Biologijos konspektas 12 klasei

Apie biologijos temų pasiskirstymą 11-12 klasėms:

Galite rasti pirmą konspekto dalį 11-ai klasei čia. Ankstesnėje konspekte I-oje dalyje (Ląstelė - gyvybės pagrindas) buvo:

1. Įvadas į ląstelės biologiją:
   • Biologijos mokslo raida, sritys ir tyrimo metodai.
   • Ląstelės teorija ir jos reikšmė.
   • Gyvybės hierarchijos lygmenys.
   • Prokariotų ir eukariotų ląstelių palyginimas.
2. Ląstelės sandara ir funkcijos:
   • Augalinės, gyvūninės ir grybieno ląstelių sandaros ypatumai.
   • Ląstelės organoidai ir jų funkcijos.
   • Ląstelės membranos sandara ir funkcijos: pernaša per membraną.
3. Medžiagų apykaita ląstelėje:
   • Medžiagų apykaitos principai.
   • Fermentai ir jų veikimas.
   • Fotosintezė: procesas, reikšmė, veiksniai.
   • Kvėpavimas ląstelėje: procesas, reikšmė.
   • Chemosintezė.
4. Ląstelės dalijimasis:
   • Ląstelės ciklas.
   • Mitozė: procesas, reikšmė.
   • Mejozė: procesas, reikšmė.

II-oje dalyje, Genetika ir evoliucija, aptarta:

5. Paveldimumas ir kintamumas:
   • Paveldimumo sąvoka, Mendelio dėsniai.
   • Sąveikos tarp genų.
   • Su lytimi susijęs paveldėjimas.
   • Mutacijos ir modifikacijos, jų reikšmė evoliucijai.
6. Molekulinė genetika:
   • Nukleorūgštys: DNR ir RNR sandara, replikacija, transkripcija, transliacija.
   • Genų raiška.
   • Genų inžinerija ir biotechnologijos.
7. Evoliucijos mechanizmai:
   • Evoliucijos teorijos raida.
   • Gamtinė atranka, jos formos.
   • Populiacijos genetika.
   • Rūšies samprata, rūšių susidarymas.

Čia bus aptarta organizmų sandara ir funkcijas bei ekologija ir elgsena:

1. Žmogaus organizmas:
   • Žmogaus organizmo audiniai, organai ir organų sistemos.
   • Homeostazė.
   • Medžiagų pernaša organizme.
   • Virškinimas ir mityba.
   • Kvėpavimas ir dujų apykaita.
   • Šalinimas.
   • Nervų sistema.
   • Endokrininė sistema.
   • Imuninė sistema.
   • Judėjimas ir atrama.
   • Dauginimasis ir vystymasis.
2. Augalų sandara ir funkcijos:
   • Augalų audiniai, organai ir organų sistemos.
   • Medžiagų pernaša augale.
   • Augalų mityba.
   • Augalų augimas ir vystymasis.
   • Augalų dauginimasis.
3. Ekologijos pagrindai:
   • Ekologiniai veiksniai.
   • Populiacijos, bendrijos ir ekosistemos.
   • Energijos srautas ir medžiagų apytaka ekosistemose.
   • Biosfera.
4. Elgsena:
   • Elgsenos formos ir jų reikšmė.
   • Gyvūnų bendravimas.
   • Socialinė elgsena.

Vadovėlio skyrių struktūra:

• Įvadas: Kiekvienas skyrius prasideda trumpu įvadu, kuriame aprašoma, kas bus nagrinėjama skyriuje ir kodėl tai svarbu.
• Teorinė medžiaga: Aiškiai ir glaustai pateikiama pagrindinė informacija, iliustruojama paveikslėliais, schemomis ir diagramomis.
• Praktinės užduotys: Kiekviename skyriuje pateikiamos įvairios praktinės užduotys, padedančios įtvirtinti teorines žinias ir lavinti praktinius įgūdžius.
• Laboratoriniai darbai: Pateikiami keli laboratoriniai darbai, kurie padėtų mokiniams suprasti tyrimo procesą ir savarankiškai atlikti paprastus tyrimus.
• Klausimai ir užduotys savikontrolei: Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiami klausimai ir užduotys, padedantys mokiniams įsivertinti savo žinias ir pasiruošti kontroliniams darbams.
• Papildoma informacija: Kiekviename skyriuje pateikiami įdomūs faktai, straipsniai ir nuorodos į interneto išteklius, kurie padėtų mokiniams praplėsti akiratį.

Svarbu:

• Skatiname mąstyti kritiškai, spręsti problemas ir esant galimybei taikyti žinias praktikoje.

Šitas konspektas yra parengtas pagal Emokykloje esančią programą. Įprastai tokių konspektų skaityti nerekomenduojame, nes jie labai ilgi, tačiau dėl lankytojų susidomėjimo mes jį paliekame prieinamą tiems, kurie nori viską pamatyti viename puslapyje. Edukamentas suteikia įrankius mokytis sistemingai bei gerai įsigilinti į atskiras temas mokantis savarankiškai, tad rekomenduojame pradėti nuo jų ir sugrįžti čia, jeigu matote tam poreikį. Gero skaitymo!

1. Žmogaus organizmas

Žmogaus organizmas yra sudėtinga sistema, sudaryta iš milijardų ląstelių, kurios specializuojasi ir dirba kartu, kad užtikrintų gyvybines funkcijas. Šiame skyriuje apžvelgsime pagrindines žmogaus organizmo sistemas, jų sandarą, funkcijas ir tarpusavio ryšius.

1.1. Žmogaus organizmo audiniai, organai ir organų sistemos

Žmogaus organizmas sudarytas iš keturių pagrindinių audinių tipų:

• 🧫 Epitelinis audinys: Dengia kūno paviršių, iškloja vidines ertmes ir organus, sudaro liaukas. Epitelinis audinys atlieka apsauginę, siurbimo, išskyrimo ir jutimo funkcijas. Jis pasižymi greitu atsinaujinimu ir dideliu ląstelių tankumu. Pavyzdžiui, odos epidermis apsaugo nuo mechaninių pažeidimų, žarnyno epitelis siurbia maisto medžiagas, o prakaito liaukos išskiria prakaitą.
• 🔗 Jungiamasis audinys: Jungia, palaiko ir apsaugo kitus audinius. Jungiamasis audinys yra labai įvairus ir apima tokius tipus kaip purusis jungiamasis audinys, tankusis jungiamasis audinys, kremzlinis audinys, kaulinis audinys, kraujas ir limfa. Kiekvienas jungiamojo audinio tipas turi specifinę sandarą ir atlieka skirtingas funkcijas. Pavyzdžiui, kraujas perneša deguonį ir maisto medžiagas, kaulai suteikia atramą ir apsaugo vidaus organus, o kremzlės suteikia lankstumo ir elastingumo sąnariams.
• 💪 Raumeninis audinys: Atsakingas už judėjimą. Yra trys raumeninio audinio tipai: skersaruožis raumeninis audinys (randamas griaučių raumenyse), lygusis raumeninis audinys (randamas vidaus organuose) ir širdies raumuo. Skersaruožiai raumenys susitraukia valingai, o lygieji raumenys ir širdies raumuo susitraukia nevalingai. Raumenų susitraukimai yra būtini ne tik judėjimui, bet ir kūno padėties palaikymui, kraujotakai, virškinimui ir kitoms funkcijoms.
• 🧠 Nervinis audinys: Perduoda nervinius impulsus, koordinuoja organizmo funkcijas. Nervinis audinys sudarytas iš neuronų, kurie perduoda signalus, ir neuroglijos ląstelių, kurios palaiko neuronus. Nervinė sistema priima informaciją iš aplinkos ir organizmo vidaus, apdoroja ją ir siunčia signalus raumenims ir liaukoms, reguliuodama organizmo veiklą.

Audiniai susijungia ir sudaro organus, kurie atlieka specifines funkcijas. Pavyzdžiui, širdis – tai organas, pumpuojantis kraują, plaučiai – tai organai, atsakingi už dujų apykaitą, skrandis – tai organas, virškinantis maistą. Organai, dirbantys kartu, sudaro organų sistemas. Pavyzdžiui, kraujotakos sistemą sudaro širdis, kraujagyslės ir kraujas, kvėpavimo sistemą sudaro plaučiai, bronchai ir trachėja, virškinimo sistemą sudaro burna, stemplė, skrandis, žarnynas, kepenys ir kasa.

Vaizdinė medžiaga: 📸 Žmogaus organizmo audinių, organų ir organų sistemų schema (Iliustracija) https://www.google.com/search?q=human+body+tissues+organs+systems+diagram&tbm=isch

Video: 🎬 Žmogaus organizmo sandara ir funkcijos https://www.youtube.com/results?search_query=human+body+structure+and+function

1.2. Homeostazė

Homeostazė – tai pastovios vidinės organizmo terpės palaikymas, būtinas gyvybei. Žmogaus organizmas turi palaikyti pastovią temperatūrą, pH, kraujo spaudimą, gliukozės koncentraciją, vandens ir elektrolitų balansą. Homeostazę palaiko skirtingos organų sistemos, veikiančios kartu, o svarbų vaidmenį atlieka nervinė ir endokrininė sistemos.

Nervinė sistema greitai reaguoja į aplinkos ir organizmo vidaus pokyčius, siųsdama signalus raumenims ir liaukoms, reguliuodama jų veiklą. Pavyzdžiui, pakilus kūno temperatūrai, nervinė sistema siunčia signalus prakaito liaukoms, kurios pradeda išskirti prakaitą, taip atvėsindamos organizmą.

Endokrininė sistema lėčiau reaguoja į pokyčius, išskirdama hormonus į kraują. Hormonai keliauja po visą organizmą, veikia specifines ląsteles ir reguliuoja jų veiklą. Pavyzdžiui, kai sumažėja gliukozės koncentracija kraujyje, kasa išskiria hormoną gliukagoną, kuris skatina kepenis skaidyti glikogeną į gliukozę, taip padidindamas gliukozės koncentraciją kraujyje.

Homeostazės palaikymas yra dinamiškas procesas, reikalaujantis nuolatinio grįžtamojo ryšio tarp skirtingų organų sistemų. Sutrikus homeostazei, organizmas gali susirgti. Pavyzdžiui, diabetas yra liga, kurią sukelia sutrikęs gliukozės koncentracijos kraujyje reguliavimas.

1.3. Medžiagų pernaša organizme

Žmogaus organizme medžiagos pernešamos kraujotakos ir limfinės sistemos pagalba. Kraujotakos sistema perneša deguonį, maisto medžiagas, hormonus ir atliekas, o limfinė sistema surenka audinių skystį ir perneša jį atgal į kraują.

Kraujas – tai skystas jungiamasis audinys, sudarytas iš kraujo plazmos ir kraujo ląstelių. Kraujo plazma yra gelsvas skystis, kuriame ištirpusios įvairios medžiagos, o kraujo ląstelės – tai eritrocitai (raudonieji kraujo kūneliai), leukocitai (baltieji kraujo kūneliai) ir trombocitai (kraujo plokštelės).

Eritrocitai perneša deguonį iš plaučių į audinius ir anglies dioksidą iš audinių į plaučius. Leukocitai dalyvauja imuninėje sistemoje, gindami organizmą nuo infekcijų. Trombocitai dalyvauja kraujo krešėjime, sustabdydami kraujavimą.

Limfa – tai skaidrus skystis, susidarantis iš audinių skysčio. Limfa teka limfagyslėmis ir patenka į limfmazgius, kuriuose yra limfocitų, filtruojančių limfą ir naikinančių mikroorganizmus.

Medžiagų pernaša organizme vyksta difuzijos, osmoso ir aktyviosios pernašos būdu.

• Difuzija – tai medžiagų judėjimas iš didesnės koncentracijos srities į mažesnės koncentracijos sritį.
• Osmosas – tai vandens judėjimas per pusiau pralaidžią membraną iš mažesnės tirpalo koncentracijos srities į didesnės tirpalo koncentracijos sritį.
• Aktyvioji pernaša – tai medžiagų judėjimas prieš koncentracijos gradientą, reikalaujantis energijos.

1.4. Virškinimas ir mityba

Virškinimo sistema yra atsakinga už maisto mechaninį ir cheminį suskaidymą, maisto medžiagų įsiurbimą ir nesuvirškintų liekanų šalinimą. Šis sudėtingas procesas vyksta virškinimo trakte, kurį sudaro burnos ertmė, ryklė, stemplė, skrandis, plonoji žarna, storoji žarna ir išangė. Be to, virškinimo procese dalyvauja ir pagalbiniai organai: kepenys, kasa ir tulžies pūslė.

Virškinimo procesas prasideda burnoje, kur maistas mechaniškai susmulkinamas dantimis ir sumaišomas su seilėmis, kuriose yra fermentų, pradedančių skaidyti angliavandenius. Toliau maistas keliauja stemple į skrandį, kur jis sumaišomas su skrandžio sultimis, kuriose yra druskos rūgšties ir fermentų, skaidančių baltymus. Skrandžio rūgštinė terpė naikina mikroorganizmus ir aktyvina pepsiną - pagrindinį baltymų virškinimo fermentą.

Iš skrandžio maistas patenka į dvylikapirštę žarną, kur jis sumaišomas su tulžimi ir kasos sultimis. Tulžis, kurią gamina kepenys ir kaupia tulžies pūslė, emulguoja riebalus, t.y. suskaido juos į smulkius lašelius, didindama paviršiaus plotą, prieinamą fermentų veikimui. Kasos sultyse yra fermentų, skaidančių baltymus, riebalus ir angliavandenius.

Plonojoje žarnoje maistas galutinai suskaidomas į smulkias molekules, kurios yra įsiurbiamos į kraują. Plonoji žarna yra ilgiausia virškinamojo trakto dalis, jos vidinis paviršius yra padengtas gaureliais, kurie padidina siurbiamąjį paviršių.

Storojoje žarnoje įsiurbiamas vanduo ir formuojamos išmatos, kurios pašalinamos iš organizmo. Storojoje žarnoje taip pat gyvena daug simbiotinių bakterijų, kurios padeda skaidyti celiuliozę ir sintetinti kai kuriuos vitaminus.

Mityba yra svarbi žmogaus sveikatai. Subalansuota ir įvairi mityba aprūpina organizmą reikalingomis maisto medžiagomis: baltymais, riebalais, angliavandeniais, vitaminais, mineralais ir vandeniu. Šios medžiagos yra būtinos organizmo augimui, vystymuisi ir gyvybinių funkcijų palaikymui.

Alternatyvūs požiūriai:

• Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja vegetarizmas ir veganizmas – mitybos būdai, kuriuose atsisakoma gyvulinės kilmės produktų. Šie mitybos būdai gali būti sveiki, jei jie yra tinkamai suplanuoti ir aprūpina organizmą visomis reikalingomis maisto medžiagomis. Tačiau neteisingai suplanuota vegetariška ar veganiška mityba gali sukelti maisto medžiagų trūkumą.
• Taip pat vis daugiau žmonių domisi žaliavalgystė – mitybos būdu, kuriame vartojami tik termiškai neapdoroti maisto produktai. Žaliavalgiai teigia, kad termiškai apdorojant maistas praranda daug maistinių medžiagų. Tačiau mokslininkai neturi vieningos nuomonės apie žaliavalgystės naudą sveikatai.

Virškinimo proceso etapai:

1. Burnos ertmė: 👄 Virškinimas prasideda burnoje, kur maistas mechaniškai susmulkinamas dantimis ir sumaišomas su seilėmis. Seilių liaukos išskiria seiles, kuriose yra fermento amilazės, pradedančios skaidyti angliavandenius. Seilės taip pat sudrėkina maistą ir palengvina jo rijimo procesą.
2. Ryklė ir stemplė: 🫗 Sukramtytas maistas iš burnos ertmės keliauja per ryklę į stemplę. Ryklė yra bendra kvėpavimo ir virškinimo sistemų dalis, o stemplė yra raumeningas vamzdelis, kuriuo maistas stumiamas į skrandį. Ritmingi stemplės raumenų susitraukimai, vadinami peristaltika, padeda maistui judėti žemyn.
3. Skrandis: estómago Skrandis yra maišo formos organas, kuriame maistas sumaišomas su skrandžio sultimis, susidedančiomis iš druskos rūgšties, fermentų ir gleivių. Druskos rūgštis sukuria rūgštinę terpę, kuri naikina mikroorganizmus ir aktyvina baltymų virškinimo fermentą – pepsiną. Gleivės apsaugo skrandžio sieneles nuo druskos rūgšties poveikio. Skrandyje maistas sutrinamas į pusiau skystą masę, vadinamą chimusu.
4. Dvylikapirštė žarna: 🧪 Chimuras iš skrandžio patenka į dvylikapirštę žarną – pirmąją plonosios žarnos dalį. Į dvylikapirštę žarną išsiskiria tulžis, kurią gamina kepenys ir kaupia tulžies pūslė, ir kasos sultys, kurias gamina kasa. Tulžis emulguoja riebalus, t.y. suskaido juos į smulkius lašelius, didindama paviršiaus plotą, prieinamą fermentų veikimui. Kasos sultyse yra fermentų, kurie skaido baltymus, riebalus ir angliavandenius: tripsinas skaido baltymus, lipazė skaido riebalus, amilazė skaido angliavandenius.
5. Plonoji žarna: 🧬 Plonoji žarna yra ilgiausia virškinimo trakto dalis, kurioje vyksta pagrindinis maisto medžiagų virškinimas ir įsiurbimas. Plonosios žarnos vidinis paviršius yra padengtas gaureliais, kurie padidina siurbiamąjį paviršių. Čia veikia žarnyno sultyse esantys fermentai, kurie galutinai suskaido maisto medžiagas į smulkias molekules: monosacharidus (gliukozę, fruktozę, galaktozę), aminorūgštis, glicerolį ir riebiąsias rūgštis. Šios molekulės yra absorbuojamos į kraują ir pernešamos į kepenis, kur jos yra apdorojamos ir paskirstomos po organizmą.
6. Storoji žarna: 🚽 Storojoje žarnoje įsiurbiamas vanduo ir mineralinės medžiagos, formuojamos išmatos. Storojoje žarnoje taip pat gyvena daugybė simbiotinių bakterijų, kurios padeda skaidyti nesuvirškintas maisto liekanas, pvz., celiuliozę, ir sintetinti kai kuriuos vitaminus (vitaminą K ir B grupės vitaminus). Išmatos kaupiasi tiesiojoje žarnoje ir pašalinamos iš organizmo per išangę.

Mityba:

Mityba – tai procesas, kurio metu organizmas gauna maisto medžiagas, reikalingas energijai, augimui, vystymuisi ir gyvybinių funkcijų palaikymui. Subalansuota ir įvairi mityba yra labai svarbi žmogaus sveikatai.

Pagrindinės maisto medžiagų grupės:

• Baltymai: 🥩 sudaryti iš aminorūgščių, yra būtini ląstelių augimui, vystymuisi ir remontui. Geri baltymų šaltiniai yra mėsa, žuvis, kiaušiniai, pieno produktai, ankštiniai augalai, riešutai ir sėklos.
• Riebalai: 🥑 suteikia energijos, yra būtini ląstelių membranų struktūrai ir hormonų gamybai. Yra skirtingų tipų riebalų: sotieji, mononesotieji ir polinesotieji. Sotieji riebalai (randami gyvulinės kilmės produktuose) yra kenksmingi sveikatai, o mononesotieji ir polinesotieji riebalai (randami augaliniuose aliejuose, riešutuose ir sėklose) yra naudingi sveikatai.
• Angliavandeniai: 🍞 pagrindinis organizmo energijos šaltinis. Yra skirtingų tipų angliavandenių: paprastieji (cukrūs) ir sudėtingieji (krakmolas, skaidulos). Paprastieji angliavandeniai greitai pakelia gliukozės kiekį kraujyje, o sudėtingieji angliavandeniai lėtai virškinami ir suteikia ilgalaikės energijos. Skaidulos yra nesuvirškinami angliavandeniai, kurie skatina virškinimo sistemos veiklą, gerina žarnyno mikroflorą ir mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Geri angliavandenių šaltiniai yra grūdai, vaisiai, daržovės, ankštiniai augalai.
• Vitaminai: 💊 organiniai junginiai, būtini organizmo gyvybinėms funkcijoms. Dauguma vitaminų yra kofermentai – fermentų pagalbininkai. Vitaminai skirstomi į tirpius vandenyje (B grupės vitaminai, vitaminas C) ir tirpius riebaluose (vitaminai A, D, E, K).
• Mineralinės medžiagos: ⛏️ neorganiniai elementai, būtini organizmo gyvybinėms funkcijoms. Svarbiausios mineralinės medžiagos yra kalcis, fosforas, magnis, kalis, natris, geležis, cinkas, jodas.
• Vanduo: 💧 sudaro apie 60% žmogaus kūno masės, yra būtinas visoms gyvybinėms funkcijoms. Vanduo perneša maisto medžiagas, šalina atliekas, reguliuoja kūno temperatūrą.

Skirtingos mitybos teorijos:

• Vegetarizmas: 🥬 mitybos būdas, kuriame atsisakoma mėsos, žuvies ir jūros gėrybių. Yra skirtingų vegetarizmo formų: laktovegetarizmas (vartojami pieno produktai), ovovegetarizmas (vartojami kiaušiniai), lakto-ovovegetarizmas (vartojami pieno produktai ir kiaušiniai).
• Veganizmas: 🥕 griežtesnė vegetarizmo forma, kurioje atsisakoma visų gyvulinės kilmės produktų, įskaitant pieno produktus, kiaušinius, medų.
• Žaliavalgystė: 🥗 mitybos būdas, kuriame vartojami tik termiškai neapdoroti maisto produktai.

Virškinamojo trakto ligos:

Dažniausios virškinamojo trakto ligos:

• Gastritas: 🤕 skrandžio gleivinės uždegimas. Gali būti ūminis arba lėtinis. Simptomai: skrandžio skausmas, pykinimas, vėmimas, rėmuo. Priežastys: bakterija Helicobacter pylori, alkoholis, rūkymas, stresas, kai kurie vaistai.
• Opa: 😖 atvira žaizda skrandžio arba dvylikapirštės žarnos gleivinėje. Simptomai: stiprus skrandžio skausmas, pykinimas, vėmimas, kraujavimas iš virškinamojo trakto. Priežastys: bakterija Helicobacter pylori, alkoholis, rūkymas, stresas, kai kurie vaistai.
• Apsinuodijimas maistu: 🤮 sukeliamas bakterijų ar toksinų, patekusių į maistą. Simptomai: pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas, karščiavimas. Priežastys: netinkamas maisto laikymas, ruošimas ir tvarkymas.
• Vidurių užkietėjimas: 😫 sunkumai tuštinantis. Simptomai: retas ir sunkus tuštinimasis, kietos išmatos, pilvo pūtimas. Priežastys: mažas skysčių vartojimas, mažas skaidulų vartojimas, nejudrus gyvenimo būdas, stresas, kai kurie vaistai.
• Viduriavimas: 🚽 dažnas, skystas tuštinimasis. Simptomai: dažnas ir skystas tuštinimasis, pilvo skausmas, dehidratacija. Priežastys: virusinės, bakterinės ar parazitinės infekcijos, kai kurie vaistai, maisto netoleravimas.
• Dirgliosios žarnos sindromas (DŽS): 😩 lėtinė virškinimo sistemos liga, pasireiškianti pilvo skausmu, vidurių užkietėjimu, viduriavimu, pilvo pūtimu. Priežastys: nėra visiškai aiškios, manoma, kad įtakos turi genetiniai veiksniai, stresas, mityba.
• Kepenų cirozė: 😟 lėtinė kepenų liga, kurios metu sveikas kepenų audinys pakeičiamas randiniu audiniu. Simptomai: nuovargis, silpnumas, apetito praradimas, svorio kritimas, gelta, pilvo skausmas, ascitas (skysčio kaupimasis pilvo ertmėje). Priežastys: lėtinis alkoholio vartojimas, hepatito B ir C virusai, kai kurios kitos ligos.
• Kasos uždegimas: 🤕 kasos uždegimas. Gali būti ūminis arba lėtinis. Simptomai: stiprus pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, karščiavimas. Priežastys: tulžies akmenys, lėtinis alkoholio vartojimas, kai kurios kitos ligos.

Vaizdinė medžiaga: 📸 Virškinimo sistemos schema su pažymėtomis ligomis (Iliustracija) https://www.google.com/search?q=digestive+system+diseases+diagram&tbm=isch

Video: 🎬 Virškinimo sistemos ligos https://www.youtube.com/results?search_query=common+digestive+system+diseases

1.5. Kvėpavimas ir dujų apykaita

Kvėpavimo sistema – tai organų sistema, atsakinga už deguonies patekimą į organizmą ir anglies dioksido šalinimą. Kvėpavimo sistema susideda iš kvėpavimo takų (nosis, ryklė, gerklos, trachėja, bronchai) ir plaučių.

Kvėpavimo procesas vyksta dviem etapais:

1. Išorinis kvėpavimas: Tai dujų apykaita tarp oro plaučių alveolėse ir kraujo plaučių kapiliaruose. Įkvėpimo metu oras patenka į plaučius, o iškvėpimo metu oras išstumiamas iš plaučių. Dujų apykaita vyksta difuzijos būdu: deguonis iš alveolių difunduoja į kraują, o anglies dioksidas iš kraujo difunduoja į alveoles.
2. Vidinis kvėpavimas: Tai dujų apykaita tarp kraujo audinių kapiliaruose ir audinių ląstelių. Deguonis iš kraujo difunduoja į audinių ląsteles, o anglies dioksidas iš audinių ląstelių difunduoja į kraują.

Deguonis yra būtinas ląstelių kvėpavimui – procesui, kurio metu ląstelės skaido gliukozę, išskirdamos energiją (ATP). Anglies dioksidas yra ląstelinio kvėpavimo atlieka, kurią reikia pašalinti iš organizmo.

Kvėpavimo sistemą veikia daugybė faktorių, tokių kaip fizinis krūvis, stresas, rūkymas, oro tarša. Fizinio krūvio metu padidėja deguonies poreikis, todėl kvėpavimo dažnis ir gylis padidėja. Rūkymas ir oro tarša pažeidžia plaučių audinius, sukelia kvėpavimo takų ligas.

Kvėpavimo takai:

1. Nosis: 👃 Oras patenka į organizmą per nosį, kur jis yra sušildomas, sudrėkinamas ir išvalomas nuo dulkių ir mikroorganizmų. Nosies ertmėje esantys plaukeliai ir gleivės sulaiko svetimkūnius, o kraujagyslės sušildo orą.
2. Ryklė: 🗣️ Iš nosies ertmės oras patenka į ryklę, kuri yra bendra kvėpavimo ir virškinimo sistemų dalis.
3. Gerklos: 🫁 Iš ryklės oras patenka į gerklas, kurios yra sudarytos iš kremzlių ir jose yra balso stygos. Kvėpuojant balso stygos yra atpalaiduotos ir oras praeina pro jas be kliūčių. Kalbant balso stygos įsitempia ir vibruoja, sukurdamos garsą.
4. Trachėja: 🌬️ Iš gerklų oras patenka į trachėją – vamzdinį organą, sudarytą iš kremzlinių žiedų, kurie neleidžia jai subliūkšti.
5. Bronchai: 🌿 Trachėja šakojasi į du bronchus, kurie veda į plaučius. Plaučiuose bronchai toliau šakojasi į smulkesnius bronchus (bronchioles), kurie baigiasi alveolėmis.

Plaučiai:

Plaučiai yra poriniai, kūgio formos organai, esantys krūtinės ląstoje. Plaučius sudaro daugybė alveolių – mažų, plonasienių maišelių, apraizgytų kapiliarų tinklu. Alveolės yra pagrindinė dujų apykaitos vieta.

Kvėpavimo mechanizmas:

Kvėpavimo procesas vyksta dviem etapais:

1. Įkvėpimas: Įkvėpimo metu diafragma – raumeninga plėvė, skirianti krūtinės ląstą nuo pilvo ertmės – susitraukia ir nusileidžia žemyn. Tarpšonkauliniai raumenys susitraukia ir pakelia šonkaulius aukštyn ir į išorę. Dėl šių veiksmų krūtinės ląstos tūris padidėja, slėgis joje sumažėja ir oras įsiurbiamas į plaučius.
2. Iškvėpimas: Iškvėpimo metu diafragma ir tarpšonkauliniai raumenys atsipalaiduoja. Dėl to krūtinės ląstos tūris sumažėja, slėgis joje padidėja ir oras išstumiamas iš plaučių.

Dujų apykaita:

Dujų apykaita vyksta plaučių alveolėse tarp oro ir kraujo. Deguonis iš alveolių difunduoja į kraują, o anglies dioksidas iš kraujo difunduoja į alveoles. Dujų apykaita vyksta dėl parcialinio slėgio skirtumo: deguonies parcialinis slėgis alveolėse yra didesnis nei kraujyje, o anglies dioksido parcialinis slėgis kraujyje yra didesnis nei alveolėse.

Deguonis, patekęs į kraują, jungiasi su hemoglobinu – baltymu, esančiu eritrocituose. Hemoglobinas perneša deguonį į audinius, kur jis yra naudojamas ląstelių kvėpavimui. Anglies dioksidas, patekęs į kraują, yra pernešamas trimis būdais: ištirpęs kraujo plazmoje, susijungęs su hemoglobinu ir bikarbonato jonų pavidalu.

Vaizdinė medžiaga: 📸 Kvėpavimo sistemos schema (Iliustracija) https://www.google.com/search?q=human+respiratory+system+diagram&tbm=isch

Video: 🎬 Kvėpavimas ir dujų apykaita https://www.youtube.com/results?search_query=human+breathing+and+gas+exchange

1.6. Šalinimas

Šalinimo sistema – tai organų sistema, atsakinga už atliekų šalinimą iš organizmo. Žmogaus šalinimo sistemą sudaro inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė.

Inkstai filtruoja kraują, šalinant atliekas ir reguliuojant vandens ir elektrolitų balansą. Inkstuose yra daugybė nefronų – funkcinių inkstų vienetų.

Šlapimtakiai – tai vamzdeliai, kuriais šlapimas teka iš inkstų į šlapimo pūslę.

Šlapimo pūslė – tai maišelio formos organas, kuriame kaupiamas šlapimas.

Šlaplė – tai vamzdelis, kuriuo šlapimas šalinamas iš organizmo.

Šlapimas – tai atliekų produktas, susidarantis inkstuose filtruojant kraują. Šlapimo sudėtyje yra vandens, šlapalo, šlapimo rūgšties, kreatinino ir druskų. Šlapimo kiekis ir sudėtis priklauso nuo suvartoto skysčių kiekio, mitybos, fizinio aktyvumo ir aplinkos temperatūros.

1.7. Nervų sistema

Nervų sistema – tai organų sistema, atsakinga už informacijos priėmimą, apdorojimą ir perdavimą, koordinuojanti organizmo funkcijas. Žmogaus nervų sistema susideda iš centrinės nervų sistemos (CNS) ir periferinės nervų sistemos (PNS).

Centrinė nervų sistema (CNS) sudaryta iš galvos ir nugaros smegenų.

• Galvos smegenys 🧠 yra kaukolėje, jos kontroliuoja daugelį organizmo funkcijų, tokių kaip judėjimas, jutimai, mąstymas, emocijos.
• Nugaros smegenys 척수 yra stuburo kanale, jos perduoda signalus tarp galvos smegenų ir periferinės nervų sistemos.

Periferinė nervų sistema (PNS) sudaryta iš nervų, kurie jungia CNS su kūno audiniais ir organais. PNS skirstoma į somatinę ir vegetacinę nervų sistemas.

• Somatinė nervų sistema kontroliuoja valingus judesius ir perduoda informaciją iš jutimo organų.
• Vegetacinė nervų sistema kontroliuoja nevalingas funkcijas, tokias kaip kvėpavimas, virškinimas, širdies plakimas.

Nervų sistemos veikimas pagrįstas nervinių impulsų perdavimu. Nervinis impulsas – tai elektrinis signalas, sklindantis neuronais. Neuronai – tai specializuotos ląstelės, perduodančios nervinius impulsus. Neuronus sudaro ląstelės kūnas, dendritai (trumpos ataugos, priimančios signalus) ir aksonas (ilga atauga, perduodanti signalus).

1.8. Endokrininė sistema

Endokrininė sistema – tai organų sistema, koordinuojanti organizmo funkcijas hormonais. Hormonai – tai cheminės medžiagos, išskiriamos endokrininių liaukų ir keliaujančios krauju. Hormonai veikia specifines ląsteles (ląsteles-taikinius), reguliuodami jų veiklą.

Svarbiausios endokrininės liaukos:

• Hipofizė: 📍 Gamina hormonus, kurie reguliuoja kitų endokrininių liaukų veiklą.

• Skydliaukė: 🦋 Gamina hormonus, kurie reguliuoja medžiagų apykaitą.

• Antinkščiai: 🫘 Gamina hormonus, kurie reguliuoja stresinę reakciją.

• Kasa: 🍚 Gamina hormonus insuliną ir gliukagoną, kurie reguliuoja gliukozės koncentraciją kraujy

• Lytinės liaukos (sėklidės ir kiaušidės): 🥚 Gamina lytinius hormonus, kurie reguliuoja lytinį brendimą ir dauginimosi funkcijas.

Hormonai atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant organizmo augimą, vystymąsi, metabolizmą, reprodukciją ir kitas funkcijas.

1.9. Imuninė sistema

Imuninė sistema – tai organizmo gynybos sistema, sauganti jį nuo infekcijų ir kitų svetimkūnių. Imuninė sistema sudaryta iš ląstelių ir organų, kurie dirba kartu, kad aptiktų ir sunaikintų patogenus (ligų sukėlėjus).

Svarbiausios imuninės sistemos ląstelės:

• Leukocitai (baltieji kraujo kūneliai): 🛡️ Dalyvauja imuninėje sistemoje.
  • Fagocitai: Ryja ir sunaikina svetimkūnius.
  • Limfocitai: Gamina antikūnus (baltymus, kurie jungiasi prie antigenų) arba tiesiogiai naikina užkrėstas ląsteles.

Imuninės sistemos veikimo mechanizmas:

• Antigeno atpažinimas: Imuninės sistemos ląstelės atpažįsta antigeną (svetimkūnį), esantį ant patogeno paviršiaus.
• Antikūnų gamyba: B limfocitai gamina antikūnus, kurie specifiškai jungiasi prie antigenų, neutralizuodami patogenus.
• Ląstelinis imunitetas: T limfocitai tiesiogiai naikina užkrėstas ląsteles arba padeda kitiems imuninės sistemos ląstelėms kovoti su infekcija.

Imuninė sistema gali veikti dviem būdais:

• Įgimtas imunitetas: Nespecifinis imunitetas, veikiantis nuo gimimo. Įgimto imuniteto komponentai yra odos ir gleivinių barjerai, fagocitai, natūralios žudikės ląstelės, komplemento sistema.
• Įgytas imunitetas: Specifinis imunitetas, susidarantis po kontakto su antigenu. Įgytas imunitetas yra specifiškas tam tikram patogenui ir gali būti:
  • Humoralinis imunitetas: pagrįstas antikūnų gamyba. B limfocitai, atpažinę specifinį antigeną, diferencijuojasi į plazmines ląsteles, kurios gamina antikūnus. Antikūnai jungiasi prie antigenų ir neutralizuoja patogenus, taip pat padeda fagocitams juos sunaikinti.
  • Ląstelinis imunitetas: pagrįstas T limfocitų veikla. T limfocitai, atpažinę specifinį antigeną, diferencijuojasi į citotoksinius T limfocitus, kurie tiesiogiai naikina užkrėstas ląsteles, arba į pagalbinius T limfocitus, kurie padeda kitiems imuninės sistemos ląstelėms kovoti su infekcija.

Įgytas imunitetas gali būti:

• Aktyvus: susidaro po natūralaus susirgimo arba vakcinacijos. Aktyvaus imuniteto metu organizmas pats gamina antikūnus ir T limfocitus, specifiškus tam tikram patogenui.
• Pasyvus: susidaro, kai organizmas gauna jau pagamintus antikūnus, pvz., su motinos pienu arba suleidus imunoglobulino preparatų. Pasyvaus imuniteto trukmė yra ribota, nes gauti antikūnai laikui bėgant suyra.

Imuninė sistema yra sudėtingas ir dinamiškas tinklas, užtikrinantis organizmo apsaugą nuo infekcijų ir kitų svetimkūnių. Sutrikusi imuninės sistemos veikla gali sukelti įvairias ligas, tokias kaip alergija, autoimuninės ligos ir imunodeficitas.

Vaizdinė medžiaga: 📸 Imuninės sistemos schema (Iliustracija) https://www.google.com/search?q=immune+system+diagram&tbm=isch

Video: 🎬 Imuninės sistemos veikimas https://www.youtube.com/results?search_query=how+immune+system+works

1.10. Judėjimas ir atrama

Žmogaus judėjimo sistemą sudaro kaulai, sąnariai ir raumenys. Kaulai sudaro griaučius, kurie suteikia kūnui atramą, apsaugo vidaus organus ir gamina kraujo ląsteles. Sąnariai – tai kaulų jungtys, leidžiančios judėti. Raumenys, prisitvirtindami prie kaulų, susitraukdami ir atsipalaiduodami sukelia judėjimą.

Žmogaus skeletas susideda iš 206 kaulų, kurie yra skirstomi į ašinį skeletą (kaukolė, stuburas, šonkauliai, krūtinkaulis) ir galūninį skeletą (pečių juosta, rankų kaulai, dubens juosta, kojų kaulai).

Kaulai yra sudaryti iš kaulinio audinio, kuris yra kietas ir tvirtas dėl jame esančių mineralų, tokių kaip kalcis ir fosforas. Kaulų viduje yra kaulų čiulpai, kurie gamina kraujo ląsteles. Kaulai auga ir vystosi vaikystėje ir paauglystėje, o suaugus jų augimas sustoja.

Sąnariai yra skirstomi į:

• Rutulinius sąnarius: ⚽ leidžia judėti visomis kryptimis (pvz., peties, klubo sąnariai).
• Vyrius: 🚪 leidžia judėti viena kryptimi (pvz., alkūnės, kelio sąnariai).
• Skriejikus: 🛹 leidžia judėti slenkamuoju judesiu (pvz., riešo, čiurnos sąnariai).

Raumenys yra skirstomi į:

• Griaučių raumenis: 🦴 prisitvirtina prie kaulų, susitraukdami ir atsipalaiduodami sukelia judėjimą. Susitraukia valingai.
• Lygiuosius raumenis: 🫄 randami vidaus organuose, susitraukia nevalingai.
• Širdies raumenį: ❤️ sudaro širdį, susitraukia nevalingai.

Žmogaus judėjimo sistema yra sudėtingas mechanizmas, leidžiantis mums judėti, atlikti įvairius veiksmus ir palaikyti kūno padėtį.

Vaizdinė medžiaga: 📸 Žmogaus skeleto, sąnarių ir raumenų schema (Iliustracija) https://www.google.com/search?q=human+skeleton+joints+muscles+diagram&tbm=isch

Video: 🎬 Žmogaus judėjimo sistema https://www.youtube.com/results?search_query=human+movement+system

1.11. Dauginimasis ir vystymasis

Žmogaus dauginimosi sistema yra atsakinga už lytinių ląstelių (gametų) gamybą, apvaisinimą ir palikuonių vystymąsi.

Vyro dauginimosi sistemą sudaro:

• Sėklidės: ♂️ Gamina spermatozoidus (vyriškas lytines ląsteles) ir hormoną testosteroną.
• Sėklidžių prielipas: Čia subręsta ir kaupiasi spermatozoidai.
• Sėklinis latakas: Perneša spermatozoidus iš sėklidžių prielipas į šlaplę.
• Prostata: Gamina skystį, kuris sudaro dalį spermos.
• Šlaplė: Vamzdelis, kuriuo šalinamas šlapimas ir sperma.

Moters dauginimosi sistemą sudaro:

• Kiaušidės: ♀️ Gamina kiaušialąstes (moteriškas lytines ląsteles) ir hormonus estrogeną ir progesteroną.
• Kiaušintakiai: Vamzdeliai, kuriais kiaušialąstės keliauja iš kiaušidžių į gimdą.
• Gimda: 🤰 Organas, kuriame vystosi vaisius.
• Makštis: Vamzdinis organas, jungiantis gimdą su išore.

Apvaisinimas – tai spermatozoido ir kiaušialąstės susiliejimas. Apvaisinimas paprastai vyksta kiaušintakyje. Apvaisinta kiaušialąstė (zigota) keliauja į gimdą, kur implantuojasi į gimdos sienelę ir pradeda vystytis vaisius.

Nėštumas – tai laikotarpis nuo zigotos implantacijos iki gimdymo. Nėštumo trukmė yra apie 40 savaičių. Nėštumo metu vaisius vystosi gimdoje, gauna maisto medžiagas ir deguonį iš motinos kraujo per placentą. Placenta – tai organas, jungiantis vaisių su motinos organizmu.

Gimdymas – tai procesas, kurio metu vaisius gimsta. Gimdymą sukelia hormonai, kurie skatina gimdos susitraukimus.

1.12. Transplantacija ir sveikata

Transplantacija – tai organo ar audinio perkėlimas iš donoro (aukotojo) recipientui (gavėjui). Transplantacija yra atliekama, kai recipiento organas ar audinys yra pažeistas ir nebegali normaliai funkcionuoti.

Transplantacijos tipai:

• Autotransplantacija: Organo ar audinio perkėlimas iš vienos tos pačios organizmo vietos į kitą.
• Alotransplantacija: Organo ar audinio perkėlimas iš vieno organizmo (donoro) į kitą organizmą (recipientą).
• Ksenotransplantacija: Organo ar audinio perkėlimas iš vienos rūšies organizmo į kitos rūšies organizmą.

Transplantacijos problemos:

• Organų trūkumas: Donorų organų trūksta, todėl pacientams tenka laukti transplantacijos ilgą laiką.
• Imuninis atmetimas: Recipiento imuninė sistema gali atmesti persodintą organą ar audinį.

Imuninį atmetimą galima sumažinti:

• Parenkant genetiškai suderinamą donorą: Kuo labiau suderinami donoro ir recipiento genai, tuo mažesnė atmetimo tikimybė.
• Vartojant imunosupresantus: Tai vaistai, slopinantys imuninę sistemą.

Sveikata – tai fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena. Sveikatą lemia daugybė veiksnių, tokių kaip genetika, gyvenimo būdas, aplinkos veiksniai.

Sveiką gyvenimo būdą sudaro:

• Subalansuota mityba: 🥗 Vartoti įvairius maisto produktus, riboti riebalų, cukraus ir druskos vartojimą.
• Reguliarus fizinis aktyvumas: 🏃 Mankštintis bent 30 minučių per dieną.
• Pakankamai miego: 😴 Miegoti 7-8 valandas per parą.
• Streso valdymas: 🧘 Mokytis atsipalaidavimo technikų, vengti stresinių situacijų.
• Žalingų įpročių atsisakymas: 🚭 Nerūkyti, nevartoti alkoholio ir narkotikų.

2. Gyvūnų biologija

2.1. Gyvūnų karalystės apžvalga

Gyvūnų karalystė yra labai įvairi, apimanti milijonus rūšių, kurios skiriasi savo sandara, gyvenimo būdu, dauginimosi būdais ir evoliucine istorija. Gyvūnai yra eukariotiniai, daugialąsčiai organizmai, kurie maitinasi kitais organizmais (heterotrofai).

Gyvūnų karalystė skirstoma į du pokaralystes:

• Parazoa: Primityvūs gyvūnai, neturintys tikrųjų audinių (pvz., pintys).
• Eumetazoa: Gyvūnai, turintys tikruosius audinius.

Eumetazoa yra skirstoma į radialiai simetriškus gyvūnus (pvz., duobagyviai, ctenoforai) ir bilateraliai simetriškus gyvūnus. Bilateraliai simetriški gyvūnai yra skirstomi į tris pagrindines evoliucines linijas:

• Protostomia: Blastoporė (pirminė burnos anga) vystosi į burną (pvz., moliuskai, nariuotakojai).
• Deuterostomia: Blastoporė vystosi į išangę (pvz., dygiaodžiai, chordiniai).

2.2. Bestuburiai gyvūnai

Bestuburiai gyvūnai sudaro apie 95% visų gyvūnų rūšių. Jiems būdinga tai, kad neturi stuburo.

Svarbiausios bestuburių gyvūnų grupės:

• Pintys: 🧽 Primityvūs gyvūnai, neturintys tikrųjų audinių. Gyvena prisitvirtinę prie substrato, filtruoja maistą iš vandens.
• Duobagyviai: 🐙 Radialiai simetriški gyvūnai, turintys du gemalo sluoksnius. Gyvena vandenyje, dauguma yra plėšrūnai.
• Plokščiosios kirmėlės: 🐛 Bilateraliai simetriški gyvūnai, turintys tris gemalo sluoksnius, bet neturintys kūno ertmės. Dauguma yra parazitai.
• Apvaliosios kirmėlės: 🪱 Bilateraliai simetriški gyvūnai, turintys tris gemalo sluoksnius ir pseudoceolomą (klaidingą kūno ertmę). Dauguma yra laisvai gyvenantys, kai kurie yra parazitai.
• Žieduotosios kirmėlės: 🪱 Bilateraliai simetriški gyvūnai, turintys tris gemalo sluoksnius ir celomą (tikrąją kūno ertmę). Dauguma yra laisvai gyvenantys, kai kurie yra parazitai.
• Moliuskai: 🐌 Bilateraliai simetriški gyvūnai, turintys tris gemalo sluoksnius ir celomą. Dauguma turi kriauklę.
• Nariuotakojai: 🐜 Bilateraliai simetriški gyvūnai, turintys tris gemalo sluoksnius, celomą ir nariuotas galūnes. Tai didžiausia gyvūnų grupė, apimanti vabzdžius, vėžiagyvius, voragyvius ir kt.

2.3. Stuburiniai gyvūnai

Stuburiniai gyvūnai – tai chordiniai gyvūnai, turintys stuburą. Jiems taip pat būdinga kaukolė, smegenys, gerai išvystyti jutimo organai, uždara kraujotakos sistema, inkstai, lytinis dauginimasis.

Svarbiausios stuburinių gyvūnų klasės:

• Žuvys: 🐟 Gyvena vandenyje, kvėpuoja žiaunomis, turi pelekus. Skirstomos į kremzlines žuvis (pvz., rykliai, rajos) ir kaulines žuvis.
• Varliagyviai: 🐸 Gyvena sausumoje, bet dauginasi vandenyje. Kvėpuoja oda ir plaučiais, turi keturias galūnes.
• Ropliai: 🦎 Gyvena sausumoje, kvėpuoja plaučiais, turi sausą, žvynais padengtą odą. Dauguma deda kiaušinius.
• Paukščiai: 🐦 Prisitaikę skraidyti, turi plunksnas, tuščiavidurius kaulus, keturių kamerų širdį, gerai išvystytus regėjimo organus.
• Žinduoliai: 🦧 Šiltakraujai gyvūnai, maitina jauniklius pienu. Turi plaukus, diafragmą, keturių kamerų širdį, gerai išvystytas smegenis.

3. Augalų biologija

3.1. Augalų karalystės apžvalga

Augalų karalystė yra labai įvairi, apimanti apie 300 000 rūšių, kurios skiriasi savo dydžiu, sandara, gyvenimo būdu ir evoliucine istorija. Augalai yra eukariotiniai, daugialąsčiai organizmai, kurie vykdo fotosintezę (autotrofai).

Augalų karalystė skirstoma į:

• Dumblius: 🌿 Paprastai vienaląsčiai arba daugialąsčiai, neturintys tikrųjų audinių. Gyvena vandenyje arba drėgnose vietose.
• Samanas: ☘️ Neturi tikrųjų šaknų, stiebų ir lapų. Gyvena drėgnose vietose, priklauso nuo vandens dauginimuisi.
• Sporinius induočius: 🌿 Turi tikruosius indus (medieną ir karnieną), šaknis, stiebus ir lapus. Dauginasi sporomis.
• Plikasėklius: 🌲 Turi tikruosius indus, šaknis, stiebus ir lapus. Dauginasi sėklomis, kurios nėra apgaubtos vaisiumi.
• Gaubtasėklius: 🌷 Turi tikruosius indus, šaknis, stiebus ir lapus. Dauginasi sėklomis, kurios yra apgaubtos vaisiumi.

3.2. Samanos

Samanos yra primityvūs augalai, neturintys tikrųjų šaknų, stiebų ir lapų. Jos turi tik rizoidus (šakniaplaukius), kurie atlieka atraminę funkciją. Samanos priklauso nuo vandens dauginimuisi, nes jų spermatozoidai turi plaukti iki kiaušialąstės.

Samanos yra svarbios ekosistemų dalis, nes jos padeda sulaikyti drėgmę, formuoja dirvožemį ir suteikia buveines kitiems organizmams.

3.3. Sporiniai induočiai

Sporiniai induočiai (paparčiai, pataisai, asiūkliai) yra augalai, turintys tikruosius indus, šaknis, stiebus ir lapus. Jie dauginasi sporomis, kurios plinta vėjo pagalba. Sporiniai induočiai yra labiau išsivystę nei samanos, tačiau jiems vis dar būtinas vanduo dauginimuisi, nes jų spermatozoidai turi plaukti iki kiaušialąstės.

Sporiniai induočiai yra svarbios ekosistemų dalis, nes jie gamina deguonį, suteikia maisto ir buveines kitiems organizmams.

3.4. Plikasėkliai

Plikasėkliai (spygliuočiai) yra augalai, turintys tikruosius indus, šaknis, stiebus ir lapus. Jie dauginasi sėklomis, kurios nėra apgaubtos vaisiumi. Sėklos susidaro kankorėžiuose. Plikasėkliams nereikalingas vanduo dauginimuisi, nes jų žiedadulkės plinta vėjo pagalba.

Plikasėkliai yra svarbios ekosistemų dalis, nes jie gamina deguonį, suteikia maisto ir buveines kitiems organizmams, taip pat yra svarbi medienos šaltinis.

3.5. Gaubtasėkliai

Gaubtasėkliai (žiediniai augalai) yra labiausiai išsivystę augalai, turintys tikruosius indus, šaknis, stiebus ir lapus. Jie dauginasi sėklomis, kurios yra apgaubtos vaisiumi. Sėklos susidaro žieduose. Žiedai vilioja vabzdžius, kurie apdulkina augalus. Gaubtasėkliams nereikalingas vanduo dauginimuisi, nes jų žiedadulkės plinta vabzdžių, vėjo arba kitų veiksnių pagalba.

Gaubtasėkliai yra svarbios ekosistemų dalis, nes jie gamina deguonį, suteikia maisto ir buveines kitiems organizmams, taip pat yra svarbi maisto, vaistų, pluošto ir kitų produktų šaltinis.

4. Ekologijos pagrindai

Ekologija – tai mokslas, tiriantis organizmų tarpusavio ryšius ir jų sąveiką su aplinka. Ekologija apima įvairius lygmenis, nuo individų iki biosferos.

4.1. Ekologiniai veiksniai

Ekologiniai veiksniai – tai bet kokie aplinkos veiksniai, kurie veikia organizmus. Ekologiniai veiksniai gali būti:

• Abiotiniai: negyvosios aplinkos veiksniai, pvz., temperatūra, drėgmė, šviesa, dirvožemio sudėtis.
• Biotiniai: gyvosios aplinkos veiksniai, pvz., kiti organizmai (konkurentai, plėšrūnai, parazitai, simbiotiniai partneriai).

4.2. Populiacijos, bendrijos ir ekosistemos

• Populiacija: tai vienai rūšiai priklausančių organizmų, gyvenančių konkrečioje vietoje, visuma.
• Bendrija: tai vienoje vietoje gyvenančių ir tarpusavyje sąveikaujančių populiacijų visuma.
• Ekosistema: tai bendrija ir negyvoji aplinka, sąveikaujantys tarpusavyje.

4.3. Energijos srautas ir medžiagų apytaka ekosistemose

Ekosistemose vyksta nuolatiniai energijos srautai ir medžiagų apytaka.

• Energijos srautas: prasideda nuo saulės energijos, kurią fotosintezės metu įsisavina gamintojai (žalieji augalai). Gamintojai yra pirmasis mitybos lygmuo. Augalėdžiai (antrasis mitybos lygmuo) minta gamintojais, plėšrūnai (trečiasis mitybos lygmuo) minta augalėdžiais ir kt. Kiekviename mitybos lygmenyje dalis energijos sunaudojama organizmų gyvybinėms funkcijoms palaikyti, dalis išsiskiria į aplinką kaip šiluma, o likusi dalis perduodama kitam mitybos lygmeniui.
• Medžiagų apytaka: cheminiai elementai (pvz., anglis, azotas, fosforas) cirkuliuoja tarp gyvųjų organizmų ir negyvosios aplinkos. Skaidytojai (bakterijos ir grybai) skaido negyvas organines medžiagas ir grąžina cheminius elementus į aplinką, kur juos vėl gali panaudoti gamintojai.

4.4. Biosfera

Biosfera – tai visų Žemės ekosistemų visuma. Biosfera apima atmosferos dalį, hidrosferą ir litosferą, kur egzistuoja gyvybė. Biosfera yra dinamiška sistema, veikiama saulės energijos, Žemės vidaus šilumos, geologinių procesų ir žmogaus veiklos.

5. Elgsena

Elgsena – tai organizmo reakcija į aplinkos dirgiklius. Elgseną lemia genetiniai ir aplinkos veiksniai.

5.1. Elgsenos formos ir jų reikšmė

Elgsena gali būti:

• Įgimta: paveldima iš tėvų, pvz., refleksai, instinktai.
• Įgyta: išmokstama per gyvenimą, pvz., sąlyginiai refleksai, įpročiai.

Elgsena padeda organizmams:

• Rasti maisto.
• Išvengti plėšrūnų.
• Susirasti partnerius.
• Rūpintis palikuonimis.
• Prisitaikyti prie kintančios aplinkos.

5.2. Gyvūnų bendravimas

Gyvūnai bendrauja tarpusavyje, naudodami įvairius signalus:

• Vizualinius: pvz., kūno spalva, judesiai, mimika.
• Garsinius: pvz., balsai, dainavimas.
• Cheminius: pvz., feromonai (cheminės medžiagos, perduodančios informaciją).
• Lytėjimo: pvz., prisilietimas, glostymas.

5.3. Socialinė elgsena

Socialinė elgsena – tai elgesena, susijusi su individų sąveika grupėje. Socialinė elgsena apima tokius aspektus kaip:

• Bendradarbiavimas: individai dirba kartu, kad pasiektų bendrą tikslą.
• Konkurencija: individai varžosi tarpusavyje dėl išteklių.
• Dominavimas: Kai kurie individai dominuoja kitus.
• Altruizmas: Individai padeda kitiems, net jei tai jiems kainuoja.

5.4. Elgsenos formų detalizavimas

Elgsena, kaip organizmų reakcija į aplinką, pasireiškia įvairiomis formomis, kurių kiekviena atlieka specifinę funkciją ir turi savitus mechanizmus. Elgsenos formos gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus:

• Pagal kilmę:

  • Įgimta elgsena: Tai elgesio modeliai, kurie yra genetiškai užkoduoti ir perduodami iš kartos į kartą. Jie dažnai pasireiškia be išankstinio mokymosi ar patirties. Įgimtai elgsenai priklauso:
    • Refleksai: Paprastos, automatiškos reakcijos į specifinį dirgiklį (pvz., kelio trūkčiojimas, vyzdžio susitraukimas).
    • Instinktai: Sudėtingesni elgesio modeliai, apimantys tam tikrą veiksmų seką (pvz., paukščių migracija, vorų tinklų pynimas). Instinktai dažnai būna susiję su gyvybiškai svarbiomis funkcijomis, tokiomis kaip maisto paieška, poravimasis ir rūpinimasis palikuonimis.
    • Fiksuoti veiksmų modeliai (FVM): Tai labai stereotipiniai elgesio modeliai, kurie, kartą pradėti, dažniausiai būna užbaigiami iki galo, net jei dirgiklis, sukėlęs elgseną, jau nebėra (pvz., žąsų kiaušinių ritinėjimas atgal į lizdą).
  • Įgyta elgsena: Tai elgesio modeliai, kurie išmokstami per individo gyvenimą. Ši elgsena remiasi patirtimi ir sąveika su aplinka. Įgytai elgsenai priklauso:
    • Habituacija: Išmokimas ignoruoti nekenksmingus ir pasikartojančius dirgiklius. Tai leidžia organizmui sutelkti dėmesį į svarbesnius aplinkos aspektus (pvz., gyvūnas nebereaguoja į nuolat girdimą triukšmą).
    • Asociatyvus mokymasis: Išmokimas susieti du ar daugiau dirgiklių arba dirgiklį ir atsaką. Tai apima:
      • Klasikinį sąlygojimą: Išmokimas susieti neutralų dirgiklį su biologiniu požiūriu svarbiu dirgikliu (pvz., Pavlov'o šunys, seilėtekis girdint varpelį).
      • Operantinį sąlygojimą: Išmokimas susieti tam tikrą elgesį su jo pasekmėmis (pvz., gyvūnas išmoksta spausti svirtį, kad gautų maisto).
    • Įspaudas (imprinting): Išmokimo forma, kuri vyksta per trumpą kritinį periodą ankstyvoje organizmo vystymosi stadijoje (pvz., jaunikliai seka pirmąjį matomą objektą).
    • Mokymasis per imitaciją: Išmokimas elgesio, stebint kitus (pvz., jaunikliai išmoksta tam tikrų įgūdžių, stebėdami savo tėvus).
    • Įžvalgus mokymasis: Išmokimas, sprendžiant problemas, naudojant logiką ir supratimą, o ne bandymus ir klaidas (pvz., primatai, sprendžiantys galvosūkius).

• Pagal funkciją:

  • Maisto paieškos elgsena: Tai elgesys, susijęs su maisto paieška, atpažinimu, gavimu ir vartojimu. Tai apima įvairius metodus, priklausomai nuo organizmo mitybos būdo (pvz., plėšrūnų medžioklė, augalėdžių ganymasis).
  • Gynybinė elgsena: Tai elgesys, skirtas apsisaugoti nuo plėšrūnų, konkurentų ar kitų grėsmių (pvz., maskavimasis, bėgimas, kova).
  • Reprodukcinė elgsena: Tai elgesys, susijęs su poravimusi, kiaušinių dėjimų/gimdymu ir rūpinimusi palikuonimis (pvz., patinų piršimosi ritualai, lizdų statymas, jauniklių maitinimas).
  • Socialinė elgsena: Tai elgesys, kuris vyksta individų sąveikoje grupėje (pvz., bendradarbiavimas, konkurencija, dominavimo hierarchija).

5.5. Elgsenos mechanizmai

Elgsena yra sudėtingas reiškinys, kurį lemia įvairūs veiksniai:

• Genetiniai veiksniai: Genai nustato daugelį pagrindinių elgesio modelių, ypač įgimtų. Genai koduoja baltymus, kurie veikia nervų sistemos vystymąsi ir funkcijas, taip darydami įtaką elgesiui.
• Hormonai: Hormonai gali turėti didelį poveikį elgesiui. Pavyzdžiui, lytiniai hormonai veikia reprodukcinę elgseną, o streso hormonai – gynybinę elgseną.
• Nervų sistema: Nervų sistema yra atsakinga už informacijos priėmimą, apdorojimą ir perdavimą, todėl ji vaidina pagrindinį vaidmenį kontroliuojant elgesį. Neuronai, sinapsės ir neurotrasmiteriai dalyvauja elgesio modelių formavime.
• Aplinkos veiksniai: Aplinkos veiksniai, tokie kaip patirtis, mokymasis ir socialinė sąveika, gali daryti didelę įtaką elgesiui, ypač įgytam.

5.6. Evoliucija ir elgsena

Elgsena, kaip ir kitos organizmo savybės, yra veikiama evoliucijos procesų. Natūralioji atranka skatina tuos elgesio modelius, kurie padidina organizmo išlikimo ir dauginimosi galimybes. Todėl elgesys dažnai yra gerai pritaikytas prie aplinkos sąlygų ir organizmo poreikių. Pvz., plėšrūnai evoliucionavo į geresnes medžioklės strategijas, o grobis - geresnius gynybos mechanizmus.

5.7. Žmogaus elgsena: biologiniai ir socialiniai aspektai

Žmogaus elgsena yra itin sudėtinga, nes ją lemia ne tik biologiniai veiksniai, bet ir socialiniai, kultūriniai bei psichologiniai aspektai.

• Biologiniai aspektai: Žmogaus elgesys yra veikiamos genetikos, hormonų ir nervų sistemos. Genetiniai veiksniai gali daryti įtaką asmenybės bruožams, temperamento tipui ir polinkiui į tam tikrus elgesio modelius. Hormonai, pvz., testosteronas, estrogenas, kortizolis, gali paveikti nuotaiką, agresiją, seksualinę elgseną ir kt. Nervų sistema kontroliuoja mūsų mintis, emocijas ir veiksmus.
• Socialiniai aspektai: Žmogaus elgsena yra stipriai veikiama socialinės sąveikos, kultūros, šeimos, bendraamžių ir visuomenės normų. Mokomės elgtis tam tikrais būdais, stebėdami kitus, gaudami grįžtamąjį ryšį iš aplinkos, ir perimdami kultūrinius elgesio modelius.
• Psichologiniai aspektai: Žmogaus elgesį veikia kognityviniai procesai, tokie kaip mąstymas, atmintis, mokymasis ir emocijos. Mūsų įsitikinimai, nuostatos, vertybės ir patirtys formuoja mūsų elgesį.

Žmogaus elgsena yra nuolatos besikeičianti, ją formuoja tiek mūsų vidiniai procesai, tiek aplinkos veiksniai. Supratimas apie žmogaus elgesio biologinius, socialinius ir psichologinius aspektus yra svarbus norint suprasti save ir kitus, taip pat sprendžiant įvairias socialines problemas.