Miesto struktūra ir funkcinės zonos

Ar kada nors žaidėte „Cities: Skylines“ ar panašų miesto statymo žaidimą? Jei taip, tikriausiai pastebėjote, kad negalima tiesiog bet kur statyti dangoraižių, gamyklų ar jaukių namų kvartalų. Gamyklai reikia patogaus susisiekimo, gyvenamiesiems namams – ramybės ir parkų, o parduotuvėms – kuo daugiau lankytojų. Kiekviena miesto dalis atlieka savo funkciją, tarsi organas gyvame kūne.

Būtent tai ir yra šios pamokos esmė. Miestas nėra chaotiška pastatų sankaupa. Tai sudėtinga, nuolat kintanti sistema, turinti savo vidinę logiką ir struktūrą. Skirtingos miesto dalys, vadinamos funkcinėmis zonomis, yra specializuotos tam tikroms veikloms: gyvenimui, darbui, prekybai, poilsiui. Šioje pamokoje pasinersime į urbanistikos pasaulį – mokslą apie miestus. Išsiaiškinsime, kodėl miestai atrodo būtent taip, o ne kitaip. Nagrinėsime klasikinius miesto struktūros modelius, kurie padės suprasti, kodėl centras yra brangus ir pilnas biurų, o priemiesčiai – ramūs ir skirti šeimoms. Lyginsime Amerikos ir Europos miestų ypatumus ir gilinsimės į Vilniaus pavyzdį, kad pamatytume, kaip teorija veikia praktiškai. Pasiruoškite tapti tikrais miesto architektais ir suprasti pulsuojantį didmiesčio gyvenimą iš vidaus.

XX amžiaus pirmoje pusėje, stebėdami sparčiai augančius JAV miestus, geografai ir sociologai iš Čikagos mokyklos sukūrė pirmuosius modelius, bandančius paaiškinti miesto vidinę struktūrą. Nors šie modeliai sukurti daugiau nei prieš 70 metų ir geriausiai tinka būtent to laikotarpio Amerikos miestams, jie tebėra svarbūs, nes atskleidžia fundamentalius procesus, formuojančius bet kurį miestą.

E. Burgess'o koncentrinių zonų modelis (1925 m.)

Ernestas Burgessas, stebėdamas Čikagą, pasiūlė, kad miestas auga iš centro į išorę koncentriniais ratais (zonomis), panašiai kaip augant medžiui atsiranda naujos rievės. [4] Kiekviena zona specializuojasi tam tikroje srityje, o gyventojų socialinė padėtis gerėja tolstant nuo centro. [4] Modelis remiasi invazijos ir paveldėjimo (angl. invasion and succession) procesu, kai viena zona plečiasi į kitą, išstumdama ten buvusias funkcijas ir gyventojus. [3]

Modelio kritika. Nors modelis logiškai paaiškina ryšį tarp atstumo iki centro ir socialinės gerovės, jis turi daug trūkumų. Modelis ignoruoja transporto koridorių įtaką, gamtinius barjerus (upes, kalvas) ir tai, kad ne visi miestai yra idealiai apskriti. [1, 2] Be to, jis visiškai netinka daugeliui Europos miestų, kur istoriniuose centruose gyvena pasiturintys žmonės, o skurdesni rajonai yra priemiesčiuose. [1] Šiuolaikiniai reiškiniai, kaip gentrifikacija (kai apleisti centriniai rajonai atnaujinami ir į juos keliasi gyventi pasiturintys žmonės) ar policentriškumas (kelių centrų atsiradimas), taip pat neatitinka Burgess'o vizijos. [2]

H. Hoyt'o sektorinio modelio (1939 m.)

Homeris Hoytas, išanalizavęs 142 JAV miestus, pastebėjo, kad miestas labiau primena ne apskritimus, o „pyrago gabalus“ – sektorius. Jis teigė, kad skirtingos funkcinės zonos auga ne tiesiog iš centro į išorę, o plečiasi išilgai svarbių transporto arterijų – kelių, geležinkelių, upių. [4] Hoyto modelis pabrėžia, kad panašios veiklos linkusios telktis kartu, formuodamos ištisus sektorius. [1]

Modelio privalumai ir kritika. Hoyto modelis yra lankstesnis nei Burgess'o, nes atsižvelgia į transporto ir gamtinių veiksnių įtaką miesto formai. [4] Tačiau jis, kaip ir ankstesnis modelis, neatsižvelgia į asmeninių automobilių revoliuciją, kuri leido žmonėms apsigyventi dar toliau nuo transporto koridorių, formuojant išsibarsčiusius priemiesčius (angl. suburbs). Taip pat nepaaiškina policentriškų miestų formavimosi. [1]

C. Harris'o ir E. Ullman'o daugiabranduolio modelio (1945 m.)

Po Antrojo pasaulinio karo miestai tapo dar sudėtingesni. Chauncy Harrisas ir Edwardas Ullmanas teigė, kad miestas neturi vieno centro. [1] Anot jų, miestas vystosi aplink kelis atskirus augimo centrus, arba „branduolius“. Šie branduoliai gali būti istoriniai (senamiestis), nauji (prekybos centras priemiestyje) arba specializuoti (universiteto miestelis, oro uostas). [3, 5]

Modelis grindžiamas keturiomis idėjomis: [5]

• Specializacija. Tam tikroms veikloms reikia specifinių sąlygų (pvz., uostui – kranto linijos).
• Trauka. Panašios veiklos telkiasi kartu, kad gautų naudos (pvz., parduotuvės vienoje gatvėje).
• Atstūmimas. Skirtingos veiklos viena kitą atstumia (pvz., prabangių namų kvartalas nenori kaimynystėje turėti gamyklos).
• Prieinamumas. Kai kurios veiklos (pvz., dideli sandėliai) negali sau leisti brangios žemės centre, todėl kuriasi pigesniuose priemiesčiuose. [4]

Modelio reikšmė. Daugiabranduolis modelis geriausiai atspindi XX a. antros pusės ir šiuolaikinių JAV miestų struktūrą, ypač tų, kurie išaugo automobilių eroje (pvz., Los Andželas). [1] Jis paaiškina miesto fragmentaciją ir specializuotų zonų atsiradimą, tačiau kritikai teigia, kad jis yra pernelyg supaprastintas ir nepaaiškina, kodėl branduoliai atsiranda būtent tose, o ne kitose vietose. [1]

Klasikiniai modeliai puikiai tinka aiškinant Čikagos ar Los Andželo struktūrą, tačiau bandant juos pritaikyti Vilniui ar Paryžiui, susiduriame su problemomis. Europos ir Šiaurės Amerikos miestai vystėsi visiškai skirtingomis istorinėmis, socialinėmis ir politinėmis sąlygomis, todėl jų struktūra esmingai skiriasi. [1]

Istorijos svoris

Pagrindinis skirtumas – amžius. Daugelis Europos miestų skaičiuoja šimtus, o kartais ir tūkstančius metų. [1] Jie augo lėtai, organiškai, prisitaikydami prie gamtinių sąlygų, o jų struktūrą lėmė pėsčiųjų ir arklių eismas. Miestai formavosi aplink centrines aikštes, katedras, pilis, o gynybinės sienos ilgą laiką ribojo jų plėtrą, skatindamos tankų užstatymą. Dėl šios priežasties Europos miestų centrai – istoriniai senamiesčiai – pasižymi siauromis, netaisyklingo plano gatvelėmis, tankiu užstatymu ir pastatų įvairove. [3] JAV miestai, priešingai, yra jauni. [1] Daugelis jų sparčiai išaugo XIX–XX a., jau egzistuojant geležinkeliams ir ypač – automobiliams. Jų planavimas dažnai buvo racionalus, paremtas stačiakampiu gatvių tinklu (angl. grid plan), kuris idealiai tiko transporto eismui ir greitai plėtrai. [2]

Funkcijų maišymas ir atskyrimas

Europietiškai miesto tradicijai būdingas mišrus funkcijų naudojimas (angl. mixed-use). Istoriniuose centruose tame pačiame pastate ar kvartale galima rasti butus, parduotuves, kavines, dirbtuves. [1] Gyvenimas, darbas ir laisvalaikis yra persipynę. Tai skatina vaikščiojimą pėsčiomis ir kuria gyvybingą miesto aplinką.

Amerikietiškas modelis, ypač po Antrojo pasaulinio karo, rėmėsi griežtu funkciniu zonavimu. Įstatymai griežtai atskyrė gyvenamąsias, komercines ir pramonines zonas. Tai lėmė didžiulių, monotoniškų priemiesčių atsiradimą, kur nėra nieko kito, išskyrus gyvenamuosius namus. Norint nusipirkti duonos ar nuvykti į darbą, būtinas automobilis. [2]

Pagrindiniai skirtumai lentelėje

Išimtys ir tendencijos

Žinoma, tai yra apibendrinimai. Yra JAV miestų su istoriniais centrais (Bostonas, Niujorkas) ir Europos miestų, kurie buvo perstatyti po karo pagal modernizmo principus (su funkcijų atskyrimu). Be to, šiuolaikinės tendencijos, tokios kaip naujasis urbanizmas (New Urbanism) Amerikoje ir gentrifikacija Europoje, artina šiuos du modelius. Amerikiečiai iš naujo atranda tankesnių, pėstiesiems draugiškų centrų privalumus, o europiečiai vis dar kovoja su automobilių dominavimu ir priemiesčių plėtra.

Bandant suprasti pasaulio miestus, vien europietiškų ar amerikietiškų modelių neužtenka. Kiekvienas regionas turi savo unikalią istoriją, kuri atsispindi miestų struktūroje. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Lotynų Amerikos miestas, kuriam geografai Ernestas Griffinas ir Larry'is Fordas 1980 m. sukūrė specialų modelį. [3]

Griffino-Fordo Lotynų Amerikos miesto modelis

Šis modelis sujungia sektorinio ir koncentrinių zonų modelių elementus, pridėdamas regionui būdingų bruožų, atsiradusių dėl kolonijinės praeities ir sparčios, dažnai neplanuotos urbanizacijos. [5, 6] Ispanijos kolonizatoriai visuose miestuose taikė standartizuotą planą, paremtą „Indijos įstatymais“, kurių centre visada būdavo centrinė aikštė (plaza) su katedra ir valdžios pastatais. [4] Šis kolonijinis branduolys išliko ir moderniuose miestuose.

Šis modelis gerai atspindi didžiulę socialinę nelygybę, būdingą Lotynų Amerikos miestams, kur prabangūs, saugomi elito rajonai ribojasi su skurdžiais lūšnynais. Tai visiškai kitokia realybė nei Vakarų Europos ar JAV miestuose.

Dabar, kai susipažinome su teoriniais modeliais, pabandykime pritaikyti žinias praktiškai. Naudodamiesi internetiniais žemėlapiais, galime tapti virtualiais urbanistais ir išanalizuoti savo sostinės struktūrą. Ar Vilnius atitinka kurį nors iš aptartų modelių?

Užduotis: atpažinkite funkcines zonas Vilniuje

1. Įrankiai: Atidarykite Google Maps arba maps.lt. Naudokitės palydoviniu ir gatvės vaizdo (Street View) režimais.
2. Ieškokite ir analizuokite: Raskite žemėlapyje žemiau nurodytus Vilniaus rajonus. Apsižvalgykite. Į kokio tipo funkcinę zoną (pagal klasikinius modelius ir europietiško miesto bruožus) panašiausias kiekvienas rajonas? Į ką atkreipti dėmesį?
   • Pastatų tipas: Ar matote dangoraižius, sovietinius daugiabučius, senovinius pastatus, individualius namus, gamyklų pastatus?
   • Gatvių tinklas: Ar gatvės plačios ir tiesios, ar siauros ir vingiuotos?
   • Žaliosios zonos: Ar daug parkų, skverų, ar tai „betono džiunglės“?
   • Įmonės ir objektai: Kokių įmonių pavadinimus matote (bankai, parduotuvės, autoservisai, gamyklos)? Kokius visuomeninius objektus pastebite (mokyklos, darželiai, ligoninės)?

Tiriami rajonai:

• Konstitucijos prospektas ir aplinkinės gatvės (Šnipiškės): Į kokią klasikinę zoną tai panašiausia? Kuo ši vieta ypatinga Vilniaus kontekste?
• Vilniaus senamiestis (aplink Katedros aikštę, Pilies g.): Kuo jis skiriasi nuo Konstitucijos pr.? Kokia jo pagrindinė funkcija šiandien?
• Žirmūnai (tarp Žirmūnų ir Kalvarijų g.): Kokio tipo gyvenamasis rajonas tai yra? Kokiam istoriniam laikotarpiui būdingas jo išplanavimas?
• Pilaitė (Vakarinė dalis, anapus aplinkkelio): Palyginkite Pilaitę su Žirmūnais. Kokie pastatų ir išplanavimo skirtumai?
• Kirtimai (netoli oro uosto): Kokios veiklos čia koncentruojasi? Ar norėtumėte čia gyventi? Kodėl?

3. Apibendrinimas: Pamąstykite, kodėl Vilnius negali būti paaiškintas vienu modeliu. Kokius skirtingų modelių (koncentrinio, sektorinio, daugiabranduolio, europietiško) bruožus galime įžvelgti Vilniaus struktūroje?

Miestų struktūra nėra atsitiktinė. Ją lemia sudėtinga fizinių, ekonominių, socialinių ir politinių veiksnių sąveika. Suprasti šias jėgas – tai suprasti paties miesto DNR.

Kainų diktatūra: „Bid-Rent“ teorija

Vienas galingiausių veiksnių, rikiuojančių funkcijas mieste, yra žemės kaina. Ekonomistas Williamas Alonso, remdamasis dar XIX a. idėjomis, suformulavo „Bid-Rent“ teoriją. [3] Ji teigia, kad skirtingos veiklos yra pasirengusios mokėti (angl. to bid) skirtingą kainą (nuomą, angl. rent) už žemę, priklausomai nuo jos atstumo iki miesto centro. [1, 2] Arčiausiai centro, kur pasiekiamumas ir potencialių klientų srautas didžiausias, nori įsikurti komercinės veiklos (parduotuvės, bankai). [4] Jos gali mokėti didžiausią kainą už nedidelį žemės plotą, nes iš jo gauna didžiausią pelną. Pramonė taip pat norėtų būti arčiau centro dėl darbuotojų ir rinkos, bet negali mokėti tiek daug, kiek komercija, todėl įsikuria kiek toliau. Gyventojams patogumas gyventi centre yra svarbus, tačiau ne tiek, kad mokėtų milžiniškas sumas. Jie renkasi kompromisą – ilgesnę kelionę į darbą mainais už didesnį ir pigesnį būstą toliau nuo centro. Ši konkurencija suformuoja aiškų kainų gradientą – kuo toliau nuo CVR, tuo žemės kaina mažesnė. Tai yra ekonominis visų klasikinių miesto modelių pagrindas. [4]

Pabandykime pritaikyti teorines žinias ir detaliau panagrinėti Vilniaus – tipiškai europietiško, tačiau kartu ir posovietinio miesto – funkcinę struktūrą. Vilnius yra puikus pavyzdys, kaip per šimtmečius susiklosčiusi struktūra susiduria su šiuolaikinės globalios ekonomikos ir planavimo iššūkiais. [6]

Istorinis ir kultūrinis centras: Senamiestis

Vilniaus širdis, UNESCO pasaulio paveldo objektas. Tai tipiškas europietiško miesto branduolys su netaisyklingu viduramžių gatvių tinklu, aikštėmis, bažnyčiomis ir istoriniais pastatais. Pagrindinės funkcijos:

• Kultūrinė ir turistinė: Pilys, muziejai, galerijos, Vilniaus universitetas.
• Komercinė (smulki): Suvenyrų parduotuvės, restoranai, kavinės, prabangūs butikai Pilies, Didžiojoje, Vokiečių gatvėse.
• Prestižinė gyvenamoji: Po renovacijos senieji pastatai virto brangiais butais. Čia gyventi yra prestižo reikalas, nors ir tenka susitaikyti su parkavimo problemomis ir turistų šurmuliu.

Modernusis CVR: Naujasis miesto centras (Šnipiškės)

Dešiniajame Neries krante, aplink Konstitucijos prospektą, per pastaruosius 20-25 metus išaugo naujas Vilniaus centras, atitinkantis klasikinę CVR sampratą. Čia koncentruojasi:

• Finansai ir verslas: Didžiųjų bankų („Swedbank“, SEB) ir įmonių būstinės, modernūs biurų pastatai.
• Valdžia: Vilniaus miesto savivaldybės pastatas.
• Didmeninė prekyba: Didieji prekybos centrai („Europa“, VCUP). Šios zonos atsiradimas rodo, kad Vilnius tampa policentrišku miestu, kur senasis ir naujasis centrai papildo vienas kitą. [3]

Socialistinio modernizmo palikimas: „Miegamieji“ rajonai

Didžioji dalis Vilniaus gyventojų gyvena sovietmečiu (1960-1990 m.) pastatytuose stambiaplokščių daugiabučių rajonuose. Tai Žirmūnai, Karoliniškės, Lazdynai, Viršuliškės, Fabijoniškės ir kiti. Šie rajonai buvo planuojami kaip monofunkcinės gyvenamosios zonos – „miegamieji“ rajonai, iš kurių gyventojai turėjo kasdien vykti dirbti į pramonės rajonus ar centrą. [3]

• Bruožai: Vienodi, standartizuoti pastatai, dideli atstumai tarp jų, vidiniuose kiemuose suplanuotos mokyklos, darželiai. Dabar šie rajonai susiduria su automobilių statymo, pastatų renovacijos ir viešųjų erdvių atnaujinimo problemomis.
• Šiuolaikiniai pokyčiai: Į šiuos rajonus pamažu ateina komercinės funkcijos (nauji prekybos centrai, paslaugų įmonės), vyksta renovacija, kuri keičia jų veidą.

Šiuolaikiniai priemiesčiai: Vakarų Vilnius

Po nepriklausomybės atkūrimo, ypač suaktyvėjus NT rinkai, Vilnius ėmė sparčiai plėstis į vakarus. Tokie rajonai kaip Pilaitė, Perkūnkiemis ar Pašilaičių pakraščiai simbolizuoja naują plėtros etapą.

• Bruožai: Tankesnis užstatymas, dažnai nauji daugiabučių kvartalai su minimalia socialine infrastruktūra (ypač Perkūnkiemis), sukuriantys dideles transporto problemas. Miesto drieka (urban sprawl) su individualių namų kvartalais aplinkiniuose rajonuose (pvz., Zujūnuose). [5]
• Gyventojai: Dažniausiai jaunos šeimos, įsigyjančios pirmąjį, dažnai pigesnį būstą.

Pramonės ir logistikos zonos

Istoriškai pramonė Vilniuje telkėsi netoli geležinkelio (Naujininkai, Vilkpėdė). Sovietmečiu buvo sukurti dideli pramonės rajonai, tokie kaip Naujoji Vilnia. Šiandien daugelis senų gamyklų yra apleistos arba konvertuojamos į kūrybines erdves (loftus). Modernioji pramonė ir logistika keliasi į miesto pakraščius:

• Kirtimai: Šalia oro uosto ir pietinio aplinkkelio susiformavęs didelis logistikos ir sandėliavimo centras.
• Ties pagrindinėmis magistralėmis: Nauji sandėliai ir gamyklos statomi prie pagrindinių išvažiavimų iš miesto, kur patogus susisiekimas su visa Lietuva.

Išnagrinėję miesto struktūros modelius ir veiksnius matome, kad miestas yra nuolat kintantis, dinamiškas darinys. Šiandieniniai miestų planuotojai ir architektai susiduria su milžiniškais iššūkiais: klimato kaita, socialine nelygybe, transporto spūstimis, būsto krize. Klasikiniai modeliai, kurie rėmėsi funkcijų atskyrimu ir automobilių dominavimu, atvedė į neefektyvią ir netvarią miesto drieką.

Todėl visame pasaulyje, įskaitant Vilnių, ieškoma naujų sprendimų. [3] Populiarėja idėjos, kurios iš esmės bando atkurti europietiško miesto privalumus moderniame kontekste:

„15 minučių miesto“ koncepcija

Paryžiaus Sorbonos universiteto profesoriaus Carloso Moreno išpopuliarinta idėja teigia, kad gerame mieste visos būtiniausios kasdienės paslaugos (maisto parduotuvė, mokykla, poliklinika, parkas, darbo vieta, kultūros židinys) gyventojui turi būti pasiekiamos per 15 minučių pėsčiomis arba dviračiu. [1, 2] Tai reiškia grįžimą prie policentriško miesto ir mišraus funkcijų naudojimo principų. Kiekvienas rajonas turi tapti savarankišku, gyvybingu centru, o ne tik „miegamuoju“ priemiesčiu. [5] Šios idėjos elementus matome ir Vilniaus bendrajame plane, kuriuo siekiama stiprinti rajonų centrus ir gerinti susisiekimą pėsčiomis. [3]

Darnus ir „išmanus“ miestas

Ateities miestas turės būti ne tik patogus, bet ir darnus (angl. sustainable). Tai reiškia energijos taupymą, atsinaujinančių išteklių naudojimą, efektyvų viešąjį transportą, žaliųjų zonų plėtrą ir atliekų perdirbimą. „Išmaniojo miesto“ (angl. smart city) technologijos – nuo išmanių šviesoforų, reguliuojančių transporto srautus, iki mobiliųjų programėlių, padedančių rasti parkavimo vietą ar pranešti apie problemą mieste – yra įrankiai, padedantys siekti šio tikslo.

Suprasdami, kaip veikia miestas, kokie dėsniai ir jėgos formuoja jo struktūrą, mes, kaip piliečiai, galime geriau vertinti siūlomus sprendimus ir aktyviau dalyvauti kuriant geresnę, sveikesnę ir teisingesnę gyvenamąją aplinką sau ir ateities kartoms.