„Prikaltasis Prometėjas“

Įsivaizduok veikėją, kuris nepabūgo paties galingiausio Olimpo dievo – Dzeuso – ir, norėdamas padėti žmonėms, pavogė iš dievų ugnį. Ugnį, kuri simbolizuoja ne tik šilumą, bet ir mokslą, meną, civilizaciją, progresą. Už šį poelgį jis buvo žiauriai nubaustas – amžiams prikaltas prie uolos atšiauriuose kalnuose, kur jo kepenis kasdien lesa erelis. Tai – Prometėjas, titanas, vienas ryškiausių maištininkų ir žmonijos gynėjų pasaulio mitologijoje ir literatūroje.

Aischilo tragedija „Prikaltasis Prometėjas“ – tai ne nuotykių kupinas epas kaip „Odisėja“ ar „Iliada“. Tai statyška, filosofinė drama, kurios visas veiksmas sutelktas į vieną vietą – prie uolos prikaltą, bet nepalaužtą didvyrį. Skaitydamas šios tragedijos ištraukas, tu:

• Susidursi su amžina kova tarp tironijos ir laisvės: ar verta kentėti dėl savo įsitikinimų? Kokia yra maišto kaina?
• Mąstysi apie žinojimo ir progreso kainą: ar Prometėjo dovana žmonėms atnešė tik gėrį?
• Pamatysi kančios didingumą: kaip veikėjas ištveria baisius fizinius ir dvasinius skausmus, neatsisakydamas savo principų.
• Susipažinsi su galingais antikiniais mitais ir personažais (titanais, Olimpo dievais).
• Pajusi tikrosios tragedijos jėgą – kai didingas herojus susiduria su nenugalima jėga ir yra pasmerktas kentėti.

Ši drama, nors ir parašyta prieš pustrečio tūkstančio metų, kelia klausimus, kurie aktualūs ir šiandien – apie kovą už teisingumą, pasipriešinimą priespaudai ir pasiaukojimo prasmę.

Aischilas (gr. Aiskhylos, apie 525–456 m. pr. Kr.) – pats pirmasis iš trijų didžiųjų senovės Graikijos tragikų (kartu su Sofokliu ir Euripidu), dažnai vadinamas „tragedijos tėvu“. Jis gyveno ir kūrė Atėnuose V a. pr. Kr. – pačiame miesto aukso amžiuje, kai klestėjo demokratija (nors ir ribota), filosofija (Sokrato laikai), menas ir, žinoma, teatras.

Aischilas pats buvo karys, dalyvavo garsiuosiuose graikų-persų karuose (Maratono mūšyje). Jo kūrybai būdingas didingumas, monumentalumas, religingumas, gilus patriotizmas. Jis pirmasis į tragediją įvedė antrąjį aktorių, taip leisdamas atsirasti tikram dialogui ir sumažindamas choro reikšmę. Iš maždaug 90 jo parašytų pjesių iki mūsų dienų išliko tik septynios (tarp jų – „Persai“, „Septynetas prieš Tėbus“, trilogija „Orestėja“ ir „Prikaltasis Prometėjas“).

Graikų tragedija gimė iš dievo Dioniso garbei skirtų religinių ritualų ir chorinių giesmių (ditirambų). Vaidinimai vykdavo didžiuliuose atviruose amfiteatruose per Dionisijas – pavasario šventes. Aktoriai (tik vyrai) dėvėjo kaukes ir iškilmingus kostiumus. Tragedijos siužetai dažniausiai buvo imami iš mitų, tačiau per juos buvo sprendžiamos ir to meto visuomenei aktualios moralinės, politinės, religinės problemos.

Žanras: Tragedija. Laikas ir vieta: Mitiniai laikai, netrukus po Titanomachijos (Olimpo dievų kovos su titanais). Veiksmas vyksta Skitijoje, atšiauriame, negyvenamame krašte, Kaukazo kalnuose, prie uolos. Siužeto šaltinis: Senovės graikų mitai apie titaną Prometėją, kuris, pasak vienos mito versijos, nulipdė žmones iš molio, o vėliau, nepaklusdamas Dzeuso valiai (kuris norėjo žmoniją sunaikinti), pavogė iš Olimpo ugnį ir padovanojo ją žmonėms, išmokė juos amatų ir menų. Už tai Dzeusas jį žiauriai nubaudė. Struktūra ir ypatumai: „Prikaltasis Prometėjas“ yra vienintelė išlikusi dalis iš manomos trilogijos apie Prometėją. Kitos dalys – „Išlaisvintasis Prometėjas“ ir „Prometėjas Ugnies nešėjas“ – neišliko. Tai labai svarbu, nes mes matome tik Prometėjo kančių pradžią ir jo nepalaužiamą pasipriešinimą, bet nežinome, kaip Aischilas buvo numatęs išspręsti konfliktą (ar įvyko susitaikymas su Dzeusu, kaip teigia kai kurie šaltiniai?). Tragedijai būdingas statyškumas – pagrindinis veikėjas visą laiką yra prikaltas prie uolos, o veiksmas plėtojamas per jo dialogus su kitais veikėjais ir choru.

• Prometėjas: Titano Japeto sūnus. Tragedijos protagonistas. Nors padėjo Dzeusui nugalėti titanus, vėliau stojo žmonių pusėn, pavogė jiems dieviškąją ugnį (simbolizuojančią protą, civilizaciją) ir už tai buvo pasmerktas amžinoms kančioms. Jis yra išdidus, nesulenkiamas maištininkas, kenčiantis, bet neprarandantis orumo ir tikėjimo savo teisumu. Jis turi pranašystės dovaną – žino ateitį, įskaitant paslaptį apie būsimą Dzeuso nuvertimą nuo sosto.
• Dzeusas: Vyriausias Olimpo dievas, naujasis pasaulio valdovas, neseniai nugalėjęs titanus. Pjesėje jis yra antagonistas, nors pats scenoje nepasirodo. Vaizduojamas (bent jau Prometėjo ir kitų kenčiančiųjų akimis) kaip žiaurus, kerštingas, neseniai į valdžią atėjęs tironas, bijantis prarasti savo galią ir negailestingai baudžiantis visus nepaklusniuosius.
• Hefaistas: Ugnies ir kalvystės dievas, Dzeuso sūnus. Jis gauna nemalonią pareigą – prikalti Prometėją prie uolos. Jis tai daro nenoromis, gailisi Prometėjo, bet bijo nepaklusti tėvo įsakymui. Jo paveikslas rodo vidinę kovą tarp pareigos ir užuojautos.
• Kratas (Valdžia) ir Bija (Prievarta/Jėga): Dzeuso tarnai, personifikuotos abstrakcijos. Jie yra brutali Dzeuso valios vykdytojai, bejausmiai ir negailestingi. Jie prižiūri, kad Hefaistas tiksliai atliktų savo darbą, ir tyčiojasi iš kenčiančio Prometėjo.
• Okeanas: Senas titanas, jūrų dievas, Okeanidžių tėvas. Atvyksta pas Prometėją, siūlo užjausti, bet kartu ragina susitaikyti su Dzeusu, pripažinti jo valdžią, kad kančios sumažėtų. Jis atstovauja kompromiso, prisitaikymo pozicijai, kurią Prometėjas išdidžiai atmeta.
• Ijo: Mirtingoji mergina, Argoso karaliaus Inacho duktė. Dar viena nekalta Dzeuso tironijos auka. Dzeusas ją įsimylėjo, bet jo pavydžioji žmona Hera pavertė Ijo karve ir pasiuntė vapsvą (gylys), kuri nuolat ją gelia ir varo iš proto, versdama klaidžioti po visą pasaulį. Jos susitikimas su Prometėju yra labai svarbus – ji papasakoja savo kančių istoriją, o Prometėjas, kupinas atjautos, išpranašauja jai ateitį: ilgus klajonių kelius ir galiausiai ramybę Egipte, kur ji atgaus žmogišką pavidalą ir pagimdys sūnų. Jis taip pat užsimena, kad vienas iš jos palikuonių (Heraklis) po daugelio kartų jį išlaisvins.
• Hermis: Dievų pasiuntinys, Dzeuso sūnus. Pasirodo pjesės pabaigoje. Elgiasi įžūliai ir arogantiškai, kaip tipiškas tirono tarnas. Jis reikalauja, kad Prometėjas atskleistų paslaptį, kurią žino tik jis – apie būsimą Dzeuso santuoką, kuri jam atneš pražūtį (pagimdys sūnų, galingesnį už tėvą). Prometėjas išdidžiai atsisako.
• Choras (Okeanidės): Okeano dukterys, jūrų nimfos. Jos atskrenda pas Prometėją, išgirdusios jo aimanas. Visos pjesės metu jos lieka su Prometėju, jį užjaučia, gailisi, bando guosti, bet kartu ir bijo Dzeuso rūstybės. Jos atstovauja pasyviai užuojautai, kontrastuojančiai su Prometėjo aktyviu pasipriešinimu. Jų giesmės (stasimai) komentuoja veiksmą ir apmąsto kančios bei dievų galios temas.

• Prologas: Scena prasideda atšiauriame Skitijos krašte. Dzeuso įsakymu jo tarnai Valdžia (Kratas) ir Jėga (Bija) atveda Prometėją prie aukštos uolos. Jie ragina nenoromis einantį dievą kalvį Hefaistą kuo greičiau prikalti titaną grandinėmis prie uolos. Hefaistas gailisi Prometėjo, vadina Dzeuso įsakymą žiauriu, bet bijodamas pats nukentėti, paklūsta. Valdžia ir Jėga jį skubina, tyčiojasi iš Prometėjo „žmonių mylėtojo“. Prometėjas viso kalimo metu tyli. Kai kankintojai išeina, Prometėjas pagaliau prabyla – kreipiasi į gamtos stichijas (orą, upes, žemę, saulę), skųsdamasis neteisinga Dzeuso bausme.
• Parodas (Choro įžengimas): Prometėjo aimanas išgirsta Okeanidės. Jos atskrenda sparnuotu vežimu. Chorinėje giesmėje jos išreiškia gailestį ir siaubą dėl titano kančių, klausia, už ką jis taip baudžiamas.
• Pirmasis Epeisodijas (Veiksmas): Prometėjas papasakoja Okeanidėms savo istoriją. Jis primena, kaip padėjo Dzeusui nugalėti Kroną ir kitus titanus (Titanomachija). Tačiau kai Dzeusas užėmė sostą, jis panoro sunaikinti mirtinguosius žmones. Prometėjas vienintelis išdrįso tam pasipriešinti. Jis ne tik išgelbėjo žmones nuo pražūties, bet ir padovanojo jiems ugnį, kurią pavogė iš Hefaisto (arba tiesiai iš Olimpo). Ugnis čia simbolizuoja ne tik fizinę šilumą, bet ir protą, menus, amatus, mokslą, viltį – visa tai, kas padarė žmones civilizuotus ir nepriklausomus nuo dievų malonės („Aklą viltį aš jiems įdiegiau“). Būtent už šią pagalbą žmonėms Dzeusas jį taip žiauriai baudžia.
• Pirmasis Stasimas (Choro giesmė): Choras aprauda Prometėjo likimą, jo kančias ir visagalio Dzeuso rūstybę.
• Antrasis Epeisodijas: Atvyksta senasis titanas Okeanas ant sparnuoto žirgo. Jis taip pat reiškia užuojautą, bet kartu moko Prometėją nuolankumo ir pataria paklusti Dzeuso valiai, nes priešintis galingesniam esą beprasmiška. Jis siūlosi tarpininkauti pas Dzeusą. Prometėjas išdidžiai atmeta jo pasiūlymą, laikydamas tai bailumu ir prisitaikėliškumu. Jis primena Okeanui kitų titanų (Atlanto, Tifono), bandžiusių priešintis Dzeusui, baisų likimą ir perspėja Okeaną nerizikuoti. Okeanas išvyksta.
• Antrasis Stasimas: Choras apmąsto Prometėjo nelaimę, lygina ją su kitų titanų kančiomis ir vėl pabrėžia Dzeuso negailestingą galią.
• Trečiasis Epeisodijas: Pasirodo Ijo – mergina, paversta karve ir persekiojama nuolat geliančios vapsvos (gylys), kurią pasiuntė pavydžioji Dzeuso žmona Hera. Ijo blaškosi iš skausmo ir kančios, pasakoja savo liūdną istoriją, kaip Dzeusas ją pamilo ir kaip už tai dabar kenčia. Prometėjas ją užjaučia, matydamas dar vieną Dzeuso tironijos auką. Jis išpranašauja jai ateitį: ilgus klajonių kelius per Aziją ir Afriką, kol galiausiai ji pasieks Egiptą, kur atgaus žmogaus pavidalą ir pagimdys Dzeusui sūnų Epafoą. Prometėjas taip pat atskleidžia, kad iš jos giminės po trylikos kartų gims didvyris (Heraklis), kuris išlaisvins patį Prometėją. Be to, jis užsimena turįs paslaptį apie Dzeuso ateitį: jei šis ves tam tikrą moterį (jūrų deivę Tetidę), jam gims sūnus, kuris nuvers jį nuo sosto (kaip pats Dzeusas nuvertė savo tėvą Kroną).
• Trečiasis Stasimas: Choras, sukrėstas Ijo kančių, aprauda jos likimą ir meldžia dievus pasigailėjimo. Kartu jos išreiškia baimę dėl nelygių sąjungų (tarp dievų ir mirtingųjų).
• Eksodas (Pabaiga): Pasirodo arogantiškasis dievų pasiuntinys Hermis. Jis Dzeuso vardu reikalauja, kad Prometėjas nedelsdamas atskleistų paslaptį apie Dzeusui pavojingą santuoką. Prometėjas išdidžiai atsisako, tyčiojasi iš Hermio kaip iš „dievų tarno“ ir iš paties Dzeuso kaip iš naujo, nepatyrusio valdovo. Jis pareiškia, kad jokie grasinimai ir kančios neprivers jo paklusti tironui. Hermis pagrasina dar baisesnėmis kančiomis: Dzeusas žaibu sutrupins uolą, Prometėjas nugarmės į bedugnę, o vėliau bus vėl iškeltas į paviršių, kur kasdien atskridęs Dzeuso erelis les jo nuolat ataugančias kepenis. Prometėjas lieka nepalaužiamas. Tragedija baigiasi gamtos kataklizmu – prasideda baisi audra, žaibuoja, griaudėja, dreba žemė. Prometėjas, šaukdamasis teisingumo ir liudydamas savo nekaltą kančią, kartu su uola prasmenga į bedugnę. Kartu su juo lieka ir ištikimasis Okeanidžių choras, nepabūgęs Dzeuso rūstybės.

• Maištas prieš tironiją: Tai pagrindinė ašis. Prometėjas yra maištininkas, kovojantis prieš Dzeuso, kaip tirono, valdžią ne dėl asmeninės naudos, o dėl žmonijos gerovės ir teisingumo. Pjesė kelia klausimą apie pasipriešinimo tironijai būtinybę ir kainą.
• Kova už pažangą ir žmoniją: Prometėjas įkūnija proto, mokslo, civilizacijos nešėją. Ugnis – tai ne tik fizinis dalykas, bet ir žinojimo, kūrybos, vilties simbolis. Jis baudžiamas už tai, kad suteikė žmonėms galimybę tobulėti ir tapti savarankiškesniems nuo dievų. Ar pažanga visada sulaukia pasipriešinimo iš konservatyvių jėgų?
• Kančios prasmė: Prometėjas kenčia ne tik fiziškai (prikaltas, lesamas erelio), bet ir dvasiškai (matydamas Dzeuso neteisybę, kitų kančias, pvz., Ijo). Tačiau jo kančia nėra beprasmė – ji liudija jo principų tvirtumą, dvasios didybę ir tampa moraline pergale prieš tironą. Jo ištvermė kelia ne tik gailestį, bet ir pasigėrėjimą.
• Teisingumas ir valdžia: Ar galingasis visada teisus? Pjesė abejoja dieviškuoju teisingumu, vaizduodama Dzeusą kaip neteisingą ir kerštingą valdovą. Prometėjas apeliuoja į aukštesnį, moralinį teisingumą. Keliamas klausimas apie valdžios ir galios santykį su morale.
• Žinojimas ir laisvė: Prometėjas turi pranašystės dovaną, žino ateitį. Šis žinojimas jam suteikia galios prieš Dzeusą (nes žino jo nuvertimo paslaptį), bet kartu ir didina jo kančią. Ar žinojimas visada išlaisvina?
• Kompromisas vs. Principai: Okeano bandymas įtikinti Prometėją nusileisti Dzeusui kelia klausimą apie kompromiso ribas. Ar verta išsižadėti savo principų vardan kančių palengvinimo? Prometėjas renkasi principingumą, Okeanas – prisitaikymą.

• Aischilo dramaturgija: Tai puikus ankstyvosios graikų tragedijos pavyzdys su didingais, monumentaliais veikėjais (dievai, titanai), iškilminga poetine kalba, choro vaidmeniu, filosofiniu gilumu.
• Statyškumas ir vidinė drama: Nors išorinio veiksmo nedaug (Prometėjas nejuda), drama kupina vidinės įtampos, kuri kuriama per dialogus, monologus, choro giesmes, atskleidžiančius veikėjų jausmus, mintis ir pasaulėžiūrų susidūrimą.
• Tragiškasis herojus: Prometėjas yra idealus tragiškasis herojus pagal antikinį supratimą: kilmingas (titanas), siekiantis kilnaus tikslo (padėti žmonėms), susiduriantis su galingesne jėga (Dzeusu), kenčiantis nepelnytai, bet išliekantis didingas ir keliantis žiūrovų gailestį bei baimę (katarsis).
• Neišlikusi trilogija: Faktas, kad tai tik pirmoji trilogijos dalis, kelia daug klausimų. Ar vėlesnėse dalyse Prometėjas susitaikė su Dzeusu? Ar Heraklis jį išlaisvino? Kaip pasikeitė Dzeuso paveikslas? Šie klausimai palieka erdvės interpretacijoms.
• Įtaka: Prometėjo mitas ir Aischilo tragedija padarė didžiulę įtaką vėlesnei Europos kultūrai – literatūrai (Gėtė, Baironas, Šelis), dailei, filosofijai. Prometėjas tapo amžinu maištininko, kovotojo už žmoniją, kūrėjo ir kančios simboliu.

• 🔗 Aischilo biografija ir Antikos teatras (paieška)
• 🔗 Graikų tragedijos žanras (paieška)
• 🔗 Prometėjo mitas (skirtingos versijos)
• 🔗 Titanomachija (Titanų ir Olimpo dievų karas)
• 🔗 „Prikaltojo Prometėjo“ analizė ir temos (paieška)
• 🔗 Prometėjo vaizdavimas mene (Google Images)
• 🔗 Paskaitos apie Aischilą ir „Prikaltąjį Prometėją“ YouTube
• 🔗 Lituanistikos duomenų bazė: Ieškoti mokslinių straipsnių lietuvių kalba (į paieškos laukelį įvesti „Aischilas Prometėjas“).