Kultūra ir menininko (ne)laisvė totalitarinėse santvarkose

Ar teptukas gali būti pavojingesnis už šautuvą? Ar romanas gali kelti didesnę grėsmę valstybei nei kariuomenė? XX amžiaus totalitariniai režimai – nacizmas, fašizmas ir komunizmas – atsakytų nedvejodami: taip.

Šioje pamokoje tyrinėsime vieną tamsiausių moderniosios istorijos puslapių: sistemingą kultūros pavergimą ir naikinimą. Aiškinsimės, kodėl diktatoriams taip svarbu kontroliuoti ne tik žmonių kūnus, bet ir jų mintis, jausmus bei vaizduotę. Analizuosime, kaip menas iš laisvos kūrybos virsta propagandos įrankiu, o menininkai yra priversti rinktis – tarnauti režimui, bėgti, tylėti ar žūti.

Nuo knygų laužų Berlyne iki „Filosofų laivų“, išplukdančių Rusijos intelektualus, nuo „išsigimusio meno“ persekiojimo iki socrealizmo kanonų – ši tema atskleidžia amžiną kovą tarp laisvos dvasios ir ją supančioti siekiančios galios.

Leni Ryfenštal visada tvirtino buvusi tik menininkė, o ne politikė. Ji teigė tiesiog fiksavusi istorinę realybę. Tačiau ar menas gali būti neutralus, kai jis vaizduoja totalitarinį režimą? Pažiūrėkime trumpą vaizdo įrašą apie jos garsiausią filmą „Valios triumfas“ (1935 m.) ir pabandykime atsakyti į šį klausimą.

Palyginkime du visiškai skirtingus meno kūrinius. Vienas jų atitiko totalitarinės valstybės reikalavimus ir buvo liaupsinamas. Kitas – atmestas, išjuoktas ir pavadintas „išsigimusiu“. Jų skirtumai atskleidžia ne tik estetikos, bet ir pasaulėžiūrų konfliktą.

Atsakykite į klausimus, remdamiesi ką tik matytais paveikslais:

1. Ką vaizduoja kiekvienas kūrinys? Apibūdinkite siužetą, veikėjus ir aplinką. Kokie yra pagrindiniai vizualiniai skirtumai (spalvos, formos, kompozicija)?

2. Kokią žinutę siunčia kiekvienas menininkas? Kokią nuotaiką sukuria Gerasimovo paveikslas? O kokią – Kirchnerio? Ką kiekvienas jų sako apie žmogų ir visuomenę?

3. Kodėl vienas buvo priimtinas, o kitas – persekiojamas? Kuris paveikslas atitinka totalitarinio režimo poreikius (vienybė, tvarka, heroizmas, aiškumas)? Kodėl ekspresionistinis kūrinys, pabrėžiantis individualumą, nerimą ir subjektyvumą, buvo laikomas pavojingu nacių ideologijai?

Totalitariniai režimai siekia visiškos kontrolės. Jiems reikia vieningos, paklusnios ir lengvai valdomos masės. Laisvas, individualus menas yra tiesioginė grėsmė šiam tikslui dėl kelių priežasčių:

• Jis skatina kritinį mąstymą. Tikras menas kelia klausimus, o ne pateikia atsakymus. Jis verčia abejoti, interpretuoti ir mąstyti savarankiškai – o tai yra didžiausias pavojus bet kokiai dogmatiškai ideologijai.

• Jis atskleidžia tiesą. Menas, ypač literatūra ir modernioji tapyba, dažnai tyrinėja sudėtingas, prieštaringas ir skausmingas žmogiškąsias patirtis. Jis atskleidžia realybę, kurią propaganda bando paslėpti už herojiškų fasadų.

• Jis pabrėžia individualumą. Kiekvienas laisvas kūrinys yra unikalios asmenybės išraiška. O totalitarizmas siekia sunaikinti individualumą ir paversti žmogų sistemos sraigteliu.

Dėl to diktatoriai visada siekia meną paversti savo tarnaite. Uždrausdami, degindami ir tremdami tai, kas laisva, ir skatindami tai, kas paklusnu, jie bando kontroliuoti ne tik dabartį, bet ir ateities kartų vaizduotę. Tačiau, kaip rodo istorija, laisva kūrybos dvasia visada randa būdų išlikti – net ir pačiomis tamsiausiomis aplinkybėmis.