Abiejų Tautų Respublika (ATR): Unija ir savarankiškumo iššūkiai

Sveiki! Praėjusioje temoje matėme, kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, gimusi iš kovų su kryžiuočiais, tapo milžiniška ir galinga Europos valstybe. Tačiau XVI amžiaus viduryje LDK atsidūrė egzistencinėje kryžkelėje. Iš Rytų spaudė vis stiprėjanti Maskva, o valdovų Gediminaičių dinastija artėjo prie pabaigos – karalius Žygimantas Augustas neturėjo palikuonių. Kas bus po jo mirties? Ar šimtmečius trukusi, bet gana laisva personalinė unija su Lenkija atlaikys iššūkius?

Lenkijos didikai matė progą. Jie siekė kur kas glaudesnės sąjungos – vienos valstybės, kurioje dominuotų Lenkija. Lietuvos didikai, priešingai, paniškai bijojo prarasti savo valstybės savarankiškumą, savo įstatymus, kariuomenę ir iždą. Šis interesų konfliktas 1569 metais Liubline virto tikra politine drama.

Šiandien mes tyrinėsime šios dramos atomazgą – Liublino uniją – ir jos sukurtą unikalų darinį – Abiejų Tautų Respubliką. Aiškinsimės:

• Kaip atrodė ši „bajoriškoji demokratija“, kurioje karalius buvo renkamas, o bet kuris bajoras galėjo sustabdyti visos valstybės darbą?
• Kaip lietuviai, unijos akte praradę daugybę teisių, sugebėjo teisine gudrybe – Trečiuoju Lietuvos Statutu – apginti savo savarankiškumą?
• Kokie iššūkiai ir vidiniai prieštaravimai galiausiai atvedė šią galingą valstybę ant pražūties slenksčio, kurį simbolizuoja Kėdainių unijos aktas – desperatiškas bandymas išsilaisvinti.

Tai pasakojimas apie kompromisus, išdavystes, teisinę kovą ir bandymą suderinti du skirtingus polius – bendrumą ir savastį. Ši istorija – tai raktas į sudėtingą LDK pabaigos ir modernios Lietuvos gimimo pradžią.

XVI a. viduryje personalinė unija tarp LDK ir Lenkijos karalystės, gyvavusi beveik 200 metų, pakibo ant plauko. Artėjanti Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos pabaiga ir karas su Maskva vertė ieškoti naujų sprendimų.

Priežastys, vedusios į Liubliną:

• Išorinė grėsmė: LDK viena sunkiai atlaikė karą su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste (Livonijos karas). Lenkija, nors ir sąjungininkė, teikė pagalbą nenoriai, reikalaudama glaudesnės sąjungos.
• Dinastinė krizė: Valdovas Žygimantas Augustas neturėjo įpėdinių. Po jo mirties personalinė unija būtų nutrūkusi, ir abi valstybės galėjo pasukti skirtingais keliais.
• Skirtingi interesai:
  • Lenkijos bajorija (šlėkta) siekė visiškos LDK inkorporacijos į Lenkiją, kad galėtų įsigyti žemių LDK ir gauti aukštas pareigas.
  • LDK didikai norėjo išsaugoti kuo daugiau savarankiškumo: atskirą teisinę sistemą, iždą, kariuomenę ir administraciją.

Dramos Liublino seime:

Derybos buvo itin sunkios. Lenkai reikalavo visiškos integracijos. LDK delegacija, vadovaujama Mikalojaus Radvilos Rudojo, nesutiko ir protestuodama išvyko iš Liublino. Tuomet Žygimantas Augustas, kaip Lenkijos karalius, padarė beprecedentį žingsnį: vienašališkai prie Lenkijos karūnos prijungė didžiules LDK teritorijas – Palenkės, Voluinės, Kijevo ir Podolės vaivadijas. Netekusi beveik pusės teritorijos ir gyventojų, LDK delegacija buvo priversta grįžti ir pasirašyti unijos aktą.

Liublino unijos sąlygos (1569 m.):

Sukuriama nauja federalinė valstybė – Abiejų Tautų Respublika.

Nors LDK išsaugojo svarbiausius valstybingumo atributus, ji prarado lygiavertės partnerės statusą. Bendrame Seime LDK atstovai sudarė tik apie trečdalį, o tai kėlė nuolatinę grėsmę Lietuvos interesams.

Abiejų Tautų Respublika turėjo unikalią politinę sistemą, Europoje vadintą „bajoriškąja demokratija“ arba „Auksine laisve“. Ši sistema suteikė milžiniškas teises bajorų luomui (šlėktai), kuris sudarė apie 10% gyventojų ir laikė save vienintele politine tauta.

Renkamas karalius

Pasibaigus Jogailaičių dinastijai, monarcho sostas tapo ne paveldimas, o renkamas. Po senojo karaliaus mirties visi Respublikos bajorai suvažiuodavo į lauką prie Varšuvos ir rinkdavo naują valdovą. Kandidatas, norėdamas būti išrinktas, turėdavo bajorams dalinti pažadus ir privilegijas, įtvirtintas vadinamuosiuose Pacta conventa straipsniuose. Dėl to karaliaus valdžia buvo labai silpna ir priklausoma nuo didikų malonės. Dažnai būdavo renkami svetimšaliai, nesitikint, kad jie stiprins centralizuotą valdžią.

Liberum Veto: laisvė, virtusi prakeiksmu

Respublikos Seimas rėmėsi vienbalsiškumo principu. Buvo manoma, kad jei visi bajorai yra lygūs, tai negalima primesti daugumos valios mažumai. Iš šio principo išaugo liberum veto (lot. „laisvai draudžiu“) teisė. Tai reiškė, kad bet kuris Seimo narys, sušukęs „Nie pozwalam!“ („Neleidžiu!“), galėjo ne tik atmesti svarstomą įstatymą, bet ir nutraukti viso Seimo darbą, anuliuodamas visus jau priimtus sprendimus.

Iš pradžių laikyta išskirtine piliečio laisvės garantija, vėliau liberum veto tapo valstybės paralyžiaus priežastimi. Kaimyninės valstybės (ypač Rusija ir Prūsija) papirkinėdavo Seimo narius, kad šie sužlugdytų bet kokias reformas, galinčias sustiprinti ATR.

Konfederacijos

Kai Seimas būdavo paralyžiuotas, bajorai griebdavosi kitos priemonės – konfederacijų. Tai buvo laikinos ginkluotos bajorų sąjungos, sudarytos tam tikram politiniam tikslui pasiekti. Konfederacijos Seime sprendimai buvo priimami balsų dauguma, todėl tai buvo būdas apeiti liberum veto. Tačiau konfederacijos dažnai virsdavo vidaus karais tarp skirtingų didikų grupuočių ir dar labiau silpnino valstybę.

LDK kova dėl savarankiškumo: Trečiasis Statutas (1588 m.)

Net ir po Liublino unijos LDK didikai nepasidavė. Jų teisinės kovos viršūnė – Trečiasis Lietuvos Statutas, patvirtintas jau po unijos, 1588 metais. Šis dokumentas buvo ne tik vienas moderniausių teisės kodeksų Europoje, bet ir politinis manifestas.

Statuto reikšmė LDK savarankiškumui:

• Atskiras teisynas: Pats Statuto egzistavimas įtvirtino, kad LDK turi atskirą teisinę sistemą, nepaisant unijos.
• Valstybinė kalba: Statutas buvo parašytas ir išleistas LDK kanceliarine slavų kalba, pabrėžiant kultūrinį ir politinį savitumą.
• Svetimšalių teisių apribojimas: Statute buvo įtvirtinta norma, kad LDK pareigūnais gali būti skiriami tik Lietuvos piliečiai, o žemės valda svetimšaliams (t. y. ir lenkams) apribojama. Tai tiesiogiai prieštaravo Liublino unijos nutarimams.
• Įstatymų viršenybė: Nurodyta, kad jokie kiti įstatymai (net ir bendro Seimo) LDK negalioja, jei prieštarauja Statutui.

Taigi, Trečiasis Lietuvos Statutas tapo galingu teisiniu ginklu, leidusių LDK išlaikyti platų savarankiškumą bendroje valstybėje su Lenkija dar beveik du šimtmečius.

XVII a. pabaigoje – XVIII a. Abiejų Tautų Respublika (ATR), kadaise buvusi viena didžiausių ir galingiausių Europos valstybių, išgyveno gilų ir visapusišką nuosmukį. Bajoriškoji demokratija, vadinama „aukso laisve“, išsigimė į anarchiją, o valstybė, draskoma vidinių prieštaravimų, tapo lengvu grobiu stiprėjančioms kaimyninėms monarchijoms. Panagrinėkime, kodėl taip nutiko.

I. Vidinės krizės šaknys: sistemos paralyžius

Respublikos politinė ir ekonominė sistema, užuot užtikrinusi stabilumą, tapo pagrindine silpnumo priežastimi.

Politinė sistema: kai laisvė virsta anarchija

Didžiausiu valstybės vėžiu tapo bajorų teisės, kurios nebe tarnavo bendram labui, o tapo įrankiu asmeniniams ar svetimų valstybių interesams tenkinti.

• Liberum veto prakeiksmas: Ši teisė, reiškianti „laisvai draudžiu“, leido bet kuriam pavieniam Seimo nariui sužlugdyti visą Seimo darbą ir anuliuoti visus jau priimtus nutarimus. Pakako vieno papirkto ar užsispyrusio bajoro balso, kad valstybei gyvybiškai svarbios reformos būtų sustabdytos. Dėl to dešimtmečiais nebuvo priimami jokie svarbūs sprendimai.
• Didikų oligarchija: Reali valdžia atsidūrė kelių galingiausių didikų giminių (oligarchų) rankose. Tokie didikai kaip Radvilos ar Sapiegos turėjo milžiniškus turtus ir privačias kariuomenes, kurios dažnai buvo didesnės ir geriau aprūpintos nei oficiali valstybės kariuomenė. Jie kovojo tarpusavyje dėl įtakos, ignoruodami valstybės interesus.
• Anarchija – „aukso amžius“?: Susidarė paradoksali situacija, kai bajorai įstatymų nebuvimą ir chaosą laikė savo „aukso laisvės“ išraiška. Kiekvienas bajoras savo valdose jautėsi esąs mažas karaliukas, nepavaldus jokiai centrinei valdžiai.

Vietinių seimelių iškilimas

Kadangi centrinis Seimas Varšuvoje buvo visiškai paralyžiuotas, vis didesnę reikšmę įgavo vietiniai, vaivadijų seimeliai. Juose liberum veto teisė nebuvo taikoma taip griežtai, todėl bajorai galėjo efektyviau spręsti vietos mokesčių, teismų ir kariuomenės klausimus. Tai dar labiau silpnino centrinę valdžią ir skatino valstybės decentralizaciją.

Ekonominis nuosmukis

Nuolatiniai ir sekinantys XVII amžiaus karai su Švedija, Rusija ir Osmanų imperija paliko gilias žaizdas valstybės ekonomikoje. XVIII amžiuje ATR buvo agrarinė, atsilikusi valstybė, nesugebėjusi modernizuoti ūkio ir konkuruoti su kaimyninėmis šalimis.

II. Išorinės grėsmės: plėšrūs kaimynai ir pražūtingi karai

Kol ATR skendėjo vidinėse problemose, jos kaimynės stiprėjo ir laukė tinkamo momento pasinaudoti jos silpnumu.

Absoliutizmo amžius ir ATR kontrastas

Prūsija, Austrija ir ypač Rusija tapo centralizuotomis, galingomis absoliutinėmis monarchijomis. Jose valdovai turėjo visą valdžią, vykdė reformas, stiprino kariuomenes ir vykdė agresyvią užsienio politiką.

Silpna, decentralizuota ATR su savo politine anarchija tapo lengvu grobiu stiprėjančioms kaimyninėms absoliutinėms monarchijoms.

Kaimyninės valstybės aktyviai kišosi į ATR reikalus: rėmė sau palankius kandidatus į sostą, papirkinėjo bajorus, kad šie žlugdytų seimus, ir apskritai siekė išlaikyti ATR silpną ir neveiksnią.

Šiaurės karas (1700–1721) – smūgis, po kurio nebeatsigavo

ATR valdovas, Saksonijos kurfiurstas Augustas II Stiprusis, slapta nuo Seimo susitaręs su Rusijos caru Petru I, įvėlė Respubliką į karą su Švedija, tikėdamasis atgauti Livoniją. Šis sprendimas turėjo katastrofiškų pasekmių:

• Karas be naudos: ATR tapo pagrindiniu karo lauku, kurį niokojo švedų, rusų ir saksų kariuomenės. Valstybė buvo paversta „Europos smukle“, kurioje šeimininkavo svetimos armijos.
• Humanitarinė katastrofa: Karas atnešė badą, skurdą ir maro epidemiją, per kurią, manoma, mirė apie trečdalis Lietuvos gyventojų.
• Politinė krizė: Seimui nepritarus karui ir Augusto II veiksmams, šalyje kilo pilietinis karas – dalis bajorų palaikė švedų statytinį karalių Stanislovą Leščinskį.

Nebylusis seimas (1717 m.) – suvereniteto pabaigos pradžia

Po karo tikrasis laimėtojas buvo Rusijos caras Petras I. Jis tapo faktiniu ATR šeimininku ir, siekdamas įtvirtinti savo įtaką, sušaukė vadinamąjį Nebylųjį seimą. Seimas vyko Varšuvoje, kurią buvo apsupusi Rusijos kariuomenė. Išsigandusiems bajorams nebuvo leista net kalbėti – jie galėjo tik tylėdami pritarti Rusijos primestiems nutarimams. Svarbiausi iš jų:

• ATR kariuomenė drastiškai sumažinta iki 24 tūkstančių karių (18 tūkst. Lenkijoje, 6 tūkst. Lietuvoje). Palyginimui, kaimyninės šalys turėjo po 100 tūkst. ir daugiau.
• Uždrausta pradėti karus be Rusijos sutikimo ir apribotos karaliaus galios.
• Įtvirtinta Rusijos teisė kištis į ATR vidaus reikalus, prisidengiant „laisvių gynimu“.

Šis seimas faktiškai pavertė ATR Rusijos protektoratu ir atvėrė kelią vėlesniems valstybės padalijimams.

XVIII a. bajorai buvo susiskirstę į:

• Familija (Čartoriskiai) (žmonės, kurie siekė reformuoti valstybę);
• respublikonus (žmonės, kurie nenorėjo reformuoti valstybę) — Putockiai, Radvilos didikų giminės. Šioms šeimoms buvo gerai ir taip, kaip buvo.

1. Išrenkamas Poniatovskis

Čartoriskiai sugebėjo išrinkti giminaitį Stanislovą Augustą Poniatovskį (kuris bus paskutinis ATR valdovas).

Nauja valdžia žadėjo panaikinti liberum veto, rinkti į sostą žmones tik iš Respublikos.

2. Vilniaus ir Radomo konfederacija sustabdo reformas

Tai kelė nerimą Rusijai ir jos sąjugininkei Prūsijai.

Familijos priešai sudarė ginkluotą sąjungą — Vilniaus ir Radomo konfederaciją, kurių tikslas — panaikinti reformas.

Rusijos kariuomenė apsupo Varšuvą, todėl valdovas Poniatovskis perėjo į konfederaciją (jį buvo lengva manipuliuoti, buvo patiklus, nelaikė stiprios pozicijos).

Nors ATR teisiškai (žemėlapyje) buvo nepriklausoma valstybė, faktiškai tai buvo Rusijos valdoma valstybė.

Rezultatas: nutrauktos reformos.

Teritorijų padalijimas:

• Nors iš pradžių Rusija norėjo pasiimti visas žemes, prie padalijimo prisijungė ne tik Rusija, bet ir Prūsija, Austrija.
• ATR prarado 30% teritroijos, 35% gyventojų:
  • Prūsija — žemių prie Baltijos jūros;
  • Austrijai — Lvovas;
  • Rusijai — Polockas.
• Buvo nutarta, kad padalijimą įvykdžiusios valstybės nekeis Respublikos santvarkos.
• Anot šių šalių, jos turėjo interesą išvengti valstybės žlugimą, todėl įvykdė padalijimą. Tačiau realūs šių valstybių tikslai buvo ekspansiniai, o deklaruojamas noras išvengti žlugimo tebuvo pretekstas užgrobti ATR žemes.

Toliau:

• Nepatenkinti bajorai susibūria į Baro konfederaciją.
• Ginklu kovojo su Rusija dėl senųjų teritorijų, katalikų bažnyčios teises (nes stačiatikių teisės buvo išplėstos).
• Judėjimas apėmė visą Respubliką.
• Užsienio paramos nesulaukė.
• Konfederacija stokojo vienybės.
• Rezultatas: partizaninį karą pralaimėjo. Vieni emigravo, kiti buvo ištremti į Sibirą, kiti pripažino ištikimybę Rusijai.

Galiausiai:

• 1775 m. Seimo nutarimu įkurta vykdomoji valdžia — Nuolatinė taryba.
• Jos veiklos metu:
  • modernizuota, padidnta kariuomenė;
  • pertvarkyti mokęsčiai;
  • įvesta vienoda svorio ir tūrio matų sistema.
• Apskritai ši institucija buvo bandymas centralizuoti.
• Poniatovskis norėjo tęsti reformas, nors pripažino ištikimybę Rusijai.

Buvo siekiami sprendimai, siekiant sustiprinti valstybę.

Lenkijos Konstitucija

• Priimta (VBE) 1791 m. gegužės 3 d. (valstybinė šventė Lenkijoje)
• Nr. 2 konstitucija pasaulyje, nr. 1 Europoje
• Egzistavo tik 14 mėn.

Svarbiausios nuostatos:

1. Paskelbta valstybė — Lenkijos respublika

• Ne ATR
• Bendras iždas, kariuomenė
• Turėjo būti unitarinė valstybė
• Buvo priimtas priedas — Abiejų Tautų tarpusavio įžadas — skelbiantis, jog šalis dvinarė, tai prilyginamas dokumentas į Liublino uniją, kuria iš pradžių buvo sukurta ATR

2. Žlugo bajorų demokratija. Valdžios valdymas pakeičiamas į konstitucinę monarchiją (kaip Anglijoje)

• 3 dalių valdžios padalijimas
• Tauta formuoja valdžią
• Panaikinta liberum veto teisė, vadovaujamasi daugumos principu
• Panaikinami (užsieniaus) karaliaus rinkimai
• Įvedamas paveldamas sostas

3. Konstitucija vadovaujasi dalinėmis Apšvietos idėjomis

• Liko baudžiava
• Išskiriamas bajorų luomas (šlėkta — lenkų bajorai)
• Išduodama teisė miestiečiams dalyvauti seime
• Ir teisė miestiečiams įsigyti žemę, tapti bajorams
• Sakoma, kad visi yra lygūs. Tačiau, bajorai yra lygesni, nes miestiečiai galėjo spręsti TIK miesto klausimus, o ne visos valstybės.

4. Konstitucijoje buvo siekiama stiprinti valstybę

Kiti pasiekimai

• Kariuomenės didinimas iki 100 tūkst.
• Teisės, privilegijos miestiečiams
• Nuolatiniai mokesčiai ir bajorams, ir dvarininkams

• Be abejo, buvo Konstitucijos priešininkų ir ATR viduje, ir Prūsija, ir Rusija nebuvo patenkinta su Konstitucija.
• Todėl visi Ketverių metų seimo priešininkai susibūrė į Targovicos konfederaciją.
  • Vienas iš jų žymiausių narių —
• Anot konfederacijos narių, Konstitucija yra Respublikos kapas ir nariai prisiekia visomis jėgomis kovoti prieš sudarytą Konstituciją.
• Be abejo, priešininkai šitaip kalbėjo dėl to, kad sunku manipuliuoti stiprią šalį.
• Rusijos armija įžengia į ATR.

Prūsija ir Rusija pasirašo II padalijimo sutartį.

• ATR netenka pusė teritorijos.
• Rusija (kurią tuo metu valdė žemę sparčiai plečianti Jekaterina II) gavo žemes iki etninės Lietuvos ribų, atgavo Minską, Targovicą.
• Prūsija užėmė vakarinę Lenkijos dalį: Poznanė.

Bajorų sukilimas visoje ATR. Bajorai bijojo, kad praras ne tik valdžią, bet ir valstybę.

{{% figure class="floatright" src="https://edukamentas.lt/storage/articles/images/originals/istorija/nauj/lhnv3t1b4geb3dnfam0w.jpg" caption="Tadas Kosciuška / Tadeusz Kościuszko, 1794 m." %}}

Tikslai

• priešintis prieš Rusiją, padalijimus,
• buvo noras atgauti žemes iki I padalijimo,
• išvesti Rusijos kariuomenę iš ATR,
• grąžinti Ketverių metų seimo reformas.

Rezultatai ir pasekmės

Sukilimo pabaiga: pralaimėjo.

1. Trečiasis padalijimas
2. ATR likvidavimas (žlugimas)

Tačiau sukilimas parodė, kad didžioji dalis ATR piliečių priešinosi

Kodėl pralaimėjo?

1. Dauguma baudžiauninkų nežinojo apie sukilimą

• Tačiau buvo ir dokumentas, kuris skatino baudžiauninkus prisijungti.
• Polaneco universalas — Tado Kosciuškos dokumentas, kuris prižadėjo valstiečiams apriboti baudžiavą, suteikti asmens laisvę, jeigu prisijungs prie sukilimo.

2. Tarp Lenkijos ir LDK sukilimo vadų nebuvo santarvės.

• Jokūbas Jasinskis (LDK) buvo kur kas radikalesnis:
  • Norėjo sugrąžinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
  • Siekė lygybės, laisvės.
  • Šiems tikslams vykdyti sukurė Lietuvos tautinę aukščiausiąją tarnybą.
  • Radikalumas priminė Jakobinų (Didžiosios Prancūzijos revoliucijos) tvirtos valdžios siekius.
• Kosciuškai nepatiko kiti siekiai, pavyzdžiui, atkurti LDK, todėl sunaikino sukilėlių tarnybą.

3. Valstiečių ginkluotė buvo silpna.

• Vis dėlto, didžioji dalis valstiečių nežinojo apie sukilimą, o tie, kurie žinojo apie sukilimą, neturėjo galimybės efektyviai prisidėti prie sukilimo, nes neturėjo ginklų.

ATR buvo panaikinta iš žemėlapio:

• didžiąją etninės Lietuvos dalį, kuri atiteko Rusijai;
• Naujoji Rytų Prūsija atiteko Prūsijai;
• mažąją etninės Lietuvos dalį, kuri atiteko Prūsijai;
  • ši dalis vadinasi Užnemunė, nes ji anapus (už) Nemuno. Kitaip vadinasi Suvalkija.
  • šioje dalyje buvo ir Klaipėda.
• Vakarų Galicija atiteko Austrijai.

Padalijimas įkvėps sukilimus XIX a.

Abiejų Tautų Respublikos žlugimas XVIII a. pabaigoje nebuvo staigus įvykis. Jį lėmė ilgą laiką besikaupusios vidinės problemos ir agresyvi kaimynų politika. Išanalizuokite pateiktas priežastis ir suskirstykite jas į vidines (kilusias pačioje ATR) ir išorines (lėmė kitų valstybių veiksmai).

Ši užduotis Edukamento platformoje bus interaktyvi – galėsite nutempti priežastis į atitinkamas skiltis.

Istorijos egzamine dažnai tenka vertinti istorinių dokumentų ar įvykių reikšmę. Išmokime tai daryti tinkamai.

Užduotis: Suformuluokite atsakymą į probleminį klausimą „Įvertinkite Trečiojo Lietuvos Statuto reikšmę LDK savarankiškumui po Liublino unijos.“

Jūsų atsakymas turėtų būti struktūruotas kaip trumpa pastraipa (arba kelių pastraipų planas) ir turėti šias dalis:

1. Pagrindinis teiginys (tezė): Pradėkite nuo aiškaus ir apibendrinančio sakinio, kuriame įvertinate Statuto reikšmę. Ar ji buvo didelė, simbolinė, menka? Venkite tiesiog perrašyti klausimą. Pavyzdys: Trečiasis Lietuvos Statutas, patvirtintas jau po Liublino unijos, turėjo esminę reikšmę išsaugant LDK valstybingumo likučius, nes tapo teisiniu skydu, kuris bent iš dalies neutralizavo nepalankius unijos padarinius.

2. Argumentas Nr. 1 (Teisinis savarankiškumas): Paaiškinkite, kodėl atskiro teisės kodekso egzistavimas buvo svarbus. Paminėkite, kad jis buvo viršesnis už bendro Seimo įstatymus LDK teritorijoje.

3. Argumentas Nr. 2 (Administracinis savarankiškumas): Nurodykite Statuto straipsnius, kurie ribojo svetimšalių (lenkų) galimybes eiti pareigas ir įsigyti žemės LDK. Paaiškinkite, kodėl tai buvo svarbu norint išlaikyti administracinę kontrolę.

4. Argumentas Nr. 3 (Kultūrinis ir politinis savitumas): Paminėkite, kad Statutas buvo parašytas LDK valstybine (kanceliarine slavų) kalba. Ką tai simbolizavo?

5. Apibendrinimas (išvada): Keliais žodžiais apibendrinkite, kodėl Statutą galima laikyti sėkminga LDK didikų politine ir teisine pergale, kuri leido ATR išlikti labiau federacija nei unitarine valstybe.

Sėkmės formuluojant argumentus!