Novelės „Fleita“, „Kova“, „Vagis“, „Ad astra“

Jurgis Savickis (1890–1952) – išskirtinė asmenybė XX a. lietuvių literatūros ir kultūros padangėje. Tai modernistas, europietiškos kultūros žmogus, diplomatas, intelektualas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs svetur ir žvelgęs į Lietuvą iš platesnės perspektyvos. Jo kūryba, ypač novelės, žymi ryškų posūkį nuo tradicinio realizmo, įnešdama estetizmo, ironijos, psichologizmo, teatrališkumo ir ekspresionizmo elementų. Savickis siekė kūrybinės išraiškos modernumo, originalumo, meistriškai valdė stilių, žaidė kalba ir nevengė šokiruoti skaitytojo. Jo proza dažnai demaskuoja visuomenės kaukes, kritikuoja nusistovėjusius įpročius, o gyvenimą vaizduoja kaip sudėtingą, kartais absurdišką spektaklį.

Biografijos bruožai ir asmenybė

• Gimė 1890 m. gegužės 2 d. Pagausančio dvarelyje, netoli Ariogalos, ūkininkų šeimoje.
• Mokėsi Kaune, vėliau – Maskvoje, kur studijavo žemės ūkio mokslus, tačiau tuo pat metu lankė dailės studiją. Ši patirtis neabejotinai formavo jo estetinį jautrumą, pastabumą detalei ir vaizdingą stilių.
• Pirmojo pasaulinio karo sūkuriuose atsidūrė Skandinavijoje (Danijoje, vėliau kitur), kur įsitraukė į lietuvišką veiklą ir pradėjo diplomato karjerą, kuri tęsėsi visą tarpukarį.
• Kaip diplomatas, Savickis atstovavo Lietuvai Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, o vėliau – Ženevoje prie Tautų Sąjungos. Ši veikla suteikė jam neįkainojamos patirties, platų vakarietišką akiratį, galimybę pažinti skirtingas kultūras ir žmones, kas atsispindi jo kūrybos kosmopolitiškume.
• Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir sovietinei okupacijai, Savickis į Lietuvą nebegrįžo, liko gyventi Vakarų Europoje, tapdamas emigrantu. Didžiąją pokario metų dalį praleido Pietų Prancūzijoje, Roquebrune-Cap-Martin vietovėje prie Viduržemio jūros.
• Mirė 1952 m. gruodžio 22 d. Roquebrune-Cap-Martin, palaidotas vietos kapinėse.
• Savickis buvo intelektualas, individualistas, vertinantis asmenybės laisvę, originalumą. Jam didelę įtaką darė teatras, kinas, dailė, Vakarų Europos literatūra. Jis matė pasaulį kaip sceną, o žmones – kaip kaukes dėvinčius aktorius.

Istorinis ir kultūrinis kontekstas

Savickio gyvenimas aprėpė du pasaulinius karus, Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį ir jos praradimą, totalitarinių ideologijų įsigalėjimą Europoje.

• Istorinės aplinkybės: Neramus XX amžius su savo katastrofomis, vertybių perkainojimu, ideologinėmis kovomis formavo bendrą epochos dvasią, kuri juntama ir Savickio kūryboje – pasaulio trapumo, stabilumo iliuzijos, žmogaus vienišumo nuojauta. Nors tiesiogiai politinių įvykių dažnai nevaizdavo, jo novelėse atsispindi modernaus žmogaus patiriama krizė.
• Kultūrinės aplinkybės: Tarpukario Lietuvoje vyko spartus kultūrinis gyvenimas (profesionalaus teatro įkūrimas Kaune, Dramos vaidykla, pirmoji Dainų šventė, radijo atsiradimas, garsusis S. Dariaus ir S. Girėno skrydis), formavosi nacionalinė tapatybė. Šiame kontekste Savickis, daug laiko praleidęs užsienyje ir rašęs europietiškos dvasios kūrinius, atrodė kiek nuošalyje nuo pagrindinių lietuvių literatūros srovių, orientuotų į kaimą ir tautosaką. Jo kūryba buvo nauja, neįprasta, kartais nesuprasta ar kritikuota dėl „svetimumo“. Tarpukario kultūros veikėjų gretose minėtini filosofas Stasys Šalkauskas, rašytojas Kazys Binkis, Mažosios Lietuvos metraštininkė Ieva Simonaitytė.

Savickis – vienas ryškiausių lietuvių modernizmo atstovų, kurio proza pasižymi šiais bruožais:

• Modernistinė pasaulėjauta: Atsisakoma tradicinio realistinio vaizdavimo, dėmesys sutelkiamas į subjektyvią patirtį, psichologines būsenas, pasąmonės impulsus. Pasaulis vaizduojamas kaip fragmentiškas, prieštaringas, dažnai absurdiškas. Vertybės nėra deklaruojamos kaip nekintamos, atvirkščiai – parodomas jų sąlygiškumas ir reliatyvumas. Moralė tikrovėje dažnai pasirodo esanti veidmainystė.
• Estetizmas ir artistškumas: Didelis dėmesys skiriamas formai, stiliui, kalbos grožiui ir originalumui. Kūrybos principas – estetiškumas, efekto (įspūdžio) psichologijos siekimas, kartais net perdėta elegancija. Menas, grožis suvokiami kaip svarbios vertybės. Kūryba jam – saviraiškos priemonė, kaukių teatras, iliuzija.
• Teatrališkumas: Gyvenimas vaizduojamas kaip spektaklis ar cirkas, veikėjai – kaip aktoriai su kaukėmis, atliekantys tam tikrus vaidmenis. Dažnai vartojamos teatro sąvokos, pabrėžiamas pasaulio dirbtinumas, butaforiškumas.
• Ironija, humoras, groteskas: Savickis į pasaulį žvelgia per ironijos prizmę, kuri kartais virsta sarkazmu ar net cinizmu. Jis nedramatizuoja, o stengiasi perprasti reiškinius juoko forma, net jei tai juodas humoras. Nevengiama grotesko, komiškumo, šiurkštumo, siekiama šokiruoti skaitytoją.
• Ekspresionizmo įtaka: Kūryba artima ekspresionizmui. Būdingas subjektyvumas, netikėtumas, kitoniškumas, kontrastai, deformacija, daugiaprasmiškumas. Dominuoja atskiros, ryškios psichologinės būsenos, kartais nenormalios psichikos apraiškos. Per paprastą įvykį atskleidžiamas gyvenimo sudėtingumas.
• Individualizmas: Veikėjai dažnai yra laisvi, nepriklausomi individai, gyvenantys pagal savo taisykles, neprognozuojami, instinktyvūs, kartais atrodantys keisti ar svetimi aplinkai. Autorius pabrėžia subtilų individualizmą.
• Vaikas kaip veikėjas: Dažnas Savickio kūrinių veikėjas yra vaikas, kuris dažnai išlaikęs natūralų, nesugadintą pasaulio suvokimą ir tampa moraliniu suaugusiųjų pasaulio vertintoju arba auka.
• Atsiribojimas nuo kaimiškosios tradicijos: Atsisakoma idealizuoti senąjį Lietuvos kaimą, neakcentuojamas veikėjų lietuviškumas. Veiksmas gali vykti bet kur, veikėjai dažnai kosmopolitiški. Kūryboje gausu tarptautinių žodžių, kultūrinių nuorodų.
• Žmogaus prigimties dvilypumas: Žmonės vaizduojami kaip žiaurūs, egoistiški, svetimi vienas kitam. Šiame pasaulyje už gerą dažnai atsilyginama blogu. Tačiau už ironijos ir žiaurumo fasado dažnai slypi tikrųjų vertybių ilgesys.
• Pasakotojo vaidmuo: Pasakotojas dažniausiai nėra visažinis, jis atsiribojęs, stebi, bet tiesiogiai nevertina. Vertinti paliekama skaitytojui. Dažnai kaitaliojamos pasakojimo pozicijos.

Svarbiausi kūriniai:

• Apsakymų rinkiniai: „Šventadienio sonetai“ (1922), „Ties aukštu sostu“ (1928; sulaukė pripažinimo), „Raudoni batukai“ (1951).
• Romanas „Šventoji Lietuva“ (1952).
• Kelionių apybraižos, dienoraštiniai užrašai „Žemė dega“ (1956).

Novelė „Vagis“

Pastaba: Šios novelės negalima painioti su Jono Biliūno kūriniu tokiu pačiu pavadinimu. Tai visiškai skirtingi kūriniai, nors juos prasminga lyginti.

Novelės pavadinimas – „Vagis“ – aiškus ir konkretus, tačiau jo prasmė daugiasluoksnė. Jis nurodo į nusikaltimą, nuodėmę, praradimą, bet kartu kelia klausimą apie kaltę ir atsakomybę. Galima sakyti, kad vagis, pavogdamas svetimą daiktą, materialiai praturtėja (arba siekia praturtėti), tačiau jo dvasia skursta, ypač jei jis neturi namų – socialinės ir moralinės atramos. Novelė prasideda sakiniu, pabrėžiančiu namų svarbą: „Kaip gerai turėti savo namus.“

• Siužeto santrauka: Jautrus, meniškos, galbūt Apoloniškos prigimties berniukas (tai rodo jo užsiėmimas – smuikelio drožinėjimas) žiemą sėdi šiltoje troboje ir svajoja: „Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį...“. Jo vaizduotėje plėšikas atrodo romantiškai, netgi kilniai: „Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais.“ Tačiau realybė pasirodo žiauri. Tėvas pagauna arkliavagį ir negailestingai jį baudžia: stipriai pririša prie kiemo statinio (skersinio spyrio), mušą, spardo, įžeidinėja. Virvės giliai įsirėžia į vagies žastus (bicepsus). Vaikas, stebėdamas šį linčo teismą, suabejoja tėvo gerumu („Tėtė, sako, geras, bet kodėl taip baisiai muša vagį?“) ir pajunta gilų gailestį kenčiančiajam. Vagies figūra – su pramuštu smilkiniu, kruvinas, nusvirusia galva – netgi primena nukryžiuoto Kristaus kančią. Likęs vienas su vagimi, vaikas ima su juo kalbėtis, pamato jame žmogų ir, įsitikinęs, kad šis nenori pakenkti, jį išlaisvina. Vagį sujaudina šis netikėtas žmogiškumo protrūkis – jis apkabina vaiką. Šis atsisveikinimas kupinas emocijų: „Vaikui ašaros pripildė akys ir pradėjo byrėti per skruostus ant jo pilkų su mėlynomis juosčiukėmis trinyčių.“ Tai tarsi „Dviejų kankinių „sudieu““. Vėliau tėvas su kaimynais vėl sugauna vagį, velka jį per sniegą ir užmuša. Tačiau vaikas į tai jau nebekreipia dėmesio – jis jaučiasi atlikęs savo misiją, įvykdęs vidinį įstatymą. Novelė baigiama viltingai vaiko atžvilgiu: jis „jautė tiek tvirtos valios ateičiai“. Šis patyrimas tampa jo dvasinio brendimo, savojo „aš“ suvokimo momentu, suteikia tvirtybės ir ryžto ateities išmėginimams.
• Veikėjai ir interpretacijos:
  • Vaikas: Pagrindinis veikėjas, per kurio patirtį atsiskleidžia kūrinio problematika. Jis yra nekaltumo, jautrumo, natūralaus teisingumo jausmo įsikūnijimas. Jo poelgis – maištas prieš žiaurumą ir visuomenės primestas normas. Tai iniciacijos aktas – per kančios stebėjimą ir ryžtingą veiksmą jis tarsi „įrašomas žmonių tarpan“, bet kartu ir atsisveikina su vaikyste (virvės, rišusios vagį, simboliškai nutraukia ir jo ryšį su nerūpestinga praeitimi). Jo ašaros pabaigoje gali reikšti ne baimę, o atsisveikinimo su kažkuo svarbiu (galbūt vaikyste, galbūt pačiu vagimi) jausmą. Vandens (ašarų) simbolika čia gali reikšti apsivalymą, naują pradžią.
  • Tėvas: Atstovauja tradicinei kaimo bendruomenei, jos nerašytiems įstatymams ir vertybėms (nuosavybės gynimas bet kokia kaina). Jis nėra absoliutus blogis, veikiau – aplinkybių ir socialinio vaidmens įkaitas. Jo žiaurumas gali būti aiškinamas kaip „Liuciferio efektas“ – kaip iš pažiūros normalus žmogus, patekęs į tam tikrą situaciją ir įgijęs valdžią, gali tapti žiaurus. Jis nejaučia asmeninės atsakomybės, tik vykdo kolektyvinį „teisingumą“.
  • Vagis: Socialinis atstumtasis, nusikaltėlis, bet kartu ir kančios simbolis. Jo palyginimas su Kristumi kelia klausimą apie gėrio ir blogio santykį žmoguje – gal net nusikaltėlio sieloje slypi gėrio kibirkštis? Vaikas pažadina jame žmogiškumą, tačiau galiausiai paskiria jam sunkiausią bausmę – sąžinės graužatį. Galima interpretuoti, kad vagis moraliai degradavo, nes neturėjo namų – tvirtos vertybinės atramos.
• Temos ir problemos:
  • Žiaurumas ir jo ribos: Kur yra riba tarp teisingos bausmės ir sadistiško kankinimo? Ar tikslas pateisina priemones?
  • Individualus moralinis pasirinkimas prieš kolektyvinę normą: Vaiko poelgis kelia klausimą apie asmeninę sąžinę ir drąsą eiti prieš srovę.
  • Žmogaus brendimas per išbandymus: Skausminga patirtis tampa vidinės transformacijos katalizatoriumi.
  • Vertybių kova: Nuosavybė prieš gyvybę, kerštas prieš atleidimą, įstatymas prieš gailestingumą. Ryškūs kontrastai: gėris ir blogis, Dievas ir nuodėmė, užuojauta ir kerštas.
  • Žmogiškumo sampratos sudėtingumas: Kas yra tikrasis žmogiškumas? Ar jis slypi tėvo „teisingume“, vaiko gailestingume, ar net vagies kančioje? Savickis vengia vienareikšmių atsakymų.
• Stilistiniai ypatumai: Novelę paįvairina gyvi dialogai, taiklūs apibūdinimai, palyginimai. Pasakojimo tempas kinta: pradžia greitesnė, o atsisveikinimo scena sulėtinta, pabrėžiant jos psichologinę svarbą.
• Palyginimas su J. Biliūno „Vagiu“: Kaip minėta, Savickio ūkininkas yra sąmoningai žiaurus, Biliūno – jautrus, kankinamas sąžinės. Savickis ironizuoja, estetizuoja, Biliūnas – graudina, gilinasi į psichologiją. Abu kūriniai vyksta kaime, bet atskleidžia skirtingą požiūrį į moralę ir žmogiškumą.

Novelė „Fleita“

Ši novelė – skaudi istorija apie menininko vietą pragmatiškame pasaulyje, apie susvetimėjimą ir abejingumą.

• Siužeto santrauka: Senas fleitininkas Žiogas, 18 metų dirbęs miesto teatre (pvz., „Žydroji tulpė“), dėl plaučių ligos (džiovos) nebegali tęsti karjeros. Jis gyveno kukliai („Ne daug. Neieškojo papildomų pajamų“), visą save atiduodamas muzikai, buvo gerbiamas kolegų (kurie „gailėjosi naujienomis“ apie jo ligą). Likęs be pragyvenimo šaltinio ir namų, jis priverstas ieškoti prieglobsčio kaime pas vienintelius giminaičius – Viksvų šeimą. Kelionė į kaimą jau kupina ženklų: Žiogas žiemos peizažą mato kaip teatro sceną, išsigąsta paprastos karvės, stabtelėjęs smuklėje jaučiasi svetimas, nors ūkininko pavaišinta degtinė trumpam sušildo. Viksvai iš pradžių priima jį pagarbiai – kaip „poną“, inteligentą iš miesto. Jam net duodamas specialus praustuvas („bliūdas“), skirtas garbingiems svečiams, pavyzdžiui, kunigui. Kaimynai tikisi išgirsti naujienų, plepalų apie miesto gyvenimą. Paprašytas pagroti, Žiogas stengiasi parinkti kaimiečiams suprantamą kūrinį, tačiau šie pasirodo esą visiškai nemuzikalūs, nesugeba šokti į taktą. Kai paaiškėja, kad Žiogas neturtingas ir dėl ligos negali dirbti sunkių ūkio darbų (nuo dulkių jam sunku kvėpuoti), požiūris radikaliai pasikeičia. Viksvai, neturintys atjautos, pradeda jį niekinti, vadina „valkata“ (Žiogas, būdamas naivus inteligentas, net pagalvoja, kad tai gal kokia profesija). Jis tampa našta, yra žeminamas: praustuvas padedamas atgal į komodą, jis priverstas miegoti virtuvėje tarp pelenų, jam neleidžiama degti šviesos tamsoje, jis turi praustis paskutinis nešvariame vandenyje, kuriame jau nusiprausė visa šeima. Bandymas groti kaimo ansamblyje taip pat žlunga dėl sveikatos ir kultūrinių skirtumų (girtavimas, nepagarba muzikai). Visiems aišku, kad Žiogas neišgyvens iki pavasario. Paskutinį vakarą, jausdamasis labai blogai, jis visą naktį groja fleita tai, kas jam gražiausia – tai jo atsisveikinimas ir paskutinis kūrybinis aktas. Ryte jį randa negyvą, ašarotą. Fleita buvo jo vienintelis turtas, jo ryšys su menu, jo „ginklas“ prieš grubią tikrovę, jo pašaukimas, kuriam jis liko ištikimas iki mirties.
• Veikėjai:
  • Žiogas: Tragiškas menininko likimas. Jis – seno pasaulio, kuriame menas ir kultūra dar turėjo vertę, atstovas, patekęs į naują, žiaurų ir pragmatišką amžių. Jo liga, trapumas, nesugebėjimas prisitaikyti pabrėžia jo svetimumą.
  • Viksvų šeima: Įkūnija kaimo (o gal ir apskritai žmogiškąjį) pragmatizmą, godumą, dvasinį bukagalviškumą, abejingumą kenčiančiam artimui. Jų elgesys su Žiogu – tai moralinės degradacijos pavyzdys.
• Temos ir problemos:
  • Menininko ir visuomenės konfliktas: Ar yra vietos menui ir jautrumui pasaulyje, kuriam rūpi tik materiali nauda?
  • Susvetimėjimas, abejingumas, žiaurumas: Novelė piešia niūrų pasaulį, kuriame žmogus žmogui – vilkas. Žiogas tampa nereikalingu daiktu, kurio atsikratoma be sąžinės graužaties. Paliečiama ir socialinio saugumo problema.
  • Likimo neišvengiamumas: Žmogus vaizduojamas kaip bejėgė likimo marionetė, įkalinta priešiškame pasaulyje. Mirtis atrodo kaip vienintelė išsivadavimo galimybė.
  • Komizmas ir tragizmas: Net mirtis nuspalvinama komizmo doze (pvz., mirštantis Žiogas lyginamas su tarakonu), kas tik dar labiau pabrėžia situacijos absurdiškumą ir žiaurumą. Pasakotojas išlaiko atsiribojusią poziciją, negraudindamas skaitytojo, o leisdamas pačiam suvokti tragedijos mastą.

Novelė „Kova“

Novelė atveria asocialios šeimos dramą ir vaiko bandymą išlikti žmogumi destruktyvioje aplinkoje. Novelė prasideda vaiko žodžiais, atskleidžiančiais problemos esmę: „Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži.“

• Siužeto santrauka: Mažas berniukas ateina į smuklę „Laisvė“ (pavadinimas skamba ironiškai, nes veikėjai „laisvi“ tik nuo atsakomybės) ieškoti savo tėvų. Jo patraukli motina („mamanka“) akivaizdžiai flirtuoja su svetimais vyrais (jos fizinis portretas detaliai aprašomas, pabrėžiant gundantį kūniškumą: „Ji atrodė tarytum nuoga esanti... Ji savo kūnu gundė... Akys – du tamsūs taškai. Ištikimybės ir didžiausio nekaltumo žvilgsnis.“). Tėvas, jausdamasis nelaimingas ir įtardamas, kad vaikas – benkartas (ne santuokoje gimęs pavainikis), geria ir smurtauja prieš sūnų. Vaikas yra akivaizdžiai socialiai apleistas: liesas, nevalgęs, avintis per dideliais batais (girdisi tik „tapu tapu“). Jis jaučiasi įžeistas ir nesuprastas net tada, kai bando pasiguosti žydui smuklininkui, kuris nesupranta žodžių „benkartas“ ar „lupti“ (mušti) – iš nevilties vaikas trenkia žydui į krūtinę. Smuklės lankytojai bando vaiko atsikratyti, net siūlo jam išgerti, kad „susišildytų“. Vaikas, nors ir mažas, bando kovoti už motinos garbę, šeimos likučius, moralines vertybes, tačiau ši kova pralaimima – jis sumušamas ir išmetamas į lauką ant šaltos žemės. Pasaulis jam atrodo „margus“ (sudėtingas, nesuprantamas). Tačiau novelės pabaiga, kai vaikas žiūri į žvaigždes, suteikia vilties – jis nepalūžta, išlaiko orumą, o jo svajonės ir vaizduotė („fantastas“) tampa jo vidine atrama.
• Veikėjai:
  • Vaikas: Centrinė figūra, kurio naivus, bet kartu brandus požiūris demaskuoja suaugusiųjų pasaulio melą ir žiaurumą. Jis – auka, bet ne pasyvi. Jo „kova“ yra moralinė, o gebėjimas svajoti (apie normalią šeimą: pieną vakare, tėvus, gultančius į lovą, pirkinius turguje) ir žvelgti į žvaigždes rodo jo dvasinę stiprybę. Jo palyginimas su cirko pajacu pabrėžia jo tragikomišką padėtį.
  • Tėvai (Motina ir Tėvas): Neatsakingi, pasidavę instinktams ir ydoms (alkoholiui, paleistuvystei). Tėvas (palašautojas, t.y., geriantis už dyką, silpnavalis) alkoholį naudoja kaip pabėgimą nuo problemų, sukdamasis užburtame rate. Motina naudojasi savo patrauklumu, nekreipdama dėmesio į vaiko poreikius.
  • Smuklės aplinka: Simbolizuoja degradavusią, abejingą visuomenę.
• Temos ir problemos:
  • Socialinė kritika: Asocialios šeimos vaizdavimas, tėvų atsakomybės stoka, alkoholizmo pragaištingumas, smurtas, visuomenės abejingumas.
  • Vaiko pasaulis: Atskleidžiamas vaiko vienišumas, nesaugumo jausmas, normalios šeimos ilgesys.
  • Kova už orumą: Vaiko bandymas išsaugoti žmogiškąjį orumą ir vertybes priešiškoje aplinkoje.
  • Vaizduotės galia: Fantazija ir svajonės kaip būdas ištverti sunkią realybę ir nepalūžti dvasiškai.

Novelė „Ad astra“

Ironiškas pavadinimas „Ad astra“ (lot. „Į žvaigždes“) kontrastuoja su žiauriu ir žemišku novelės siužetu, pabrėždamas atotrūkį tarp deklaruojamų idealų ir tikrovės.

• Siužeto santrauka: Kalėdų rytą ūkininkas Dalba, norėdamas pradėti gyvenimą „su reformomis“ ir eiti į bažnyčią, nusprendžia atsikratyti savo seno šuns. Nors žmona (Dalbienė) prašo per šventes neliesti gyvulio, Dalba nusiveda šunį prie upės, kur prapjauta eketė žlugtui skalbti. Jis veidmainiškai apsimeta norįs paglostyti šunį, bet „nustvėrė jį už paskutinės kojos“, ketindamas įmesti į vandenį. Jis dar „apsidairė“, kad niekas nematytų – jam rūpi viešoji nuomonė. Tačiau šuo įkanda ir besigrumdamas Dalba pats įkrenta į eketę. Netoliese buvę piemenys („vaikėzai“) mato incidentą, bet Dalba, bijodamas gėdos, „nenorėjo to daryti“ (šauktis pagalbos). Pradeda skęsti. Gyvybę jam išgelbsti tas pats šuo, kuris „piktai suleido savo iltis į šeimininko kailinių rankovę ... ir ėmė taip piktai traukti“. Išsigelbėjęs Dalba patiria emocinį sukrėtimą: pradeda verkti, pajunta dėkingumą („– Ciucka! – jis pabučiuotų šunį.“) ir netgi norą pasikeisti („Kažin ką duotų, kad pasidarytų geresniu žmogumi. Nors blogu žmogumi jis ir dabar nebuvo.“ – paskutinė frazė jau rodo savęs pateisinimą). Šlapias jis nueina į bažnyčią. Tačiau grįždamas pamato suplėšytus, šlapius kailinius, prisimena nuoskaudą ir savo pirminį planą. Šaltakraujiškai nuskandina šunį, kuris antrą kartą jau nebesipriešina lemčiai. Grįžęs į šiltą trobą („Šilta troba – tai geriausias daiktas!“), jis ramiai vakarieniauja su apsilankiusiu kunigu, kuris giria gražius namus, nieko neįtardamas apie ką tik įvykdytą žiaurumą.
• Veikėjai:
  • Dalba: Jo pavardė (reiškianti lazdą, pagalį) simbolizuoja nelankstumą, dvasinį bukagalviškumą. Tai žmogus su kauke, veidmainis, kuriam svarbiausia išorinis padorumas ir materialinė gerovė. Jo religingumas – formalus, nedarantis įtakos elgesiui. Jis valdomas instinktų, įpročių, vartotojiškos prigimties. Jautrus tik viešajai nuomonei, bet abejingas gyvybei ir moralei.
  • Šuo: Ištikimybės, besąlygiškos meilės ir pasiaukojimo simbolis. Jo poelgis (išgelbėjimas) ir likimas (nužudymas) išryškina Dalbos žiaurumą ir nedėkingumą.
• Temos ir problemos:
  • Veidmainystė ir apsimestinis moralumas: Kritikuojamas paviršutiniškumas, neatitiktis tarp žodžių (noras būti geresniam, ėjimas į bažnyčią) ir darbų (žiaurus poelgis). Žmonės linkę „elgtis šuniškai“ – veidmainiauti, būti klastingi.
  • Žiaurumas ir beširdiškumas: Parodomas beprasmis, nemotyvuotas žiaurumas, abejingumas gyvybei. Žmogus vaizduojamas kaip blogesnis už gyvulį.
  • Nesugebėjimas keistis: Dalbos trumpalaikis sąžinės prabudimas nieko nekeičia, jis grįžta prie įprasto elgesio modelio, parodydamas dvasinį sustabarėjimą.
  • Vartotojiškumas: Požiūris į gyvūną (ir galbūt į kitus žmones) kaip į daiktą, kurį galima panaudoti ir išmesti. Svarbiausia – materialūs, buitiniai dalykai.
• Palyginimas su J. Biliūno „Brisiaus galu“: Kaip minėta, Dalba yra kur kas žiauresnis, bejausmis, veikiantis iš egoizmo ir patogumo. Biliūno veikėjas kenčia, jaučia kaltę, jo poelgis motyvuotas (nors ir skausmingai) gailesčiu senam gyvūnui. Savickio santykis su gyvūnu yra vartotojiškas, Biliūno – emocionalus, žmogiškas.

Jurgis Savickis – kertinė figūra lietuvių modernizmo prozoje. Jo kūryba, paženklinta europietiškos dvasios, ironijos, estetizmo, teatrališkumo ir gilaus psichologizmo, atspindi sudėtingą, prieštaringą XX amžiaus žmogaus pasaulį, jo vertybių krizę, susvetimėjimą ir būties tragikomiškumą.

Savickis praplėtė lietuvių literatūros tematiką, atsigręždamas į miesto kultūrą, intelektualo patirtis, psichologines gelmes. Jo originalus stilius, pasižymintis netikėtais sugretinimais, lakoniškumu, vaizdingumu ir žaidimu kalba, išskiria jį iš amžininkų. Nors kartais kritikuotas dėl tariamo cinizmo, abejingumo ar „svetimumo“, Savickis iš tiesų kėlė fundamentalius klausimus apie moralę, žmogiškumą, gėrio ir blogio santykį, tiesa, darė tai nevienareikšmiškai, vengdamas tiesmuko moralizavimo. Jo pasaulis – tai dažnai absurdo teatras, kuriame už išorinio komizmo ir ironijos slypi gilių vertybių ilgesys ir įsitikinimas, kad jų nepaisantis žmogus degraduoja.

Jurgio Savickio novelės iki šiol išlieka aktualios, provokuojančios, verčiančios skaitytoją mąstyti, abejoti ir ieškoti savų atsakymų į amžinuosius būties klausimus. Jo indėlis į lietuvių literatūros modernėjimą yra nepaneigiamas.