Drama - tragedja „Romeo ir Džuljeta“

Viljamas Šekspyras – anglų poetas, dramaturgas ir aktorius, laikomas didžiausiu rašytoju anglų kalba ir vienu žymiausių dramaturgų pasaulyje. Jo kūryba, apimanti komedijas, tragedijas, istorines kronikas ir sonetus, sukurta XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, Anglijos karalienės Elžbietos I ir karaliaus Jokūbo I valdymo laikais (vėlyvasis Renesansas). „Romeo ir Džuljeta“, parašyta ankstyvuoju Šekspyro kūrybos laikotarpiu (apie 1595–1597 m.), yra viena pirmųjų jo tragedijų. Nors priskiriama tragedijos žanrui, joje dar labai daug lyrizmo, romantikos ir net komiškų elementų, ji artimesnė Renesanso meilės istorijoms nei vėlesnėms tamsioms Šekspyro tragedijoms kaip „Hamletas“ ar „Karalius Lyras“.

„Romeo ir Džuljeta“ – ko gero, pati žinomiausia meilės istorija pasaulyje. Nors siužetas daugeliui girdėtas, skaityti originalią Viljamo Šekspyro pjesę gali būti iššūkis. Poetinis stilius, sudėtingi monologai, senoji kalba (net ir vertime) kartais gali atrodyti painūs.

Kodėl verta įveikti sunkumus? Nes ši pjesė – tai ne tik jaudinanti meilės istorija. Tai gilus žvilgsnis į neapykantos absurdiškumą, jaunatviško maksimalizmo pasekmes, likimo ir atsitiktinumo vaidmenį žmogaus gyvenime. Šekspyro kalbos grožis ir veikėjų jausmų stiprumas nepalieka abejingų.

Kaip „Edukamentas“ tau padės? Šis straipsnis – tavo patikimas vedlys po Veronos gatves ir „Romeo ir Džuljetos“ pasaulį. Čia mes:

• Papasakosime viską nuosekliai: Detaliai ir suprantamai atpasakosime visą pjesės siužetą, veiksmas po veiksmo, scena po scenos.
• Supažindinsime su autoriumi ir epocha: Trumpai priminsime apie Šekspyrą ir jo laikus – Renesanso Angliją.
• Pristatysime veikėjus: Išsamiai aptarsime pagrindinius personažus – Romeo, Džuljetą, jų šeimas ir pagalbininkus.
• Atskleisime prasmes: Padėsime suprasti pagrindines temas, pjesės konfliktus, svarbiausius simbolius ir galimas interpretacijas.
• Nukreipsime toliau: Pateiksime nuorodų, kur galėsi rasti daugiau informacijos ir gilintis savarankiškai.

Tikimės, šis detalus gidas padės ne tik lengviau suprasti pjesės įvykius, bet ir pajusti jos grožį bei gilią prasmę.

(Šią dalį galima adaptuoti iš ankstesnių konspektų, pabrėžiant „Romeo ir Džuljetos“ vietą Šekspyro kūryboje).

Viljamas Šekspyras – anglų poetas, dramaturgas ir aktorius, laikomas didžiausiu rašytoju anglų kalba ir vienu žymiausių dramaturgų pasaulyje. Jo kūryba, apimanti komedijas, tragedijas, istorines kronikas ir sonetus, sukurta XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, Anglijos karalienės Elžbietos I ir karaliaus Jokūbo I valdymo laikais (vėlyvasis Renesansas). „Romeo ir Džuljeta“, parašyta ankstyvuoju Šekspyro kūrybos laikotarpiu (apie 1595–1597 m.), yra viena pirmųjų jo tragedijų. Nors priskiriama tragedijos žanrui, joje dar labai daug lyrizmo, romantikos ir net komiškų elementų, ji artimesnė Renesanso meilės istorijoms nei vėlesnėms tamsioms Šekspyro tragedijoms kaip „Hamletas“ ar „Karalius Lyras“.

Pilnas pavadinimas: „Romeo ir Džuljetos tragedija“ (angl. The Most Excellent and Lamentable Tragedy of Romeo and Juliet) Autorius: Viljamas Šekspyras Parašymo metai: Manoma, apie 1595–1597 m. Žanras: Tragedija (su stipriais romantinės dramos elementais). Laikas ir vieta: Renesanso laikų Verona, Italija. Siužeto šaltinis: Pagrindinis Šekspyro šaltinis – Artūro Bruko (Arthur Brooke) poema „Tragiška Romėjo ir Džuljetos istorija“ (The Tragical History of Romeus and Juliet, 1562), kuri pati buvo paremta senesnėmis italų novelėmis. Šekspyras išplėtojo šalutinius veikėjus (ypač Merkucijų ir Auklę), pagilino herojų charakterius ir suteikė siužetui didesnę draminę įtampą.

Svarba: „Romeo ir Džuljeta“ tapo archetipine tragiškos meilės istorija, įkvėpusia daugybę vėlesnių meno kūrinių – literatūros, muzikos (pvz., Čaikovskio uvertiūra-fantazija, Prokofjevo baletas, Gounod opera), dailės, kino. Ji tyrinėja jaunų įsimylėjėlių likimą priešiškos visuomenės ir nesutaikomos neapykantos fone.

• Romeo: Montekių (Montague) šeimos sūnus. Jaunas, aistringas, impulsyvus, linkęs į melancholiją. Pjesės pradžioje jis įsimylėjęs Rozaliną, bet pamatęs Džuljetą, ją akimirksniu pamiršta ir įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Jo meilė Džuljetai tyra ir stipri, bet jo impulsyvumas (ypač nužudžius Tibaltą) tampa viena iš tragedijos priežasčių. Jis linkęs į kraštutinumus – nuo euforijos iki visiškos nevilties.
• Džuljeta: Kapulečių (Capulet) šeimos duktė, beveik keturiolikos metų. Pjesės pradžioje ji vaizduojama kaip paklusni, nepatyrusi mergaitė, bet susitikusi Romeo, ji greitai subręsta, tampa drąsi, ryžtinga, pasiryžusi dėl meilės nepaklusti tėvų valiai ir net rizikuoti gyvybe. Jos meilė Romeo yra tokia pat stipri ir aistringa. Ji yra praktiškesnė nei Romeo, dažnai būtent ji pasiūlo konkrečius veiksmus (pvz., santuoką).
• Tėvas Lorencas (Friar Laurence): Pranciškonų vienuolis, Romeo dvasinis tėvas ir patikėtinis. Geros širdies, išmanantis apie žoleles, bet jo planas slapta sutuokti Romeo ir Džuljetą, tikintis sutaikyti šeimas, o vėliau – planas su migdomaisiais vaistais, nors ir geranoriškas, galiausiai prisideda prie tragiškos atomazgos. Jis įkūnija bandymą protingai valdyti situaciją, kuris žlunga dėl atsitiktinumų ir veikėjų aistrų.
• Auklė (Nurse): Džuljetos auklė. Paprasta, žemiška, šnekutė, kartais vulgari, bet labai mylinti Džuljetą. Ji yra Džuljetos patikėtinė, padeda jai susitikinėti su Romeo ir susituokti. Tačiau vėliau, po Romeo ištrėmimo, ji nesupranta Džuljetos jausmų gilumo ir pataria jai tekėti už Pario. Šis „praktinis“ patarimas tampa išdavyste Džuljetos akyse ir priverčia ją ieškoti pagalbos pas Tėvą Lorencą.
• Merkucio (Mercutio): Romeo draugas, giminiuotis su Veronos princu Eskalu. Sąmojingas, gyvybingas, ciniškas, mėgstantis žodžių žaismus ir provokacijas. Jis pašiepia Romeo meilės kančias. Jo žūtis dvikovoje su Tibaltu tampa lūžio tašku pjesėje, įtraukiančiu Romeo į keršto ir prievartos spiralę. Garsus jo monologas apie sapnų karalienę Mebę.
• Tibaltas (Tybalt): Džuljetos pusbrolis, karštakošis Kapulečių giminaitis. Pravardžiuojamas „Katinų karaliumi“. Nepakenčia Montekių, nuolat ieško progos kivirčui. Atpažinęs Romeo puotoje, jis įsiunta ir vėliau iškviečia jį į dvikovą. Nužudo Merkucijų ir žūsta nuo Romeo rankos.
• Kapuletis (Capulet): Džuljetos tėvas, Kapulečių šeimos galva. Iš pradžių atrodo linksmas ir vaišingas (puotoje), bet vėliau pasirodo kaip valdingas, ūmus patriarchas, reikalaujantis besąlygiško dukters paklusnumo ir žiauriai jai grasinantis, kai ji atsisako tekėti už Pario.
• Ledi Kapuleti (Lady Capulet): Džuljetos motina. Šalta, santūri, labiau besirūpinanti socialine padėtimi nei dukters jausmais. Ji palaiko vyro sprendimą ištekinti Džuljetą už Pario ir atstumia dukrą, kai ši priešinasi.
• Montekis (Montague): Romeo tėvas, Montekių šeimos galva. Mažiau ryškus veikėjas nei Kapuletis.
• Ledi Monteki (Lady Montague): Romeo motina. Miršta iš sielvarto dėl sūnaus ištrėmimo.
• Grafas Paris: Jaunas, kilmingas giminaitis princui Eskalui. Kapulečiai jį parenka Džuljetai į vyrus. Jis atrodo doras ir nuoširdžiai mylintis Džuljetą (savo supratimu), bet ji jo nemyli. Žūsta dvikovoje su Romeo prie Džuljetos kapo.
• Benvolijus (Benvolio): Romeo pusbrolis ir draugas. Taikus, stengiasi išvengti konfliktų, bando sutaikyti besivaidijančius.
• Princas Eskalas: Veronos valdovas. Pavargęs nuo nuolatinių Montekių ir Kapulečių rietenų, bando įvesti tvarką, grasina mirties bausme už kivirčus gatvėse. Po Tibalto nužudymo jis ištremia Romeo iš Veronos. Pjesės pabaigoje jis pasmerkia šeimų neapykantą kaip tragedijos priežastį.

PROLOGAS:

• Choras trumpai pristato pjesės siužetą: dviejų kilmingų Veronos šeimų neapykantą, „žvaigždžių paženklintų“ įsimylėjėlių (Romeo ir Džuljetos) meilę ir tragišką jų mirtį, kuri galiausiai sutaiko besivaidijančias gimines. Taip iš karto nustatoma tragiška pjesės nuotaika ir pabrėžiama likimo tema.

PIRMASIS VEIKSMAS:

• I veiksmas, 1 scena: Veronos aikštė. Pjesė prasideda Kapulečių ir Montekių tarnų kivirču, kuris greitai perauga į masines muštynes, į kurias įsitraukia Benvolijus (bandantis sutaikyti) ir karštakošis Tibaltas (kurstantis kovą). Įsikiša Veronos Princas Eskalas. Jis pagrasina mirties bausme tiems, kas vėl drumz balsą.
• I veiksmas, 1 scena (tęsinys): Dvariškiai išsiskirsto. Montekis ir Ledi Monteki klausinėja Benvolijų apie sūnų Romeo. Benvolijus pasakoja matęs Romeo vienišą ir liūdną. Pasirodo Romeo, apimtas melancholijos dėl nelaimingos meilės (įsimylėjęs Rozaliną, kuri jo nemyli ir yra davusi skaistybės įžadus). Benvolijus bando jį pralinksminti ir pataria paieškoti kitos merginos.
• I veiksmas, 2 scena: Grafas Paris prašo Kapulečio leidimo vesti jo dukterį Džuljetą. Kapuletis iš pradžių dvejoja dėl jos jauno amžiaus (beveik 14 metų), bet galiausiai sutinka, jei Paris sugebės pelnyti Džuljetos palankumą. Kapuletis rengia puotą ir siunčia tarną išdalinti kvietimus. Tarnas, nemokėdamas skaityti, paprašo pagalbos Romeo ir Benvolijaus. Romeo sąraše pamato Rozalinos vardą ir nusprendžia eiti į puotą (nors yra Montekis), tikėdamasis ją ten pamatyti. Benvolijus jį ragina eiti, kad palygintų Rozaliną su kitomis Veronos gražuolėmis.
• I veiksmas, 3 scena: Ledi Kapuleti kalbasi su Džuljeta apie galimybę tekėti už grafo Pario. Ji giria Parį ir ragina dukterį jį įvertinti per puotą. Auklė prisimena juokingus Džuljetos vaikystės epizodus ir taip pat pritaria santuokai. Džuljeta atsako santūriai ir paklusniai, sakydama, kad stengsis pamilti Parį, jei tėvai to nori.
• I veiksmas, 4 scena: Gatvė prie Kapulečių namų. Romeo, Benvolijus, Merkucio ir kiti draugai su kaukėmis ruošiasi eiti į Kapulečių puotą. Romeo vis dar liūdnas dėl Rozalinos ir turi blogą nuojautą dėl šio vakaro. Merkucio, norėdamas jį pralinksminti, sako ilgą ir fantastišką monologą apie sapnų karalienę Mebę, kuri žmonėms siunčia įvairiausius sapnus ir tuščias svajones.
• I veiksmas, 5 scena: Kapulečių namų menė, vyksta puota. Kapuletis linksmai pasitinka svečius. Romeo pamato Džuljetą ir akimirksniu ją įsimyli, pamiršęs Rozaliną („Ar mylėjo mano širdis iki šiol? / Ne, akys, paneikit – lig šiolei grožio / Tikrojo jūs nematėt.“). Karštakošis Tibaltas atpažįsta Romeo iš balso ir nori jį pulti, bet Kapuletis jį sudraudžia, nenorėdamas gadinti puotos ir gerbdamas Romeo gerą vardą mieste. Romeo prieina prie Džuljetos. Jų pokalbis virsta sonetu – jie kalba apie piligrimus ir šventuosius, jų lūpas ir bučinius. Jie pasibučiuoja. Tik vėliau iš Auklės jie sužino, kad priklauso priešiškoms giminėms. Abu yra sukrėsti („Mano vienintele meile tapo / Vienintelė neapykanta mana!“ – sako Džuljeta).

ANTRASIS VEIKSMAS:

• II veiksmas, 1 scena (Prologas): Choras trumpai pakomentuoja pasikeitusią situaciją: senoji Romeo meilė mirė, gimė nauja, bet kupina kliūčių.
• II veiksmas, 2 scena (Balkono scena): Tai garsiausia pjesės scena. Romeo, negalėdamas išeiti iš Kapulečių sodo, slapta ateina po Džuljetos balkonu. Jis mato ją lange ir sako monologą, lygindamas ją su saule. Džuljeta, nežinodama, kad Romeo ją girdi, kalba apie savo meilę jam ir apgailestauja dėl jų vardų, kurie yra kliūtis („Romeo, o Romeo! Kodėl gi tu Romeo?“). Romeo atsiliepia. Įvyksta aistringas meilės prisipažinimas. Jie prisiekia amžiną meilę ir susitaria, kad Džuljeta kitą dieną atsiųs žinią, kada ir kur jie galės slapta susituokti.
• II veiksmas, 3 scena: Tėvo Lorenco celė. Vienuolis renka žoleles ir filosofuoja apie jų dvilypę prigimtį – galinčią gydyti ir nuodyti (tai tampa pranašiška užuomina). Ateina Romeo ir papasakoja apie savo naują meilę Džuljetai bei prašo juos sutuokti. Tėvas Lorencas iš pradžių nustemba ir priekaištauja dėl tokio nepastovumo, bet galiausiai sutinka juos sutuokti, tikėdamasis, kad ši sąjunga sutaikys priešiškas šeimas.
• II veiksmas, 4 scena: Veronos gatvė. Benvolijus ir Merkucio ieško Romeo. Merkucio pašiepia Romeo meilės kančias ir Tibalto perdėtą fechtavimosi stilių. Pasirodo Romeo, dabar jau linksmas ir sąmojingas. Įvyksta žodžių dvikova tarp Romeo ir Merkucijaus. Ateina Auklė, ieškodama Romeo. Merkucio ir ją pašiepia. Auklė perduoda Romeo žinią nuo Džuljetos ir gauna iš jo nurodymus dėl slaptų vestuvių Tėvo Lorenco celėje.
• II veiksmas, 5 scena: Kapulečių sodas. Džuljeta nekantriai laukia grįžtančios Auklės. Auklė grįžta, bet neskuba pranešti žinios, erzindama Džuljetą skundais apie nuovargį. Galiausiai ji perduoda Romeo žinią ir Džuljeta skuba pas Tėvą Lorencą.
• II veiksmas, 6 scena: Tėvo Lorenco celė. Tėvas Lorencas perspėja Romeo dėl pernelyg didelės aistros („Nes saldžiausias medus / Šlykštus pasidaro per savo saldybę“). Ateina Džuljeta. Vienuolis išveda juos tuoktis.

TREČIASIS VEIKSMAS:

• III veiksmas, 1 scena (Lūžis): Veronos aikštė. Karšta diena. Benvolijus bando įtikinti Merkucio eiti namo, kad išvengtų susidūrimo su Kapulečiais. Pasirodo Tibaltas, ieškodamas Romeo. Jis įžeidinėja Romeo. Romeo, ką tik slapta vedęs Džuljetą ir dabar laikantis Tibaltą giminaičiu, atsisako kautis ir bando Tibaltą raminti. Merkucio, pasipiktinęs Romeo „nuolankumu“, pats stoja į dvikovą su Tibaltu. Romeo bando juos išskirti, bet tuo metu Tibaltas iš po Romeo rankos mirtinai sužeidžia Merkucijų. Merkucio miršta, prakeikdamas abi šeimas („Maras jums abiem giminėm!“). Apimtas įniršio ir keršto troškimo dėl draugo mirties, Romeo puola Tibaltą ir jį nužudo. Supratęs, ką padarė („O, aš likimo juokdarys!“), Romeo pabėga. Sugrįžta Princas Eskalas. Benvolijus papasakoja, kas įvyko. Ledi Kapuleti reikalauja mirties bausmės Romeo. Montekis gina sūnų. Princas, atsižvelgdamas į tai, kad Romeo atkeršijo už Merkucijų (jo giminaitį), bet vis tiek pažeidė įsakymą, ištremia Romeo iš Veronos.
• III veiksmas, 2 scena: Džuljetos kambarys. Džuljeta nekantriai laukia ateinančio Romeo. Auklė atneša baisią žinią: Tibaltas žuvo, o Romeo ištremtas. Džuljeta iš pradžių puola į neviltį ir net keikia Romeo, bet paskui supranta, kad myli jį labiau už viską, ir gedi jo ištrėmimo labiau nei pusbrolio mirties. Ji prašo Auklės surasti Romeo ir perduoti jam žiedą, kad ateitų atsisveikinti.
• III veiksmas, 3 scena: Tėvo Lorenco celė. Tėvas Lorencas praneša Romeo apie Princo sprendimą – tremtį vietoj mirties bausmės. Romeo puola į neviltį, sako, kad tremtis blogiau už mirtį, nes jis negalės matyti Džuljetos. Vienuolis bando jį raminti, bet Romeo nepaguodžiamas, graužiasi, guli ant žemės, grasina nusižudyti. Ateina Auklė ir papasakoja apie Džuljetos sielvartą. Tėvas Lorencas subara Romeo dėl nevilties ir pasiūlo planą: Romeo turi nueiti pas Džuljetą atsisveikinti, o paskui nedelsdamas išvykti į Mantuą. Ten jis turės palaukti, kol Tėvas Lorencas paskelbs apie jų santuoką, sutaikys šeimas ir išprašys Princui malonę grįžti. Romeo planas patinka.
• III veiksmas, 4 scena: Kapulečių namai. Kapuletis, Ledi Kapuleti ir Paris aptaria Tibalto mirtį. Kapuletis, manydamas, kad Džuljeta labai gedi pusbrolio ir norėdamas ją pralinksminti, staiga nusprendžia, kad ji turi nedelsiant tekėti už Pario – jau kitą ketvirtadienį. Jis įsitikinęs, kad duktė paklus jo valiai.
• III veiksmas, 5 scena: Džuljetos kambarys, rytas po vestuvinės nakties. Romeo ir Džuljeta skausmingai atsisveikina. Romeo turi bėgti į Mantuą, kol nepraaušo. Jam išėjus, ateina Ledi Kapuleti. Manydama, kad duktė verkia dėl Tibalto, ji praneša „džiugią“ naujieną apie būsimas vestuves su Pariu. Džuljeta kategoriškai atsisako. Ateina Kapuletis. Išgirdęs apie dukters nepaklusnumą, jis pratrūksta žiauriu įniršiu: grasina išmesti ją iš namų, išsižadėti, jei ji netekės už Pario. Motina taip pat nusigręžia nuo Džuljetos. Liekusi viena su Aukle, Džuljeta prašo jos patarimo. Auklė, nesuprasdama jos meilės gilumo, pataria praktiškai – pamiršti Romeo ir tekėti už Pario, nes Romeo ištremtas ir „lyg negyvas“. Džuljeta apsimeta sutinkanti, bet širdyje jaučiasi Auklės išduota ir nusprendžia ieškoti pagalbos pas Tėvą Lorencą.

KETVIRTASIS VEIKSMAS:

• IV veiksmas, 1 scena: Tėvo Lorenco celė. Tėvas Lorencas kalbasi su Pariu apie būsimas vestuves. Ateina Džuljeta. Paris meiliai su ja kalbasi, vadina žmona. Džuljeta atsakinėja dviprasmiškai. Pariui išėjus, Džuljeta puola vienuoliui į kojas, maldaudama padėti išvengti vestuvių, grasina nusižudyti. Tėvas Lorencas, matydamas jos neviltį, sugalvoja pavojingą planą: jis duoda Džuljetai migdomųjų vaistų (gėrimo), kurie sukels jai klinikinę mirtį (ji atrodys negyva apie 42 valandas). Ji turi išgerti vaistus naktį prieš vestuves. Ryte ją ras „negyvą“, palaidos Kapulečių šeimos rūsyje. Tuo tarpu Tėvas Lorencas nusiųs laišką Romeo į Mantuą, pranešdamas apie planą. Romeo turės atvykti į rūsį tuo metu, kai Džuljeta pabus, ir jie kartu pabėgs į Mantuą. Džuljeta drąsiai sutinka su šiuo planu.
• IV veiksmas, 2 scena: Kapulečių namai. Vyksta pasiruošimas vestuvėms. Grįžusi Džuljeta apsimeta paklusni ir atsiprašo tėvo. Kapuletis apsidžiaugia ir nusprendžia paankstinti vestuves – jos įvyks jau rytoj, trečiadienį.
• IV veiksmas, 3 scena: Džuljetos kambarys, naktis. Džuljeta išsiunčia Auklę ir motiną, norėdama likti viena. Prieš išgerdama Tėvo Lorenco duotus vaistus, ji sako monologą, kuriame išreiškia savo baimes: o kas, jei vaistai nesuveiks? O kas, jei tai nuodai? O kas, jei ji pabus per anksti rūsyje, tarp lavonų, ir išprotės? Tačiau meilė Romeo ir ryžtas išvengti santuokos su Pariu nugali baimę. Ji išgeria gėrimą.
• IV veiksmas, 4 scena: Kapulečių namai, ankstus rytas. Visi ruošiasi vestuvėms, šurmuliuoja tarnai, Kapuletis pats prižiūri pasiruošimą.
• IV veiksmas, 5 scena: Džuljetos kambarys. Auklė ateina žadinti Džuljetos ir randa ją „negyvą“. Pakyla baisus klegesys ir raudos. Ateina Kapulečiai, Paris, Tėvas Lorencas. Visi apimti nevilties. Tėvas Lorencas ramina šeimą, sakydamas, kad Džuljeta dabar danguje, ir ragina ruoštis laidotuvėms. Vestuvių linksmybės virsta laidotuvių gedulu.

PENKTASIS VEIKSMAS:

• V veiksmas, 1 scena: Gatvė Mantujoje. Romeo pasakoja apie gerą sapną, kuris jam žada džiaugsmą. Ateina jo tarnas Baltazaras iš Veronos. Romeo nekantriai klausia naujienų apie Džuljetą. Baltazaras, matęs Džuljetos laidotuves, bet nežinodamas apie Tėvo Lorenco planą, praneša Romeo klaidingą žinią – kad Džuljeta mirė. Romeo yra sugniuždytas. Jis nusprendžia nedelsdamas grįžti į Veroną ir mirti šalia Džuljetos. Jis suranda skurdų vaistininką ir, pasiūlęs didelius pinigus, įkalba jį parduoti stiprių nuodų.
• V veiksmas, 2 scena: Tėvo Lorenco celė. Grįžta Brolis Jonas, kurį Tėvas Lorencas siuntė į Mantuą su laišku Romeo, paaiškinančiu planą. Brolis Jonas praneša, kad negalėjo laiško pristatyti, nes mieste, kuriame jis ieškojo kito vienuolio palydai, kilo maro įtarimas, ir jie abu buvo uždaryti karantinui. Tėvas Lorencas supranta, kokia baisi padėtis susidarė – Džuljeta netrukus pabus viena kapų rūsyje. Jis nusprendžia pats skubėti į kapines.
• V veiksmas, 3 scena (Atomazga): Kapinės Veronoje, Kapulečių šeimos kapas (rūsys). Naktis. Prie kapo ateina Paris su pažu padėti gėlių ant tariamo Džuljetos kapo. Jis liepia pažui pasislėpti ir duoti ženklą, jei kas artinsis. Pasirodo Romeo su Baltazaru. Romeo įsako Baltazarui pasišalinti ir niekam netrukdyti, grasindamas mirtimi. Paris atpažįsta Romeo (kuris turėtų būti tremtyje) ir, manydamas, kad šis atėjo išniekinti Kapulečių kapo, bando jį sustabdyti. Įvyksta dvikova. Romeo prašo Parį pasitraukti, bet šis nesitraukia. Romeo nužudo Parį. Mirštantis Paris prašo palaidoti jį šalia Džuljetos. Romeo įneša Pario kūną į kapų rūsį. Pamatęs „mirusią“ Džuljetą, jis sako paskutinį monologą, gėrėdamasis jos grožiu net mirtyje, atsisveikina ir išgeria nuodus. Tuo metu į kapines atskuba Tėvas Lorencas. Prie įėjimo jis sutinka Baltazarą, kuris papasakoja apie Romeo atėjimą. Vienuolis eina į rūsį ir randa negyvus Romeo ir Parį. Džuljeta pabunda. Pamačiusi negyvą Romeo, ji puola į neviltį. Tėvas Lorencas ragina ją skubėti iš kapinių, nes artinasi sargyba, žada ją paslėpti vienuolyne. Bet Džuljeta atsisako. Vienuolis, išgirdęs artėjančius žmones, pabėga. Džuljeta pamato tuščią nuodų buteliuką Romeo rankoje, bando pabučiuoti jo lūpas, tikėdamasi, kad ant jų liko nuodų. Neradusi, ji pamato Romeo durtuvą ir nuduria save. Į kapines sueina sargyba, Princas Eskalas, Kapulečiai, Montekis (pranešama, kad Ledi Monteki mirė iš sielvarto dėl Romeo ištrėmimo). Tėvas Lorencas, Baltazaras ir Pario pažas papasakoja visą tiesą apie įvykius. Princas priekaištauja šeimų galvoms dėl jų neapykantos, kuri tapo vaikų pražūties priežastimi („Matot rykštę, / Kuri jūsų meilę nuplakė? Dangus / Meilę jums nužudyti rado būdą, / Ir aš, kad jūsų nekenčiau vaidų, / Dukart netekau giminaičių. Visi, / Visi nubausti.“). Kapuletis ir Montekis, sukrėsti tragedijos, susitaiko ir pažada pastatyti mylimiesiems auksinį paminklą.

• Meilė: Tai, žinoma, centrinė tema. Vaizduojama jaunatviška, aistringa, tyra, bet kartu ir impulsyvi bei pražūtinga meilė iš pirmo žvilgsnio. Romeo ir Džuljetos jausmai yra absoliutūs, jiems meilė tampa svarbesnė už šeimą, socialines normas ir net gyvybę. Jų meilė kontrastuoja su kitokiais jausmais pjesėje: paviršutiniška Romeo meile Rozalinai, praktiška Auklės samprata, formaliu Pario piršimusi. Pjesė kelia klausimą apie tikrosios meilės prigimtį ir jos vietą priešiškame pasaulyje.
• Neapykanta (Šeimų vaidas): Meilė skleidžiasi absurdiškos, įsisenėjusios ir beprasmės neapykantos tarp Montekių ir Kapulečių fone. Ši neapykanta yra tarsi prakeiksmas, lemiantis veikėjų veiksmus ir tragediją. Ji persmelkia visą visuomenę – nuo tarnų iki valdovo. Pjesės pabaigoje šeimų susitaikymas virš vaikų kūnų pabrėžia neapykantos beprasmybę ir kainą.
• Likimas vs. Laisva valia: Ar Romeo ir Džuljeta buvo „žvaigždžių paženklinti“ (star-crossed) pražūčiai nuo pat pradžių, kaip teigiama prologe? Ar jų tragediją lėmė likimas, atsitiktinumai (pvz., Romeo nepakviestas atsiduria puotoje, laiškas nepasiekia Romeo dėl maro, Tėvas Lorencas ateina per vėlai)? O gal viską nulėmė pačių veikėjų impulsyvūs sprendimai ir klaidos (Romeo nužudo Tibaltą, Džuljeta sutinka su pavojingu planu, Tėvas Lorencas rizikuoja)? Šekspyras palieka šį klausimą atvirą, supindamas abi galimybes.
• Individas vs. Visuomenė: Romeo ir Džuljeta kovoja už savo meilę prieš juos varžančias visuomenės normas ir šeimų lūkesčius. Jų meilė yra individualus maištas prieš kolektyvinę neapykantą. Tragiška baigtis rodo, kaip sunku individui atsilaikyti prieš priešišką socialinę aplinką.
• Jaunystės impulsyvumas: Romeo ir Džuljeta veikia greitai, aistringai, neapgalvotai. Jų sprendimai (įsimylėti, susituokti per kelias dienas, keršyti, žudytis) yra impulsyvūs ir lemtingi. Šekspyras vaizduoja jaunatvišką maksimalizmą ir nekantrumą, kurie gali būti ir žavūs, ir pražūtingi.
• Šviesos ir Tamsos kontrastas: Pjesėje gausu šviesos ir tamsos įvaizdžių. Meilė dažnai siejama su šviesa (Džuljeta – saulė, žvaigždė), o neapykanta ir pavojai – su tamsa, naktimi. Tačiau naktis yra ir įsimylėjėlių susitikimų, slaptumo metas. Šis kontrastas pabrėžia meilės trapumą ir jos kovą su priešišku pasauliu.
• Mirtis: Kaip ir daugelyje tragedijų, mirtis čia neišvengiama. Ji ateina kaip neapykantos, impulsyvumo ir nesusipratimų pasekmė. Tačiau Romeo ir Džuljetos mirtis nėra visiškai beprasmė – ji sutaiko šeimas ir galbūt tampa vilties ženklu ateičiai.

Norint giliau suprasti „Romeo ir Džuljetą“, rekomenduojame pasidomėti šiais aspektais ir pasinaudoti siūlomais šaltiniais:

• Istorinis ir kultūrinis fonas:
  • 🔗 Renesanso Italija (Verona): Nors veiksmas vyksta pagoniškoje Britanijoje, pjesės dvasia ir realijos artimesnės Renesanso Italijai su jos miestų kultūra, šeimų vaidais, dvikovų papročiais.
  • 🔗 Renesanso požiūris į meilę ir santuoką: Suprasti to meto šeimos struktūrą, tėvų vaidmenį parenkant sutuoktinį, meilės sampratą (platoniška vs. aistringa).
  • 🔗 Elžbietos epochos teatras: Suprasti teatro, kuriame vaidino Šekspyro trupė, ypatumus (pvz., vyrų vaidmenys moterims, minimalios dekoracijos).
• Autorius:
  • 🔗 Šekspyro ankstyvasis kūrybos laikotarpis: Palyginti „Romeo ir Džuljetą“ su kitomis ankstyvomis pjesėmis (pvz., „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Tuščios meilės pastangos“), įžvelgti lyrinius elementus.
  • 🔗 Šekspyras Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE.lt)
• Literatūros kritika ir analizė:
  • 🔗 „Romeo ir Džuljetos“ analizės ir temos: Ieškoti literatūrologų straipsnių apie pjesės struktūrą, veikėjus, pagrindines temas.
  • 🔗 Artūro Bruko poema „Tragiška Romėjo ir Džuljetos istorija“: Palyginti Šekspyro šaltinį su pačia drama.
  • 🔗 „Romeo ir Džuljetos“ ekranizacijos ir adaptacijos YouTube: Peržiūrėti garsius filmus (ypač Franco Zeffirelli 1968 m. ir Bazo Luhrmanno 1996 m. versijas) ir palyginti jų interpretacijas.
  • 🔗 Lituanistikos duomenų bazė: Ieškoti mokslinių straipsnių lietuvių kalba (į paieškos laukelį įvesti „Šekspyras Romeo ir Džuljeta“).