Ikimoderniųjų laikų valstybė Europoje

Sveiki! Praėjusioje temoje tyrinėjome pirmuosius valstybingumo modelius, gimusius Antikos pasaulyje. Tačiau kas nutiko po to, kai didingoji Romos imperija Vakarų Europoje galiausiai žlugo? Prasidėjo nauja epocha, dažnai vadinama „Tamsiaisiais amžiais“ – nuolatinių karų, tautų kraustymosi ir politinio chaoso metas.

Ant Romos imperijos griuvėsių ėmė kurtis naujos, vadinamosios barbarų karalystės. Jose gimė ir per ateinantį tūkstantmetį nuolat keitėsi pagrindinė Europos valdymo forma – monarchija. Šiandienos pamokoje leisimės į tūkstančio metų kelionę ir stebėsime, kaip transformavosi karaliaus valdžia.

• Pradėsime nuo ankstyvosios monarchijos, kur karalius dažnai buvo tik „pirmas tarp lygių“ ir jo galia priklausė nuo ištikimų vasalų kardo.
• Pamatysime, kaip išaugo luominė monarchija, kurioje karalius jau turėjo derėtis su galingomis visuomenės grupėmis – dvasininkais, bajorais ir miestiečiais – dėl mokesčių ir įstatymų.
• Galiausiai, išsiaiškinsime, kaip vėlyvaisiais Viduramžiais ir Naujaisiais laikais Europos keliai išsiskyrė. Prancūzijoje įsitvirtino absoliutizmas, kur karalius tapo neribotu valdovu, o Anglijoje, po ilgų ir kruvinų kovų, gimė konstitucinė monarchija, kurioje karaliaus valdžią apribojo parlamentas.

Ši kelionė yra nepaprastai svarbi, nes būtent joje slypi šiuolaikinių Europos valstybių ištakos. Būtent tada gimė parlamentų, konstitucijų ir piliečių teisių idėjos, kurios formuoja ir mūsų šiandienos pasaulį.

Žlugus Vakarų Romos imperijai, Europa paniro į politinę fragmentaciją. Būtent šiomis sąlygomis formavosi viduramžių monarchijos.

Ankstyvoji (feodalinė) monarchija (V–XI a.)

Po Romos imperijos žlugimo susikūrusiose germanų karalystėse valdovas iš pradžių buvo labiau genties vadas nei absoliutus monarchas. Jo valdžios pagrindas buvo asmeninė ištikimybė ir karinė galia.

Būdingi bruožai:

• Silpna centrinė valdžia: Karalius tiesiogiai kontroliavo tik savo asmenines valdas (domeną). Likusią teritoriją valdė galingi vasalai (kunigaikščiai, grafai), kurie buvo prisiekę karaliui ištikimybę, bet realiai veikė kaip nepriklausomi valdovai.
• Karalius – primus inter pares: Valdovas buvo laikomas „pirmuoju tarp lygių“. Jis buvo galingiausias, bet ne vienintelis galios centras.
• Valdžios paveldėjimo neapibrėžtumas: Dažnai karaliaus sostas nebuvo paveldimas automatiškai – naują valdovą turėdavo patvirtinti galingiausi didikai.
• Karolis Didysis (karūnuotas 800 m.): Jo imperija buvo išskirtinis bandymas atkurti centralizuotą valdžią. Jis suvienijo didelę dalį Vakarų Europos, vykdė švietimo reformas, tačiau po jo mirties imperija greitai subyrėjo, ir Europa vėl grįžo prie feodalinio susiskaldymo.

Luominė monarchija (XII–XV a.)

Nuo XII a. karaliai pamažu pradėjo stiprinti savo valdžią. Jie siekė centralizuoti valdymą, sukurti bendrą teisinę sistemą ir apriboti galingų feodalų savivalę. Šiame procese jie rado naujų sąjungininkų – augančių miestų gyventojus. Taip susiformavo luominė monarchija.

Luominė monarchija – tai valdymo forma, kurioje monarcho valdžia yra apribota luomų atstovų susirinkimo. Šie susirinkimai skirtingose šalyse vadinosi skirtingai: Parlamentas Anglijoje, Generaliniai luomai Prancūzijoje, Kortesai Ispanijoje, Seimas Lenkijoje ir Lietuvoje.

Kas yra luomai? Viduramžių visuomenė buvo suskirstyta į tris pagrindinius luomus:

1. Pirmasis luomas: Dvasininkija (tie, kurie meldžiasi).
2. Antrasis luomas: Bajorija (tie, kurie kariauja).
3. Trečiasis luomas: Miestiečiai, vėliau ir turtingesni valstiečiai (tie, kurie dirba).

Pagrindinė luomų atstovybių funkcija buvo derėtis su karaliumi dėl mokesčių. Karaliui prireikus pinigų karui ar kitiems reikalams, jis turėdavo šaukti luomų atstovus ir prašyti jų sutikimo apmokestinti gyventojus. Mainais už tai luomai išsireikalaudavo iš karaliaus įvairių privilegijų ir teisių.

Didžioji laisvių chartija (1215 m.)

Tai vienas svarbiausių dokumentų luominės monarchijos istorijoje. Anglijos karalius Jonas Bežemis po nesėkmingų karų su Prancūzija ir konflikto su popiežiumi bandė įvesti naujus mokesčius, nesitardamas su baronais. Tai sukėlė baronų sukilimą, kuris privertė karalių pasirašyti Didžiąją laisvių chartiją (Magna Carta).

Svarbiausi principai:

• Karalius pavaldus įstatymui: Chartija įtvirtino principą, kad net karalius privalo laikytis karalystės įstatymų ir papročių.
• Teisminės garantijos: Nė vieno laisvo žmogaus negalima suimti, įkalinti ar atimti jo turto be teisėto teismo sprendimo.
• Mokesčių kontrolė: Karalius negali rinkti naujų mokesčių be „bendro karalystės pritarimo“ (tai buvo Anglijos parlamento užuomazga).

Nors Chartija iš pradžių gynė tik aukščiausios bajorijos teises, ilgainiui jos principai išplito ir tapo pagrindu visų Anglijos piliečių teisėms bei laisvėms.

Nuo XVI a. luominė monarchija Europoje pradėjo keistis. Susiformavo du skirtingi vystymosi keliai, kuriuos geriausiai iliustruoja Prancūzijos ir Anglijos pavyzdžiai.

Absoliutinė monarchija: „Valstybė – tai aš“

Prancūzijoje karaliaus valdžia nuosekliai stiprėjo. Karaliai, pasinaudodami nuolatiniais karais ir bajorijos susiskaldymu, pamažu nustojo šaukti Generalinius luomus (jie nebuvo susirinkę nuo 1614 m. iki pat 1789 m. revoliucijos) ir visą valdžią sutelkė savo rankose. Šis procesas pasiekė viršūnę XVII a. antroje pusėje, valdant Liudvikui XIV, Karaliui Saulei.

Absoliutizmo bruožai:

• Neribota valdovo galia: Karalius buvo aukščiausias įstatymų leidėjas, vykdytojas ir teisėjas. Jo valdžios neribojo jokia kita institucija.
• Valdžios dieviškumas: Buvo teigiama, kad karalius savo valdžią gauna tiesiogiai iš Dievo, todėl yra atsakingas tik jam, o ne savo pavaldiniams.
• Centralizuota biurokratija: Sukurtas profesionalių, nuo karaliaus priklausomų valdininkų aparatas, kuris leido efektyviai valdyti šalį ir rinkti mokesčius.
• Nuolatinė kariuomenė: Sukurta profesionali, karaliui ištikima kariuomenė, kuri pakeitė feodalinę bajorų kariuomenę.
• Valstybės kontroliuojama ekonomika (merkantilizmas): Valstybė aktyviai kišosi į ekonomiką, skatindama eksportą ir ribodama importą, kad sukauptų kuo daugiau aukso.

Versalio rūmai tapo spindinčiu absoliutizmo simboliu, kur karalius, apsuptas prabangos ir pataikaujančių dvariškių, demonstravo savo beribę galią.

Konstitucinė monarchija: karalius valdo, bet nebevaldo

Anglijoje įvykiai pasisuko kita linkme. XVII a. karaliai iš Stiuartų dinastijos, sekdami Prancūzijos pavyzdžiu, bandė įvesti absoliutizmą ir valdyti be Parlamento. Tai sukėlė du perversmus: Anglijos pilietinį karą (1642–1651 m.) ir „Šlovingąją revoliuciją“ (1688 m.). Po jos naujasis karalius Vilhelmas Oranietis buvo priverstas pasirašyti Teisių bilį (1689 m.).

Teisių bilis įtvirtino Konstitucinės monarchijos pagrindus:

• Parlamento viršenybė: Įstatymus gali leisti ir mokesčius įvesti tik Parlamentas.
• Žodžio laisvė: Parlamento nariai negali būti persekiojami už kalbas, pasakytas Parlamente.
• Ribota karaliaus galia: Karalius negali be Parlamento sutikimo išlaikyti nuolatinės kariuomenės taikos metu.

Taip Anglijoje įsitvirtino sistema, kurioje karalius liko valstybės simboliu, tačiau reali politinė galia perėjo į Parlamento rankas. Ši sistema tapo pavyzdžiu daugeliui vėlesnių Europos ir pasaulio konstitucijų.

Vienas svarbiausių gebėjimų per istorijos egzaminą – mokėti suformuluoti aiškią tezę ir ją pagrįsti argumentais. Išbandykime savo jėgas su viena svarbiausių Europos istorijos temų.

Užduotis: Parašykite rašinio „Didžioji laisvių chartija – pirmas žingsnis modernios demokratijos link“ įžangą su teze ir 2-3 argumentų metmenimis.

Pagalba struktūrai:

1. Įžanga (kontekstas): Keliais sakiniais pristatykite istorinę situaciją. Kas vyko XIII a. pradžios Anglijoje? Kodėl karalius Jonas Bežemis konfliktavo su baronais? Kodėl atsirado poreikis apriboti jo valdžią?

2. Probleminis klausimas (nebūtinas, bet padeda): Galite suformuluoti klausimą, į kurį atsakysite savo rašiniu. Pvz.: Ar šis viduramžių dokumentas, gynęs tik elito interesus, gali būti laikomas šiuolaikinės demokratijos ištaka?

3. Tezė (svarbiausia dalis!): Vienu sakiniu aiškiai ir nedviprasmiškai atsakykite į temos klausimą. Jūsų tezė turi būti argumentuojamas teiginys, o ne faktas. Pavyzdys: Nors Didžioji laisvių chartija tiesiogiai nesiekė sukurti visiems piliečiams lygios demokratijos, ji padėjo pamatus moderniai teisinei valstybei ir konstitucionalizmui, įtvirtindama tris pamatinius principus, kurie vėliau tapo demokratijos pagrindu.

4. Argumentų metmenys: Po tezės trumpai, keliais žodžiais, nurodykite, kokiais argumentais ją įrodinėsite. Tai padės jums rašant dėstymą ir parodys vertintojui jūsų darbo logiką.

   • Pirmas argumentas: Valdžios apribojimas įstatymu.
   • Antras argumentas: Asmens teisių ir teisingumo garantijos.
   • Trečias argumentas: Atstovaujamosios valdžios užuomazgos.

Jūsų tikslas – sukurti vientisą, logišką ir įtikinamą įžangos pastraipą. Sėkmės!