„Antigonė“

Ar kada susimąstei, ką darytum, jei valdžios įsakymas prieštarautų tavo giliausiems įsitikinimams ir moralei? Jei turėtum rinktis tarp paklusnumo įstatymui ir ištikimybės šeimai bei dievams? Būtent su tokia dilema susiduria „Antigonės“ pagrindinė veikėja.

Antigonė – tai ne eilinė princesė. Ji – stipri, drąsi ir principinga jauna moteris, kuri išdrįsta viena stoti prieš galingą valdovą, karalių Kreontą, gindama, jos manymu, šventus ir amžinus įstatymus. Jos poelgis – palaidoti brolį, kurį karalius uždraudė laidoti kaip išdaviką – sukelia tragiškų pasekmių grandinę.

Skaitydamas šią tragediją (net ir ištraukas), tu:

• Pamatysi amžiną konfliktą tarp individo sąžinės ir valstybės įstatymo. Kas svarbiau?
• Susipažinsi su ryškiais ir sudėtingais veikėjais: ne tik maištingąja Antigone, bet ir valdinguoju Kreontu, bailiąja jos seserimi Ismene, mylinčiu Kreonto sūnumi Haimonu.
• Mąstysi apie garbės, pareigos, meilės, ištikimybės ir išdavystės temas.
• Suvoksi pasididžiavimo (puikybės) ir užsispyrimo pavojų – kaip jie gali privesti prie pražūties net ir tuos, kurie mano esą teisūs.
• Pajusi tikrosios antikinės tragedijos galią – jos įtampą, neišvengiamumą ir gebėjimą sukelti stiprius jausmus (gailestį ir baimę).

„Antigonė“ – tai ne tik senovinė istorija. Tai drama apie pasirinkimus, kuriuos žmonėms tenka daryti visais laikais, ir apie drąsą gyventi pagal savo įsitikinimus, net jei už tai tenka brangiai mokėti.

Sofoklis (gr. Sophoklēs, apie 496–406 m. pr. Kr.) – antrasis iš trijų didžiųjų Atėnų tragikų, gyvenęs ir kūręs V a. pr. Kr. – pačiu Atėnų demokratijos, galios ir kultūros klestėjimo laikotarpiu (vadinamajame Periklio „Aukso amžiuje“). Jis buvo ne tik populiarus ir gerbiamas dramaturgas, laimėjęs daugybę tragedijų varžybų per Dionisijas (lenkdamas net Aischilą), bet ir aktyvus pilietis, ėjęs aukštas karines ir politines pareigas.

Sofoklis tęsė Aischilo pradėtas teatro reformas: jis įvedė trečiąjį aktorių, o tai leido kurti dar sudėtingesnius veikėjų santykius ir dialogus. Jis taip pat padidino choro narių skaičių, bet sumažino paties choro reikšmę dramos veiksme, sutelkdamas dėmesį į individo likimą ir psichologiją. Jo tragedijoms būdinga harmoninga kompozicija, aiškus veiksmas, subtilus veikėjų charakterių atskleidimas ir gilios moralinės problemos. Iš daugiau nei 120 jo parašytų pjesių išliko tik septynios (garsiausios – „Antigonė“, „Karalius Oidipas“, „Elektra“).

Žanras: Tragedija. Parašymo metai: Manoma, apie 442 m. pr. Kr. Tai viena anksčiausiai parašytų iš išlikusių Sofoklio tragedijų. Laikas ir vieta: Mitiniai laikai, po Septyneto žygio prieš Tėbus. Veiksmas vyksta Tėbų mieste, prie karaliaus rūmų. Siužeto šaltinis: Kūrinys remiasi Tėbų mitų ciklu, konkrečiai – Oidipo šeimos prakeiksmo istorija. Antigonė yra nelaimingojo karaliaus Oidipo ir jo motinos-žmonos Jokastės duktė. Jos broliai Eteoklis ir Polineikas susikovė dėl Tėbų sosto ir abu žuvo dvikovoje. Naujasis Tėbų valdovas Kreontas (jų dėdė) įsakė Eteoklį (gynusį miestą) palaidoti su pagarba, o Polineiką (puolusį miestą su svetima kariuomene) palikti nesulaidotą paukščiams ir šunims sudraskyti, grasindamas mirties bausme tam, kas išdrįs pažeisti šį įsakymą. Būtent šis Kreonto įsakymas ir Antigonės apsisprendimas jam nepaklusti tampa tragedijos užuomazga. Struktūra: Kaip ir kitos graikų tragedijos, „Antigonė“ sudaryta iš prologo, parodo (choro įžengimo giesmės), kelių epeisodijų (veiksmų su dialogais) ir stasimų (choro giesmių tarp epeisodijų) bei eksodo (pabaigos).

• Antigonė: Oidipo duktė, pagrindinė herojė, protagonistė. Drąsi, ryžtinga, principinga. Ji tiki, kad dievų įstatymai (reikalaujantys laidoti mirusiuosius) yra aukštesni už žmogiškus įsakymus. Ji sąmoningai pasirenka paklusti dievams ir savo sąžinei bei palaidoti brolį Polineiką, nors žino, kad už tai gresia mirtis. Ji įkūnija moralinį tvirtumą, ištikimybę šeimai ir pasipriešinimą tironijai.
• Kreontas: Tėbų karalius, Antigonės dėdė. Pagrindinis antagonistas. Naujas valdovas, kuriam labiausiai rūpi valstybės tvarka, įstatymo galia ir jo paties autoritetas. Jis tiki, kad valstybės gerovė yra aukščiau už asmeninius ryšius ar religines tradicijas. Išleisdamas įsakymą nelaidoti Polineiko, jis mano veikiąs teisingai kaip valdovas. Tačiau jo puikybė (hubris), užsispyrimas, nesugebėjimas įsiklausyti į kitų nuomonę (Haimono, Teresijo) ir dievų ženklus priveda jį prie tragiško praregėjimo ir visiško žlugimo.
• Ismenė: Antigonės sesuo. Kontrastingas Antigonei paveikslas. Ji baili, nuolanki, bijo Kreonto ir mano, kad moteris neturi priešintis vyrų valdžiai. Ji atsisako padėti Antigonei laidoti brolį. Tačiau vėliau, kai Antigonė suimama, ji bando prisiimti dalį kaltės, rodydama seserišką meilę, bet Antigonė jos pagalbą atmeta. Ji simbolizuoja prisitaikymą ir baimę.
• Haimonas: Kreonto sūnus, Antigonės sužadėtinis. Jaunas, protingas, mylintis Antigonę. Jis bando įtikinti tėvą pakeisti sprendimą, apeliuodamas į protą, teisingumą ir liaudies nuomonę. Jo pokalbis su Kreontu – tai proto ir aistros, sūnaus ir tėvo, meilės ir valdžios konfliktas. Kai Kreontas lieka nepalenkiamas, Haimonas tragiškai pasirenka Antigonės pusę ir žūsta kartu su ja.
• Teresijas: Aklas senis pranašas. Įkūnija dieviškąją išmintį ir tiesą. Jis ateina perspėti Kreontą, kad šis savo užsispyrimu užrūstino dievus (nes nelaidojamas kūnas teršia žemę, aukos nepriimamos) ir kad jo laukia baisi bausmė („lavoną už lavoną“ atiduosi). Kreontas iš pradžių jį išvadina papirktu melagiu, bet galiausiai pranašo žodžiai jį sukrečia.
• Eurydikė: Kreonto žmona, Haimono motina. Pjesėje ji pasirodo tik pabaigoje. Sužinojusi apie sūnaus savižudybę, ji tyliai išeina ir nusižudo, prakeikdama Kreontą kaip savo vaikų žudiką. Jos mirtis – paskutinis smūgis Kreontui.
• Choras: Tėbų senolių (bajorų) choras. Jis komentuoja veiksmą, išreiškia bendruomenės nuomonę, apmąsto dievų galią, žmogaus likimą, puikybės pavojų. Iš pradžių choras linkęs palaikyti Kreontą ir jo įstatymą, bet vėliau, matydamas įvykių eigą ir Teresijo pranašystes, pradeda abejoti karaliaus teisumu ir pripažįsta dievų viršenybę. Garsi choro giesmė – „Himnas žmogui“, šlovinantis žmogaus proto galybę, bet kartu perspėjantis neperžengti ribų.
• Sargybinis: Paprastas kareivis, kuris pirmasis praneša Kreontui apie Polineiko palaidojimą, o vėliau atveda suimtą Antigonę. Jo kalba paprasta, kartais komiška, jis bijo karaliaus rūstybės. Jo personažas pabrėžia kontrastą tarp paprastų žmonių ir didingų tragedijos herojų.

• Prologas: Prie Tėbų rūmų susitinka seserys Antigonė ir Ismenė. Antigonė praneša seseriai apie naujojo karaliaus Kreonto žiaurų įsakymą nelaidoti jų brolio Polineiko, laidojusio Tėbus, ir grasina mirties bausme tam, kas drįs nepaklusti. Antigonė yra pasiryžusi, nepaisydama pavojaus, palaidoti brolį, nes laiko tai šventa pareiga mirusiajam ir dievams. Ji kviečia Ismenę prisidėti. Ismenė atsisako, bijodama Kreonto ir teigdama, kad jos, kaip moterys, neturi galios priešintis valdovo valiai. Antigonė pasmerkia jos bailumą ir išeina viena atlikti savo pareigos.
• Parodas: Į sceną įžengia Tėbų senolių Choras. Jie gieda džiaugsmingą giesmę, šlovindami pergalę prieš Polineiko kariuomenę ir dėkodami dievams už išgelbėjimą.
• Pirmasis Epeisodijas: Pasirodo naujasis karalius Kreontas. Jis kreipiasi į chorą, išdėsto savo valdymo principus – svarbiausia yra valstybės gerovė ir įstatymų laikymasis. Jis paskelbia savo įsakymą dėl brolių laidotuvių: Eteoklį palaidoti su pagarba, o Polineiką palikti neliestą. Jis griežtai perspėja dėl bausmės nepaklusniesiems. Įbėga išsigandęs Sargybinis ir praneša neįtikėtiną naujieną: kažkas, nepaisydamas draudimo, apibėrė Polineiko kūną žemėmis – atliko minimalias laidojimo apeigas. Kreontas įtūžta, įtaria, kad tai padaryta už pinigus, ir grasina Sargybiniui baisia bausme, jei šis nesuras kaltininko.
• Pirmasis Stasimas: Choras gieda garsųjį „Himną žmogui“. Jame šlovinamos žmogaus galimybės: jis įveikia jūras, užkariauja žemę, nugali žvėris, sukūrė kalbą, miestus, įstatymus. Tačiau kartu perspėjama: žmogus, pažeidęs dievų įstatymus ir teisingumą, gali pražūti.
• Antrasis Epeisodijas: Sargybinis atveda suimtą Antigonę. Jis pasakoja, kaip ji buvo sučiupta, kai antrą kartą atėjo prie brolio kūno jo apraudoti ir apiberti žemėmis. Kreontas apklausia Antigonę. Ji drąsiai prisipažįsta pažeidusi jo įsakymą ir argumentuoja savo poelgį: ji klausė ne jo, o amžinų, nerašytų dievų įstatymų, kurie reikalauja pagarbos mirusiesiems ir šeimos nariams. Ji nebijo mirties, nes mano, kad jos poelgis yra teisingas. Kreontas pasipiktinęs jos išdidumu ir nepaklusnumu, laiko tai dvigubu nusikaltimu. Jis nusprendžia nubausti mirtimi ne tik ją, bet ir Ismenę, įtardamas ją buvus bendrininke. Atvesta Ismenė netikėtai pareiškia esanti kalta kartu su seserimi ir norinti mirti kartu. Tačiau Antigonė atstumia jos pagalbą, sakydama, kad Ismenė pasirinko gyvenimą, o ji – mirtį. Kreontas įsako abi seseris įkalinti.
• Antrasis Stasimas: Choras aprauda Oidipo giminės prakeiksmą, kuris persekioja visus jos narius, ir liūdi dėl Antigonės likimo. Jie apmąsto žmogaus laimės trapumą ir dievų galios neišvengiamumą.
• Trečiasis Epeisodijas: Ateina Kreonto sūnus Haimonas, Antigonės sužadėtinis. Iš pradžių jis kalba pagarbiai, bet bando perkalbėti tėvą. Jis sako, kad liaudis gailisi Antigonės ir laiko jos poelgį kilniu. Jis ragina Kreontą būti lankstesnį, įsiklausyti į kitų nuomonę, nes užsispyrimas gali pražudyti („Medžiai, kurie per audrą nesilanksto, / Išraunami su šaknimis“). Kreontas įsiunta dėl sūnaus nepaklusnumo, apkaltina jį pataikaujant moteriai. Ginčas perauga į aštrų konfliktą tarp tėvo ir sūnaus. Kreontas pagrasina nužudysiąs Antigonę Haimono akyse. Haimonas pareiškia, kad jei Antigonė mirs, ji mirs ne viena, ir išbėga. Kreontas nusprendžia pasigailėti Ismenės, bet Antigonę įsako gyvą užmūryti uolų grotoje, paliekant truputį maisto, kad valstybė formaliai nebūtų kalta dėl jos mirties.
• Trečiasis Stasimas: Choras gieda apie visa nugalinčią meilės dievo Eroto galią, kuri gali pražudyti ir dievus, ir mirtinguosius.
• Ketvirtasis Epeisodijas: Sargybiniai veda Antigonę į jos įkalinimo vietą – grotą. Ji sako atsisveikinimo raudą (kommos). Ji liūdi dėl savo jaunos mirties, dėl to, kad neturės šeimos, bet kartu didžiuojasi savo poelgiu ir tikisi teisingo įvertinimo pomirtiniame pasaulyje. Ji lygina save su mitine Niobe, kuri buvo paversta akmeniu. Choras ją užjaučia, bet primena, kad ji pati pasirinko tokį likimą.
• Ketvirtasis Stasimas: Choras prisimena kitus mitologinius personažus, kurie patyrė panašų likimą – buvo įkalinti ar kentėjo dėl dievų rūstybės (Danajė, Likurgas, Finėjo sūnūs).
• Penktasis Epeisodijas: Netikėtai pasirodo aklas pranašas Teresijas, vedamas berniuko. Jis atneša baisią žinią: dievai pyksta ant Kreonto ir Tėbų. Paukščiai pešasi, aukos ant altorių nedega – tai ženklai, kad miestas suterštas dėl nelaidoto Polineiko kūno ir neteisingo Antigonės įkalinimo. Teresijas ragina Kreontą nusileisti, palaidoti Polineiką ir išlaisvinti Antigonę, kol dar ne vėlu. Kreontas iš pradžių įniršta, apkaltina Teresiją papirktumu. Įžeistas Teresijas išpranašauja Kreontui baisią bausmę: jis turės sumokėti „lavoną už lavoną“ iš savo paties šeimos už tai, kad gyvą žmogų pasiuntė kapo link, o mirusį paliko be kapo. Po šių žodžių Teresijas išeina. Kreontas lieka sukrėstas ir sutrikęs.
• Penktasis Stasimas: Choras, išgirdęs Teresijo pranašystę, ragina Kreontą nedelsiant paklusti ir ištaisyti klaidą. Kreontas, nors ir sunkiai, bet nusileidžia ir išskuba su tarnais palaidoti Polineiko ir išlaisvinti Antigonę. Choras meldžiasi Tėbų globėjui dievui Dionisui, prašydamas išgelbėti miestą.
• Eksodas (Pabaiga): Įbėga Pasiuntinys ir praneša Choro vadui bei iš rūmų išėjusiai karalienei Eurydikei baisią naujieną. Kreontas su tarnais pirma nuėjo palaidoti Polineiko. Atlikę apeigas, jie nuskubėjo prie Antigonės grotos, bet jau iš tolo išgirdo raudas. Įėję į vidų rado Antigonę pasikūrusią (pasismaugusią savo šydu). Šalia jos verkė ir ją apkabinęs laikė Haimonas. Pamatęs tėvą, Haimonas puolė jį kalaviju, bet Kreontas išsisuko. Tada Haimonas atsigrįžo ir smeigė kalaviją sau į krūtinę, mirdamas prie Antigonės kūno. Išklausiusi šią istoriją, Eurydikė tyliai, nepratarusi nė žodžio, grįžta į rūmus. Pasiuntinys nuogąstauja dėl jos tylos. Netrukus kitas Pasiuntinys praneša, kad Eurydikė nusižudė prie altoriaus, prieš mirtį prakeikdama Kreontą kaip savo sūnų žudiką. Į sceną tarnai atneša Haimono kūną. Grįžta Kreontas, apimtas nevilties ir sąžinės graužaties. Sužinojęs ir apie žmonos mirtį, jis galutinai palūžta. Jis suvokia savo klaidą, savo puikybės pražūtingumą („Ak, mano klaidos, lemtingos, baisios!“). Jis meldžia mirties, bet turi gyventi ir kentėti savo poelgių pasekmes. Tragedija baigiasi Choro žodžiais, pabrėžiančiais išminties (ypač pagarbos dievams) svarbą ir tai, kad puikybė visada sulaukia atpildo.

• Dievų ir Žmonių įstatymų konfliktas: Tai pati svarbiausia tragedijos ašis. Antigonė atstovauja amžiniems, nerašytiems, šventiems dievų įstatymams (pareiga laidoti artimuosius, gerbti mirusiuosius). Kreontas – laikiniems, konkrečios valstybės žmonių įstatymams (paklusnumas valdovui, valstybės saugumas). Kieno įstatymai aukštesni? Sofoklis aiškiai parodo, kad dievų įstatymų nepaisymas veda į pražūtį.
• Individas vs. Valstybė (Sąžinė vs. Pareiga): Ar individas turi teisę nepaklusti valstybės įstatymui, jei jis prieštarauja jo sąžinei ar religiniams įsitikinimams? Antigonė renkasi sąžinę ir dievišką pareigą. Kreontas – valstybės interesus ir savo, kaip valdovo, autoritetą. Šis konfliktas aktualus visais laikais.
• Šeima vs. Valstybė: Ar lojalumas šeimai yra svarbesnis už lojalumą valstybei? Antigonė aukoja gyvybę dėl brolio. Kreontas, gindamas valstybės interesus, aukoja savo šeimą (pasmerkia Antigonę, praranda sūnų ir žmoną).
• Puikybė (Hubris) ir jos pasekmės: Kreonto tragedija – tai puikybės tragedija. Jis įsitikinęs savo teisumu, nepaiso kitų nuomonės (Haimono), dievų ženklų (Teresijo pranašystės), įžeidinėja pranašą. Jo užsispyrimas ir aklumas pražudo ne tik jį dvasiškai, bet ir jo artimuosius. Tai klasikinis graikų tragedijos motyvas – puikybė visada sulaukia dievų bausmės.
• Likimas ir Laisva valia: Nors Antigonė priklauso prakeiktai Oidipo giminei, jos pasirinkimas veikti yra laisvas ir sąmoningas. Ji žino pasekmes, bet renkasi mirtį, o ne paklusnumą neteisingam įsakymui. Kreonto likimas taip pat yra jo paties pasirinkimų ir charakterio pasekmė.
• Vyro ir Moters vaidmenys: Antigonė yra stipri moteris, drįstanti mesti iššūkį vyro (karaliaus) valdžiai ir tradiciniam moters vaidmeniui (kurį atstovauja Ismenė). Ji veikia pagal savo įsitikinimus, o ne pagal tai, ko iš jos tikisi visuomenė. Tai daro jos paveikslą ypač modernų. Kreontas, priešingai, niekina moteris ir mano, kad jos turi paklusti.
• Mirtis ir Laidojimo ritualų svarba: Senovės graikams tinkamas mirusiojo palaidojimas buvo šventa pareiga, užtikrinanti sielos ramybę pomirtiniame pasaulyje. Kreonto įsakymas nelaidoti Polineiko yra baisus šios tvarkos pažeidimas, užtraukiantis dievų rūstybę.

• Antikinės tragedijos šedevras: „Antigonė“ laikoma viena tobuliausių graikų tragedijų dėl savo aiškios struktūros, įtempto veiksmo, ryškių charakterių ir gilios filosofinės problematikos.
• Įtaka Vakarų kultūrai: Pjesė buvo ir yra nuolat statoma, interpretuojama, adaptuojama. Ji įkvėpė daugybę rašytojų (pvz., Jean Anouilh), filosofų (pvz., Hegelį), kompozitorių.
• Amžinos temos: Joje keliami klausimai apie konfliktą tarp sąžinės ir įstatymo, individo ir valdžios yra aktualūs visais laikais ir visose visuomenėse, kur susiduriama su autoritarizmu ar moralinėmis dilemomis. Antigonės paveikslas tapo pilietinio nepaklusnumo ir moralinio pasipriešinimo simboliu.

• 🔗 Sofoklio biografija ir Atėnų Aukso amžius (paieška)
• 🔗 Graikų tragedijos žanras ir struktūra (paieška)
• 🔗 Tėbų mitų ciklas (Oidipas, jo vaikai) (paieška)
• 🔗 „Antigonės“ analizė: temos, veikėjai, konfliktai (paieška)
• 🔗 Kreonto paveikslas ir puikybė (Hubris) (paieška)
• 🔗 „Antigonės“ spektakliai ar filmai YouTube
• 🔗 Lituanistikos duomenų bazė: Ieškoti mokslinių straipsnių lietuvių kalba (į paieškos laukelį įvesti „Sofoklis Antigonė“).