Romanas „Isos slėnis“

Česlovas Milošas (1911–2004) – vienas iškiliausių XX amžiaus Europos ir pasaulio rašytojų, Nobelio literatūros premijos laureatas (1980 m.). Gimęs Lietuvoje, Šeteniuose, jis savo kūryboje neatsiejamai susiejo lenkų ir lietuvių kultūras, tapdamas tiltu tarp jų. Milošas yra itin gerai žinomas ir vertinamas Lenkijoje, kur jo kūryba laikoma nacionaliniu pasididžiavimu ir yra plačiai skaitoma bei analizuojama mokyklose ir universitetuose. Jo balsas, skambėjęs per sudėtingiausius šimtmečio įvykius, gynė žmogaus orumą, laisvę ir tiesą nuo pavergiančių ideologijų. Nors rašė lenkiškai, jo šaknys ir didelė dalis įkvėpimo glūdi Lietuvos žemėje, jos gamtoje, istorijoje ir kultūroje.

Čia pateiksime nuoseklesnę autoriaus biografiją, padėsiančią suprasti jo kūrybos kontekstą.

• Vaikystė Lietuvoje ir tapatybės ištakos: Gimė 1911 m. birželio 30 d. Šeteniuose, Kėdainių rajone, senelių Kunatų dvare prie Nevėžio. Ši aplinka – tradicinis bajorų dvaras, kur persipynė lenkų kalba, lietuviška kaimo aplinka, senos dainos, archajiški tikėjimai ir katalikybė – suformavo jo unikalų pasaulio matymą. Pats Milošas save laikė „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmogumi“.
• Studijos Vilniuje ir kūrybinio kelio pradžia: 1921–1929 m. mokėsi Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje, vėliau Vilniaus Stepono Batoro universitete studijavo teisę. Įsitraukė į avangardistinės poetų grupės „Žagary“ veiklą. Ankstyvoji poezija atspindėjo katastrofizmo nuotaikas.
• Karo metai ir humanistinė laikysena: Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Varšuvoje, dalyvavo pogrindinėje kultūrinėje veikloje, rašė eilėraščius (garsus ciklas „Pasaulis. Naivioji poema“). Aktyviai padėjo gelbėti žydus, už ką vėliau jam suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas.
• Diplomatinė tarnyba ir emigracija: Po karo dirbo diplomatinį darbą Lenkijos Liaudies Respublikos atstovybėse JAV ir Prancūzijoje. Nusivylęs komunistiniu režimu, 1951 m. Paryžiuje paprašė politinio prieglobsčio. Emigracijoje parašė vieną garsiausių savo veikalų – esė rinkinį „Pavergtas protas“ (1953 m.).
• Gyvenimas ir kūryba JAV: Nuo 1960 m. gyveno JAV, dėstė Kalifornijos universitete Berklio (Berkeley). Tęsė intensyvų kūrybinį darbą, leido poezijos rinkinius, esė knygas, vertė Bibliją.
• Nobelio premija ir pasaulinis pripažinimas: 1980 m. Česlovui Milošui suteikta Nobelio literatūros premija „už tai, kad jis su bekompromise įžvalga atskleidė žmogaus pažeidžiamumą pasaulyje, kupiname aštrių konfliktų“. Šis apdovanojimas leido jo kūrybai plačiau pasklisti ir gimtojoje Lenkijoje.
• Grįžimas ir paskutiniai metai: Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ne kartą lankėsi gimtinėje. Paskutinius gyvenimo metus praleido Krokuvoje, Lenkijoje, kur ir mirė 2004 m.

Skaityti ištraukas čia ->

Apie ką šis romanas? Sukūrimo aplinkybės ir temos

Romanas „Isos slėnis“, parašytas 1953–1954 m. ir pirmą kartą išleistas Paryžiuje 1955 m., yra vienas žymiausių Česlovo Milošo prozos kūrinių. Tai nėra tiesioginiai memuarai, nors kūrinys gausiai remiasi autoriaus vaikystės prisiminimais apie gyvenimą XX a. pradžios Lietuvos kaime, išgalvotame Isos (kurios prototipas – Nevėžis) slėnyje. Pats Milošas yra minėjęs, kad šį romaną pradėjo rašyti „terapiniais tikslais“, išgyvendamas sunkų emigracijos laikotarpį, siekdamas grįžti prie šaknų, prie pirminių, gydančių patirčių.

Pagrindinės romano temos ir problematika:

• Vaikystės pasaulis ir brendimas: Pagrindinio veikėjo berniuko Tomo akimis regime jo aplinką, pirmuosius atradimus, džiaugsmus, baimes ir susidūrimus su sudėtingomis gyvenimo tiesomis.
• Gamtos ir žmogaus ryšys: Gamta romane yra ne tik fonas, bet ir aktyvi veikėja, formuojanti žmogaus charakterį, dvasingumą, teikianti paguodą ir išbandymus.
• Atmintis ir tapatybė: Kūrinys yra bandymas rekonstruoti prarastą laiką ir erdvę, suvokti savo šaknis, suprasti, kas formuoja žmogaus tapatybę.
• Mitinis mąstymas ir realybė: Romane persipina realistiškas kaimo gyvenimo vaizdavimas su mitais, legendomis, prietarais, antgamtinių jėgų (velnių, laumių) buvimu.
• Pagonybės ir krikščionybės sampyna: Vaizduojama, kaip senieji tikėjimai ir papročiai gyvuoja šalia krikščioniškosios tradicijos, daro įtaką žmonių mąstymui ir elgesiui.
• Gėris ir blogis: Veikėjų likimuose ir poelgiuose atsiskleidžia amžinoji kova tarp šviesos ir tamsos jėgų, vidiniai konfliktai ir moraliniai pasirinkimai.

„Isos slėnio“ pasaulis: erdvė, atmosfera ir žmonės

Kur vyksta veiksmas? Isos slėnio geografija ir gamta

Romanas nukelia į „Ežerų kraštą“, kurį ilgai dengė ledynai, todėl jo „gamtovaizdis dvelkia šiaurės rūsčiu.“ (I) Žemė čia apibūdinama kaip „daugiausia akmenuota, smėlinga, tinkanti auginti tiktai bulves, rugius, avižas ir linus.“ (I) Tačiau būtent dėl to išliko daug miškų, kurie „kiek švelnina atšiaurų klimatą ir apsaugo nuo Baltijos vėtrų.“ (I)

• Miškai ir ežerai: Miškai aprašomi kaip turintys „nepakartojamų ypatybių“, o keliaujant jais, „nuo kokios nors kalvelės staiga išvysi žydrą ežero dubenį, kur suboluos vos pastebima krago dėmelė“. (I)
• Metų laikai ir gamtos garsai: Ypač išskiriami du metų laikai: „pavasaris ir ruduo – ilgas, dažniausiai giedras, kupinas mirkstančių linų kvapo, mintuvų tauškėjimo, iš toli atplaukiančių aidų.“ (I) Pavasarį „blyškiame šio krašto danguje vis aidi atsikartojantis perkūno oželių traškesys, tar tar tar“. (I)
• Isa upė ir jos slėnis: Pati Isa upė yra „juoda, gili, vangiai tekanti, apaugusi tankiais karklynais“. (I) Slėnis yra „palaiminga vieta dėl reto mūsų krašto juodžemio, vešlių sodų, o gal ir dėl nuošalumo“. (I) Sakoma, kad Isos vanduo gali paveikti čia gimusių žmonių būdą, padaryti juos „linkusius į kraštutinumus, nenuoramas“. (II)

Kokie žmonės gyvena Isos slėnyje? Jų buitis ir papročiai

Ilgą laiką Isos slėnio žmonės „namuose pasidirbdindavo viską, ko reikėjo“ (I), dėvėjo „storą drobę“, audė „namų darbo staklėmis gelumbę, pavydžiai saugodamos rašto paslaptis: eglute, tinkleliu“. (I) Vasarą dažnai nešiojo „vyžas, pintas iš liepos karnų.“ (I) Pokyčiai ateina tik „po Pirmojo pasaulinio karo“. (I)

Kaimo trobos aprašomos kaip „medinės, dengtos ne šiaudais, o gontais.“ (I) Prie šulinių – „svirtimi – prie skelto stulpo pritaisyta kartimi, kurios vieną galą slegia svarmuo.“ (I) Šeimininkių garbės reikalas – „darželis prie įėjimo“, kuriame augina „jurginus ir dedešvas“. (I)

Mitinis pasaulis šalia realybės

Isos slėnis yra ypatingas ne tik savo gamta, bet ir tuo, kad čia „yra daug velnių, daugiau negu bet kur kitur.“ (II)

• Velniai: Jie įsivaizduojami kaip „nedidelis, devynmečio vaikiščio ūgio, dėvi žalią frakelį, krakmolytą nėrinių krūtinę“, kartais vadinami „vokietukais“ ir laikomi „progreso šalininkais“. (II) Jų mėgstamiausia pramoga – „šokiai jaujose, tuščiose pašiūrėse, kur mina linus, daržinėse“. (II)
• Kitos būtybės ir tikėjimai: Greta velnių egzistuoja ir „girių laumės“, „mažyčiai žmogiukai“, o žmonės ilgai išlaikė pagonybės elementus, pavyzdžiui, „statydavo ant gryčios slenksčio pieno dubenėlį romiems vandens žalčiams“. (II) Ginių bažnyčia pastatyta vietoje, kur „kadaise savo apeigas atlikinėdavo perkūnijos dievo tarnai.“ (III)
• Gamtos galios: Įvairios neapibrėžtos „Galios“ stebi žmones, ypač vaiką Tomą, ir „vertino jį pagal tai, ką jos pačios geriausiai išmanė.“ (VI)

Pagrindiniai veikėjai: likimai ir vidiniai pasauliai

• Tomas – pasaulį atrandantis vaikas:

  • Vaikystės namai ir pirmieji įspūdžiai: Tomas auga Ginių dvare. Jo pasaulį sudaro kambariai (valgomasis su „baisingai perkreiptų molinių veidų“, paslaptingas „salonas“, kvapni kamarėlė), sodas, veja. Jo laimė – tai „lytėjimas, – basomis kojomis Tomas perbėgdavo nuo glotnių grindų lentelių ant šaltos akmeninės koridoriaus aslos“. (VI)
  • Ryšys su gamta: Tomas yra nepaprastai jautrus gamtos grožiui – nuo „švento Petro raktelių“ (VI) iki upės gyvybės. Tačiau šis ryšys nėra vien idiliškas. Nušauta voveraitė sukelia jam gilų sielvartą ir kaltės jausmą: „Klūpodamas prie voveraitės, Tomas verkė [...] Ką dabar daryti, ką daryti? Atiduotų pusę savo gyvenimo, kad tiktai galėtų ją išgelbėti“. (LVIII) Jis suvokia: „Žvėreliai neturi sielos. Vadinasi, žudydamas gyvūną, nužudai jį amžinai.“ (LVIII)
  • Moralinis brendimas ir tapatybės paieškos: Domciaus įvykdyta šventvagystė (Komunijos išniekinimas) Tomui tampa didžiuliu sukrėtimu, atskleidžiančiu „viso pasaulio blogį“ ir jo paties vienišumą. (XXVI) Mokslai pas Juozapą „Juodąjį“ supažindina jį su tautiniais klausimais ir formuoja „būsimąjį nepasitikėjimą žmonėmis, kurie jo akivaizdoje pernelyg girdavosi herbais ir vėliavomis“. (IX)
  • Santykiai su artimaisiais: Tomas myli senelį Kazimierą, nuo kurio „sklido malonus kvapas“ (IV), jaučia močiutės Misios meilę, nors ji ir „niekada neduodavo jokių dovanų ir visiškai juo nesirūpino“ (V). Jį globoja Antanina, kalbanti „dviejų kalbų mišiniu“. (IV)

• Senelis Kazimieras Surkontas – ramybės uostas: Neaukštas, kiek nutukęs, mėgstantis „ramybę ir knygas apie augalus.“ (IV) Tolerantiškas, mandagus visiems, net ir „baisiajam Chaimui“. (IV) Geba diplomatiškai spręsti ginčus. Jaunystėje skaitė filosofus. Tomui jis – artimas ir mylimas žmogus.

• Močiutė Michalina Surkontova (Misia) – kitokia nei visi: Ekscentriška, „trankė durimis, kiekvieną plūdo.“ (V) Jai nerūpėjo žmonių nuomonė. Jos išvaizda primena „miško būtybes“. (V) Mėgsta aštrų maistą, maudynes bet kokiu oru. Labiausiai domisi „visokiais burtais, dvasiomis ir pomirtiniu gyvenimu.“ (V) Nors atrodo griežta, Tomą myli.

• Mokytojas Juozapas „Juodasis“ – idealistas nacionalistas: Moko Tomą. Priklauso „tai padermei, kurią mūsų laikų metraštininkai pavadino nacionalistais: jis troško tarnauti Tėvynės šlovės vardan.“ (IX) Surkontų lenkiškumą laiko išdavyste. Vėliau jo pastangomis Giniuose įkuriama mokykla.

• Eigulys Baltazaras – tragiškas likimas: Išoriškai sėkmingas („Čigono oda, balti dantys, mažne dviejų metrų ūgio“ (X), turi ūkį, namą), tačiau viduje kankinamas nerimo, „bjauraus alpulio“. (X) Jį persekioja „Vokietukas“ – jo vidinis demonas, kurstantis baimes ir primenantis apie padarytą nuodėmę – ruso belaisvio nužudymą: „Šovei, kai tupėjo krūmuose ir valgė duoną.“ (XI) Baltazaras ieško pagalbos pas burtininką Masiulį, vėliau pas Šilalės rabiną, tačiau ramybės neranda. Jo apmąstymai apie kreivą pušį („Pušiai nelemta tiesiai augti iš pat pradžių. [...] O ar žmogus gali visada iškart tiesiai? Irgi ne.“ (XXXVIII)) atskleidžia jo vidinę sumaištį ir susitaikymą su likimu.

• Domcius – maištininkas prieš Dievą: Kaimo „karalius“, valdantis bendraamžius „tykiu teroru“. (XXV) Jo žiaurumas kyla iš vaikystėje patirtų pažeminimų. Jis eksperimentuoja su gyvūnais, žiauriai kankina šunį. Dievą laiko „savo skriaudų kaltininku“ (XXV) ir nusprendžia Jį išbandyti, įvykdydamas šventvagystę – subadydamas konsekruotą Ostiją yla: „Suspaudė ylą ir palenkė žemyn, į Dievą. [...] Smogė.“ (XXVI) Kai nieko neįvyksta, jį apima „keista atsivėrusi tuštuma“ ir „našlaičio [...] liūdesys.“ (XXVI)

• Gėrio ir blogio kova: Ši amžina tema atsiskleidžia per Baltazaro vidinius demonus ir Domciaus maištą bei žiaurumą. Tomas taip pat susiduria su blogiu ir turi daryti moralinius sprendimus.
• Atmintis, laikas ir tapatybė: Romanas yra bandymas per Tomo patirtis ir pasakotojo refleksijas atkurti prarastą laiką, suprasti, kaip formuojasi žmogaus santykis su gimtine, istorija ir pačiu savimi. „Pasakotojas nežino, kokį pasirinkti laiką – esamąjį ar būtąjį, tarsi tai, kas praėjo, nebūtų praėję amžinai, o tęstųsi tol, kol juos atmena kartos – ar tiktai vienas metraštininkas.“ (II)
• Žmogus ir gamta: Gamta yra neatsiejama veikėjų gyvenimo dalis, teikianti ir džiaugsmą, ir išbandymus. Jos stichijos, grožis ir žiaurumas veikia žmogaus pasaulėjautą.
• Tikėjimas ir abejonė: Veikėjai įvairiai santykiauja su religija ir dvasingumu – nuo močiutės Misios prietaringumo iki Domciaus atviro maišto prieš Dievą ir Baltazaro beviltiškų pagalbos paieškų.
• Kaltė ir atsakomybė: Baltazaro istorija kelia kaltės ir atsakomybės už savo veiksmus klausimus. Tomo išgyvenimai po voveraitės nušovimo taip pat susiję su šia tema.

Klausimai apmąstymui ir diskusijai:

1. Kaip Česlovas Milošas vaizduoja vaikystės pasaulį „Isos slėnyje“? Kuo jis ypatingas?
2. Kokį vaidmenį Tomo gyvenime ir brendime atlieka gamta? Pateikite pavyzdžių iš teksto.
3. Kodėl, jūsų manymu, Isos slėnyje „yra daug velnių“? Ką jie simbolizuoja?
4. Palyginkite senelio Kazimiero ir močiutės Misios paveikslus. Kuo jie skiriasi ir kuo papildo vienas kitą?
5. Kokios yra Baltazaro vidinės kančios priežastys? Ar jis galėjo pasielgti kitaip?
6. Kodėl Domcius maištauja prieš Dievą? Kaip vertinate jo poelgį?
7. Kokius senovės lietuvių tikėjimų ir papročių pėdsakus galima rasti romane?
8. Kaip romane atsiskleidžia laiko ir atminties temos?
9. Kuo Tomo pasaulėžiūra keičiasi romano eigoje? Kokie įvykiai jį labiausiai paveikia?
10. Ką, jūsų manymu, simbolizuoja Tomo išvažiavimas iš Ginių romano pabaigoje?

Siūlomos rašinių temos:

• Vaikystės pasaulio paveikslas Česlovo Milošo romane „Isos slėnis“.
• Žmogaus ir gamtos santykis Česlovo Milošo „Isos slėnyje“.
• Gėrio ir blogio kova Baltazaro ir Domciaus paveiksluose (remiantis Č. Milošo „Isos slėniu“).
• Mitinio mąstymo ir tikrovės sampyna Česlovo Milošo romane „Isos slėnis“.
• Tapatybės paieškos ir brendimas Tomo paveiksle (remiantis Č. Milošo „Isos slėniu“).

Patarimai analizuojant kūrinį:

• Atkreipkite dėmesį į detales: Milošas yra detalių meistras. Analizuokite gamtos aprašymus, daiktų simboliką, veikėjų išvaizdos smulkmenas.
• Ieškokite simbolių: Daugelis romano elementų (upė, miškas, namai, gyvūnai) turi simbolinę reikšmę.
• Analizuokite pasakotojo vaidmenį: Pasakotojas nėra tik neutralus stebėtojas; jis komentuoja, svarsto, kelia klausimus. Kokia jo pozicija?
• Siekite suprasti veikėjų motyvaciją: Kodėl veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip? Kas lemia jų pasirinkimus?
• Susiekite su kontekstu: Prisiminkite autoriaus biografiją, istorinį laikotarpį, kuriame vyksta veiksmas.

Nors romanas nukelia į XX amžiaus pradžios Lietuvos kaimą, jame keliami klausimai išlieka aktualūs ir šiandien. Tai kūrinys apie amžinąsias vertybes: meilę gimtajam kraštui, žmogaus ryšį su gamta, gėrio ir blogio kovą savyje ir pasaulyje, atminties svarbą ir tapatybės paieškas. „Isos slėnis“ moko mus įsižiūrėti į savo šaknis, branginti paprastus dalykus ir ieškoti prasmės sudėtingame pasaulyje. Tai knyga, kuri padeda SUPRASTI ne tik praeitį, bet ir save dabartyje.

• Gontai: Medinės stogo čerpės.
• Svirtis: Įrenginys vandeniui iš šulinio semti.
• Kipšas: Velnias, nelabasis.
• Mintuvai: Įrankis linams minti.
• Gelumbė: Storokas vilnonis arba pusvilnonis audeklas.
• Vyžos: Iš liepos karnų pintas apavas.
• Ordinarija: Metinis atlygis natūra (produktais) kumečiams.
• Berdanas: Senoviškas šautuvas.

Internetiniai šaltiniai:

• Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE):
  • Česlovas Milošas (VLE straipsnis, aut. Tomas Venclova)
  • Česlovas Milošas (VLE straipsnis, aut. Mindaugas Kvietkauskas) (Pataisyta nuoroda, originali buvo neveikianti)
• LRT Mediateka:
  • Dokumentinis filmas „Česlovo Milošo amžius“ (1 dalis)
  • Dokumentinis filmas „Česlovo Milošo amžius“ (2 dalis)
  • Czesławo Miłoszo eiles skaito ir komentuoja jo vertėjas Tomas Venclova (Pavyzdinė nuoroda, gali būti tikslesnių įrašų)
  • Romanas „Isos slėnis“ (radijo spektaklis, 1 dalis)
  • Mažoji studija. Poetiniai skaitymai. Česlovo Milošo romanas „Isos slėnis“
• Bernardinai.lt:
  • Viktoras Denisenko. Česlovas Milošas – kūrėjas, antrą kartą įžengęs į laiko upę (Interviu su Mindaugu Kvietkausku)
• Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka:
  • Skyrelis apie Česlovą Milošą
• Wikipedia:
  • Czesław Miłosz (straipsnis anglų kalba)
  • Isos slėnis (straipsnis lenkų kalba, gali būti naudingas ieškant papildomos informacijos)
• Youtube:
  • Paieška „Czeslaw Milosz Isos slenis inscenizacija“
  • Paieška „Česlovas Milošas dokumentika“
• Google Images: Paieška „Czeslaw Milosz Šeteniai“, „Isos slėnis gamta“

Knygos ir straipsniai (tolimesniam skaitymui):

• Milošas, Česlovas. Isos slėnis. Vilnius: Vaga, 1991 (arba vėlesni leidimai).
• Milošas, Česlovas. Pavergtas protas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995 (arba vėlesni leidimai).
• Milošas, Česlovas. Tėvynės ieškojimas. Vilnius: Baltos lankos, 1995.
• Daujotytė, Viktorija, Kvietkauskas, Mindaugas. Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.
• Venclova, Tomas. Vilnius: Asmeninė istorija. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2011. (Skyriai apie Milošą ir Vilnių).