Esė „Sizifo mitai“ ir romano „Maras“ ištraukos analizė

Alberas Kamiu (Albert Camus, 1913–1960) – vienas žymiausių XX amžiaus prancūzų rašytojų ir filosofų, Nobelio literatūros premijos laureatas (1957 m.). Jo kūryba, glaudžiai susijusi su absurdo filosofija ir egzistencializmu, tyrinėja žmogaus būties prasmę, laisvę, maištą ir moralinius pasirinkimus pasaulyje, kuriame nėra iš anksto duotų atsakymų ar aukštesnės prasmės. Kamiu kūriniai, ypač esė „Sizifo mitas“ ir romanas „Maras“, tapo kertiniais tekstais, padedančiais suprasti modernaus žmogaus pasaulėjautą ir jo vietą absurdiškoje tikrovėje.

Ši filosofinė esė yra vienas pagrindinių Kamiu tekstų, kuriame plėtojama absurdo samprata. Parašyta Antrojo pasaulinio karo metais, ji atspindi to meto žmogaus patiriamą sumaištį, beprasmybę ir vertybių krizę.

Sizifo mito interpretacija

Kamiu remiasi antikiniu mitu apie Korinto karalių Sizifą, kuris už savo nusikaltimus dievams buvo nubaustas amžinai ridenti sunkų akmenį į kalną, o šiam pasiekus viršūnę, vėl nuriedėti žemyn.

• Mito siužetas glaustai: Sizifas, dievų numylėtinis, už išplepėtas paslaptis ir nepagarbą dievams (pvz., mirties dievo Tanato įkalinimą) buvo ištremtas į Hado karalystę. Jo bausmė – bergždžias, monotoniškas ir niekada nesibaigiantis darbas, simbolizuojantis pastangas be jokio galutinio tikslo ar prasmės.

Absurdo filosofija „Sizifo mite“

• Absurdo gimimas: Kamiu teigia, kad absurdas kyla iš konflikto tarp žmogaus troškimo rasti prasmę, aiškumą ir racionalumą pasaulyje bei paties pasaulio iracionalumo, abejingumo ir tylėjimo. Gyvenimas, anot autoriaus, yra absurdiškas, nes žmogaus pastangos įprasminti būtį dažnai susiduria su beprasmybe.
• Savižudybės problema: Esė pradedama teiginiu, kad svarbiausias filosofinis klausimas yra savižudybės klausimas – ar gyvenimas vertas gyventi, kai jis yra absurdiškas? Kamiu atsako neigiamai į savižudybės idėją, teigdamas, kad absurdo suvokimas neturi vesti į pasidavimą.
• Iliuzijų sudužimas: Žmogus gyvena turėdamas daug iliuzijų apie savo nemirtingumą, ateitį, pasaulio tvarką. Kamiu palygina gyvenimą su teatru, kuriame „gali sugriūti dekoracijos, sudūžti iliuzijos“. Rutina, kasdienybė gali staiga nutrūkti, ir žmogus klausia: „Kodėl?“ Šis klausimas, kylantis iš „nuovargio, nuobodulio“, yra pirmasis žingsnis į absurdo suvokimą.
• Gyvenimas ateitimi: Dažnai žmonės gyvena ateities lūkesčiais: „iliuzija, kad mūsų gyvenimas pasikeis“ baigus mokyklą, susiradus darbą, sukūrus šeimą. Tačiau, pasak Kamiu, tai tik atideda susidūrimą su būties klausimais. Egzistenciniai klausimai („Kodėl aš visa tai darau?“) dažnai iškyla gyvenimo pusiaukelėje.
• Pasaulis kaip „nepaklūstantis ir tankus akmuo“: Pasaulis yra nesuvaldomas, abejingas žmogaus norams ir pastangoms. Iliuzija, kad galime kažką amžino sukurti, subliūkšta suvokus laikinumą ir mirtį.

Absurdo žmogus ir maištas

• Sizifas – absurdo herojus: Sizifas, anot Kamiu, yra absurdą pažinęs žmogus. Jis suvokia savo padėties beprasmiškumą, tačiau nesusitaiko su absurdu ir renkasi maištą. Jo maištas – tai sąmoningas ir nuolatinis savo likimo priėmimas ir kovos tęsimas, nepaisant žinojimo apie jos bergždumą.
• Trys absurdo pasekmės:
  1. Maištas: Nuolatinis įtampos tarp žmogaus ir pasaulio palaikymas, nepaklusimas absurdui. Tai ne revoliucija, o vidinė nuostata.
  2. Laisvė: Absurdo suvokimas išlaisvina žmogų iš iliuzijų ir vilties apie amžiną gyvenimą ar aukštesnę prasmę. Laisvė – tai gyvenimas dabartimi, be ateities lūkesčių. „Taip, žmogus yra pats sau tikslas“, – cituojate Kamiu. Laisvas žmogus pats renkasi savo gyvenimo tikslą.
  3. Aistra: Gyventi kuo intensyviau, patirti kuo daugiau, nepaisant būties absurdiškumo. Tai aistringas gyvenimas „čia ir dabar“.
• Sizifo laimė: Paradoksalu, bet Kamiu teigia, kad „reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą“. Jo laimė kyla iš sąmoningo savo likimo priėmimo, iš paniekos dievams ir iš suvokimo, kad jis yra savo kančios šeimininkas. Akimirka, kai Sizifas leidžiasi nuo kalno pasitikti savo akmens, yra sąmoningumo akimirka, kai jis yra stipresnis už savo bausmę.
• Kūryba kaip maištas: Kūryba yra vienas iš būdų priešintis absurdui, suteikti savo egzistencijai laikiną prasmę, įamžinti akimirką.

Pagrindinė mintis: Gyvenimas yra absurdiškas, tačiau žmogus, suvokęs šį absurdą, gali rasti jėgų maištauti, gyventi laisvai ir aistringai, priimdamas savo likimą su panieka ir sąmoningumu.

Šis alegorinis romanas, pasakojantis apie maro epidemiją Orano mieste Alžyre, dažnai interpretuojamas kaip metafora nacistinei okupacijai Antrojo pasaulinio karo metais arba, plačiau, kaip blogio, kančios ir absurdo įsikūnijimas žmogaus gyvenime.

Ištraukos analizė: Daktaras Rijė ir Ramberas

1. Kaip veiksmo vieta ir pokalbio aplinkybės „papildo“ šį pokalbį?

• Veiksmo vieta: Pokalbis vyksta maro apimtame Orano mieste. Anksčiau buvęs „triukšmingas ir gyvas“, dabar miestas tapęs „dulkinas ir nubjaurotas“, „tarsi nebegyvenamas“. Ši slogi, гнетущая atmosfera pabrėžia situacijos beviltiškumą ir veikėjų psichologinę būseną. Miesto izoliacija („saugumo sumetimais yra draudžiama palikti“) tampa ne tik fizine, bet ir dvasine kalėjimo metafora.
• Pokalbio aplinkybės: Daktaras Bernardas Rijė, pagrindinis romano veikėjas, yra visiškai atsidavęs kovai su maru, gelbėdamas žmones ir organizuodamas sanitarines grupes. Žurnalistas Ramberas, atsitiktinai atsidūręs mieste prieš epidemiją, jaučiasi svetimas ir trokšta grįžti į Paryžių pas mylimą moterį. Jų pokalbis atskleidžia konfliktą tarp asmeninės laimės siekio ir pareigos bendruomenei.
• Rijė pozicija: „Žinau, kvaila istorija, bet kliudo mus visus. Reikia ją priimti tokią, kokia yra.“ Daktaras pabrėžia bendrą likimą ir neišvengiamybę: „Nuo šiol, deja, būsit čionykštis kaip visi.“ Jis atmeta Rambero kaltinimus, kad daktaras gyvena „abstrakcija“, nematydamas individo kančios, nes pats Rijė kasdien susiduria su mirtimi ir yra priverstas aukoti asmeninius jausmus dėl bendros gerovės.
• Rambero pozicija: Jo noras išvykti yra suprantamas žmogiškai – jis ilgisi mylimosios ir jaučiasi įkalintas svetimame mieste. Tačiau jo individualizmas ir nenoras pripažinti bendros atsakomybės kelia moralinę dilemą.

2. Koks naujas motyvas pasigirsta pabaigoje? Kur jis veda – į praeitį ar ateitį? Ką reiškia asmeninė laimė maro akivaizdoje?

• Motyvas – tapimas abstrakcija: Pabaigoje išryškėja mintis, kad „kovoti su maro abstrakcija veiksmingiausia yra tada, kai pats imi panašėti į abstrakciją“. Tai reiškia atsiribojimą nuo asmeninių jausmų, gailesčio, vadovavimąsi protu ir pareiga. Daktarui Rijė tenka priimti sunkius sprendimus, nepaisant individualių tragedijų (pvz., išvežti sergančiuosius, atskiriant juos nuo artimųjų). Šis „natūralių jausmų nepaisymas“ yra būtinas siekiant bendro tikslo – kovoti su maru.
• Kryptis – ateitis: Šis supratimas ateina palaipsniui ir yra nukreiptas į ateitį. Nurodoma, kad „taip turėjo atsitikti ir Ramberui“, kas reiškia jo galimą vidinę transformaciją ir prisijungimą prie kovotojų. Daktaras „gavo pasekti – ir nauju požiūriu“ Rambero pokyčius.
• Asmeninė laimė maro akivaizdoje: Maro, kaip visuotinės nelaimės ir blogio, akivaizdoje asmeninė laimė tampa antraeile ar net neįmanoma. Prioritetu tampa kova už išlikimą, solidarumas ir bendra gerovė. Kaip teisingai pastebite, „niekas nesigilina į tavo asmeninius norius ir jausmus, nes tada pasidaro ne atskiras žmogus, o visuomenė.“ Individualūs norai turi nusileisti bendram tikslui.

3. Kokiomis oratorinio meno priemonėmis tėvas Panlu siekia pamokslo paveikumo?

Tėvas Panlu, jėzuitų kunigas, savo pirmajame pamoksle marą interpretuoja kaip Dievo bausmę už žmonių nuodėmes. Jo oratorystė paveiki dėl šių priemonių:

• Balso moduliacijos: Jis naudoja „stiprų, ugningą, skardų“ balsą, pereinantį į „įsakmų“ toną, kai kaltina, ir pritylantį, kai pabrėžia Dievo rykštės neišvengiamumą.
• Kaltės jausmo sukėlimas: Panlu tiesiogiai kreipiasi į klausytojus („Jūs tai pelnėte“), siekdamas sukelti jiems kaltės jausmą ir įtikinti, kad „nelaimę patys žmonės užsitraukė“.
• Maro personifikacija: Jis vaizduoja marą kaip aktyvų veikėją, Dievo įrankį: „Gal šią akimirką ištiesia pirštą į jūsų duris, ir ragotinė sutrinksi į medį; dar akimirka, ir maras įžengia pas jus, atsisėda jūsų kambaryje ir laukia jūsų pareinant. Jis čia, kantrus, įdėmus, nepajudinamas kaip pasaulio varka“. Tai sukuria baimės ir neišvengiamumo atmosferą.
• Retoriniai klausimai ir biblinės aliuzijos: Nors konkrečių pavyzdžių čia nepateikta, tikėtina, kad pamoksle naudojami ir šie elementai, būdingi bažnytinei retorikai.

4. Kieno akimis žvelgiama į bendrapiliečių gyvenimą „tą vasarą“? Ko siekiama pateikiant miesto vaizdą kito personažo akimis?

• Žanas Taru akimis: Į miesto gyvenimą maro metu dažnai žvelgiama per Žano Taru, paslaptingo atvykėlio, kuris veda dienoraštį, akis. Jo „užrašuose smulkiai buvo aprašyta viena maro diena mieste“.
• Tikslas – objektyvumas ir distancija: Taru užrašai suteikia pasakojimui tam tikro objektyvumo, leidžia pažvelgti į įvykius iš šalies, stebėtojo pozicijos. Jis fiksuoja tiek tragiškus, tiek absurdiškus kasdienybės momentus, atskleisdamas įvairias žmonių reakcijas į krizę. Tai leidžia Kamiu parodyti platesnį visuomenės vaizdą, neapsiribojant vien daktaro Rijė perspektyva.

5. Taru užrašuose minimas ir jo paties susitikimas su daktaru Rijė. Koks šio susitikimo tikslas?

• Tikslas – organizuoti savanorių pagalbą: Taru kreipiasi į daktarą Rijė, norėdamas pasiūlyti savo pagalbą ir „koordinuoti kitų, sveikų ir laisvų, savanorių pagalbą“ kovojant su maru. Šis susitikimas žymi Taru apsisprendimą aktyviai dalyvauti kovoje ir tampa svarbiu moralinio pasirinkimo pavyzdžiu romane.

6. Kokius profesijos pasirinkimo motyvus nurodo daktaras Rijė?

Daktaras Rijė savo profesijos pasirinkimą aiškina paprastai ir be didelių išvedžiojimų:

• Pareiga ir būtinybė: Jis teigia, kad „reikia kovoti su pasauliu, koks jis yra“. Gydytojo darbas jam yra būdas priešintis mirčiai ir kančiai.
• Jaunystės pasirinkimas: Jis rinkosi šią profesiją jaunystėje, nes „reikėjo, todėl, kad tai profesija kaip ir visos kitos, viena iš tų, kurių siekia jaunimas“.
• Socialinis aspektas: Galbūt ir todėl, „kad tai buvo ypač sunku darbininko sūnui“. Tai rodo jo kilmę ir galbūt norą įveikti socialinius barjerus.

Rijė motyvai yra žemiški, paremti sąžiningumu ir pareigos jausmu, o ne abstrakčiais idealais ar religiniu įkvėpimu.

7. Remdamiesi šiais epizodais papasakokite, kuo skiriasi miestiečių ir daktaro Rijė gyvenimas maro metu.

• Miestiečiai: Dalis miestiečių maro pradžioje linkę neigti pavojų, vėliau pasiduoda panikai, savanaudiškumui, ieško asmeninės naudos arba tiesiog stengiasi išgyventi. Jų elgesys dažnai yra „instinktyvus“, valdomas baimės ir noro išvengti kančios. Kai kurie, kaip Ramberas, ilgai prioritetą teikia asmeninei laimei.
• Daktaras Rijė: Jo gyvenimas – tai nuolatinė, alinanti kova su mirtimi. Jis „nuolatinis buvimas su užsikrėtusiais, mirštančiais miesto gyventojais“, kasdien mato kančią ir turi priimti sunkius sprendimus. Jis priverstas „atsiriboti nuo jausmų, būti abejingu ir racionaliu“, kad galėtų efektyviai dirbti. Jo kova yra sąmoningas maištas prieš absurdą, nors ir be vilties galutinai nugalėti.

8. Veikėjų religinės pažiūros, gyvenimo prasmės samprata, moralinės nuostatos.

• Religinės pažiūros:
  • Tėvas Panlu: Pirmajame pamoksle atstovauja griežtai, baudžiančiai krikščionybei. Vėliau, susidūręs su vaiko mirtimi, jo tikėjimas patiria krizę, jis bando suderinti tikėjimą su absurdiška kančia, teigdamas, kad reikia arba viską priimti, arba viską atmesti.
  • Daktaras Rijė: Yra ateistas arba agnostikas. Jis netiki Dievu, bet tiki žmogiškumu, pareiga, sąžiningumu. Jo kova su maru nėra religinė, o humanistinė. Jis sako Taru: „Aš netikiu Dievu (...) Bet ką tai reiškia? Aš tamsoje, bandau matyti aiškiai.“
  • Žanas Taru: Taip pat netikintis, tačiau siekia „šventumo be Dievo“. Jo moralė remiasi atjauta, solidarumu ir kova su neteisybe. Jis nori suprasti, kaip tapti šventuoju pasaulyje be Dievo.
• Gyvenimo prasmės samprata:
  • Rijė: Prasmė – tai sąžiningas savo pareigų atlikimas, kova su kančia, žmogiškas solidarumas. Jis nesitiki galutinės pergalės, bet mano, kad svarbu kovoti: „kovos ir yra nesibaigiantis pralaimėjimas“.
  • Taru: Prasmė – tai suprasti kitus, kovoti su blogiu savyje ir pasaulyje, siekti „šventumo“ per žmogiškus veiksmus.
  • Ramberas (iš pradžių): Prasmė – asmeninė laimė, meilė. Vėliau jis suvokia, kad negalima būti laimingam vienam, kai kiti kenčia, ir pasilieka kovoti.
• Moralinės nuostatos:
  • Rijė: Sąžiningumas, atsakomybė, pareiga, humanizmas. „Jeigu susitaikai su esama situacija, esi arba beprotis, arba neregys, arba niekšas.“
  • Taru: Atjauta, solidarumas, kova su neteisybe, „suprasti“ kitus, o ne juos teisti.
  • Panlu: Kinta nuo bausmės teologijos link bandymo priimti kančią kaip tikėjimo išbandymą.

9. Ką pasakotojas laiko „vienintelėmis tikrybėmis“, jungiančiomis ir išbandančiomis visus žmones?

Jūsų atsakymas teisingas: „Vienintelė tikrybės – tai meilė, kančia, tremtis, bendra patirtis, išgyvenimai.“ Maras, kaip visuotinė nelaimė, sujungia žmones per bendrą kančią ir išbandymus, atskleisdamas esminius žmogiškus jausmus ir patirtis. Šios „tikrybės“ yra universalios ir nepriklauso nuo socialinės padėties ar įsitikinimų.

10. „Be to, maras įrodo, kad absurdas nieko neišmoko. Tai galutinė pažanga“, – teigia Kamiu. Kas romano pabaigoje patvirtina šį teiginį? Kaip išplečiama gydytojo sąvoka ir kokia reikšmė suteikiama šiam žodžiui?

• Absurdas nieko neišmoko: Romano pabaigoje, marui atslūgus, miestas džiūgauja. Tačiau daktaras Rijė, girdėdamas džiaugsmo šūksnius, supranta, kad maro bacila niekada nemiršta, ji tik laikinai pasitraukia ir gali bet kada sugrįžti: „maras niekada nemiršta ir neišnyksta, (...) jis gali dešimtimis metų miegoti balduose ir baltiniuose, (...) jis kantriai laukia kambariuose, rūsiuose, lagaminuose, nosinėse ir popieriuose ir (...) ateis diena, kai maras, žmonių nelaimei ir jiems pamokyti, pažadins savo žiurkes ir pasiųs jas gaišti į kokį nors laimingą miestą“. Tai reiškia, kad kova su absurdu, blogiu, kančia yra amžina, ir žmonės greitai pamiršta patirtas pamokas. Džiaugsmas yra laikinas, o grėsmė išlieka. Todėl absurdas „nieko neišmoko“ galutinai – žmonija linkusi kartoti klaidas.
• Gydytojo sąvokos išplėtimas: Romano kontekste „gydytojas“ tampa ne tik medicinos profesionalo, bet ir kovotojo su absurdu, blogiu, neteisybe simboliu. Tai žmogus, kuris, nepaisydamas beviltiškumo ir nuolatinių pralaimėjimų, sąžiningai atlieka savo pareigą, siekia palengvinti kančią ir ginti žmogiškumą. Daktaras Rijė įkūnija šį idealą. Jo kova yra „pasipriešinimas „Dievo rykštėms““, t.y., aklam likimui ar blogiui, pasireiškiantis „didžiulėmis pastangomis ir savo gyvybės rizikavimu vardan pacientų“.

11. Paskutinės romano pastraipos potekstė

Paskutinė pastraipa, kurioje Rijė klausosi džiūgaujančios minios ir mąsto apie galimą maro sugrįžimą, turi gilią potekstę:

• Kova yra amžina: Laimėjimas prieš marą (blogį) yra tik laikinas atokvėpis. Kova su absurdu, neteisybe, kančia niekada nesibaigia. Tai „kova su vėjo malūnais“, kurioje svarbiau pats kovos procesas, sąžiningas pareigos atlikimas, o ne galutinė pergalė.
• Žmonių trumparegiškumas: Džiaugsmas greitai užgožia skaudžią patirtį ir pamokas. Žmonės linkę pamiršti pavojus ir grįžti prie įprasto, nerūpestingo gyvenimo.
• Rijė – liudytojas: Daktaras Rijė tampa savotišku liudytoju, kuris žino tiesą apie maro prigimtį ir būtinybę nuolat būti budriam. Jo vaidmuo – priminti apie tai, ką kiti nori pamiršti.
• Pamoka žmonijai: Maras yra „pamoka“ žmonėms, tačiau ar ji išmokstama – lieka atviras klausimas. Kamiu pesimistiškai, bet realistiškai vertina žmogaus prigimtį.