Istoriko laboratorija: šaltiniai ir tyrimo metodai

Praėjusioje pamokoje išsiaiškinome, kad istorija yra ne šiaip faktų rinkinys, o sudėtingas pasakojimas, kurį kuria istorikai. Bet kaip jie tai daro? Istorikai neturi laiko mašinos, negali grįžti į praeitį ir savo akimis pamatyti, kaip Vytautas Didysis ruošėsi Žalgirio mūšiui ar kaip Simonas Daukantas rašė pirmąją lietuvišką istoriją.

Vietoj laiko mašinos istorikas turi laboratoriją. O joje – svarbiausi įrankiai ir įkalčiai – istorijos šaltiniai. Tai praeities pėdsakai, išlikę iki mūsų dienų: senas laiškas, molio šukė, moneta, paveikslas, senelio prisiminimas. Kiekvienas toks pėdsakas yra tarsi dėlionės detalė. Istoriko darbas – surinkti šias detales, jas atidžiai išnagrinėti, patikrinti jų patikimumą ir sujungti į prasmingą, logišką paveikslą – istorinį naratyvą.

Šiandien mes ir tapsime praeities detektyvais. Žengsime į istoriko laboratoriją ir išmoksime:

• Atskirti skirtingus šaltinių tipus – kuo pirminis šaltinis skiriasi nuo antrinio?
• Suprasti, kaip atliekamas istorinis tyrimas – nuo klausimo iškėlimo iki išvadų.
• Atpažinti, kur šaltinyje yra neginčijamas faktas, o kur – autoriaus interpretacija.

Šie įgūdžiai yra absoliučiai būtini ne tik norint gerai pasiruošti egzaminui, bet ir norint kritiškai mąstyti bei atsispirti manipuliacijoms šiandienos informacijos sraute. Pasiruoškite tirti!

Pagrindinis istoriko darbo objektas yra istorijos šaltinis – bet koks praeities liudijimas, iš kurio galime gauti informacijos. Tačiau ne visi šaltiniai yra vienodi. Norint teisingai juos naudoti, būtina išmokti juos klasifikuoti.

Šaltinių klasifikacija

Istorijos šaltinius galima skirstyti pagal dvi pagrindines ašis: pagal kilmę (ar šaltinis yra tiesioginis įvykio liudininkas?) ir pagal formą (kaip informacija yra užfiksuota?).

Klasifikacija pagal kilmę (santykį su įvykiu)

Svarbu suprasti: Tas pats objektas gali būti ir pirminis, ir antrinis šaltinis, priklausomai nuo to, ką tiriame. Pavyzdžiui, A. Šapokos „Lietuvos istorija“ yra antrinis šaltinis, jei tiriame viduramžių Lietuvą, bet pirminis šaltinis, jei tiriame XX a. 4-ojo dešimtmečio istoriografiją ir tautinės ideologijos formavimąsi.

Klasifikacija pagal formą

Istorinio tyrimo eiga

Dirbdamas su šaltiniais, istorikas atlieka istorinį tyrimą, kuris paprastai susideda iš kelių etapų:

1. Problemos ir tikslo formulavimas. Iškeliamas klausimas, į kurį bus ieškoma atsakymo (pvz., „Kodėl žlugo ATR?“).
2. Šaltinių paieška ir atranka. Istorikas ieško visų prieinamų pirminių ir antrinių šaltinių, susijusių su tema.
3. Šaltinių kritika. Tai svarbiausias etapas. Atliekama išorinė kritika (nustatomas šaltinio autentiškumas, sukūrimo laikas, vieta) ir vidinė kritika (analizuojamas turinys, autoriaus tikslai, patikimumas, ieškoma prieštaravimų).
4. Faktų nustatymas ir interpretacija. Išanalizavus šaltinius, atrenkami patikimi faktai ir jie aiškinami, grupuojami, ieškoma ryšių.
5. Sintezė ir naratyvo kūrimas. Faktai ir interpretacijos sujungiamos į vientisą, logišką pasakojimą (straipsnį, monografiją), kuris atsako į iškeltą klausimą.

Pabandykime pritaikyti teorines žinias praktiškai. Jums pateikta 10 skirtingų istorijos šaltinių. Jūsų užduotis – kiekvienam šaltiniui priskirti teisingus apibūdinimus. Pasirinkite po vieną variantą iš kiekvienos skilties: „Pagal kilmę“ ir „Pagal formą“.

Ši užduotis Edukamento platformoje bus interaktyvi – galėsite nutempti teisingus atsakymus į lentelės langelius ir iškart gauti įvertinimą.

Skaitant bet kokį istorinį tekstą, ypač pirminį šaltinį, kritiškai svarbu atskirti du dalykus: faktus ir interpretacijas.

• Faktas – tai patikrinama, įrodymais pagrįsta informacija apie tai, kas įvyko. (Pvz., „Žalgirio mūšis įvyko 1410 m. liepos 15 d.“). Faktas yra objektyvus ir nekintamas.
• Interpretacija (arba nuomonė, vertinimas) – tai autoriaus požiūris, aiškinimas, vertinimas, kaip ar kodėl kažkas įvyko. Interpretacija yra subjektyvi ir gali kisti. (Pvz., „Žalgirio mūšis buvo didžiausia lietuvių tautos pergalė, lėmusi jos išlikimą.“). Čia yra vertinimas („didžiausia pergalė“) ir priežasties-pasekmės aiškinimas („lėmusi išlikimą“), su kuriais kitas istorikas galėtų ir ginčytis.

Praktinis pavyzdys: Gedimino sapnas

Panagrinėkime ištrauką iš XVI a. Motiejaus Strijkovskio kronikos, kurioje aprašomas Vilniaus įkūrimas:

„Didysis kunigaikštis Gediminas, medžiodamas giriose ties Vilnios upės santaka, nušovė taurą. Kadangi buvo vėlu grįžti į Trakus, jis apsistojo nakvoti Šventaragio slėnyje. Miegodamas susapnavo, kad ant kalno, kur jis nušovė žvėrį, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia šimtas vilkų. Pabudęs jis pasikvietė savo vyriausiąjį žynį Lizdeiką, kad šis išaiškintų sapną. Lizdeika jam tarė: „Valdove, geležinis vilkas reiškia, kad čia stovės garsi sostinė, o staugimas jo viduje – tai tavo šlovė, kuri sklis po visą pasaulį.“ Išgirdęs tai, Gediminas nedelsdamas ėmėsi statyti pilį ir pavadino ją Vilniumi.“

Išskaidykime šį tekstą:

Išvada: Istorikas iš šio pasakojimo paima patikrinamus faktus (Gediminas įtvirtino sostinę Vilniuje), o legendinę dalį (sapną apie vilką) naudoja ne kaip tiesioginį įrodymą, o kaip šaltinį tiriant to meto žmonių mąstymą, simbolius ir vertybes.