Istorija – gyvenimo mokytoja: istorijos samprata ir raida

Sveiki, mieli mokiniai! Pradedame kelionę po istorijos pasaulį. Dažnai atrodo, kad istorija – tai nesibaigiantis datų, vardų ir mūšių sąrašas, kurį reikia tiesiog „iškalti“. Tačiau šiandien noriu pakviesti jus pažvelgti giliau. Kas yra istorija iš tikrųjų?

Įsivaizduokite, kad istorija yra ne faktų rinkinys, o pasakojimas. Pasakojimas apie tai, kas buvome, kaip gyvenome ir kodėl tapome tokie, kokie esame dabar. Tačiau, kaip ir kiekvieną pasakojimą, jį kažkas pasakoja. Ir tas „kažkas“ – istorikas – turi savo požiūrį, tikslus, gyvena tam tikru laiku ir remiasi tam tikrais šaltiniais.

Šioje pirmoje pamokoje aiškinsimės, kaip keitėsi pats istorijos pasakojimo būdas: nuo senovės graikų, bandžiusių suprasti įvykių priežastis, iki romantikų, siekusių žadinti tautos dvasią, ir galiausiai – iki modernaus istorijos mokslo, keliančio sau sudėtingą tikslą – papasakoti, „kaip buvo iš tikrųjų“. Suprasdami, kaip rašoma istorija, mes išmoksime ją ne tik skaityti, bet ir kritiškai vertinti. Pasiruoškite tapti ne pasyviais klausytojais, o aktyviais praeities tyrinėtojais!

Istorijos rašymas per amžius smarkiai keitėsi. Norėdami suprasti, kaip veikia šiuolaikinis istorijos mokslas, pirmiausia turime atskirti du pagrindinius istorijos rašymo būdus: kroniką ir moderniąją istoriografiją.

Kas yra istorija?

Plačiąja prasme, istorija (gr. historia – tyrimas, pasakojimas) yra mokslas, tiriantis ir aiškinantis žmonijos praeitį, remiantis istoriniais šaltiniais. Tai ne tik įvykių aprašymas, bet ir jų priežasčių, pasekmių bei dėsningumų analizė.

Kas yra kronika?

Kronika (gr. chronos – laikas) – tai istorinis veikalas, kuriame įvykiai dėstomi griežta chronologine tvarka, metai po metų. Kronikos būdingos Viduramžiams.

Pavyzdys: Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“ yra tipiškas pavyzdys, šlovinantis Kryžiuočių ordino kovas su pagonimis.

Kas yra istoriografija?

Istoriografija – tai istorijos mokslo sritis, tirianti pačią istorijos raidą: kaip keitėsi požiūris į praeitį, kokie metodai buvo taikomi, kokios istorijos mokyklos egzistavo. Šiuolaikinė istoriografija, prasidėjusi XIX a. su Leopoldu von Ranke, kelia visai kitokius reikalavimus.

Šiuolaikinės istoriografijos bruožai:

• Problemiškumas. Ne tik aprašoma, kas įvyko, bet ir keliamas klausimas kodėl tai įvyko. Analizuojamos priežastys ir pasekmės.
• Kritiškas požiūris į šaltinius. Šaltinis nėra tiesiog „tiesa“. Istorikas privalo jį ištirti: kas autorius, koks jo tikslas, ar jis patikimas?
• Objektyvumo siekis. Nors visiškas objektyvumas neįmanomas, istorikas stengiasi atsiriboti nuo asmeninių nuostatų ir remtis faktais.
• Moksliškumas. Naudojama aiški terminologija, loginis argumentavimas, teoriniai modeliai įvykiams paaiškinti.

Vienas geriausių būdų suprasti istoriko tikslus – skaityti jo paties žodžius. Susipažinkime su ištrauka iš Simono Daukanto veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.) pratarmės.

„Kadangi iki šiol dar niekas nedrįso atvirai skelbti pasauliui lietuvių ir žemaičių darbų, aš, jų giminaitis, iš meilės savo gentainiams, nesišalindamas jokio vargo, ryžausi parašyti jų būdą, idant patys lietuviai ir žemaičiai, skaitydami apie savo prosenelių darbus, ne tik patys pramoktų, bet ir savo vaikams galėtų parodyti, jog ir jie, lietuviai ir žemaičiai, kadaise yra buvę ne laukiniai, bet žmonės, turėję teisingas įstatymų knygas, ir mokėję ne tik savo namus, bet ir visą kraštą valdyti ir išlaikyti. <...> Skaitytojas, perskaitęs šią knygelę, pamatys, jog senovėje lietuviai ir žemaičiai buvę blaivūs, teisingi, vaišingi, narsūs ir visuose reikaluose sumanūs.“

Klausimai analizei:

1. Koks yra pagrindinis Simono Daukanto, kaip istoriko, tikslas, kurį jis įvardija šioje ištraukoje?
2. Kokį Lietuvos praeities vaizdą Daukantas nori sukurti skaitytojui? Kokias savybes jis pabrėžia?
3. Pagalvokite, kaip toks romantinis ir tautą žadinantis tikslas galėjo paveikti patį istorinį pasakojimą ir faktų atranką?