Drama - tragedja „Hamletas“

Suprantame, kad skaityti kūrinius, parašytus seniau, tokius kaip Viljamo Šekspyro „Hamletas“, kartais gali būti tikras iššūkis. Kalba poetinė, pilna metaforų, o veikėjų monologai ilgi ir sudėtingi. Galbūt net kyla klausimas – kodėl vis dar skaitome šią kelis šimtus metų senumo pjesę?

Kodėl taip yra? Šekspyras rašė vėlyvojo Renesanso laikotarpiu (XVI a. pab. – XVII a. pr.), vartodamas turtingą, bet mums jau neįprastą anglų kalbą (net vertime jaučiasi jos specifika). Be to, pati drama paliečia sudėtingus filosofinius klausimus, į kuriuos nelengva atsakyti.

Bet ar verta? Neabejotinai! „Hamletas“ – tai viena garsiausių ir įtakingiausių pjesių pasaulio literatūroje. Joje nagrinėjamos temos – kerštas, teisingumas, abejonės, gyvenimo prasmė, išdavystė, meilė – yra amžinos ir aktualios visais laikais. Pats Hamletas tapo archetipiniu mąstančio, kenčiančio ir teisingumo ieškančio žmogaus simboliu.

Tikimės, kad šis detalus gidas padės ne tik suprasti, bet ir įvertinti šią nepaprastą tragediją.

Viljamas Šekspyras – anglų poetas, dramaturgas ir aktorius, laikomas didžiausiu visų laikų rašytoju anglų kalba ir vienu žymiausių pasaulio dramaturgų. Jo kūriniai išversti į visas pagrindines pasaulio kalbas ir statomi dažniau nei bet kurio kito dramaturgo pjesės. Šekspyras gimė ir augo Stratforde prie Eivono. Nors jo biografijoje dar yra daug baltų dėmių, manoma, kad jis gavo gerą klasikinį išsilavinimą vietinėje mokykloje. Jaunystėje vedė Anne Hathaway, su kuria susilaukė trijų vaikų. Vėliau persikėlė į Londoną, kur pradėjo sėkmingą karjerą kaip aktorius, dramaturgas ir teatro trupės „Lordo Šambeliono žmonės“ (vėliau „Karaliaus žmonės“) bendrasavininkas. Ši trupė vaidino garsiajame „Gaublio“ (angl. Globe) teatre.

Šekspyro kūryba apima maždaug 1590–1613 m. laikotarpį ir yra skirstoma į kelis etapus. Ankstyvuoju laikotarpiu jis daugiausia rašė komedijas ir istorines kronikas, viduriniuoju (kuriame ir sukurtas „Hamletas“) – garsiąsias tragedijas („Otelas“, „Karalius Lyras“, „Makbetas“) ir kai kurias vadinamąsias „problemines pjeses“, o vėlyvuoju – tragikomedijas, dar vadinamas romansais. Be pjesių, Šekspyras parašė 154 sonetus ir kelias poemas. Jo kūrybai būdinga nepaprasta kalbos jėga, gilūs charakteriai, universalios temos, meistriškas draminės struktūros valdymas.

Šekspyras gyveno ir kūrė vėlyvojo Renesanso (arba Elžbietos/Jokūbo) epochoje Anglijoje. Tai buvo didelių socialinių, politinių ir kultūrinių pokyčių metas: suklestėjo menai ir mokslas, plėtėsi geografinis akiratis, bet kartu vyko religiniai konfliktai, politinės intrigos, didėjo socialinė įtampa. Šios epochos dvasia – humanistinis tikėjimas žmogaus galimybėmis, bet kartu ir nusivylimas, abejonės, pasaulio prieštaravimų suvokimas – ryškiai atsispindi Šekspyro tragedijose, ypač „Hamlete“.

Pilnas pavadinimas: „Hamletas, Danijos princas“ (angl. The Tragedy of Hamlet, Prince of Denmark) Autorius: Viljamas Šekspyras Parašymo metai: Manoma, apie 1600–1601 m. Žanras: Tragedija (konkrečiau – keršto tragedija, filosofinė tragedija). Laikas ir vieta: Viduramžių Danija, Elsinoro pilis. (Nors veiksmas vyksta viduramžiais, pjesės problematika ir veikėjų mąstysena yra Renesanso epochos).

Siužeto pagrindas: Šekspyras siužetą greičiausiai pasiskolino iš senesnių šaltinių – viduramžių skandinavų legendos apie Amletą (užrašytos Saksės Gramatiko apie 1200 m.) ir galbūt iš ankstesnės, neišlikusios pjesės (vadinamosios Ur-Hamlet). Tačiau Šekspyras šią paprastą keršto istoriją pavertė gilia filosofine drama apie žmogaus būties klausimus.

Svarba: „Hamletas“ – viena dažniausiai pasaulyje statomų ir analizuojamų pjesių. Ji garsėja savo sudėtingu pagrindiniu veikėju, filosofiniais monologais (ypač „Būti ar nebūti?“) ir universaliomis temomis.

• Hamletas: Danijos princas, pagrindinis tragedijos herojus. Jaunas, protingas, išsilavinęs (studijuoja Vitenbergo universitete – reformacijos centre), jautrus, linkęs į apmąstymus ir filosofavimą. Sužinojęs apie tėvo nužudymą ir motinos skubotas vestuves su žudiku, jis patiria gilų sukrėtimą, nusivilia pasauliu ir žmonėmis. Jo pagrindinis tikslas – atkeršyti dėdei Klaudijui, tačiau jį nuolat stabdo abejonės, nepasitikėjimas (ar Šmėkla sako tiesą?), moraliniai svarstymai (ar kerštas yra teisingas kelias?) ir polinkis į refleksiją, o ne veiksmą. Apsimesdamas pamišusiu, jis bando išsiaiškinti tiesą ir laimėti laiko. Jo vidinis konfliktas tarp pareigos keršyti ir humanistinių įsitikinimų yra jo tragedijos pagrindas.
• Klaudijus: Danijos karalius, Hamleto dėdė, nužudęs savo brolį (Hamleto tėvą) ir vedęs jo našlę Gertrūdą. Pagrindinis antagonistas. Ambicingas, veidmainiškas, valdžios trokštantis politikas, gebantis slėpti savo nusikaltimą po draugiškumo ir rūpestingumo kauke. Nors kartais jaučia sąžinės graužatį (scena, kai bando melstis), jis nenori atsisakyti savo nusikaltimo vaisių – sosto ir karalienės. Jis įtaria Hamletą ir rezga planus jį pašalinti.
• Gertrūda: Danijos karalienė, Hamleto motina, ištekėjusi už Klaudijaus netrukus po vyro mirties. Jos paveikslas sudėtingas ir nevienareikšmis. Ji myli Hamletą, bet yra silpna, lengvai pasiduodanti Klaudijaus įtakai, galbūt nesuvokianti viso jo nusikaltimo masto arba bijanti tiesos. Jos skubotos vestuvės tampa vienu iš pagrindinių Hamleto skausmo ir pasišlykštėjimo šaltinių. Ji miršta atsitiktinai išgėrusi Klaudijaus Hamletui paruoštą užnuodytą vyną.
• Polonijus: Karaliaus patarėjas, Ofelijos ir Laerto tėvas. Lojaus Klaudijui tarnas, pataikūnas ir intrigantas, mėgstantis duoti banalius pamokymus ir visur kišti nosį. Jis mano, kad Hamletas pamišo iš meilės Ofelijai, ir bando tai įrodyti karaliui, šnipinėdamas Hamletą. Hamletas jį paniekina už pataikavimą ir kvailumą. Žūsta atsitiktinai, kai Hamletas, manydamas, kad už kilimo slepiasi Klaudijus, duria į jį kalaviju.
• Ofelija: Polonijaus duktė, Hamleto mylimoji. Jauna, tyra, paklusni tėvui ir broliui. Ji tampa vyrų (Polonijaus, Laerto, Hamleto, Klaudijaus) manipuliacijų auka. Hamletas, apsimesdamas pamišusiu ir nusivylęs moterimis (dėl motinos poelgio), žiauriai ją atstumia („Eik į vienuolyną!“). Netekusi tėvo (nužudyto Hamleto) ir mylimojo (kuris ją atstūmė ir išvyko), Ofelija išprotėja ir nuskęsta (greičiausiai nusižudo, nors oficialiai teigiama, kad tai nelaimingas atsitikimas). Jos likimas – vienas tragiškiausių pjesėje.
• Laertas: Polonijaus sūnus, Ofelijos brolis. Karštakošis, labiau veiksmo nei apmąstymų žmogus. Sužinojęs apie tėvo mirtį ir sesers beprotystę, jis trokšta keršto Hamletui. Klaudijus lengvai juo manipuliuoja ir įkalba klastingam planui – dvikovai su Hamletu naudojant užnuodytą rapyrą. Dvikovos metu jis sužeidžia Hamletą, bet ir pats yra sužeidžiamas tuo pačiu ginklu. Prieš mirtį atskleidžia Klaudijaus klastą ir susitaiko su Hamletu.
• Horacijus: Hamleto studijų draugas ir vienintelis tikras bičiulis. Protingas, santūrus, ištikimas. Hamletas juo visiškai pasitiki, paveda stebėti Klaudijų per „Pelėkautų“ spektaklį ir galiausiai prašo papasakoti pasauliui jo istoriją. Horacijus lieka gyvas, kad paliudytų tiesą.
• Tėvo dvasia (Šmėkla): Nužudytojo karaliaus Hamleto dvasia, pasirodanti sūnui ir atskleidžianti baisią tiesą apie savo mirtį bei reikalaujanti keršto Klaudijui (bet liepianti neliesti motinos). Šmėklos pasirodymas pradeda visą tragedijos veiksmą ir tampa Hamleto apsisprendimo (ar abejonių) šaltiniu.
• Rozenkrancas ir Gildensternas: Hamleto studijų draugai, kuriuos Klaudijus pasikviečia, kad šnipinėtų princą. Hamletas greitai perpranta jų dviveidiškumą ir jais nebepasitiki. Galiausiai jie žūsta Anglijoje dėl paties Hamleto klastos.
• Fortinbrasas: Norvegijos princas. Jo tėvą nukovė Hamleto tėvas. Fortinbrasas veikia kaip kontrastas Hamletui – jis ryžtingas, veiksmo žmogus, siekiantis atgauti prarastas žemes. Pjesės pabaigoje jis atvyksta į Daniją ir, radęs visus mirusius, perima valdžią, taip atkuriama politinė tvarka.

Šioje dalyje nuosekliai apžvelgsime visus penkis tragedijos „Hamletas“ veiksmus, detaliai aptardami kiekvienos scenos įvykius.

PIRMASIS VEIKSMAS

• I veiksmas, 1 scena:
  • Vieta: Elsinoro pilies aikštelė priešais rūmus, vidurnaktis. Šalta.
  • Veikėjai: Bernardas, Frančiskas (sargybiniai), Horacijus (Hamleto draugas), Marcelas (karininkas).
  • Įvykiai: Vyksta sargybos pasikeitimas. Bernardas ir Marcelas pasakoja skeptiškai nusiteikusiam Horacijui apie paslaptingą Šmėklą, panašią į neseniai mirusį karalių Hamletą, kuri jau dvi naktis pasirodo sargybiniams. Jiems bekalbant, Šmėkla pasirodo. Horacijus, nors ir išsigandęs, bando ją užkalbinti, bet Šmėkla tyli ir netrukus pradingsta. Horacijus įsitikina, kad tai tikrai mirusiojo karaliaus dvasia ir kad tai blogas ženklas Danijai. Jie aptaria įtemptą politinę padėtį – jaunasis Norvegijos princas Fortinbrasas renka kariuomenę, norėdamas atsiimti žemes, kurias jo tėvas pralaimėjo senajam Hamletui. Nusprendžia apie Šmėklą papasakoti jaunajam princui Hamletui, tikėdamiesi, kad jam dvasia galbūt prabils.
• I veiksmas, 2 scena:
  • Vieta: Elsinoro pilies menė.
  • Veikėjai: Karalius Klaudijus, Karalienė Gertrūda, Hamletas, Polonijus, Laertas, Voltimandas, Kornelijus, dvariškiai.
  • Įvykiai: Naujasis karalius Klaudijus kreipiasi į dvarą. Jis kalba apie neseniai mirusį brolį (senąjį Hamletą), savo skubotas vestuves su našle likusia karaliene Gertrūda (teisina tai valstybės interesais) ir politinę padėtį (siunčia pasiuntinius pas Norvegijos karalių sutramdyti Fortinbrasą). Jis kreipiasi į Laertą, Polonijaus sūnų, ir leidžia jam grįžti studijuoti į Prancūziją. Tada atsisuka į Hamletą, klausdamas, kodėl šis vis dar liūdi. Hamletas atsako kandžiai, rodydamas nepagarbą Klaudijui ir nusivylimą motina. Klaudijus ir Gertrūda prašo Hamleto nustoti gedėti ir nevykti atgal į Vitenbergo universitetą. Hamletas nenoriai sutinka likti. Visiems išėjus, Hamletas lieka vienas ir sako pirmąjį didįjį monologą, kuriame reiškia pasišlykštėjimą pasauliu, motinos skubotomis vestuvėmis („Silpnybe, tavo vardas – moteris!“) ir svarsto apie savižudybę. Įeina Horacijus, Marcelas ir Bernardas ir papasakoja Hamletui apie Šmėklą. Hamletas nusprendžia naktį eiti budėti kartu su jais.
• I veiksmas, 3 scena:
  • Vieta: Polonijaus kambarys.
  • Veikėjai: Laertas, Ofelija (Polonijaus vaikai), Polonijus.
  • Įvykiai: Laertas atsisveikina su seserimi Ofelija prieš išvykdamas į Prancūziją. Jis perspėja ją nepasitikėti Hamleto meilės priesaikomis, nes princas, kaip būsimas valdovas, negalės laisvai pasirinkti sau žmonos. Įeina Polonijus. Jis duoda Laertui daugybę banalių, bet pamokančių patarimų, kaip elgtis svetur. Laertui išėjus, Polonijus klausinėja Ofeliją apie jos santykius su Hamletu ir, išgirdęs apie jo meilės prisipažinimus, griežtai uždraudžia jai susitikinėti su princu ir priimti jo dovanas, nes laiko tai tik jaunatvišku susižavėjimu ir galimu pavojum jos garbei. Ofelija paklusniai pažada klausyti tėvo.
• I veiksmas, 4 scena:
  • Vieta: Aikštelė priešais pilį, vidurnaktis.
  • Veikėjai: Hamletas, Horacijus, Marcelas.
  • Įvykiai: Hamletas, Horacijus ir Marcelas laukia pasirodant Šmėklos. Iš pilies sklinda Klaudijaus puotos triukšmas ir patrankų šūviai. Hamletas kritikuoja tokį danų girtuokliavimą, kuris menkina tautos garbę kitų akyse. Pasirodo Šmėkla. Ji moja Hamletui eiti kartu. Horacijus ir Marcelas bando jį sulaikyti, bijodami, kad dvasia gali jį nuvesti į pražūtį, bet Hamletas, apimtas ryžto sužinoti tiesą, išsiveržia ir seka paskui Šmėklą. Horacijus ir Marcelas nusprendžia sekti iš paskos.
• I veiksmas, 5 scena:
  • Vieta: Kita aikštelės vieta.
  • Veikėjai: Hamletas, Šmėkla.
  • Įvykiai: Šmėkla pagaliau prabyla Hamletui. Ji patvirtina esanti jo tėvo dvasia, atėjusi iš skaistyklos. Ji atskleidžia tikrąją mirties priežastį: jį sode miegantį nužudė brolis Klaudijus, įpylęs į ausį stiprių nuodų (drignės sultis). Oficiali versija apie gyvatės įkandimą yra melas. Šmėkla pasakoja, kaip Klaudijus suviliojo Gertrūdą. Ji reikalauja, kad Hamletas atkeršytų žudikui Klaudijui, bet pabrėžia, jog motinos tegu neliečia – jos teismą paliktų dangui ir jos pačios sąžinei. Šmėkla pradingsta auštant. Hamletas yra sukrėstas, pasibaisėjęs pasaulio klasta („O šypsotis, šypsotis ir būti niekšu!“) ir prisiekia įvykdyti tėvo valią. Atskubėjusiems Horacijui ir Marcelui jis nieko nepasakoja apie pokalbio turinį, tik prisaikdina juos niekam neprasitarti apie Šmėklos pasirodymą ir apie tai, kad jis nuo šiol gali elgtis keistai, t.y. apsimesti pamišusiu.

ANTRASIS VEIKSMAS

• II veiksmas, 1 scena:
  • Vieta: Polonijaus kambarys.
  • Veikėjai: Polonijus, Reinaldas (Polonijaus tarnas), Ofelija.
  • Įvykiai: Praėjo šiek tiek laiko. Polonijus siunčia savo tarną Reinaldą į Paryžių pas Laertą. Jis moko Reinaldą, kaip gudriai, netiesiogiai, net apkalbant Laertą, iškvosti apie jo elgesį ir gyvenimo būdą. Tai atskleidžia Polonijaus polinkį į šnipinėjimą ir nepasitikėjimą net savo sūnumi. Reinaldui išėjus, ateina išsigandusi Ofelija. Ji pasakoja tėvui apie labai keistą Hamleto apsilankymą: jis atėjo netvarkingais drabužiais, išbalęs, paėmė ją už rankos, ilgai žiūrėjo, giliai atsiduso ir išėjo nieko nepasakęs. Polonijus iškart nusprendžia, kad tai – pamišimo iš meilės Ofelijai požymis, kurį sukėlė jo draudimas jiems susitikinėti. Jis nusprendžia apie tai pranešti karaliui.
• II veiksmas, 2 scena:
  • Vieta: Elsinoro pilies menė.
  • Veikėjai: Klaudijus, Gertrūda, Rozenkrancas, Gildensternas, Polonijus, Voltimandas, Kornelijus, Hamletas, Aktoriai.
  • Įvykiai: Klaudijus ir Gertrūda pasikviečia Hamleto studijų draugus Rozenkrancą ir Gildensterną, prašydami pabūti su princu ir išsiaiškinti jo keisto elgesio („transfigūracijos“) priežastis. Jie pažada dosniai atsilyginti. Draugai sutinka. Įeina Polonijus ir praneša, kad grįžo pasiuntiniai iš Norvegijos ir kad jis mano žinąs Hamleto pamišimo priežastį. Pirmiausia išklausomi Voltimandas ir Kornelijus. Jie praneša, kad Norvegijos karalius sudraudė sūnėną Fortinbrasą ir šis dabar prašo leidimo su kariuomene žygiuoti per Daniją į Lenkiją. Klaudijus žada tai apsvarstyti. Tada Polonijus išdėsto savo teoriją apie Hamleto pamišimą dėl meilės Ofelijai ir kaip įrodymą perskaito Hamleto jai rašytą meilės laišką. Jis pasiūlo surengti slaptą Hamleto ir Ofelijos susitikimą, kurį galėtų stebėti Klaudijus ir jis pats. Įeina Hamletas, skaitydamas knygą. Polonijus lieka su juo pasikalbėti. Hamletas kalba su Polonijum kandžiai, dviprasmiškai, tyčiodamasis iš jo, bet kartu meistriškai vaidindamas pamišėlį (pvz., vadina jį „žuvų pardavėju“). Polonijus tuo tik dar labiau įsitikina princo beprotybe. Vėliau ateina Rozenkrancas ir Gildensternas. Hamletas juos pasitinka draugiškai, bet greitai supranta, kad jie atsiųsti jo šnipinėti („Ar nebuvot pasiųsti? Ar čia jūsų noru? Na, sakykite man tiesiai.“). Jie prisipažįsta. Hamletas jiems išsako savo garsųjį pasaulio ir žmogaus menkystės pajautimą („man šis puikus statinys, žemė, tarytum bergždžia iškyšulys; šis nuostabus oro skliautas <...> man atrodo tiktai dvokianti ir dvėseliena persunkta garų sankaupa.“). Pranešama apie atvykstančius aktorius. Hamletas apsidžiaugia, prisimena jų vaidybą, paprašo vieno aktoriaus padeklamuoti monologą apie Hekubos sielvartą dėl Priamo mirties. Vėliau, pasilikęs vienas, Hamletas sako antrą didįjį monologą, kuriame priekaištauja sau dėl neveiklumo ir delsimo keršyti, lygina save su aktoriumi, gebančiu sukelti tikrus jausmus dėl išgalvotos kančios. Čia jam ir kyla planas panaudoti spektaklį Klaudijaus sąžinei „pagauti“ („Spektaklis – tai spąstai, į kuriuos įkliudysiu karaliaus sąžinę.“). Jis paprašo aktorių paruošti pjesę „Gonsagos nužudymas“ ir į ją įterpti jo parašytas eilutes.

TREČIASIS VEIKSMAS

• III veiksmas, 1 scena:
  • Vieta: Pilies menė.
  • Veikėjai: Klaudijus, Gertrūda, Polonijus, Ofelija, Rozenkrancas, Gildensternas, Hamletas.
  • Įvykiai: Rozenkrancas ir Gildensternas praneša karaliui, kad nepavyko išsiaiškinti Hamleto keisto elgesio priežasties, bet mini jo susidomėjimą atvykusiais aktoriais. Klaudijus ir Polonijus įgyvendina savo planą – jie paprašo Ofelijos neva atsitiktinai susitikti su Hamletu, o patys pasislepia, kad galėtų stebėti. Prieš susitikimą Hamletas sako garsiausią savo monologą „Būti ar nebūti?“. Jame jis svarsto apie gyvenimo sunkumus, mirties baimę ir tai, kas žmones sulaiko nuo savižudybės („nes bijomės kažko po mirties, / Neatrastos šalies, iš kurios / Nė vienas keleivis negrįžta“). Įėjusi Ofelija bando grąžinti Hamletui jo dovanas. Hamletas, galbūt įtardamas spąstus arba apimtas tikro pykčio ir nusivylimo, žiauriai ją puola: neigia kada nors mylėjęs, kaltina moteris veidmainyste ir paleistuvyste, liepia eiti į vienuolyną. Jo kalba pilna įniršio ir pasišlykštėjimo. Ofelija lieka sugniuždyta. Klaudijus, stebėjęs sceną, galutinai įsitikina, kad Hamletas ne pamišęs iš meilės, o jo kalbos pavojingos. Jis nusprendžia nedelsiant išsiųsti Hamletą į Angliją.
• III veiksmas, 2 scena:
  • Vieta: Pilies menė, paruošta spektakliui.
  • Veikėjai: Hamletas, Aktoriai, Polonijus, Rozenkrancas, Gildensternas, Horacijus, Klaudijus, Gertrūda, Ofelija, dvariškiai.
  • Įvykiai: Hamletas moko aktorius vaidybos meno, pabrėždamas saiką ir natūralumą. Pasikviečia Horacijų ir paprašo jo atidžiai stebėti karaliaus reakciją per spektaklį, ypač per sceną, vaizduojančią tėvo nužudymą. Susirenka dvariškiai, karalius ir karalienė. Hamletas atsisėda prie Ofelijos kojų, kalba su ja dviprasmiškai, kandžiai. Prasideda spektaklis „Pelėkautai“. Pirma suvaidinama pantomima, atkartojanti nužudymo siužetą, vėliau – pati pjesė su dialogais. Scenoje, kur aktorius Lusianas įpila nuodų į miegančio karaliaus ausį, Klaudijus neištveria – staiga pakyla, pareikalauja šviesos ir išeina. Tai galutinis kaltės įrodymas Hamletui ir Horacijui. Po spektaklio Hamletas triumfuoja. Ateina Rozenkrancas ir Gildensternas su Gertrūdos prašymu Hamletui ateiti pas ją pasikalbėti. Hamletas juos pašiepia, palygindamas su fleita, kuria jie nori „griežti“ (manipuliuoti juo). Pasilikęs vienas, jis išreiškia ryžtą būti žiaurus, bet neliesti motinos.
• III veiksmas, 3 scena:
  • Vieta: Karaliaus kambarys.
  • Veikėjai: Klaudijus, Rozenkrancas, Gildensternas, Polonijus, Hamletas.
  • Įvykiai: Klaudijus įsako Rozenkrancui ir Gildensternui nedelsiant lydėti Hamletą į Angliją. Jis jaučia pavojų. Jiems išėjus, Klaudijus lieka vienas ir bando melstis, atgailauti dėl savo nuodėmės – brolžudystės. Jis suvokia savo kaltės sunkumą („O, baisi mano nuodėmė! Jos dvokas / Net dangų siekia.“), bet kartu pripažįsta, kad negali nuoširdžiai gailėtis, nes nenori atsisakyti nusikaltimo vaisių – sosto ir karalienės. Įeina Hamletas, pamatęs besimeldžiantį dėdę. Jis supranta, kad tai puiki proga kerštui. Tačiau jis sustoja – nužudyti žmogų maldos metu reikštų pasiųsti jo sielą tiesiai į dangų, o tai nebūtų tikras kerštas už tėvo nužudymą „pačiose nuodėmėse“. Jis nusprendžia palaukti, kol Klaudijus vėl nusidės. Hamletas išeina. Klaudijus pakyla, konstatuodamas, kad jo malda nebuvo nuoširdi („Žodžiai be minties aukštyn nekyla.“).
• III veiksmas, 4 scena:
  • Vieta: Karalienės kambarys.
  • Veikėjai: Gertrūda, Polonijus, Hamletas, Šmėkla.
  • Įvykiai: Polonijus pasislepia už kilimo (araso), kad galėtų klausytis Hamleto ir Gertrūdos pokalbio. Įeina Hamletas. Pokalbis greitai tampa labai aštrus. Hamletas žiauriai kaltina motiną išdavus tėvo atminimą ir ištekėjus už žudiko. Jis rodo jai dviejų brolių portretus, lygindamas kilnaus tėvo ir niekingo dėdės paveikslus. Gertrūda yra sukrėsta ir išsigandusi. Hamletas, išgirdęs krebždesį už kilimo, mano, kad ten Klaudijus, ir duria kalaviju. Sušunka Polonijus, ir Hamletas supranta, kad nužudė ne tą. Jis tęsia kaltinimus motinai. Pokalbio metu Hamletui vėl pasirodo tėvo Šmėkla, primindama apie pagrindinį tikslą – kerštą Klaudijui – ir liepdama pagailėti motinos. Gertrūda Šmėklos nemato ir mano, kad sūnus kalbasi su oru, o tai tik sustiprina jos įsitikinimą, kad jis pamišęs. Hamletas bando ją įtikinti, kad nėra pamišęs, ir prašo jos nutraukti nuodėmingus santykius su Klaudijum bei saugoti paslaptį apie jo tariamą beprotybę. Jis ištempia Polonijaus lavoną.

KETVIRTASIS VEIKSMAS

• IV veiksmas, 1 scena:
  • Vieta: Karalienės kambarys.
  • Veikėjai: Klaudijus, Gertrūda, Rozenkrancas, Gildensternas.
  • Įvykiai: Gertrūda papasakoja Klaudijui apie Polonijaus nužudymą, pridurdama, kad Hamletas tikrai pamišęs. Klaudijus apsimeta susirūpinęs, bet iš tiesų mato puikią progą atsikratyti Hamletu. Jis nusprendžia nedelsiant išsiųsti jį į Angliją ir paskleisti žinią, kad Polonijų nužudė pamišėlis. Pasiunčia Rozenkrancą ir Gildensterną surasti Hamletą ir Polonijaus kūną.
• IV veiksmas, 2 scena:
  • Vieta: Kita pilies vieta.
  • Veikėjai: Hamletas, Rozenkrancas, Gildensternas.
  • Įvykiai: Rozenkrancas ir Gildensternas randa Hamletą. Šis atsakinėja jiems mįslėmis ir pašaipiai, vadindamas juos „kempine“, sugeriančia karaliaus malones. Jis nepasako, kur paslėpė Polonijaus kūną, bet sutinka eiti pas karalių.
• IV veiksmas, 3 scena:
  • Vieta: Pilies kambarys.
  • Veikėjai: Klaudijus, dvariškiai, Rozenkrancas, Gildensternas, Hamletas.
  • Įvykiai: Klaudijus kalba apie tai, kad negali Hamleto nubausti atvirai dėl jo populiarumo tarp liaudies ir motinos meilės. Atvestas Hamletas elgiasi įžūliai, kalba dviprasmybėmis apie Polonijaus kūną („Vakarieniauja... Ne kur jis valgo, bet kur jį valgo.“). Galiausiai pasako, kur kūnas. Klaudijus praneša Hamletui apie skubų išvykimą į Angliją, neva dėl jo paties saugumo. Hamletui, Rozenkrancui ir Gildensternui išėjus, Klaudijus lieka vienas ir atskleidžia savo tikrąjį planą: jis pasiuntė slaptą laišką Anglijos karaliui, reikalaudamas nedelsiant nužudyti Hamletą.
• IV veiksmas, 4 scena:
  • Vieta: Lyguma Danijoje.
  • Veikėjai: Fortinbrasas, Kapitonas, Hamletas, Rozenkrancas, Gildensternas.
  • Įvykiai: Norvegijos princas Fortinbrasas su kariuomene žygiuoja per Daniją į Lenkiją kautis dėl „mažo žemės lopinėlio“. Hamletas, pakeliui į laivą, sutinka Fortinbraso kapitoną ir sužino apie žygio tikslą. Šis susitikimas Hamletui sukelia dar vieną savigraužos priepuolį (ketvirtasis didysis monologas: „Kaip viskas aplink mane kaltina / Ir mano kerštą žadina!“). Jis lygina save su Fortinbrasu, kuris dėl menkos garbės rizikuoja tūkstančių gyvybėmis, o jis pats, turėdamas rimtą priežastį, delsia keršyti. Šis susitikimas sustiprina jo ryžtą veikti.
• IV veiksmas, 5 scena:
  • Vieta: Elsinoro pilies kambarys.
  • Veikėjai: Gertrūda, Horacijus, Dvariškis, Ofelija, Klaudijus, Laertas, Danai.
  • Įvykiai: Gertrūda ir Horacijus sužino apie Ofelijos beprotybę. Įeina Ofelija – ji padrikai kalba, dainuoja daineles apie mirtį, meilę ir išdavystę, dalija įsivaizduojamas gėles (kurių kiekviena turi simbolinę reikšmę). Jos būsena sukrečia karalienę ir karalių. Staiga pranešama, kad grįžo Laertas ir su įsiutusiais danais veržiasi į pilį, reikalaudamas atsakymo dėl tėvo mirties. Laertas įsiveržia, pilnas pykčio ir keršto troškimo. Klaudijus gudriai jį ramina, žadėdamas viską paaiškinti. Tuo metu vėl pasirodo pamišusi Ofelija. Jos vaizdas dar labiau įkaitina Laerto neapykantą Hamletui. Klaudijus pažada Laertui padėti atkeršyti.
• IV veiksmas, 6 scena:
  • Vieta: Kita pilies vieta.
  • Veikėjai: Horacijus, Tarnas, Jūreiviai.
  • Įvykiai: Horacijus gauna laišką nuo Hamleto. Jame princas rašo, kad jo laivą užpuolė piratai, jis pateko į jų nelaisvę, bet jie, sužinoję jo padėtį, už išpirką paleido jį Danijoje. Rozenkrancas ir Gildensternas tęsia kelionę į Angliją. Hamletas prašo Horacijaus kuo skubiau atvykti pas jį ir perduoti laiškus karaliui.
• IV veiksmas, 7 scena:
  • Vieta: Pilies kambarys.
  • Veikėjai: Klaudijus, Laertas, Gertrūda.
  • Įvykiai: Klaudijus baigia įtikinti Laertą, kad dėl Polonijaus mirties kaltas Hamletas. Jis paaiškina, kodėl negalėjo Hamleto nubausti viešai (motinos meilė, liaudies palankumas). Jie gauna Hamleto laišką, pranešantį apie jo netikėtą grįžimą. Klaudijus pasiūlo Laertui klastingą keršto planą: surengti tariamai draugišką fechtavimosi dvikovą. Laertas naudos rapyrą be apsauginio antgalio ir užnuodytais ašmenimis. Klaudijus dar sugalvoja atsarginį planą – paruošti užnuodyto vyno taurę ir pasiūlyti ją Hamletui per kovą. Laertas sutinka. Įeina Gertrūda ir praneša tragišką žinią – Ofelija nuskendo. Ji pasakoja, kaip Ofelija, pindama vainikus prie upės, įkrito į vandenį ir nuskendo (nors aplinkybės lieka dviprasmiškos). Laertas, išgirdęs apie sesers mirtį, dar labiau įsitvirtina savo keršto troškime.

PENKTASIS VEIKSMAS

• V veiksmas, 1 scena:
  • Vieta: Kapinės.
  • Veikėjai: Du Duobkasiai, Hamletas, Horacijus, Laertas, Kūnas (Ofelijos), Kunigas, Karalius, Karalienė, Dvariškiai.
  • Įvykiai: Du Duobkasiai, kasdami kapą Ofelijai, šmaikštauja apie mirtį, savižudybę ir socialinę nelygybę (kilmingiesiems net savižudybė atleidžiama). Į kapines ateina Hamletas su Horacijumi. Hamletas kalbasi su pirmuoju Duobkasiu, kuris atsakinėja sąmojingai ir kandžiai. Duobkasys iškasa kaukolę. Hamletas ją paima (paaiškėja, kad tai buvusio rūmų juokdario Joriko kaukolė) ir sako garsųjį monologą apie būties laikinumą, šlovės menkumą mirties akivaizdoje („Vargšas Jorikai! Aš pažinojau jį, Horacijau...“). Atnešama laidoti Ofelija. Pagal jos laidotuvių apeigas (kuklias, be įprastos ceremonijos) Hamletas supranta, kad ji galėjo nusižudyti. Laertas priekaištauja kunigui dėl tokių laidotuvių ir iš nevilties šoka į sesers kapo duobę. Hamletas, sužinojęs, kad tai Ofelijos laidotuvės, taip pat puola prie kapo, skelbdamas savo didžiulę meilę jai ir susigrumia su Laertu pačioje kapo duobėje. Juos išskiria. Klaudijus primena Laertui apie jų planą.
• V veiksmas, 2 scena:
  • Vieta: Elsinoro pilies menė.
  • Veikėjai: Hamletas, Horacijus, Osrikas (dvariškis), Dvariškis, Klaudijus, Gertrūda, Laertas, Fortinbrasas, Anglijos pasiuntiniai, dvariškiai.
  • Įvykiai: Hamletas pasakoja Horacijui, kaip jis išsigelbėjo iš kelionės į Angliją: laive jis rado Klaudijaus laišką Anglijos karaliui su įsakymu jį nužudyti, perrašė laišką, įrašydamas Rozenkranco ir Gildensterno vardus, ir užantspaudavo tėvo žiedu. Įeina perdėtai mandagus dvariškis Osrikas ir praneša Hamletui apie karaliaus lažybas – Klaudijus susilažino, kad Hamletas fechtavimosi dvikovoje nugalės Laertą. Hamletas, nors ir nujausdamas klastą („Bet vis tiek, kažin kas slegia man širdį“), sutinka kautis. Prasideda dvikova. Hamletas laimi pirmuosius du susirėmimus. Gertrūda išgeria Hamletui paruoštą užnuodyto vyno taurę, nepaisydama Klaudijaus perspėjimo. Laertas, pasinaudojęs proga, sužeidžia Hamletą užnuodyta rapyra. Kovos sumaištyje jie apsikeičia rapyromis, ir Hamletas sužeidžia Laertą tuo pačiu nuodingu ginklu. Gertrūda sušunka, kad vynas užnuodytas, ir miršta. Mirštantis Laertas atskleidžia Hamletui visą tiesą apie Klaudijaus klastą ir užnuodytą rapyrą bei vyną. Hamletas, supratęs, kad jam liko gyventi tik kelios akimirkos, nuduria Klaudijų užnuodyta rapyra ir dar priverčia išgerti likusį nuodingą vyną. Klaudijus miršta. Laertas prieš mirtį susitaiko su Hamletu. Hamletas, jausdamas artėjančią mirtį, prašo ištikimojo Horacijaus (kuris nori nusižudyti, išgėręs nuodų likučius) likti gyvam ir papasakoti pasauliui visą tiesą („Papasakok teisybę apie mane“). Jis taip pat pareiškia, kad Danijos sostas turi atitekti Norvegijos princui Fortinbrasui. Hamletas miršta („O toliau – tyla.“). Į menę įžengia Fortinbrasas su Anglijos pasiuntiniais, kurie praneša, kad Rozenkrancas ir Gildensternas Anglijoje nužudyti pagal (jau pakeistą) įsakymą. Horacijus pažada viską papasakoti. Fortinbrasas, sužavėtas Hamleto kilnumo, įsako surengti jam kariškas laidotuves. Pjesė baigiasi tragiškai, bet su politinės tvarkos atkūrimo gaida.

• Kerštas ir teisingumas: Ar kerštas gali būti teisingas? Kokia jo kaina? Hamletas gauna aiškų įsakymą keršyti, bet nuolat dvejoja. Jo kerštas atidedamas, o galiausiai įvyksta chaotiškai ir nusineša daug nekaltų gyvybių. Drama kelia klausimą, ar humanistinė sąmonė suderinama su archajišku kraujo keršto principu.
• Veiksmas vs. Neveiklumas (Abejojimas): Kodėl Hamletas delsia? Tai viena daugiausiai diskusijų kelianti problema. Priežastys gali būti įvairios: jo melancholiška prigimtis, polinkis į refleksiją, moralinės abejonės, nepasitikėjimas Šmėkla, baimė dėl savo sielos po mirties, galbūt net sąmoningas delsimas ieškant tikrai tinkamo momento ir būdo. Jo neveiklumas kontrastuoja su Laerto ir Fortinbraso ryžtingumu.
• Realybė vs. Apsimetimas (Kaukės, Vaidyba): Beveik visi veikėjai kažką slepia arba apsimeta. Hamletas apsimeta pamišusiu. Klaudijus slepia savo nusikaltimą po karaliaus kauke. Polonijus apsimeta išmintingu patarėju. Rozenkrancas ir Gildensternas – ištikimais draugais. Vaidyba tampa ne tik Hamleto įrankiu tiesai atskleisti („Pelėkautų“ spektaklis), bet ir visuotine būsena Elsinoro dvare, kur „Danija – kalėjimas“, o pasaulis – „apleistas sodas“.
• Beprotystė (Tikra vs. Apsimestinė): Hamleto beprotybė – apsimestinė, strateginis ėjimas. Tačiau ar nuolatinis apsimetinėjimas ir patiriami sukrėtimai nepaliečia jo tikrosios psichikos? Ofelijos beprotybė – tikra, tragiška reakcija į nepakeliamą kančią ir pasaulio žiaurumą.
• Korupcija ir puvimas: Danijos karalystė vaizduojama kaip moraliai supuvusi („Kažkas negera ir supuvę Danijos karalystėj“). Korupcija prasideda nuo viršaus (Klaudijaus nusikaltimas) ir persmelkia visus santykius – šeimą, meilę, draugystę, politiką.
• Gyvenimas, mirtis ir pomirtinis pasaulis: Mirties tema yra viena centrinių. Hamletas nuolat apmąsto mirtį – jos neišvengiamumą, prasmę, baimę to, kas laukia po jos („Kas tenai sapnuosis / Po mirties miegu, / Mus priverčia stabtelt“). Kapinių scena – tiesioginė akistata su mirtingumu.
• Meilė, šeima ir ištikimybė (išduota): Pjesėje vaizduojami sudėtingi šeimos santykiai – išduota sūnaus meilė motinai, brolžudystė, tėvų ir vaikų ryšiai (Polonijus-Ofelija-Laertas). Meilė tarp Hamleto ir Ofelijos pasmerkta žlugti dėl išorinių aplinkybių ir vidinių Hamleto konfliktų. Draugystė taip pat patiria išbandymus (Horacijus vs. Rozenkrancas ir Gildensternas).

Norint giliau suprasti „Hamletą“, rekomenduojame pasidomėti šiais aspektais ir pasinaudoti siūlomais šaltiniais:

• Istorinis ir kultūrinis fonas:
  • 🔗 Renesansas ir Humanizmas: Suprasti epochos idėjas apie žmogų, protą, moralę, kurios stipriai veikia Hamletą.
  • 🔗 Elžbietos epochos Anglija: Susipažinti su laikotarpiu, kai kūrė Šekspyras, jo teatru („Gaublys“), socialine aplinka.
  • 🔗 Keršto tragedijos žanras: Suprasti šio populiaraus Elžbietos laikų žanro ypatumus (dvasios pasirodymas, keršto motyvas, beprotybė, daug mirčių), kuriuos Šekspyras naudojo ir kartu peržengė.
• Autorius:
  • 🔗 Viljamo Šekspyro biografija: Nors daug nežinoma, verta susipažinti su pagrindiniais faktais.
  • 🔗 Šekspyras Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE.lt)
  • 🔗 Šekspyro sonetai: Juose dažnai atsispindi panašios temos ir nuotaikos kaip ir tragedijose.
• Literatūros kritika ir analizė:
  • 🔗 „Hamleto“ analizės ir interpretacijos: Ieškoti įvairių literatūrologų (lietuvių ir užsienio) straipsnių, paskaitų.
  • 🔗 Monologo „Būti ar nebūti“ analizė: Tai vienas daugiausiai analizuotų tekstų pasaulyje.
  • 🔗 „Hamleto“ ekranizacijos YouTube: Filmų peržiūra ir analizė gali padėti geriau suprasti veikėjus ir siužetą. Ypač vertinamos Laurence'o Olivier, Franco Zeffirelli, Kennetho Branagh'o versijos.
  • 🔗 Lituanistikos duomenų bazė: Ieškoti mokslinių straipsnių lietuvių kalba (į paieškos laukelį įvesti „Šekspyras Hamletas“).