Industrinė epocha ir jos poveikis aplinkai (XIX–XX a. pr.)

Įsivaizduokite pasaulį, kurio greitį diktuoja arklio žingsnis, o energiją – žmogaus raumenys ir upės tėkmė. Dabar įsivaizduokite kitą pasaulį, kurį drebina gamyklų mašinos, raižo geležinkeliai, o dangų temdo anglies dūmai. Per nepilną šimtmetį žmonija iš pirmojo pasaulio peršoko į antrąjį. Tai buvo Industrinė revoliucija.

Tai buvo ne tik technologinis, bet ir mąstymo lūžis. Žmogus nustojo būti gamtos dalimi ir tapo jos valdovu. Gamta virto nebe namais, o išteklių sandėliu, iš kurio galima imti be saiko, siekiant progreso, pelno ir galios. Anglis, geležis ir garas tapo naujaisiais dievais, o gamyklų kaminai – jų šventyklomis.

Šiose pamokose tyrinėsime šį stulbinantį, bet ir gąsdinantį pokytį. Aiškinsimės, kaip vienas išradimas – garo variklis – pakeitė viską: nuo to, kaip gaminame daiktus, iki to, kaip keliaujame ir kur gyvename. Bet kartu kelsime ir nepatogų klausimą: kokią kainą už šį „progresą“ sumokėjo planeta ir patys žmonės?

Niekas geriau neaprašė industrinio miesto baisumo ir absurdo nei anglų rašytojas Čarlzas Dikensas. Jo romane „Sunkūs laikai“ (Hard Times, 1854 m.) aprašytas išgalvotas Koktauno (angl. Coketown – anglies miestas) miestas tapo visų XIX a. pramonės centrų simboliu.

„Tai buvo raudonų plytų miestas, tiksliau, plytų, kurios būtų buvusios raudonos, jei dūmai ir pelenai būtų leidę; bet šiaip tai buvo nenatūralios raudonos ir juodos spalvos miestas, kaip laukinio veidas, išteptas dažais. Tai buvo miestas, pilnas mašinų ir aukštų kaminų, iš kurių be perstojo rangėsi gyvačių pavidalo dūmų kasos, niekada neišsivyniojančios. Jame buvo juodas kanalas ir purpurinės spalvos, dvokianti upė, ir didžiulės krūvos pastatų, pilnų langų, kurie barškėjo ir drebėjo visą dieną, o garo mašinos stūmoklis monotoniškai judėjo aukštyn ir žemyn, kaip dramblio galva melancholijos priepuolyje. Mieste buvo keletas didelių gatvių, kurios visos buvo labai panašios viena į kitą, ir daug mažų gatvelių, dar panašesnių, kuriose gyveno žmonės, taip pat labai panašūs vieni į kitus, kurie visi išeidavo ir grįždavo tomis pačiomis valandomis, žengdami tais pačiais žingsniais tuo pačiu grindiniu, kad atliktų tą patį darbą, ir kuriems kiekviena diena buvo tokia pati kaip vakarykštė ir rytojaus, ir kiekvieni metai – praėjusių ir ateinančių metų atitikmuo.“

Klausimai analizei

1. Požiūris: Koks autoriaus požiūris į Koktauną – ar jis žavisi progresu, ar jį kritikuoja? Kokiais žodžiais ir palyginimais jis perteikia savo nuomonę (pvz., „nenatūrali spalva“, „dvokianti upė“, „dramblys melancholijos priepuolyje“)?
2. Poveikis aplinkai: Kokius konkrečius aplinkos taršos požymius aprašo Dikensas? Kaip industrializacija pakeitė miesto kraštovaizdį?
3. Poveikis žmogui: Kaip, pasak autoriaus, toks miestas paveikė jo gyventojus? Kodėl jis pabrėžia jų panašumą ir gyvenimo monotoniškumą? Ką pramoninė revoliucija padarė su žmogaus individualumu?

Industrinės revoliucijos palikimas yra giliai prieštaringas. Viena vertus, mes esame jos vaikai. Beveik viskas, kas mus supa – nuo drabužių, kuriuos dėvime, iki technologijų, kuriomis naudojamės – yra šios epochos pasekmė. Ji sukūrė pagrindus moderniai medicinai, masiniam švietimui ir viduriniajai klasei.

Kita vertus, mes paveldėjome ir jos „tamsiąją pusę“:

• Priklausomybė nuo iškastinio kuro: Mūsų civilizacija vis dar yra priklausoma nuo anglies, naftos ir dujų, o tai yra pagrindinė klimato kaitos priežastis.
• Vartotojiška kultūra: Masinė gamyba sukūrė masinį vartojimą ir „išmetimo“ kultūrą, kuri alina planetos išteklius.
• Atotrūkis nuo gamtos: Urbanizacija ir technologijos atitolino daugumą žmonių nuo gamtos, paversdamos ją nebe gyvenamąja aplinka, o rekreacijos erdve arba tiesiog ištekliu.

Ironiška, bet pats Industrinės revoliucijos sukurtas mokslas šiandien mums leidžia suprasti jos padarytą žalą. O XIX a. pabaigoje gimęs aplinkosaugos judėjimas, kurio simboliu tapo Jeloustouno parkas, tapo atsvara beatodairiškam gamtos naikinimui. Šiandienos pasaulis yra nuolatinė kova tarp šių dviejų – industrinio progreso ir ekologinės atsakomybės – palikimų.