Migracijos: priežastys, formos ir pasekmės

Ar kada susimąstėte, kodėl didžiuosiuose pasaulio miestuose, pradedant Londonu ir baigiant Vilniumi, galime išgirsti pačių įvairiausių kalbų? Kodėl vieni išvyksta laimės ieškoti svetur, o kiti priversti palikti savo namus, gelbėdami gyvybę? O gal patys svarstėte apie studijas ar darbą kitame mieste ar šalyje?

Tai – migracija, vienas pamatinių procesų, formavusių žmonijos istoriją ir šiandien aktyviau nei bet kada keičiančių mūsų visuomenes. Tai ne tik statistiniai duomenys ar žemėlapiai su rodyklėmis. Tai milijonų žmonių asmeninės istorijos, svajonės, baimės ir viltys. Migracija yra tarsi kraujotakos sistema globaliame pasaulio organizme, jungianti šalis, ekonomikas ir kultūras.

Šioje pamokoje leisimės į kelionę, kurios metu išsiaiškinsime, kokios galingos jėgos stumia žmones iš vienos vietos ir traukia į kitą. Analizuosime skirtingus migracijos veidus: nuo jauno specialisto, ieškančio karjeros galimybių Silicio slėnyje, iki šeimos, bėgančios nuo karo siaubo savo gimtinėje. Gilinsimės į pasekmes, kurias migracija sukelia tiek migrantus išlydinčioms, tiek juos priimančioms šalims, ir, žinoma, patiems migrantams. Per Lietuvos pavyzdį pamatysime, kaip šie globalūs procesai atsispindi mūsų pačių visuomenėje – nuo skaudžių netekčių dėl emigracijos iki naujų galimybių, kurias atveria imigracija. Pasiruoškite pamatyti pasaulį nuolatinio judėjimo būsenoje ir suprasti jėgas, kurios jį valdo.

Kiekvienas sprendimas migruoti yra sudėtingas ir asmeniškas, tačiau geografai visus veiksnius, darančius jam įtaką, skirsto į dvi pagrindines grupes. Įsivaizduokite, kad viena jėga jus stumia lauk iš dabartinės vietos, o kita – vilioja ir traukia į naują. Tai ir yra išstumiantys (push) bei traukiantys (pull) veiksniai.

• Išstumiantys veiksniai – tai neigiamos sąlygos ir aplinkybės gimtojoje šalyje ar regione, skatinančios žmones išvykti.
• Traukiantys veiksniai – tai teigiamos sąlygos ir galimybės kitoje šalyje ar regione, kurios vilioja atvykti.

Dažniausiai žmogaus sprendimą lemia ne vienas, o kelių skirtingų veiksnių derinys. Šiuos veiksnius galima sugrupuoti į keturias pagrindines kategorijas.

Migracija yra be galo įvairialypis reiškinys. Siekiant jį geriau suprasti, naudinga klasifikuoti pagal skirtingus kriterijus: mastą, laisvę pasirinkti ir trukmę.

Pagal geografinę apimtį: viduje ar išorėje?

• Vidinė migracija (Internal Migration). Tai žmonių judėjimas pačios valstybės ribose. Pasauliniu mastu, vidinių migrantų yra kur kas daugiau nei tarptautinių. Svarbiausia vidinės migracijos kryptis daugumoje šalių – iš kaimo į miestą. Žmones į miestus traukia geresnės darbo, išsilavinimo, paslaugų galimybės. Tai yra pagrindinis urbanizacijos variklis. Lietuvoje tai ypač ryšku: gyventojų skaičius sparčiai auga Vilniaus ir Kauno regionuose, tuo tarpu daugelis kitų savivaldybių susiduria su depopuliacija.

• Tarptautinė migracija (International Migration). Tai žmonių judėjimas kertant valstybių sienas. 2020 metais pasaulyje buvo priskaičiuojama apie 281 milijonas tarptautinių migrantų, o tai sudaro apie 3,6 % visų planetos gyventojų. [1] Nors procentine išraiška tai neatrodo daug, absoliutus skaičius yra milžiniškas ir nuolat auga. Ši migracijos forma yra politiškai jautriausia, nes susijusi su valstybių sienų kontrole, pilietybės ir integracijos klausimais.

Pagal sprendimo laisvę: savo noru ar per prievartą?

• Savanoriška migracija (Voluntary Migration). Tai situacija, kai žmogus pats priima sprendimą išvykti, įvertinęs galimybes ir rizikas. Dažniausiai tai daroma dėl ekonominių priežasčių – noro daugiau uždirbti, susirasti geresnį darbą ar pradėti verslą. Didžioji dalis tarptautinės migracijos yra būtent savanoriška.

• Priverstinė migracija (Forced Migration). Tai situacija, kai žmogus yra priverstas bėgti, kad išsaugotų savo ar artimųjų gyvybę ir laisvę. JT Pabėgėlių agentūros (UNHCR) duomenimis, 2024 metų pabaigoje priverstinai perkeltų asmenų skaičius pasaulyje pasiekė rekordinį lygį – 123.2 milijono. [2]

  • Pabėgėliai. Tai asmenys, kirtę tarptautinę sieną ir gavę apsaugą kitoje šalyje, nes gimtojoje jiems gresia pavojus dėl karo ar persekiojimo. Pavyzdžiui, Sirijos pilietinio karo ar Rusijos invazijos į Ukrainą pabėgėliai.
  • Perkeltieji šalies viduje (Internally Displaced Persons - IDPs). Tai žmonės, kurie pabėgo iš savo namų dėl tų pačių priežasčių kaip ir pabėgėliai, tačiau neliko kirtę tarptautinės sienos. Jų yra netgi daugiau nei pabėgėlių – vien dėl konfliktų ir smurto 2024 m. pabaigoje jų skaičius siekė 73.5 milijonus. [3] Pavyzdžiui, dėl karo Sudane milijonai žmonių buvo perkelti šalies viduje. [2]
  • „Klimato pabėgėliai“. Nors teisiškai tokia sąvoka dar nėra įtvirtinta, tai vis didėjanti žmonių grupė, priversta palikti namus dėl klimato kaitos sukeltų padarinių – dykumėjimo, jūros lygio kilimo, ekstremalių gamtos reiškinių. Pavyzdžiui, mažų salų-valstybių (pvz., Tuvalu, Kiribačio) gyventojai susiduria su realia grėsme, kad jų namai atsidurs po vandeniu.

Pagal trukmę: trumpam ar visam laikui?

• Laikinoji (Temporary Migration). Žmogus persikelia tam tikram apibrėžtam laikotarpiui. Pavyzdžiai apima sezoninį darbą (pvz., derliaus nuėmimas), darbą pagal terminuotą kontraktą, studijas užsienyje.

• Nuolatinė (Permanent Migration). Migrantas ketina apsigyventi naujoje šalyje visam laikui. Dažnai tokia migracija baigiasi pilietybės pakeitimu.

• Cirkuliacinė (Circular Migration). Migrantas reguliariai juda tarp savo kilmės ir paskirties šalies. Pavyzdžiui, statybininkas iš Lietuvos kelis mėnesius dirba Norvegijoje, tada grįžta namo, o vėliau vėl vyksta į tą pačią ar kitą šalį. Tai labai paplitusi forma Europos Sąjungoje dėl laisvo asmenų judėjimo.

Migracija yra dviašmenis kardas, sukeliantis tiek teigiamas, tiek neigiamas pasekmes visoms susijusioms pusėms: migrantus išlydinčioms šalims, juos priimančioms šalims ir patiems migrantams. Analizuoti šį poveikį – tai suprasti vieną sudėtingiausių šiuolaikinio pasaulio socialinių ir ekonominių galvosūkių.

Poveikis kilmės ir tikslo šalims

Subalansuotas požiūris reikalauja įvertinti ir privalumus, ir trūkumus.

Poveikis patiems migrantams ir jų šeimoms

Migracija pakeičia žmogaus gyvenimą iš esmės, ir šie pokyčiai turi tiek šviesiąją, tiek tamsiąją puses.

• Galimybės ir nauda: Didesnės pajamos ir geresnės gyvenimo sąlygos, didesnis asmeninis ir politinis saugumas, galimybė įgyti kokybiškesnį išsilavinimą ir profesinių įgūdžių, platesnis akiratis ir tarpkultūrinė patirtis.

• Iššūkiai ir sunkumai: Kultūrinis šokas, kalbos barjeras, adaptacijos ir integracijos problemos, vienišumo jausmas ir ilgesys namams. Taip pat kyla grėsmė susidurti su diskriminacija, išnaudojimu darbe, prastesnėmis darbo sąlygomis nei vietinių. Ypač pažeidžiami yra nelegalūs migrantai, kurie neturi teisinės apsaugos. Atskirtis nuo šeimos ir draugų sukelia didelį psichologinį spaudimą.

Lietuvos pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip per trumpą laiką šalis gali patirti dramatiškus migracijos pokyčius ir pereiti nuo masinės emigracijos šalies prie valstybės, kuri pati tampa traukos centru imigrantams. Tai atspindi ne tik globalias tendencijas, bet ir mūsų pačių visuomenės bei ekonomikos brandą.

I etapas: „Laisvės kaina“ – masinė emigracija (1990–~2018)

Atkūrus nepriklausomybę ir ypač po įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m., atsivėrus sienoms, Lietuva patyrė vieną didžiausių emigracijos bangų savo istorijoje. Iki 2017 m. šalies migracijos saldo buvo nuolat neigiamas. [2] Pagrindinės šio proceso priežastys buvo:

• Ekonominės: didelis nedarbas, maži atlyginimai, nestabili ekonominė padėtis ir noras siekti geresnio gyvenimo lygio, kurį siūlė tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė, Airija, Norvegija, Vokietija.
• Psichologinės: nusivylimas, socialinio teisingumo trūkumo jausmas, noras pamatyti pasaulį.

Šio etapo pasekmės Lietuvai buvo itin skaudžios: depopuliacija (gyventojų skaičius nuo 3,7 mln. 1990 m. sumažėjo iki ~2,7 mln.), spartus visuomenės senėjimas ir didelio masto „protų nutekėjimas“. Išvyko ne tik darbininkai, bet ir tūkstančiai gydytojų, slaugytojų, mokslininkų ir kitų aukštos kvalifikacijos specialistų, palikdami tuščias darbo vietas ir silpnindami viešąjį sektorių.

II etapas: Lūžis ir transformacija – imigracijos augimas (~2019–dabar)

Maždaug nuo 2019 metų Lietuvos migracijos balansas pirmą kartą po ilgos pertraukos tapo teigiamas ir toks išliko iki šių dienų. [2] Tai lėmė keletas veiksnių:

1. Išaugusi grįžtamoji migracija. Dalis anksčiau išvykusių emigrantų, sukaupę kapitalo, patirties ir pamatę gerėjančią ekonominę situaciją Lietuvoje, pradėjo grįžti.
2. Spartus ekonomikos augimas. Augantis atlyginimų lygis ir gerėjančios darbo sąlygos Lietuvą pavertė patrauklesne vieta gyventi.
3. Didelis darbo jėgos trūkumas. Dėl tos pačios emigracijos ir senėjančios visuomenės Lietuvos verslui pradėjo kritiškai trūkti darbuotojų, ypač transporto, statybų ir pramonės sektoriuose.
4. Geopolitinė situacija kaimynystėje. Politinės represijos Baltarusijoje po 2020 m. rinkimų ir ypač plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą 2022 m. lėmė didelius priverstinės migracijos srautus į Lietuvą. Dešimtys tūkstančių ukrainiečių ir baltarusių rado Lietuvoje saugų prieglobstį.

Šiuo metu didžiausias imigrantų bendruomenes Lietuvoje sudaro būtent ukrainiečiai ir baltarusiai. Taip pat didėja darbuotojų skaičius iš Centrinės Azijos šalių (Kirgizijos, Uzbekijos, Tadžikistano). 2023 m. duomenimis, atvykstantys užsieniečiai sudarė jau 75 % visų imigrantų į Lietuvą. [4]

Ši transformacija Lietuvai kelia naujus iššūkius ir atveria naujas galimybes. Tenka spręsti imigrantų integracijos, apgyvendinimo, švietimo ir kalbos mokymo klausimus. Kartu imigracija padeda spręsti darbo jėgos trūkumo problemą, lėtina depopuliaciją ir praturtina visuomenę kultūriškai. Lietuva iš vienakryptės emigracijos šalies virsta dinamiška, daugiakultūre visuomene, patiriančia globalios migracijos realybę.

Migracija nėra laikinas reiškinys, o nuolatinis ir vis intensyvėjantis procesas, glaudžiai susijęs su kitais globaliais XXI amžiaus iššūkiais. Norint valdyti migracijos srautus humaniškai ir efektyviai, tarptautinė bendruomenė, valstybės ir kiekvienas iš mūsų susiduriame su sudėtingomis dilemomis.

Tarptautinė politika ir žmogaus teisės

Valstybės stengiasi reguliuoti migraciją per vizų politiką, sienų apsaugą ir tarptautines sutartis. Jungtinės Tautos yra parengusios Pasaulinį susitarimą dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos bei Pasaulinį susitarimą dėl pabėgėlių. Šiais dokumentais siekiama sukurti bendrą sistemą, kaip valdyti migraciją ir apsaugoti pabėgėlius, tačiau jų įgyvendinimas priklauso nuo atskirų valstybių politinės valios. Kyla nuolatinė įtampa tarp nacionalinio suvereniteto (teisės kontroliuoti savo sienas) ir tarptautinių įsipareigojimų apsaugoti žmogaus teises, ypač pabėgėlių teisę į prieglobstį.

Grėsmės ir nelegalūs keliai

Sugriežtinta sienų kontrolė dažnai pastūmėja žmones rinktis pavojingus ir nelegalius migracijos kelius. Tai sudaro sąlygas klestėti prekybai žmonėmis (trafficking) ir nelegalaus žmonių gabenimo tinklams. Migrantai, ypač moterys ir vaikai, tampa pažeidžiami, patiria išnaudojimą, smurtą ir netgi žūsta. Viduržemio jūra, Lamanšo sąsiauris ar Centrinės Amerikos dykumos yra tapusios tūkstančių migrantų kapais.

Migracijos ateities veiksniai

Žvelgiant į ateitį, galime išskirti du pagrindinius veiksnius, kurie neabejotinai didins migracijos mastus:

1. Globali nelygybė. Kol išliks milžiniški ekonominiai skirtumai tarp turtingų ir skurdžių pasaulio regionų, tol ekonominė migracija bus neišvengiama. Žmonės visada judės link geresnių galimybių.

2. Klimato kaita. Šis veiksnys įvardijamas kaip didžiausias migracijos variklis ateityje. Jūros lygio kilimas, dykumėjimas, gėlo vandens trūkumas ir padažnėjusios gamtos katastrofos milijonus žmonių pavers „klimato migrantais“, ypač Afrikoje, Pietų Azijoje ir mažose salų valstybėse. Jų perkėlimas ir integracija taps vienu didžiausių iššūkių žmonijai.

Migracijos valdymas reikalauja ne statyti sienas, o spręsti pamatines problemas – skurdą, konfliktus, klimato kaitą – pačiose kilmės šalyse. Tai reikalauja tarptautinio bendradarbiavimo, empatijos ir suvokimo, kad globalizuotame pasaulyje esame visi susiję.