Valstybingumo idėjos be valstybės: LDK atkūrimas ar autonomija (XIX a. – XX a. pr.)

Sveiki! Praėjusioje pamokoje tyrinėjome audringą XIX amžių Europoje – revoliucijų, nacionalizmo ir imperijų drebėjimo metą. O kas tuo metu vyko Lietuvos žemėse? Po trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Lietuvos vardas iš Europos politinio žemėlapio buvo ištrintas. Tačiau ar galima ištrinti valstybę iš žmonių atminties ir širdžių?

XIX amžius Lietuvai – tai laikotarpis be valstybės, bet kupinas valstybingumo idėjų. Tai epocha, kai du skirtingi ateities projektai grūmėsi dėl tautos sielos. Viena vertus, tai buvo senosios, didingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo idėja. Ją puoselėjo bajorija (šlėkta), kuri save tebelaikė istorinės, daugiatautės LDK politine tauta. Jų svajonė – prikelti iš mirusiųjų Abiejų Tautų Respubliką su 1772 metų sienomis, kurioje greta gyventų lietuviai, lenkai, baltarusiai ir ukrainiečiai.

Kita vertus, ypač antroje amžiaus pusėje, iš lietuviškai kalbančių valstiečių kilusi inteligentija pradėjo kurti kitokią viziją. Tai buvo modernios, etninės Lietuvos tautinio atgimimo idėja. Jai rūpėjo ne istorinės sienos, o lietuvių kalba, kultūra ir ateitis. Ši vizija nebesvajojo apie bendrą valstybę su Lenkija, o siekė savarankiško lietuvių tautos politinio gyvenimo.

Šiandienos pamokoje mes tyrinėsime šią idėjų kovą. Aiškinsimės, kodėl kilo du didieji anticariniai sukilimai ir kuo skyrėsi jų tikslai. Analizuosime, kaip pralaimėjimai mūšio lauke ir žiaurios represijos transformavo kovą už laisvę iš ginkluotos į kultūrinę. Galiausiai, pamatysime, kaip XX a. pradžioje šios dvi vizijos susitiko Didžiajame Vilniaus seime, kur buvo suformuluotas pirmasis modernus politinis reikalavimas – autonomija Lietuvai.

XIX amžiuje Lietuvos ateities vizija nebuvo vieninga. Egzistavo dvi pagrindinės, iš esmės skirtingos kryptys.

LDK atkūrimo idėja: senosios bajorijos svajonė

Ši idėja dominavo XIX a. pirmoje pusėje. Jos šalininkai buvo lenkiškai kalbantys LDK bajorai (šlėkta), kurie save laikė istorinės, daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiais. Jų politinė tapatybė buvo susijusi ne su etnine kilme ar kalba, o su ištikimybe žemei ir senosios Respublikos tradicijoms.

Pagrindiniai bruožai:

• Tikslas: Atkurti Abiejų Tautų Respubliką su 1772 m. sienomis, t.y., bendrą valstybę su Lenkija, apimančią ir baltarusių bei ukrainiečių žemes.
• Tautos samprata: Politinė tauta – tai bajorija. Valstiečiai laikyti tiesiog „liaudimi“, nebrandžia politine jėga.
• Kalbos vaidmuo: Lietuvių kalba laikyta „namų“, „prastuomenės“ kalba, o viešojo gyvenimo ir kultūros kalba buvo lenkų.
• Išraiškos formos: Slaptos draugijos (filomatai, filaretai), diplomatiniai projektai (pvz., M. K. Oginskio planas Aleksandrui I) ir ginkluoti anticariniai sukilimai.

Tautinis atgimimas: naujosios inteligentijos kelias

Po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo ir Rusijos valdžios įvesto spaudos draudimo, LDK atkūrimo idėja pradėjo blėsti. Iš valstiečių kilę inteligentai, paveikti Europos romantizmo ir nacionalizmo idėjų, pradėjo formuoti naują, modernų tautos projektą.

Pagrindiniai bruožai:

• Tikslas: Sukurti modernią lietuvių tautą ir siekti jos politinių teisių (iš pradžių – autonomijos, vėliau – nepriklausomybės).
• Tautos samprata: Etninė tauta. Tautos pagrindas – bendra lietuvių kalba, kultūra, istorija ir bendra ateities vizija. Į tautą įtraukiami visi lietuviškai kalbantys, nepriklausomai nuo luomo.
• Kalbos vaidmuo: Lietuvių kalba iškeliama kaip didžiausia vertybė, tautos siela. Siekiama ją norminti, kurti ja literatūrą, mokslą ir grąžinti į viešąjį gyvenimą.
• Išraiškos formos: Kultūrinė veikla, kova prieš spaudos draudimą (knygnešystė), slaptų lietuviškų mokyklų steigimas, lietuviškos spaudos leidyba („Aušra“, „Varpas“), politinių reikalavimų formulavimas.

Šios dvi kryptys nebuvo visiškai atskirtos, jos persipynė, ypač 1863 m. sukilime, tačiau jų galutiniai tikslai buvo skirtingi. Būtent tautinio atgimimo idėja tapo pagrindu 1918 m. vasario 16-osios Lietuvai.

1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimai buvo svarbiausi XIX a. ginkluoto pasipriešinimo carinei Rusijai aktai. Nors abu siekė atkurti valstybingumą, jie turėjo esminių skirtumų.

1905 m. Rusijos imperiją sukrėtė revoliucija. Susilpnėjus centrinei valdžiai, Lietuvoje atsivėrė galimybė legaliai politinei veiklai. Jono Basanavičiaus iniciatyva, gruodžio 4–5 d. Vilniuje buvo sušauktas Didysis Vilniaus seimas, į kurį susirinko per 2000 atstovų iš visos Lietuvos. Tai buvo pirmasis masinis, demokratiškas lietuvių tautos susirinkimas.

Perskaitykite svarbiausią ištrauką iš Seimo priimto nutarimo:

„Lietuviai, sudarydami Lietuvos Krašto gyventojų daugumą, yra to krašto šeimininkai. <...> Dabartinė caro valdžia yra pikčiausias mūsų priešas. Visi jos įstatymai ir įsakymai yra prievartos ir spaudimo įrankis. Todėl lietuvių tauta nutraukia su ja visus ryšius. <...> Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo. Autonomiška Lietuva turi būti sudaryta iš dabartinės etnografinės Lietuvos su centru Vilniuje. <...> Prie autonomiškos Lietuvos turi būti prijungtos visos lietuviškos dalys gretimose gubernijose, kur lietuviai gyvena ištisais plotais, kaip, pavyzdžiui, Suvalkų gubernijos šiaurinė dalis, ir tos, kur lietuvių gyvena nedideli būreliai, bet jų žemės nuo amžių priklausė Lietuvai, kaip, pavyzdžiui, Gardino, Minsko ir kitose gubernijose.“

Klausimai analizei:

1. Kokį santykį su Rusijos imperijos valdžia deklaruoja Seimas? Ką reiškia frazė „nutraukia su ja visus ryšius“?
2. Koks yra pagrindinis politinis reikalavimas, iškeltas Seimo? Apibrėžkite sąvoką autonomija.
3. Remdamiesi tekstu, apibūdinkite, kokia turėtų būti būsimos autonominės Lietuvos valdžia. Kuo šis Seimo įsivaizdavimas skiriasi nuo senosios LDK (luominės monarchijos) valdymo?
4. Koks principas (teritorinis ar etninis) yra pagrindinis, apibrėžiant autonominės Lietuvos ribas? Pateikite citatų, pagrindžiančių jūsų atsakymą. Ar tai labiau atitinka LDK atkūrimo ar tautinio atgimimo idėją?