Lietuvos valstybės atkūrimas, raida ir nepriklausomybės praradimas (1918–1940 m.) ir atgavimas (1990 m.)

Sveiki! Šiandienos tema – tai ne šiaip istorijos pamoka. Tai pasakojimas apie mūsų pačių valstybės šaknis, apie du stebuklus, įvykusius per vieną, nors ir patį audringiausią, šimtmetį. Nagrinėsime du nepriklausomos Lietuvos gimimus: pirmąjį – 1918 metais, iš Pirmojo pasaulinio karo ir imperijų griuvėsių, ir antrąjį – 1990 metais, iš sovietinės imperijos gniaužtų.

Nors šiuos du įvykius skiria penkiasdešimt okupacijos metų, juos sieja stebėtinai panašūs iššūkiai ir ta pati nepalaužiama laisvės idėja. Abiem atvejais reikėjo ne tik drąsos paskelbti nepriklausomybę, bet ir neįtikėtinų pastangų ją įtvirtinti: sukurti kariuomenę, įvesti valiutą, parašyti Konstituciją ir, svarbiausia, įtikinti pasaulį, kad Lietuva turi teisę egzistuoti.

Šiandien mes leisimės į lyginamąją kelionę. Aiškinsimės:

• Kaip idealistinė, demokratinė Pirmosios Respublikos svajonė, įtvirtinta 1922 m. Konstitucijoje, subyrėjo po 1926 m. perversmo ir virto Antano Smetonos autoritarizmu.
• Kaip pusę amžiaus slopinta laisvės viltis atgimė Sąjūdžio mitinguose ir virto teisiškai nepriekaištingu Kovo 11-osios aktu.
• Palyginsime Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktus – du kertinius mūsų valstybingumo dokumentus. Nors abu skelbia tą patį, jų formuluotės ir istorinis kontekstas atskleidžia esminius skirtumus tarp valstybės kūrimo ir jos atkūrimo.

Ši tema – tai raktas į modernios Lietuvos tapatybės supratimą. Tai pamoka apie tai, kaip karta, netekusi valstybės, perdavė jos idėją savo vaikams ir anūkams, kurie galiausiai ir įgyvendino istorinį teisingumą.

Pirmosios Lietuvos Respublikos istorija skirstoma į du ryškius etapus: demokratinį ir autoritarinį.

Parlamentinė respublika (1920–1926 m.)

Po Nepriklausomybės kovų (1918–1920 m.) Lietuva pradėjo kurti demokratinę valstybę. Šio laikotarpio ašis – Steigiamasis Seimas (1920–1922 m.), pirmasis visuotiniuose rinkimuose išrinktas parlamentas.

Pagrindiniai laimėjimai:

• 1922 m. Konstitucija: Įtvirtino parlamentinę respubliką, kurioje aukščiausia valdžia priklausė Seimui. Konstitucija garantavo plačias piliečių teises ir laisves, įskaitant vyrų ir moterų lygybę, kas tuo metu buvo labai pažangu.
• Žemės reforma: Dvarininkų žemės buvo išdalintos bežemiams ir mažažemiams. Tai sukūrė tvirtą vidutinį ūkininkų sluoksnį, kuris tapo valstybės ekonominiu ir socialiniu pagrindu.
• Nacionalinės valiutos – lito – įvedimas (1922 m.).

Tai buvo didelio optimizmo ir aktyvaus politinio gyvenimo metai, tačiau kartu ir nuolatinio nestabilumo. Seime virė aštrios partinės kovos, vyriausybės dažnai keitėsi, o visuomenė buvo susiskaldžiusi.

Autoritarinis režimas (1926–1940 m.)

1926 m. gruodžio 17 d. grupė kariškių, remiamų Tautininkų sąjungos ir krikščionių demokratų, įvykdė valstybės perversmą ir nuvertė teisėtai išrinktą kairiųjų pažiūrų prezidento Kazio Griniaus vyriausybę. Prezidentu tapo Antanas Smetona.

Perversmo priežastys:

• Politinės sistemos silpnumas: Dažnos vyriausybių krizės ir partinės rietenos kūrė chaoso įvaizdį.
• Kairiosios vyriausybės reformos: Liberali politika (karo padėties panaikinimas, politinė amnestija) išgąsdino dešiniąsias jėgas.
• Baimė dėl „komunizmo grėsmės“: Tai buvo pagrindinis perversmininkų pretekstas.
• Kariuomenės nepasitenkinimas politikais.

Po perversmo Lietuva pasuko autoritarizmo keliu. 1927 m. buvo paleistas Seimas, vėliau priimtos Konstitucijos, stiprinančios prezidento galias, uždrausta opozicinių partijų veikla. A. Smetona, vadintas „Tautos Vadu“, valdė iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos.

Po 50 sovietinės okupacijos metų, SSRS prasidėjus M. Gorbačiovo „perestroikos“ politikai, Lietuvoje atgimė laisvės viltis.

Sąjūdis ir „Dainuojanti revoliucija“

1988 m. birželio 3 d. grupė Vilniaus inteligentų įkūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Oficialiai Sąjūdis rėmė „perestroiką“, tačiau jo tikrasis, iš pradžių neviešinamas tikslas buvo nepriklausomybės atkūrimas. Sąjūdis organizavo masinius mitingus (garsiausias – 1988 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parke, skirtas Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimui), leido spaudą ir žadino tautinę savimonę. Šis taikus, masinis judėjimas gavo „Dainuojančios revoliucijos“ pavadinimą.

Kovo 11-oji: Nepriklausomybės atkūrimas

1990 m. pradžioje įvyko pirmieji daugmaž laisvi rinkimai į LSSR Aukščiausiąją Tarybą. Didžiulę pergalę juose pasiekė Sąjūdžio remti kandidatai. Naujai išrinktas parlamentas, pirmininkaujamas Vytauto Landsbergio, 1990 m. kovo 11 d. priėmė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.

Šis aktas buvo paremtas teisinio tęstinumo principu. Jame buvo ne skelbiama nauja valstybė, o atstatomas 1940 m. neteisėtai panaikintas Pirmosios Respublikos suverenitetas.

Valstybės įtvirtinimas

Po Kovo 11-osios sekė sunkus valstybės įtvirtinimo laikotarpis: SSRS ekonominė blokada, 1991 m. sausio 13-osios karinė agresija. Tačiau Lietuva atsilaikė. Galutinis taškas valstybės atkūrimo procese buvo padėtas 1992 m. spalio 25 d., kai referendumu buvo priimta naujoji Lietuvos Respublikos Konstitucija, įtvirtinusi pusiau prezidentinę respubliką ir Vakarų tipo demokratiją.

Palyginkime dviejų svarbiausių XX a. Lietuvos dokumentų tekstus ir aplinkybes.

Pasiruoškime egzaminui, analizuodami vieną sudėtingiausių ir dažniausiai pasitaikančių tarpukario Lietuvos istorijos temų.

Egzamino tipo rašinio tema: „Įvertinkite 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo priežastis ir pasekmes Lietuvos demokratijos raidai.“

Užduoties analizė:

• Raktiniai žodžiai: „Įvertinkite“, „priežastys“, „pasekmės“, „demokratijos raidai“.
• Reikalavimai: Jums reikia ne tik aprašyti, kas įvyko, bet ir pateikti savo pagrįstą vertinimą. Būtina analizuoti ir perversmo ištakas (kodėl jis įvyko?), ir jo poveikį (kas pasikeitė?). Atsakymas turi būti susietas su demokratijos likimu.

Rekomenduojama rašinio struktūra:

1. Įžanga:

   • Pristatykite kontekstą: trumpai apibūdinkite 1920–1926 m. parlamentinės respublikos laikotarpį kaip jauną, bet nestabilią demokratiją.
   • Suformuluokite tezė: pvz., 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, nors ir turėjęs tam tikrų socialinių bei politinių priežasčių, buvo nebrandžios politinės kultūros padarinys, kuris nutraukė natūralią Lietuvos demokratijos raidą ir ilgam įtvirtino autoritarinį valdymą, taip susilpnindamas valstybę lemtingų išorės grėsmių akivaizdoje.

2. Dėstymas – Priežasčių analizė:

   • Politinės priežastys: Aptarkite dažną vyriausybių kaitą, aštrias partines kovas, Seimo neveiksnumą, krikščionių demokratų pralaimėjimą 1926 m. rinkimuose.
   • Socialinės ir ideologinės priežastys: Analizuokite visuomenės nusivylimą politikais, „bolševizmo grėsmės“ baimę, kariuomenės nepasitikėjimą civiline valdžia, stipraus vado idėjos populiarumą to meto Europoje.
   • Subjektyvios priežastys: Paminėkite Tautininkų sąjungos ir jos lyderių A. Smetonos bei A. Voldemaro asmenines ambicijas.

3. Dėstymas – Pasekmių analizė:

   • Neigiamos pasekmės demokratijai: Detalizuokite: Seimo paleidimas, Konstitucijos pakeitimas, partijų uždraudimas, spaudos cenzūra, politinių oponentų persekiojimas. Pabrėžkite, kad buvo sunaikintas politinis pliuralizmas.
   • Prieštaringos pasekmės valstybei: Paminėkite ir „teigiamas“ autoritarizmo puses: politinis stabilumas, tęsiama šalies modernizacija, ekonomikos augimas. Tačiau iškelkite klausimą, ar ši nauda atsvėrė prarastas laisves.
   • Ilgalaikė pasekmė: Teikite, kad visuomenės suskaldymas ir demokratinių įgūdžių praradimas susilpnino pasipriešinimą 1940 m. sovietinei okupacijai.

4. Išvada: Apibendrinkite savo argumentus. Dar kartą patvirtinkite tezėje išsakytą vertinimą, pabrėždami, kad nors perversmas turėjo objektyvių priežasčių, jo pasekmės Lietuvos demokratijai buvo neabejotinai neigiamos ir tragiškos.