Novelės „Vagis“, „Ubagas“, „Lazda“

Jonas Biliūnas (1879–1907) – vienas svarbiausių XX a. pradžios lietuvių rašytojų, psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Nors jo gyvenimas buvo trumpas ir paženklintas sunkios ligos (džiovos), Biliūno kūryba padarė didžiulę įtaką tolesnei lietuvių novelistikos raidai. Jis atsisakė buitiško, aprašomojo realizmo, būdingo jo pirmtakams, ir sutelkė dėmesį į žmogaus vidinį pasaulį, jo jausmus, moralinius konfliktus ir sąžinės balsą.

Biliūno kūryba išsiskiria savitu stiliumi ir tematika. Svarbiausi jo kūrybos bruožai:

1. Modernizavo lietuvių prozą: Po Biliūno, lietuvių rašytojai ėmė kitaip žvelgti į literatūrą, nutoldami nuo senųjų Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos pasakojimo principų.
2. Subjektyvus vaizdavimas: Atsisakė detalaus, objektyvaus išorinio pasaulio vaizdavimo, būdingo senajam realizmui. Jam svarbiau perteikti veikėjo vidinius išgyvenimus, o ne tiksliai atkurti aplinką.
3. Koncentruotas pasakojimas: Nesistengė aprėpti kuo daugiau faktų ar įvykių. Jo novelės dažnai glaustos, sutelktos į vieną esminį epizodą ar moralinę problemą.
4. Rašytojo atsakomybė: Pabrėžė rašytojo moralinę atsakomybę ir kūrybos reikšmę visuomenei.
5. Realizmo samprata: Nors laikomas psichologinio realizmo atstovu, Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje įvedė patį „realizmo“ terminą, suprasdamas jį kaip siekį visapusiškai atskleisti tikrovę – tiek jos šviesiąsias, tiek tamsiąsias puses.
6. Objektyvumo siekis per subjektyvumą: Nors gilinosi į psichologiją, teigė, kad autorius turi „pasislėpti“ už kuriamo vaizdo, leidžiant pačiam skaitytojui daryti išvadas.
7. Psichologizmas: Tai vienas ryškiausių Biliūno kūrybos bruožų. Jis meistriškai analizuoja žmogaus jausmus, sąžinės graužatį, moralines dilemas, vidinius konfliktus.
8. Autobiografiškumas: Daugelyje kūrinių pasakotojas yra artimas pačiam autoriui, jo išgyvenimai ir patirtys persipina su literatūriniais siužetais. Riba tarp pasakotojo ir rašytojo dažnai atrodo išnykusi.
9. Pasakotojas – dalyvis: Pasakotojas dažnai yra ne tik stebėtojas, bet ir aktyvus veiksmo dalyvis, tiesiogiai reiškiantis savo požiūrį ir jausmus.
10. Kaltės ir atjautos motyvai: Biliūno kūryboje dažnai nagrinėjama kaltės tema – tiek asmeninės, tiek visuomeninės. Veikėjai išgyvena sąžinės priekaištus, jaučia atjautą silpnesniam, nuskriaustam žmogui.
11. Dviprasmiški pavadinimai: Novelių pavadinimai dažnai turi kelias reikšmes, skatinančias skaitytoją gilintis į kūrinio prasmę.

Skaityti literatūrinį rašinį: Moralinės vertybės J. Biliūno kūryboje ( „Ubagas”, „Lazda”, „Kliudžiau”)

Skaityti literatūrinį rašinį: Šeimos tema J. Biliūno kūryboje

Vaizduojamas pasaulis

• Veiksmo vieta: Kaimas, ūkininko Jokūbo sodyba (sodžius).
• Pagrindinis veikėjas: Jokūbas – darbštus ūkininkas, šeimos žmogus, tačiau jo gyvenimą temdo praeityje padaryta žmogžudystė ir dėl jos jaučiama sąžinės graužatis.
• Veiksmo laikas:
  • Istorinis laikas: Carinės Rusijos laikotarpis, kai valstiečių gyvenimas buvo nelengvas, o nuosavybė (ypač arkliai) labai vertinama.
  • Pagrindinio įvykio laikas: Jokūbo vestuvių naktis, žiema. Ši aplinkybė (šventė, naujo gyvenimo pradžia) dar labiau paaštrina įvykusios tragedijos dramatizmą.

Siužetas

Novelės pradžioje sužinome apie Jokūbo laimingą šeimyninį gyvenimą, jo darbštumą ir ypatingą prisirišimą prie kumelio, kurį jis labai myli ir brangina. Vestuvių naktį Jokūbas, išgirdęs triukšmą tvarte, supranta, kad įsibrovė vagis. Apimtas baimės ir noro apsaugoti savo turtą, tamsoje jis mediniu kūju (kūlė) mirtinai nutrenkia arkliavagį. Tik vėliau pamato, kad vagis buvo senas, žilas vyras, turėjęs revolverį. Kaimo bendruomenė (Linčo teismas) vagį pasmerkia, o Jokūbą išteisina, nes jis gynė savo nuosavybę. Tačiau Jokūbas negali pamiršti šio įvykio. Jis pasipasakoja žmonai, kunigui, bet valdžiai neprisipažįsta, norėdamas auginti vaikus ir rūpintis šeima. Visą likusį gyvenimą jį kankina sąžinės priekaištai, ypač prieš mirtį, kai jis svarsto, ar Dievas jį supras ir atleis.

Psichologizmas ir pagrindinė mintis

• Jokūbo vidinis konfliktas: Novelėje gilinamasi į Jokūbo psichologinę būseną po žmogžudystės. Jis yra doras žmogus, todėl negali ramiai gyventi su tokia našta. Sąžinės graužatis jį lydi visą gyvenimą.

  Čia svarbu pabrėžti, kad nors visuomenė jį išteisino, vidinis teismas yra kur kas griežtesnis.

• Pavadinimo dvilypumas: Vagis pavogė ne tik kumelį (nors ir nesėkmingai), bet svarbiausia – Jokūbo dvasinę ramybę.
• Pagrindinė mintis: Sąžinė yra griežčiausias teisėjas. Joks išorinis išteisinimas negali nuraminti sąžinės, jei žmogus jaučiasi kaltas. Kūrinys taip pat kelia klausimą apie atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes. Ar tikslas pateisina priemones? Ar gindamas savo turtą, žmogus gali atimti kito gyvybę?

Konfliktai novelėje

Novelėje „Lazda“ galima išskirti kelis konfliktų lygmenis, nors ryškiausiai atsiskleidžia socialinis ir vidinis (moralinis) konfliktas.

• Buitinis konfliktas (arba požiūrių skirtumas): Jūsų minima situacija dėl lazdos sudeginimo (vyresnysis brolis siūlo) ir tėvo noro ją pasilikti kaip atminimą rodo skirtingas kartų nuostatas ir požiūrį į praeitį, bet tai nėra aštrus konfliktas.
• Socialinis konfliktas: Tai pagrindinis išorinis konfliktas novelėje. Jis vyksta tarp dvaro prievaizdo Dumbrausko (ponijos atstovo) ir baudžiauninkų, konkrečiai – pasakotojo tėvo. Konflikto priežastis – tėvas, norėdamas pašerti nusilpusį jautį, paėmė pono dobilų. Už šį „nusikaltimą“ (vagystę iš pono) jis buvo žiauriai sumuštas lazdomis. Šis epizodas atskleidžia baudžiavos laikų socialinę neteisybę, ponų savivalę ir baudžiauninkų bejėgiškumą.
• Moralinis (vidinis) konfliktas:
  • Tėvo vidinis konfliktas: Nors tiesiogiai neparodytas aštrus konfliktas su Dumbrausku po sumušimo (tėvas tyliai kenčia), vėliau, kai baudžiava panaikinama ir Dumbrauskas netenka darbo bei ateina pas tėvą prašyti pagalbos, tėvo viduje kyla moralinė dilema. Jis prisimena skriaudą, pažeminimą, tačiau nugali krikščioniška atjauta ir gailestis. Jis priima Dumbrauską, dalijasi su juo duona.
  • Pasakotojo vidinis konfliktas: Pasakotojas, būdamas vaikas, matė tėvo kančią ir jautė neapykantą skriaudėjui. Suaugęs jis vis dar negali pamiršti tos neteisybės, todėl jam sunku suprasti tėvo atlaidumą. Jo viduje kovoja noras atkeršyti ir tėvo parodyto pavyzdžio suvokimas.

Pagrindinė mintis ir simbolika

• „Lazda turi du galus“: Ši patarlė puikiai tinka novelei. Lazda, buvusi kančios ir pažeminimo įrankiu, virsta atminimo, atlaidumo ir žmogiškumo simboliu. Vienu galu ji muša, kitu – primena apie būtinybę atleisti.
• Atlaidumo ir keršto tema: Novelė kelia klausimą apie atleidimo galią. Ar įmanoma atleisti savo skriaudėjui? Tėvo pavyzdys rodo, kad atlaidumas yra aukštesnė moralinė vertybė nei kerštas.
• Žmogiškumo išbandymas: Tiek tėvas, tiek Dumbrauskas (kai tampa elgeta) patiria žmogiškumo išbandymą. Tėvas jį išlaiko, parodydamas kilniaširdiškumą.
• Socialinės tvarkos kaita: Panaikinus baudžiavą, keičiasi socialiniai vaidmenys – buvęs ponas tampa elgeta. Tai parodo socialinių santykių trapumą ir likimo permainingumą.

💡 Pastaba dėl žodžio „ubagas“: Jūsų pastebėjimas teisingas. Nors šiuolaikinėje bendrinėje kalboje žodis gali būti laikomas menkinančiu, literatūriniame kūrinyje, ypač klasikiniame, jis vartojamas kaip autentiškas to meto žodis ir turi savo konotacijas. Vertintojai tai supranta. Sinonimai: elgeta, duoneliautojas.

Pavadinimo analizė

• Dviprasmiškumas: „Ubagas“ yra ne tik buvęs turtingas ūkininkas Petras Sabaliūnas, priverstas elgetauti senatvėje. Perkeltine prasme „ubagu“ galima pavadinti ir jo sūnų, kuris, nors ir materialiai apsirūpinęs, yra dvasiškai skurdus, stokojantis pagarbos, meilės ir atjautos savo tėvui. Jo siela yra „ubagiška“ moralinių vertybių prasme.

Kas, kur, kada?

• Veiksmo vieta: Kaimas (sodžius).
• Laiko planai: Novelėje susipina dabarties (pasakotojo susitikimas su elgetaujančiu Sabaliūnu) ir praeities (pasakotojo vaikystės prisiminimai apie gerbiamą ir turtingą kaimyną Sabaliūną) vaizdai. Šis kontrastas sustiprina Petro Sabaliūno tragedijos suvokimą.
• Pagrindinis siužeto įvykis: Senas, elgetaujantis Petras Sabaliūnas aplanko pasakotojo tėvų namus.
• Veikėjai:
  • Petras Sabaliūnas: Praeityje – pasiturintis, darbštus, gerbiamas ūkininkas, bitininkas, geras kaimynas ir bičiulis. Dabartyje – paliegęs, sūnaus išvarytas elgeta. Biliūnas greičiausiai rėmėsi realaus žmogaus prototipu.
  • Pasakotojas: Suaugęs žmogus, grįžęs iš miesto aplankyti tėvų kaime. Jis prisimena Sabaliūną iš vaikystės, todėl jo susitikimas su elgeta sukelia skaudžius jausmus, gėdą ir kaltę. Per pasakotoją atsiskleidžia autoriaus požiūris.

Vertybės ir jų priešprieša

Novelėje išryškinamos šios vertybės ir jų stoka:

1. Gailestis, atjauta, pagarba senam žmogui: Pasakotojas ir jo tėvai rodo pagarbą ir gailestį Sabaliūnui. Pasakotojas, duodamas duonos gabalėlį, jaučia gėdą dėl savo menkos aukos. Sabaliūno duonos pabučiavimas ir palaiminimas pabrėžia duonos šventumą ir elgetos nuolankumą.

   „Man pasidarė gėda... krūtinę man kažkas pradėjo spausti...“ – pasakotojo jausmai.

2. Dosnumas vs. Šykštumas: Praeityje Sabaliūnas buvo dosnus („vaikus pavaišina medumi“). Jo sūnaus elgesys (išvarė tėvą) rodo visišką dosnumo ir dėkingumo stoką.
3. Meilė vaikams vs. Vaikų nedėkingumas: Sabaliūnas mylėjo vaikus, buvo jiems geras. Kontrastingai, jo paties sūnus pasielgė žiauriai ir nedėkingai.
4. Žmogiškasis orumas: Nors Sabaliūnas tapo elgeta, jis išlaiko tam tikrą orumą, nesiskundžia, tyliai priima savo likimą.
5. Šeimos ryšiai ir jų irimas: Novelė skaudžiai parodo, kaip gali suirti šeimos ryšiai, kai materialinės vertybės užgožia dvasines.

Išvada ir pamokoma prasmė

• Kodėl taip atsitiko? Novelė verčia susimąstyti apie vaikų nedėkingumo priežastis. Galbūt Sabaliūnas, būdamas darbštus ir rūpestingas ūkininkas, per mažai dėmesio skyrė sūnaus dvasiniam auklėjimui, vertybių formavimui? O gal sūnus tiesiog pasidavė godumui? Biliūnas tiesioginio atsakymo neduoda, palikdamas tai spręsti skaitytojui.
• Pasakotojo kaltės jausmas: Pasakotojas jaučia ne tik gėdą dėl Sabaliūno likimo, bet ir kaltę, kad pats per mažai laiko praleidžia su savo tėvais, kad per daug atitolo nuo kaimo ir jo vertybių. Tai autobiografinis motyvas, atspindintis paties Biliūno išgyvenimus.
• Kūrinys samprotavimo rašiniui: Novelė iš tiesų yra puiki medžiaga apmąstymams apie kartų santykius, moralines vertybes, nedėkingumą, socialinę atskirtį.

Skaityti

Trumpa siužeto apžvalga

Pasakotojas, grįžęs į tėviškę, ilsisi pamiškėje su broliu. Jie sutinka seną pažįstamą, dėdę Simaną, žinomą istorijų pasakotoją. Paprašytas papasakoti ką nors įdomaus, Simanas prisimena nutikimą iš jaunystės, kai dirbdamas laukuose su Baltrium Rudoku, karštą vasaros dieną danguje pamatė mirksintį žiburėlį – žvaigždę. Priėjęs kaimynas Gimbutas iš pradžių nepatiki, bet vėliau, pažvelgęs pro vamzdelį, patvirtina, kad tai žvaigždė, ir papasakoja apie dangaus kūnus. Simanas ir Rudokas džiaugiasi ne tik pamatę stebuklą, bet ir išvengę bausmės už dykinėjimą. Vėliau Simanas nostalgiškai prisimena sunkius baudžiavos laikus, tėvų baimes, bet kartu ir gausesnį derlių bei gamtos turtus, kontrastuodamas su dabartiniais laikais, kai viskas nyksta. Vakare jie išsiskirsto.

Pagrindinės temos ir idėjos

• Stebuklo ir kasdienybės kontrastas: Žvaigždės pasirodymas vidury dienos yra tarsi stebuklas, praskaidrinantis sunkią valstiečių kasdienybę. Tai netikėtas grožio, paslapties atsivėrimas.
• Mokslo ir liaudiško smalsumo susidūrimas: Gimbutas su vamzdeliu atstovauja moksliškesnį požiūrį, o Simanas su Rudoku – paprastą, nuoširdų liaudišką smalsumą ir nuostabą.
• Praeities idealizavimas ir dabarties kritika: Dėdės Simano pasakojime ryškus praeities (baudžiavos laikų) idealizavimas. Nors pripažįsta buvus sunku ir baisu („tėvai drebėdavo iš baimės, kad negautų lupti“), jis kartu pabrėžia buvusį derlingumą, gamtos gausą („koks derlius būdavo gausus ir žmonės turėdavo iš ko pragyventi“). Dabartis jam atrodo nuskurdusi, praradusi gyvybingumą („žuvų nebėra, miškai nyksta, džiaugiesi sugavęs bent kiškelį“). Tai būdinga vyresnės kartos nostalgijai.
• Žmogaus ir gamtos ryšys: Apsakyme juntamas glaudus žmogaus ryšys su gamta, jos stebėjimas, grožėjimasis ja.
• Pasakojimo galia: Dėdė Simanas yra pasakotojas, jo istorijos praturtina klausytojų gyvenimą, perduoda patirtį ir sukuria bendrumo jausmą.

Šis apsakymas, lyginant su kitomis nagrinėtomis novelėmis, yra šviesesnis, lyriškesnis, jame mažiau dramatizmo, tačiau taip pat atsispindi Biliūnui būdingas jautrumas žmogaus išgyvenimams ir praeities refleksija.