių įmonės, siekdamos sumažinti gamybos kaštus (dėl pigesnės darbo jėgos, mažesnių mokesčių), perkėlė gamybą (ypač daug darbo jėgos reikalaujančią) į besivystančias šalis (pvz., Kiniją, Vietnamą, Bangladešą). Šis reiškinys vadinamas ofšoringu (angl. offshoring).

• Pasekmės išsivysčiusioms šalims: Pramonės dalis ekonomikoje sumažėjo (vyko deindustrializacija), bet išaugo aukštos kvalifikacijos reikalaujančių paslaugų (dizaino, rinkodaros, finansų, MTEP) sektorius. Čia liko įmonių valdymo centrai ir inovacijų kūrimas.
• Pasekmės besivystančioms šalims: Sparčiai išaugo pramonės sektorius, padidėjo eksportas ir užimtumas, paspartėjo ekonomikos augimas. Šios šalys tapo „pasaulio fabriku“.

Gamtos išteklių vaidmuo

Kai kurių šalių ekonomika yra stipriai priklausoma nuo pirminio sektoriaus ne dėl atsilikimo, o dėl gamtos turtų gausos (pvz., Artimųjų Rytų šalys ir nafta, Rusija ir gamtinės dujos, Čilė ir varis). Tačiau ilgainiui gamtos ištekliai išsenka. Išsekus telkiniams, pirminio sektoriaus svarba neišvengiamai mažėja, ir šalis yra priversta ieškoti naujų ekonomikos augimo šaltinių – diversifikuoti savo ekonomiką.

Aiškinamės, kaip kinta ekonomikos struktūra, kur telkiasi gamyba ir kaip inovacijos keičia mūsų gyvenimą. Ekonomikos sektorių pasiskirstymas – tarsi rentgeno nuotrauka, parodanti šalies išsivystymo lygį ir vietą pasaulinėje ekonomikoje. Palyginkime trijų skirtingo išsivystymo lygio šalių – Etiopijos (žemas pajamas gaunanti šalis, ŽPŠ), Kinijos (vidutines pajamas gaunanti šalis, VPŠ) ir Vokietijos (aukštas pajamas gaunanti šalis, APŠ) – ekonomikos struktūras.

Analizė ir išvados

• Etiopija. Duomenys aiškiai rodo priešindustrinės (agrarinės) visuomenės bruožus. Net du trečdaliai gyventojų dirba žemės ūkyje, kuris sukuria daugiau nei trečdalį šalies BVP. Tai rodo labai žemą žemės ūkio našumą – daug žmonių sukuria palyginti nedidelę vertę. Pramonės ir paslaugų sektoriai dar tik vystosi. Tai tipiškas profilis daugeliui Subsacharinės Afrikos valstybių.

• Kinija. Matome klasikinę industrinės visuomenės stadiją, nors ir sparčiai pereinančią į poindustrinę. Antrinis sektorius (pramonė) vis dar sukuria didžiausią BVP dalį (40%) ir įdarbina reikšmingą dalį gyventojų. Tačiau paslaugų sektorius jau dominuoja tiek pagal BVP dalį, tiek pagal užimtumą. Tai atspindi Kinijos transformaciją iš „pasaulio fabriko“ į ekonomiką, vis labiau paremtą vidaus vartojimu ir paslaugomis. Pirminio sektoriaus svarba jau labai maža.

• Vokietija. Tai ryškus poindustrinės visuomenės pavyzdys. Pirminis ir antrinis sektoriai yra labai našūs, bet juose dirba labai maža gyventojų dalis. Absoliuti dauguma (trys ketvirtadaliai) dirba ir didžiausią vertę sukuria paslaugų (tretiniame ir ketvirtiniame) sektoriuje. Vokietijos pramonė yra technologiškai pažangi (pvz., automobilių gamyba, inžinerija), todėl sukuria didelę vertę su mažiau darbuotojų, tačiau ekonomikos pagrindas yra paslaugos.

Poindustrinėje visuomenėje iš tretinio sektoriaus išsiskiria ir vis didesnę svarbą įgyja ketvirtinis, arba žinių ekonomikos, sektorius. Tai ekonomikos dalis, kurios pagrindas – nebe fizinis darbas ar standartizuotos paslaugos, o žinios, informacija ir kūrybiškumas.

Kas sudaro žinių ekonomiką?

• Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (MTEP). Naujų produktų, technologijų ir procesų kūrimas laboratorijose ir tyrimų centruose.
• Informacinės technologijos (IT). Programinės įrangos kūrimas, duomenų analizė, kibernetinis saugumas, dirbtinio intelekto plėtra.
• Aukštasis mokslas ir specializuoti mokymai. Universitetai, rengiantys aukštos kvalifikacijos specialistus.
• Konsultacinės paslaugos. Finansų, teisės, vadybos, rinkodaros ekspertai, teikiantys patarimus kitoms įmonėms.
• Žiniasklaida ir leidyba. Informacijos rinkimas, apdorojimas ir platinimas.

Kodėl jis toks svarbus?

Ketvirtinis sektorius yra inovacijų variklis. Būtent čia gimsta idėjos, kurios vėliau transformuoja kitus ekonomikos sektorius. Pavyzdžiui, IT sektoriuje sukurta programinė įranga valdo robotus gamyklose (antrinis sektorius), o biotechnologijų atradimai leidžia sukurti naujas augalų veisles (pirminis sektorius). Šiame sektoriuje sukuriama didžiausia pridėtinė vertė, o darbuotojams mokami didžiausi atlyginimai. Šalys, turinčios stiprų ketvirtinį sektorių, yra konkurencingiausios pasaulyje, nes jos nebe konkuruoja pigia darbo jėga, o unikaliomis žiniomis ir technologijomis. Todėl visos išsivysčiusios valstybės, įskaitant Lietuvą, siekia investuoti į švietimą, mokslą ir inovacijas, kad sustiprintų savo žinių ekonomiką.

Lietuvos ekonomikos transformacija per pastaruosius 30 metų yra puikus sektorių kaitos pavyzdys. Atgavus nepriklausomybę, Lietuva paveldėjo sovietinę, industrinę ekonomiką, kurioje dominavo didelės, dažnai neefektyvios gamyklos ir kolūkinis žemės ūkis. Vėliau įvyko sparti ir kartais skausminga transformacija į rinkos ekonomiką, paremtą paslaugomis ir inovacijomis.

Pokyčiai užimtumo struktūroje (apytiksliai duomenys)

Transformacijos etapai ir priežastys

1. Deindustrializacija (XX a. 10-asis dešimtmetis). Dauguma senųjų sovietinių gamyklų, negalėdamos konkuruoti laisvoje rinkoje ir praradusios tradicines Rytų rinkas, bankrutavo. Tai sukėlė masinį nedarbą, tačiau kartu atvėrė kelią naujų, efektyvesnių įmonių kūrimuisi. Antrinio sektoriaus dalis drastiškai sumažėjo.

2. Paslaugų sektoriaus bumas (nuo ~2000 m.). Augant ekonomikai ir gyventojų pajamoms, sparčiai pradėjo vystytis prekyba, transportas, finansinės paslaugos. Įstojimas į Europos Sąjungą 2004 m. dar labiau paspartino šį procesą, pritraukdamas užsienio investicijas į paslaugų centrus (pvz., „Barclays“, „Western Union“).

3. Žinių ekonomikos augimas (nuo ~2010 m.). Pastarąjį dešimtmetį Lietuva vis labiau garsėja kaip aukštųjų technologijų šalis. Sparčiai auga IT sektorius (žaidimų kūrimas, kibernetinis saugumas), finansinių technologijų („FinTech“) įmonės, biotechnologijų ir lazerių pramonė. Kuriasi sėkmingi startuoliai (pvz., „Vinted“, „Nord Security“), kurie konkuruoja pasauliniu mastu. Šis ketvirtinio sektoriaus augimas rodo Lietuvos ekonomikos brandą ir perėjimą į aukštesnį išsivystymo lygį.

Nors Lietuva jau tvirtai priklauso poindustrinių šalių grupei, išlieka regioniniai skirtumai – didmiesčiuose (Vilniuje, Kaune) dominuoja paslaugų ir žinių ekonomika, o kaimiškuose regionuose pirminio ir antrinio sektorių svarba vis dar didesnė.

Ekonomikos struktūros kaita yra neišvengiamas progreso elementas, tačiau jis atneša ne tik naudą, bet ir iššūkių.

Deindustrializacija ir jos vaiduokliai

Perėjimas nuo pramonės prie paslaugų ekonomikos išsivysčiusiose šalyse dažnai vadinamas deindustrializacija. Šis procesas turi akivaizdžių neigiamų pasekmių:

• Darbo vietų praradimas. Uždarius gamyklas, tūkstančiai menkos kvalifikacijos darbuotojų lieka be darbo. Jiems sunku persikvalifikuoti ir rasti naują darbą sparčiai augančiame paslaugų sektoriuje, kuris reikalauja kitokių įgūdžių.
• Struktūrinis nedarbas. Atsiranda nedarbo forma, kai darbo jėgos pasiūlos struktūra (turimos kvalifikacijos) nebeatitinka paklausos struktūros (reikalingų kvalifikacijų). Pavyzdžiui, šalyje yra daug bedarbių suvirintojų, bet trūksta programuotojų.
• Regioninė atskirtis. Deindustrializacija labiausiai paliečia senuosius pramonės regionus. Miestai, kurių visa ekonomika priklausė nuo vienos ar kelių didelių gamyklų, patiria nuosmukį, iš jų išvyksta gyventojai. Taip atsiranda „rūdžių juostos“ (angl. Rust Belt) regionai, kaip, pavyzdžiui, kai kurios JAV ar Jungtinės Karalystės pramonės sritys.

Naujos galimybės ir gyvenimo kokybės augimas

Nepaisant iššūkių, ilgalaikėje perspektyvoje perėjimas prie paslaugų ir žinių ekonomikos atneša didžiulę naudą:

• Didesnis našumas ir pajamos. Paslaugų ir ypač žinių sektoriuose sukuriama daug didesnė pridėtinė vertė nei tradicinėje pramonėje ar žemės ūkyje. Tai lemia bendrą šalies BVP ir gyventojų pajamų augimą.
• Geresnės darbo sąlygos. Darbas paslaugų sektoriuje dažnai yra fiziškai lengvesnis, saugesnis ir intelektualiai įdomesnis nei darbas fabrike ar šachtoje. Atsiranda daugiau lankstumo (pvz., galimybė dirbti nuotoliniu būdu).
• Platesnis pasirinkimas ir aukštesnė gyvenimo kokybė. Išvystytas paslaugų sektorius reiškia didesnę prekių ir paslaugų įvairovę, geresnę sveikatos apsaugą, švietimą, daugiau laisvalaikio ir pramogų galimybių.
• Mažesnis poveikis aplinkai. Nors paslaugų sektorius taip pat naudoja energiją ir kitus išteklius, jo tiesioginis poveikis aplinkai (tarša, atliekos) dažnai yra mažesnis nei sunkiosios pramonės.

Valstybės uždavinys – valdyti šį transformacijos procesą: investuoti į švietimą ir perkvalifikavimą, padėti deindustrializacijos paveiktiems regionams ir kurti sąlygas augti inovatyviems, aukštą vertę kuriantiems ekonomikos sektoriams.

Šioje pamokoje išnagrinėjome fundamentalų pasaulio ūkio procesą – ekonomikos struktūros kaitą. Supratome, kad tai nėra atsitiktinumas, o dėsninga raida, kurią lemia technologijos, pajamų augimas ir globalizacija. Išsiaiškinome, kaip valstybės pereina nuo agrarinės prie industrinės, o vėliau – prie paslaugų ir žinių visuomenės, ir kaip tai atsispindi jų BVP bei gyventojų užimtumo struktūroje.

Svarbiausios išvados

• Ekonomiką sudaro keturi pagrindiniai sektoriai: pirminis (gavyba), antrinis (gamyba), tretinis (paslaugos) ir ketvirtinis (žinios).
• Šalims vystantis, sektorių svarba dėsningai kinta: pirminis → antrinis → tretinis/ketvirtinis. Šį procesą aprašo Clark-Fisher modelis.
• Pagrindiniai pokyčių varikliai yra technologinė pažanga (didinanti našumą), augančios pajamos (didinančios paslaugų paklausą) ir globalizacija (leidžianti perkelti gamybą).
• Šalies ekonomikos struktūra yra vienas geriausių jos išsivystymo lygio indikatorių. ŽPŠ dominuoja pirminis sektorius, VPŠ – antrinis ir tretinis, o APŠ – tretinis ir ketvirtinis.
• Perėjimas prie žinių ekonomikos (ketvirtinio sektoriaus plėtra) yra modernios, konkurencingos valstybės tikslas, užtikrinantis aukštą pridėtinę vertę ir gerovę.
• Struktūrinė kaita sukelia ne tik teigiamas pasekmes (gerovės augimą), bet ir socialinius iššūkius, tokius kaip deindustrializacija ir struktūrinis nedarbas, kuriuos valstybė turi spręsti.

Suprasdami šiuos dėsningumus, galime geriau analizuoti ne tik globalius procesus, bet ir Lietuvos vietą pasaulyje, jos ekonomikos stiprybes, silpnybes ir ateities perspektyvas.