Pasaulio biomai: nuo tundros iki atogrąžų miškų

Ar kada nors susimąstėte, kodėl keliaudami po pasaulį matome tokius skirtingus kraštovaizdžius? Vienur plyti bekraštės smėlio dykumos, kitur stūkso ledynais padengti kalnai, trečiose vietose ošia tankūs, drėgmės kupini miškai. Kodėl poliarinė lapė negalėtų išgyventi Sacharoje, o kupranugaris – Sibiro taigoje?

Šie skirtumai nėra atsitiktiniai. Juos lemia globalūs dėsniai, pirmiausia – klimatas. Būtent klimato sąlygų – temperatūros ir kritulių kiekio – visuma nulemia, kokia augalija gali vešėti tam tikroje teritorijoje. O nuo augalijos tiesiogiai priklauso ir ten gyvenanti gyvūnija.

Šioje pamokoje leisimės į virtualią kelionę po didžiausias pasaulio ekosistemas – biomus. Išsiaiškinsime, kas tai yra, kokie veiksniai lemia jų pasiskirstymą ir kuo ypatingas kiekvienas iš jų: nuo speiguotos tundros iki gyvybe knibždančių atogrąžų miškų. Suprasime, kaip augalai ir gyvūnai prisitaiko prie dažnai atšiaurių sąlygų ir kokį poveikį šioms trapioms sistemoms daro žmogaus veikla. Pasiruoškite atrasti gyvybės žemėlapį, nupieštą pačios gamtos!

Įsivaizduokite, kad gamta turi taisyklių rinkinį, pagal kurį nusprendžia, kur augs miškai, kur plytės dykumos, o kur – žolynai. Šios taisyklės yra globalūs veiksniai, formuojantys gyvybės žemėlapį. Du svarbiausi iš jų – klimatas ir geografinė padėtis.

Pagrindinis dirigentas – klimatas

Klimatas, o ypač du jo komponentai – temperatūra ir krituliai – yra svarbiausias veiksnys, lemiantis, koks biomas susiformuos. Kiekvienai augalų rūšiai reikia tam tikro šilumos ir drėgmės kiekio, kad galėtų augti, daugintis ir klestėti.

Šią priklausomybę puikiai iliustruoja Vitakerio (Whittaker) biomų diagrama. Ji parodo, kaip, keičiantis vidutinei metinei temperatūrai ir metiniam kritulių kiekiui, keičiasi ir vyraujantis biomas. Tai tarsi „receptų knyga“, pagal kurią gamta „gamina“ kraštovaizdžius.

Vitakerio (Whittaker) biomų diagrama. Ji yra esminė šiai temai suprasti, kur:

• Tundra: Tundros
• Boreal forest: Taigos miškas (arba tiesiog Taiga)
• Temperate seasonal forest: Žemialapių miškas / Temperinis miškas
• Temperate rain forest: Temperatinis lietingasis miškas
• Tropical rain forest: Tropinis lietingasis miškas
• Tropical seasonal forest/savanna: Tropinis sezoniškas miškas/savana
• Subtropical desert: Subtropinis dykuma
• Temperate grassland/desert: Temperatinė pieva/dykuma
• Woodland/shrubland: Miškų/krūmynų plotai

Geografinė platuma ir aukštis virš jūros lygio

Temperatūra ir krituliai Žemėje pasiskirstę dėsningai, o tai labiausiai priklauso nuo geografinės platumos ir aukščio.

• Platuminis zoniškumas. Dėl Žemės rutulio formos ir jos ašies posvyrio daugiausiai Saulės energijos tenka pusiaujo regionui, o mažiausiai – ašigaliams. Todėl keliaujant nuo pusiaujo ašigalių link, temperatūra žemėja. Tai sukuria aiškias geografines zonas, kuriose dėsningai keičiasi ir biomai: nuo karštų ir drėgnų atogrąžų miškų ties pusiauju iki šaltos ir sausos tundros ties ašigaliais.
• Vertikalusis (aukštuminis) zoniškumas. Kylant į kalnus, klimatas keičiasi panašiai, kaip keliaujant link ašigalių – temperatūra krinta (vidutiniškai 0,6 °C kas 100 metrų), keičiasi kritulių kiekis. Dėl to kalnuose susidaro vertikaliosios zonos, kurios atspindi platuminį zoniškumą. Kalno papėdėje gali augti plačialapių miškas, aukščiau – spygliuočių miškas (taiga), dar aukščiau – kalnų pievos (alpinė tundra), o viršūnę gali dengti sniegas ir ledynai.

Mūsų kelionę pradedame tolimojoje šiaurėje, atšiauriame, bet savitai gražiame krašte – tundroje. Pavadinimas, kilęs iš samių kalbos, reiškia „bemiškė lyguma“, ir tai puikiai apibūdina šį biomą.

Geografinis paplitimas

Tundra driekiasi plačia juosta aplink Arkties vandenyną Šiaurės Amerikos ir Eurazijos šiauriniuose pakraščiuose. Ji taip pat aptinkama aukštai kalnuose, virš medžių ribos – tai alpinė tundra.

Klimato ypatumai

Tundros klimatas yra itin atšiaurus. Jam būdingos ilgos, labai šaltos žiemos ir trumpos, vėsios vasaros. Svarbiausias tundros bruožas – amžinasis įšalas (angl. permafrost). Tai ištisus metus įšalęs gilus dirvožemio sluoksnis, kuris vasarą atitirpsta tik paviršiuje (keliasdešimt centimetrų).

Būdinga augalija ir adaptacijos

Amžinasis įšalas, stiprūs vėjai ir trumpas vegetacijos periodas neleidžia augti medžiams. Tundroje vyrauja žemaūgė augalija:

• Samanos ir kerpės (ypač elninė šiurė)
• Viksvos ir žolės
• Žemaūgiai krūmokšniai (beržai keružiai, gluosniai)
• Uogos (bruknės, spanguolės, tekšės)

Augalų adaptacijos:

• Žemaūgiškumas: Augalai auga prisispaudę prie žemės, kad apsisaugotų nuo stiprių vėjų ir išnaudotų prie paviršiaus esančią šilumą.
• Pagalvėlės forma: Daugelis augalų auga tankiomis pagalvėlėmis, kurios padeda išsaugoti šilumą ir drėgmę.
• Plaukuotumas: Lapai ir stiebai dažnai padengti plaukeliais, kurie mažina vandens garavimą ir apsaugo nuo šalčio.
• Daugiamečiai augalai: Dauguma augalų yra daugiamečiai, nes per trumpą vasarą nespėtų sudygti ir subrandinti sėklų.

Būdinga gyvūnija ir adaptacijos

Tundros gyvūnija nėra gausi, bet gerai prisitaikiusi prie atšiaurių sąlygų.

• Žolėdžiai: Šiauriniai elniai (karibu), avijaučiai, lemingai.
• Plėšrūnai: Poliarinės lapės, baltosios pelėdos, vilkai.
• Vasarą: Atlekia daugybė migruojančių paukščių (žąsys, antys, tilvikiniai paukščiai), kurie peri pelkėtose vietovėse. Gausu uodų ir mašalų.

Gyvūnų adaptacijos:

• Tankus kailis arba plunksnos: Apsaugo nuo šalčio. Daugelis gyvūnų žiemai užsiaugina baltą kailį (kamufliažas).
• Storas poodinis riebalų sluoksnis: Veikia kaip izoliacija ir energijos atsarga.
• Migracija: Daugelis paukščių ir šiauriniai elniai žiemą keliauja į pietus, kur lengviau rasti maisto.
• Hibernacija (žiemos miegas): Kai kurie smulkūs žinduoliai žiemą įminga.
• Platūs kanopos ar letenos: Padeda vaikščioti po gilų sniegą (pvz., šiaurės elnio).

Žmogaus poveikis ir grėsmės

Tundra yra labai trapi ekosistema, kuri atsistato itin lėtai.

• Klimato kaita: Tai didžiausia grėsmė. Dėl kylančios temperatūros tirpsta amžinasis įšalas. Tai ne tik keičia kraštovaizdį ir išlaisvina į atmosferą didžiulius kiekius metano (stiprių šiltnamio efektą sukeliančių dujų), bet ir pažeidžia pastatų bei vamzdynų pamatus.
• Naudingųjų iškasenų gavyba: Naftos ir dujų gavyba, kasyba ardo natūralias buveines, teršia aplinką.
• Infrastruktūros plėtra: Kelių, vamzdynų tiesimas fragmentuoja buveines ir trukdo gyvūnų migracijos keliams.

Keliaudami į pietus nuo tundros, patenkame į didžiausią sausumos biomą pasaulyje – taigą, dar vadinamą borealiniais (šiauriniais) spygliuočių miškais. Čia kraštovaizdis kardinaliai pasikeičia – plyti bekraščiai, tankūs ir tamsūs visžalių medžių miškai.

Geografinis paplitimas

Taiga sudaro plačią juostą vidutinių platumų šiaurinėje dalyje, apimančią dideles Kanados, Aliaskos, Skandinavijos ir Rusijos (ypač Sibiro) teritorijas.

Klimato ypatumai

Taigos klimatas taip pat atšiaurus, bet švelnesnis nei tundroje. Žiemos ilgos ir šaltos, o vasaros trumpos, bet šiltesnės ir drėgnesnės. Amžinasis įšalas čia retas.

Būdinga augalija ir adaptacijos

Taigoje dominuoja spygliuočiai medžiai, nes jie geriau prisitaikę prie šalto klimato ir rūgščių dirvožemių.

• Medžiai: Eglės, pušys, kėniai, maumedžiai (kurie numeta spyglius žiemai).
• Pomškis: Retas ir skurdus, nes tankios spygliuočių lajos praleidžia mažai šviesos. Auga samanos, kerpės, kai kurie krūmokšniai (mėlynės, bruknės).

Augalų adaptacijos:

• Spygliai: Vietoj plačių lapų medžiai turi spyglius, kurie padengti vaškiniu sluoksniu. Tai sumažina vandens garavimą (transpiraciją) žiemą, kai įšalusi žemė neleidžia pasisavinti vandens.
• Kūgio forma: Daugelio spygliuočių (pvz., eglės) laja yra kūgio formos. Tai padeda sniegui lengvai nuslysti nuo šakų, apsaugant jas nuo lūžimo.
• Visžališkumas: Dauguma spygliuočių nemeta spyglių žiemai, todėl gali pradėti fotosintezę iškart atšilus orams, nešvaistydami laiko ir energijos naujų lapų auginimui.
• Rūgštus dirvožemis: Nukritę spygliai lėtai pūva ir rūgština dirvožemį (podzolį), todėl jame gali augti nedaug kitų augalų rūšių.

Būdinga gyvūnija ir adaptacijos

Taigos gyvūnija gausesnė nei tundros.

• Žolėdžiai: Briedžiai, elniai, kiškiai, voverės, burundukai.
• Plėšrūnai: Rudieji lokiai, lūšys, vilkai, lapės, erniai, kiaunės.
• Paukščiai: Daug sėklas ir vabzdžius lesančių paukščių (geniai, kryžiasnapiai, zylės), plėšrieji paukščiai (pelėdos, vanagai).

Gyvūnų adaptacijos:

• Tankus kailis: Kaip ir tundroje, gyvūnai turi tankų kailį apsaugai nuo šalčio.
• Hibernacija: Rudieji lokiai, burundukai žiemą įminga žiemos miegu.
• Maisto kaupimas: Voverės ir kiti graužikai kaupia maisto atsargas žiemai.
• Specializuota mityba: Pavyzdžiui, kryžiasnapiai turi specifinės formos snapą, pritaikytą išlukštenti sėklas iš kankorėžių.

Žmogaus poveikis ir grėsmės

Taiga yra svarbus ekonominis išteklius, todėl patiria didelį žmogaus poveikį.

• Miškų kirtimas: Tai didžiausia problema. Taigos mediena plačiai naudojama statybose ir popieriaus pramonėje. Nors miškai atsodinami, dažnai sodinamos monokultūros, kurios yra mažiau atsparios ligoms ir kenkėjams, o jų bioįvairovė – skurdesnė.
• Kasyba ir naudingųjų iškasenų gavyba: Teršia orą, vandenį ir dirvožemį.
• Klimato kaita: Šiltesnės ir sausesnės vasaros didina miškų gaisrų riziką. Taip pat plinta medžių kenkėjai (pvz., žievėgraužiai), kurie anksčiau žūdavo dėl didelių šalčių.
• Rūgštusis lietus: Pramonės rajonų tarša sukelia rūgščiuosius lietus, kurie kenkia spygliuočiams ir rūgština ežerų vandenį.

Pasiekėme mums gerai pažįstamą biomą – vidutinių platumų miškus. Tai ir Lietuvos kraštovaizdis. Šiam biomui būdingi aiškūs keturi metų laikai, kurie lemia savitą gamtos ritmą.

Geografinis paplitimas

Šie miškai paplitę vidutinėse platumose: Rytų Šiaurės Amerikoje, didžiojoje Europos dalyje (įskaitant Lietuvą) ir Rytų Azijoje.

Klimato ypatumai

Klimatas yra nuosaikus, su šiltomis vasaromis, šaltomis žiemomis ir pakankamu kritulių kiekiu, tolygiai pasiskirsčiusiu per metus.

Būdinga augalija ir adaptacijos

Šiuose miškuose dominuoja plačialapiai medžiai, kurie rudenį numeta lapus. Tarp jų įsiterpia ir spygliuočių.

• Medžiai: Ąžuolai, bukai, klevai, liepos, uosiai, beržai. Mišriuose miškuose – pušys, eglės.
• Miško struktūra: Būdinga aiški ardų struktūra: medžių ardas, krūmų ardas (lazdynai, šeivamedžiai, iešminiai), žolių ir gėlių ardas, samanų ir kerpių ardas.

Augalų adaptacijos:

• Lapų metimas: Plačialapiai medžiai rudenį numeta lapus, kad žiemą per juos negaruotų vanduo ir kad sunkios sniego kepurės neišlaužytų šakų. Prieš numesdami lapus, medžiai iš jų pasiima vertingas maisto medžiagas (pvz., chlorofilą), todėl lapai pagelsta ir parausta.
• Pavasariniai efemeroidai: Daugelis žolinių augalų (plukės, žibutės) pražysta ir subrandina sėklas ankstyvą pavasarį, kol medžiai dar nesulapoję ir miško dugną pasiekia daug saulės šviesos.
• Derlingas dirvožemis: Nukritę lapai greitai suyra ir suformuoja storą, derlingą humuso sluoksnį. Tai vienas derlingiausių dirvožemių pasaulyje.

Būdinga gyvūnija ir adaptacijos

Vidutinių platumų miškuose gyvena įvairi gyvūnija, prisitaikiusi prie besikeičiančių metų laikų.

• Žolėdžiai: Taurieji elniai, stirnos, šernai, kiškiai, pelės, voverės.
• Plėšrūnai: Vilkai, lūšys, lapės, barsukai, kiaunės, šeškai.
• Visaėdžiai: Rudieji lokiai, meškėnai.
• Paukščiai: Dalis paukščių (geniai, zylės) yra sėslūs, o kita dalis (gegutės, volungės) rudenį migruoja į šiltesnius kraštus.

Gyvūnų adaptacijos:

• Migracija ir hibernacija: Kaip ir taigoje, gyvūnai migruoja arba įminga žiemos miegu, kad išgyventų šaltąjį ir maisto nepritekliaus periodą.
• Maisto kaupimas: Voverės, kėkštai kaupia giles, riešutus žiemai.
• Sezoninis kailio keitimas: Daugelis žinduolių vasarinį kailį keičia tankesniu ir šviesesniu žieminiu.

Žmogaus poveikis ir grėsmės

Vidutinių platumų miškai yra vienas labiausiai žmogaus paveiktų biomų, nes driekiasi tankiai apgyvendintose teritorijose.

• Miškų naikinimas: Didžioji dalis pirminių miškų buvo iškirsta dėl žemės ūkio, miestų plėtros ir medienos. Dabar vyrauja atsodinti, antriniai miškai.
• Fragmentacija: Kelių, miestų, dirbamų laukų tinklas suskaido miškus į mažas, izoliuotas „salas“. Tai trukdo gyvūnams judėti, ieškoti maisto ir partnerių, mažina genetinę įvairovę.
• Invazinės rūšys: Žmonių atvežtos svetimos rūšys (pvz., augalai kaip Sosnovskio barštis, gyvūnai kaip usūrinis šuo) gali išstumti vietines rūšis ir pažeisti ekosistemos pusiausvyrą.
• Tarša: Rūgštusis lietus, pramoninė tarša kenkia medžiams ir miško ekosistemai.

Ten, kur kritulių jau nepakanka miškui augti, bet dar nėra taip sausa kaip dykumoje, plyti bekraštės žolynų jūros. Šiaurės Amerikoje jos vadinamos prerijomis, Eurazijoje – stepėmis, Pietų Amerikoje – pampomis.

Geografinis paplitimas

Šis biomas paplitęs žemynų gilumoje, toli nuo vandenynų drėkinančio poveikio. Didžiausi plotai – Šiaurės Amerikos vidurys, Eurazijos stepių juosta nuo Vengrijos iki Mongolijos, Argentinos pampos.

Klimato ypatumai

Klimatas yra žemyninis, su karštomis vasaromis, šaltomis žiemomis ir nedideliu kritulių kiekiu. Būdingos dažnos sausros ir vėjai.

Būdinga augalija ir adaptacijos

Stepėse dominuoja žoliniai augalai, ypač įvairios miglinių šeimos žolės.

• Augalai: Įvairios varpinės žolės (ašuotės, eraičinai), turinčios tankų ir gilų šaknyną. Taip pat auga įvairios gėlės, svogūniniai augalai.

Augalų adaptacijos:

• Gilus šaknynas: Žolių šaknys siekia giluminius vandens sluoksnius, todėl gali ištverti sausras. Tankus šaknų tinklas tvirtai laiko dirvožemį ir apsaugo jį nuo vėjo erozijos.
• Atsparumas gaisrams: Po gaisro žolės greitai atželia iš požeminių dalių. Gaisrai yra natūrali šio biomo dalis – jie sunaikina seną sausą žolę ir neleidžia įsigalėti medžiams.
• Siauri lapai: Sumažina vandens garavimą.

Būdinga gyvūnija ir adaptacijos

Stepėse gyvena daug stambių, greitai bėgiojančių žolėdžių ir urvuose gyvenančių graužikų.

• Žolėdžiai: Bizonai (Š. Amerika), saigos (Eurazija), laukiniai arkliai, prerijų šuniukai, starai, švilpikai.
• Plėšrūnai: Vilkai, kojotai, lapės, stepiniai ereliai.

Gyvūnų adaptacijos:

• Bėgiojimas ir bandos: Atvirose vietovėse greitas bėgimas ir gyvenimas bandomis padeda apsisaugoti nuo plėšrūnų.
• Urvų kasimas: Smulkesni gyvūnai (prerijų šuniukai, starai) kasa sudėtingus urvų tinklus, kurie apsaugo nuo plėšrūnų ir ekstremalių temperatūrų.
• Maskuojanti spalva: Daugelio gyvūnų kailio spalva susilieja su aplinka.

Žmogaus poveikis ir grėsmės

Stepės yra vienas labiausiai žmogaus transformuotų biomų, nes jų dirvožemiai yra itin derlingi.

• Žemės ūkis: Dėl derlingo juodžemio didžioji dalis stepių ir prerijų paversta dirbamais laukais. Tai vadinamosios pasaulio „duoninės“. Liko tik nedideli natūralios augalijos ploteliai.
• Dirvožemio erozija: Netinkamas ūkininkavimas, per intensyvus arimas ir gilusis arimas sunaikino natūralų žolių šaknų tinklą, kuris saugojo dirvožemį. Dėl to stiprūs vėjai gali nupustyti derlingą sluoksnį (pvz., XX a. 4-ajame dešimtmetyje JAV vykusios „Dulkių katilo“ (Dust Bowl) katastrofos).
• Perteklinis ganymas: Per didelis galvijų skaičius nualina ganyklas, augalija nebespėja atsigauti.
• Natūralių gaisrų slopinimas: Žmonės slopina natūralius gaisrus, bijodami dėl pasėlių ir turto. Dėl to stepėse pradeda augti medžiai ir krūmai, keičiasi ekosistemos struktūra.

Dykuma – tai ne tik smėlio kopos. Tai bet kuri vieta, kurioje iškrenta itin mažai kritulių. Dykumos gali būti ir karštos, ir šaltos, ir akmeningos, ir druskingos, bet visoms joms būdingas vienas bruožas – gyvybei nepalankus sausumas.

Geografinis paplitimas

Dykumos paprastai susidaro ties atogrąžomis (apie 30° šiaurės ir pietų platumos) dėl globalios atmosferos cirkuliacijos ypatumų (čia leidžiasi sausas oras). Kitos dykumos susidaro žemynų gilumoje, kalnų „lietaus šešėlyje“ arba šaltųjų vandenyno srovių pakrantėse.

• Karštosios dykumos: Sachara (Afrika), Arabijos (Azija), Didžioji Viktorijos (Australija).
• Šaltosios (vidutinių platumų) dykumos: Gobio (Azija), Patagonijos (Pietų Amerika).

Klimato ypatumai

Pagrindinis bruožas – ekstremalus sausumas. Temperatūra gali labai svyruoti.

Būdinga augalija ir adaptacijos

Dykumų augalija labai reta, bet puikiai prisitaikiusi taupyti vandenį.

• Augalai: Kaktusai, agavos, alavijai (sukulentai), saksaūlai, įvairūs dygūs krūmai. Dalis augalų yra efemerai – greitai suželiantys ir pražystantys po trumpo lietaus.

Augalų adaptacijos:

• Vandens kaupimas (sukulentai): Augalai (kaktusai) kaupia vandenį storuose, mėsingose stiebuose ar lapuose.
• Gilus arba platus paviršinis šaknynas: Gilus šaknynas pasiekia gruntinį vandenį, o platus ir seklus – greitai sugeria net menkiausią rasą ar lietaus vandenį.
• Spygliai vietoj lapų: Spygliai ne tik apsaugo nuo žolėdžių, bet ir labai sumažina vandens garavimą.
• Vaškinis sluoksnis: Lapai ir stiebai padengti storu vaškiniu sluoksniu (kutikule), kuris neleidžia vandeniui išgaruoti.
• Greitas augimo ciklas: Augalai-efemerai sudygsta, sužydi ir subrandina sėklas per kelias dienas ar savaites po lietaus, o sausuoju periodu išlieka tik jų sėklos.

Būdinga gyvūnija ir adaptacijos

Dykumų gyvūnai aktyvūs daugiausia naktį arba anksti ryte, kai vėsiausia.

• Gyvūnai: Kupranugariai, oriksai (antiliopės), fenekai (dykumų lapės), gyvatės, driežai, skorpionai, vabalai, įvairūs graužikai (šokliai).

Gyvūnų adaptacijos:

• Naktinis gyvenimo būdas: Daugelis gyvūnų dieną slepiasi urvuose ar pavėsyje, o maisto ieškoti išlenda naktį.
• Vandens taupymas: Gyvūnai gauna vandenį iš suėdamų augalų ar grobio. Jų organizmai išskiria labai koncentruotą šlapimą ir sausas išmatas, kad prarastų kuo mažiau skysčių. Kupranugario kupra – ne vandens, o riebalų atsarga, kurią skaidant gaunama energijos ir šiek tiek vandens.
• Fiziologinės adaptacijos: Feneko didelės ausys padeda atiduoti šilumos perteklių. Driežų ir gyvačių kūną dengiantys žvynai sulaiko drėgmę.
• Urvų kasimas: Urvai suteikia prieglobstį nuo dienos karščio ir nakties šalčio.

Žmogaus poveikis ir grėsmės

Nors dykumos atrodo tuščios, žmogaus veikla joms daro didelį poveikį.

• Dykumėjimas (desertifikacija): Tai procesas, kai anksčiau derlingos žemės virsta dykumomis. Jį sukelia netinkama žmogaus veikla sausringose srityse: perteklinis ganymas, miškų kirtimas, netinkamas drėkinimas (sukeliantis dirvožemio įdruskėjimą).
• Naudingųjų iškasenų gavyba: Dykumose gausu naftos, dujų, mineralų. Jų gavyba ardo kraštovaizdį ir teršia aplinką.
• Neatsakingas turizmas: Visureigių lenktynės ardo trapią dirvožemio plutą, kuri formuojasi tūkstančius metų.
• Vandens išteklių naudojimas: Gręžiniai ir oazių vandens naudojimas miestų ir žemės ūkio reikmėms išsekina požeminio vandens atsargas.

Savana – tai kraštovaizdis, kurį daugelis įsivaizduoja išgirdę žodį „Afrika“: plačios žolynų lygumos, kuriose pavieniai medžiai ir krūmų grupės meta šešėlius. Tai pereinamasis biomas tarp atogrąžų miškų ir dykumų.

Geografinis paplitimas

Savanos driekiasi dideliuose plotuose Afrikoje, Pietų Amerikoje (vadinamos campos ir llanos), Australijoje ir Pietų Azijoje, abipus pusiaujo, tarp atogrąžų miškų ir dykumų zonų.

Klimato ypatumai

Savanų klimatui būdingos aukštos temperatūros ištisus metus ir ryškus sezoniškumas pagal kritulius – ilgas sausasis sezonas ir trumpas drėgnasis sezonas.

Būdinga augalija ir adaptacijos

Savanos augaliją sudaro žolių danga ir pavieniai, sausrai bei ugniai atsparūs medžiai.

• Augalai: Aukštos, šiurkščios žolės (drambliažolė), akacijos, baobabai, buteliniai medžiai.

Augalų adaptacijos:

• Atsparumas sausrai: Medžiai turi gilias liemenines šaknis, siekiančias gruntinį vandenį. Baobabai kaupia vandenį savo storame kamiene. Žolės sausuoju periodu nudžiūsta, bet jų šaknys išlieka gyvybingos.
• Atsparumas ugniai: Daugelio medžių žievė stora ir kamštinė, apsauganti nuo ugnies. Žolės po gaisro greitai atželia.
• Apsauga nuo žolėdžių: Daugelis medžių, ypač akacijos, turi ilgus spyglius, kad apsisaugotų nuo stambių žolėdžių.

Būdinga gyvūnija ir adaptacijos

Afrikos savana garsėja didžiausia pasaulyje stambių žolėdžių ir plėšrūnų įvairove.

• Žolėdžiai: Antilopės gnu, zebrai, drambliai, žirafos, raganosiai, buivolai.
• Plėšrūnai: Liūtai, leopardai, gepardai, hienos, Nilo krokodilai.
• Visaėdžiai: Pavianai.
• Termitai: Atlieka labai svarbų vaidmenį – stato didžiulius termitynus ir skaido negyvą organinę medžiagą.

Gyvūnų adaptacijos:

• Migracija: Didžiulės žolėdžių bandos, sekdamos lietų, nuolat migruoja šimtus kilometrų ieškodamos šviežios žolės ir vandens. Tai vadinama Didžiąja migracija (pvz., Serengetyje).
• Specializuota mityba: Skirtingos rūšys minta skirtingais augalais ar jų dalimis, taip sumažindamos konkurenciją. Pavyzdžiui, zebrai ėda kietas viršutines žolių dalis, antilopės gnu – minkštesnes vidurines, o gazelės – pačias jauniausias ir maistingiausias. Žirafos ilgu kaklu pasiekia aukštai esančius medžių lapus.
• Vandens paieška: Drambliai, turėdami puikią uoslę, sausuoju sezonu gali iškasti vandens duobes išdžiūvusių upių vagose, kuriomis vėliau naudojasi ir kiti gyvūnai.

Žmogaus poveikis ir grėsmės

Savanos susiduria su didelėmis grėsmėmis dėl augančio gyventojų skaičiaus.

• Žemės ūkio plėtra: Natūralios savanos naikinamos, verčiant jas dirbamais laukais ir ganyklomis galvijams. Tai sukelia konfliktus tarp žmonių ir laukinių gyvūnų (pvz., drambliai nuniokoja pasėlius).
• Perteklinis ganymas: Naminiai gyvuliai (galvijai, ožkos) nuėda žolę labiau nei laukiniai žolėdžiai, todėl prasideda dirvožemio erozija ir dykumėjimas.
• Brakonieriavimas: Drambliai medžiojami dėl dramblio kaulo, raganosiai – dėl ragų, o plėšrūnai – dėl kailių. Tai privedė daugelį rūšių prie išnykimo ribos.
• Klimato kaita: Ilgėjantys sausros periodai ir dažnesni ekstremalūs reiškiniai kelia pavojų ir taip trapioms ekosistemoms.

Kelionę baigiame pačiame gyvybės epicentre – atogrąžų (tropiniuose) miškuose. Nors jie užima tik apie 6 % Žemės sausumos, juose gyvena daugiau nei pusė visų planetos augalų ir gyvūnų rūšių. Tai karščiausias, drėgniausias ir biologiškai įvairiausias sausumos biomas.

Geografinis paplitimas

Atogrąžų miškai driekiasi juosta aplink pusiaują. Didžiausi masyvai yra:

• Amazonės baseinas Pietų Amerikoje
• Kongo baseinas Afrikoje
• Pietryčių Azija (Indonezija, Malaizija)

Čia išryškintos drėgnųjų atogrąžų miškų zonos:

Klimato ypatumai

Klimatas yra pastovus ištisus metus – karšta ir labai drėgna. Nėra aiškių metų laikų.

Būdinga augalija ir didžiulė bioįvairovė

Atogrąžų miškams būdinga neįtikėtina augalų įvairovė ir aiški vertikali struktūra (ardai), dėl kurios organizmai pasiskirsto skirtinguose „aukštuose“.

• Išsišokėlių ardas (virš 40 m): Pavieniai milžiniški medžiai, iškilę virš pagrindinės lajos.
• Lajų ardas (20–40 m): Tankus, beveik ištisinis medžių lajų skliautas, pro kurį prasiskverbia labai mažai saulės šviesos. Čia gyvena dauguma miško gyvūnų.
• Paauglių ardas (5–20 m): Jauni medeliai, krūmai, prisitaikę augti pavėsyje.
• Pomškis ir miško paklotė (iki 5 m): Labai tamsu, todėl auga nedaug augalų. Paklotė padengta plonu trūnijančių lapų sluoksniu.
• Epifitai: Augalai (orchidėjos, bromelijos), augantys ant kitų medžių kamienų ir šakų, kad gautų daugiau saulės šviesos.
• Lianos: Sumedėję vijokliniai augalai, kurie lipa medžiais aukštyn link šviesos.

Augalų adaptacijos:

• Aukštas ūgis: Medžiai konkuruoja dėl šviesos, todėl auga labai aukšti.
• Lapai su „lašų snapeliais“: Daugelio augalų lapų galai yra nusmailėję, kad vandens perteklius greitai nutekėtų ir ant lapų neįsiveistų grybeliai.
• Paviršinės šaknys: Dirvožemis yra labai skurdus, nes visos maisto medžiagos iš pūvančių augalų yra žaibiškai pasisavinamos. Todėl medžių šaknys yra paviršinės, kad greičiau sugertų maistines medžiagas. Kai kurie medžiai turi atramines šaknis, suteikiančias stabilumo.

Būdinga gyvūnija ir adaptacijos

Gyvūnų įvairovė stulbinanti, daugelis jų prisitaikę gyventi medžiuose.

• Žinduoliai: Beždžionės, tinginiai, jaguarai, tapyrai, kapibaros.
• Paukščiai: Papūgos, tukanai, kolibriai.
• Ropliai ir varliagyviai: Gyvatės (anakondos, smaugliai), driežai (chameleonai, iguanos), medvarlės.
• Vabzdžiai: Milijonai rūšių – drugeliai, vabalai, skruzdėlės.

Gyvūnų adaptacijos:

• Gyvenimas medžiuose: Daugelis gyvūnų turi kibias uodegas (beždžionės), stiprias galūnes laipiojimui (tinginiai), gebėjimą sklandyti.
• Kamufležas: Daugelio gyvūnų spalvos padeda jiems pasislėpti tankioje lapijoje (pvz., žalia medvarlė, leopardo kailio raštas).
• Ryškios spalvos (aposematizmas): Kai kurios nuodingos rūšys (pvz., medvarlės) yra ryškių spalvų, taip įspėdamos plėšrūnus apie savo pavojingumą.
• Specializuota mityba: Didžiulė konkurencija lėmė, kad daugelis rūšių specializuojasi misti tik tam tikru maistu, kurio nemėgsta kiti.

Žmogaus poveikis ir grėsmės

Atogrąžų miškai yra labiausiai naikinamas biomas pasaulyje. Kasmet iškertami ar išdeginami milijonai hektarų.

• Miškų naikinimas (deforestacija): Tai didžiausia grėsmė. Miškai kertami dėl:
  • Žemės ūkio: Atlaisvinami plotai galvijų ganykloms, sojų ir aliejinių palmių plantacijoms.
  • Medienos: Kertami vertingi medžiai.
  • Kasybos: Ieškoma aukso, geležies rūdos, boksitų.
  • Infrastruktūros: Tiesiami keliai, statomos hidroelektrinės.
• Bioįvairovės nykimas: Naikinant miškus, išnyksta tūkstančiai augalų ir gyvūnų rūšių, daugelis jų – dar net neatrastos mokslo.
• Poveikis klimatui: Miškai vadinami „planetos plaučiais“, nes sugeria didžiulius kiekius anglies dioksido. Jų naikinimas prisideda prie klimato kaitos. Taip pat sutrikdomi regioniniai vandens ciklai, kas gali lemti sausras.
• Vietinių genčių išstūmimas: Miškų naikinimas griauna vietinių genčių, kurių gyvenimas neatsiejamas nuo miško, namus ir kultūrą.

Jau išsiaiškinome, kaip biomai keičiasi keliaujant nuo pusiaujo link ašigalių. Tačiau panašų dėsningumą galime stebėti ir vienoje vietoje – tiesiog kopdami į aukštą kalną. Tai vadinama vertikaliuoju (aukštuminiu) zoniškumu.

Kodėl kalnuose keičiasi biomai?

Pagrindinė priežastis – kylant aukštyn, krinta oro temperatūra. Vidutiniškai, pakilus 1000 metrų, temperatūra nukrenta apie 6,5 °C. Taip pat keičiasi kritulių kiekis, vėjo greitis ir Saulės spinduliuotės intensyvumas. Dėl šių kintančių sąlygų, skirtinguose aukščiuose gali augti tik tam tikra augalija.

Kopimas į kalną ties pusiauju yra tarsi pagreitinta kelionė nuo pusiaujo iki ašigalio. Kalno papėdėje galime rasti atogrąžų mišką, o viršūnėje – ledynus.

Pavyzdys: Google Images paieška „vertical zonation mountain“.

Vertikaliųjų zonų pavyzdys (Andų kalnuose ties pusiauju)

Svarbu suprasti, kad medžių riba (aukštis, ties kuriuo medžiai nustoja augti) priklauso nuo geografinės platumos. Prie pusiaujo ji yra labai aukštai (apie 4000 m), o artėjant prie ašigalių ji leidžiasi vis žemiau, kol galiausiai sutampa su jūros lygiu tundros zonoje.

Įveikę ilgą kelionę po pagrindinius pasaulio biomus, apibendrinkime svarbiausią informaciją vienoje vietoje. Ši lentelė padės palyginti biomus ir geriau įsiminti jų esminius bruožus.

Supratimas apie biomus yra fundamentalus geografijos moksle. Jis padeda paaiškinti ne tik gamtinius, bet ir daugelį visuomeninių reiškinių: kur žmonės gali verstis žemdirbyste, kur telkiasi gyventojai, kokie gamtiniai ištekliai būdingi skirtingiems regionams ir su kokiomis ekologinėmis problemomis susiduria žmonija XXI amžiuje.