Apsakymai „Keleivio novelės“

Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčiuose, Raseinių rajone. 1960 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Po studijų dirbo įvairiose redakcijose: „Girių“, „Literatūros ir meno“. Nuo 1980 m. jo darbovietė buvo žurnalas „Pergalė“ (vėliau „Metai“), kur 1990–1994 m. ėjo vyriausiojo redaktoriaus pareigas, o vėliau buvo prozos skyriaus vedėjas.

Aputis priklausė sovietmečio „tyliųjų modernistų“ kartai – rašytojams, kurie subtilia, dažnai Ezopo kalba perteikiama kūryba siekė grąžinti literatūrai estetinę vertę ir kalbėti apie žmogaus vidinį pasaulį, jo moralinius pasirinkimus sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Jis buvo vertinamas už autentiškumą, moralinę poziciją ir humanistines vertybes, kurias puoselėjo savo kūryboje: atmintį, sąžinę, gerumą, atjautą, meilę. Pats rašytojas yra sakęs, kad baisus yra žmogus „be abejonės, be dvasios svarstyklių“.

Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Juozas Aputis daug laiko praleido savo rankomis restauruotoje sodyboje etnografiniame Dzūkijos kaime Zervynose. Čia jis ne tik rašė, bet ir artimai bendravo su vietos žmonėmis, gilinosi į jų gyvenimą, net padėjo ginti jų teises valdininkų koridoriuose. Ši patirtis neabejotinai turėjo įtakos jo kūrybai.

Juozas Aputis mirė 2010 m. vasario 28 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Jo kūryba įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija (2005 m. už novelių rinkinį „Vieškelyje džipai“).

Juozas Aputis – vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių prozos modernistų, tęsęs Jono Biliūno pradėtą lyrinės psichologinės novelės tradiciją. Jo kūryba pasižymi šiais bruožais:

• Psichologizmas: Aputis gilinasi į žmogaus vidinį pasaulį, jo jausmus, išgyvenimus, sąžinės ir atminties balsą. Jam svarbiau ne išorinis veiksmas, o vidinė drama, moraliniai pasirinkimai.
• Ezopo kalba: Ypač sovietmečiu rašytuose kūriniuose autorius naudojosi užuominų, poteksčių kalba, norėdamas netiesiogiai kritikuoti sistemą, atskleisti jos griaunančią jėgą ir tradicinių vertybių naikinimą.
• Humanistinės vertybės: Kūryboje akcentuojamas žmogiškumas, gerumas, atjauta, sąžinė, meilė, atlaidumas. Apučiui, pasak Alberto Zalatoriaus, „žmogiškumas – kaip pilies akmenys“, pati patikimiausia vertybė.
• Egzistencinis nerimas: Veikėjus dažnai kamuoja nerimas, abejonės, pasaulio slėpinių pajautimas. Jie ieško prasmės, bando suvokti savo vietą pasaulyje, ypač ribinėse situacijose.
• Atminties svarba: Praeities įvykiai, ypač vaikystės patirtys, formuoja žmogaus asmenybę ir lemia jo tolimesnį gyvenimą. Grįžimas į praeitį – būdas suvokti save dabartyje.
• Kaimo tema: Nors rašė ir apie miesto inteligentus, Apučiui itin artima kaimo aplinka (gimtasis Balčios kraštas, vėliau Zervynos). Jis vienas pirmųjų prabilo apie lietuviško kaimo nykimą, vertybių kaitą, agrarinės sanklodos irimą.
• Šeimos ir namų vertė: Šeima dažnai vaizduojama kaip vertybių centras, o namai – kaip šventa, saugi vieta. Tradiciniai veikėjai – tėvas, motina, sūnus – jų tarpusavio ryšiai, išbandymai.
• Modernistinė pasakojimo maniera: Asociatyvūs vaizdai, sapno poetika, subjektyvus pasakojimas (dažnai pirmuoju asmeniu, pasakotoją tapatinant su autoriumi), vidiniai monologai, fragmentiškumas.
• Dialogas su skaitytoju: Ypač vėlesnėje kūryboje (pvz., „Keleivio novelėse“) autorius tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, kelia klausimus, kviečia mąstyti kartu.

Pagrindinės temos Apučio kūryboje: žmogaus moraliniai pasirinkimai, kaltė ir atsakomybė, sąžinės balsas, smurto ir prievartos prigimtis, žmogiškumo išsaugojimas priešiškoje aplinkoje, individo ir visuomenės santykis, sovietmečio realybės kritika (paslėpta), kaimo likimas, praradimai ir jų įprasminimas atmintyje, meilė, vienatvė, baimė.

Juozapo Apučio prozos kalba yra savita ir atpažįstama. Jai būdinga:

• Mąslus ir plastiškas sakinys: Sakiniai dažnai ilgi, sudėtingos struktūros, tačiau lankstūs, gebantys perteikti subtiliausius jausmų ir minčių niuansus.
• Metaforiškumas ir simboliškumas: Aputis meistriškai vartoja metaforas, simbolius (pvz., siloso duobė, Marazyno ąžuolas, erčia, dobilai, vanduo), kurie praplečia kūrinio prasmes, suteikia jam gilumo.
• Asociatyvumas: Vaizdai dažnai jungiami ne loginiu, o asociatyviu principu, atspindint veikėjų minčių tėkmę, pasąmonės judesius.
• Sapno poetika: Sapnų, vizijų, prisiminimų intarpai kuria ypatingą, kartais iracionalią, atmosferą, atskleidžia paslėptus veikėjų išgyvenimus.
• Potekstė (Ezopo kalba): Ypač sovietmečiu rašytuose kūriniuose daug kas pasakoma tarp eilučių, užuominomis, paliekant skaitytojui pačiam interpretuoti ir suprasti tikrąją prasmę.
• Subtilus žodžio menas: Aputis jautriai valdo žodį, jo kūryba pasižymi kalbos tikslumu, vaizdingumu, emocionalumu.
• Polinkis į dialogą ir polemiką: Vėlesnėje kūryboje pasakotojas dažnai tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, svarsto, diskutuoja, kelia retorinius klausimus, taip įtraukdamas į kūrinio pasaulį.
• Tarmybės elementai: Kartais, ypač vaizduojant kaimo žmones ar siekiant autentiškumo, pavartojami tarmybės žodžiai ar posakiai.

Skaityti Aputį – tai ne tik sekti siužetą, bet ir įsiklausyti į kalbos muziką, gaudyti potekstes, mėgautis žodžio menu.

• Šūvis po Marazyno ąžuolo
• Autorius ieško išeities
• Įveikti save
• Vieniša sodyba
• Vakarėjant gražios dobilienos
• Erčia, kur gaivus vanduo
• Šunelis alksnio viršūnėje
• Horizonte bėga šernai
• Dobilė 1954 metų naktį
• Praradimo aidai
• Ratu palei ežerus

Juozas Aputis - bekompromisis rašytojas, kaip ir Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Saulius Šaltenis. Savo kūriniuose rašytojas ezopine (užuominų) kalba atskleidžia sovietines sistemos griaunančią jėgą, tradicinių vertybių naikinimą.

Gimė Raseiniuose, baigė Vilniaus universitetą. Be to, jis buvo vertėjas, savaitraščių redakcijose. Novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“ buvo įvertinta Nacionaline literatūros premija. Dauguma jo novelių buvo apie kaimą, vaizduojami inteligentai, išeiviai iš kaimo. Vienas pirmųjų prabilo apie lietuviško kaimo nykimą, vertybių kaitą. Dažnai apsakymuose teigiamos tradicinės šeimos vertybės. Svarbi ne išmonė, o asmeninė patirtis. J. Aputis gilinasi į žmonių išgyvenimus, jausmus. Vaikystė, jos prisiminimai, kaip vaikystės patirtys lemia tolimesnį gyvenimą. Tai žmogus ribinėse situacijose (kada reikia rinktis).

Pasak rašytojo, baisus yra žmogus be abejonės, be dvasios svarstyklių.

Jo novelių ervė yra gimtasis Balčios kraštas. Šeima Apučiui yra vertybių centras. Namai šventa vieta. Tradiciniai veikėjai yra tėvcas, motina, sūnus. Išbandymai sustiprina artimųjų ryšį.

Biliūnas įvedė pasakojimą 1-uoju asmeniu, Aputis pasakotoją sutapatina su autoriumi.

Visa kūryba parašyta Ezopo kalba, reikia mąstyti apie istorinį kontekstą.

Novelė „Autorius ieško išeities“

Trumpa siužeto apžvalga: Novelėje vaizduojama kolūkio kasdienybė, kur siloso duobėje dirbantys traktoristai ir kelios moterys tampa žiauraus ir beprasmiško smurto scenos dalyviais bei liudininkais. Vienas iš traktoristų, storasprandis, pradeda tyčiotis iš tylaus, svajingo vaikinuko, abejodamas jo vyriškumu, nes šis nevalgo pietų. Priekabės perauga į fizinį smurtą – vaikinuką pargriauna ir nuvelka kelnes, norėdami „patikrinti“. Studentas, atliekantis praktiką, bando įsikišti, bet yra sulaikomas. Išniekintas vaikinas pradeda isteriškai juoktis. Pasakotojas, tapatinamas su autoriumi, stebi šią sceną ir svarsto apie savo, kaip stebėtojo ir kūrėjo, vaidmenį bei galimybes.

1. Veiksmo vieta: Kaimas, kolūkis, konkrečiai – siloso duobė „ant kalbenio, palei Garopjaurio pelkes“. Ši vieta tampa simboline erdve, kurioje atsiskleidžia žiaurumas ir moralinis nuosmukis.
2. Veiksmo laikas: Sovietmetis, po 1953 metų (pasibaigus kolektyvizacijai). Vasara, birželio pirmoji pusė. Šis laikas žymi tam tikrą visuomenės būseną, kuriai būdingas homo sovieticus abejingumas, brutalumas, dvasinė tuštuma.
3. Veikėjai, trumpa charakteristika:
   • Jogasė: „pajuodelė ir aukštesnioji“, drąsi, koketiška, mėgaujasi vyrų dėmesiu, tačiau paviršutiniška.
   • Vincė: vyresnė, „turi keturis vaikus, kurių tėvai irgi keturi“, linkusi ginti savo teises, net smurtu (sumušė savo vyrą). Atrodo labiau subrendusi, bet taip pat įsivėlusi į bendrą moralinio nuopolio atmosferą.
   • Traktoristai:
     • Trumpasprandis / storasprandis: pagrindinis agresorius, brutalus, primityvus, valdingas. Jo elgesys atspindi fizinės jėgos kultą ir dvasinį bukagalviškumą. Jis „valgo lašinius čepsėdamas“, kas pabrėžia jo grubumą. Minima, kad „prieš metus tas, kuris dabar irgi siloso duobėj [...] parodė tokį fokusą, o girtas traktoristas norėjo padaryti tą patį, tik nepavyko“, kas rodo jo polinkį į kvailą mėgdžiojimą ir norą pasirodyti.
     • Baltakaklis / ilgakaklis: auka, tylus, svajingas, nevalgantis pietų. Jis tampa pretekstu smurtui, jo kitoniškumas erzina grubią daugumą.
     • Antras traktoristas: „mažutukas, su prarakta galva“, linkęs muštis, palaiko smurtą.
     • Studentas (pasakotojo alter ego): pirmą kursą baigęs, labiau išprusęs, bando pasipriešinti smurtui, bet fiziškai yra per silpnas. Jo vidinis monologas („Ką dabar galiu padartyti? Kokia mano vieta šitoje siloso duobėje?“) atspindi inteligento bejėgiškumą brutaliai jėgai. Jam „taip skaudu, žiauru, gaila“, kad negalėjo padėti.
4. Siloso duobės metafora: Siloso duobė tampa ne tik fizine veiksmo vieta, bet ir galingu metaforiniu įvaizdžiu. Ji simbolizuoja:
   • Sovietmetį: uždarą, slegiančią, dvasiškai purviną sistemą, kurioje klesti žiaurumas, bukas paklusnumas jėgai, moralinis degradavimas.
   • Išniekintą Lietuvą: šalį, praradusią savo vertybes, dvasiškai pavergtą.
   • Moralinį nuosmukį: vietą, kurioje atsiskleidžia žemiausios žmonių savybės – žiaurumas, patyčios, smurtas, abejingumas kito kančiai. Kaip rašoma Alberto Zalatoriaus recenzijoje (kurią cituoja Edukamento straipsnis), „Autorius stačiai nerado kitos išeities: ką daryti nuogomis rankomis susidūrus su geležimi kaustyta niekšybe?“
   • Žmogaus būseną: įkalinimą savyje, savo baimėse, prisitaikėliškume.
5. Problemos, kurias kelia pasakotojas (autorius):
   • Smurto ir žiaurumo prigimtis: Kodėl žmonės tampa žiaurūs? Kas skatina smurtą?
   • Abejingumas ir konformizmas: Kodėl dauguma tyli arba net palaiko smurtautojus? Kodėl bijoma pasipriešinti blogiui?
   • Inteligento vaidmuo ir bejėgiškumas: Ką gali padaryti vienas sąmoningas žmogus brutualios jėgos akivaizdoje? Kokia jo atsakomybė? Studentas bando, bet jam „užlaužia rankas“.
   • Žmogaus orumo naikinimas: Kaip smurtas paveikia auką? Baltakaklio „beprotiškas juokas“ pabaigoje gali būti interpretuojamas dvejopai: kaip palūžimas, išprotėjimas arba kaip dvasinis nepaklusnumas, panieka smurtautojams. Aputis sąmoningai „neduoda atsakymo, skaitytojas daro išvadą“.
   • Autoriaus (kūrėjo) pozicija: Kaip rašytojas turėtų reaguoti į blogį? Ar menas gali ką nors pakeisti? Novelės pavadinimas tiesiogiai nurodo šią problemą.

Šioje novelėje ryškus Apučio kūrybai būdingas dėmesys žmogaus vidiniams išgyvenimams, moraliniams konfliktams ir Ezopo kalba perteikiama sovietinės tikrovės kritika. Kaip teigia Albertas Zalatorius, „klausimas, ką daryti, susidūrus su niekšybe, šiurkščia jėga ir prievarta, – tai ne retorinis klausimas, o egzistencinės situacijos suvokimas“.

Novelė „Šūvis po Marazyno ąžuolu“

Veiksmo laikas ir vieta: Gegužės vidurys, vidudienis. Kaimas, sovietmetis. Centrinė ašis – senas Marazyno ąžuolas, po kuriuo vyksta egzekucija.

Siužetas: Pasakotojas stebi, kaip kaimo pienininkas, Marazyno prašymu, ruošiasi nušauti seną Marazyno kalę. Prie būdos jau laukia naujas, mažas šuniukas, simbolizuojantis seno ir nereikalingo pakeitimą nauju.

Pagrindinės idėjos ir problemos:

• Susidorojimas su silpnesniuoju: Tiesiogine prasme – su senu šunimi, perkeltine – su bet kuo, kas tampa nereikalingas, našta. Tai gali būti senas žmogus, kitaminis, bet kokia sistemos atstumta būtybė.
• Galios demonstravimas ir žavėjimasis ja: Pienininkas ateina „demonstratyviai kaip herojus su ginklu“, neslepia savo ketinimų net nuo vaikų. Jis mėgaujasi savo galia, o aplinkiniai, įskaitant senį Vinculį, ne tik nesmerkia, bet netgi tam tikra prasme žavisi jo „šaunumu“. Albertas Zalatorius taikliai pastebi pienininko transformaciją: jis eina „išdidžiai“, „lyg koks valdovas“, o jo veiksmas tampa spektakliu, kuriam „liežuvius iškišę vaikai prasiskiria, duoda kelią“.
• Moralinių vertybių nykimas: Brutali jėga, cinizmas, abejingumas tampa norma. Atjauta, gailestis, pagarba gyvybei yra pamirštamos. Miestą autorius vaizduoja kaip negatyvią erdvę, iš kurios „atvažiuoja džinsuoti žmonės apžiūrėti ąžuolo“ – paviršutiniškas, vartotojiškas požiūris kontrastuoja su gilesnėmis kaimo tragedijomis.
• Prisitaikėliškumas ir baimė: Senis Vinculis, kuris turėtų sudrausminti pienininką, pats jo bijo. A. Zalatorius pabrėžia, kad Vinculis „ištipena iš trobos drebančiomis blauzdomis, bet kalba „dirbtinai pastiprintu“, „suvaidinto pasitikėjimo“ kupinu balsu, gėrėdamasis smagiu šūviu. Taigi „ir Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį!“ Šis momentas, pasak kritiko, yra baisus, nes atskleidžia, kaip lengvai žmonės pasiduoda stipresniojo pusei.
• Klausimas autoriui ir skaitytojui: Novelė, turinti paantraštę „Trumpa paskaita apie kūrybos procesą“, kelia klausimą, kaip reaguoti į tokias situacijas. Kodėl „taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus“? Aputis kviečia apmąstyti abejingumo ir konformizmo pasekmes.

Ši novelė – tai ne tik pasakojimas apie šuns nušovimą, bet ir gili metafora apie sovietmečio visuomenės moralinį klimatą, kur stipresniojo teisė ir baimė dažnai nulemdavo žmonių elgesį.

Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“

Kontekstas: Ši novelė išsiskiria tuo, kad joje beveik nėra tiesioginių sovietmečio realijų, dėmesys sutelktas į universalius šeimos, namų, brendimo ir atsisveikinimo išgyvenimus.

Siužetas: Darni ir mylinti šeima gyvena miške, tėvo iškirstoje erčioje (iškirstas miško plotas, paruoštas sodybai ar dirvai). Vyresnioji duktė užaugo ir turi išvykti mokytis į miestą. Novelėje jautriai vaizduojamas atsisveikinimo procesas, tėvų ir pačios merginos jausmai.

Simboliai ir jų reikšmės:

• Erčia: simbolizuoja saugią, harmoningą erdvę, namus, šeimos lizdą, artumą su gamta. Tai vieta, kur žmogus jaučiasi apsaugotas.
• Vanduo: turi dvejopą reikšmę. Viena vertus, tai gyvybės, atgaivos, apsivalymo simbolis („gaivus vanduo“, „namuose visada būsi dvasiškai atgaivintas“). Vyresniosios dukters maudynės nuogai upelyje prieš išvykstant pabrėžia jos brandą, bet kartu ir trapumą, atsisveikinimą su vaikyste. Kita vertus, vanduo simbolizuoja laiką („daug vandens nutekėjo“), permainas.
• Pernokęs obuolys: motina paduoda dukrai pernokusį obuolį. Tai simbolizuoja dukters brandą, neišvengiamą išėjimą iš namų, tapimą savarankiška. Motina turi „priimti tai, kad vaikas užaugo“.
• Laiko ženklai: „pražilęs šuniukas“, „iš palėpės paimama sena suknelė“ – visa tai rodo bėgantį laiką, kartų kaitą, neišvengiamus pokyčius.
• Miestas: suvokiamas kaip grėsminga, pavojinga erdvė, kontrastuojanti su saugia erčia. Tėvai nerimauja dėl dukters, nes mieste „tyko pavojai, kurių jaunas žmogus nesupranta“. Motinai pasidaro bloga, kai mato autobuso vairuotojo geidulingą žvilgsnį į dukters kojas – tai tarsi pirmas signalas apie miesto pavojus.

Pagrindinės temos ir idėjos:

• Atsisveikinimas ir išėjimas iš namų: Tai natūralus, bet skausmingas procesas tiek išvykstančiajam, tiek liekantiesiems. Mamai ypač sunku paleisti dukrą.
• Jauno žmogaus dviprasmiški jausmai: Duktė bijo palikti saugią erčią, bet kartu „nesuprantama jėga ją traukė, ji nori išsiveržti, ji nori naujų potyrių“. Tai universalus jauno žmogaus noras pažinti pasaulį, nepaisant galimų pavojų.
• Laiko tėkmė ir pokyčiai: „Iš namų išeiname tie patys, o į namus nebegrįžtame tokie patys. Laikas ir gyvenimas keičia žmogų.“
• Šeimos ryšys ir meilė: Novelėje pabrėžiama stipri šeimos narių tarpusavio meilė, palaikymas, nors išgyvenimai dažnai lieka neišsakyti. Apučiui svarbus ne išorinis veiksmas, o „veikėjų vidinis pasaulis: mintys, išgyvenimai“.
• Namų svarba: Namai – tai vieta, kur visada gera sugrįžti, kur galima rasti dvasinę atgaivą.

Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“ – tai lyriškas pasakojimas apie amžinąsias temas: meilę, šeimą, brendimą, atsisveikinimą ir neišvengiamą gyvenimo tėkmę. Ji parodo Apučio gebėjimą jautriai ir subtiliai perteikti giliausius žmogaus jausmus.

Novelė „Vakarėjant gražios dobilienos“

Kontekstas: Sovietmetis, biurokratinė sistema, kaimo vienkiemis.

Siužetas: Paauglys berniukas, be vardo ir konkretaus amžiaus, susiduria su sovietinės biurokratijos abejingumu ir formalizmu. Jo tėvas sunkiai serga, jį reikia skubiai vežti į ligoninę. Be to, berniukui reikia gauti pažymą dėl karinės tarnybos. Valdininkai ambulatorijoje ir pašte kalba rusiškai, yra nejautrūs ir nesupratingi. Tačiau vaikas, nepaisant kliūčių, sugeba viską sutvarkyti: nuveža tėvą į miestelį, gauna reikiamus dokumentus, išsiunčia telegramą ir vakare grįžta namo.

Pagrindinės idėjos ir problemos:

• Biurokratijos beširdiškumas: Valdininkai vaizduojami kaip abejingi, formalūs, nesugebantys ar nenorintys suprasti žmogaus bėdos. Jų bendravimo būdas (pvz., kalbėjimas rusiškai) pabrėžia atotrūkį nuo paprastų žmonių.
• Vaiko branda ir atsakomybė: Kontrastingai biurokratams, berniukas pasirodo esąs brandus, atsakingas ir ryžtingas. Jis vienas pats, be suaugusiųjų pagalbos, įveikia visas kliūtis.
• Žmogiškumo pergalė prieš sistemą: Nors sistema yra priešiška ir nepalanki, vaiko ryžtas ir atkaklumas leidžia jam pasiekti tikslą. Tai tarsi tylus, bet reikšmingas pasipriešinimas nežmoniškai tvarkai. Albertas Zalatorius, analizuodamas „Keleivio noveles“, mini, kad „gebėjimas atsilaikyti, nenusilenkti kvailybei ar šiurkščiai jėgai jam [Apučiui] yra pagrindinė savigarbos atrama ir sėkmės garantas (novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ teisybę ryžtingai ginantis vaikas įveikia biurokratus)“.
• Šeimos vertybės: Berniuko pasiaukojimas dėl sergančio tėvo ir rūpinimasis šeimos reikalais pabrėžia šeimos ryšių svarbą.
• Kaimo žmogaus stiprybė: Nors gyvena vienkiemyje, atskirtas nuo didesnio pasaulio, vaikas demonstruoja vidinę stiprybę ir gebėjimą prisitaikyti bei įveikti sunkumus.

Ši novelė, pasakojanti apie konkretų įvykį, išauga į apibendrinimą apie žmogaus ir sistemos santykį, apie vidinės stiprybės ir žmogiškumo pergalę prieš abejingumą ir formalizmą.

Novelė „Dobilė 1954 metų naktį“

Siužetas: Jaunas berniukas Martynas po tėvo mirties priverstas prisiimti atsakomybę už šeimą, ypač už sergančią motiną. Vieną naktį dingsta šeimos maitintoja karvė Dobilė. Martynas, apimtas baimės ir nevilties, lietuje jos ieško. Šis įvykis tampa jo vidinės brandos išbandymu.

Pagrindinės idėjos ir temos:

• Ankstyva branda ir atsakomybė: Martynas, netekęs tėvo, turi greitai suaugti ir tapti šeimos ramsčiu. Karvės dingimas – tai krizinė situacija, verčianti jį mobilizuoti visas jėgas.
• Santyris su tėvo atminimu: Ieškodamas karvės, Martynas „mintimis įsivaizduoja tėvą, ką jis pasakytų kiekvienoje situacijoje“. Tėvas jam tampa vidiniu autoritetu, moraliniu kelrodžiu.
• Meilė motinai: Martynas labai myli sergančią motiną, stengiasi ją paguosti, nuraminti, suprasdamas, kad jos liga nepagydoma ir jam teks ja rūpintis.
• Baimės įveikimas: Karvės dingimas sukelia didelę baimę, tačiau Martynas, nors ir jaunas, sugeba ją įveikti ir veikti racionaliai. Suradęs karvę, jis nusiramina.
• Kaimo gyvenimo sunkumai: Novelėje atsispindi nelengvas pokario kaimo gyvenimas (1954 metai), kai šeimos gerovė dažnai priklausė nuo vienintelės karvės.

„Dobilė 1954 metų naktį“ – tai jautrus pasakojimas apie vaiko tapimą suaugusiuoju sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis, apie meilę artimiesiems ir atsakomybės jausmo gimimą.

Novelė „Praradimo aidai“

Kontekstas: Pokaris – sunkus ir skaudus laikotarpis Lietuvos istorijoje.

Pagrindinės idėjos:

• Karo pasekmės atmintyje: Pavadinimo žodis „aidai“ simbolizuoja karo paliktas žaizdas, kurios gyvos žmonių atmintyje net ir pasibaigus kovoms. „Šūviai, sprogimai dar ilgai aidi žmonių atmintyje.“
• Fizinio praradimo ir atminties santykis: J. Aputis pabrėžia, kad net jei kažkas prarandama fiziškai (pvz., artimieji, namai, ramybė), tai ilgam išlieka atmintyje, veikia žmonių gyvenimus, formuoja jų pasaulėžiūrą.
• Skausminga praeitis: Pokaris – tai ne tik fiziniai praradimai, bet ir dvasinės traumos, baimė, netikrumas dėl ateities.

Ši novelė, kaip ir daugelis Apučio kūrinių, kalba apie atminties svarbą ir praeities įtaką dabarčiai, ypač kai ta praeitis paženklinta didelių sukrėtimų.

Novelė „Horizonte bėga šernai“

Veiksmo vieta ir laikas: Žemaitija, kolūkis, sovietmetis. Fone – Šatrijos kalnas, turintis mitologinę, sakralią reikšmę.

Siužetas: Traktorininkas Gvildys, pavargęs nuo monotoniško darbo („Su traktoriu į priekį ir atgal“), palieka traktorių ir, būdamas išgėręs, kopia į Šatrijos kalną. Jį kamuoja vidinė tuštuma, nepasitenkinimas gyvenimu, egzistencinis nerimas.

Pagrindinės idėjos ir temos:

• Gyvenimo prasmės paieškos (egzistencializmas): Gvildys, nors ir paprastas kaimo žmogus, susiduria su giliais egzistenciniais klausimais apie savo gyvenimo prasmę, ypač slegiančios sovietinės tikrovės fone. Jo kopimas į kalną – tai simbolinis bandymas pakilti virš kasdienybės, ieškoti atsakymų.
• Monotoniškas darbas ir dvasinė tuštuma: Kolūkinis darbas vaizduojamas kaip beprasmis, alinanantis, nesuteikiantis pasitenkinimo. Tai veda prie vidinės tuštumos, alkoholizmo.
• Praregėjimas ribinėje situacijoje: Kaip minima Jūratės Sprindytės tekste, Apučio personažas, „išplėštas iš kasdieniškos rutinos žmogus praregi, ima galvoti apie pasaulio tvarkos dėsnius“. Gvildys, patyręs asmeninę dramą (žmona išmušė akį), ieško atsakymų ne buityje, o kopdamas į kalną, bandydamas suvokti kažką daugiau.
• Individo atsakomybė: Novelėje, pasak J. Sprindytės, akcentuojama pajauta, kai „atrodo, kad esi svieto laikrodis, ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso“. Tai mintis apie individo svarbą ir jo atsakomybę už savo gyvenimą ir pasaulį.
• Kontrastas tarp kasdienybės ir amžinybės: Šatrijos kalnas simbolizuoja amžinąsias vertybes, dvasingumą, o papėdėje verdantis kolūkinis gyvenimas – laikinumą, bukumą, materializmą. Gvildžio bandymas kopti į kalną – tai siekis prisiliesti prie kažko aukštesnio.

„Horizonte bėga šernai“ – tai viena programinių Apučio novelių, atskleidžianti jo polinkį į filosofinius apmąstymus, egzistencinę problematiką ir gebėjimą paprasto žmogaus likime įžvelgti universalias tiesas. Pavadinimo šernai gali simbolizuoti pirmykštę jėgą, gamtos vitališkumą arba nevaldomus, grėsmingus instinktus, bėgančius gyvenimo horizonte.

Novelė „Įveikti save“

Ši novelė yra viena sudėtingiausių ir filosofiškiausių J. Apučio kūrinių, analizuojanti savęs įveikimo prasmę ir būdus. Veiksmas vyksta mokykloje, kur mokytojas duoda mokiniams rašinio temą: „Svarbiausia – įveikti save“.

Veikėjai ir jų požiūriai:

• Mokytojas: Pagrindinis pasakotojas, reflektuojantis ne tik apie temą, bet ir apie savo gyvenimą, sapnus, praeitį. Jis abejoja temos prasmingumu, ypač abstrakčiu jos pateikimu: „Iškratys savo mokinių sielas! Ką tu iškratysi, jei per šitiek metų nei tu, nei kitas nieko į tas sielas neįdėjo.“ Mokytojas prisimena tėvo patarimą apie garo mašiną, kur svarbiau ne techninis atlikimas, o kilnus tikslas, noras kažką padaryti dėl kito: „Ar nenori, kad šitą mašiną pamačiusi džiaugtųsi mama, gal ir aš... Arba – tavo mergaitė...“ Jam „įveikti save“ siejasi su altruizmu, meile artimui: „Įveikti ne savo silpnybes, o iki begalybės, iki saldaus gerumo ištobulinti prisnūdusią artimo meilę?“
• Skruzdėlytė (mokinė): Jautri, nepasitikinti savimi mergaitė, kuriai tema atrodo bauginanti. Ji svarsto, ar įmanoma įveikti savo „įgimtą nepasitikėjimą, baimę“, „nepatrauklumą“. Jai „žmogus be skausmo – medinis žmogus“, todėl savęs įveikimas neturi reikšti jausmų atsisakymo. Ji mato pavyzdį savo motinoje, kuri „įveikė save. Dėl vaikų.“ Tačiau ji taip pat suvokia, kad jos pastangos gali būti nukreiptos kitų: „Kad ir kiek save beįveikčiau, viską turėsiu daryti kitų nurodyta kryptim. Pavyzdžiui, įveiksiu jaudulį, kad tėvas taip toli, kad išėjo iš namų, bet išėjo tai jis, o aš įveikinėsiu save! Kur išeiti man?“
• Barauskiukas (mokinys): Energingas, kritiškas, maištingas. Jis atmeta tradicinį temos supratimą. Anot jo, pirmiausia reikia idealaus aplinkinio gyvenimo, kad galėtum save įveikinėti. „Kai aplinkui tave drabstomasi purvais, kai tu pats nuolat aptaškomas, juokinga, kvaila, istoriškai [...] niekšiška įveikinėti save.“ Jo pozicija – aktyvus veikimas, kova su išorės blogiu: „Svarbiausia įveikti kitą, o paskui jau galima save!“ Jis trokšta „veiklos“, nori „įveikti save irdamasis, kapstydamasis šunim, o ne stovėdamas ir mušdamasis į krūtinę.“

Pagrindinės novelės problemos ir idėjos:

• Savęs įveikimo prasmė: Ar tai vidinis tobulėjimas, ar kova su išorės blogiu? Ar tai egoistinis tikslas, ar altruistinis pasiaukojimas? Aputis pateikia skirtingus požiūrius, neprimetant vieno teisingo.
• Individo ir aplinkos santykis: Ar įmanoma tobulėti dvasiškai, kai aplinka yra priešiška, kupina „šiukšlių“? Barauskiukas teigia, kad pirmiausia reikia „apsiginti“.
• Veiklos ir kontempliacijos santykis: Barauskiukas pasisako už aktyvią veiklą, o mokytojas ir Skruzdėlytė daugiau linkę į vidinę refleksiją.
• Mokytojo vaidmuo ir abejonės: Mokytojas pats abejoja savo gebėjimu ką nors įdėti į mokinių sielas, kritiškai vertina švietimo sistemą, kuri duoda „per daug abstraktaus žinojimo ir per maža išmokė realiai, gyvai prisiliesti prie daikto ar reiškinio.“
• Sapnai ir pasąmonė: Mokytojo sapnas apie prarastas kelnes ir žiūrovus, žiūrinčius į tuštumą, atskleidžia jo vidinį nerimą, neužtikrintumą, galbūt autoriteto praradimo baimę.
• Absurdo elementai ir tikrovės iškreipimas: Novelės pabaiga, kur mokytojas išsitepa moliu, o kombinezonuoti vyrai iš jo tyčiojasi, turi absurdo, grotesko elementų. Tai gali simbolizuoti individo pažeminimą, bejėgiškumą prieš brutalią, iracionalią jėgą, arba paties mokytojo vidinį lūžį, desperatišką bandymą „įveikti save“ netikėtu, iracionaliu būdu.

„Įveikti save“ – tai daugiasluoksnis kūrinys, keliantis daugiau klausimų nei duodantis atsakymų, verčiantis skaitytoją patį ieškoti prasmės ir savo pozicijos.

Novelė „Ratu palei ežerus“

Ši novelė iš „Keleivio novelių“ ciklo pasižymi ypatinga atmosfera, filosofiniais apmąstymais ir egzistenciniu nerimu. Pasakotojas (autoriaus alter ego) naktį vaikšto palei ežerus, aplink miestelį su sena pilimi, ir jo klajonės tampa vidine kelione laike ir erdvėje.

Pagrindiniai motyvai ir simboliai:

• Naktis ir rūkas: Sukuria paslapties, netikrumo, melancholijos atmosferą. Rūkas tarsi ištrina ribas tarp realybės ir vizijų, dabarties ir praeities.
• Ežerai ir vanduo: Vanduo čia, kaip ir kitur Apučio kūryboje, simbolizuoja laiką, atmintį, pasąmonę. Ežerai atspindi dangų, bet ir slepia gelmes, paslaptis. Pasakotojas laukia „per vandenis atlekiančio traukinio su mylimu žmogum“.
• Pilis: Senos pilies griuvėsiai saloje tampa praeities, istorijos, protėvių dvasios simboliu. Pasakotojas „ėmė čiupinėti jos akmenis“, bandydamas „nusikasti iki ano laiko“. Pilis kelia klausimus apie tai, kas lieka po mūsų, kokias vertybes perduodame ateities kartoms.
• Kelionė ratu: Pasakotojo judėjimas „ratu palei ežerus“ gali simbolizuoti gyvenimo ciklą, nuolatinį grįžimą prie tų pačių klausimų, prasmės paieškas be galutinio tikslo.
• Vienišas keleivis: Pasakotojas yra vienišas stebėtojas, klajūnas, mąstytojas, svetimas „suskaldytam, neįprasmintam judėjimui, melagingai materialiai energijai, beprotystei“.

Pagrindinės idėjos ir temos:

• Istorinė atmintis ir dabartis: Pasakotojas lygina praeities žmones su dabartiniais, svarsto, ar šiuolaikinis žmogus, „kosmoso dulkių nebijančiuose aparatuose skraidantis dvasios pingvinas“, sugeba išgyventi gilius jausmus, tikėti nematerialiomis tiesomis. Jis klausia: „Ką paliksime? [...] Ką pastatysim jūsų vietoj, samanotieji pilies akmenys?“
• Žmogaus susvetimėjimas ir susiskaldymas: „Esame suskilę kaip atomas, – mąstė jis. – Esame nekategoriški, kiekvienas mūsų darbas ir veiksmas yra tiktai akimirkos plykstelėjimas. Negalėdami ilgam būti prisirišę prie vieno daikto, vienos tiesos, mes esame moraliniai, dvasiniai unguriai, todėl nebegalime išgyventi nei didelių tragedijų, nei didelio džiaugsmo“. Tai taikli šiuolaikinio žmogaus būsenos diagnozė.
• Prasmės ir tikrumo paieškos: Pasakotojas ieško kažko pastovaus, tikro kintančiame, fragmentiškame pasaulyje. Jo laukiamas „mylimasis žmogus“, atvykstantis „traukiniu per vandenis“, gali būti meilės, supratimo, dvasinės pilnatvės ilgesio metafora.
• Susidūrimas su galia ir absurdu: Scena su sunkvežimiu ir jį sustabdžiusiais vyrais, ieškančiais „pavojingo nusikaltėlio“, atskleidžia galios savivalę, įtarumą, individo pažeidžiamumą. Pasakotojo paaiškinimas, kad jis laukia „per vandenis atlekiančio traukinio“, jiems atrodo kaip pamišėlio kalbos, pabrėžiant dvasinių ieškojimų ir pragmatiškos tikrovės nesuderinamumą.
• Vienatvė ir ilgesys: Pasakotojas yra vienišas savo kelionėje, tačiau jo vienatvė kupina apmąstymų, ilgesio, bandymo užmegzti ryšį su praeitimi, su kitais žmonėmis (net jei tas ryšys tik įsivaizduojamas).

Novelė „Ratu palei ežerus“ – tai meditacinio pobūdžio kūrinys, kviečiantis skaitytoją kartu su pasakotoju leistis į kelionę po savo vidinį pasaulį, apmąstyti laiko, atminties, meilės ir prasmės klausimus. Ji puikiai atspindi „Keleivio novelių“ rinkinio dvasią – atvirą dialogą, filosofinius klausimus ir nuolatinį ieškojimą.

Juozas Aputis priklauso reikšmingai XX a. antrosios pusės lietuvių rašytojų kartai, dažnai vadinamai „tyliaisiais modernistais“ arba „šeštojo-septintojo dešimtmečių karta“. Šiai kartai taip pat priskiriami tokie prozininkai kaip Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Saulius Šaltenis, Jonas Mikelinskas, Bitė Vilimaitė ir kiti.

Bendri kartos bruožai ir siekiai:

• Estetinis atsinaujinimas: Šie rašytojai siekė atnaujinti lietuvių prozą, ieškodami naujų raiškos formų, atsiribodami nuo socialistinio realizmo kanonų. Jie grąžino literatūrai estetinę vertę, dėmesį sutelkdami į meninį meistriškumą.
• Psichologizmas: Svarbiausiu tyrinėjimo objektu tapo žmogaus vidinis pasaulis, jo jausmai, išgyvenimai, moraliniai pasirinkimai, sąžinės konfliktai. Domėtasi žmogaus psichologija sudėtingose, dažnai ribinėse situacijose.
• Netiesioginė kritika: Gyvendami ir kurdami sovietinės cenzūros sąlygomis, šie rašytojai negalėjo atvirai kritikuoti sistemos. Todėl jie naudojosi Ezopo kalba, potekstėmis, simboliais, aliuzijomis, kad perteiktų savo požiūrį į sovietinę tikrovę, jos deformuojantį poveikį žmogui ir tradicinėms vertybėms.
• Humanistinės vertybės: Kūryboje buvo akcentuojamos amžinosios žmogiškosios vertybės: sąžinė, atjauta, meilė, ištikimybė, dora, pagarba žmogui. Tai buvo savotiškas atsvaras oficialiajai ideologijai.
• Dėmesys kaimui ir tradicijai: Nemaža dalis šios kartos rašytojų (tarp jų ir Aputis, Granauskas) savo kūryboje vaizdavo kaimo žmogų, jo pasaulėjautą, tradicijų nykimą, kolektyvizacijos pasekmes. Kaimas dažnai tapdavo moralinio atsparumo, žmogiškumo išsaugojimo simboliu.
• Egzistenciniai klausimai: Kūriniuose dažnai keliami būties prasmės, žmogaus laikinumo, vienatvės, mirties, laisvės klausimai.

Juozas Aputis šios kartos kontekste išsiskyrė ypač subtiliu psichologizmu, lyrine intonacija, polinkiu į filosofinius apmąstymus ir meistrišku kalbos valdymu. Jis, kaip ir kiti jo kartos bendražygiai, reikšmingai prisidėjo prie lietuvių novelės ir apysakos žanrų modernizavimo ir suklestėjimo.

Nors Juozo Apučio kūryba glaudžiai susijusi su sovietmečio realijomis, joje keliami klausimai ir analizuojamos žmogiškosios patirtys išlieka aktualios ir šiandienos skaitytojui.

1. Žmogiškumo pamokos: Apučio kūriniai moko atjautos, jautrumo, sąžiningumo. Jie primena apie moralinių vertybių svarbą bet kokiais laikais ir bet kokioje visuomenėje. Jo teiginys, kad „baisus yra žmogus be abejonės, be dvasios svarstyklių“, skatina nuolat reflektuoti savo poelgius.
2. Pasipriešinimas blogiui: Novelėse vaizduojami personažai, kurie, nors ir silpni fiziškai, bando priešintis smurtui, neteisybei, sistemai. Tai įkvepia nepasiduoti ir ieškoti būdų, kaip išsaugoti savo orumą ir vertybes net sudėtingomis aplinkybėmis.
3. Kritinis mąstymas: Ezopo kalba, potekstės skatina skaitytoją mąstyti kritiškai, ieškoti paslėptų prasmių, nepasitikėti paviršutiniškais vertinimais. Tai ugdo gebėjimą analizuoti ir interpretuoti.
4. Atminties reikšmė: Aputis nuolat pabrėžia praeities ir atminties svarbą dabarties žmogui. Suvokti savo šaknis, savo tautos istoriją, net jei ji skaudi, yra būtina brandžiai asmenybei.
5. Kalbos grožis: Skaityti Aputį – tai mėgautis turtinga, vaizdinga, jautria lietuvių kalba. Jo kūryba lavina kalbos jausmą ir plečia žodyną.
6. Universalios temos: Meilė, vienatvė, baimė, mirtis, prasmės paieškos – tai amžinosios temos, kurios jaudina žmones visais laikais. Aputis jas nagrinėja giliai ir subtiliai.

Taigi, Juozo Apučio kūryba – tai ne tik praėjusio laiko liudijimas, bet ir vertingas dvasinis palikimas, galintis praturtinti kiekvieną mąstantį ir jaučiantį skaitytoją.

Juozapo Apučio kūryba reikalauja įdėmaus, neskubraus skaitymo. Štai keletas patarimų, kaip geriau suprasti šį autorių:

1. Skaitykite lėtai ir įdėmiai: Apučio proza nėra skirta greitam „prabėgimui“. Stabtelėkite prie sakinių, bandykite pajusti jų ritmą, prasmę, grožį.
2. Atkreipkite dėmesį į detales: Dažnai maža detalė, vaizdas, žodis gali turėti gilesnę, simbolinę prasmę.
3. Ieškokite poteksčių: Ypač kūriniuose, rašytuose sovietmečiu, daug kas pasakyta ne tiesiogiai, o užuominomis. Mąstykite, ką autorius norėjo pasakyti „tarp eilučių“.
4. Analizuokite veikėjų vidinį pasaulį: Apučiui svarbiau ne išoriniai įvykiai, o tai, kas vyksta veikėjų sielose – jų jausmai, mintys, abejonės, moraliniai pasirinkimai.
5. Apmąstykite istorinį kontekstą: Supratimas apie sovietmetį, cenzūros sąlygas padės geriau suvokti, kodėl autorius rinkosi tam tikras temas ir raiškos būdus (pvz., Ezopo kalbą).
6. Nebijokite neaiškumo ir atvirumo: Apučio kūriniai dažnai nepateikia vienareikšmių atsakymų, o kelia klausimus, skatina mąstyti. Kūrinio pabaiga gali būti atvira, paliekanti erdvės interpretacijai.
7. Lyginkite skirtingas noveles: Skaitydami kelias Apučio noveles, atkreipkite dėmesį į pasikartojančius motyvus, temas, simbolius. Tai padės susidaryti vientisesnį autoriaus kūrybos vaizdą.
8. Jauskite, o ne tik analizuokite: Apučio proza yra labai jausminga. Leiskite sau pajusti kūrinio nuotaiką, veikėjų išgyvenimus.
9. Diskutuokite: Pasidalinkite savo įžvalgomis su kitais, diskutuokite apie skirtingas interpretacijas. Tai gali padėti atrasti naujų prasmių.
10. Pasitelkite kritikų įžvalgas: Susipažinimas su literatūros kritikų (pvz., Alberto Zalatoriaus, Jūratės Sprindytės, Kęstučio Nastopkos) straipsniais apie Apučio kūrybą gali praplėsti jūsų supratimą, pasiūlyti naujų interpretacijos kampų.

Svarbiausia – būti atviram, jautriam ir kantriam skaitytojui. Tuomet Juozo Apučio kūryba atsivers visu savo gilumu ir grožiu.

Ši skiltis skirta padėti mokytojams kūrybiškai ir įdomiai vesti pamokas apie Juozo Apučio kūrybą.

Pamokos plano idėjos (pavyzdys J. Apučio novelei „Autorius ieško išeities“)

Siūlomos diskusijų temos klasėje

(Panaudojant ir išplečiant anksčiau pateiktus probleminius klausimus)

1. Ezopo kalba: Kaip J. Aputis naudoja Ezopo kalbą savo novelėse? Aptarkite konkrečius pavyzdžius (pvz., siloso duobė, Marazyno ąžuolas). Kokią įtaką tai daro kūrinio suvokimui?
2. Žmogus ir sistema: Kaip Apučio kūriniuose vaizduojamas individo santykis su totalitarine sistema? Kokias pasekmes tai turi žmogaus moralei ir elgesiui?
3. Kaltė, atsakomybė, sąžinė: Aptarkite šių sąvokų svarbą Apučio veikėjų gyvenime. Kaip jie susidoroja su kalte? Ar įmanoma jos išvengti?
4. Smurtas ir pasipriešinimas: Išanalizuokite smurto formas ir priežastis Apučio novelėse. Kokius pasipriešinimo būdus renkasi (arba nesirenka) veikėjai? Ar pasipriešinimas visada įmanomas?
5. Prisitaikymas vs. Išlikimas: Kada prisitaikymas tampa išdavyste, o kada – būtina išlikimo sąlyga? Diskutuokite remdamiesi Vinculio („Šūvis po Marazyno ąžuolu“) ar kitų veikėjų pavyzdžiais.
6. „Įveikti save“: prasmės ir dilemos: Ką reiškia „įveikti save“ Apučio kūryboje? Ar tai visada teigiamas veiksmas? Kada savęs įveikimas gali tapti savęs praradimu? (Remtis novele „Įveikti save“).
7. Namų ir šeimos vaidmuo: Kokia namų ir šeimos reikšmė Apučio pasaulėvaizdyje? Ar namai visada yra saugi erdvė? (Pvz., „Erčia, kur gaivus vanduo“).
8. Atminties galia: Kodėl atmintis tokia svarbi Apučio veikėjams ir pačiam autoriui? Kaip praeitis veikia dabartį?
9. Kūrybos prasmė: Kaip Aputis suvokia rašytojo vaidmenį ir kūrybos prasmę sudėtingais laikais? (Pvz., „Autorius ieško išeities“, „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ paantraštė).
10. Apučio aktualumas: Kurios Apučio kūrinių temos ir problemos išlieka aktualios ir šiandien? Kodėl?

Kūrybinės užduotys mokiniams

• Laiškas veikėjui: Parašyti laišką pasirinktam J. Apučio novelės veikėjui, išsakant savo nuomonę apie jo poelgius, pasirinkimus ar pasiūlant patarimą.
• Alternatyvi pabaiga: Sukurti pasirinktos novelės alternatyvią pabaigą ir pagrįsti, kodėl ji galėtų būti tokia.
• Veikėjo dienoraštis: Parašyti vieno iš novelės veikėjų dienoraščio ištrauką, atspindinčią jo vidinius išgyvenimus prieš, per ar po svarbaus įvykio novelėje.
• Simbolių žemėlapis: Nupiešti arba schematiškai pavaizduoti pasirinktos novelės simbolių žemėlapį, paaiškinant jų reikšmes ir sąsajas.
• Novelės ekranizacija: Parašyti trumpą scenarijų arba sukurti kadruotę pasirinktai novelės scenai.
• „Minčių lietus“ tema: Grupėse surengti „minčių lietų“ viena iš Apučio kūrybos temų (pvz., „Kas yra žmogiškumas?“, „Kaip atpažinti blogį savyje ir kituose?“) ir pristatyti rezultatus.
• Moderni interpretacija: Sukurti trumpą vaizdo klipą, dainą ar komiksą, moderniai interpretuojantį pasirinktą Apučio novelės idėją ar problemą.
• Debatai: Surengti debatus kontraversiška tema iš Apučio kūrybos, pvz., „Ar studentas novelėje „Autorius ieško išeities“ turėjo kitų išeičių?“

Šie žingsniai ir lentelės padės nuosekliai išanalizuoti Juozo Apučio novelę ir geriau ją suprasti.

Novelės analizės žingsniai (lentelė)

Dažniausiai pasitaikantys simboliai Apučio kūryboje ir jų galimos reikšmės (lentelė)

Svarbu: Simbolių reikšmės nėra fiksuotos, jos priklauso nuo konteksto konkrečiame kūrinyje. Ši lentelė pateikia tik dažniausiai pasitaikančias interpretacijas.

• Kaip suprantate Apučio vartojamą „Ezopo kalbą“? Kokius pavojus ir galimybes ji suteikė sovietmečio rašytojui? Pateikite pavyzdžių iš skaitytų novelių.
• Kodėl, jūsų manymu, Apučio kūryboje tiek daug dėmesio skiriama atminties, sąžinės ir kaltės temoms? Kaip šios temos atsiskleidžia konkrečiuose kūriniuose?
• Ar sutinkate su teiginiu, kad Apučio žmogus dažnai yra „žmogus ribinėse situacijose“? Argumentuokite savo nuomonę pavyzdžiais.
• Kaip Apučio novelėse vaizduojamas kaimas ir jo nykimas? Kokias vertybes autorius sieja su kaimu, o kokias – su miestu?
• Kokia „išeities“ ieško autorius ir jo personažai novelėje „Autorius ieško išeities“? Ar jiems pavyksta ją rasti?
• Diskutuokite apie novelės „Įveikti save“ pavadinimo prasmę. Ką reiškia „įveikti save“ skirtingiems novelės veikėjams (mokytojui, Skruzdėlytei, Barauskiukui) ir, galbūt, pačiam autoriui? Ar tai visada pozityvus tikslas?
• Kaip novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ atskleidžiama galios, smurto, prisitaikėliškumo ir abejingumo problema? Kodėl senis Vinculis „pereina į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį“?
• Kokia yra namų ir šeimos reikšmė J. Apučio kūryboje? Kaip tai atsiskleidžia, pavyzdžiui, novelėje „Erčia, kur gaivus vanduo“?
• Kaip novelėje „Ratu palei ežerus“ pasakotojo fizinė kelionė atspindi jo vidinę būseną ir egzistencinius klausimus? Ką simbolizuoja pilis ir laukiamas traukinys?
• Ar Juozo Apučio kūryba ir joje keliami klausimai yra aktualūs šiandienos skaitytojui? Kodėl? Argumentuokite.
• Palyginkite J. Apučio ir J. Biliūno novelistiką. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
• Kuo J. Apučio kūryba svarbi lietuvių literatūros raidai?

Norint giliau suprasti Juozo Apučio kūrybą, verta susipažinti su šiais šaltiniais (dėl techninių galimybių pateikiamos bendro pobūdžio nuorodos į portalus, kur galima ieškoti konkrečios medžiagos):

• Literatūros kritikų straipsniai ir monografijos:

  • Albertas Zalatorius. „Žmogiškumas - kaip pilies akmenys“ (straipsnis apie „Keleivio noveles“). Ieškoti: https://www.šaltiniai.info arba literatūros chrestomatijose.
  • Albertas Zalatorius. „Juozas Aputis“ (apžvalginis straipsnis). Ieškoti: https://www.šaltiniai.info arba literatūros istorijos leidiniuose.
  • Jūratė Sprindytė. Straipsniai ir įžvalgos apie J. Apučio kūrybą. Ieškoti: https://www.šaltiniai.info, https://www.tekstai.lt.
  • Petras Bražėnas. „Keistas keleivis su sąžinės našta“. Ieškoti literatūrologiniuose leidiniuose.
  • Kęstutis Nastopka. „Poleminė struktūra“. Ieškoti literatūrologiniuose leidiniuose.
  • Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas: https://www.llti.lt (publikacijų paieška).
  • Literatūros portalas „Rašyk.lt“ (autorių skiltys): https://www.rasyk.lt

• Interviu su Juozu Apučiu, jo esė:

  • Juozas Aputis. „Maži atsakymai į didelius klausimus“ (2006) – knyga, kurioje surinkti rašytojo pokalbiai, esė, apmąstymai. Ieškoti bibliotekose.
  • Publikuoti interviu periodinėje spaudoje ar interneto archyvuose (pvz., https://www.bernardinai.lt archyvai, https://www.literaturairmenas.lt archyvai).

• Garso įrašai:

  • LRT Mediateka (Radioteka), laida „Vakaras su knyga“: https://www.lrt.lt/mediateka/radijas/laidos/1046/vakaras-su-knyga (ieškoti įrašų pagal autorių Juozas Aputis).

• Pats autoriaus tekstas:

  • Svarbiausias šaltinis – pačios Juozo Apučio novelės ir apysakos. Jas galima rasti bibliotekose, knygynuose arba skaitmenizuotus variantus patikimose svetainėse (pvz., https://www.antologija.lt, jei yra).

• Bendresnio pobūdžio literatūros istorijos veikalai:

  • Lietuvių literatūros enciklopedija, literatūros vadovėliai mokykloms ir universitetams.

Atkreipkite dėmesį, kad literatūros tyrinėjimai nuolat pildomi, todėl visada verta paieškoti naujausių publikacijų apie autorių ir jo kūrybą bibliotekų kataloguose ir mokslinių publikacijų duomenų bazėse.