18 tema
Lietuviškosios kultūros daugiasluoksniškumas ir modernėjimas (XIX–XXI a.)
Įvadas: kultūra tarp imperijų ir laisvės
Generuojame audio įrašą...
Dirbtinis intelektas skaito jūsų tekstą. Šis procesas gali užtrukti iki minutės.
XIX amžius Lietuvai prasidėjo be valstybės. Po ATR padalijimų kultūra tapo pagrindiniu mūšio lauku, kuriame vyko kova dėl išlikimo. Viena vertus, Rusijos imperija siekė nutautinti ir surusinti kraštą, uždarydama universitetą ir uždrausdama lietuvišką spaudą. Kita vertus, iš pačių visuomenės gelmių kilo galingas tautinis judėjimas, siekęs sukurti modernią lietuvių tautą, grįstą kalba, istorija ir etnine kultūra.
Ši kova tęsėsi ir XX amžiuje, įgaudama vis naujų formų. Trumpas nepriklausomybės laikotarpis (1918–1940 m.) tapo stulbinančio kultūrinio modernėjimo sprogimu, kurio simboliu virto Kauno modernizmo architektūra. Tačiau jį brutualiai nutraukė sovietinė ir nacių okupacijos, vėl pavertusios kultūrą ideologijos įkaite. Holokaustas negrįžtamai sunaikino šimtmečius klestėjusią litvakų, arba jidiš, kultūrą, palikdamas neužgyjančią žaizdą Lietuvos visuomenės kūne.
Šiose pamokose tyrinėsime šį sudėtingą ir daugiasluoksnį kelią: nuo Simono Daukanto bandymų prakalbinti lietuvišką istoriją iki sovietinio modernizmo paradoksų ir šiandienos laisvės paieškų. Aiškinsimės, kaip lietuviškoji kultūra išgyveno, prisitaikė ir keitėsi nuolatinių iššūkių akivaizdoje.
Modernėjančios Lietuvos kultūros žodynas
Būklė, kai vienoje teritorijoje gyvena kelios skirtingos etninės grupės. XIX a. Lietuvoje tai buvo lietuvių, lenkų, žydų, rusų, baltarusių, vokiečių visuma. Šių grupių santykiai, kultūriniai mainai ir konfliktai formavo sudėtingą ir daugialypį krašto paveikslą.
Turtinga Lietuvos žydų (litvakų) kultūra, kurios pagrindas buvo jidiš kalba. Ji apėmė pasaulietinę literatūrą, teatrą, spaudą ir unikalų intelektualinį gyvenimą, kurio centru buvo Vilnius, vadinamas „Šiaurės Jeruzale“. Ši kultūra buvo beveik visiškai sunaikinta per Holokaustą.
XIX a. antros pusės lietuvių inteligentijos judėjimas, kurio tikslas – sukurti modernią tautą, paremtą lietuvių kalba ir etnine kultūra. Pagrindiniai jo įrankiai buvo nelegali spauda („Aušra“, „Varpas“), tautosakos rinkimas, istorijos populiarinimas ir švietimo veikla.
Tarpukario Lietuvos (1918–1940 m.) laikinosios sostinės Kauno architektūros stilius. Tai optimizmo, progreso ir europietiškumo simbolis, sujungęs tarptautinio modernizmo principus (funkcionalumą, paprastas formas) su tautiniais motyvais. 2023 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Pokario Lietuvoje (apie 1955–1985 m.) plitęs architektūros ir dailės stilius. Viena vertus, tai buvo sovietinės modernizacijos ir ideologijos dalis, kita vertus, talentingiems menininkams ir architektams tai buvo niša, kurioje jie galėjo realizuoti santūrias, estetines idėjas ir netgi užkoduoti tautiškumo ženklus (pvz., Lazdynų mikrorajono planavimas).
Sisteminga režimo vykdoma kūrybos kontrolė. Carinės Rusijos spaudos draudimas (1864–1904 m.) draudė spausdinti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis. Sovietinė cenzūra („Glavlitas“) kontroliavo visą viešąją erdvę, drausdama bet kokią mintį, prieštaraujančią komunistinei ideologijai.
Apibrėžimų nėra.
Lietuvos kultūros lūžiai
1832 m.
Vilniaus universiteto uždarymas
Po 1830–1831 m. sukilimo caro valdžia uždaro svarbiausią LDK mokslo ir kultūros centrą. Tai didžiulis smūgis intelektualiniam gyvenimui, ilgam nutraukęs aukštojo mokslo tradiciją Lietuvoje.
1864–1904 m.
Spaudos draudimas
Po 1863 m. sukilimo uždraudžiamas lietuviškų knygų spausdinimas lotyniškuoju raidynu. Prasideda pasipriešinimo laikotarpis – knygnešystė ir slaptųjų daraktorių mokyklų steigimas.
1883 m.
„Aušros“ gimimas
Pradedamas leisti pirmasis modernus lietuviškas žurnalas „Aušra“. Tai simbolinė tautinio atgimimo pradžia, žadinusi tautinę savimonę ir istorinę atmintį.
1922 m.
Lietuvos universiteto įsteigimas
Kaune įkuriamas Lietuvos universitetas (vėliau – Vytauto Didžiojo). Atkuriama aukštojo mokslo tradicija, universitetas tampa nepriklausomos Lietuvos mokslo, kultūros ir modernėjimo centru.
1941–1944 m.
Holokaustas
Nacių okupacijos metais beveik visiškai sunaikinama Lietuvos žydų bendruomenė ir jos unikali jidiš kultūra. Tai viena didžiausių XX a. Lietuvos tragedijų.
1972 m.
Kultūrinio pasipriešinimo metai
Jono Jurašo režisuota „Barbora Radvilaitė“ Kauno dramos teatre tampa pasipriešinimo sovietinei priespaudai alegorija. Tais pačiais metais Kaune susidegina Romas Kalanta, sukeldamas antisovietines demonstracijas.
Asmenybės, formavusios modernią Lietuvą
Pirmasis Lietuvos istorikas, parašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba („Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“). Jo romantiškas požiūris į didingą LDK praeitį tapo įkvėpimo šaltiniu XIX a. tautiniam judėjimui ir įtvirtino istorinę atmintį kaip tautos pagrindą.
Gydytojas, rašytojas, publicistas, laikraščio „Varpas“ įkūrėjas ir redaktorius. Jis parašė „Tautišką giesmę“, tapusią Lietuvos himnu. Kudirka įkūnijo modernaus, išsilavinusio ir patriotiško lietuvio idealą, siekusio šviesti tautą ir kovoti už jos teises.
Rašytoja, visuomenės veikėja, viena pirmųjų Lietuvos feminisčių. Ji aktyviai pasisakė už moterų teises, kritikavo visuomenės sustabarėjimą ir siekė sujungti lietuvių liaudies tradicijas su modernia europine kultūra. Jos veikla atspindi moters vaidmens kaitą modernėjančioje visuomenėje.
Avangardinis teatro režisierius. Jo spektakliai Kauno dramos teatre sovietmečiu, ypač „Barbora Radvilaitė“ (1972 m.), tapo galingomis istorinėmis alegorijomis, kalbančiomis apie tautos likimą, priespaudą ir laisvės troškimą. Dėl politinio persekiojimo buvo priverstas emigruoti, tapdamas menininko ir sistemos konflikto simboliu.
Apibrėžimų nėra.
Litvakai: dingęs Lietuvos pasaulis
Generuojame audio įrašą...
Dirbtinis intelektas skaito jūsų tekstą. Šis procesas gali užtrukti iki minutės.
Kalbėti apie modernios Lietuvos kultūrą, nutylint litvakų indėlį, būtų tas pats, kas pasakoti apie medį, ignoruojant vieną iš jo šakų. Šimtmečius Lietuvos žydai buvo neatsiejama miestų ir miestelių gyvenimo, ekonomikos ir kultūros dalis. Vilnius, vadinamas „Šiaurės Jeruzale“, buvo pasaulinis jidiš kultūros ir judaizmo studijų centras. Pažiūrėkime vaizdo įrašą, kuris padės suprasti, ką Lietuva prarado per Holokaustą.
Litvakai: dingęs Lietuvos pasaulis
Iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyveno gausi žydų bendruomenė, kurios kultūrinius, religinius ir socialinius pėdsakus šiandiena primena tik atminimo lentos ir paminklai. Retas miesto gyventojas žino, kodėl Vilnius buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale, koks aktyvus visuomeninis gyvenimas virė siaurose Senamiesčio gatvėse, ir tai, kaip tragiški Antrojo pasaulinio karo įvykiai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos sostinės veidą. Vilnius daugelį metų buvo žydų dvasingumo ir mokslo vieta. Be išblukusių hebrajiškų užrašų ant buvusio Vilniaus geto pastatų, mieste yra ir daugiau išlikusių šios tautų istorijos pėdsakų. Pieš Antrąjį pasaulinį karą žydai sudarė daugiau nei trečdalį miesto gyventojų.
Dauguma vaizdo įrašų yra įgarsinti angliškai, bet visuose galima įjungti lietuviškus subtitrus.
1. Įsijunkite vaizdo įrašą.
2. Spauskite mygtuką, kuris yra video langelio apačioje dešinėje pusėje, kol ekrane matote, jog rodomas tekstas.
2. Atverkite nustatymus paspaudus prie pat esantį mygtuką.
4. Spauskite Subtitrai/CC (arba Subtitles/CC).
5. Pasirinkite lietuvių kalbą, jeigu toks pasirinkimas yra. Jeigu ne, apačioje pasirinkite Automatinis vertimas (Auto-translate).
6. Pasirinkite lietuvių kalbą (kitaip – Lithuanian).
Šaltinis: kultūra kaip išgyvenimo forma
Generuojame audio įrašą...
Dirbtinis intelektas skaito jūsų tekstą. Šis procesas gali užtrukti iki minutės.
Balys Sruoga, išgyvenęs Štuthofo koncentracijos stovyklą, savo knygoje-memuaruose „Dievų miškas“ su intelektualia ironija aprašo ne tik lagerio baisumus, bet ir absurdiškus kalinių bandymus išsaugoti žmogiškumą per kultūrą.
„Lageryje, pasirodo, būta meno ir kultūros reikalų! Oficialiai, žinoma. Lageryje būta bibliotekos, vaidyklos, orkestro, kabareto [...]. Ką lageryje veikė kultūra? Tą patį, ką ir visur kitur: tarnavo didesniųjų ponų reklamai ir... melavo. Melavo, kad lageryje ne tiktai karšama, bet ir kultūringai gyvenama. [...] Bet neoficialiai, be viršininkų žinios, ji ir lageryje buvo reikalinga. Ji padėjo žmogui ištverti, kai jau atrodė, kad ištverti nebeįmanoma. Ji padėjo žmogui neužsimiršti esant žmogumi. [...] Menas čia buvo dvasios protestas prieš materialinę prievartą. Menas čia buvo paniekintos žmogystės savigyna.“
Klausimai analizei
- Dvejopas vaidmuo: Kokius du – oficialų ir neoficialų – kultūros vaidmenis lageryje išskiria Sruoga? Koks buvo oficialios „kultūros“ tikslas?
- Dvasinė savigyna: Kaip, autoriaus manymu, neoficiali kultūra padėjo kaliniams? Paaiškinkite frazę: „Menas čia buvo dvasios protestas prieš materialinę prievartą“.
- Ironijos galia: Sruoga apie baisius dalykus rašo su ironija ir net humoru. Kaip manote, kodėl jis pasirinko tokį stilių? Ar ironija gali būti pasipriešinimo forma?
Sovietinis urbanizmas: progresas ar okupacija?
Kol kas niekas neatsakė
Būk pirmas ir pasidalink savo mintimis!
Išvados: nuolatinė tapatybės paieška
Generuojame audio įrašą...
Dirbtinis intelektas skaito jūsų tekstą. Šis procesas gali užtrukti iki minutės.
Lietuviškosios kultūros istorija per pastaruosius du šimtmečius – tai nenutrūkstamos kaitos ir kovos istorija. Ji nuolat svyravo tarp bandymų ją sunaikinti ir pastangų ją atkurti bei modernizuoti.
Galime išskirti kelis esminius lūžius:
- Perėjimas nuo daugiatautės prie etninės kultūros: XIX amžiuje lietuvių tautinis judėjimas sukūrė naują kultūros pamatą – lietuvių kalbą, atmesdamas anksčiau dominavusią lenkiškąją bajorų kultūrą.
- Modernėjimo sprogimas: Tarpukario Lietuva per rekordiškai trumpą laiką bandė sukurti visas moderniai valstybei būdingas kultūros institucijas: universitetą, teatrus, meno mokyklas. Kauno architektūra – ryškiausias šio optimizmo liudininkas.
- Praradimai ir paradoksai: Holokaustas negrįžtamai sunaikino jidiš kultūrą. Sovietmetis bandė įdiegti svetimą ideologiją, tačiau net ir jo rėmuose gimė savitų meno formų, tapusių tylaus pasipriešinimo išraiška.
Šiandienos Lietuvos kultūra yra visų šių patirčių rezultatas. Joje galime įžvelgti ir XIX a. romantikų, ir tarpukario modernistų, ir sovietmečio rezistentų, ir dingusio litvakų pasaulio atšvaitus. Tai daugiasluoksnė ir nuolat kintanti tapatybė, kurią suprasti galime tik pažindami jos sudėtingą ir dramatišką praeitį.
Paruošta užbaigimui!
Sveikiname! Užbaigėte visas užduotis šiame mokymosi rinkinyje. Gaukite 100 XP taškų už savo darbą.
Svarbu žinoti:
Kai užbaigsite mokymosi rinkinį, jo nebegalėsite "atbaigti". XP taškai bus pridėti prie jūsų profilio iš karto.
Mokymosi rinkinys užbaigtas
Jūs sėkmingai gavote 100 XP taškų už šį mokymosi rinkinį.
Tęskite mokymąsi
Norėdami gauti XP taškus, užbaikite visas interaktyvias užduotis šioje pamokoje.
% užbaigta
Ką reikia padaryti:
- • Perskaitykite visą pamokos turinį
- • Atsakykite į refleksijos klausimus
- • Palikite komentarą diskusijos temoms
- • Užbaikite visus testus ir praktinius darbus