Novelė „Metamorfozė“

Franco Kafkos (Franz Kafka, 1883–1924) novelė (kartais dėl apimties ir struktūros vadinama apsakymu) „Metamorfozė“ (vok. Die Verwandlung), pirmą kartą publikuota 1915 metais, yra vienas kertinių, labiausiai analizuojamų ir mįslingiausių modernizmo literatūros kūrinių pasaulyje. Ji prasideda vienu garsiausių literatūros istorijoje sakinių, kuris iškart nubloškia skaitytoją į absurdo ir nerimo epicentrą: „Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto paverstas baisingu vabalu.“ Šis staigus, brutaliai konkretus, bet kartu visiškai nepaaiškinamas virsmas tampa atspirties tašku bekompromisiam ir skausmingam žmogaus susvetimėjimo technologėjančioje visuomenėje, tapatybės krizės modernybės akivaizdoje, šeimos santykių irimo spaudžiant ekonominiams ir psichologiniams sunkumams bei egzistencijos absurdiškumo tyrinėjimui XX amžiaus pradžios pasaulyje. „Metamorfozė“ stulbinamai nepraranda aktualumo ir šiandien, versdama vis naujas skaitytojų kartas klausti, ką reiškia būti žmogumi abejingoje, o kartais ir atvirai priešiškoje aplinkoje, ir kaip išsaugoti orumą bei žmogiškumą, kai pati tikrovė atrodo praradusi logiką.

Norint geriau suprasti „Metamorfozę“ ir jos daugiaprasmiškumą, būtina giliau pažvelgti į jos autorių – sudėtingą, jautrią asmenybę – ir į laikotarpį bei aplinką, kurioje kūrinys gimė.

Franco Kafkos biografijos bruožai

• Gimė 1883 m. liepos 3 d. Prahoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijos dalyje, vidutinės klasės žydų šeimoje. Mirė 1924 m. birželio 3 d. Kierlingo sanatorijoje netoli Vienos nuo gerklų tuberkuliozės, nesulaukęs 41-ojo gimtadienio. Nors didžiąją gyvenimo dalį praleido Prahoje ir yra neatsiejamas nuo šio miesto, dėl rašymo vokiečių kalba ir kultūrinės orientacijos priskiriamas austrų literatūrai.
• Kafka buvo vokiškai kalbantis žydas, gyvenantis daugiausia čekiškoje aplinkoje. Šis kultūrinis, lingvistinis ir religinis tapatybės trilypumas buvo nuolatinis vidinės įtampos šaltinis. Jis jautėsi svetimas visur: tarp vokiečių – dėl žydiškos kilmės, tarp čekų – dėl vokiečių kalbos ir kultūros, tarp asimiliuotų žydų (kokia buvo jo šeima) – dėl prarasto ryšio su gilesnėmis judaizmo tradicijomis, kurias vėliau bandė atrasti. Šis jausmas, kad nepriklausai niekur, kad esi amžinas svetimšalis, vėliau pavadintas „trigubu Prahos getu“, giliai persmelkė jo kūrybą, ypač susvetimėjimo ir izoliacijos temas.
• Nors Prahos Karolio universitete baigė teisės studijas ir ilgus metus dirbo pusiau valstybinėje darbininkų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstaigoje, Kafka šį darbą laikė kankyne ir kliūtimi tikrajam pašaukimui – literatūrai. Jo dienoraščiai ir laiškai pilni skundų dėl laiko, kurį atima „duonos darbas“ („Brotberuf“), ir desperatiško noro rašyti. Garsioji frazė: „Visa, kas nėra literatūra, man kelia neapykantą“, – puikiai tai iliustruoja. Paradoksalu, bet būtent biurokratinio darbo patirtis suteikė jam medžiagos absurdiškų, klaustrofobiškų sistemų vaizdavimui kūriniuose.
• Vienas svarbiausių Kafkos gyvenimą ir kūrybą formavusių veiksnių – ypač komplikuoti santykiai su tėvu, Hermanu Kafka. Tėvas buvo stiprus, praktiškas, autoritariškas verslininkas, įkūnijęs sūnui svetimą materialistinę pasaulėžiūrą. Sūnaus jautrumas, polinkis į literatūrą, fizinis silpnumas tėvui atrodė kaip trūkumai. Kafka jautė nuolatinį tėvo spaudimą, nepritarimą ir kaltę dėl nesugebėjimo pateisinti jo lūkesčių. Šis tėvo ir sūnaus konfliktas, galios ir bejėgiškumo dinamika atsispindi daugelyje jo kūrinių, įskaitant „Metamorfozę“ (Gregoro ir pono Zamzos santykiai, tėvo agresija) ir ypač garsiajame „Laiške tėvui“ (kuris taip ir nebuvo išsiųstas).
• Asmeninis Kafkos gyvenimas buvo paženklintas nuolatinio nerimo, nepasitikėjimo savimi, vienišumo jausmo, hipochondrijos ir liguistumo (nuo 1917 m. sirgo tuberkulioze). Jis kelis kartus buvo susižadėjęs (dukart su Felice Bauer, vėliau su Julie Wohryzek), tačiau visus kartus sužadėtuves nutraukdavo, kamuojamas vedybų baimės, abejonių dėl savo gebėjimo gyventi „normalų“ gyvenimą ir baimės, kad šeima trukdys kūrybai. Jo sudėtingi santykiai su moterimis atsispindi laiškuose (ypač Felicei ir Milenai Jesenskai). Paskutinius gyvenimo metus praleido su Dora Diamant, kuri slaugė jį iki mirties.
• Kafka buvo nepaprastai savikritiškas rašytojas. Gyvas būdamas publikavo tik nedidelę dalį savo kūrinių (įskaitant „Metamorfozę“, „Nuosprendį“, „Pataisos kolonijoje“, rinkinį „Kaimo gydytojas“). Didžiąją dalį rankraščių, įskaitant tris nebaigtus romanus („Amerika“, „Procesas“, „Pilis“), jis testamentu prašė savo artimiausio draugo, rašytojo ir kritiko Makso Brodo (Max Brod), po mirties sunaikinti. Brodas šio prašymo neįvykdė, suprasdamas milžinišką Kafkos kūrybos vertę, ir publikavo ją po autoriaus mirties. Būtent Brodo dėka Kafka tapo pasauline literatūros figūra, nors dėl šio poelgio etiškumo diskutuojama iki šiol.

Istorinis ir socialinis kontekstas

• „Metamorfozė“ parašyta 1912 m. pabaigoje, bet publikuota tik 1915 m., jau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Tai buvo didžiulių socialinių, politinių ir technologinių permainų metas Europoje. Senoji Austrijos-Vengrijos imperija išgyveno krizę, ore tvyrojo įtampa ir katastrofos nuojauta.
• Sparti industrializacija ir urbanizacija keitė žmonių gyvenimo būdą. Augo miestai, o kartu su jais – ir biurokratija, didžiulės, neperprantamos institucijos (kaip Kafkos draudimo įstaiga ar teisinė sistema „Procese“), kuriose individas jautėsi tik mažas, nereikšmingas sraigtelis. Šis bejėgiškumo jausmas prieš anoniminę, absurdišką sistemą tapo viena centrinių Kafkos temų. Gregoro darbas komivojažieriumi – nuolat keliauti, pardavinėti, paklusti viršininkams – puikiai atspindi šį monotonišką, dehumanizuojantį darbo pobūdį.
• Žmogaus susvetimėjimas (alienacija) tapo masiniu reiškiniu. Didmiesčiuose trūkinėjo tradiciniai bendruomeniniai ryšiai, žmonės jautėsi vis labiau izoliuoti, vieniši, net ir būdami minioje. Nutrūko ryšys ne tik tarp žmonių, bet ir su gamta, su savimi pačiu. Kafka šią būseną fiksavo nepaprastai jautriai ir perkėlė į savo kūrinių atmosferą. Gregoro virsmas ir užsidarymas kambaryje yra kraštutinė šio susvetimėjimo fizinė manifestacija.

Literatūrinis kontekstas

• Francas Kafka yra vienas svarbiausių ir originaliausių XX a. pradžios modernizmo rašytojų. Modernizmas literatūroje reiškė atotrūkį nuo realistinio XIX a. pasakojimo, eksperimentus su forma, subjektyvios patirties ir pasąmonės tyrinėjimus, tradicinių vertybių kvestionavimą.
• Kafkos kūryba dažnai siejama su ekspresionizmu – meno kryptimi, kuriai būdingas subjektyvios realybės, vidinių būsenų (ypač nerimo, baimės, kančios) vaizdavimas deformuojant išorinę tikrovę. Gregoro transformacija gali būti matoma kaip kraštutinė ekspresionistinė jo vidinės būsenos (menkumo, bejėgiškumo jausmo) išraiška.
• Kafka laikomas vienu iš absurdo literatūros pradininkų. Jo kūriniuose pasaulis dažnai atrodo nelogiškas, priešiškas, o veikėjai atsiduria situacijose, kurios neturi racionalaus paaiškinimo ar sprendimo. Tai ypač ryšku „Metamorfozėje“, kur pats virsmas lieka nepaaiškintas, o reakcijos į jį svyruoja tarp buitiško pragmatizmo ir visiško siaubo.
• Modernizmo bruožai „Metamorfozėje“ ypač ryškūs:
  • Subjektyvumas ir vidinė perspektyva: Pasakojimas filtruojamas per Gregoro sąmonę, jo jausmus ir suvokimą, nors formaliai naudojamas trečiasis asmuo. Skaitytojas yra įtraukiamas į jo vidinį pasaulį.
  • Susvetimėjimas ir izoliacija: Tai ne tik tema, bet ir kūrinio struktūrinis principas. Gregoras fiziškai ir psichologiškai atskirtas nuo išorinio pasaulio.
  • Absurdas ir iracionalumas: Pagrindinis įvykis – virsmas – pažeidžia realybės dėsnius, o priežasties ir pasekmės ryšiai dažnai yra iškraipyti ar neegzistuojantys.
  • Pesimistinė pasaulėjauta: Dominuoja niūri, slegianti atmosfera, beviltiškumo, nerimo ir artėjančios katastrofos nuojauta. Laiminga pabaiga neįmanoma.
  • Fragmentiškumas: Nors siužetas nuoseklus, pasaulio vaizdas atrodo sutrūkinėjęs, logiškai nepaaiškinamas, primenantis košmarą.
  • Institucijų kritika: Šeima, darbas, socialinės normos vaizduojamos kaip slegiančios, dehumanizuojančios struktūros.
• Kafkos stilius toks unikalus, kad pagimdė būdvardį – „kafkiškas“ (vok. kafkaesk, angl. kafkaesque). Šis terminas vartojamas apibūdinti situacijas ar atmosferą, kuriai būdingas absurdas, biurokratizmas, painiava, nerimas, bejėgiškumo jausmas prieš nesuprantamas, anonimines jėgas, logikos nebuvimas ir sapniška, dažnai košmariška, tikrovė.

Filosofinės idėjos

• Nors Kafka nebuvo filosofas ir nerašė traktatų, jo kūryba persmelkta gilių filosofinių klausimų, ypač artimų egzistencializmui (nors pats terminas atsirado vėliau, Kafkos kūryba padarė didelę įtaką tokiems mąstytojams kaip Alberas Kamiu (Albert Camus) ar Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre)). Pagrindinės temos – individo vienišumas priešiškame ar abejingame pasaulyje, laisvės (ar jos nebuvimo) našta, atsakomybės ir kaltės jausmas (dažnai be aiškios priežasties), prasmės paieškos absurdiškoje būtyje. Gregoro situacija – įkalinimas svetimame kūne, atstūmimas – kelia fundamentalius klausimus apie žmogaus vertę, kančios prasmę ir mirties neišvengiamybę.
• Absurdo filosofija taip pat randa atgarsį Kafkos kūryboje. Pasaulis vaizduojamas kaip chaotiškas, be aukštesnės prasmės ar tvarkos. Žmogaus bandymai rasti logiką ar teisingumą dažnai yra bergždi. Gregoro transformacija yra tobulas absurdo pavyzdys – ji tiesiog įvyksta, be jokios priežasties ar paaiškinimo, ir sugriauna bet kokias racionalaus pasaulio suvokimo iliuzijas. Reakcijos į šį absurdą – bandymas prisitaikyti, ignoruoti ar tiesiog pasiduoti – yra skirtingos egzistencinės laikysenos.

• Novelė aiškiai padalinta į tris sunumeruotas dalis, kurios nuosekliai žymi ne tik Gregoro fizinės ir psichologinės būsenos blogėjimą, bet ir jo santykių su šeima bei išoriniu pasauliu transformaciją – nuo pradinio šoko ir bandymo palaikyti ryšį iki visiško atstūmimo ir galutinės izoliacijos.
  • I dalis: Fokusas į patį virsmą, pirmąsias reakcijas, Gregoro bandymą suvokti situaciją ir jo susidūrimą su išoriniu pasauliu per prokuristo figūrą bei šeimos narių reakcijas. Čia dar yra vilties (ar iliuzijos), kad situacija gali būti kaip nors išspręsta ar paaiškinta.
  • II dalis: Gregoro adaptacija prie vabalo kūno ir instinktų (ropojimas, pasikeitęs skonis), šeimos reakcijų kaita (Grėtės pradinis rūpestis ima blėsti, motinos baimė, tėvo agresija). Įvyksta esminis lūžis – tėvo mestas obuolys fiziškai ir simboliškai sužaloja Gregorą, galutinai atskirdamas jį nuo žmogiškojo pasaulio.
  • III dalis: Visiškas Gregoro nuosmukis – fizinis (žaizda, badas) ir dvasinis (apleistumas, rezignacija). Šeima galutinai nusigręžia, traktuoja jį kaip naštą ir šiukšlę. Nuomininkų atsiradimas dar labiau pabrėžia Gregoro nereikalingumą ir šeimos prioritetus. Ši dalis veda link neišvengiamos atomazgos – Gregoro mirties ir paradoksalaus šeimos „atgimimo“.
• Pasakojimas: Nors naudojama trečiojo asmens forma, perspektyva yra griežtai ribota ir beveik visada sutelkta į Gregoro vidinį pasaulį, jo mintis, jausmus ir suvokimą (fokalizacija per Gregorą). Skaitytojas mato ir girdi tik tai, ką mato, girdi ir supranta (arba nesupranta) Gregoras. Tai sukuria nepaprastai stiprų įkalinimo, klaustrofobijos efektą – mes esame uždaryti Gregoro sąmonėje ir kūne kartu su juo, patirdami jo izoliaciją ir nerimą. Tik pačioje pabaigoje, po Gregoro mirties, perspektyva trumpam prasiplečia ir parodo šeimos reakciją iš šalies.
• Erdvė: Beveik visas novelės veiksmas vyksta Zamzų šeimos bute, o didžioji jo dalis – Gregoro kambaryje. Ši uždarų erdvių sistema (butas, kambarys, galiausiai – vabalo kiautas) yra nepaprastai svarbi. Kambarys tampa Gregoro kalėjimu, bet kartu ir prieglobsčiu, jo vidinio pasaulio fizine išraiška. Durys, langas, rakto skylutė – tai ribos tarp jo izoliuotos erdvės ir išorinio pasaulio, pro kurias jis bando (dažniausiai nesėkmingai) stebėti gyvenimą ar komunikuoti. Erdvės susiaurėjimas simbolizuoja galimybių mažėjimą ir artėjančią mirtį.
• Laikas: Novelės veiksmas apima kelis mėnesius, nuo vėlyvo rudens ar žiemos pradžios iki ankstyvo pavasario. Šis laiko tarpas reikšmingas: tamsusis metų laikas atitinka Gregoro būsenos niūrumą ir blogėjimą, o pavasaris novelės pabaigoje sutampa su jo mirtimi ir šeimos „atgimimu“, ironiškai pabrėžiant gamtos ciklo abejingumą individo tragedijai. Pats laikas novelėje atrodo subjektyvus, ištęstas, slegiantis. Dienos slenka monotoniškai, pabrėždamos kančios ir nuobodulio pastovumą. Aiškūs laiko žymekliai (pvz., rytas, vakaras, Kalėdos) tik dar labiau išryškina Gregoro atskirtį nuo normalaus gyvenimo ritmo.

Veikėjų sistema „Metamorfozėje“ nėra plati, tačiau kiekvienas personažas atlieka svarbų vaidmenį atskleidžiant pagrindines kūrinio temas.

• Gregoras Zamza: Pagrindinis veikėjas, kurio staigus ir absurdiškas virsmas yra novelės ašis.
  • Iki virsmo: Sužinome, kad jis buvo jaunas vyras, dirbantis komivojažieriumi (keliaujančiu prekybos agentu) – darbą, kurio nekenčia, bet dirba iš pareigos, kad išlaikytų finansiškai žlugusią šeimą (tėvus ir seserį) ir padengtų tėvo skolas. Jis vaizduojamas kaip pareigingas, pasiaukojantis, jautrus, svajojantis apie geresnį gyvenimą sau ir artimiesiems (pvz., nori išleisti seserį į konservatoriją). Tačiau po šia pareigingumo kauke slypi gili nelaimė, nuovargis, susvetimėjimas su darbu, visuomene ir galbūt net su savimi pačiu. Jo gyvenimas yra mechaniškas, be džiaugsmo, paženklintas nuolatinio nerimo ir kaltės jausmo. Galima spėti, kad virsmas vabalu yra ne tiek priežastis, kiek jau egzistavusios vidinės krizės pasekmė ar fizinė manifestacija.
  • Po virsmo: Gregoro tragedija yra dvejopa. Pirma, jis praranda žmogišką kūną ir tampa bjauriu, bejėgiu vabalu (Kafka sąmoningai vengė tiksliai įvardinti rūšį, vartodamas bendrinį vokiečių kalbos žodį Ungeziefer, reiškiantį kenkėją, parazitą, nepageidaujamą gyvį – tai pabrėžia jo statuso neapibrėžtumą ir menkumą). Jis turi iš naujo mokytis judėti, valgyti, egzistuoti savo kambaryje. Antra, ir galbūt svarbiau, jis patiria visišką komunikacijos žlugimą ir socialinę mirtį. Nors jo protas ir jausmai išlieka žmogiški (bent jau iš pradžių), jis nebegali kalbėti, o jo išvaizda kelia tik siaubą ir pasibjaurėjimą. Jis tampa absoliučiai vienišas, įkalintas ne tik kambaryje, bet ir savo pakitusiame kūne, stebintis, kaip jo mylima šeima palaipsniui jo išsižada. Jo kančia yra ne tik fizinė, bet ir giliai egzistencinė – jis praranda savo tapatybę, ryšius, žmogiškąjį statusą. Jo mirtis pabaigoje yra tyli, beveik savanoriška rezignacija, supratus, kad jo egzistencija tapo nepakeliama našta kitiems ir jam pačiam. Gregoras įkūnija modernaus žmogaus tragediją: individo pažeidžiamumą, susvetimėjimą, aukos be kaltės temą.
• Grėtė (Grete) Zamza: Gregoro jaunesnioji sesuo, kuriai novelės pradžioje yra septyniolika metų. Ji yra vienintelė veikėja, kuri iš pradžių rodo nuoširdų gailestį ir rūpestį pavirtusiu broliu. Ji įveikia pasibjaurėjimą, maitina jį, tvarko kambarį, bando suprasti jo poreikius. Gregorui ji yra paskutinis ryšys su žmogiškuoju pasauliu ir praėjusiu gyvenimu. Tačiau Grėtės transformacija yra viena skaudžiausių novelėje. Augantis nuovargis, socialinis spaudimas (ji pradeda dirbti), atsakomybės našta ir galiausiai suvokimas, kad „vabalas“ griauna šeimos gyvenimą ir ateities perspektyvas, paverčia ją iš užjaučiančios mergaitės į pragmatišką, net žiaurią jauną moterį. Būtent ji novelės kulminacijoje pirmoji tiesiai ir negailestingai pareiškia, kad „šito padaro“ („es“ – beasmenis įvardis vokiečių k.) reikia atsikratyti, nes tai nebėra Gregoras. Jos sprendimas yra tarsi mirties nuosprendis broliui. Novelės pabaigoje ji vaizduojama kaip „pražydusi“ jauna moteris, kupina gyvybės ir vilties – simbolizuojanti šeimos išsilaisvinimą ir ateitį, pastatytą ant Gregoro aukos ir mirties.
• Ponas Zamza (Tėvas): Prieš Gregoro virsmą jis buvo versle žlugęs, nedirbantis, fiziškai ir morališkai palūžęs vyras, visiškai priklausomas nuo sūnaus pajamų. Tačiau Gregoro nelaimė jį paradoksaliai atgaivina. Jis vėl įsidarbina (banko pasiuntiniu), atgauna fizinę jėgą ir autoritetą šeimoje. Jo reakcija į Gregorą-vabalą yra pati agresyviausia: jis varo jį į kambarį, grasina kumščiu, o vėliau žiauriai sužaloja mesdamas obuolį. Jis mato Gregorą ne kaip kenčiantį sūnų, o kaip grėsmę šeimos tvarkai, reputacijai ir finansinei padėčiai. Jo elgesys atspindi ne tik žiaurumą, bet ir giliai įsišaknijusį konfliktą su sūnumi, galbūt pavydą dėl buvusios sūnaus galios ir panieką jo dabartiniam bejėgiškumui. Jo figūra dažnai interpretuojama per Kafkos santykių su tėvu prizmę – kaip despotiškos, nesuprantančios galios įsikūnijimas.
• Ponia Zamza (Motina): Ji vaizduojama kaip silpna, pasyvi, emociškai nestabili moteris, draskoma prieštaringų jausmų. Viena vertus, ji mylėjo savo sūnų ir nori juo rūpintis, kita vertus – jos silpna sveikata (astma) ir fizinis pasibjaurėjimas vabalu jai neleidžia artintis prie Gregoro ar net pakelti jo vaizdo (ji dažnai alpsta). Ji tarsi įstrigusi tarp motiniškos meilės ir instinktyvios baimės bei noro išsaugoti normalumo iliuziją. Jos vaidmuo dažniausiai yra stebėtojos, o ne veikėjos; ji nesugeba apginti Gregoro nuo tėvo ar sesers sprendimų, nors kartais ir bando švelninti situaciją. Ji simbolizuoja emocinį bejėgiškumą ir nesugebėjimą susidoroti su ekstremalia situacija.
• Prokuristas: Gregoro tiesioginis viršininkas, atvykstantis anksti rytą į Zamzų namus aiškintis, kodėl Gregoras neatvyko į darbą ir pavėlavo į traukinį. Jis yra beasmenės, biurokratinės, nežmoniškos darbo sistemos atstovas. Jam rūpi tik punktualumas, ataskaitos ir firmos pelnas. Jis kalba kanceliariniais štampais, kaltina Gregorą aplaidumu ir tinginyste, nesigilindamas į galimas priežastis. Pamatęs Gregorą-vabalą, jis reaguoja su siaubu ir pasibjaurėjimu, bet svarbiausia – skuba kuo greičiau pasišalinti, kad išvengtų bet kokio kontakto su šia „nepatogia“ ir nepaaiškinama situacija. Jo figūra įkūnija kapitalistinės visuomenės abejingumą individui ir jo problemoms.
• Nuomininkai: Trys barzdoti, solidūs vyrai, kuriuos Zamzų šeima priima į butą dėl finansinių sunkumų po Gregoro virsmo. Jie yra itin reiklūs tvarkai, švarai ir ramybei. Jie simbolizuoja abejingą, egoistišką ir paviršutinišką išorinę visuomenę, kuri netoleruoja jokių nukrypimų nuo normos ar nepatogumų. Jiems svarbus tik jų pačių komfortas. Pamatę Gregorą, jie reaguoja ne tiek su baime, kiek su pasipiktinimu dėl „netvarkos“ ir „šlykščių sąlygų“, nedelsdami pareiškia išsikraustysią ir nemokėsią nuomos. Jų buvimas dar labiau pažemina Gregorą, paversdamas jo kambarį sandėliu, ir tampa paskutiniu lašu, perpildžiusiu šeimos kantrybės taurę.
• Tarnaitė (Šarlotė): Kūrinio pabaigoje pasamdyta pagyvenusi, stambi tarnaitė, kuri, skirtingai nei šeimos nariai, neišsigąsta Gregoro. Ji netgi kreipiasi į jį („Ei, senas mėšlavabali!“), smalsiai stebi, bet be jokios empatijos. Jos reakcija yra šiurkščiai pragmatiška. Būtent ji pirmoji randa Gregorą negyvą ir be jokių ceremonijų atsikrato jo kūno („Nereikia sukti galvos, kaip atsikratyti to daikto iš gretimo kambario. Viskas jau sutvarkyta.“). Jos figūra įneša galutinį buitiškumo ir abejingumo mirties akivaizdoje akcentą, pabrėždama Gregoro egzistencijos beprasmybę net po mirties.

I dalis: Vieną rytą keliaujantis prekybos agentas Gregoras Zamza pabunda savo lovoje ir su siaubu konstatuoja pavirtęs milžinišku vabalu. Jis negali normaliai judėti, jo balsas pakitęs, o svarbiausia – jis beviltiškai vėluoja į darbą. Už durų nerimauja jo tėvai ir sesuo Grėtė, nesuprasdami, kas vyksta. Netrukus atvyksta Gregoro viršininkas, prokuristas, grasindamas atleisti jį iš darbo dėl aplaidumo. Didžiulėmis pastangomis Gregorui pavyksta nusiristi nuo lovos ir dantimis pasukti raktą spynoje. Kai durys atsidaro ir pasirodo jo naujasis pavidalas, prokuristas apimtas siaubo pabėga, motina klykdama alpsta, o tėvas, iš pradžių sutrikęs, vėliau įniršta ir, mojuodamas lazda bei laikraščiu, žiauriai nuveja Gregorą atgal į jo kambarį, užtrenkdamas duris.

II dalis: Gregoras lieka įkalintas savo kambaryje. Jis pamažu atranda naujas savo kūno galimybes ir poreikius: jam malonu ropoti sienomis ir lubomis, o žmogiškas maistas (ypač pienas, kurį anksčiau mėgo) kelia pasišlykštėjimą – dabar jis renkasi puvėsius ir atliekas. Vienintelė, kuri iš pradžių juo rūpinasi, yra sesuo Grėtė. Ji atneša jam įvairaus maisto (eksperimentuodama, kas jam patiks), valo kambarį, nors akivaizdžiai jaučia pasibjaurėjimą ir stengiasi kuo trumpiau užtrukti. Gregoras, girdėdamas šeimos pokalbius už durų, sužino apie jų finansinius sunkumus ir jaučia kaltę, kad nebegali jų išlaikyti. Motina nori pamatyti sūnų, bet bijo. Kartą, kai Grėtė su motina bando išnešti iš kambario baldus, kad Gregorui būtų daugiau vietos, šis, išsigandęs prarasti paskutinius žmogiškumo simbolius, išlenda ir prisiploja prie sienos, gindamas ant sienos kabantį paveikslą su kailiais apsigobusia dama. Motina jį pamato ir vėl alpsta. Tuo metu namo grįžta tėvas. Pamatęs Gregorą svetainėje ir išgirdęs Grėtės šūksnį, jis įniršta ir ima svaidyti į sūnų obuolius iš vaisių vazos. Vienas obuolys pataiko Gregorui į nugarą ir giliai įstringa, sunkiai jį sužalodamas. Motina puola maldauti tėvo pasigailėti. Gregoras vos sugeba nušliaužti atgal į savo kambarį.

III dalis: Sužalotas obuolio, Gregoras tampa dar labiau apribotas judėti. Žaizda nugaroje supūliuoja ir niekas jos negydo. Šeima vis labiau jį apleidžia: kambarys nebevalomas, paverčiamas sandėliu nereikalingiems daiktams. Durys į jo kambarį vakarais paliekamos praviros, kad jis galėtų matyti šeimą svetainėje, bet tai tik dar labiau pabrėžia jo atskirtį. Kadangi Gregoras nebedirba, visi šeimos nariai – tėvas, motina ir Grėtė – yra priversti įsidarbinti. Be to, jie priima į butą tris nuomininkus. Gregoras beveik nieko nebeėda, jaučia visišką apatiją ir silpnumą. Vieną vakarą Grėtė groja nuomininkams smuiku svetainėje. Muzika (kuri anksčiau Gregorui teikdavo džiaugsmo ir žadino žmogiškus jausmus) jį išvilioja iš kambario. Jis išropoja į svetainę, svajodamas apie artumą su seserimi. Jį pamato nuomininkai ir pasipiktinę pareiškia, kad dėl tokių šlykščių sąlygų jie išsikraustys ir nemokės nuomos. Šis incidentas tampa lūžio tašku. Grėtė, nebegalėdama tverti įtampos, ryžtingai pareiškia tėvams, kad jie privalo atsikratyti „to padaro“, nes jis griauna jų gyvenimą ir tai nebėra jų Gregoras. Ji teigia, kad jei tai būtų Gregoras, jis pats būtų seniai supratęs, kad turi pasitraukti. Gregoras, girdėdamas šiuos žodžius, visiškai sutinka su seserimi. Jis supranta, kad jo egzistencija tapo beprasmiška ir nepakeliama našta. Su meile ir grauduliu prisimindamas šeimą, jis tyliai grįžta į savo kambarį. Ankstų rytą, auštant, jis miršta. Kitą dieną jo sudžiūvusį kūną randa naujoji tarnaitė ir atsikrato juo. Šeima – tėvas, motina ir Grėtė – pajunta didžiulį palengvėjimą ir išsilaisvinimo jausmą. Jie nusprendžia pasiimti laisvą dieną, išvyksta tramvajumi už miesto ir optimistiškai planuoja ateitį: persikraustyti į mažesnį butą, o svarbiausia – pradėti ieškoti Grėtei tinkamo jaunikio, pastebėję, kokia ji tapo graži ir subrendusi jauna moteris.

„Metamorfozė“ paliečia daugybę skaudžių ir universalių problemų, aktualių ne tik Kafkos laikais, bet ir šiandien.

• Susvetimėjimas ir izoliacija (Alienacija): Tai, ko gero, pati svarbiausia novelės tema. Gregoro fizinis virsmas yra tik kraštutinė, groteskiška jau egzistavusio dvasinio ir socialinio susvetimėjimo išraiška. Jis svetimas savo darbe (tik funkcija), svetimas savo šeimoje (tik maitintojas), galiausiai tampa svetimas pats sau (įkalintas nesuprantamame kūne). Novelė tyrinėja įvairius susvetimėjimo lygmenis: nuo darbo, nuo visuomenės, nuo šeimos, nuo savo kūno, nuo komunikacijos. Tai gilus modernaus žmogaus būsenos paveikslas – jausmas, kad esi vienišas, nesuprastas ir atskirtas net artimiausių žmonių apsuptyje.
• Žmogaus dehumanizacija ir nužmogėjimas: Kūrinys kelia klausimą, kas atsitinka žmogui, kai jis paverčiamas vien funkcija ar priemone tikslui pasiekti. Gregoras iki virsmo buvo dehumanizuotas darbo sistemos ir šeimos lūkesčių – jis buvo „pinigų darymo mašina“. Po virsmo jis dehumanizuojamas tiesiogine prasme, prarasdamas žmogišką pavidalą. Tačiau novelė rodo, kad nužmogėjimas vyksta ir su tais, kurie lieka „normalūs“: šeimos nariai, ypač Grėtė ir tėvas, palaipsniui praranda empatiją, žmogiškumą ir pradeda elgtis su Gregoru kaip su daiktu ar kenkėju, kurio reikia atsikratyti. Tai kelia klausimą, kas yra tikroji „metamorfozė“ – Gregoro fizinis virsmas ar šeimos moralinis nuopuolis?
• Pareiga, auka ir nedėkingumas: Gregoras metų metus aukojo savo jaunystę, sveikatą ir asmeninį gyvenimą dėl šeimos gerovės. Jo pareigos jausmas buvo hipertrofuotas. Tačiau ši auka pasirodo esanti bevertė ir neįvertinta. Kai tik jis nebegali vykdyti savo pareigos (uždirbti pinigų), jis akimirksniu tampa našta, kliuviniu, kurio reikia atsikratyti. Novelė žiauriai demaskuoja utilitaristinį požiūrį į žmogų – jo vertė matuojama nauda, kurią jis gali duoti.
• Šeimos santykių trapumas ir egoizmas: Nors šeima dažnai laikoma artimiausiu ir saugiausiu uostu, Kafka parodo jos tamsiąją pusę. Iš pažiūros darni Zamzų šeima pasirodo esanti pagrįsta ne tiek meile, kiek finansine priklausomybe ir socialinėmis konvencijomis. об Gregoro nelaimės akivaizdoje meilė ir rūpestis greitai užleidžia vietą baimei, pasibjaurėjimui, iracionaliai neapykantai ir galiausiai – šaltakraujiškam pragmatizmui bei savanaudiškumui. Šeima pasirodo esanti ne palaikymo šaltinis, o dar viena slegianti, represuojanti struktūra, kuri, susidūrusi su išbandymu, subyra morališkai.
• Komunikacijos krizė ir nesusikalbėjimas: Gregoro virsmas fiziškai atima iš jo galimybę kalbėti žmogiškai (jo balsas virsta gyvūnišku cypsėjimu). Tačiau novelė rodo, kad tikroji komunikacijos problema yra gilesnė – tai nenoras ar nesugebėjimas suprasti kito, įsijausti į jo padėtį, net kai fizinių kliūčių nėra. Šeima net nebando suprasti, kas dedasi Gregoro viduje, jie mato tik bjaurų paviršių. Šis nesusikalbėjimas yra viena iš esminių susvetimėjimo priežasčių.
• Tapatybės klausimas: Kas aš esu? Ar kūnas apibrėžia mano tapatybę? Ar protas ir jausmai yra svarbiau? Gregoro situacija šiuos klausimus paverčia ne abstrakčiais filosofiniais svarstymais, o skaudžia realybe. Ar jis vis dar Gregoras, įkalintas vabalo kūne? Ar jis jau tik „padaras“? Ką apskritai reiškia būti žmogumi? Novelė neatsako į šiuos klausimus, bet verčia skaitytoją apie juos mąstyti.
• Absurdiška egzistencija ir kančios beprasmiškumas: Kodėl Gregoras pavirto vabalu? Novelė neduoda jokio atsakymo. Tai tiesiog įvyksta – kaip absurdiškas, iracionalus likimo smūgis. Gregoro kančia neturi jokios aukštesnės prasmės, ji nieko neišperka ir niekam neatneša naudos (išskyrus galbūt šeimos išlaisvinimą pabaigoje, kas tik dar labiau pabrėžia cinizmą). Tai atspindi absurdo filosofijos požiūrį į žmogaus egzistenciją kaip į atsitiktinę, beprasmišką kovą su abejingu ar priešišku pasauliu.

Nors nuo Franco Kafkos mirties praėjo šimtmetis, jo kūryba ne tik neprarado aktualumo, bet, atrodo, tampa vis svarbesnė bandant suprasti XXI amžiaus pasaulį ir žmogaus vietą jame. Kodėl šis Prahos rašytojas, gyvas būdamas beveik nežinomas, tapo viena įtakingiausių XX ir XXI amžiaus literatūros figūrų?

• Termino „kafkiškas“ (kafkaesque) gimimas: Pats faktas, kad Kafkos pavardė virto būdvardžiu, vartojamu daugelyje pasaulio kalbų, rodo jo unikalų poveikį kultūrai. Kafkiška situacija – tai ne šiaip nemaloni ar sudėtinga padėtis. Tai patirtis, kuriai būdingas absurdiškas biurokratizmas, kai žmogus susiduria su nelogiškomis, nesuprantamomis taisyklėmis ar institucijomis, prieš kurias jaučiasi bejėgis (įsivaizduokite bandymą gauti paprastą pažymą per painius biurokratinius labirintus). Tai taip pat nerimo, grėsmės jausmas, kylantis iš neapibrėžtos, anoniminės galios (kaip Teismas „Procese“). Tai sapno logika, kai įvykiai klostosi iracionaliai, bet kartu su vidiniu neišvengiamumo jausmu. Tai klaustrofobija, įkalinimo jausmas tiek fizinėje, tiek psichologinėje erdvėje. Kafka sugebėjo užčiuopti ir įvardyti specifinę modernaus žmogaus patirtį, kurią daugelis atpažįsta savo gyvenime.
• Universalios ir nesenstančios temos: Nors Kafkos kūriniai gimė specifiniame XX a. pradžios kontekste, jo nagrinėjamos temos – susvetimėjimas, vienišumas, nerimas, kaltė, tapatybės paieškos, bejėgiškumas prieš sistemas, prasmės ieškojimas absurdiškame pasaulyje – yra fundamentalios žmogiškosios patirtys, aktualios bet kurioje epochoje. Globalizacijos, technologijų plėtros, socialinių tinklų amžiuje susvetimėjimo ir komunikacijos problemos įgauna net naujų pavidalų, kuriuos Kafkos kūryba padeda suprasti.
• Įtaka literatūrai, filosofijai, menui: Kafka padarė milžinišką įtaką vėlesniems rašytojams (pvz., Alberui Kamiu, Gabrieliui Garsijai Markesui (Gabriel García Márquez), Harukiui Murakamiui), filosofams (egzistencialistams, absurdo teoretikams), kino režisieriams (pvz., Orsonui Velsui (Orson Welles), Deividui Linčui (David Lynch)), dailininkams. Jo gebėjimas sujungti realistiškas detales su fantastiškais, košmariškais elementais, jo unikalus stilius ir pasaulėjauta atvėrė naujas galimybes meninei raiškai.
• Unikalus „kafkiškas“ jausmas (vibe): Kafkos kūryba sukuria nepakartojamą atmosferą – tai keistas mišinys siaubo, absurdo, juodo humoro (dažnai nejuokingo pačiam veikėjui), melancholijos ir metafizinio nerimo. Jo pasaulis yra tarsi sapnas, iš kurio negalima pabusti, kuriame logika iškreipta, o paprasčiausi dalykai tampa neįveikiamomis kliūtimis. Šis specifinis „jausmas“, gebėjimas perteikti giliausias, sunkiai įvardijamas baimes ir egzistencinį diskomfortą yra viena iš priežasčių, kodėl Kafka taip stipriai veikia skaitytojus. Jis kalba apie tai, ką sunku išreikšti žodžiais.
• Pranašiškumas: Kai kurie kritikai Kafką vadina pranašu, numačiusiu XX amžiaus totalitarinių režimų siaubą, biurokratijos įsigalėjimą, individo nuvertėjimą masinėje visuomenėje. Nors jis nerašė tiesiogiai politiškai, jo kūriniuose užfiksuotos tendencijos ir mechanizmai pasirodė stulbinamai tikslūs.

Kafka išlieka svarbus ne todėl, kad duoda atsakymus, o todėl, kad kelia fundamentalius klausimus apie žmogaus būklę moderniame pasaulyje. Jo kūryba – tai veidrodis, kuriame atsispindi mūsų pačių baimės, nerimas ir absurdiškumo pojūtis. Skaityti Kafką – tai ne ieškoti lengvų sprendimų, o leistis į neramią, bet praturtinančią kelionę po sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį ir jo santykį su išoriniu pasauliu.

„Metamorfozė“, kaip ir dauguma Kafkos kūrinių, pasižymi ypatingu daugiareikšmiškumu. Nėra vieno „teisingo“ rakto jai perskaityti. Kūrinys tarsi atviras kodas, kurį kiekviena epocha ir kiekvienas skaitytojas gali interpretuoti savaip. Štai keletas pagrindinių interpretavimo krypčių:

• Psichologinė/Psichoanalitinė: Ši interpretacija Gregoro virsmą laiko vidinių psichologinių konfliktų metafora. Vabalas gali simbolizuoti:
  • Žemą savivertę, menkumo jausmą: Gregoras jaučiasi nereikšmingas, išnaudojamas, todėl pasąmoningai „pasirenka“ tapti tuo, kuo jaučiasi – parazitu, kenkėju.
  • Kaltės jausmą: Ypač dėl nesugebėjimo pateisinti tėvo lūkesčių ar dėl slaptų, galbūt edipinių, troškimų. Vabalo būsena yra tarsi savęs nubaudimas.
  • Depresiją, atsiribojimą nuo pasaulio: Virsmas kaip radikalus atsitraukimas iš nepakeliamo socialinio gyvenimo ir darbo. Kambarys tampa jo vidinio pasaulio kalėjimu.
  • Slopinamus instinktus ar seksualumą: Vabalo kūnas, jo poreikiai (ropoti, valgyti puvėsius) gali simbolizuoti išstumtą, gyvuliškąją žmogaus prigimties pusę, kurios Gregoras bijojo ar gėdijosi.
• Socialinė kritika: Novelė gali būti skaitoma kaip aštri kapitalistinės visuomenės ir jos poveikio individui kritika.
  • Darbo dehumanizuojantis poveikis: Gregoro darbas pavertė jį funkcija, o jo virsmas tik išryškino jo nereikalingumą sistemai, kai jis nebegali dirbti. Prokuristo figūra įkūnija beširdę sistemą.
  • Šeimos kaip socialinės institucijos kritika: Demaskuojamas šeimos ryšių paviršutiniškumas, paremtas ne meile, o ekonomine nauda ir socialiniu spaudimu. Šeima parodoma kaip mikrovisuomenė, atspindinti platesnius socialinius mechanizmus.
  • Visuomenės abejingumas „kitokiam“: Nuomininkų reakcija ir bendra aplinkinių baimė bei pasibjaurėjimas parodo, kaip visuomenė atmeta ir izoliuoja tuos, kurie neatitinka normų ar yra nepatogūs.
• Filosofinė (Egzistencialistinė/Absurdo): Ši kryptis pabrėžia universalius būties klausimus.
  • Žmogaus būties absurdas: Virsmas yra iracionalus, be priežasties. Gregoro kančia beprasmė. Tai atspindi pasaulio chaotiškumą ir logikos nebuvimą.
  • Vienatvė ir susvetimėjimas: Gregoro padėtis – tai kraštutinis žmogaus vienišumo pavyzdys abejingo ar priešiško pasaulio akivaizdoje.
  • Laisvės ir determinizmo problema: Ar Gregoras turi laisvą valią, ar jis yra tik aplinkybių auka? Jo mirtis atrodo kaip neišvengiamas likimas, bet kartu ir kaip savotiškas pasirinkimas.
  • Kaltė be nusikaltimo: Kaip ir Jozefas K. „Procese“, Gregoras yra kaltas, nors neaišku kuo. Tai būdinga kafkiškam pasauliui – kaltės jausmas kaip egzistencinė duotybė.
• Biografinė: Nors tiesiogiai sieti kūrinį su autoriaus gyvenimu yra rizikinga, negalima ignoruoti tam tikrų paralelių:
  • Santykiai su tėvu: Pono Zamzos figūra ir jo elgesys su Gregoru primena Kafkos aprašytą tėvo autoritariškumą ir sūnaus baimę bei kaltės jausmą.
  • Nekenčiamas darbas: Gregoro komivojažieriaus darbas atspindi paties Kafkos pasibjaurėjimą biurokratiniu darbu draudimo įstaigoje.
  • Vienišumo, izoliacijos jausmas: Kafkos asmeniniai išgyvenimai, jo jautrumas ir tapatybės problemos neabejotinai rado atgarsį Gregoro personaže.
  • Menininko padėtis: Galima interpretuoti, kad Gregoras-vabalas simbolizuoja menininką – jautrų, nesuprastą, nepraktišką būtybę, kuri yra našta pragmatiškai visuomenei, bet kartu turi savo unikalų vidinį pasaulį (kaip Gregoro pomėgis ropinėti ar reakcija į muziką).
• Religinė/Mitologinė: Kai kurie kritikai ieško aliuzijų į religinius ar mitologinius motyvus:
  • Nuodėmės ir bausmės tema: Virsmas kaip bausmė už neįvardytą nuodėmę. Obuolys, kuriuo tėvas sužaloja Gregorą, gali priminti biblinį uždraustą vaisių.
  • Kristaus aukos paralelė: Gregoro pasiaukojimas dėl šeimos ir jo kančia gali būti lyginami (nors ir labai atsargiai) su Kristaus auka, ypač pabrėžiant nekaltumo aspektą.
• Simbolinė: Beveik kiekvienas novelės elementas gali būti interpretuojamas simboliškai:
  • Vabalas (Ungeziefer): Kaip minėta, simbolizuoja menkumą, parazitavimą, kitoniškumą, ligą, kaltę, išstumtą pasąmonę, dehumanizaciją. Jo neapibrėžtumas yra esminis – tai ne konkretus vabzdys, o pati „kenkėjo“ idėja.
  • Kambarys: Vidinis pasaulis, kalėjimas, prieglobstis, izoliacija. Jo transformacija (baldų išnešimas, pavertimas sandėliu) atspindi Gregoro statuso kaitą.
  • Durys ir langas: Ryšys (ar jo nebuvimas) su išoriniu pasauliu, galimybė stebėti, bet ne dalyvauti.
  • Maistas (pienas vs. puvėsiai): Pagarbos, žmogiškumo praradimas, instinktų pasikeitimas.
  • Paveikslas su dama kailiais: Vienintelis daiktas, kurį Gregoras bando išsaugoti – galbūt žmogiškumo, meno, erotinių troškimų ar tiesiog praeities ilgesio simbolis.
  • Obuolys: Tėvo agresija, nuodėmė, išvarymas iš šeimos „rojaus“, mirtina žaizda.
  • Muzika (Grėtės smuikas): Žmogiškumo, dvasinio ryšio, meno galia, bet kartu ir paskutinė neišsipildžiusi viltis.

Svarbu pabrėžti, kad šios interpretacijos dažnai persipina ir papildo viena kitą. Kafkos genialumas ir slypi tame, kad jo kūriniai atveria begalę prasmių klodų, neprimesdami vienos galutinės tiesos.

Kafkos rašymo stilius yra toks pat unikalus ir atpažįstamas kaip ir jo kūrinių turinys. Jam būdingi keli esminiai bruožai:

• Aiškumas ir tikslumas, kontrastingas turiniui: Bene labiausiai stebinantis Kafkos stiliaus aspektas yra jo paprastumas, aiškumas ir dalykiškumas, aprašant pačius neįtikėčiausius, absurdiškiausius ir baisiausius įvykius. Kalba yra lakoniška, preciziška, beveik biurokratiškai neutrali. Nėra jokių įmantrių metaforų ar emocingų išsireiškimų ten, kur jų labiausiai tikėtumeisi (pvz., aprašant virsmą vabalu).
• Kontrasto efektas: Būtent šis kontrastas tarp ramaus, objektyvaus tono ir košmariško turinio sukuria tą ypatingą „kafkišką“ efektą – nerimą, įtampą, absurdo jausmą. Skaitytojas jaučiasi sutrikęs, nes pasakojimo būdas neleidžia emociškai atsiriboti ar traktuoti įvykių kaip alegorijos – viskas pateikiama kaip neginčijama, nors ir neįtikėtina, realybė.
• Detalumas ir konkretumas: Kafka labai detaliai ir fiziškai konkrečiai aprašo Gregoro pojūčius, judesius, jo kūno ypatumus, aplinką (kambarį, baldus, maistą). Šis realizmas fantastinėje situacijoje dar labiau sustiprina įtikinamumo ir klaustrofobijos įspūdį. Mes beveik fiziškai jaučiame Gregoro nepatogumą, jo lipnias kojytes, kietą kiautą.
• Sapno logika: Kafkos pasaulis dažnai veikia pagal sapno ar košmaro logiką. Įvykiai seka vienas kitą ne visada pagal įprastus priežasties-pasekmės dėsnius, bet su vidiniu, sunkiai paaiškinamu nuoseklumu. Absurdiški dalykai priimami kaip savaime suprantami (pvz., niekas per daug nesistebi pačiu virsmo faktu, labiau rūpinamasi praktinėmis pasekmėmis).
• Ironija: Nors tonas dažniausiai rimtas, Kafkos prozoje gausu subtilios, karčios, dažnai juodosios ironijos. Pavyzdžiui, šeimos palengvėjimas ir optimizmas po Gregoro mirties yra giliai ironiškas. Ironiškai skamba ir Gregoro bandymai racionalizuoti savo padėtį ar rūpestis dėl darbo, kai jis guli lovoje pavirtęs vabalu.
• Dviprasmybė ir neapibrėžtumas: Kafka dažnai palieka neatsakytus klausimus, vengia vienareikšmių paaiškinimų. Kodėl Gregoras pavirto? Kas tiksliai yra tas Ungeziefer? Kokia tikroji šeimos narių motyvacija? Šis neapibrėžtumas yra esminė jo kūrybos dalis, verčianti skaitytoją patį ieškoti prasmių ir interpretacijų.

Kafkos kalba ir stilius yra neatsiejami nuo jo kūrinių poveikio. Tai kalba, kuri sugeba perteikti giliausią nerimą ir absurdą pačiais paprasčiausiais, kasdieniškiausiais žodžiais, sukurdama nepamirštamą ir trikdantį skaitymo patyrimą.

Norintiems giliau pasidomėti Francu Kafka, jo gyvenimu, kūryba ir „Metamorfozės“ interpretacijomis, rekomenduojame šiuos šaltinius:

• 🔗 Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE): Išsamus straipsnis apie Francą Kafką – https://www.vle.lt/straipsnis/franz-kafka/
• 🏛️ Franco Kafkos muziejus Prahoje: Oficiali svetainė (anglų k.), suteikianti galimybę pajusti Kafkos Prahos atmosferą – https://kafkamuseum.cz/en/
• 🇱 LRT Mediateka: Verta paieškoti laidų, paskaitų ar straipsnių apie F. Kafką, modernizmo literatūrą, absurdo temą (pvz., laidos „Homo cultus“, „Literatūros akiračiai“ ar kt.). 📻
• 📚 Bibliotekos ir knygynai: Ieškokite paties F. Kafkos kūrinių vertimų į lietuvių kalbą (romanų „Procesas“, „Pilis“, „Amerika“, apsakymų rinkinių), taip pat jo dienoraščių ir laiškų (ypač „Laiškai Milenai“, „Laiškas tėvui“). Taip pat verta pasidomėti literatūros kritikos darbais, skirtais Kafkos kūrybai (pvz., M. Brodo, W. Benjamino, G. Deleuze'o ir F. Guattari, lietuvių literatūrologų įžvalgos).
• 🌐 Tarptautinės akademinės duomenų bazės ir literatūros portalai: Ieškantys gilesnių analizių gali pasinaudoti JSTOR, Project MUSE ar kitomis bazėmis (dažnai prieinamos per universitetų bibliotekas), ieškodami straipsnių anglų ar vokiečių kalbomis. Project Gutenberg gali turėti kūrinio originalą vokiečių kalba. 📖 Kūrinio ištraukos lietuvių kalba Edukamente

Svarbi pastaba: Nors originalūs Kafkos kūriniai vokiečių kalba yra viešo naudojimo (public domain), nes nuo autoriaus mirties praėjo daugiau nei 70 metų, jų vertimai į lietuvių kalbą yra saugomi vertėjų autorinių teisių. Todėl pilnų legaliai prieinamų vertimų internete dažniausiai nėra. Patikimiausias būdas skaityti kūrinį lietuviškai – kreiptis į biblioteką arba įsigyti knygą.

Šie klausimai skirti paskatinti gilesnį mąstymą apie kūrinį, jo analizei ir diskusijai.

1. Kodėl Kafka pasirinko būtent vabalo (tiksliau, Ungeziefer – kenkėjo, parazito) pavidalą Gregorui? Ką prarastume, jei jis būtų pavirtęs, pavyzdžiui, katinu ar paukščiu? Aptarkite šio įvaizdžio simbolines reikšmes.
2. Detaliai išanalizuokite Zamzų šeimos narių (tėvo, motinos, sesers) reakcijas į Gregoro virsmą ir jų raidą novelės eigoje. Kokie veiksniai (psichologiniai, socialiniai, ekonominiai) lemia jų elgesio pokyčius? Ar galite rasti jų elgesiui pateisinimų?
3. Palyginkite Gregoro vidinę būseną novelės pradžioje (dar prieš virsmą, sprendžiant iš jo minčių) ir pabaigoje (prieš mirtį). Kokie esminiai pokyčiai įvyksta jo sąmonėje ir jausmuose?
4. Kokį vaidmenį novelėje atlieka darbas, pinigai ir materialinė gerovė? Kaip šie aspektai susiję su dehumanizacijos, pareigos ir šeimos santykių temomis?
5. Diskutuokite apie kaltės temą „Metamorfozėje“. Ar Gregoras yra kaltas? Jei taip, tai kuo? Ar kalti šeimos nariai? Ar tai tiesiog absurdiško likimo apraiška? Pagrįskite savo nuomonę citatomis iš teksto.
6. Kaip suprantate komunikacijos problemą šiame kūrinyje? Ar tai tik kalbos barjeras, ar gilesnis nesugebėjimas/nenoras suprasti kito? Raskite pavyzdžių tekste.
7. Paaiškinkite savais žodžiais, ką reiškia „kafkiška“ situacija ar jausmas. Pateikite pavyzdį iš literatūros, kino ar gyvenimo (nebūtinai susijusį su pačiu Kafka).
8. Kodėl, jūsų manymu, „Metamorfozė“ išlieka aktuali ir skaitoma praėjus daugiau nei šimtmečiui po jos parašymo? Kokias sąsajas galite įžvelgti su šiuolaikine visuomene ir žmogaus patirtimi?
9. Aptarkite novelės pabaigą. Kaip vertinate šeimos reakciją į Gregoro mirtį ir jų ateities planus? Ką simbolizuoja pražydusi Grėtė? Ar pabaiga teikia vilties, ar kaip tik pabrėžia kūrinio tragizmą ir ironiją?
10. Parašykite trumpą samprotavimo rašinį viena iš temų: „Ar įmanoma išlikti žmogumi nežmoniškame pasaulyje? (Remiantis F. Kafkos „Metamorfoze“)“ arba „Šeima – tvirtovė ar kalėjimas? (F. Kafkos „Metamorfozės“ interpretacija)“.

Savirefleksija

• Asmeninė reakcija:

  • Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija perskaičius pirmąjį novelės sakinį? Kokių jausmų (pasibjaurėjimo, gailesčio, smalsumo, absurdo) sukėlė Gregoro virsmas?
  • Su kuriuo veikėju (Gregoru, Grėte, tėvu, motina) jautėte didžiausią emocinį ryšį ar atjautą? Kodėl?
  • Ar buvo momentų novelėje, kurie jus ypač sukrėtė, nustebino ar privertė susimąstyti apie savo gyvenimą? Kokie jie?
  • Kaip pasikeitė jūsų požiūris į Gregorą ir jo šeimą skaitant novelę nuo pradžios iki pabaigos?

• Tapatumo ir „kitoniškumo“ temos:

  • Ar kada nors jautėtės nesuprastas, atstumtas ar „kitoks“ savo aplinkoje? Kaip Gregoro patirtis rezonuoja (arba ne) su jūsų asmenine patirtimi?
  • Kaip manote, ką šiuolaikiniame pasaulyje reiškia būti „kitokiu“? Ar visuomenė tolerantiškesnė „kitoniškumui“ nei Kafkos laikais?
  • Ką novelė sako apie tai, kaip mes reaguojame į tuos, kurie yra silpni, sergantys ar neįgalūs?

• Šeimos ir pareigos temos:

  • Kaip jūs suprantate pareigą šeimai? Ar Gregoro pareigos jausmas buvo adekvatus?
  • Ar galite pateisinti kurio nors Zamzų šeimos nario elgesį? Kokiomis aplinkybėmis žmogus gali pasielgti nežmoniškai artimojo atžvilgiu?
  • Kokias mintis jums sukėlė novelės pabaiga ir šeimos reakcija į Gregoro mirtį? Ar tai realistiška, ar perdėta?

• Prasmės ir absurdo temos:

  • Ar matote kokią nors prasmę Gregoro kančioje? Jei taip, kokią? Jei ne, kodėl?
  • Kaip novelė verčia susimąstyti apie žmogaus egzistencijos prasmę (ar beprasmybę) apskritai?
  • Ar atpažįstate „kafkiškų“ elementų (absurdo, bejėgiškumo, biurokratijos) savo kasdieniame gyvenime ar jus supančioje visuomenėje?

Šie klausimai yra labiau atviri, skatinantys asmeninę refleksiją ir sąsajas su savo patirtimi. Juos būtų galima įtraukti į pabaigą, skyrelyje „Pamąstykime kartu“ ar panašiai, arba tiesiog kaip papildomus klausimus prie jau esamų.

Nors „Metamorfozė“ yra vienas žinomiausių Franco Kafkos kūrinių, jo palikimas apima ir kitus nepaprastai svarbius ir įtakingus tekstus, kuriuose panašiomis, bet vis naujomis formomis nagrinėjamos susvetimėjimo, kaltės, biurokratijos absurdo ir prasmės paieškų temos. Dauguma jų, kaip ir „Metamorfozė“, buvo publikuoti tik po autoriaus mirties, Makso Brodo dėka.

Romanai (nebaigti)

Kafka paliko tris nebaigtus romanus, kurie laikomi XX amžiaus literatūros viršūnėmis:

• „Procesas“ (vok. Der Process, parašytas 1914–1915 m., publikuotas 1925 m.):

  • Apie ką? Banko tarnautojas Jozefas K. vieną rytą netikėtai areštuojamas dėl neįvardyto nusikaltimo. Prasideda absurdiškas, klaidinantis ir alinan_Procesas_tis teisminis procesas, kurio logikos Jozefas K. niekaip negali perprasti. Jis bando ieškoti teisybės, aiškintis savo kaltę (kurios nežino), bet vis labiau klimpsta į nesuprantamos, anoniminės Teismo biurokratijos pinkles. Galiausiai, taip ir nesužinojęs, kuo buvo kaltinamas, jis nužudomas „kaip šuo“.
  • Kuo įdomus? Romanas meistriškai perteikia individo bejėgiškumo jausmą prieš anoniminę, visagalę sistemą. Teismas čia tampa ne teisingumo, o absurdo ir savivalės simboliu. Keliami klausimai apie kaltę be nusikaltimo, atsakomybę, laisvę ir determinizmą. „Procesas“ yra viena ryškiausių „kafkiško“ pasaulio vizijų, kurioje logika ir sveikas protas nebegalioja. Šiandien romanas dažnai interpretuojamas kaip totalitarinių režimų ar šiuolaikinės biurokratijos kritika.

• „Pilis“ (vok. Das Schloss, parašytas 1922 m., publikuotas 1926 m.):

  • Apie ką? Žemmatis, vardu K., atvyksta į kaimą, tvirtindamas, kad yra pakviestas dirbti Pilies (aukščiau ant kalno stūksančios, paslaptingos ir nepasiekiamos valdžios institucijos) tarnyboje. Tačiau jis niekaip negali gauti oficialaus patvirtinimo ar patekti į pačią Pilį. Visi jo bandymai susisiekti su Pilies valdininkais, išsiaiškinti savo statusą ir pradėti darbą baigiasi nesėkme, jis susiduria su kaimo gyventojų nepasitikėjimu, biurokratinėmis kliūtimis ir absurdiškomis taisyklėmis. Romanas nutrūksta K. taip ir nepasiekus savo tikslo.
  • Kuo įdomus? „Pilis“ tyrinėja individo ir valdžios santykį, biurokratijos absurdą, žmogaus pastangų beprasmybę siekiant nepasiekiamo tikslo. Pilis tampa nepasiekiamos malonės, pripažinimo ar tiesiog prasmės simboliu. K. kova – tai amžinas žmogaus bandymas rasti savo vietą pasaulyje, suprasti jį valdančias jėgas, net jei tos jėgos yra nesuprantamos ir priešiškos. Kūrinys alsuoja vienatvės, izoliacijos ir bergždžių pastangų atmosfera.

• „Amerika“ (arba „Pradingėlis“, vok. Amerika arba Der Verschollene, parašytas 1911–1914 m., publikuotas 1927 m.):

  • Apie ką? Jaunas šešiolikmetis imigrantas iš Europos Karlas Rosmanas tėvų išsiunčiamas į Ameriką, nes suviliojo tarnaitę ir ši susilaukė nuo jo vaiko. Atvykęs į Naująjį Pasaulį, Karlas patiria daugybę nuotykių, susiduria su įvairiais žmonėmis ir keistomis situacijomis. Jis bando įsitvirtinti, rasti darbą, tačiau nuolat patenka į keblias padėtis, yra išnaudojamas ir nesuprastas. Amerika romane vaizduojama kaip chaotiška, dinamiška, bet kartu ir žiauri, abejinga individo likimui šalis. Romanas taip pat liko nebaigtas.
  • Kuo įdomus? Nors „Amerika“ laikoma šviesesniu ir optimistiškesniu Kafkos romanu nei „Procesas“ ar „Pilis“ (ypač dėl Karlo jaunatviško naivumo ir atvirumo pasauliui), jame taip pat ryškios susvetimėjimo, vienišumo, bejėgiškumo temos. Karlas Rosmanas yra tipiškas „pradingėlis“ – žmogus, netekęs namų, ryšių ir bandantis rasti savo vietą svetimame, dažnai priešiškame pasaulyje. Romanas įdomus ir tuo, kad Kafka niekada nebuvo Amerikoje, o jos vaizdą kūrė iš knygų, laiškų ir savo vaizduotės, todėl Amerika čia labiau simbolinė, mitologizuota erdvė.

Trumposios prozos rinkiniai ir novelės

Be romanų, Kafka parašė daug novelių ir trumpų apsakymų, kurie taip pat yra labai reikšmingi:

• „Nuosprendis“ (vok. Das Urteil, parašytas 1912 m., publikuotas 1913 m.):

  • Apie ką? Jaunas pirklys Georgas Bendemanas rašo laišką savo draugui į Rusiją, pranešdamas apie sužadėtuves. Pokalbis su liguistu tėvu perauga į konfliktą, kurio metu tėvas pasmerkia sūnų „mirti vandenyje“. Georgas, paklusęs tėvo nuosprendžiui, nusižudo nusiskandindamas upėje.
  • Kuo įdomus? Tai vienas pirmųjų Kafkos kūrinių, kuriame ryškiai atsiskleidžia jo stilius ir temos. Nagrinėjamas tėvo ir sūnaus konfliktas, kaltės jausmas, autoriteto galia ir individo bejėgiškumas. Kūrinys pasižymi sapniška, košmariška atmosfera ir staigia, iracionalia atomazga.

• „Pataisos kolonijoje“ (vok. In der Strafkolonie, parašytas 1914 m., publikuotas 1919 m.):

  • Apie ką? Keliautojas atvyksta į atokią pataisos koloniją ir stebi ypatingą egzekucijos aparatą, kuris nuteistojo kūne adatomis išrašo jo nusikaltimo įsakymą, kol šis miršta. Karininkas, prižiūrintis aparatą, fanatiškai tiki jo teisingumu ir net pats galiausiai žūsta jame.
  • Kuo įdomus? Tai šiurpus ir alegoriškas pasakojimas apie žiaurumą, valdžios mechanizmus, aklą paklusnumą įstatymui (net jei jis nežmoniškas) ir moderniosios visuomenės kontrolės formas. Aparatas tampa beasmenės, negailestingos sistemos simboliu.

• Rinkinys „Kaimo gydytojas“ (vok. Ein Landarzt, publikuotas 1919 m.):

  • Tai nedidelių apsakymų rinkinys, kuriame Kafka tyrinėja įvairias temas: pareigos ir pasiaukojimo naštą („Kaimo gydytojas“), kaltę, nerimą, susidūrimą su nesuprantamomis jėgomis. Apsakymai pasižymi fragmentiškumu, simbolizmu ir sapniška atmosfera.

• Rinkinys „Bado menininkas“ (vok. Ein Hungerkünstler, publikuotas 1924 m.):

  • Tituliniame apsakyme pasakojama apie badautoją, kuris savo badavimą paverčia viešu reginiu. Kai publika praranda susidomėjimą, jis miršta pamirštas narve.
  • Kuo įdomus? Tai alegorija apie menininko padėtį visuomenėje, jo nesupratumą, vienišumą, kūrybos prasmę ir visuomenės abejingumą tikrajam menui. Bado menininkas gali simbolizuoti patį Kafką ar bet kurį kitą menininką, kurio kūryba lieka neįvertinta ar nesuprasta amžininkų.

Šie kūriniai, kaip ir „Metamorfozė“, atskleidžia Franco Kafkos unikalų talentą vaizduoti modernaus žmogaus vidinį pasaulį, jo baimes, nerimą ir susvetimėjimą absurdiškame, dažnai priešiškame pasaulyje. Jo kūryba iki šiol verčia skaitytojus mąstyti apie fundamentalius žmogaus egzistencijos klausimus.