Demografinis dividendas ir migracijos politika

Įsivaizduokite valstybę kaip šeimą, valdančią verslą. Iš pradžių joje daug mažų vaikų – gražu, bet daug išlaidų ir mažai darbuotojų. Vėliau vaikai užauga. Kurį laiką beveik visi šeimos nariai yra darbingo amžiaus, energingi ir produktyvūs – verslas klesti. Galiausiai, darbuotojai pasensta, išeina į pensiją, o jaunų, ateinančių į jų vietą, yra nedaug. Verslo tempai lėtėja, o išlaidos sveikatos priežiūrai auga.

Šis supaprastintas pavyzdys iliustruoja vieną galingiausių, bet laikinų jėgų, formuojančių valstybių likimus – demografinį dividendą. Tai nėra pinigai banke ar gamtos ištekliai po žeme. Tai – unikalus laikotarpis valstybės istorijoje, „galimybių langas“, kuomet darbingo amžiaus žmonių dalis yra neproporcingai didelė palyginti su vaikais ir senjorais, kuriuos reikia išlaikyti. Šis „langas“ atsidaro neatsitiktinai – tai dėsninga demografinės raidos pasekmė, ir jis visada anksčiau ar vėliau užsidaro.

Šioje pamokoje pasinersime į patį demografinio dividendo mechanizmą. Aiškinsimės, kaip Rytų Azijos „tigrai“ ir Airija pasinaudojo šia dovana ir įvykdė ekonomikos stebuklus. Analizuosime, kodėl kai kurioms Lotynų Amerikos šalims šis langas tapo praleistų galimybių laikotarpiu. Tirsime, kur šiuo metu (ir artimiausioje ateityje) atsidaro nauji galimybių langai – Pietryčių Azijoje ir, svarbiausia, Afrikoje, kuri vadinama didžiausiu XXI amžiaus demografiniu potencialu.

Tačiau demografija turi ir kitą pusę. Kas nutinka, kai galimybių langas užsidaro ir visuomenė ima sparčiai senti? Kaip valstybės sprendžia mažėjančios darbo jėgos ir augančios socialinės naštos problemas? Čia į sceną įžengia migracijos politika – vienas sudėtingiausių ir labiausiai politizuotų, bet ekonomiškai neišvengiamų šiuolaikinio pasaulio įrankių. Nagrinėsime, kaip Kanada ir Vokietija bando „prisivilioti“ talentus, kodėl migracija senstančioms visuomenėms, tokioms kaip Japonija, yra ne pasirinkimas, o būtinybė, ir kaip keičiasi požiūris iš primityvaus „protų nutekėjimo“ į kur kas sudėtingesnį „protų cirkuliacijos“ modelį.

Ši pamoka – tai ne tik apie gimstamumo rodiklius ar migrantų srautus. Tai pamoka apie tai, kaip du galingi demografiniai procesai – natūrali gyventojų kaita ir migracija – formuoja pasaulio ekonomikos ir galios žemėlapį. Pasiruoškite mąstyti kaip ekonomistai, sociologai ir politikos strategai.

Demografinis dividendas neįvyksta staiga ar atsitiktinai. Jis yra logiška ir nuspėjama Demografinės raidos modelio (kartais vadinamo demografiniu perėjimu) pasekmė. Kad suprastume dividendą, pirmiausia turime suprasti šį perėjimą.

Būtina sąlyga: demografinis perėjimas

Visuomenės istoriškai pereina per kelis demografinės raidos etapus:

Dividendo gimimas

Būtent perėjimas iš II į III etapą sukuria sąlygas demografiniam dividendui. Įvyksta du esminiai pokyčiai:

1. Mirtingumas krenta pirmas. Tai sukelia vadinamąjį „jaunimo burbulą“ (youth bulge) – gimsta ir išgyvena rekordiškai didelės vaikų kartos.
2. Gimstamumas pradeda mažėti po tam tikro laiko. Tai reiškia, kad vėlesnės vaikų kartos jau yra mažesnės.

Rezultatas? Tas milžiniškas „jaunimo burbulas“, praėjus 15-20 metų, pasiekia darbingą amžių, o vaikų, kuriuos reikia išlaikyti, jau gimsta gerokai mažiau. Būtent šiuo momentu šalies priklausomybės koeficientas (proporcija tarp išlaikytinių – vaikų bei pensininkų – ir darbingo amžiaus žmonių) pasiekia istorinį minimumą. Tai ir yra demografinio dividendo pradžia – galimybių langas atsiveria.

Du dividendai: trumpalaikis ir ilgalaikis

Ekonomistai išskiria du demografinio dividendo tipus:

• Pirmasis demografinis dividendas. Tai tiesioginė nauda, kylanti dėl didelės darbo jėgos pasiūlos. Daugiau darbuotojų reiškia daugiau pagaminamos produkcijos. Daugiau dirbančių tėvų ir mažiau vaikų šeimoje reiškia, kad šeimos turi daugiau laisvų lėšų vartojimui ir taupymui. Svarbu ir tai, kad didelė moterų dalis, atidėjusi gimdymus ar turėdama mažiau vaikų, įsilieja į darbo rinką, dar labiau padidindama jos potencialą. Šis dividendas yra laikinas ir trunka tol, kol didžioji darbingo amžiaus karta pradeda artėti prie pensinio amžiaus.

• Antrasis demografinis dividendas. Jis pasireiškia vėliau. Kai didelė darbuotojų karta, kuri visą gyvenimą dirbo ir taupė (nes turėjo mažiau vaikų), pasiekia priešpensinį amžių, ji būna sukaupusi didelį kapitalą. Jei šalyje yra išvystyta finansų sistema, šios santaupos virsta investicijomis į ekonomiką (pvz., per pensijų fondus, akcijų rinką). Tai padidina nacionalinio kapitalo atsargas, skatina našumo augimą ir gali pratęsti spartaus ekonomikos augimo periodą net ir tada, kai darbo jėga pradeda mažėti. Šis dividendas priklauso ne tiek nuo žmonių skaičiaus, kiek nuo jų sukaupto turto ir gebėjimo jį protingai investuoti.

Demografinis dividendas yra tik potencialas. Jis pats savaime nesukuria ekonominio augimo. Tai tarsi galingas, bet nevaldomas variklis – norint jį panaudoti, reikia tinkamos „transmisijos“, kurią sudaro protingos politikos sprendimai. Istorija pateikia tiek įkvepiančių sėkmės, tiek pamokančių nesėkmės pavyzdžių.

Receptas sėkmei: Rytų Azijos „Tigrai“

Pietų Korėja, Taivanas, Singapūras ir Honkongas XX a. antroje pusėje patyrė stulbinantį ekonomikos augimą, dažnai vadinamą „ekonomikos stebuklu“. Didelę dalį šio augimo (iki trečdalio, pasak Pasaulio Banko) lėmė būtent sėkmingas demografinio dividendo išnaudojimas. Jų sėkmės receptą sudarė keli pagrindiniai ingredientai:

• Investicijos į švietimą: Užuot tenkinęsi pigia darbo jėga, „tigrai“ masiškai investavo į kokybišką pradinį, vidurinį, o vėliau ir aukštąjį mokslą. Jie suprato, kad didelė jaunų žmonių karta turi būti ne tik gausi, bet ir išsilavinusi, gebanti dirbti sudėtingesnius darbus ir kurti aukštesnę pridėtinę vertę.
• Sveikatos apsauga ir šeimos planavimas: Investicijos į sveikatos apsaugą ne tik toliau mažino mirtingumą, bet ir užtikrino sveikesnę, taigi ir produktyvesnę, darbo jėgą. Aktyvios šeimos planavimo programos paspartino gimstamumo mažėjimą, taip greičiau sumažindamos priklausomybės koeficientą ir „atlaisvindamos“ moteris darbui.
• Į eksportą orientuota ekonomikos politika: „Tigrai“ atvėrė savo ekonomikas tarptautinei prekybai. Jie skatino ne vidaus vartojimą, o gamybą, skirtą pasaulinėms rinkoms. Tai leido sukurti milijonus darbo vietų greitai augančiai darbo jėgai ir pritraukti užsienio investicijas bei technologijas.
• Politinė valia ir stabilumas: Nors šių šalių politiniai režimai buvo skirtingi, juos vienijo ilgalaikė strateginė vizija ir gebėjimas efektyviai įgyvendinti ekonomines reformas.

Praleista galimybė? Lotynų Amerikos pavyzdys

Daugelis Lotynų Amerikos šalių XX a. antroje pusėje taip pat išgyveno demografinį perėjimą ir turėjo galimybę pasinaudoti dividendu. Tačiau daugeliu atvejų rezultatai buvo gerokai kuklesni nei Azijoje. Kodėl?

• Nepakankamos investicijos į švietimą: Kitaip nei Azijos „tigrai“, daugelis regiono šalių neskyrė pakankamo dėmesio švietimo kokybei. Didelė jaunimo dalis įsiliejo į darbo rinką turėdama tik bazinį išsilavinimą, todėl įsitvirtino žemos kvalifikacijos, menkai apmokamuose darbuose, dažnai – neformaliame (šešėliniame) sektoriuje.
• Ekonominis nestabilumas ir protekcionizmas: Užuot atvėrusios ekonomikas, daugelis šalių ilgą laiką vykdė į vidaus rinką orientuotą, protekcionistinę politiką, kuri neužtikrino pakankamo darbo vietų kūrimo.
• Socialinė nelygybė ir politinis nestabilumas: Didžiulė pajamų nelygybė, korupcija ir dažni politiniai neramumai trukdė įgyvendinti ilgalaikes ekonomines strategijas ir atgrasė investuotojus. Didelė jaunų, bet darbo nerandančių vyrų populiacija dažnai tapdavo socialinių neramumų ir nusikalstamumo šaltiniu, užuot buvusi ekonomikos varikliu.

Europos atvejis: Airijos „Keltų tigras“

Nors Europa savo pagrindinį dividendą išnaudojo anksčiau, Airijos pavyzdys XX a. pabaigoje yra išskirtinis. Po ilgų stagnacijos metų, nuo 1995 m. Airijos ekonomika pradėjo augti neįtikėtinais tempais. Tai lėmė unikali veiksnių kombinacija:

• Demografija: Airija ilgą laiką turėjo vieną aukščiausių gimstamumo rodiklių Europoje. XX a. pabaigoje ši jauna karta įsiliejo į darbo rinką.
• Švietimas: Buvo stipriai investuota į aukštojo mokslo sistemą, ypač technologijų ir verslo srityse.
• ES narystė: Įstojimas į Europos Sąjungą atvėrė didžiulę bendrąją rinką ir pritraukė milžiniškas struktūrinių fondų investicijas.
• Mokesčių politika: Žemas pelno mokestis pritraukė JAV technologijų ir farmacijos gigantus (pvz., „Intel“, „Pfizer“, „Google“), kurie čia įkūrė savo Europos būstines ir sukūrė tūkstančius gerai apmokamų darbo vietų.
• Migracija: Pirmą kartą per savo istoriją Airija iš emigracijos šalies tapo imigracijos šalimi. Į ją pradėjo grįžti anksčiau išvykę išsilavinę airiai, atvyko darbuotojai iš kitų ES šalių (tarp jų ir Lietuvos), dar labiau sustiprindami darbo jėgos potencialą.

Pasaulio demografinis žemėlapis yra dinamiškas. Kol išsivysčiusios šalys sprendžia senėjimo problemas, kituose regionuose demografinio dividendo galimybių langas yra pačiame atsidaryme arba netrukus atsivers. Būtent čia spręsis XXI amžiaus pasaulio ekonomikos ateitis.

Dabartiniai varikliai: Indija ir Pietryčių Azija

Indija, 2023 m. aplenkusi Kiniją ir tapusi daugiausiai gyventojų turinčia šalimi, šiuo metu yra pačiame demografinio dividendo įkarštyje. Daugiau nei pusė jos populiacijos yra jaunesni nei 30 metų. Kiekvieną mėnesį į darbo rinką ateina apie milijoną jaunų indų. Šalies vyriausybė bando išnaudoti šį potencialą, įgyvendindama tokias iniciatyvas kaip „Make in India“ (skatinant gamybą šalyje) ir investuodama į skaitmeninę infrastruktūrą. Tačiau iššūkiai milžiniški:

• Darbo vietų kūrimas: Reikia sukurti šimtus milijonų naujų darbo vietų, kad būtų galima įdarbinti visą ateinantį jaunimą.
• Švietimo kokybė: Nors raštingumo lygis auga, aukštojo ir profesinio mokslo kokybė vis dar smarkiai atsilieka nuo pasaulinių standartų.
• Lyčių nelygybė: Moterų dalyvavimas darbo rinkoje yra vienas žemiausių pasaulyje, o tai yra didžiulis neišnaudotas ekonominis resursas.

Pietryčių Azijos šalys, tokios kaip Vietnamas, Indonezija ir Filipinai, taip pat išgyvena savo aukso amžių. Dėl kylančių atlyginimų Kinijoje, daugelis tarptautinių kompanijų perkelia gamybą būtent į šias šalis, turinčias jauną ir vis geriau išsilavinusią darbo jėgą.

Didžiausias potencialas ir didžiausia rizika: Subsacharinė Afrika

Jei reikėtų įvardyti vieną regioną, kuris labiausiai formuos pasaulio demografinę ir ekonominę ateitį, tai neabejotinai būtų Pietūs nuo Sacharos. Iki 2050 m. Jungtinių Tautų prognozės rodo, kad kas ketvirtas pasaulio gyventojas gyvens Afrikoje, o žemyno populiacija pasieks 2,5 milijardo. Šalys kaip Nigerija, Etiopija, Kongo Demokratinė Respublika ir Kenija turės milžiniškas jaunų žmonių kartas, kol likęs pasaulis sens.

Potencialas yra stulbinantis:

• Milžiniška darbo jėga ir rinka: Afrikos jaunimas gali tapti naujuoju pasaulio gamybos ir vartojimo varikliu.
• Inovacijų šuolis: Dėl menkai išvystytos senos infrastruktūros, Afrikos šalys gali iškart diegti naujausias technologijas (pvz., mobiliuosius atsiskaitymus, atsinaujinančią energetiką), praleisdamos senesnius raidos etapus.

Tačiau iššūkiai yra ne mažesni nei potencialas:

• Valdysenos kokybė: Korupcija, politinis nestabilumas ir konfliktai yra didžiausia kliūtis investicijoms ir ilgalaikiam planavimui.
• Investicijos į žmogiškąjį kapitalą: Ar regiono vyriausybės sugebės laiku ir pakankamai investuoti į švietimą ir sveikatos apsaugą, kad jaunoji karta būtų ne našta, o turtas?
• Klimato kaita: Afrikos žemynas yra vienas pažeidžiamiausių klimato kaitos poveikiui (sausrų, potvynių, dykumėjimo), kas kelia grėsmę žemės ūkiui ir gali sukelti masinę migraciją.

Sėkmė Afrikoje nėra garantuota, bet nuo to, ar žemynui pavyks išnaudoti savo demografinį dividendą, priklausys ne tik afrikiečių, bet ir viso pasaulio gerovė.

Kol vienos pasaulio dalys ruošiasi jaunimo bangai, kitos grimzta į demografinę žiemą. Vakarų Europa, Japonija, o dabar jau ir Kinija susiduria su sparčiu visuomenės senėjimu. Jų priklausomybės koeficientas nebekrenta, o sparčiai kyla – vis mažesniam dirbančiųjų skaičiui tenka išlaikyti vis didesnį pensininkų būrį. Tai sukelia aibę sudėtingų problemų:

• Darbo jėgos trūkumas: Tiesiogiai trūksta darbuotojų – nuo gamyklų darbininkų iki aukštos kvalifikacijos inžinierių ir medikų. [10]
• Spaudimas socialinės apsaugos sistemoms: Pensijų ir sveikatos apsaugos sistemos atsiduria ant bankroto ribos, nes įmokų surenkama mažiau, o išmokų ir paslaugų poreikis auga.
• Inovacijų lėtėjimas: Senstančios visuomenės yra linkusios mažiau rizikuoti ir lėčiau diegti inovacijas.
• Ekonomikos augimo lėtėjimas: Visi šie veiksniai kartu lemia lėtesnį ekonomikos augimą arba net stagnaciją.

Ilgą laiką buvo bandoma šias problemas spręsti vidinėmis priemonėmis: ilginant pensinį amžių, skatinant gimstamumą (šios priemonės dažniausiai yra brangios ir ne itin veiksmingos). Tačiau tampa akivaizdu, kad be išorinio papildymo – imigracijos – išsivysčiusios šalys negali išlaikyti savo ekonominio ir socialinio modelio. Būtent todėl migracijos politika iš saugumo ar kultūrinės srities klausimo virsta vienu svarbiausių ekonominės strategijos elementų.

Migracija – ne problema, o sprendimas?

Išsivysčiusių šalių vyriausybės ir verslas supranta, kad strategiškai valdoma migracija gali padėti išspręsti kelias problemas vienu metu:

• Užpildyti darbo jėgos trūkumą: Migrantai dažnai dirba darbus, kurių nebenori dirbti vietiniai, arba užpildo nišas, kurioms trūksta specialistų.
• Atjauninti populiaciją: Dauguma migrantų yra jauni, darbingo amžiaus žmonės, kurie moka mokesčius ir turi statistiškai daugiau vaikų nei vietiniai gyventojai, taip bent laikinai pristabdydami visuomenės senėjimą.
• Skatinti inovacijas: Aukštos kvalifikacijos imigrantai steigia įmones, patentuoja išradimus ir prisideda prie mokslo bei technologijų plėtros.

Žinoma, migracija kelia ir sudėtingų socialinės integracijos, kultūrinių skirtumų ir politinės įtampos iššūkių. Būtent todėl valstybės kuria sudėtingas migracijos politikos sistemas, bandydamos pritraukti norimus migrantus ir valdyti su imigracija susijusias rizikas. Tai nebėra klausimas „ar įsileisti migrantus?“, bet „kaip ir kokius migrantus įsileisti, kad nauda valstybei būtų didžiausia?“. [11]

Šalys, siekdamos pritraukti darbuotojų, naudoja įvairias, dažnai viena kitą papildančias, strategijas. Populiariausios yra sistemos, orientuotos į žmogaus kapitalą arba į konkrečius darbo rinkos poreikius.

Taškais grįstos sistemos: Kanados ir Australijos modelis

Šios šalys jau kelis dešimtmečius naudoja atrankos sistemas, kuriose potencialus imigrantas vertinamas pagal aiškius kriterijus ir už juos gauna taškus. Norint gauti leidimą gyventi, reikia surinkti minimalų taškų skaičių.

Ši sistema laikoma skaidria ir efektyvia, nes leidžia valstybei „išsirinkti“ migrantus, kurie, tikėtina, sėkmingiausiai prisidės prie ekonomikos. [7]

Darbo rinkos poreikiais grįstos sistemos: Vokietijos pavyzdys

Vokietija, susidurianti su milžinišku specialistų trūkumu (ypač inžinerijos, IT, sveikatos apsaugos srityse), taiko labiau į konkrečius poreikius orientuotą politiką. Užuot kūrus vieną bendrą taškų sistemą, šalis sudaro paklausių profesijų sąrašus ir supaprastina imigracijos procedūras asmenims, turintiems šiose srityse reikalingą kvalifikaciją. Vadinamoji ES Mėlynoji kortelė yra vienas iš tokių instrumentų, skirtų pritraukti aukštos kvalifikacijos darbuotojus iš ne ES šalių. [9] Šis modelis yra lankstesnis ir leidžia greičiau reaguoti į kintančius ekonomikos poreikius. [10]

Integracijos iššūkiai

Sėkminga migracijos politika nesibaigia leidimo gyventi išdavimu. Ne mažiau svarbus yra integracijos procesas. Čia susiduria dvi pagrindinės filosofijos:

• Asimiliacija: Tikimasi, kad imigrantai perims dominuojančią kultūrą, kalbą, tradicijas ir ilgainiui taps „nesiskiriantys“ nuo vietinių. Šis modelis istoriškai taikytas, pavyzdžiui, Prancūzijoje.
• Multikultūralizmas: Pripažįstama, kad imigrantai gali išsaugoti savo kultūrinį identitetą, o valstybė skatina kultūrų įvairovę ir dialogą kaip visuomenės turtą. Šiuo keliu eina tokios šalys kaip Kanada. [7]

Abu modeliai turi savų privalumų ir iššūkių, susijusių su socialine sanglauda, lygių galimybių užtikrinimu ir tautinio tapatumo samprata.

Senasis požiūris į aukštos kvalifikacijos darbuotojų migraciją, įspraustas į „protų nutekėjimo“ (Brain Drain) sąvokos rėmus, pabrėžė vien tik praradimus kilmės šaliai. Buvo manoma, kad išsilavinusiam specialistui išvykus, jo gimtoji šalis praranda investicijas, įdėtas į jo išsilavinimą, ir jo potencialų indėlį į ekonomiką. Tai yra vienašališkas, „nulinės sumos žaidimo“ matymas.

Šiuolaikiniame globalizuotame pasaulyje vis labiau įsitvirtina „protų cirkuliacijos“ (Brain Circulation) koncepcija. Ji pripažįsta, kad migracija nebėra vienos krypties kelias. Šiuolaikinės technologijos leidžia emigrantams:

• Palaikyti ryšius: Jie aktyviai dalyvauja savo kilmės šalies moksliniame, socialiniame ir politiniame gyvenime, būdami diasporos dalimi.
• Dalintis žiniomis ir technologijomis: Dirbdami tarptautinėse kompanijose ar universitetuose, jie perkelia naujausias žinias ir praktikas į savo kilmės šalį per bendrus projektus, konsultacijas ar stažuotes. [14]
• Investuoti: Sėkmingi emigrantai dažnai investuoja arba steigia verslus savo gimtinėje, taip kurdami naujas darbo vietas. Airijos technologijų sektoriaus augimą smarkiai paskatino būtent grįžę arba ryšius su gimtine palaikę JAV dirbę airių specialistai. [15]
• Siųsti pinigines perlaidas (remittances): Tai yra milžiniški finansiniai srautai. Daugeliui šalių, pavyzdžiui, Filipinams, Meksikai ar Kirgizijai, emigrantų perlaidos sudaro reikšmingą BVP dalį ir yra svarbus kovos su skurdu įrankis. 2024-2025 m. prognozės rodo, kad šie srautai ir toliau augs, viršydami oficialią paramą vystymuisi.
• Grįžti (Reemigruoti): Dalis emigrantų, įgiję vertingos patirties, kapitalo ir tarptautinių ryšių, galiausiai grįžta ir įkuria sėkmingus verslus ar užima vadovaujančias pozicijas savo gimtinėje. [13]

Sintezė: Demografijos ir migracijos sąveika

Apibendrinant, galime teigti, kad demografinis dividendas ir migracijos politika yra dvi neatsiejamos šiuolaikinio pasaulio formavimo jėgos. Jų sąveika apibrėžia valstybių ateitį:

1. Demografinis dividendas yra laikina ir galinga galimybė, tačiau jos realizavimas priklauso nuo valstybės gebėjimo investuoti į švietimą, sveikatą ir sukurti atvirą, konkurencingą ekonomiką.
2. Senstančios visuomenės neišvengiamai susiduria su poreikiu pritraukti migrantus. Jų iššūkis – sukurti protingą ir lanksčią migracijos politiką, kuri maksimaliai padidintų ekonominę naudą ir efektyviai valdytų socialinės integracijos iššūkius.
3. Vyksta globali kova dėl talentų. Šalys konkuruoja ne tik dėl investicijų, bet ir dėl protingiausių ir talentingiausių žmonių. Gebėjimas juos pritraukti ir integruoti, kartu išlaikant ryšius su savo diaspora, tampa vienu svarbiausių XXI amžiaus valstybės konkurencingumo veiksnių.

Suprasti šiuos procesus reiškia suprasti pagrindines jėgas, kurios nulems, kurios šalys klestės, o kurios susidurs su stagnacija ateinančiais dešimtmečiais. Tai – geografijos, ekonomikos, sociologijos ir politikos mokslų sintezė, padedanti atsakyti į esminį klausimą: kas lemia tautų sėkmę?