Drama - tragedja „Otelas“

Viljamas Šekspyras – anglų poetas, dramaturgas ir aktorius, visuotinai pripažintas didžiausiu rašytoju anglų kalba ir vienu žymiausių dramaturgų pasaulyje. Jo kūryba, apimanti komedijas, tragedijas, istorines kronikas ir sonetus, sukurta XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, Anglijos karalienės Elžbietos I ir karaliaus Jokūbo I valdymo laikais (vėlyvasis Renesansas). „Otelas“, parašytas apie 1603–1604 m., priklauso jo didžiųjų tragedijų ciklui (kartu su „Hamletu“, „Karaliumi Lyru“, „Makbetu“) ir laikomas viena psichologiškai įtaigiausių jo pjesių.

Pilnas pavadinimas: „Otelo, Venecijos mauro, tragedija“ (angl. The Tragedy of Othello, the Moor of Venice) Autorius: Viljamas Šekspyras Parašymo metai: Manoma, apie 1603–1604 m. Žanras: Tragedija (kartais įvardijama kaip „šeimyninė tragedija“ arba „pavydo tragedija“). Laikas ir vieta: XVI amžius. I veiksmas vyksta Venecijoje, II–V veiksmai – Kipro saloje, Venecijos valdoje. Siužeto šaltinis: Pagrindinis siužeto šaltinis – italų rašytojo Džambatistos Džiraldžio Čintijo (Giambattista Giraldi Cinthio) novelių rinkinys „Hecatommithi“ (1565), konkrečiai – septintoji novelė iš trečiosios dekados. Tačiau Šekspyras labai pakeitė ir pagilino veikėjų charakterius (ypač Jago), motyvaciją ir visą pjesės atmosferą.

Svarba: „Otelas“ – tai meistriška žmogaus psichologijos studija, tyrinėjanti destruktyvią pavydo galią, klastos mechanizmus, rasinių ir socialinių prietarų įtaką, pasitikėjimo ir išdavystės prigimtį. Pjesė sukrečia savo įtampa, tragiško herojaus nuopuolio vaizdavimu ir genialiai sukonstruota piktadario (Jago) figūra.

• Otelas: Venecijos kariuomenės generolas, mauras (Šiaurės Afrikos berberų ar arabų kilmės žmogus). Tragiškasis herojus. Kilnus, drąsus, gerbiamas dėl karinių nuopelnų, iškalbingas, aistringai mylintis Dezdemoną. Tačiau kartu jis yra svetimas Venecijos visuomenėje dėl savo rasės ir kultūros, jaučiasi nesaugus, yra pernelyg patiklus („atviras ir sąžiningas“) ir lengvai pažeidžiamas pavydo. Jago manipuliacijų auka, kurio pavydas perauga į įniršį ir pražūtingus veiksmus.
• Dezdemona: Venecijos senatoriaus Brabantijo duktė, Otelo žmona. Jauna, graži, tyra, ištikima ir drąsi (išdrįso slapta ištekėti už Otelo ir apginti savo pasirinkimą). Ji besąlygiškai myli Otelą ir iki galo nesupranta jo pasikeitimo bei kaltinimų. Tampa nešvarių intrigų ir nepagrįsto pavydo auka.
• Jagas: Otelo vėliavininkas (jaunesnysis karininkas). Pagrindinis antagonistas, piktadarys. Kerštingas (mano, kad Otelas permiegojo su jo žmona Emilija, ir pyksta, kad Otelas leitenantu paskyrė Kąsijų, o ne jį), veidmainiškas („Sąžiningasis Jagas“), ciniškas, meistriškas manipuliatorius, gebantis įžvelgti ir išnaudoti kitų silpnybes. Jo motyvai nėra iki galo aiškūs, galbūt jis įkūnija „nemotyvuotą blogį“.
• Mykolas Kasijus: Otelo leitenantas. Jaunas, išvaizdus, malonaus būdo florentietis, gerbiamas Otelo. Tačiau turi silpnybių – nemoka pakelti alkoholio, galbūt kiek lengvabūdiškas bendraudamas su moterimis. Jagas juo pasinaudoja kaip įrankiu Otelo pavydui sukelti.
• Emilija: Jago žmona, Dezdemonos tarnaitė ir patikėtinė. Iš pradžių atrodo ciniška ir paklusni vyrui (pavagia Dezdemonai svarbią skarelę), bet yra prisirišusi prie Dezdemonos. Pjesės pabaigoje ji pirmoji supranta Jago klastą ir drąsiai jį demaskuoja, nors už tai sumoka gyvybe.
• Roderigas: Kvailokas ir turtingas Venecijos bajoras, beviltiškai įsimylėjęs Dezdemoną. Jagas juo manipuliuoja, viliodamas pinigus ir naudodamas jį savo intrigoms (provokuoja Kasijų, bando nužudyti Kasijų). Galiausiai pats žūsta nuo Jago rankos.
• Brabantijus: Venecijos senatorius, Dezdemonos tėvas. Gerbiamas, bet rasistiškai nusiteikęs. Negali susitaikyti su dukters santuoka su mauru, kaltina Otelą raganavimu. Vėliau miršta iš sielvarto (apie tai pranešama V veiksme).
• Venecijos Dožas: Venecijos valdovas. Gerbia Otelą kaip karvedį, stengiasi būti teisingas, bet veikia pagal to meto visuomenės normas.
• Bjanka: Kipro kurtizanė, įsimylėjusi Kasijų. Jos pavydas ir scena su skarele tampa dar vienu „įrodymu“ Otelui.

PIRMASIS VEIKSMAS (Venecija)

• I veiksmas, 1 scena: Venecijos gatvė naktį. Jagas skundžiasi Roderigui, kad Otelas paskyrė leitenantu ne jį, o jaunesnį ir mažiau patyrusį Mykolą Kasijų. Jagas prisipažįsta nekenčiantis Otelo, bet apsimetąs jam lojalus („Aš jam tarnauju, kad atkeršyčiau“). Kad sukeltų sumaištį ir pakenktų Otelui, jiedu eina prie senatoriaus Brabantijo namų ir triukšmingai praneša jam, kad jo duktė Dezdemona pabėgo ir slapta ištekėjo už mauro Otelo. Brabantijas įtūžta ir išeina ieškoti dukters bei Otelo.
• I veiksmas, 2 scena: Kita gatvė. Jagas perspėja Otelą apie Brabantijo pyktį. Otelas ramus, nes tiki savo nuopelnais Venecijai ir Dezdemonos meile. Atvyksta Kasijus su žinia, kad Otelą skubiai kviečia Dožas dėl karo pavojaus – turkai rengiasi pulti Kiprą. Tuo pat metu pasirodo įsiutęs Brabantijas su ginkluotais palydovais ir kaltina Otelą pagrobus ir užbūrus jo dukterį. Otelas juos nuramina ir sutinka eiti pas Dožą.
• I veiksmas, 3 scena: Dožo rūmai. Senatoriai aptaria prieštaringas žinias apie turkų laivyno judėjimą. Atvyksta Otelas ir Brabantijas. Brabantijas išdėsto savo kaltinimus Otelui. Otelas paprašo išklausyti jo versiją – jis pasakoja, kaip lankydamasis Brabantijo namuose savo pasakojimais apie karo žygius ir nuotykius pakerėjo Dezdemoną, o ji pamilo jį už patirtus pavojus. Jis paprašo pakviesti pačią Dezdemoną. Atvykusi Dezdemona patvirtina mylinti Otelą ir pasirinkusi jį savo vyru, nors gerbia ir tėvą. Brabantijas priverstas nusileisti, bet perspėja Otelą: „Žiūrėkis jos, maure, jei turi akis: / Ji tėvą apgavo, gali ir tave“. Dožas paveda Otelui vadovauti Kipro gynybai. Dezdemona prašo leisti vykti kartu su vyru. Otelas sutinka ir paveda Jagui atlydėti Dezdemoną į Kiprą kartu su Jago žmona Emilija. Visiems išėjus, Jagas įkalbinėja nusivylusį Roderigą parduoti turtus ir vykti į Kiprą, žadėdamas padėti jam suvilioti Dezdemoną (nors iš tiesų planuoja tik pasinaudoti jo pinigais). Liekas vienas, Jagas pirmajame didžiajame monologe atskleidžia savo planą: sukelti Otelo pavydą, apšmeižiant Dezdemoną ir Kasijų, ir taip atkeršyti abiem.

ANTRASIS VEIKSMAS (Kipras)

• II veiksmas, 1 scena: Kipro uostas. Siautė audra. Pirmiausia atplaukia Kasijus, vėliau – laivas su Dezdemona, Emilija, Jagu ir Roderigu. Jie nerimauja dėl Otelo laivo. Kasijus labai mandagiai ir galantiškai elgiasi su Dezdemona. Jagas tai pastebi ir komentuoja pašaipiai, jau planuodamas, kaip tai panaudoti. Galiausiai atplaukia ir Otelas. Įvyksta džiaugsminga jo ir Dezdemonos susitikimo scena. Jagas Roderigui įteigia, kad Kasijus taip pat įsimylėjęs Dezdemoną ir kad Roderigas turi išprovokuoti Kasijų muštynėms. Jagas monologe dar kartą patvirtina savo planą ir neapykantą Otelui bei Kasijui. Pranešama, kad audra sunaikino turkų laivyną – karo nebebus.
• II veiksmas, 2 scena: Šauklys paskelbia apie visuotines linksmybes Kipro saloje, švenčiant pergalę prieš turkus ir Otelo vestuves.
• II veiksmas, 3 scena: Vyksta šventė. Jagas įkalbinėja Kasijų išgerti, nors šis žino turįs silpną galvą alkoholiui. Jagas jį nugirdo. Tada Jagas pasiunčia Roderigą išprovokuoti girtą Kasijų. Kasijus įsiunta, puola Roderigą, o tada susimuša su Kipro valdytoju Montanu, bandančiu juos išskirti, ir jį sužeidžia. Kilus triukšmui, atbėga Otelas. Jis reikalauja paaiškinti, kas įvyko. Jagas apsimeta nenorįs nieko sakyti, bet galiausiai „nenoromis“ papasakoja įvykių versiją, kaltę suversdamas Kasijui. Otelas, nors ir vertina Kasijų, dėl drausmės pažeidimo atleidžia jį iš leitenanto pareigų. Visiems išėjus, Jagas „guodžia“ nusiminusį Kasijų ir pataria jam prašyti Dezdemonos, kad ši užtartų jį prieš Otelą. Kasijus sutinka. Liekas vienas, Jagas džiaugiasi, kad jo planas puikiai veikia („Ir iš jos gerumo pinkles jam užmesiu, / Kurios juos visus pražudys“).

TREČIASIS VEIKSMAS

• III veiksmas, 1 scena: Kasijus pasamdo muzikantus pagroti po Otelo langais, bet Otelo tarnas (Juokdarys) juos išvaro. Kasijus susitinka Jagą ir prašo jo pasiųsti Emiliją, kad ji suorganizuotų jam pokalbį su Dezdemona. Emilija sutinka padėti.
• III veiksmas, 2 scena: Otelas tvarko Kipro reikalus, siunčia laiškus į Veneciją.
• III veiksmas, 3 scena: Gundymo scena – pati svarbiausia pjesėje. Dezdemona kalbasi su Kasijum ir nuoširdžiai žada padaryti viską, kad Otelas jam atleistų. Kasijui išeinant, Jagas pasirūpina, kad Otelas pamatytų juos kartu, ir numeta pirmą įtarumo sėklą: „Ak, nemėgstu šito!“. Tada Jagas, meistriškai naudodamas užuominas, apsimestinį nenorą kalbėti, abejones, įtarinėjimus, pamažu užnuodija Otelo protą pavydu. Jis kalba apie Kasijo ir Dezdemonos tariamą artumą, perspėja Otelą saugotis pavydo („O, sergėkis pavydo, valdove! / Tai pabaisa žaliaakė“), užsimena apie venecijiečių moterų laisvą būdą. Dezdemona ateina pas Otelą, bet šis skundžiasi galvos skausmu. Ji nori aprišti jam galvą savo skarele (pirmoji Otelo dovana, turinti simbolinę reikšmę), bet Otelas ją numeta, ir Dezdemona ją pamiršta. Emilija pakelia skarelę ir, nors žino, kokia ji brangi Dezdemonai, atiduoda ją Jagui (kuris seniai jos prašė), nežinodama jo tikrųjų kėslų. Otelas, jau apimtas pavydo kančių, reikalauja iš Jago „regimo įrodymo“ („ocular proof“). Jagas meluoja, kad matė Kasijų nusišluostant barzdą ta skarele ir kad girdėjo Kasijų per miegus kalbant apie Dezdemoną ir ją bučiuojant. Otelas galutinai įtiki Dezdemonos neištikimybe. Apimtas įniršio, jis prisiekia atkeršyti ir paskiria Jagą savo leitenantu.
• III veiksmas, 4 scena: Dezdemona ieško pamestos skarelės ir nerimauja. Ateina Otelas ir tiesiai reikalauja parodyti skarelę. Kai ji negali to padaryti, Otelo įtarimai tik sustiprėja. Jis papasakoja (greičiausiai išgalvotą) istoriją apie skarelės magiškas galias, kad ji neša laimę santuokai, kol yra saugoma. Ateina Kasijus su Jagu. Dezdemona vėl bando užtarti Kasijų, bet Otelas piktas išeina. Dezdemona su Emilija aptaria Otelo keistą būdą. Vėliau Kasijus susitinka su savo mylimąja kurtizane Bjanka ir duoda jai Dezdemonos skarelę (kurią rado savo kambaryje, Jagui pakišus), prašydamas nukopijuoti raštą. Bjanka, pamačiusi skarelę, ima pavydėti Kasijui, manydama, kad tai kitos moters dovana.

KETVIRTASIS VEIKSMAS

• IV veiksmas, 1 scena: Jagas toliau kursto Otelo pavydą, pasakodamas tariamas detales apie Kasijo ir Dezdemonos santykius. Nuo įtampos ir įniršio Otelas patiria epilepsijos priepuolį. Jagas džiūgauja. Atsigavusiam Otelui Jagas pasiūlo pasislėpti ir paklausyti jo pokalbio su Kasijum. Jagas kalbasi su Kasijum apie Bjanką, bet klausimus formuluoja taip, kad pasislėpęs Otelas galvoja, jog kalbama apie Dezdemoną. Kasijus juokiasi iš Bjankos meilumo ir pasakoja apie jos pavydą. Tuo metu ateina Bjanka ir piktai meta Kasijui skarelę, kaltindama jį ryšiais su kita. Otelas, pamatęs skarelę Kasijo rankose (ir išgirdęs jo juoką), tai palaiko galutiniu neištikimybės įrodymu. Jis nusprendžia nužudyti Dezdemoną tą pačią naktį; Jagas pasiūlo ją pasmaugti lovoje. Jagas pasižada nužudyti Kasijų. Atvyksta pasiuntinys iš Venecijos Lodovikas (Dezdemonos giminaitis) su laišku, pranešančiu, kad Otelas atšaukiamas į Veneciją, o Kipro valdytoju skiriamas Kasijus. Dezdemona, išgirdusi naujieną, nuoširdžiai pasidžiaugia dėl Kasijo. Otelas, neteisingai supratęs jos džiaugsmą, viešai trenkia jai antausį. Lodovikas ir kiti yra šokiruoti tokio Otelo elgesio.
• IV veiksmas, 2 scena: Otelas tardo Emiliją, bandydamas išgauti Dezdemonos neištikimybės įrodymų, bet Emilija karštai gina savo ponią. Tada Otelas tiesiogiai apkaltina Dezdemoną paleistuvyste, vadina ją bjauriausiais žodžiais. Dezdemona, nieko nesuprasdama, puola į neviltį, bet tvirtina esanti nekalta. Emilija ją guodžia. Vėliau ateina Roderigas ir priekaištauja Jagui, kad šis jį apgavo, išviliojo pinigus, o Dezdemonos taip ir nepadėjo gauti. Jagas vėl jį apmulkina, įtikindamas, kad vienintelė išeitis – šiąnakt nužudyti Kasijų. Roderigas sutinka.
• IV veiksmas, 3 scena: Otelas liepia Dezdemonai eiti miegoti ir atleisti Emiliją. Dezdemona, nujausdama kažką blogo, atsisveikina su Emilija. Ji dainuoja liūdną „Gluosnio dainą“ (Willow Song), kurią dainuodavo jos motinos tarnaitė, mirusi iš nelaimingos meilės. Tai tampa bloga lemiančiu ženklu. Dezdemona su Emilija pasikalba apie vyrų ir moterų neištikimybę. Emilija išsako cinišką požiūrį, kad moterys būna neištikimos dėl vyrų kaltės. Dezdemona lieka ištikima savo meilei ir tyrumui.

PENKTASIS VEIKSMAS

• V veiksmas, 1 scena: Tamsi gatvė Kipre. Jagas atveda Roderigą į pasalą nužudyti Kasijų. Roderigas puola Kasijų, bet tik jį sužeidžia. Kasijus sužeidžia Roderigą. Jagas, pasislėpęs tamsoje, sužeidžia Kasijų į koją, o tada nuduria Roderigą, kad šis neišduotų jo planų. Gatvėje pasirodo Lodovikas ir Gracianas (Brabantijo brolis). Jagas taip pat ateina, apsimesdamas, kad atbėgo į pagalbos šauksmą. Jis „atpažįsta“ Roderigą, kaltina jį užpuolimu. Atbėga Bjanka, pamačiusi sužeistą Kasijų, puola į ašaras. Jagas bando įtarti ją sąmokslu. Atvyksta Emilija. Jagas liepia jai skubėti pas Otelą ir pranešti, kas įvyko (kad Kasijus gyvas, o Roderigas žuvo).
• V veiksmas, 2 scena: Atomazga. Otelo ir Dezdemonos miegamasis. Dezdemona miega. Otelas įeina, nešinas žibintu. Jis sako monologą apie būtinybę nužudyti Dezdemoną, kad ji „nebeapgaudinėtų kitų vyrų“. Jis ją pabučiuoja („Dar vienas, šitas paskutinis“). Dezdemona pabunda. Otelas ją apkaltina neištikimybe su Kasijum. Ji neigia, prašo pasigailėti, pakviesti Kasijų, bet Otelas jos nebesiklauso ir užsmaugia ją pagalve. Į duris beldžiasi Emilija. Otelas ją įleidžia. Emilija praneša apie Roderigo mirtį ir Kasijo sužeidimą. Dezdemona staiga trumpam atgyja, spėja pasakyti, kad miršta nekalta ir kad pati save nužudė, ir miršta galutinai. Emilija supranta, kad Otelas nužudė savo žmoną. Otelas prisipažįsta ir kaip įrodymą pamini skarelę. Emilija, išgirdusi apie skarelę, suvokia visą Jago klastą. Ji pradeda šaukti ir kaltinti Otelą. Įbėga Montanas, Gracianas ir Jagas. Emilija, nepaisydama Jago grasinimų, viešai demaskuoja jo nusikaltimą, papasakodama, kaip rado skarelę ir atidavė ją Jagui. Įsiutęs Jagas nuduria Emiliją. Ši miršta prie Dezdemonos kojų, patvirtindama jos nekaltumą. Otelas, galutinai supratęs tiesą, puola Jagą, bet yra nuginkluojamas. Jagas suimamas, bet atsisako kalbėti ir paaiškinti savo motyvus („Neklauskit nieko. Ką žinot – žinot. / Nuo šiol nepratarsiu nė žodžio.“). Lodovikas perskaito Roderigo kišenėse rastus laiškus, kurie patvirtina visą Jago sąmokslą. Otelas, prieš nusižudydamas, sako paskutinę kalbą: jis kalba apie savo tarnybą Venecijai, apie tai, kaip buvo apgautas, ir prašo jį prisiminti kaip tą, „kuris mylėjo ne protingai, bet per stipriai“, kaip tą, „kuris, kaip kvailas indas, / Perlą išmetė brangesnį už gentį visą“. Tada jis nuduria save ir miršta šalia Dezdemonos. Lodovikas paveda Kasijui valdyti Kiprą ir įvykdyti teisingumą Jagui (nurodo jį kankinti). Po Otelo savižudybės, Lodovikas, kaip Venecijos atstovas, perima situacijos kontrolę. Jis kreipiasi į sužeistą Kasijų, paskirdamas jį Kipro valdytoju ir paveda jam įvykdyti teisingumą – nubausti Jagą. Lodovikas taip pat pareiškia, kad pats grįš į Veneciją pranešti apie šiuos „skaudžius įvykius“. Pjesė baigiasi tragiška scena su negyvais Otelo, Dezdemonos ir Emilijos kūnais, simbolizuojančia pavydo ir klastos sukeltą destrukciją, tačiau kartu ir tam tikros tvarkos atkūrimu (valdžia perduodama Kasijui, piktadarys Jagas bus nubaustas).

Temos ir interpretacijos

„Otelas“ – tai psichologiškai įtempta ir emociškai paveiki tragedija, kurioje nagrinėjamos universalios ir nesenstančios temos:

• Pavydas (Žaliaakė pabaisa): Tai pati ryškiausia pjesės tema. Šekspyras meistriškai tyrinėja pavydo prigimtį ir jo destruktyvią galią. Otelo pavydas yra seksualinis, kylantis iš baimės prarasti mylimąją ir abejonių dėl savo vertės (galbūt sustiprintų rasinių kompleksų). Jago pavydas (jei tai galima vadinti pavydu) yra labiau susijęs su profesine nuoskauda (nepaskyrimas leitenantu) ir galbūt metafiziniu blogiu, neapykanta Otelo laimei ir kilnumui. Roderigo pavydas yra beviltiškos meilės padarinys. Bjankos pavydas – tipiškas įsimylėjusios moters įtarumas. Pjesė rodo, kaip pavydas, neturintis realaus pagrindo, gali užvaldyti protą, iškreipti suvokimą ir privesti prie baisiausių poelgių. Jagas vadina pavydą „pabaisa žaliaake, / Kuri tyčiojas iš mėsos, kuria minta“.
• Rasa ir „Kitoniškumas“: Otelas yra „mauras“, svetimšalis Venecijos visuomenėje. Nors jis gerbiamas kaip karvedys, rasiniai prietarai egzistuoja (tai matyti Brabantijo reakcijoje, Jago ir Roderigo pašaipose – „storažandis“, „senas juodas avinas“). Otelo „kitoniškumas“ gali būti viena iš priežasčių, kodėl jis jaučiasi nesaugus santykiuose su baltaode Dezdemona ir kodėl taip lengvai patiki Jago melu apie jos neištikimybę su „savu“ – Kasijum. Jagas meistriškai manipuliuoja šiais stereotipais ir Otelo vidiniu nesaugumu.
• Manipuliacija ir Klasta: Jagas yra vienas įspūdingiausių piktadarių-manipuliatorių pasaulio literatūroje. Jis puikiai perpranta kitų veikėjų psichologiją, jų silpnybes ir jomis naudojasi. Jo metodai: užuominos, apsimestinis nenoras kalbėti, melagingi „įrodymai“ (skarelė, Kasijo sapnas), psichologinis spaudimas, pasitikėjimo pelnymas apsimetant „sąžininguoju“. Pjesė atskleidžia, kaip lengvai galima manipuliuoti žmogaus protu ir jausmais, kai paliečiamos jo skaudžiausios vietos.
• Išvaizda vs. Tikrovė: Ši tema glaudžiai susijusi su manipuliacija. Daugelis veikėjų nėra tokie, kokie atrodo. Jagas atrodo sąžiningas ir ištikimas („Sąžiningasis Jagas“), bet iš tiesų yra klastingas piktadarys. Dezdemona atrodo (Otelo akyse) neištikima, bet yra tyra ir ištikima. Kasijus atrodo lengvabūdis, bet yra doras karininkas. Otelas klaidingai interpretuoja ženklus (prarasta skarelė, Kasijo pokalbis apie Bjanką) kaip neištikimybės įrodymus. Pjesė moko, kad negalima spręsti apie žmones ir situacijas tik iš išorės.
• Pasitikėjimas ir Išdavystė: Otelo tragedija yra ir pasitikėjimo tragedija. Jis aklai pasitiki Jagu, o ne savo mylima žmona. Šis pražūtingas pasirinkimas lemia jo nuopuolį. Jagas išduoda Otelo pasitikėjimą. Roderigas yra išduodamas Jago. Emilija iš pradžių išduoda Dezdemoną (pavogdama skarelę), bet vėliau išperka savo kaltę, išduodama Jagą ir atskleisdama tiesą.
• Reputacija ir Garbė: Renesanso epochoje (ir kariškių aplinkoje) garbė ir gera reputacija buvo itin svarbios. Kasijus, praradęs leitenanto postą, sielvartauja ne tiek dėl pareigų, kiek dėl prarastos reputacijos („Reputacija, reputacija, reputacija! O, aš praradau savo reputaciją! Praradau nemirtingąją savo dalį, o liko tik žvėriška.“). Otelas taip pat labai vertina savo garbę kaip kario ir vyro; įtarimai dėl žmonos neištikimybės jam yra nepakeliamas garbės pažeminimas, kurį jis gali „nuplauti“ tik krauju.
• Meilė ir Jos Trapumas: Otelo ir Dezdemonos meilė pjesės pradžioje vaizduojama kaip labai stipri, aistringa, įveikusi socialinius ir rasinius barjerus. Tačiau ji pasirodo esanti labai trapi išorinių jėgų (Jago klastos) ir vidinių silpnybių (Otelo pavydo, nesaugumo) akivaizdoje. Pjesė rodo, kaip lengvai gražiausi jausmai gali būti sunaikinti.
• Tvarka vs. Chaosas: Pjesė prasideda Venecijoje – tvarkingoje, civilizuotoje respublikoje, kur problemas bandoma spręsti įstatymu ir protu (Dožo teismas). Veiksmui persikėlus į Kiprą – karo zoną, pasienio salą – įsivyrauja chaosas, kurį kursto Jago intrigos ir Otelo nevaldomos aistros. Šis chaosas galiausiai sunaikina pagrindinius veikėjus. Tik pjesės pabaigoje, kai blogis demaskuojamas ir valdžia perduodama Kasijui, tvarka yra formaliai atkuriama.

Kontekstas ir šaltiniai

Norint giliau suprasti „Otelą“, rekomenduojame pasidomėti šiais aspektais ir pasinaudoti siūlomais šaltiniais:

• Istorinis ir kultūrinis fonas:
  • 🔗 Venecijos respublika XVI a.: Jos politinė sistema, karai su Osmanų imperija, Kipro valdymas.
  • 🔗 Maurų samprata Renesanso Europoje: Suprasti to meto požiūrį į kitos rasės ir religijos žmones, rasinius stereotipus.
  • 🔗 Pavydo samprata Renesanso literatūroje ir visuomenėje: Kaip ši tema buvo traktuojama Šekspyro laikais.
  • 🔗 Moters padėtis Elžbietos epochos Anglijoje: Suprasti Dezdemonos ir Emilijos socialinius vaidmenis ir galimybes.
• Autorius:
  • 🔗 Šekspyro didžiųjų tragedijų laikotarpis: Palyginti „Otelą“ su „Hamletu“, „Karaliumi Lyru“, „Makbetu“, ieškoti bendrų bruožų.
  • 🔗 Šekspyras Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE.lt)
• Literatūros kritika ir analizė:
  • 🔗 „Otelo“ analizės ir interpretacijos: Ieškoti įvairių literatūrologų (pvz., A. C. Bradley, F. R. Leavis) ir šiuolaikinių kritikų darbų apie pjesės veikėjus, temas, struktūrą. Ypatingas dėmesys dažnai skiriamas Jago motyvams ir Otelo charakterio traktuotei.
  • 🔗 Rasės klausimas „Otele“: Susipažinti su postkolonialistine kritika ir diskusijomis apie rasizmą pjesėje.
  • 🔗 „Otelo“ ekranizacijos ir spektakliai YouTube: Filmų (pvz., Orsono Welleso, Laurence'o Olivier, Oliverio Parkerio) ar spektaklių įrašų peržiūra gali padėti geriau įsivaizduoti veikėjus ir atmosferą.
  • 🔗 Lituanistikos duomenų bazė: Ieškoti mokslinių straipsnių lietuvių kalba (į paieškos laukelį įvesti „Šekspyras Otelas“).