Partizaninė literatūra

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą (1944 m.), prasidėjo masinis ginkluotas pasipriešinimas – partizaninis karas, trukęs maždaug iki 1953 m. Partizanai, pasitraukę į miškus, kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jie leido pogrindinę spaudą (laikraščius, atsišaukimus), kurioje fiksavo sovietinio teroro nusikaltimus (trėmimus, areštus, kankinimus, kuriuos vykdė okupacinė valdžia ir jos parankiniai – stribai), palaikė žmonių viltį atgauti laisvę, gynė tautines ir krikščioniškas vertybes.

Partizanų kūryba, dažnai vadinama rezistencine literatūra, atspindi šio žiauraus karo realijas: nuolatinį slapstymąsi bunkeriuose, fizinius nepriteklius, kovos draugų netektis (kaip rašo pats Krivickas: „mūsų liko gal iš šimto vienas“), žuvusių bendražygių kūnų niekinimą ir neišvengiamą pasiryžimą kovoti iki galo, dažnai pasiliekant paskutinį šovinį sau, kad nepakliūtų į priešo rankas gyvi. Ši literatūra yra svarbi katastrofų literatūros dalis, liudijanti tautos tragediją ir nepalaužiamą dvasios stiprybę.

Svarbią vietą Broniaus Krivicko, kaip ir kitų partizanų kūrėjų, poezijoje užima religinė tematika, bibliniai motyvai (pvz., eilėraščiai „Žiaurusis Dievas“, „Laukinių rožių šlamesys“). Poetas dažnai remiasi bibliniais pasakojimais, suteikdamas jiems naują prasmę partizaninio karo kontekste. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Dovydas prieš Galijotą“ partizaninis karas alegoriškai gretinamas su Senojo Testamento izraelitų kova dėl Pažadėtosios žemės. Galijotas simbolizuoja galingą sovietinę imperiją, o Dovydas – mažas, bet dvasiškai stiprias partizanų gretas. Mirties baimę partizanams padeda įveikti garbės, pareigos ir gėdos jausmai.

Bronius Krivickas – XX a. vidurio lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas, publicistas ir vertėjas, kurio kūryba ir gyvenimas neatsiejamai susiję su Lietuvos laisvės kovomis. Jo kūryboje ryškios egzistencializmo idėjos, ypač pabrėžiant žmogaus sąmoningą pasirinkimą ir atsakomybę už jį net ir ribinėse situacijose (galima įžvelgti sąsajų su XIX a. filosofo Frydricho Nyčės mintimis apie valią ir heroizmą). Bronius Krivickas laikomas vienu talentingiausių ir garsiausių rezistencijos (pasipriešinimo) poetų. Po mirties, 1998 m., jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi – vienu aukščiausių Lietuvos valstybės apdovanojimų.

Svarbiausi biografijos faktai:

• Gimė 1919 m. Pervalkų kaime, Biržų apskrityje, mirė 1952 m. rugsėjo 21 d. Raguvos miške (Panevėžio r.), išduotas ir apsuptas sovietų saugumo pajėgų.
• Buvo inteligentas, aktyviai dalyvavęs antisovietiniame pasipriešinime nuo pat jo pradžios iki tragiškos žūties. Žuvo kartu su kovos draugu Mykolu Blinkevičiumi-Nemunu per didelę MGB operaciją, surengtą pagal buvusio partizano išdaviko parodymus.
• Baigė Biržų gimnaziją (buvo aktyvus ateitininkas), studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune, vėliau – Vilniaus universitete.
• Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, svarstė galimybę trauktis į Vakarus, tačiau sąmoningai pasirinko likti Lietuvoje ir prisijungti prie partizanų kovos, suvokdamas galimą žūtį kaip neišvengiamą patriotinės pareigos kainą.
• Studijų metais priklausė Vinco Mykolaičio-Putino globojamai jaunųjų literatų grupei, lankė Balio Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą.
• Kūrybinę veiklą pradėjo dar prieš karą: rašė poeziją, prozą, dramas, reiškėsi kaip literatūros kritikas ir vertėjas.
• Partizanaudamas aktyviai dalyvavo pogrindinėje spaudoje: redagavo ir rašė į partizanų laikraščius „Laisvės kova“, „Aukštaičių kova“.
• Amžininkų prisiminimuose jis apibūdinamas kaip kantrus, geras, dvasiškai stiprus žmogus.

Šiame sonete dominuoja mirties, laikinumo, rudeniškos melancholijos temos. Eilėraštyje tarsi prabėga visi metų laikai, tačiau pagrindinis dėmesys skiriamas rudeniui. Ruduo čia kelia nostalgiją, gamta miršta („lapai jau nukritę“, „šnara lapai“), o lyrinis subjektas jaučiasi vienišas ir liūdnas, nors ši rudeniška nuotaika jam artima ir sava.

Lemtingą nuojautą perteikia eilutė:

„Vos keletas dienų beliko čia gyventi.“

Lyrinis „aš“ tarsi veda dialogą su mistišku rudens karaliumi, gamtos personifikacija. Nors subjektas aiškiai suvokia savo laikinumą ir artėjančią mirtį, jis vis tiek sugeba grožėtis rudens peizažu, jo spalvomis ir nuotaikomis. Jis stengiasi džiaugtis paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, kad šis grožis išliktų atmintyje, net žinodamas, jog netrukus žus. Tai liudija stipraus vidinio pasaulio, oriios ir sąmoningai savo likimą priimančios asmenybės paveikslą.

Šiame eilėraštyje lyrinis „aš“ tampa mirtinai sužeisto partizano agonijos stebėtoju. Eilėraščio veiksmo laikas – žiema („sniego sukūriai“), o vieta – miškas, įprasta partizanų slėptuvė ir kovos laukas.

Kūrinys kupinas ryškių kontrastų: ant balto sniego plečiasi raudona kraujo dėmė; žiauri žmogiškoji drama vyksta tylios, ramios, netgi melancholiškai gražios gamtos fone.

Ypač pabrėžiama mirštančio partizano vidinė ištvermė, nesulaužoma dvasia. Jis atsisako pagalbos, nenori būti išgelbėtas, nes suvokia savo kovos prasmę ir pasiaukojimo neišvengiamumą. Net mirties akivaizdoje jis meta iššūkį priešams, nes tris žiemas kovojo už savo mylimą tėvynę. Jo mirtis tampa ne beprasme auka, o herojišku pasipriešinimo aktu.

Partizaninio karo kontekste ypač skaudžiai atsiskleidė ne tik heroizmas ir pasiaukojimas, bet ir žmogiškos silpnybės, išdavystės. Vienas ryškiausių ir tragiškiausių pavyzdžių – poeto Kosto Kubilinsko istorija.

Dokumentinė laida „Istorijos detektyvai. Kosto Kubilinsko išdavystės anatomija“ (LRT mediateka): https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013691679/istorijos-detektyvai-istorijos-detektyvai-kosto-kubilinsko-isdavystes-anatomija

Svarbiausi laidoje minimi faktai apie Kostą Kubilinską:

• Kilęs iš Vilkaviškio krašto, augo neturtingoje šeimoje.
• Turėjo neabejotiną literatūrinį talentą, kūryba jam buvo nepaprastai svarbi.
• Pradžioje rašė antisovietinę, patriotinę poeziją (pvz., eilėraštį, kuriame pašiepiami Stalino ūsai), tačiau vėliau tapo MGB (sovietų saugumo) agentu, informatoriumi (slapyvardis „Varnas“) ir pradėjo pataikauti sovietinei valdžiai, kurti jai lojalius eilėraščius.
• Jo politinė pozicija lieka neaiški ir prieštaringa; manoma, kad jis stengėsi prisitaikyti prie kintančių politinių sąlygų, siekdamas asmeninės naudos ir galimybės kurti. Žmogiškas prisitaikymo instinktas ir egoistiniai tikslai galėjo nulemti jo pasirinkimus.
• Iš pradžių MGB neteikė reikšmingos informacijos, tačiau, išgirdęs grasinimus, tapo rimtu informatoriumi.
• Kubilinskas tiesiogiai prisidėjo prie partizanų išdavimo ir žūties, įskaitant jo paties buvusį ryšininką Benediktą Labėną-Kariūną ir jo grupę (kartais teigiama, kad iš viso apie 15 partizanų). Partizanus įvilioti padėjo jo, kaip poeto ir inteligento, autoritetas (partizanų gretose turėjo slapyvardį „Kapsas“).
• Po išdavysčių Kubilinskas buvo „išimtas“ iš aktyvios agentūrinės veiklos, jam buvo sumokėta nemaža pinigų suma (minima 7300 rublių, kai vidutinis mėnesio atlyginimas buvo apie 520 rublių).
• Manoma, kad išdavystės našta jį slėgė, jis pradėjo gausiai vartoti alkoholį.

Kubilinsko istorija kelia sudėtingus klausimus apie kūrybos ir gyvybės vertę, menininko atsakomybę, prisitaikymo ribas ir išdavystės kainą. Kaip Dostojevskio garsusis klausimas: ar viso pasaulio laimė verta vienos vaiko ašaros? Ar kūrybinis džiaugsmas ar asmeninė gerovė gali pateisinti kitų žmonių kančias ir mirtį?

Broniaus Krivicko poezijoje žmogus atsiskleidžia kaip sąmoningai herojišką auką pasirinkusi asmenybė. Tokiam apsisprendimui postūmį davė gilūs gėdos ir atsakomybės jausmai – įsitikinimas, kad kažkas privalo ginti pamatines vertybes, net jei kaina yra gyvybė.

Eilėraštyje „Dovydas prieš Galijotą“, vaizduojant partizanų kovą, pasitelkiamas biblinis siužetas. Senojo Testamento pasakojime menkas ir fiziškai silpnas piemuo Dovydas nugali galingą karį Galijotą, nes pasitiki Dievu ir kovoja už savo tautos laisvę. Partizanai, kaip ir Dovydas, pakyla į nelygią kovą, nes aiškiai suvokia, jog negalima taikstytis su blogiu ir neteisybe. Tačiau, skirtingai nei bibliniame pasakojime, kur Dovydas nugali, Krivicko eilėraščiuose dažnai nepaliekama vilties laimėti fizinę kovą. Lyrinis subjektas aiškiai suvokia, kad jo laukia vienintelė reali išeitis – mirtis.

Vis dėlto neišvengiamos baigties nuojauta jo nesutrikdo ir nepalaužia. Sonete „Mano dienos nebūtin pasvirę“ (kitur pavadinimas gali būti „Rudenio lygumose“, priklausomai nuo rinkinio) lyrinis subjektas išlieka orus, nedvejoja dėl savo pasirinkimo, sugeba grožėtis gyvenimu ir gamta net mirties akivaizdoje. Visame sonete galima įžvelgti subtilią paralelę tarp lyrinio subjekto ir Kristaus kančios: aukso vainiko įvaizdis primena erškėčių vainiką, kalbama apie prakeiksmą, kritusį ir Kristui, ir žmogui. Tačiau auką kalbantysis suvokia kaip savo gyvenimo prasmę, todėl, grožėdamasis rudeniu, vienatvėje ramiai laukia savo mirties.

Sonete „Kai kovoj kelies tu į ataką“ išryškinama mintis, jog kovojančiam su daug stipresniu priešu žmogui svarbesnė ne fizinė, o dvasinė pergalė. Mūšį, kad ir žūdamas, laimi tas, kuris renkasi aukojimosi kelią, išlieka ištikimas savo idealams. Ryžtinga ir drąsi kova iki mirties atneša moralinę pergalę, o baimė ir išdavystė pasmerkia amžinai gėdai.

• Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC): Oficiali svetainė, kurioje gausu informacijos apie partizaninį karą, jo dalyvius, įskaitant Bronių Krivicką. https://genocid.lt/
• Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE): Straipsnis apie Bronių Krivicką. https://www.vle.lt/straipsnis/bronius-krivickas/
• Rašyk.lt: Informacija apie Bronių Krivicką ir jo kūrybą. https://www.rasyk.lt/rasytojai/bronius-krivickas.html
• Knyga: Bronius Krivickas. „Raštai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. (Svarbiausias jo kūrybos rinkinys).
• Dokumentinis filmas „Baladė apie poetą, pokarį ir stribo kūlverstuką“ (rež. Gytis Lukšas, 2005 m.) – filmas apie Kostą Kubilinską, atskleidžiantis sudėtingą to meto atmosferą.
• Partizanai.org: Svetainė, skirta Lietuvos partizaniniam judėjimui, kurioje galima rasti informacijos ir apie kultūrinę veiklą miške.

Norint geriau suprasti Broniaus Krivicko kūrybą ir partizaninio karo laikotarpį, verta skaityti istorinius tyrimus, amžininkų atsiminimus bei pačių partizanų kūrybą.