Memuarinis romanas „Dievų miškas“

Balys Sruoga (1896 m. vasario 2 d. Baibokuose, Biržų valsčiuje – 1947 m. spalio 16 d. Vilniuje) – vienas žymiausių XX a. lietuvių rašytojų, poetas simbolistas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas, profesorius.

• Jaunystė ir studijos: Mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, vėliau studijavo literatūrą Peterburgo, Maskvos universitetuose, o 1924 m. Miuncheno universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją.
• Kūrybinis kelias: Debiutavo kaip poetas simbolistas (rinkiniai „Saulė ir smiltys“, „Dievų takais“). Vėliau kūrė istorines dramas („Milžino paunksmė“, „Kazimieras Sapiega“), kuriomis siekė ugdyti tautinę savimonę. Dirbo Lietuvos universitete (vėliau Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus universitetas), dėstė rusų literatūrą, pasaulinio teatro istoriją, įsteigė Teatro seminarą.
• Lemtingas posūkis – Štuthofas: 1943 m. kovo 16 d. vokiečių okupacinė valdžia, keršydama už nesėkmingą lietuvių mobilizaciją į SS legioną, suėmė apie 47 lietuvių inteligentus, tarp jų ir Balį Sruogą. Jis buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą netoli Gdansko. Lageryje praleido dvejus metus (1943–1945 m.), dirbo lagerio raštinėje, kur, pasinaudodamas padėtimi ir kalbų mokėjimu, stengėsi padėti kitiems kaliniams.
• „Dievų miškas“ ir paskutiniai metai: Grįžęs iš lagerio 1945 m. gegužę, B. Sruoga buvo fiziškai ir dvasiškai palaužtas. Birštono sanatorijoje per keletą mėnesių parašė memuarinį romaną „Dievų miškas“. Kūrinys dėl sovietinės cenzūros reikalavimų (kaltintas „cinišku šaipymusi“ iš kalinių kančių, lagerio tikrovės „iškraipymu“) nebuvo išleistas autoriui gyvam esant. Balys Sruoga mirė 1947 m., palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje. „Dievų miškas“ pirmą kartą išleistas tik 1957 m., gerokai cenzūruotas. Originali versija skaitytojus pasiekė tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
• Šeima: Žmona istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė su dukra Dalia Sruogaite karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus.

Daugiau apie B. Sruogos gyvenimą galite sužinoti LRT laidoje: -> Biografija (LRT) — Mano tėviškė. Rašytojas Balys Sruoga.

• Memuarinis romanas: „Dievų miškas“ – tai autobiografiniais išgyvenimais paremtas kūrinys, dokumentuojantis Štuthofo koncentracijos stovyklos realybę.
• Parašymo aplinkybės: Sukurtas 1945 m. per kelis mėnesius Birštono sanatorijoje, iškart po grįžimo iš lagerio. Tai buvo tarsi skubus, terapinis patirtų baisumų išrašymas.
• Ironija kaip pagrindinė meninė priemonė: Sruoga renkasi ne sentimentalų ar graudų pasakojimo toną, o aštrią, kandžią ironiją, groteską, absurdą. Tai tampa savotišku skydu nuo traumuojančios patirties, būdu dvasiškai atsiriboti ir demaskuoti lagerio sistemos nežmoniškumą. Ironija nukreipta tiek į budelius, tiek į lagerio „tvarką“, tiek į pačius kalinius (įskaitant save).
• Kalba ir stilius: Kūriniui būdinga savita, vaizdinga kalba, gausu naujadarų, šiurkštaus lagerio žargono elementų, kontrastų tarp aukštojo stiliaus ir vulgarybių. Pasakojimas gyvas, dinamiškas, fragmentiškas.
• Pasaulėžiūra: Atskleidžiama XX a. katastrofų ištikto inteligento pasaulėjauta, humanistinių vertybių krizė, žmogaus psichologinė transformacija ribinėse situacijose.

Skaityti knygą galima čia (PDF) ->

Balio Sruogos „Dievų miškas“ – emociškai ir intelektualiai sudėtingas kūrinys. Jei skaitant kyla sunkumų, šie patarimai gali padėti:

1. Nusiteikite ironijai: Tai bene svarbiausias aspektas. Sruoga sąmoningai renkasi ne graudų ar tiesmukai tragišką pasakojimą. Jo ironija, kartais pereinanti į sarkazmą ar juodąjį humorą, yra būdas demaskuoti lagerio absurdą, prievartos sistemos bukumą ir nežmoniškumą. Bandykite „pagauti“ tą ironišką pasakotojo šypseną net aprašant baisiausius dalykus. Tai ne pašaipa iš aukų, o iš budelių ir sistemos.
2. Nesitikėkite tradicinio siužeto: Tai memuarinis romanas, labiau fragmentiškų epizodų, portretų, apmąstymų virtinė nei vientisas, nuosekliai besivystantis pasakojimas su aiškia kulminacija. Svarbiau stebėti lagerio gyvenimo „logiką“, sistemos veikimą, o ne laukti įtempto veiksmo.
3. Skaitykite iš lėto: Kūrinio turinys sunkus, vaizdai šiurpūs. Nebandykite „praryti“ visko vienu ypu. Darykite pertraukas, leiskite sau apmąstyti perskaitytą.
4. Naudokitės skyrių santraukomis (konspektu): Jei pasimetate įvykių gausoje ar veikėjų įvairovėje, peržvelkite skyrių santraukas. Tai padės susigaudyti bendrame vaizde.
5. Atkreipkite dėmesį į pasikartojančius motyvus: Badas, mušimas, beprasmis darbas, mirtis, „organizavimas“, bandymai išlaikyti žmogiškumą – šie motyvai nuolat kartojasi ir kuria bendrą lagerio atmosferą.
6. Neignoruokite autoriaus erudicijos: Sruoga dažnai vartoja istorinius, literatūrinius, kultūrinius palyginimus, aliuzijas. Nors nebūtina žinoti visų detalių, supratimas, kad pasakotojas yra aukštos kultūros žmogus, padeda suvokti jo požiūrio savitumą.
7. Stenkitės suprasti lagerio „tvarką“ ir hierarchiją: Kas yra kapas, blokavas, esesininkas? Kokie jų tarpusavio santykiai? Kaip veikia „savivalda“? Supratus šią sistemą, lengviau sekti įvykius.
8. Prisiminkite autorių: Skaitydami visada turėkite omenyje, kad tai paties Sruogos išgyvenimai. Tai suteikia kūriniui autentiškumo ir gilumos.
9. Diskutuokite: Jei įmanoma, aptarkite kūrinį su kitais skaičiusiaisiais (klasės draugais, mokytoju). Diskusija padeda geriau suprasti, pastebėti skirtingas interpretacijas.
10. Atkreipkite dėmesį į savo emocijas: Nors kūrinys sukrečia, stenkitės analizuoti, kaip Sruoga pasiekia tokį poveikį, kokias menines priemones naudoja. Tai padės ne tik emociškai išgyventi, bet ir intelektualiai suvokti kūrinį.

Balio Sruogos memuarinis romanas „Dievų miškas“ yra vienas paveikiausių ir unikaliausių XX a. lietuvių literatūros kūrinių, atspindinčių ne tik asmeninę autoriaus tragediją, bet ir visos Europos katastrofą Antrojo pasaulinio karo metais. Norint giliau suprasti šį romaną, būtina atsižvelgti į kelis svarbius konteksto aspektus.

Istorinis kontekstas

• Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos okupacijos: Kūrinio veiksmas tiesiogiai susijęs su Antruoju pasauliniu karu (1939–1945 m.) ir nacių Vokietijos okupacija Lietuvoje (1941–1944 m.). Prieš tai Lietuva patyrė pirmąją sovietinę okupaciją (1940–1941 m.), tad visuomenė buvo įsitempusi ir pažeidžiama.
• Mobilizacijos į SS legioną žlugimas: 1943 m. vokiečių okupacinė valdžia bandė Lietuvoje suformuoti SS legioną, tačiau ši mobilizacija, aktyviai veikiant pogrindžio organizacijoms ir visuomenei priešinantis, žlugo. Tai buvo vienas iš nedaugelio tokių masinio pasipriešinimo atvejų okupuotose Europos teritorijose.
• Kerštas – inteligentų areštai: Nacių valdžia, įsiutusi dėl nepavykusios mobilizacijos, 1943 m. kovo 16–17 d. įvykdė baudžiamąją akciją – suėmė apie 47 žymius Lietuvos inteligentus (mokslininkus, menininkus, visuomenės veikėjus), tarp jų ir Balį Sruogą. Jie buvo laikomi įkaitais, siekiant palaužti lietuvių tautos pasipriešinimą.
• Štuthofo koncentracijos stovykla (KL Stutthof):
  • Įkurta 1939 m. rugsėjo 2 d. netoli laisvojo Gdansko miesto (tuomet Danzig), dabartinės Lenkijos teritorijoje. Iš pradžių skirta lenkų inteligentijai ir pasipriešinimo dalyviams izoliuoti ir naikinti.
  • Vėliau tapo tarptautine koncentracijos stovykla, kurioje buvo kalinami įvairių tautybių žmonės: lenkai, žydai, rusai, lietuviai, latviai, estai, vokiečiai (režimo priešininkai, kriminalistai), norvegai, danai ir kt.
  • Štuthofas oficialiai nebuvo priskirtas prie „grynai“ naikinimo stovyklų (kaip Aušvicas-Birkenau ar Treblinka), tačiau sąlygos jame buvo itin žiaurios, mirtingumas didžiulis dėl bado, ligų, sunkaus darbo, egzekucijų ir medicininių eksperimentų. Jo kategorija pagal nacių sistemą kito, bet Sruoga pažymi, kad jame buvo „įvairiausių savumų nuo pirmosios iki penktosios kategorijos“.
  • Veikė dujų kamera (nors Sruoga aprašo jos „nepraktiškumą“), krematoriumas. Nuo 1944 m. čia pradėta masiškai naikinti žydus.
  • Iš viso per Štuthofą perėjo apie 110 000 kalinių, iš kurių apie 65 000 žuvo.
• Dehumanizacijos sistema: Koncentracijos stovyklos buvo neatsitiktinis reiškinys, o totalitarinio režimo sąmoningai sukurta sistema, skirta ne tik fiziškai naikinti, bet ir dvasiškai palaužti žmones, atimti iš jų orumą, paversti numeriais. Sruoga detaliai atskleidžia šios sistemos veikimo mechanizmus: hierarchiją, „savivaldą“, nuolatinį smurtą, beprasmišką darbą, badą, antisanitariją.
• Karo pabaiga ir evakuacija: Artėjant frontui, 1945 m. sausį, Štuthofo kaliniai buvo evakuojami į Vokietijos gilumą – tai buvo vadinamieji „mirties maršai“, kurių metu žuvo dar tūkstančiai žmonių. Sruoga aprašo būtent šią evakuaciją.

Autoriaus asmenybės ir kūrybos kontekstas

• Balys Sruoga iki Štuthofo: Prieš karą B. Sruoga buvo pripažintas poetas simbolistas, novatoriškų istorinių dramų autorius, charizmatiškas universiteto profesorius, eruditas, laisvamanis, pasižymėjęs aštriu protu ir ironišku žvilgsniu į pasaulį. Jo kūryboje ryškios romantinės ir patriotinės tendencijos.
• Patirtis lageryje: Suėmimas ir dvejus metus trukęs kalinimas Štuthofe tapo lemtingu jo gyvenimo lūžiu. Sruogai, kaip aukštos kultūros žmogui, humanistui, susidūrimas su lagerio brutalumu, nužmoginimu buvo ypač traumuojantis. Tačiau net ir ten jis neprarado pastabumo, analitinio mąstymo, gebėjimo ironiškai vertinti aplinką ir save joje. Darbas lagerio raštinėje (dėl kalbų mokėjimo) suteikė jam galimybę matyti platesnį lagerio vaizdą ir, kiek įmanoma, padėti kitiems.
• „Dievų miško“ parašymas: Romanas parašytas per itin trumpą laiką (apie 2–3 mėnesius) 1945 m. Birštono sanatorijoje, vos grįžus iš lagerio. Tai buvo tarsi vidinis poreikis, „psichoterapija“, bandymas išlieti ir įprasminti patirtą siaubą. Greitas rašymas lėmė kūrinio spontaniškumą, gyvą kalbą, bet kartu ir tam tikrą fragmentiškumą.
• Ironija kaip pasaulėžiūra ir stilius: Ironija, būdinga Sruogai ir iki lagerio, čia tampa pagrindine menine ir filosofine kūrinio ašimi. Tai ne tik stiliaus bruožas, bet ir būdas išgyventi, išsaugoti sveiką protą, nepaskęsti kančioje ir nevilties. Ji leidžia demaskuoti blogį, parodyti jo absurdą, bet kartu ir išlaikyti distanciją, apsaugoti savo vidinį pasaulį.
• Poveikis sveikatai ir tolesnis likimas: Lagerio patirtis negrįžtamai paveikė B. Sruogos sveikatą. Jis grįžo fiziškai ir dvasiškai išsekęs. Nors ir stengėsi grįžti į akademinį ir kūrybinį gyvenimą, dėstė Vilniaus universitete, tačiau jėgos seko. Mirė 1947 m., praėjus vos dvejiems metams po grįžimo.
• Kūrinio likimas sovietmečiu: „Dievų miškas“ dėl savo neįprasto, ironiško požiūrio į kalinių kančias, laisvo mąstymo ir kritikos totalitarizmui (net jei tiesiogiai kritikuojamas nacizmas, buvo įžvelgiamos aliuzijos ir į sovietinę sistemą) neatitiko sovietinės ideologijos ir socialistinio realizmo kanonų. Sruoga buvo kaltinamas „cinišku šaipymusi“, „lagerio tikrovės iškraipymu“. Romanas pirmą kartą išleistas tik 1957 m., „atšilimo“ laikotarpiu, tačiau gerokai cenzūruotas (išimti „netinkami“ epizodai, sušvelninta kalba). Necenzūruotas variantas skaitytojus pasiekė tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Literatūrinis palikimas ir reikšmė

• Unikalumas katastrofų literatūroje: „Dievų miškas“ išsiskiria pasauliniame Holokausto ir lagerių literatūros kontekste savo specifiniu ironišku tonu. Dauguma kitų autorių (pvz., Primo Levi, Elie Wiesel, Antanas Škėma, Dalia Grinkevičiūtė) renkasi tragiškesnį, tiesiogiai skausmą liudijantį pasakojimą. Sruogos ironija – tai intelektualo atsakas į pasaulio irimą, bandymas „peržaisti“ traumą meno priemonėmis.
• Modernizmo bruožai: Nors tai memuarinis kūrinys, jame ryškūs modernizmo bruožai: subjektyvus pasakojimas, fragmentiškumas, dėmesys vidiniams išgyvenimams (nors ir pridengtiems ironija), kalbos eksperimentai, naujadarai, stilistinė įvairovė.
• Įtaka lietuvių literatūrai ir kultūrinei sąmonei: „Dievų miškas“ tapo vienu svarbiausių XX a. lietuvių prozos kūrinių, kanoniniu tekstu mokyklose. Jis formuoja istorinę atmintį apie nacizmo nusikaltimus, totalitarizmo prigimtį, žmogaus išlikimo ribinėse situacijose klausimus. Kūrinys aktualus ir šiandien, kalbant apie prievartos, nužmoginimo mechanizmus.
• Sunkumai verčiant: Kaip minima ankstesniame konspekte, Sruogos kalbos savitumas, naujadarai, žargono vartojimas kelia nemažai sunkumų vertėjams į kitas kalbas, norint perteikti autentišką kūrinio dvasią.

Apibendrinant, „Dievų miškas“ – tai ne tik sukrečiantis istorinis liudijimas, bet ir gilus filosofinis bei psichologinis kūrinys apie žmogų, prievartą ir dvasios pasipriešinimą. Jo supratimui būtinas platus istorinis, biografinis ir literatūrinis kontekstas.

Šiame žodynėlyje pateikiami dažniau romane vartojami specifiniai lagerio terminai, vokiečių kalbos žodžiai ar B. Sruogos ironiškai vartojamos sąvokos.

• Apelis (Appell): Kalinių rikiuotė patikrinimui, dažnai trunkanti valandų valandas ir tampanti kankinimo forma.
• Arbeitseinsatz: Darbų paskirstymo biuras lageryje. Nuo šio biuro sprendimų dažnai priklausydavo kalinio likimas.
• Asoziale: „Asocialus elementas“, kalinių kategorija, žymima juodu trikampiu.
• Barakas: Medinis pastatas kaliniams gyventi, dažniausiai perpildytas ir antisanitarinis. Sruogos ironiškai vartojamas kaip „barokinės kultūros“ priešprieša.
• Bibelforscher: „Biblijos tyrinėtojas“, protestantų sektos narys, persekiotas nacių. Lageryje žymimas violetiniu trikampiu.
• Blokavas (Pan blokowy): Kalinys, paskirtas bloko (barako) viršininku. Dažnai žiaurus ir korumpuotas.
• Blockführer: SS narys, atsakingas už vieną ar kelis blokus.
• Bunkeris: Lagerio karceris, bausmės vieta.
• Capo (Kapas): Kalinys, paskirtas darbo komandos prižiūrėtoju. Dažnai brutualus, siekiantis įtikti SS.
• Ehrenhäftling: „Garbės kalinys“, statusas, suteiktas lietuvių inteligentams vėlesniu lagerio laikotarpiu, formaliai su tam tikromis lengvatomis.
• Esesininkas (SS): Nacių Vokietijos sukarintos organizacijos (Schutzstaffel) narys.
• Häftling: Kalinys (vok.).
• Katorga: Sunkūs priverstiniai darbai.
• Klipata: Visiškai išsekęs, badu mirštantis kalinys, „vaikščiojantis lavonas“.
• Kommandofürer: SS narys, vadovaujantis darbo komandai.
• Krematoriumas: Įrenginys lavonams deginti. Sruogos kūrinyje – nuolatinis mirties simbolis, „kaminas“.
• Lagerälteste: Lagerio seniūnas, aukščiausias kalinių „savivaldos“ pareigūnas, dažnai budelis.
• Liorka: Vagonetė smėliui ar kitiems kroviniams vežioti.
• Mützen ab!: Komanda „Kepures žemyn!“.
• Organizacija / Organizuoti: Lagerio žargonu – vogti, prasimanyti maisto ar daiktų.
• Politinis kalinys (Schutzhäftling-politisch): Kalinys, suimtas dėl politinių priežasčių. Lageryje žymimas raudonu trikampiu.
• Puskapis (Hilfscapo): Kapo padėjėjas.
• Šreiberis (Pan Schreiber): Kalinys, bloko raštvedys.
• Vernichtungslager: Naikinimo lageris.
• Žaliasis trikampis: Žymėjo kriminalinius nusikaltėlius (Berufsverbrecher, BV).
• Ružavas trikampis: Žymėjo homoseksualus (§ 175).

Šios temos yra tik orientacinės, jas galima siaurinti, konkretizuoti arba formuluoti kitaip. Gali tekti susidurti su panašiomis temomis per valstybinį brandos egzaminą.

Samprotavimo (probleminiai) rašiniai:

1. Ar ironija gali būti stipresnė už prievartą? (Remiantis Balio Sruogos „Dievų mišku“)
2. Ką reiškia išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis?
3. Kaip totalitarinė sistema veikia žmogaus moralę ir vertybes?
4. Ar kančia visada turi prasmę? (Apmąstant Balio Sruogos „Dievų miško“ patirtis)
5. Kodėl svarbu liudyti istorines katastrofas literatūroje?
6. Žmogaus vidinės stiprybės ir trapumo drama ribinėse situacijose.
7. Atsakomybės klausimas: kas kaltas dėl „Dievų miško“ pragaro?
8. Ar „Dievų miško“ pasaulis yra tik praeitis, ar jo atspindžių galime rasti ir šiandien?

Literatūriniai (interpretaciniai) rašiniai:

1. Ironijos ir grotesko meninė funkcija Balio Sruogos romane „Dievų miškas“.
2. Pasakotojo (autoriaus) vaidmuo ir savivoka Balio Sruogos „Dievų miške“.
3. Lagerio kaip absurdo teatro vaizdavimas Balio Sruogos romane „Dievų miškas“.
4. Dehumanizacijos procesas ir jo meninis atskleidimas Balio Sruogos romane „Dievų miškas“.
5. Lagerio „savivaldos“ ir jos veikėjų portretai Balio Sruogos romane „Dievų miškas“.
6. Kalbos ir stiliaus ypatumai Balio Sruogos romane „Dievų miškas“ (naujadarai, žargonas, kontrastai).
7. Mirties ir gyvybės tema Balio Sruogos romane „Dievų miškas“.
8. Balio Sruogos „Dievų miškas“ kaip XX a. katastrofų literatūros pavyzdys.

Sėkmės analizuojant šį sudėtingą, bet nepaprastai svarbų kūrinį!

Romane pasakojama iš profesoriaus, paties Balio Sruogos, perspektyvos. Jis, kaip ir kiti lietuvių inteligentai, patenka į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir mano, jog tai nesusipratimas. Kūrinys detalizuoja lagerio „gyvenimą“, hierarchiją, kalinių ir prižiūrėtojų santykius, kasdienes kančias ir bandymus išlikti.

Svarbūs kūrinio aspektai ir terminai:

• Esesininkai (SS): Nacių Vokietijos sukarinta organizacija, atsakinga už koncentracijos stovyklas. Kūrinyje vaizduojami kaip žiaurūs, dažnai buki, korumpuoti ir degradavę individai.
• Katorga: Sunkūs priverstiniai fiziniai darbai, kuriuos turėjo dirbti kaliniai.
• Lazda: Pagrindinis „auklėjimo“ ir bausmių įrankis lageryje.
• Dehumanizacija: Procesas, kai iš žmogaus atimamas orumas, jis paverčiamas numeriu, daiktu.
• Klipatos: Itin nusilpę, beveik mirštantys kaliniai.
• „Organizavimas“: Lagerio žargonu – vogimas, būdas prasimaitinti ar gauti reikalingų daiktų.
• Ironija ir juodasis humoras: Autoriaus ginklas prieš lagerio absurdą ir žiaurumą.

Kūrinys susideda iš 61 skyriaus. Aptarsime juos visus.

I–II skyriai. „Dievų miškas“ ir „Barakinė kultūra“

Kas vyksta šiuose skyriuose?

Pirmieji skyriai supažindina su Štuthofo vietove ir bendra lagerių sistema nacistinėje Vokietijoje.

• I. Dievų miškas:

  • Aprašoma Štuthofo vietovės geografinė padėtis – pelkėta, miškinga vietovė prie Baltijos jūros, netoli Gdansko. Anot autoriaus, ši vieta senovėje vadinta „Dievų mišku“, kur esą gyvenę lietuviškų dievų palikuonys. Šis pavadinimas tampa ironišku kontrastu tam, kuo ši vieta virto – pragaru žemėje.
  • Pasakojama, kaip 1939 m. Gdansko savivaldybė nusprendė čia įsteigti koncentracijos stovyklą „nepaklusniem lenkam į gerą kelią atvesdinti“. Pabrėžiama lagerio geografinės padėties izoliacija, apsunkinanti pabėgimą: „Bėglys, ištrūkęs iš Dievų miško, kurlink jisai nukryptų, vis tiek patektų į vandenį ar į policijos glėbį.“
  • Prasideda milžiniškos statybos: miško kirtimas, žemės lyginimas, barakų statyba. Planuotas lageris šimtui tūkstančių kalinių.

• II. Barakinė kultūra:

  • Autorius teigia, kad Hitlerio Vokietija tapo „klasikine lagerių šalimi“, o barakas – jos kultūros simboliu: „Baroko susmukimas į baraką – šis istorinis procesas vaizdžiai apibrėžia vokiečių kultūros raidą Hitlerio papėdėje.“
  • Pateikiama įvairių tipų lagerių Vokietijoje apžvalga, išskiriant koncentracijos lagerius kaip „hitlerinės kultūros pažibą ir pasididžiavimą“. Jų pagrindinis tikslas – naikinti režimo priešus.
  • Aprašoma lagerių hierarchija pagal režimo griežtumą (nuo 1 iki 5 kategorijos). Štuthofas, pasak Sruogos, neturėjo aiškaus veido, jame buvo „įvairiausių savumų nuo pirmosios iki penktosios kategorijos“.
  • Pateikiama statistika: 1939–1942 m. pabaigoje Štuthofe iš 20 000 kalinių numarinta 18 000.
  • Minima kalinių „savivalda“ – veteranai kaliniai, prasimušę į tam tikras pozicijas, tačiau vis tiek visiškai priklausomi nuo SS vyrų malonės. Lyginama su Oblomovo ir Zacharo santykiais.

III–V skyriai. Kelias į Štuthofą

Kas vyksta šiuose skyriuose?

Pasakojama apie lietuvių inteligentų suėmimą ir kelionę į koncentracijos stovyklą.

• III. Važiuojam...:

  • 1943 m. vasaris-kovas. Vokiečių okupacinė valdžia skelbia Lietuvos jaunimo mobilizaciją į SS, tačiau jaunimas jos boikotuoja. Keršydama, valdžia nusprendžia suimti lietuvių inteligentus.
  • Sruoga suimamas savo namuose Vilniuje kovo 16 d. naktį. Kratą ir suėmimą vykdo du gestapininkai. Atsisveikinimas su artimaisiais.
  • Patenka į gestapo rūsį, kur sutinka kitus suimtus Vilniaus inteligentus. Tardymas paviršutiniškas, labiau panašus į pamokslą apie vokiečių dorybes ir nacionalsocializmo išmintį. Gestapo viršininkas pareiškia: „lietuvių inteligentija eina prieš mus – lietuvių inteligentija turi būti sunaikinta. Jūs važiuojat pirmeji...“

• IV. ...Nežinoma kryptimi:

  • Suimtieji sunkvežimiais vežami į Kauną, į gestapo kiemą. Sąlygos bjaurios, tačiau elgesys mandagus, net vaišina SS valgykloje.
  • Iš Kauno autobusu vežami į Tilžę, į kalėjimo bažnyčią. Sąlygos pakenčiamos, leidžia rašyti laiškus. Po aštuonių dienų traukiniu išvežami „nežinoma kryptimi“. Prof. Jurgutis sužino, kad veža į koncentracijos lagerį, bet kitiems nepasako.
  • Galiausiai Gdansko stotyje juos pasitinka ginkluoti gestapininkai, kurie elgiasi žiauriai, grūda į sunkvežimius.

• V. Pirmoji naktelė:

  • Vidurnaktį atvykstama į Štuthofą. Pirmasis susidūrimas su lagerio „tvarka“ – SS vyrukas kumščiuoja nosis.
  • Du „juodu vyru“ (lagerio seniūnas Lėmanas ir jo padėjėjas Stasiakas) su lazdomis „pasitinka“ naujokus, varo nešti čiužinius. Pasakotojas ir Jurgutis gauna lazda per nugarą ir epitetus „alte Kamele“ (senas kupranugari) bei „maitos vaike“.
  • Sugrūsti į baraką. Naktinis „viršininkas“ (Stasiakas) reikalauja atiduoti auksą, laikrodžius, pinigus, lašinius. Kaliniams tylint, ima vaikščioti per gulinčiuosius, daužyti lazda. Galiausiai užmiega.

Kas vyksta šiuose skyriuose?

Naujokai susiduria su lagerio realybe, yra „įpilietinami“ – paverčiami numeriais, iš jų atimamas žmogiškumas.

• VI. Pajūrio kurortas:

  • Rytas po pirmosios nakties. Susitinka su anksčiau atvežtais Kauno inteligentais, kurie jau atrodo baisiai, perspėja suvalgyti viską, ką turi, nes atims.
  • Susipažįsta su Johanu Bloy, kaliniu reiniečiu, kuris ironiškai vadina Štuthofą „pajūrio kurortu“. Jis paaiškina tris pagrindinius išgyvenimo principus: saugotis vidurių sutrikimų, kojų sužalojimų ir inkstų atmušimo. Parodo krematoriumo kaminą: „Anksčiau ar vėliau visi pro tą kaminą išlėksime.“
  • Supaindina su lagerio „savivaldos“ veikėjais: Lėmanu (lagerio seniūnas) ir Stasiaku.
  • Ateina „politinis skyrius“ – kaliniai su rašomosiomis mašinėlėmis ir du SS vyrai. Naujokus registruoja, klausia vardo, pavardės, adreso (kur pranešti apie mirtį). Į klausimą „Už ką suimti?“ visi atsako „Nežinome“. Gauna numerius su prierašu „schutzhaft-politisch“ (politinė apsauga) ir raudoną trikampį. Paaiškinama, kad tai „apsaugos areštas“ – valdžia juos saugo nuo visuomenės pasipiktinimo.

• VII. Politinis skyrius:

  • Skyriaus veikla neatitinka pavadinimo. Oficialus viršininkas – gestapo atstovas Malštetas (vėliau Trunas), tačiau faktinis vadovas – SS feldfebelis Liutkė, sadistas.
  • Liutkė „mankština“ naujokus: šokdina varlių pavyzdžiu, rengia bėgimo rungtynes per purvą.
  • Liutkė skelbia, ką reikia sušaudyti ar pakarti. Politinis skyrius yra tik vykdytojas, sprendimus priima gestapas.
  • Skyrius tvarko kalinių dokumentus, bet labai netvarkingai. Pavyzdys – pabėgusio lenko dokumentai, kuriuose buvo įrašyta, kad jį reikia pakarti, rasti tik po trijų dienų.
  • Auklėjamieji kaliniai, paleidžiami iš lagerio, turi pasirašyti dokumentą, kad nepatyrė jokių skriaudų, niekam nieko nepasakos ir pranešinės apie antisovietinę veiklą. Nepasirašiusių laukia krematoriumas.
  • Kiti skyriaus darbuotojai: feldfebelis Kenigas (kartotekos vedėjas, dviveidis, bet kaliniams nepiktybiškas), fotografijos poskyrio feldfebelis (storžievis, bet daugiausia užsiėmęs Štuthofo našlių „aptarnavimu“).
  • Skyriaus veikla baigėsi 1945 m. sausį, kai dokumentai buvo sudeginti evakuojant lagerį.

• VIII. Politinio skyriaus bendradarbiai:

  • Prie kiekvienos darbo komandos būdavo SS vadas (Kommandofürer) ir kalinys darbų vadovas (capo).
  • Politinio skyriaus kapas Šreideris – jaunas vokietis, patekęs už vagystes, bet lageryje nešiojęs politinio kalinio ženklą. Žiaurus, mušdavo naujokus, apiplėšinėdavo. Vėliau perkeltas į „miško komandą“, paskui – į Pelico darbo komandą, kur toliau pasižymėjo žiaurumu.
  • Po Šreiderio kapu tapo Francišekas Dziegarčikas (Francas) – lenkas, senas katorgininkas. Kalinių nemušė, bet ir nesidomėjo, dažnai girtuokliavo su SS feldfebeliu Kenigu.
  • Špeideris – vokietukas bibelforšeris, jautrios širdies, bet rūpinosi tik savaisiais. Ginčydavosi su lagerio viršininku dėl tikėjimo.
  • Jozefas Renčas – darbo biuro atstovas, parašų padirbinėjimo specialistas, melagis, bet geros širdies.

• IX. Naujokų įpilietinimas:

  • Naujokai patenka į pirtį, kur juos apiplėšia SS feldfebelis Cymas arba Hapkė („Graf von Stutthof“), kalinių turto valdytojas. Atimami pinigai, brangenybės, geresni drabužiai, maistas. Didelė dalis grobio dingsta pakeliui į iždą, pasisavinama pirties darbininkų ir esesininkų.
  • Pasakotojo naujas kostiumas ir kiti daiktai dingsta iš sunumeruoto ryšulio per savaitę.

• X. Dušas kūnui ir dūšiai:

  • Lietuvių inteligentai apiplėšti, nukirpti, nuskusti, apipurkšti dezinfekcine smarve, pasverti, pravaryti pro šaltą dušą.
  • Išduodami skarmalai („baltiniai“) ir klumpės. Stambesniems sunku rasti tinkamų.
  • Po „pirties“ beveik nuogi stovi skersvėjyje kelias valandas. Vėliau „apsivilkimo užkaboryje“ gauna dryžuotus katorgininkų drabužius ir kepures-blynus. Privalo prisisiūti numerius su raudonu trikampiu.
  • II bloke jiems „patobulina“ šukuoseną – išskuta juostą per galvos vidurį.
  • Mokomi katorgininkų maršo, „štilštando“ (stovėsenos) ir komandų „Mützen ab“ (kepures žemyn) bei „Mützen auf“ (kepures aukštyn). Mokytojas – „nusipešęs blauzdikaulis“, bloko raštvedžio padėjėjo padėjėjas.
  • Po šių procedūrų jie tampa „pilnateisiais lagerio piliečiais katorgininkais“.

XI–XV skyriai. Lagerio kasdienybė ir pirmieji darbai

Kas vyksta šiuose skyriuose?

Pasakotojas ir jo likimo draugai patiria brutalią lagerio kasdienybę, susiduria su badu, smurtu, beprasmiškais darbais ir nuolatine mirties grėsme.

• XI. Žingsniu per galvas:

  • Vakare į baraką sugrįžta iš darbų kaliniai. Spūstis, keiksmai. Bloko „valdžia“ (Toni Fabro) varo visus lauk, paskui vėl grūda atgal, mušdami lazdomis.
  • Nakvynė ant grindų, ant čiužinių su drožlių nuotrupomis, po kelis vienoje skylėtoje antklodėje. Privaloma nusimauti kelnes. Tikrintojai vaikšto per gulinčiuosius.
  • Utėlės ir blusos tampa nuolatiniais palydovais.
  • Kėlimasis penktą ryto. Koridoriuje – per naktį mirusių kalinių lavonai, kuriuos kaimynai išmeta, kad būtų laisviau miegoti.
  • Prausykloje – keli lašantys čiaupai šimtams žmonių, chaosas, muštynės. Skųstis dėl pavogtų daiktų – beprasmiška ir pavojinga.

• XII. Numirėliška dalia:

  • Toni Fabro išvaro inteligentus nešti numirėlių iš bloko į ligoninę. Pasakotojui tenka nešti „numirėlį“, kuris pakeliui atsidūsta ir prabyla, prašydamas jį paleisti.
  • Prie ligoninės – eilės lavonų, kai kurie dar juda ar mirksi. Vienas „velnias“ su balta prijuoste (sanitaras) „sutvarko“ judančius numirėlius, kad nebejudėtų.
  • Vėliau (1944 m. pavasarį) įvedama „reforma“: numirėlius nurengia, užrašo numerį, neša ant lentos. Kartais mirusiojo numeris sumaišomas su gyvojo, ir šis „vaikščiojantis numirėlis“ greitai miršta arba yra „padedama“ jam numirti.

• XIII. Dūšelių aprašymas:

  • Naujokai surašinėjami ligoninėje „mediciniškai“. Klausimai apie giminę, ligas, tautybę. Svarbiausia – ar turi auksinių dantų. Auksiniai dantys – SS nuosavybė.
  • Po „aprašymo“ – darbas: sriubos nešiojimas iš virtuvės. Virtuvės darbuotojai muša ir keikia naujokus.
  • Popiet – dar vienas surašymas, Arbeitseinsatz (darbų paskirstymo įstaigoje). Svarbiausias klausimas – kokį darbą moki dirbti. Amatininkai gauna geresnius darbus. Inteligentai (išskyrus kelis buhalterius, ekonomistą, gydytoją) laikomi nieko nemokančiais, tinkančiais tik sunkiausiam darbui ir krematoriumui. Pasakotojo bandymas prisistatyti kaip literato ir teatro žinovo baigiasi įrašu: „kiauliašuva <...> nieko nemoka, – be jokios profesijos“.

• XIV. Klipatų klipatos:

  • Ryte kaliniai eina į darbą. Paskutinė – Waldkolonne (miško darbų komanda), pati sunkiausia. Daugelis iš jos narių atrodo kaip elgetos, pasmerkti mirčiai. Vakare ši komanda grįžta su keliais numirėliais.
  • Po kolonų išėjimo pasirodo „šmėklų minia“ – klipatų komanda. Tai buvę žmonės, dabar merdėjantys, vos pavelkantys kojas, skleidžiantys lavonų tvaiką. Jų darbas – „atitinkamas jų pajėgumui“.
  • Klipatų komanda nemažėja: iš miško komandos kasdien ateina naujų narių.
  • Pasakotojas apmąsto lagerio mirties beprasmybę, palyginti su mirtimi karo lauke. Čia žmogus miršta išniekintas, be pagalbos ir užuojautos.

• XV. „Die Arbeit macht das Leben süss...“ (Darbas daro gyvenimą saldų):

  • Pirmasis sekmadienis lageryje – oficiali darbo diena. Lietuvių inteligentai paskiriami vežioti smėlį vagonetėmis („liorkomis“). Darbo prižiūrėtojas – vokietukas Zauteris, teistas už vaikų kankinimą.
  • Darbas beprotiškai sunkus: reikia bėgti risčia su pilna ir tuščia vagonete, klumpės klimpsta, kojos kruvinos. Zauteris ir jo padėjėjai nuolat muša kalinius lazdomis, ypač kai vagonetė nušoka nuo bėgių, kartodami ironišką frazę.
  • Pasakotojas suvokia, kad sąžiningas darbas lageryje bevertis – juo daugiau dirbi, juo daugiau krauna ir muša. Senieji katorgininkai moka tik judėti, bet nieko nedirbti. Šio „mokslo“ tenka mokytis per skausmą.
  • Mėtomi po įvairius sunkius darbus: tolio ritinių nešiojimas, darbas plytų fabrike, miške rąstų tampymas, akmenų skaldymas.
  • Kelionė į Gdanską atvirame sunkvežimyje per šaltį ir pūgą parsivežti plytų – dar vienas kankinimo pavyzdys.

Šiuose skyriuose detaliau atskleidžiama lagerio vidinė hierarchija, kalinių tarpusavio santykiai, ypač lietuvių ir lenkų, bei pasakotojo patirtys dirbant įvairiose lagerio „įstaigose“.

• XVI. Wacek Kozlowski: Po dviejų savaičių pasakotojas ir jo draugai fiziškai atrodo baisiai, praradę svorį, sužaloti. Juos perkelia į šeštąjį bloką, kurio viršininkas – Vacekas Kozlovskis, lagerio „garsenybė“, mušeika ir budelis mėgėjas. Pasakotojas ironiškai aprašo „pagerėjusias“ gyvenimo sąlygas (lovos trimis aukštais, dvi antklodės) ir susitikimą su Kozlovskiu bei lagerio seniūnu Arno Lėmanu, kurie renka „aukas“ orkestrui. Kozlovskis garsėja žiaurumu ir nenuspėjamu elgesiu.

• XVII. Lietuvių–lenkų reikalas: Štuthofas įsteigtas lenkams naikinti, jų lageryje daugiausia. Vokiečiai esesininkai skleidžia gandus apie atvykstančius lietuvių inteligentus, esą jie nepaklusnūs, todėl juos reikia „pamokyti“. Tai reiškia leidimą juos mušti. Įvyksta muštynės, kuriose lenkai apgina lietuvius nuo kitų lenkų. Atsiranda nematoma lenkų globa. Kaminskis, lenkas iš Pamario, padeda lietuviams. Julius Švarcbartas, lenkų dailidžių kapas, užtaria lietuvius pas Vacekį Kozlovskį.

• XVIII. „Ligonių statyba“: Pasakotojas patenka dirbti į kalinių ligoninę („Krankenbau“). Lagerio gydytojas Heidelis – mandagus, bet pridengiantis visas žmogžudystes. Ligų sąrašas (AKS, flegmona). Hauptas – SS feldfebelis, ligoninės administratorius, vagis, bet ginantis savo kalinius darbuotojus. Janas Veitas – „ober-capo“, faktinis ligoninės valdovas, nemėgstantis lietuvių.

• XIX. Mušeikizmo filosofija: Pasakotojas, gulėdamas ligoninėje, padeda surašinėti naujokus. Susiduria su sanitaru Gervinskiu, buvusiu boksininku, kuris muša naujokus, ypač ukrainiečius, ir aiškina savo „mušeikizmo filosofiją“: esą mušimas užgrūdina, moko gyventi lageryje. Jis teigia, kad kalinių vienybė neįmanoma dėl sistemos ir bado, kuris paverčia žmones žvėrimis. Pasakotojas lieka sukrėstas. Vokiečių jūrininkų mušimas ir Brenerio paaiškinimas apie mušimo „kultūrą“ Vokietijoje.

• XX. Kamino paunksmėje: Lageryje siaučia epidemijos (šiltinės, dizenterija). Ligoninė perpildyta, ligoniai guldomi po kelis į lovą. Karantinas paskelbiamas net SS vyrams. Pradeda mirti lietuvių inteligentai: Puodžius (nuo plaučių uždegimo, kliedėdamas apie krematoriumą), Kerpė (nuo dizenterijos, apnuodytas nešvariu vandeniu). Masaitis ir Bauba nužudomi. Pasakotojas, pasveikęs, išrašomas iš ligoninės. Veitas neleidžia jam likti raštininku, tad jis vėl patenka į miško koloną tampyti rąstų.

• XXI. Aplink kelmą visą dieną: Velykos lageryje. Šeštadienį – „utėlių mušimas“. Pirmą Velykų dieną – lenko padovanotas kiaušinis, dalijamas kaip didžiausia brangenybė. Antrą dieną – sagų tikrinimas ir mušimas už jų neturėjimą ar skyles drabužiuose. Pasakotojas gauna lengvesnį darbą – kelmų rauti, paskui – dėlioti šakeles prie tvoros. Galiausiai dėl sutinusių kojų patenka į klipatų komandą.

• XXII. Klipatų komandoje: Darbas diržų audykloje („Gurtweberei“). Darbas lengvas, bet kompanija – pūvančių žaizdų ir utėlių pilni klipatos. „Panelė kapas“ (homoseksualistas). Gauna kavos. Suranda konservų dėžutę kavai. Netikėtai lietuvių inteligentų padėtis pagerėja – SS pareigūnai juos „išsidalina“ lengvesniems darbams. Pasakotojas patenka dirbti į kalinių raštinę („Häftlingsschreibstube“), kur gauna geresnes sąlygas ir galimybę stebėti lagerio gyvenimą.

• XXIII. „Nuo tų durų lig tų durų...“: Lietuvių inteligentai apgyvendinami atskirai, gauna „garbės katorgininkų“ (Ehrenhäftlinge) statusą. Leidžiama nešioti ilgus plaukus, dažniau rašyti laiškus, darbas neprivalomas. Priežastis – tikriausiai ankstesnių draugų mirtys sukėlė problemų vokiečių valdžiai. Naujas barakas šalia moterų, bet bendrauti draudžiama. Gauna pildyti anketas dėl „paleidimo“ ir darbo Vokietijoje, bet visi atsako norintys grįžti į Tėvynę. Lagerio viršininkas perspėja nesitikėti greito paleidimo.

• XXIV. Lagerio komendantas: SS Standartenfiureris Hopė. Menko išsilavinimo, susirūpinęs savo orumu. Gyvena prašmatnioje viloje. Jo žmona nujaučia bloga. Hopė pats kalinių nemušdavo, bet buvo įsitraukęs į korupcines schemas su DAW (Vokiečių ginklavimo bendrovės dirbtuvės).

• XXV. Kalinių lagerio vadas: Schutzlagerfiureris Traugotas Majeris, bavarietis, vadinamas „Bavarišku gandru“. Protingas, bet apsigimęs banditas. Mėgo mušti kalinius, ypač išgėręs. Jo privilegija – šaudyti kalinius į pakaušį specialioje būdelėje. Jo „plati dūšia“ pasireiškia Kalėdų „švente“ su eglute ir kartuvių ceremonija. Įvykis su pabėgusiais lenkais ir po to surengtas „razbaininkų balius“.

• XXVI. Raporto vadovas: Arno Chemnicas, buvęs viešbučio durininkas. Niaurus, nekalbus, sadistas. Jo kvotos būdavo su mušimais. Mėgo supjudyti kalinius tarpusavyje. Pavaduodavo Majerį šaudymuose. Tvarkė kalinių sąstato patikrinimus (Apelius). Skirdavo lagerio „savivaldos“ pareigūnus iš kriminalistų.

• XXVII. „Lagerio savivalda“: Kiekvienas blokas turėjo SS Blockfiurerį ir kalinį bloko viršininką (pan blokowy) bei raštvedį (pan Schreiber). Jų valdžia buvo didelė, jie galėjo mušti, plėšti, skirstyti darbus. Skųstis jais buvo beprasmiška. Lagerio seniūnas (Lagerälteste) – aukščiausias kalinių pareigūnas, oficialus budelis, šnipas, administratorius, atsakingas už „dovanas“ SS vadovybei.

• XXVIII. Seniūnas Arno Lėmanas: Sunkvežimio šoferis, kriminalistas. Mėgo garbę, organizavo paradus savo gimtadieniui. Rėmėsi vokiečių kriminalistų partija. Turėjo romaną su moterų bloko viršininke lenke, ponia Sofija. Parašęs prašymą leisti gyventi kartu, buvo pažemintas ir galiausiai išsiųstas į Buchenvaldą.

• XXIX. Tas gyvatė Fricas Zelionkė: Mėsininkas, bankų kasų plėšikas. Gudrus, klastingas, ambicingas. Po Lėmano išvykimo tapo vieninteliu seniūnu. Taip pat išvežtas į Buchenvaldą, bet grįžo, nes pasirodė „per didelis razbaininkas“ net SS mokyklai. Grįžęs vėl tapo įtakingas, bet pasikeitęs, supratęs, kad Vokietija pralaimės karą. Susidėjo su Lėmano buvusia meiluže, ponia Sofija. Galiausiai kaliniai jį suplėšė.

• XXX. Raštinės švietalai: Majerio raštinės viršininkas – jaunesnysis SS feldfebelis Bublicas, nemokša, bet stambus „organizatorius“, prekiavęs laikrodžiais ir „aptarnavęs“ našles. Pasakotojui buvo palankus. Raštinės kapas – lenkas Augustas Zagorskis („geležinis lagerio kancleris“), protingas, sąžiningas, padėjęs daugeliui kalinių, įskaitant pasakotoją. Jo padėjėjas – Bruno Renkaiskis, taip pat doras ir garbingas vyras. Jų abiejų žmonos įsivokietino, todėl jie nebenorėjo išeiti iš lagerio.

Paskutiniuose skyriuose vaizduojamas lagerio gyvenimo irimas artėjant frontui, chaotiška evakuacija ir galiausiai – išsvajota, bet kartu ir klaiki laisvė.

• XLIV. Vikingų palikuonys: Atgabenami norvegų policininkai, apgyvendinami Germanenlageryje. Su jais elgiamasi geriau, gauna geresnį maistą, siuntinius. Bandoma juos „perauklėti“ naciškai, versti stoti į SS ir saugoti lagerį. Norvegai atsisako, remdamiesi priesaika karaliui. Už tai baudžiami sunkiais darbais, bet nepalūžta.

• XLV. Vermachto invazija: Gandai apie konfliktą tarp Vermachto (Vokietijos kariuomenės) ir SS. Į lagerį atvyksta Vermachto karininkas Cetė ir keli feldfebeliai. Trumpam pagerėja kalinių padėtis, esesininkai sunerimsta. Tačiau po pasikėsinimo prieš Hitlerį SS pozicijos sustiprėja, Vermachto atstovai nušalinami arba įtraukiami į SS.

• XLVI. Universalinis magazinasa (Kantinė): Kantinėje kaliniai galėjo pirkti už specialius kuponus ar premijų bonus. Prekės menkos, bet svarbios. Rūkalai – pagrindinė „valiuta“. Kantininkai lobsta iš spekuliacijos ir apgaudinėjimo.

• XLVII. Moteriškoji pusė: Moterų padėtis lageryje šiek tiek geresnė nei vyrų. Lengvesni darbai (siuvimas, skalbimas, darbas virtuvėse, tarnavimas esesininkų namuose). Dauguma – politinės arba auklėjamosios kalinės. Skalbyklos viršininkas Knotas – žiaurus, bet kvailas. Moterų tarpusavio nesutarimai, meilės istorijos ir jų pasekmės. Rusų lakūnių ir kareivių naikinimas.

• XLVIII. Statybinis karštis ir organizacija: Beprasmiškos ir nekokybiškos statybos lageryje (dujų kamera, virtuvė, lėktuvų dalių gamybos halės). Nuolatinės vagystės („organizacija“) iš statybinių medžiagų sandėlių. Gaisrai kaip būdas nuslėpti trūkumus. Pirties statyba. SS magazinų grobstymas, samagono varymas.

• XLIX. Giltinės pastogė: Mirties neišvengiamumas lageryje. Psichologinė kalinių būklė: išnyksta sąžinė, humaniškumas, mirties baimė. Elgesys su mirusiaisiais: apiplėšimas, aukso dantų išlupimas, kūnai kaip malkos kraunami į sandėliuką, vežami į krematoriumą. Krematoriumo problemos (mažas, gendantis). Lavonų deginimas duobėse. „S. B.“ (Sonder Behandlung) – ypatingas apipavidalinimas, t. y., masinis žudymas. Pelenų „pardavimas“ giminėms.

• L. „Vien tik auksas valdo mus...“: Lietuvos žydų atvežimas. Prasideda aukso karštligė. Žydai apiplėšiami pirtyje, ieškoma paslėptų brangenybių. Visi – nuo esesininkų iki kalinių „aristokratijos“ – lobsta. Zelionkė įsteigia auksakalių dirbtuvėlę.

• LI. Žydžių potvynis: Vengrijos žydžių atvežimas (apie 30 000). Jos atvyksta jau apiplėštos, nukirptos, be vaikų. Tragiškos sąlygos, badas. Trisdešimtasis barakas – mirčių fabrikas, kur moterys paliekamos mirti badu ir nuo ligų. Epidemijos plinta po visą lagerį, serga ir miršta net esesininkai. Sanitarinės komisijos iš Berlyno vizitas ir jo menkos pasekmės.

• LII. Išsigimė visi velniai: Artėjant frontui, 1944 m. pabaigoje, lagerio drausmė ir tvarka ima byrėti. Esesininkai girtuokliauja, tampa mažiau žiaurūs iš baimės. Pasakotojas kelis kartus važiuoja į Gdanską pas akių gydytoją, lydimas vis kitokių esesininkų, kurie elgiasi neįprastai (leidžia vaišintis smuklėse, atvirai kalba).

• LIII. Sudieu, sudieu, Dievų miškeli!: 1945 m. sausio 24 d. įsakoma evakuotis. Panika, ruošimasis. Pasakotojas su kitais pasigamina rogutes daiktams vežti. Evakuacija traukinėliu iki Vyslos. Chaosas, spūstis. Daugelis daiktų paliekami.

• LIV. Pokylis ant bulvių: Kelionė pėsčiomis per pusnis. Badas, nuovargis. Pasakotojas susiranda nešikus (abchazą Ilją, imeretiną Aleksandrą) mainais už maistą. Kolonos vadas Bratkė žiauriai varo kalinius. Nakvynė apleistoje daržinėje Žukove. Pasakotojas su keliais draugais patenka į bulvių rūsį, kurį „valdo“ banditas Francas. Ten sąlygos geresnės, gauna maisto.

• LV. Per kašubų žemelę: Pasakotojo grupė atsiskiria nuo Franco ir, papirkusi Bratkę, gauna geresnes nakvynės sąlygas mokyklose. Kašubų gyventojai, ypač moterys, gaili kalinių, dalijasi maistu. Kelionė per Kašubų Šveicarijos kalnus itin sunki. Esesininkai šaudo atsiliekančius. Pasakotojas vos nemiršta, bet jį išgelbsti draugas Jonas („bambizas nuo Biržų“) ir lietuvis esesininkas Šešelga.

• LVI. Miuleris, pliurpa tas prakeiktas: Pasakotojas ir jo draugas Vytautas (sergantis, su aukšta temperatūra) nebegali paeiti. Už aulinius batus gauna vežimą. Juos lydi SS feldfebelis Miuleris – nepaprastai plepus ir kvailas. Klaidžiojimai ieškant kolonos, nakvynės. Miulerio nesugebėjimas tvarkytis.

• LVII. Tai bent gyvenimėlis!: Kolona pasiekia RAD lageriuką Ganse. Sąlygos tragiškos, badas. Bratkė pradeda „organizuoti“ maistą (dvėselieną). Pasakotojo grupė gauna atskirą būdelę. Šešelga ir lietuvis darbininkas padeda maistu.

• LVIII. Latviški dalykai: Santykiai su latviais kaliniais ir esesininkais. Naktinė bulvių „ekspedicija“. Konstantino Čakstės mirtis. Planai bėgti artėjant frontui.

• LIX. Paskutiniai atsidūksėjimai: Badas ir ligos Ganse. Nevykusios „maisto organizavimo“ kelionės į Lauenburgą. Esesininkų ir kalinių „aristokratijos“ grobstymai. Pasakotojas atsigauna nuo draugų paramos. Artėjant frontui, įtampa auga.

• LX. Baisioji naktelė: Tankams priartėjus, Bratkė įsako skubiai evakuotis iš Ganso. Paskutinis žygis per pusnis ir chaosą. Pasakotojas vėl vos nemiršta, bet draugai jį tempia. Dangus virš Gdynės liepsnoja nuo bombardavimo.

• LXI. Laisvė patvory: Kolona pasiekia Godentovo kaimą. Bratkė palieka kalinius dvaro kieme ant sniego per lietų. Pasakotojas nebegali paeiti, lieka gulėti patvory. Atsisveikinimas su draugais. Prie jo prisijungia dar keli likimo draugai (danas Paul Nielsen, latvelis, vokietis Griunvaldas). Žandarmerija pasitraukia. Pro langą pamato atvažiuojančius Raudonosios Armijos tankus – tai išlaisvinimas.

XXXI–XLIII skyriai. Lagerio visuomenės pjūvis

Šiuose skyriuose detaliai aprašomos įvairios kalinių kategorijos, jų žymėjimas, elgesys, tarpusavio santykiai ir specifinės lagerio „institucijos“ bei reiškiniai.

• XXXI. Politiniai katorgininkai (raudonas trikampis): Pati gausiausia grupė. Tarp jų – tikri politiniai veikėjai ir žmonės, patekę už menkus „nusižengimus“ (pvz., „valstybei nedraugingi išsireiškimai“, „nepavelytas muzikavimas“). Vokiečių politinių kalinių nedaug (Fejus, Ničė, Resleris). Daugiausia lenkų ir rusų.

• XXXII. Bibelforšeriai (violetinis trikampis): Protestantų sekta, nepripažįstanti dvasinės vyresnybės, pacifistai. Plepūs, savotiški. Vadovas Mėnkė, Rabinezė. Šeštadieniais rinkdavosi pas kurpių, kepdavo blynus. Moterų tarpe – Frau Belenke, drąsiai ginčydavusis su Majeriu.

• XXXIII. Nuo klebono iki čigono:

  • Dvasininkai (Geistliche): Statusas įvestas 1944 m. vasarą, anksčiau – politiniai.
  • Asocialusis elementas (Asoziale, juodas trikampis): Darbo vengėjai, vokiečiai. Edgaras Mileris – Estijos vokietis, girtuoklis.
  • Auklėjamieji (Erziehung): Siunčiami aprėžtam laikui (3 savaitės – 6 mėnesiai) už smulkius darbo drausmės pažeidimus. Be trikampio.
  • Policiniai kaliniai (Polizeihäftlinge): Daugiausia lenkai, tiesioginėje Gdansko gestapo žinioje. Tardomi, kankinami. Be trikampio, numeris ant rankovės.
  • Raudonieji ispanai (Rotspanier): Ispanijos pilietinio karo dalyviai. Raudonas trikampis.
  • Iš Vermachto (Aus der Wehrmacht): Daugiausia vokiečių jūrininkai, patekę už vagystes. Raudonas trikampis.
  • Karo belaisviai (Kriegsgefangene): Atsirado 1944 m. rudenį. Varšuvos sukilimo dalyvės.
  • § 175 (Homosexuale): Išimtinai vokiečiai. Ružavas trikampis.
  • Profesionalūs nusikaltėliai (Berufsverbrecher, BV): Žalias trikampis smaigaliu žemyn. Vokiečiai. Chemnico „leibgvardija“.
  • Policijos priežiūroje laikomi (Polizeisicherungsverwahrte, PSV): Žalias trikampis smaigaliu aukštyn. Nuteisti katorgai iki gyvos galvos.
  • Žydai (Jude): Šešiakampė žvaigždė. Laikomi nusikaltimo rūšimi, ne tautybe.
  • Čigonai (Zigeuner): Taip pat nusikaltimo rūšis. Raudonas trikampis.

• XXXIV. Lagerinė tautų sąjunga: Lageryje – 24 ar 26 tautų atstovai. Daugiausia lenkų, paskui rusai, vokiečiai, lietuviai (apie 300), latviai (jų skaičius smarkiai išaugo 1943 m. pabaigoje). Danai (komunistai, socialdemokratai) – su jais elgtasi geriau. Prancūzai (SS kolaborantai). Estai (pasižymėjo drąsa). Tautinės grupės dažnai laikėsi atskirai, bet didesnių konfliktų dėl tautybės nebuvo, išskyrus bendrą nemėgimą latvių dėl jų „Dzimdzi rim dzim dzim!“

• XXXV. Ypatingieji katorgininkai: Sonderlageris – mūrine siena aptvertas sklypas ypatingiems kaliniams. „Haudegenai“ (komunistai, socialistai, centro partijos žmonės iš Poznanės gestapo). Vėliau – Hitlerio sąmokslo dalyvių (Gerdelerio, Viclebeno) šeimos, galbūt ir admirolas Horti. Po liepos 20 d. atentato atvežtas buvęs Gdansko senatas.

• XXXVI. Pedagogiškieji egzemplioriai: Charakteringi SS blokfiureriai: Johanas Majeris („Kostiuminis Majeris“) – galvažudys mėgėjas, vagis; Petersas – kvailumo čempionas, mušeika; Petersenas – apvokietėjęs danas, padėjęs kaliniams; Fotas – „žydžių karalius“, atsakingas už jų naikinimą; Klavanas – Estijos vokietis, „filosofas“, knygų mėgėjas, naivus, bet ištikimas naciams.

• XXXVII. Nusikaltimai ir bausmės: „Štrafbuchas“ (bausmių knyga) smulkiems nusikaltimams (vagystė, tinginystė). Pasakotojo „nesėkmės“ rašant šią knygą (dauguma „nusikaltėlių“ – numirėliai). Linčo teismai, spekuliacija, nelegalūs laiškai. Cimmermano, Pabsto atvejai – kaip lagerio „teisingumas“ veikė (arba neveikė).

• XXXVIII. La donna e mobile... (Moteris – nepastovus daiktas): Meilės reikalai lageryje. Sunkumai susisiekti su moterimis, laiškanešiai (dažnai rusai), dovanos. Meilė kaip „biznis“. Vaceko Kozlovskio įsimylėjimas. Muzikos koncertai kaip proga pasimatyti per tvorą. Bausmės už santykius su moterimis. Speciali „nukirptakasių“ asenizacijos vežimo komanda.

• XXXIX. Lageriška mityba: Oficiali norma – 1800-2000 kalorijų, bet realiai kaliniai gaudavo daug mažiau dėl vagysčių visuose lygiuose. Maisto kokybė tragiška: duona su mediena, sriubos iš nevalytų daržovių, pašarinių griežčių. Mėsa – retenybė. Nuolatinis badas, haliucinacijos. Bandymai prasimaitinti (triušiai, balandžiai, katės, šunys).

• XL. Laiškai ir siuntiniai: Pašto viršininkas SS feldfebelis Pliacas („Plikis Pingvinas“) – pedantas, cenzorius. Laiškų konfiskavimas dėl menkiausių priežasčių. Siuntiniai – didelė vertybė, bet taip pat apiplėšinėjami. „Dingę“ siuntiniai atitekdavo SS pareigūnams ir kalinių „aristokratijai“.

• XLI. Angelai sargai: SS sargybiniai – vokiečiai ir svetimšaliai (ukrainiečiai, latviai ir kt.). Jų tipai ir elgesys. Įsteigiami „viešieji namai“ ukrainiečiams esesininkams (Niuncė, Liolė, babūnė Krauzė), siekiant sumažinti „rasės gadinimą“ su vietos vokietėmis. Sąjungininkų lėktuvų antskrydžiai, vieno esesininko žūtis.

• XLII. Bėgliai: Pabėgti iš Štuthofo labai sunku. Pabėgusiojo ieškoma, o likę kaliniai baudžiami ilgu stovėjimu. Pabėgėlio kaimynai kankinami. Sugrąžinti bėgliai žiauriai mušami, kariami. Daugiausia bėga rusai, dažnai nepasiruošę. Vienintelė sėkminga istorija – rusės pabėgimas. Anglų „šnipų“ pabėgimas.

• XLIII. Šuniški popieriai: Lagerio šunų komanda. Jų maisto vagystės. Istorija apie rusą bernioką, apvogusį šunis ir juos „auklėjusį“. Du gudeliai vegetarai, atsisakę dirbti ir nusiimti kepures prieš esesininkus. Jų nepavyko palaužti nei bunkeriu, nei šunimis. Šunų autoriteto kritimas.

• Kaip ironija padeda pasakotojui išgyventi ir kartu perteikti lagerio siaubą bei absurdą? Ar tai vienintelis būdas kalbėti apie tokią patirtį?
• Kokius žmogaus prigimties aspektus (tamsiąsias ir šviesiąsias puses) atskleidžia ekstremalios lagerio sąlygos? Kaip keičiasi moralės normos?
• Kuo skiriasi inteligento (pasakotojo) ir kitų socialinių sluoksnių kalinių (pvz., kriminalistų, fizinių darbininkų) reakcijos į lagerio tikrovę ir išgyvenimo strategijos?
• Ar galima Štuthofo lagerio sistemą pavadinti „Dievų mišku“ ironiškai, o gal tame slypi ir gilesnė prasmė (pvz., senųjų dievų kerštas, velnių puota)?
• Kaip B. Sruogos kūrinys įsilieja į platesnį XX a. katastrofų literatūros kontekstą? Kuo jis unikalus?
• Kokia atsakomybė tenka ne tik tiesioginiams budeliams, bet ir visai sistemai bei abejingiems stebėtojams? Ar kūrinyje yra užuominų apie tai?
• Ar „Dievų miškas“ yra tik istorinis liudijimas, ar jame galima įžvelgti universalių tiesų apie žmogų ir visuomenę?

• Dehumanizacija: Žmogaus pavertimas numeriu, daiktu, gyvuliu. Jo fizinis ir dvasinis naikinimas.
• Ironija ir juodasis humoras: Kaip savigynos priemonė, būdas išlaikyti sveiką protą ir demaskuoti sistemos absurdą.
• Badas: Nuolatinis, visa apimantis alkis kaip fizinės ir moralinės kančios šaltinis.
• Kančia ir mirtis: Kasdienė lagerio palydovė, praradusi tragiškumą ir tapusi šiurkščia buitimi.
• Valdžios ir prievartos mechanizmai: SS sistema, kalinių „savivalda“, hierarchija, smurto normalizavimas.
• Žmogaus psichologinė transformacija: Prisitaikymas, moraliniai kompromisai, instinktų pergalė prieš protą ir jausmus, bet ir žmogiškumo blyksniai.
• Lagerio „kultūra“: Nerašytos taisyklės, žargonas, specifiniai ritualai, „organizavimas“.
• Tautų santykiai: Įvairių tautybių kalinių sugyvenimas, konfliktai, solidarumas.
• Vilties ir beviltiškumo kaita: Nuolatinė kova už išlikimą, kartais pasirodantys vilties ženklai ir juos greitai pakeičianti neviltis.
• Groteskas ir absurdas: Lagerio tikrovė dažnai pranoksta bet kokią logiką, todėl vaizduojama per groteską.

• Pasakotojo pozicija: Stebėtojas, dalyvis, ironikas. Jo vidiniai monologai, jausmų kaita.
• Skyrių pavadinimai: Dažnai ironiški, kontrastuojantys su turiniu.
• Detalumas: Smulkūs buities, elgesio, išvaizdos aprašymai kuria autentiškumo įspūdį.
• Kontrastai: Tarp oficialios propagandos ir tikrovės, tarp žmogiškumo ir žvėriškumo, tarp grožio (pvz., gamtos) ir bjaurasties.
• Kalba: Žargono, keiksmų, naujadarų, oficialaus stiliaus parodijavimo vartojimas.
• Veikėjų portretai: Esesininkų, kapų, kalinių charakteristikos, dažnai piešiamos per groteską ir ironiją.
• Simboliai: Kaminas (mirtis), lazda (prievarta), numeris (nužmoginimas), duona (gyvybė, troškimas).

Šioje lentelėje pateikiami ryškiausi ir dažniausiai kūrinyje minimi veikėjai, suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas. Svarbu atminti, kad B. Sruoga veikėjus dažnai vaizduoja ironiškai, per groteską, todėl jų charakteristikos yra subjektyvios, perteiktos per pasakotojo prizmę.

Pastaba: Tai tik dalis veikėjų. Kūrinyje jų gausu, daugelis epizodiniai, bet ryškūs, atspindintys įvairius lagerio visuomenės sluoksnius ir žmonių tipus.

Probleminio (samprotavimo) rašinio pavyzdžiai

Tema: Ironijos galia kaip atsakas į absurdą ir žiaurumą.

• Teiginys: Balio Sruogos romanas „Dievų miškas“ įrodo, jog ironija gali tapti galingu dvasinio pasipriešinimo įrankiu, padedančiu išsaugoti žmogiškumą net pačiomis nepalankiausiomis, absurdo kupinomis aplinkybėmis.
• Argumentai remiantis kūriniu:
  • Pasakotojo ironiškas požiūris į lagerio „tvarką“ (pvz., „pajūrio kurortas“, „Dievų miškas“, kuriame gyvena „velniai“, „barakinė kultūra“ kaip vokiečių kultūros viršūnė) demaskuoja sistemos beprasmybę ir nežmoniškumą.
  • SS pareigūnų portretai piešiami su kandžia ironija (pvz., komendantas Hopė, susirūpinęs savo „orumu“, Majeris su „plačia dūšia“ Kalėdoms kariąs kalinius, kvailas ir pedantiškas cenzorius Pliacas). Toks vaizdavimas sumažina jų tariamą didybę, paverčia juos apgailėtinais ir juokingais, nepaisant jų galios.
  • Net tragiškiausi įvykiai (pvz., „numirėliška dalia“, „klipatų komanda“, mirtys) aprašomi su kartėlio kupina ironija, kuri neleidžia pasiduoti sentimentalumui ar nevilčiai, o skatina kritiškai vertinti situaciją.
  • Pats pasakotojas save ir kitus inteligentus dažnai vaizduoja ironiškai (pvz., „apsidrėbusi lietuviška inteligentija“, „kiauliašuva <...> nieko nemoka“), taip pabrėždamas atotrūkį tarp ankstesnio statuso ir lagerio realybės, bei gebėjimą pasijuokti net iš savęs.

Tema: Žmogaus orumo išsaugojimas ribinėse situacijose.

• Teiginys: Nors koncentracijos stovykla siekė visiškai sunaikinti žmogaus orumą, Balio Sruogos „Dievų miške“ regime, kad net ir tokiomis sąlygomis kai kurie individai sugeba išlaikyti vidinę laikyseną, o pats kūrinio parašymas tampa orumo gynimo aktu.
• Argumentai remiantis kūriniu:
  • Norvegų policininkų laikysena (XLIV sk.): jie atsisako stoti į SS, nepaisydami grasinimų, remiasi priesaika savo karaliui ir garbės supratimu.
  • Ponia Belenke (XXXII sk.): jos drąsūs ginčai su Majeriu, nacionalsocializmo kritika, nepaisant pavojaus, rodo nepalaužtą dvasią.
  • Pasakotojo gebėjimas stebėti, analizuoti ir vėliau aprašyti lagerio tikrovę ironiškai yra būdas nepasiduoti visiškam nužmoginimui, išlaikyti intelektualinę distanciją.
  • Draugystės ir pagalbos aktai tarp kalinių (pvz., lenkų pagalba lietuviams XVII sk., Jono „bambizo“ ar Šešelgos pagalba evakuacijos metu) liudija, kad žmogiškumas gali prasiveržti net pačiomis žiauriausiomis aplinkybėmis.
  • Priešingai, daugelio esesininkų ir kai kurių kalinių (pvz., Vaceko Kozlovskio, Šreiderio) elgesys rodo visišką orumo praradimą, sužvėrėjimą.

Literatūrinio (interpretacinio) rašinio pavyzdys

Tema: Ironijos ir grotesko vaidmuo Balio Sruogos romane „Dievų miškas“.

• Įžanga: Pristatyti B. Sruogos romaną kaip unikalų katastrofų literatūros pavyzdį, kuriame ironija ir groteskas tampa pagrindinėmis meninėmis priemonėmis vaizduoti lagerio tikrovę.
• Dėstymas (galimi analizės punktai):
  • Ironija kaip demaskavimo priemonė: Analizuoti, kaip ironiškas pasakojimo tonas, pavadinimai (pvz., „Dievų miškas“, „Pajūrio kurortas“), veikėjų charakteristikos (pvz., SS „pedagogai“) atskleidžia lagerio sistemos absurdą, žiaurumą ir veidmainystę. Cituoti pavyzdžius.
  • Groteskas vaizduojant lagerio kasdienybę: Aptarti epizodus, kur realybė pateikiama per kraštutinumus, deformacijas, šiurpius, bet kartu ir tragikomiškus vaizdus (pvz., „numirėliška dalia“, klipatų komandos aprašymas, „pokylis ant bulvių“, mitybos scenos, „šuniški popieriai“). Kaip groteskas padeda perteikti lagerio nežmoniškumą?
  • Pasakotojo ironija nukreipta į save ir kitus kalinius: Kaip tai padeda išvengti sentimentalumo, sukurti distanciją ir parodyti žmogaus trapumą bei gebėjimą prisitaikyti (kartais ir ne pačiais gražiausiais būdais)?
  • Juodasis humoras kaip psichologinės gynybos mechanizmas: Kaip šiurpių situacijų komizavimas padeda pasakotojui ir skaitytojui ištverti pasakojamą siaubą? Ar tai nesumenkina kančios rimtumo?
  • Kalbinė ironija: Analizuoti Sruogos vartojamus naujadarus, eufemizmus, kontrastus tarp aukštojo ir žemojo stiliaus žodyno, kurie kuria ironišką efektą.
• Išvados: Apibendrinti, kad ironija ir groteskas „Dievų miške“ nėra tik stilistinės priemonės, o esminis būdas suvokti, įvertinti ir perteikti totalitarinės sistemos sukurtą pragarišką realybę, kartu išsaugant žmogiškąjį orumą ir kritinį mąstymą.

Kaip susieti „Dievų mišką“ su neskaityto kūrinio ištrauka egzamine?

Net jei pateikta ištrauka bus iš jums nežinomo kūrinio, galite rasti sąsajų su „Dievų mišku“ per universalias temas ir problemas:

1. Žmogus ribinėse situacijose: Atidžiai perskaitykite ištrauką. Kaip joje vaizduojamas žmogus, patekęs į sudėtingas, pavojingas, morališkai dviprasmiškas aplinkybes? Ar jo elgesys, pasirinkimai, vidiniai konfliktai primena „Dievų miško“ kalinių ar net paties Sruogos patirtis? Ar jis bando išsaugoti orumą, ar pasiduoda aplinkybėms?

   • Pavyzdys: Jei ištraukoje rodomas kareivis fronte, patiriantis baimę ir abejones, galima lyginti su Sruogos aprašomu lagerio kalinio jausmu, kai jis supranta, kad jo gyvybė nieko verta. Abiem atvejais – akistata su mirtimi, tik skirtingomis aplinkybėmis.

2. Dehumanizacija ir jos apraiškos: Ar pateiktoje ištraukoje regime, kaip sistema, valdžia ar kitos jėgos bando nužmoginti individą, paversti jį įrankiu, numeriu, paklusnia mase? Galima lyginti su tuo, kaip Štuthofe buvo naikinamas kalinių identitetas, atimami vardai, daiktai, orumas.

   • Pavyzdys: Jei ištrauka iš distopinio romano, kur žmonės kontroliuojami ir verčiami paklusti vienodoms taisyklėms, galima rasti paralelių su lagerio „tvarka“, kur menkiausias nukrypimas nuo normos buvo baudžiamas.

3. Atsakas į absurdą ir blogį: Kaip ištraukos veikėjai reaguoja į neteisybę, žiaurumą, beprasmybę? Ar jie renkasi ironiją, kaip Sruoga? O gal maištą, tylų pasipriešinimą, prisitaikymą?

   • Pavyzdys: Jei ištraukoje veikėjas ciniškai komentuoja aplink vykstančius įvykius, galima lyginti su Sruogos ironišku tonu. Jei veikėjas bando slapta padėti kitiems, galima prisiminti Sruogos ar kitų kalinių bandymus „organizuoti“ pagalbą.

4. Valdžios ir pavaldinio santykiai: Ar ištraukoje vaizduojama piktnaudžiavimas valdžia, smurtas, korupcija? Galima lyginti su SS pareigūnų ir kalinių „savivaldos“ elgesiu „Dievų miške“. Ar pavaldiniai tik aklai paklūsta, ar bando kaip nors priešintis?

   • Pavyzdys: Jei ištraukoje vaizduojamas žiaurus viršininkas, tyčiojantis iš pavaldinių, galima prisiminti Liutkės, Kozlovskio ar kitų SS banditų portretus.

5. Kančios tema: Kaip ištraukoje vaizduojama fizinė ar dvasinė kančia? Ar ji turi prasmę, ar yra beprasmė? Lyginti su lagerio kalinių patiriamu badu, ligomis, mušimais, dvasine tuštuma.

Svarbiausia:

• Išskirti pagrindinę pateiktos ištraukos problemą/temą/idėją.
• Rasti panašumų (arba kontrastų) su „Dievų miško“ problematika, veikėjų elgesiu, pasakotojo pozicija.
• Argumentuotai pagrįsti savo palyginimą, remiantis abiem tekstais. Nebijokite ieškoti gilesnių, ne tik paviršutiniškų, sąsajų.

Rašant rašinį pagal Balio Sruogos „Dievų mišką“, svarbu ne tik gerai išmanyti kūrinio turinį, bet ir gebėti analizuoti jo ypatumus bei sieti su platesniais kontekstais.

1. Suformuluokite aiškią pagrindinę mintį (tezę): Ką norite įrodyti savo rašiniu? Tezė turi būti konkreti ir atsakyti į rašinio temą ar probleminį klausimą.
2. Struktūruokite rašinį: Laikykitės tradicinės struktūros: įžanga, dėstymo pastraipos, išvados.
   • Įžanga: Trumpai pristatykite kūrinį, autorių, problemą, kurią nagrinėsite, ir suformuluokite pagrindinę mintį.
   • Dėstymas: Kiekviena pastraipa turėtų plėtoti vieną argumentą, pagrindžiantį jūsų tezę. Pradėkite pastraipą teiginiu, tada jį iliustruokite pavyzdžiais iš kūrinio (cituokite arba perfrazuokite, nurodydami kontekstą), analizuokite pavyzdžius ir susiekite su pagrindine mintimi.
   • Išvados: Apibendrinkite svarbiausius argumentus, dar kartą patvirtinkite pagrindinę mintį, galite pateikti platesnio pobūdžio apmąstymų, susijusių su nagrinėta problema.
3. Remkitės konkrečiais kūrinio pavyzdžiais: Neapsiribokite bendrais teiginiais. Iliustruokite savo mintis konkrečiais epizodais, veikėjų veiksmais, pasakotojo komentarais. Tikslūs pavyzdžiai suteikia rašiniui svorio ir įrodo, kad gerai išmanote kūrinį.
4. Analizuokite, o ne tik atpasakokite: Svarbu ne perpasakoti romano turinį, o analizuoti, kaip autorius vaizduoja tam tikrus reiškinius, kokias menines priemones naudoja, kokias idėjas perteikia. Klauskite savęs: kodėl autorius taip rašo? Ką jis nori tuo pasakyti? Kaip tai veikia skaitytoją?
5. Atkreipkite ypatingą dėmesį į ironiją: Tai kertinis „Dievų miško“ bruožas. Analizuokite, kaip Sruoga naudoja ironiją (situacijų, žodžių, pasakotojo tono), ką ja siekia pasakyti. Nepainiokite ironijos su cinizmu ar abejingumu.
6. Cituokite tikslingai: Trumpos, taiklios citatos gali sustiprinti jūsų argumentus. Integruokite jas į savo tekstą sklandžiai, paaiškinkite jų reikšmę kontekste. Venkite ilgų, neanalizuojamų citatų.
7. Naudokite kontekstą: Istorinis, biografinis, literatūrinis kontekstas gali padėti giliau suprasti kūrinį ir pagrįsti jūsų interpretacijas. Tačiau kontekstas turi tarnauti kūrinio analizei, o ne ją užgožti.
8. Vartokite taisyklingą kalbą: Rašykite aiškiai, logiškai, taisyklinga lietuvių kalba. Venkite šnekamosios kalbos žodžių ar publicistinio stiliaus, nebent analizuojate Sruogos kalbos ypatumus.
9. Argumentuokite nuosekliai: Jūsų mintys turi sietis tarpusavyje, argumentai turi būti logiški ir įtikinami.
10. Savarankiškumas: Nors remiatės konspektu ir kita medžiaga, stenkitės formuluoti savas įžvalgas, parodyti asmeninį kūrinio supratimą.

Šie punktai ir sakinių šablonai gali padėti formuluojant mintis ir argumentus rašinyje apie Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“.

Pagrindiniai faktai ir kontekstas:

• Balys Sruoga, vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojų, Antrojo pasaulinio karo metais kalėjo Štuthofo nacių koncentracijos stovykloje. Jo ir kitų lietuvių inteligentų areštas 1943 m. buvo tiesioginis nacių okupacinės valdžios kerštas už visiškai sužlugusią lietuvių mobilizaciją į SS dalinius.
• Grįžęs iš lagerio 1945 m., fiziškai ir dvasiškai palaužtas, Balys Sruoga per keletą mėnesių parašė autobiografinį, memuarinį romaną „Dievų miškas“. Šis kūrinys, pasižymintis aštria ironija ir laisvu, kritišku mąstymu, sovietų valdžiai pasirodė nepriimtinas. Autorius buvo apkaltintas, jog „ciniškai šaiposi“ iš koncentracijos stovyklos kalinių kančių. Dėl šių priežasčių romanas nebuvo išleistas autoriui gyvam esant; pirmą kartą, ir tai gerokai cenzūruotas, jis pasirodė tik 1957 metais, jau po B. Sruogos mirties, susiklosčius kiek palankesnei politinei situacijai.
• Knyga parašyta itin greitai, 1945 m., iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir autoriaus dramatiško grįžimo iš Štuthofo, tarsi skubus, terapinis patirtų baisumų išrašymas.
• Savo unikaliu dokumentiniu romanu „Dievų miškas“ XX a. pirmosios pusės rašytojas Balys Sruoga atskleidė dehumanizuojančią totalitarinės sistemos prigimtį, žmogaus psichologines transformacijas ribinėse situacijose ir ironijos kaip dvasinio pasipriešinimo galią.

Sakinių šablonai, kuriuos galite naudoti ar perfrazuoti rašinyje:

Įžangai ar bendram kontekstui:

• Balio Sruogos memuarinis romanas „Dievų miškas“ – tai sukrečiantis liudijimas apie...
• XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūroje Balio Sruogos „Dievų miškas“ užima ypatingą vietą kaip...
• Štuthofo koncentracijos stovykloje patirtus išgyvenimus autorius transformuoja į unikalų meninį pasakojimą, kuriame...
• Nagrinėjant totalitarizmo poveikį žmogui, Balio Sruogos „Dievų miškas“ tampa esminiu kūriniu, atskleidžiančiu...
• Istorinės aplinkybės, nulėmusios Balio Sruogos ir kitų lietuvių inteligentų patekimą į Štuthofą, romane tampa fonu...

Apie autoriaus tikslus ir kūrinio prasmę:

• Savo romanu Balys Sruoga ne tik dokumentuoja lagerio tikrovę, bet ir siekia demaskuoti...
• Pasitelkdamas ironiją, autorius ne tik apsaugo savo vidinį pasaulį, bet ir kviečia skaitytoją...
• Kūrinyje keliamas esminis klausimas apie žmogiškumo ribas ir galimybę...
• Sruogos žvilgsnis į lagerio kasdienybę, persmelktas kartėlio ir juodojo humoro, atskleidžia...
• „Dievų miškas“ skaitomas ne tik kaip istorinis dokumentas, bet ir kaip universalus pasakojimas apie...

Apie ironiją ir menines priemones:

• Ironija Balio Sruogos „Dievų miške“ atlieka kelias funkcijas: ji tampa ir savigynos priemone, ir sistemos kritikos įrankiu, ir būdu...
• Pasakotojo ironiškas požiūris į tokius reiškinius kaip lagerio „tvarka“ ar SS pareigūnų elgesys (pavyzdžiui, ...) pabrėžia...
• Tokie skyrių pavadinimai kaip „Pajūrio kurortas“ ar „Dievų miškas“ yra akivaizdus ironijos pavyzdys, nes...
• Groteskiški vaizdai, tokie kaip..., sustiprina ironijos poveikį ir parodo...
• Net aprašydamas skaudžiausias patirtis, Sruoga nevengia juodojo humoro, kuris leidžia...
• Sruogos kalbai būdingi naujadarai (pvz., ...) ir kontrastai tarp aukštojo ir žemojo stiliaus (pvz., ...) kuria papildomą ironišką krūvį.

Apie konkrečius kūrinio aspektus, temas ar veikėjus:

• Viename iš romano skyrių, pavadintame „...“, autorius itin ryškiai vaizduoja..., taip atskleisdamas...
• Veikėjo X (pvz., lagerio komendanto Hopės, kalinių vado Traugoto Majerio, raporto vado Arno Chemnico ar kalinių „savivaldos“ atstovo Vaceko Kozlovskio) paveikslas romane tarnauja kaip... pavyzdys.
• Dehumanizacijos procesas, kai kalinys paverčiamas numeriu ir netenka individualumo, ryškiausiai atsiskleidžia per tokius epizodus kaip...
• Nuolatinio bado motyvas „Dievų miške“ simbolizuoja ne tik fizinę kančią, bet ir...
• Lagerio „savivaldos“ sistema, kurioje kaliniai prižiūri ir baudžia kitus kalinius, atskleidžia...
• Santykių tarp skirtingų tautybių kalinių (pvz., lietuvių ir lenkų, kaip aprašoma skyriuje „Lietuvių–lenkų reikalas“) vaizdavimas rodo, kad net ir ekstremaliomis sąlygomis...

Pabaigai ar apibendrinimui:

• Taigi, Balio Sruogos „Dievų miškas“ yra ne tik istorinis liudijimas, bet ir gilus meno kūrinys, verčiantis susimąstyti apie...
• Romane nagrinėjamos problemos – dehumanizacija, prievarta, žmogaus pasirinkimai ribinėse situacijose – išlieka aktualios ir šiandien, nes...
• Sruogos gebėjimas žvelgti į tragediją per ironijos prizmę daro šį kūrinį išskirtiniu pasaulinės katastrofų literatūros kontekste ir palieka gilų įspaudą...
• Perskaitę „Dievų mišką“, suprantame, kad net tamsiausiose istorijos akimirkose...

• Filmas: „Dievų miškas“ (2005 m., rež. Algimantas Puipa). Svarbu prisiminti, kad tai meninė interpretacija, o ne tiksli ekranizacija.
• Knygos:
  • Pats Balio Sruogos romanas „Dievų miškas“ (rekomenduotina skaityti necenzūruotą leidimą).
  • Vinco Kuzmicko, Algirdo Juliaus Greimo įžanginiai straipsniai įvairiems „Dievų miško“ leidimams.
• Istorinė medžiaga: Informacija apie Štuthofo koncentracijos stovyklą (pvz., muziejų puslapiai, istoriniai straipsniai).
• Palyginamoji literatūra:
  • Primo Levi „Jei tai žmogus“
  • Viktor Frankl „Žmogus ieško prasmės“
  • Aleksandr Solženicyn „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, „Gulago kapinynas“ (apie sovietinius lagerius)
• Internetiniai ištekliai:
  • LRT mediateka: Mano tėviškė. Rašytojas Balys Sruoga.
  • Štuthofo muziejaus oficiali svetainė (lenkų ir anglų k.)
  • YouTube: Aušvico specialioji komanda – gyvieji numirėliai (bendram nacių lagerių sistemos supratimui).
  • Lietuviška Vikipedija: Balys Sruoga, Štuthofo koncentracijos stovykla.