„Odė jaunystei“, „Vėlinės“, „Romantika“, „Krymo sonetai“, „Ponas Tadas“, „Gražina“

Adomas Mickevičius (1798 m. gruodžio 24 d. – 1855 m. lapkričio 26 d.) – pasaulinio masto poetas, dramaturgas, publicistas, laikomas vienu ryškiausių romantizmo atstovų Europos literatūroje. Nors rašė lenkų kalba, jo kilmė, gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susiję su Lietuva, kurią jis vadino savo Tėvyne. Mickevičiaus kūriniai pasižymi giliu patriotizmu, jausmų intensyvumu, maištinga dvasia ir tautosakos motyvais. Jo įtaka lenkų ir lietuvių nacionaliniam atgimimui bei literatūros raidai yra milžiniška.

Gimė 1798 m. Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusija), smulkiųjų bajorų šeimoje, turinčioje lietuviškų šaknų (protėvis Rimvydas). Vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleido Naugarduke, kur tėvas, advokatas ir buvęs T. Kosciuškos sukilimo dalyvis, išugdė sūnui gilų patriotizmą. Šeimoje poetas pažino liaudies buitį, papročius, pamilo tautosaką.

1815 m. įstojo į Vilniaus universitetą, iš pradžių studijavo Fizikos ir matematikos, vėliau – Literatūros ir laisvųjų menų fakultete. Čia jam dėstė žymūs profesoriai (G. E. Grodekas, L. Borovskis, J. Lelevelis), įgijo puikų humanitarinį išsilavinimą. 1817 m. su bendraminčiais įkūrė slaptą Filomatų („mokslo mylėtojų“) draugiją, kuriai vadovavo. Draugijos tikslai apėmė savišvietą, patriotinį ugdymą ir moralinį tobulėjimą.

1819 m., baigęs universitetą, buvo paskirtas mokytoju į Kauno apskrities mokyklą, kur dėstė literatūrą, istoriją, retoriką. Kaune išgyveno nelaimingą meilę Marilei Vereščiak, kuri tapo daugelio jo eilėraščių įkvėpimo šaltiniu.

1822 m. Vilniuje išleido pirmąjį poezijos tomą, kurio pagrindą sudarė ciklas „Baladės ir romansai“, laikomas romantizmo pradžia lenkų ir lietuvių literatūrose. 1823 m. pasirodė antrasis tomas su poema „Gražina“ ir „Vėlinių“ II bei IV dalimis.

Už dalyvavimą Filomatų veikloje 1823 m. buvo suimtas ir įkalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne. 1824 m. ištremtas į Rusiją. Gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, keliavo po Krymą (įspūdžiai atsispindi „Krymo sonetuose“, 1826 m.). Rusijoje bendravo su dekabristais, A. Puškinu. 1828 m. išleido poemą „Konradas Valenrodas“.

1829 m. išvyko į Vakarų Europą. Gyveno Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Sužinojęs apie 1830–1831 m. sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje, bandė prie jo prisijungti, bet nespėjo. Sukilimo pralaimėjimą sunkiai išgyveno. Drezdene parašė „Vėlinių“ III dalį (1832 m.).

Nuo 1832 m. įsikūrė Paryžiuje, aktyviai dalyvavo lenkų ir lietuvių emigrantų politinėje veikloje. Išleido politinę brošiūrą „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“ (1832 m.) ir stambiausią savo kūrinį – epinę poemą „Ponas Tadas“ (1834 m.). Dėstė lotynų literatūrą Lozanoje, vėliau slavų literatūras Paryžiaus Collège de France.

Vėlesniais metais įsitraukė į mistiko Andriaus Tovianskio judėjimą. Bandė organizuoti lenkų legionus kovai už Italijos laisvę (1848 m.) ir Krymo karo metu prieš Rusiją (1855 m.). Mirė nuo choleros 1855 m. Konstantinopolyje. Palaidotas Krokuvoje, Vavelio katedroje.

Adomas Mickevičius visada pabrėžė savo ryšį su Lietuva, laikė ją savo Tėvyne. Jo kūryba padarė didžiulę įtaką lietuvių tautiniam atgimimui ir literatūros raidai.

Kūrybos bruožai

• Romantizmas: Ryškus individualizmas, maištingumas, stiprios aistros, jausmų išaukštinimas, nusivylimas tikrove.
• Patriotizmas ir tėvynės meilė: Tėvynės (Lietuvos ir buvusios Abiejų Tautų Respublikos) laisvės, didingos praeities ilgesys, kovos už nepriklausomybę idėjos.
• Liaudies kūrybos motyvai: Tautosakos, legendų, liaudies dainų elementų naudojimas, ypač baladėse.
• Istorizmas: Dažnas kreipimasis į praeitį, ypač Lietuvos ir Lenkijos istoriją, ieškant atramų dabarčiai ir įkvėpimo ateičiai.
• Nelaiminga meilė: Vienas centrinių motyvų, atspindintis romantinį idealą ir jo susidūrimą su žiauria realybe.
• Herojaus paveikslas: Kuriamas stiprios, maištingos, dažnai vienišos ir kenčiančios asmenybės paveikslas (Konradas, Gustavas, Gražina).
• Psichologizmas: Gilinimasis į veikėjų vidinį pasaulį, jausmų ir išgyvenimų analizė.
• Simbolizmas ir alegorija: Kūriniai kupini simbolių, turinčių gilesnę prasmę.

Istorinės, kultūrinės aplinkybės, svarbiausios asmenybės

Romantizmo epochos (XVIII a. pab. – XIX a. vid.) ir jos pasekmių Lietuvai istorinis kontekstas:

• Paskutinis ATR padalijimas 1795 m. Prarandamas valstybingumas vykdoma rusifikacija, primetama stačiatikybė.
• 1830-1831 m. vyko sukilimas prieš Rusijos valdžią. Numalšinus sukilimą 1832 m. uždarytas VU.
• 1863-1864 m. vykęs sukilimas irgi nuslopintas. Po jo 1864-1904 m. uždrausta lietuviška spauda, lotyniškoji abėcėlė pakeista rusiška, lietuvių kalbą uždrausta vartoti mokyklose ir įstaigose.

Kultūrinės aplinkybės.

• Spaudos draudimas. Knygnešystė, slaptos Lietuviškos mokyklos.
• Kuriasi slaptos, patriotinės VU studentų draugijos: Filomatų, Filaretų, Spindulingųjų ir kitos.

Asmenybės:

Simonas Daukantas – istorikas, pirmosios Lietuvos istorijos, parašytos lietuviškai, autorius. Daukantas tapo tautai pasiaukojusio žmogaus simboliu. Jo kūriniuose romantiškai aukštinama Lietuvos praeitis.

Motiejus Valančius – Žemaičių vyskupas, švietėjas. Laikytinas pagrindiniu demokratinių lietuvių visuomenės judėjimų (blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės) organizatoriumi. Pirmasis ryžosi planingai šviesti ir kultūrinti kaimo žmones, skatino kaimo mokyklų, kuriuose būtų mokoma lietuviškai, kūrimą.

Jonas Basanavičius – visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra" redaktorius, mokslininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Basanavičiui rūpėjo kelti tautinį lietuvių sąmoningumą ir savigarbą.

Romantizmo bruožai. Romantinis herojus

Romantizmo bruožai:

• Romantikai nusivilia tikrove. Ji – neteisinga, chaotiška.
• Bėgama į vaizduotės, svajonių pasaulį, stengiamasi atsiriboti nuo dabarties.
• Tikrąjį pasaulį, atveria sapnas, vaizduotė, intuicija.
• Vidinis žmogaus pasaulis svarbesnis už išorinį.
• Siekiamo idealo ieškoma praėjusių amžių kultūrose, egzotiškuose kraštuose.
• Gamtoje slypi paslaptingi dalykai, begalybės atspindys. Dažnai vaizduojama Herojiškos praeities, tautosakos, gimtosios kalbos aukštinimas.

Romantinis herojus – tai dvasiškai laisvas, neramios, išdidžios sielos žmogus, maištaujantis individualistas. Jis nesitaiko su niekingu išoriniu pasauliu, nepritampa prie visuomenės, konfliktuoja, gyvena pagal širdies, sąžinės balsą. Tai išskirtinė asmenybė, apdovanota stipriomis aistromis, linkusi į melancholiją, liūdesį.

Adomo Mickevičiaus kūryba – tai galingas romantizmo epochos balsas, kupinas maištingos dvasios, gilių jausmų ir neblėstančios meilės tėvynei. Jo eilėraščiai ir poemos tyrinėja amžinąsias žmogaus būties temas, jas glaudžiai siedami su konkrečiu istoriniu laiku ir asmenine poeto patirtimi.

Apie maištą, jaunų žmonių ryžtą keisti pasaulį: „Odė jaunystei“

O, duok, jaunyste, man sparnus! Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės, Pakilsiu rojun, į kraštus, Kur įkvėpimas kuria stebuklus... („Odė jaunystei“)

XIX amžiaus pradžioje Lietuva kentė carinę priespaudą. Adomas Mickevičius, kovingas romantikas, karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. Poetas priklausė slaptai Vilniaus universiteto studentų Filomatų draugijai, kurios himnu ir tapo 1820 m. parašyta „Odė jaunystei“. Ši draugija akcentavo jauno žmogaus patriotiškumą, skleidė mokslo, tėvynės ir dorybės idealus. Eilėraštyje su patosu iškeliama revoliucinė jaunystės energija – kūrybinė galia, galinti pakeisti sustabarėjusį pasaulį. Carinė cenzūra odę uždraudė, tačiau ji plačiai paplito ir tapo įkvėpimo šaltiniu 1830–1831 m. sukilimo dalyviams.

• Pagrindinė idėja: Eilėraštyje išaukštinamas jaunystės polėkis, ryžtas ir noras keisti pasaulį. Odė komponuojama kontrasto principu: „senasis pasaulis“ (apibūdinamas kaip „be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!“, „žemė negyva“, „plotai aptemę“, kur „tiek pelėsių jau priviso“) priešpriešinamas jaunatviškai energijai, idealizmui ir veržimuisi į šviesią ateitį („rojus“, „žydrynė“, „saulėtas žvilgsnis“). Senosios kartos žmonės, „kuriuos jau slegia metai“, mato pasaulį siaurai, jiems trūksta polėkio.
• Romantinis herojus: Kalbantysis įkūnija romantinį herojų, kuriam nepriimtina realybė, jis aukština maištą, laisvę, skatina vienytis („Išvien visi, draugai jaunieji!“) ir bendrai kovoti su „ydomis“ bei „smurtu“. Jo tikslas – „visų bendroji laimė“.
• Meninės priemonės: Pakili intonacija, retoriniai sušukimai ir kreipiniai liudija aistringą tikėjimą jaunųjų galia. Kaip būdinga ankstyvojo romantizmo literatūrai, emocingai išsakomas kūrybinis polėkis idealo link, nors pats tų siekių tikslas lieka mįslingas, pridengtas bibline vaizdinija. Naujoji epocha skelbiama kaip kūrybingo, todėl laisvo žmogaus epocha.

Apie nelaimingą meilę: drama „Vėlinės“ (II ir IV dalys) ir baladė „Romantika“

Gyvendamas Lietuvoje, Mickevičius išgyveno liepsningą, bet nelaimingą meilę dvarininkaitei Marilei Vereščiak. Nors jausmai buvo abipusiai, tėvai Marilę ištekino už turtingo grafo Lauryno Putkamerio. Ši asmeninė drama tapo galingu įkvėpimo šaltiniu jo kūrybai, kurioje atsiskleidžia romantiška meilės samprata ir gili jausmų analizė.

„Vėlinės“ (II ir IV dalys)

Iš pradžių veiksmas vyksta Lietuvos gilumoje, kaimo koplyčioje, o poetiškasis šios scenos pasaulis sukurtas remiantis liaudies vaizdiniais, kurie susideda iš pagoniškųjų tradicijų liekanų, perpintų krikščioniškojo tikėjimo elementais. (Iš pratarmės „Vėlinėms“)

• Žanras ir temos: Tai romantinė drama-poema, kurios II ir IV dalys buvo išleistos 1823 m. Pagrindinė tema – gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių santykis, meilės kančia, kaltė ir atgaila. Mickevičius „Vėlines“ laikė geriausiu, „labiausiai vertu skaityti“ savo kūriniu, siekdamas sukurti naują dramos formą, jungiančią realizmą ir simbolizmą, pasižyminčią fragmentiškumu.
• II dalis: Veiksmas vyksta kaimo koplyčioje Vėlinių naktį. Imituojamos archajiškos Vėlinių apeigos, kurių metu Burtininkas iškviečia mirusiųjų vėles. Šios vėlės (vaikelių Juzio ir Ruzės, žiauraus Pono, piemenaitės Zosės) liudija „gyvąsias tiesas“ apie kančią, kaltę ir gyvenimo vertę. Ši dalis remiasi liaudies tikėjimais ir papročiais, pabrėžiant moralines normas:
  • „Nes atminkit – taip Viešpats paskyrė, / Ir todėl pagal valią dangaus, / Kas šios žemės vargų nepatyrė, / Tas saldybių dangaus neragaus.“ (Vaikelių vėlės)
  • „Tu teisingai baudi, visagali! / Kas nebuvo žmogum niekados, / Tam žmogus ir padėti negali.“ (Pono vėlė)
  • „Atsiminkit todėl ir klausykit, / Nes tokia jau aukščiausio valia: / Kas nepalietė žemės nė sykį, / Tam į dangų įeit nevalia.“ (Piemenaitės Zosės vėlė) Pabaigoje pasirodo tylinti Šmėkla (Gustavo vėlė) su kraujuojančia širdimi.
• IV dalis: Ši dalis parašyta Vilniuje, stipriai paveikta nelaimingos meilės Marilei. Vėlinių vakarą pas Kunigą atklysta Atsiskyrėlis Gustavas. Jis – tipiškas romantinis herojus: individualistas, skausmingai išgyvenantis atotrūkį tarp „aukštų sielos polėkių“ ir tikrovės, svajojantis apie idealią, „nežemišką, šventą“ meilę. Sutikęs tokią meilę (trapus mylimosios paveikslas: balta suknelė, ašaros, tylus balsas), Gustavas susiduria su socialine realybe – jo mylimoji, aukštesnio luomo mergina, jį atstumia dėl „luominio prestižo ir turtinio išskaičiavimo“. Išduotas Gustavas kankinasi, jį drasko prieštaringi jausmai: „Ir kodėl tu vaidenies kas dieną, / Ir kodėl tavęs neužmirštu? / Iš visų išsirinkau tik vieną, / Bet kitam atitekai ir tu.“ Galiausiai, apimtas nevilties, Atsiskyrėlis simboliškai nusižudo, taip išaukštindamas kentėjimą ir idealo siekį. Romantikai teigtų, kad realybė negali suteikti tokios pilnatvės kaip idealizuota meilė. Poetas yra minėjęs, jog „pagarbą protėviams, pagarbą mirusiesiems“ laiko ypatingu lietuvių pasaulėjautos bruožu.

Baladė „Romantika“

Širdį turėk, žvelk į širdį. (Eilėraščio moto)

• Parašymo metai ir kontekstas: 1821 m., įtraukta į pirmąjį „Poezijos“ tomą (1822 m.). Šis eilėraštis laikomas programiniu romantizmo manifestu.
• Tema ir idėja: Kūrinyje supriešinami du pasaulio pažinimo būdai: švietėjiškas, racionalistinis (įkūnijamas Senio, teigiančio: „Nieko aplink čia nematom“) ir romantinis, paremtas jausmu, intuicija, tikėjimu (įkūnijamas jaunos merginos Karusės, reginčios mirusio mylimojo Jono vėlę, ir ją palaikančio pasakotojo bei minios). Baladėje iškeliama „širdies žvilgsnio“ svarba, teigiant, kad jis atveria „gyvąją tiesą“, padeda suvokti žmogaus gyvenimo prasmę ir pasaulio šventumą.
• Struktūra: Kūrinys sukomponuotas kaip nedidelis draminis vaizdelis su dialogais.
• Romantizmo bruožai: Jausmų ir vaizduotės iškėlimas virš proto, liaudies tikėjimų (vėlių pasirodymo) svarba, antgamtiniai elementai, kritika sausam racionalizmui. Mickevičius giliai suvokė mokslinio ir religinio pasaulėvaizdžio atsiskyrimą kaip lemtingą epochos lūžį.

Apie tėvynės ilgesį: „Krymo sonetai“ ir poema „Ponas Tadas“

Būdamas ištremtas iš Lietuvos be teisės grįžti, Adomas Mickevičius savo kūryboje nuolat gręžėsi į prarastąją tėvynę, jos vaizdai tapo pagrindiniu jo ilgesio ir įkvėpimo šaltiniu.

„Krymo sonetai“ (ciklas, ypač „Akermano stepės“)

• Sukūrimo aplinkybės: Po kelionės į Krymą 1825 m., tremties Rusijoje metu. Šis ciklas išleistas 1826 m. Maskvoje.
• Žanras: Sonetų ciklas. Griežta klasikinė soneto forma čia jungiama su romantiniu turiniu.
• Tema: Egzotiško Krymo gamtos grožis, kelionės įspūdžiai, susipynę su giliu tėvynės ilgesiu, vienatve ir piligrimo nuotaikomis.
• „Akermano stepės“:
  • Pasaulėvaizdis: Sonetas pradedamas įspūdingu gamtos vaizdu – lyrinis subjektas „įplaukiau į erdvę sauso okeano“, vežimas „tarsi laivė žalumynuos narsto“. Stepių platybė ir vakaro tyla sužadina gilius jausmus.
  • Tėvynės ilgesys: Nors žavisi svetimo krašto grožiu, lyrinis subjektas negali numalšinti gimtinės ilgesio. Jis įsiklauso į tylą, tikėdamasis išgirsti „balsus iš Lietuvos“, tačiau suvokia savo vienatvę ir atskirtį: „Važiuokim, nieks nešaukia“.
  • Romantizmo bruožai: Subjektyvus gamtos išgyvenimas, jos paralelės su žmogaus sielos būsenomis, keliautojo-tremtinio figūra, melancholija, tėvynės kaip prarasto idealo ilgesys.

Poema „Ponas Tadas“ (ypač invokacija)

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju. (Invokacija)

• Sukūrimo aplinkybės: Parašyta Paryžiuje 1832–1834 m. Tai kūrinys, gimęs iš neblėstančio tėvynės ilgesio, kurį poetas vadino „chroniška liga“, ir noro kūryba sugrįžti į „vaikystės ir paauglystės žemę“.
• Žanras: Epinė poema, laikoma lenkų tautiniu epu, tačiau jos veiksmas vyksta istorinėje Lietuvoje.
• Tema: XIX a. pradžios (1811–1812 m.) Lietuvos bajorijos (šlėktos) gyvenimas, papročiai, buitis, santykiai, fone vaizduojant Napoleono žygio į Rusiją istorinius įvykius.
• Invokacija: Poemos pradžia – tai garsus ir jaudinantis kreipinys į Lietuvą, kupinas meilės, pagarbos ir nostalgijos. Lietuva čia lyginama su sveikata, kurios vertę suvoki tik jos netekęs. Poetas meldžia Švč. Mergelę Mariją, Čenstakavos ir Aušros Vartų globėją, Naugarduko gynėją, sugrąžinti jį „į tėvynę mielą“ ir pernešti jo „ilgesingą sielą“ į gimtuosius kraštus.
• Lietuvos vaizdas: Poemoje kuriamas idiliškas, romantizuotas Lietuvos peizažas ir senosios bajorijos gyvenimo būdas. Vaizduojamos „kalvos miškingos“, „lankos žaliosios“, „Nemunas plačiai banguoja mėlynasis“, „laukai derlingi, pasėliais spalvoti“. Detaliai aprašomas Soplicavos dvaras, jo aplinka, gyventojų kasdienybė, medžioklės, puotos, ginčai ir susitaikymai. Tai tarsi prarasto rojaus vizija, kupina meilės gimtajam kraštui ir jo tradicijoms. Gamtos aprašymuose, kaip ir kituose Mickevičiaus kūriniuose, dažnas vešėjimo, susipynimo motyvas.
• Romantizmo bruožai: Praeities idealizavimas, tėvynės meilė ir ilgesys, gamtos grožio poetizavimas, tautosakos elementai, istorizmas.

Apie pasiaukojimą tėvynei: poema „Gražina“

Nors moteris, bet karžygys dvasia. (Apie Gražiną)

• Žanras ir parašymo metai: Istorinė poema, „lietuvių sakmė“, išleista 1823 m. antrajame „Poezijos“ tome.
• Tema: Herojiška lietuvių kova su kryžiuočiais XIV amžiuje, pasiaukojimas tėvynės labui. Veiksmas vyksta Naugarduke.
• Pagrindiniai veikėjai:
  • Gražina: Naugarduko kunigaikštienė, pagrindinė herojė. Išsiskiria ne tik grožiu („Tarp Lietuvos gražuolių pagarsėjus / Kaip už visas gražiausia mergina“), bet ir dvasios stiprybe, patriotizmu, ryžtu. Ji „ūgiu ir išvaizda ji buvo labai panaši į kunigaikštį Liutaurą“, mėgo medžiokles ir karo žygius.
  • Liutauras: Gražinos vyras, Naugarduko kunigaikštis. Draskomas vidinių prieštaravimų, pavydo ir garbės troškimo, jis sudaro slaptą sutartį su Kryžiuočių ordinu, ketindamas pulti giminaitį Vytautą ir taip atgauti Lydos žemes. Jis aukoja tėvynės garbę dėl asmeninių ambicijų.
  • Rimvydas: Senas, ištikimas Liutauro patarėjas, bandantis atkalbėti kunigaikštį nuo išdavystės.
• Siužetas ir vertybės: Sužinojusi apie vyro klastingus planus, Gražina bando jį perkalbėti, tačiau nesėkmingai. Nenorėdama leisti suteršti vyro garbės ir pakenkti tėvynei, ji slapta apsivelka Liutauro šarvus ir, pasinaudodama panašumu į jį, išveda Naugarduko karius į mūšį prieš atvykusius kryžiuočius. Mūšyje Gražina didvyriškai kovoja, bet yra mirtinai sužeidžiama. Liutauras, sužinojęs apie žmonos poelgį ir jos mirtį, suvokia savo klaidą ir gėdą. Pagal pagoniškus papročius deginant Gražinos kūną ant laidotuvių laužo, Liutauras taip pat žengia į liepsnas, taip atpirkdamas savo kaltę. Poemoje išaukštinamas pasiaukojimas tėvynei, meilė, garbė, ištikimybė.
• Kontekstas ir reikšmė: Emilija Pliaterytė, dalyvavusi 1831 m. sukilime, greičiausiai buvo paveikta šio literatūrinio Gražinos paveikslo. Pats Mickevičius vėliau Pliaterytę minėjo kaip „naujos, moterų išsilaisvinimo epochos pirmąjį ženklą“. Poema „Gražina“ įkvėpė moterims herojišką idealą.
• Romantizmo bruožai: Istorinės praeities idealizavimas, heroizmas, pasiaukojimas, stiprios asmenybės (ypač moters) vaizdavimas, tautosakos ir legendų elementai.

Apie kovą su pavergėjais: poema „Konradas Valenrodas“

Nes turite žinoti, kad yra du kovos būdai… reikia būti lape ir liūtu. (N. Makiavelis, poemos epigrafas)

• Žanras ir sukūrimo aplinkybės: Istorinė poema, „lietuvių ir prūsų žygių istorinė sakmė“, parašyta tremtyje Rusijoje ir išleista 1828 m. Peterburge. Tai kūrinys, gimęs iš noro literatūrine kūryba veikti skaitytojų politines nuotaikas ir skatinti kovą prieš priespaudą.
• Tema: Tragiška ir klastinga lietuvio kova su Kryžiuočių ordinu XIV amžiuje, kai tėvynės labui pateisinamos net ir amorališkos priemonės.
• Siužetas: Poema pasakoja apie Valterį Alfą, lietuvį, vaikystėje pagrobtą kryžiuočių. Seno prūsų vaidilos Albano įkvėptas, jis prisiekia atkeršyti Ordinui už Lietuvos skriaudas. Pasinaudodamas Konrado Valenrodo vardu, jis prasiskverbia į Ordino gretas, tampa jo magistru ir sąmoningai veda kryžiuočius į pražūtingus karus su Lietuva, taip silpnindamas Ordiną iš vidaus. Dėl šios misijos jis aukoja asmeninę laimę – meilę Kęstučio dukteriai Aldonai. Galiausiai jo klasta išaiškinama, ir jis, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusižudo.
• Pagrindinė idėja ir „valenrodizmas“: Kovoje su galingesniu ir žiauriu priešu, kai atvira kova neįmanoma, pateisinama klasta, apgaulė, net išdavystė, jei tai tarnauja aukštesniam tikslui – tėvynės išlaisvinimui. Ši idėja, vadinama „valenrodizmu“, turėjo didžiulę įtaką XIX a. tautiniams išsivadavimo judėjimams. Amžininkai poemą perskaitė kaip „sukilimo prieš Rusijos imperiją moralinę motyvaciją“.
• Veikėjai:
  • Konradas Valenrodas (Valteris Alfas): Tragiškas romantinis herojus, pasiaukojantis dėl tėvynės, bet draskomas vidinių prieštaravimų tarp pareigos ir asmeninės laimės, tarp krikščioniškos moralės ir keršto būtinybės. Jis priverstas slėpti savo tikruosius jausmus, „ugdo savyje niūrų charakterį, o vienišumas jam tampa natūralia būties forma“.
  • Aldona: Konrado mylimoji, pasitraukusi į vienuolyno bokštą, kad netrukdytų jo misijai. Ji simbolizuoja prarastą asmeninę laimę.
  • Albanas (vaidila): Konrado dvasinis mokytojas, tautos atminties saugotojas, įkvepiantis kerštui. Jis moko: „Betaig tu esi vergas, vergo ginklas – tai klastos“.
• Romantizmo bruožai: Maištingas, paslaptingas, kenčiantis, save aukojantis herojus (artimas baironiškajam tipui), istorinės praeities aktualizavimas, patriotizmas, tragiška meilės linija.

Lietuvos kraštovaizdis A. Mickevičiaus kūryboje

Kraštovaizdis yra nepaprastai svarbi Adomo Mickevičiaus kurto Lietuvos vaizdo dalis. Romantiniai Lietuvos peizažo kontūrai ryškiai išnyra jo poemose, baladėse ir sonetuose.

• Miškai ir vandenys: Tai bene dažniausiai pasikartojantys Lietuvos peizažo motyvai. Mickevičius, priešingai nei idiliškoje poezijoje būdingi šviesūs parkų ir giraičių vaizdai, dažnai renkasi tamsius, gūdžius girių ir net vandenynų (kaip „Akermano stepėse“) motyvus. Jo baladžių gamta kupina nakties šlamesių, paslaptingų šešėlių, ji keri bauginančiu ir kartu viliojančiu grožiu.
• Tremties įtaka: Įspūdingiausius Lietuvos kraštovaizdžius Mickevičius sukūrė būdamas tremtyje. Prarasta Lietuvos gamta jam tapo tarsi dvasios namais, žemiškuoju rojumi. Būtent tokia – laisvę įkūnijanti, idealizuota gamta – gali ugdyti romantinę vaizduotę, gebančią kurti fantastinius, mitinius vaizdinius.
• Vešėjimo ir susipynimo motyvas: Mickevičiaus miškų aprašymuose, kaip pastebi literatūros tyrinėtojai, ypač dažnas vešėjimo, susipynimo motyvas. Net jo sakiniai dažnai yra ilgi, šakoti, primenantys susipynusias medžių šakas. Šitaip ir gamtos vaizdai, ir pati kalbos sintaksė išryškina romantinį kūrybos principą, kur tekstas tarsi gaivališkai auga ir šakojasi, atspindėdamas gamtos gyvybingumą ir paslaptį.

Adomo Mickevičiaus kūryba paliko gilų pėdsaką lietuvių kultūros ir literatūros istorijoje. Ji sutelkė ir formavo XIX a. skirtingomis kalbomis kalbančių Lietuvos žmonių lietuviškąjį patriotizmą, susiejo jį su istorine atmintimi ir gimtine. Jo kūryba veikė kitus lietuvių rašytojus (Antanas Baranauskas, Simonas Daukantas, Maironis, Šatrijos Ragana). Poema „Konradas Valenrodas“ XIX a. pabaigoje buvo skaitoma kaip lietuvių tautinio atgimimo „vadovėlis“. 1987 m. mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kuriame buvo pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas, tapo vienu iš Lietuvos Atgimimo pradžios simbolių.

Nors Adomas Mickevičius gyveno ir kūrė prieš du šimtmečius, jo kūryba išlieka aktuali ir šiandien:

• Laisvės idealas: Jo eilėse ir poemose iškeltas laisvės troškimas, kova prieš priespaudą rezonuoja su bet kurios tautos ar individo siekiu būti laisvam.
• Tėvynės meilė: Mickevičiaus patriotizmas, meilė gimtajam kraštui, jo istorijai ir kultūrai yra pavyzdys ir įkvėpimas puoselėti savo tautinę tapatybę.
• Žmogiškųjų jausmų universalumas: Nelaimingos meilės, vienatvės, ilgesio, vidinių prieštaravimų temos yra amžinos ir artimos kiekvienam žmogui.
• Moraliniai pasirinkimai: Jo herojų moralinės dilemos, kova tarp gėrio ir blogio, pareigos ir asmeninės laimės verčia susimąstyti apie pamatines vertybes.
• Žodžio galia: Mickevičius tikėjo poetinio žodžio galia keisti pasaulį, įkvėpti žmones. Šis tikėjimas yra svarbus ir šiandien, kai žodis dažnai nuvertinamas.

• Kodėl Adomas Mickevičius, laikydamas Lietuvą savo Tėvyne, rašė lenkų kalba? Ką tai sako apie to meto kultūrinę situaciją?
• Ar galima pateisinti Konrado Valenrodo pasirinktą kovos būdą (klastą ir apgaulę) vardan tėvynės laisvės? Kur yra moralės ribos?
• Kaip Mickevičiaus kūryboje atsiskleidžia romantizmo epochos žmogaus pasaulėjauta?
• Kuo skiriasi ir kuo panašūs Gustavo ir Konrado Valenrodo herojų tipai?
• Kokia yra gamtos reikšmė Mickevičiaus kūryboje? Ar ji tik fonas, ar aktyvus veikėjas?

1. Adomas Mickevičius: gyvenimas ir kūryba:

   • 🔗 Virtuali erdvė apie A. Mickevičių: mickevicius.amb.lt (Pateikta kaip patikimas šaltinis)
   • 🔗 Straipsnis apie A. Mickevičių: Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)
   • 🔗 Adomo Mickevičiaus muziejus Vilniuje: Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejus
   • 📸 Adomo Mickevičiaus portretai, paminklai: Paieška Google Images
   • 📸 Dokumentiniai filmai, paskaitos apie A. Mickevičių: Paieška YouTube

2. Adomo Mickevičiaus kūriniai (tekstai ir analizės):

   • 🔗 „Odė jaunystei“, „Romantika“, „Akermano stepės“, ištraukos iš „Pono Tado“, „Gražinos“, „Vėlinių“, „Konrado Valenrodo“ ir kt. (ieškoti lietuvių literatūros chrestomatijose, internetiniuose literatūros portaluose, pvz., Antologija.lt).
   • 🔗 „Elektroninė literatūros chrestomatija 11 klasei“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011 m.)

3. Romantizmas Lietuvoje ir Europoje:

   • 🔗 Papildomai galima ieškoti straipsnių VLE ar kituose enciklopediniuose šaltiniuose.