„Kelionė į Jeruzalę“: piligrimo dienoraštis

Mikalojus Kristupas Radvila, pramintas Našlaitėliu, buvo viena ryškiausių ir įtakingiausių XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) asmenybių. Gimė 1549 m. Lenkijoje, Cmeluve, Mikalojaus Radvilos Juodojo, vieno LDK politinių lyderių ir aktyvaus reformacijos šalininko, šeimoje. Dėl, kaip manoma, silpnesnės sveikatos, tėvas skyrė jam ne karinę, o intelektualinę karjerą. Mikalojus Kristupas gavo puikų išsilavinimą: būdamas paauglys studijavo Strasbūro ir Tiubingeno universitetuose, vėliau keliavo po Vakarų Europą (Prancūziją, Italiją). Lemtingas įvykis jo gyvenime – susitikimas su popiežiumi Pijumi V Romoje 1566 m., po kurio jis iš protestantizmo (kalvinizmo) perėjo į katalikybę. Šis žingsnis nulėmė visą tolesnę jo veiklą – jis tapo aktyviu kontrreformacijos šalininku, katalikybės gynėju ir rėmėju LDK.

Grįžęs į Lietuvą, Našlaitėlis aktyviai dalyvavo valstybės politiniame gyvenime. Jis užėmė aukštas pareigas: buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro maršalka, vėliau Lietuvos didysis maršalka, Trakų kaštelionas, Trakų vaivada, o nuo 1604 m. iki mirties – prestižines Vilniaus vaivados pareigas. Radvila Našlaitėlis dalyvavo svarbiose diplomatinėse misijose (pvz., vyko į Prancūziją parvežti į sostą Henriko Valua), karo žygiuose Stepono Batoro laikais. Jis garsėjo kaip sumanus politikas, geras administratorius, dosnus mecenatas, Nesvyžiaus ir Olykos linijos Radvilų giminės galva. Jo iniciatyva Nesvyžiuje pastatyta viena pirmųjų barokinių bažnyčių LDK, įkurta spaustuvė.

Kelionės užėmė svarbią vietą Radvilos Našlaitėlio gyvenime. Be studijų ir diplomatinių misijų, jis ne kartą vyko gydytis į Vokietijos ir Italijos kurortus. Tačiau pati svarbiausia ir labiausiai jį išgarsinusi kelionė buvo piligriminė kelionė į Šventąją Žemę ir Egiptą. Šiai kelionei jis ryžosi įgyvendindamas įžadą, duotą 1575 m., kai sunkiai sirgdamas pasižadėjo pasveikęs aplankyti Kristaus kapą Jeruzalėje. Nors pirmas bandymas 1580–1581 m. neįvyko dėl Artimuosiuose Rytuose siautusių ligų, 1582 m. jis vėl ryžtingai leidosi į kelią.

„Kelionė į Jeruzalę“ (lot. Hierosolymitana peregrinatio) – tai Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio įspūdžių, patirtų kelionės po Artimuosius Rytus (1582–1584 m.) metu, aprašymas. Tai vienas populiariausių ir reikšmingiausių LDK Baroko epochos kūrinių, turėjęs didelį pasisekimą ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir visoje Europoje.

• Žanras: Kelionių literatūra (hodeporika), piligrimystės aprašymas, dienoraštis, memuarai. Kūrinys turi ir pažintinės literatūros bruožų.
• Laikotarpis: Aprašomi XVI a. pabaigos įvykiai (1582–1584 m.). Kūrinys parašytas apie 1590–1591 m., o pirmą kartą išleistas 1601 m. Tai Lietuvos Baroko literatūros pavyzdys.
• Kalba ir stilius: Originalas parašytas lenkų kalba, tačiau pirmasis leidimas buvo lotyniškas Tomo Treterio vertimas. Vėliau išverstas į vokiečių, lenkų, rusų kalbas. Stilius, kaip pažymi ir skaitytojai, gana paprastas, aiškus, gyvas, kupinas konkrečių detalių, asmeninių įspūdžių ir nuotykių aprašymų, kas darė jį patrauklų plačiai auditorijai.
• Forma: Lotyniškame leidime T. Treteris kūriniui suteikė keturių laiškų formą, nors iš esmės tai dienoraštinis pasakojimas.
• Tikslas: Kūrinio tikslai buvo keli: įgyvendinti duotą įžadą, liudyti savo gilų pamaldumą, pateikti kitiems piligrimams praktinių patarimų ir informacijos apie Šventąją Žemę, papasakoti apie egzotiškus kraštus, jų žmones, papročius, gamtą, architektūrą, o kartu ir išgarsinti Radvilų giminę bei save kaip uolų kataliką ir išsilavinusį didiką.

• Pasiruošimas ir išvykimas: Į kelionę Našlaitėlis išvyko iš savo rezidencijos Nesvyžiuje 1582 m. rugsėjo 16 d. Gruodžio pradžioje pasiekė Veneciją – svarbų uostą, iš kurio vykdavo laivai į Rytus. Čia jis turėjo gauti oficialų leidimą aplankyti Šventąją Žemę (kuri tuo metu priklausė Osmanų imperijai) ir praleido visą žiemą, laukdamas tinkamo laivo ir palankių sąlygų.
• Kelionė jūra ir Šventoji Žemė: 1583 m. balandžio 17 d., apsivilkęs piligrimo drabužiais, Radvila Našlaitėlis su palydovais išplaukė iš Venecijos. Kartu keliavo nedidelė, bet rinktinė kompanija: imperatoriaus diplomatas Abraomas Dona, prūsų bajoras Jurgis Klosas, būsimi aukšti pareigūnai Mykolas Konarskis ir Andrius Skorulskis, gydytojas Jonas Šolcas, virėjas Jeremijus Germekas, jėzuitas Leonardas Pacifikas ir kiti. Kelionė vyko per Kretos ir Kipro salas. Birželio pradžioje jie išsilaipino Tripolio uoste (dab. Libanas) Sirijoje. Iš ten sausuma pasiekė Jeruzalę. Šventojoje Žemėje Našlaitėlis praleido apie dvi savaites, aplankydamas svarbiausias krikščionims vietas: Kristaus Kapo baziliką, Kalvarijos kalną, Alyvų kalną ir kt. Čia jam ir jo bendražygiams pranciškonai suteikė prestižinį Šventojo Kapo riterių titulą. Našlaitėlis savo ruožtu dosniai aukojo vienuolynui.
• Egiptas: Iš Šventosios Žemės keliautojai grįžo į Tripolį ir liepos pabaigoje išplaukė į Egiptą. Čia jie praleido apie du mėnesius. Aplankė Kairą, senovės Memfio griuvėsius, Gizos piramides. Našlaitėlis detaliai aprašė piramides (į vieną net įkopė), Sfinksą. Aleksandrijoje jis netgi įsigijo dvi autentiškas mumijas, kurias ketino parsigabenti kaip egzotišką suvenyrą ir mokslo objektą. Tačiau kelionės jūra metu, kilus audrai ir prietaringai įgulai pradėjus kaltinti mumijas dėl nelaimės, jas teko išmesti į jūrą.
• Kelionė atgal: Iš Aleksandrijos laivu per Kretą keliautojai pasiekė Italiją. Toliau keliavo sausuma. Aplankė Bonos Sforcos kapą Baryje. Kelionė nebuvo sklandi – ties Peskara jie buvo apiplėšti, prarado dalį daiktų ir pinigų. Dėl finansinių sunkumų kelionė namo užtruko. Tik 1584 m. liepos 7 d. (kitur minima 1585 m. gegužės 29 d. atvykimas į Lenkiją) Radvila Našlaitėlis pagaliau grįžo į gimtąjį Nesvyžių. Dėkodamas Dievui už sėkmingą kelionę, jis paaukojo Jasna Guros vienuolynui Čenstakavoje savo piligriminį rožinį ir lazdą.

„Kelionė į Jeruzalę“ yra ne tik nuotykių kupinas pasakojimas, bet ir vertingas istorinis, geografinis bei kultūrinis šaltinis.

• Pasaulėvaizdis: Knyga atspindi XVI a. pabaigos Europos didiko pasaulėvaizdį, kuriame svarbią vietą užima gilus religingumas, tikėjimas Dievo apvaizda, pagarba šventoms vietoms, bet kartu ir renesansinis smalsumas, noras pažinti pasaulį, domėjimasis istorija, gamta, kitų tautų papročiais.
• Aprašymai: Našlaitėlis detaliai aprašo aplankytus miestus (Veneciją, Jeruzalę, Kairą, Aleksandriją), architektūros paminklus (bažnyčias, piramides, griuvėsius), gamtą (augalus, gyvūnus, Nilą), vietinių gyventojų (sirų, arabų, egiptiečių, kopų) buitį, aprangą, papročius, religines apeigas. Nors kai kurie aprašymai remiasi ankstesniais šaltiniais ar stereotipais, dauguma jų paremti asmeniniais stebėjimais.
• Nuotykiai ir pavojai: Kelionė nebuvo lengva – autorius aprašo jūros audras, ligas, karštį, plėšikų užpuolimus, nesutarimus su vietiniais ar net palydovais. Tai suteikia kūriniui dinamiškumo ir įtampos.
• Praktinė nauda: Knygoje gausu praktinių patarimų būsimiems piligrimams: kaip pasiruošti kelionei, kokių daiktų pasiimti, kaip elgtis su vietiniais, kokių pavojų saugotis, kokios kainos ir pan. Tai rodo, kad knyga buvo skirta ne tik pramogai, bet ir naudai.
• Religinė potekstė: Kelionė vaizduojama kaip dvasinio apsivalymo, tikėjimo sustiprinimo aktas. Lankomos šventos vietos sukelia autoriui gilius religinius išgyvenimus, apmąstymus apie Kristaus kančią ir atpirkimą. Kartu ryškus ir kontrreformacijos dvasiai būdingas priešiškumas kitatikiams (musulmonams, stačiatikiams, judėjams).
• Reikšmė: Tai pirmasis tokio pobūdžio ir masto LDK literatūros kūrinys. Jis ne tik išgarsino autorių visoje Europoje, bet ir tapo svarbiu šaltiniu apie XVI a. Artimuosius Rytus, Europos piligrimystės tradicijas ir LDK didiko pasaulėvaizdį. Knyga turėjo didelę įtaką vėlesnei kelionių literatūrai.

Nors parašyta prieš daugiau nei 400 metų, „Kelionė į Jeruzalę“ gali būti įdomi ir šiuolaikiniam skaitytojui:

• Tai autentiškas liudijimas apie praeities pasaulį, leidžiantis pažvelgti į jį tiesiogiai keliautojo akimis.
• Kūrinys parašytas gyva, vaizdinga kalba, kupinas nuotykių ir netikėtų situacijų.
• Leidžia suprasti, kaip skyrėsi mąstymas ir vertybės XVI amžiuje nuo dabartinių.
• Pateikia įdomių istorinių, geografinių ir kultūrinių faktų apie aplankytus kraštus.
• Atskleidžia sudėtingą Baroko epochos žmogaus pasaulėjautą, kurioje dera gilus tikėjimas ir renesansinis smalsumas.

Norint geriau suprasti kūrinį ir jo autorių, verta pasidomėti:

• Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis:
  • 🔗 Biografija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE.lt)
  • 🔗 Paieška apie M. K. Radvilą Našlaitėlį
• Radvilų giminė: Suprasti giminės įtaką LDK istorijoje ir kultūroje.
  • 🔗 Paieška apie Radvilų giminę
• Baroko epocha LDK: Susipažinti su šio laikotarpio kultūrinėmis, religinėmis (kontrreformacija) ir politinėmis ypatybėmis.
  • 🔗 Paieška apie Baroką Lietuvoje
• Piligrimystės tradicija: Sužinoti daugiau apie kelionių į Šventąją Žemę istoriją ir reikšmę viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais.
  • 🔗 Paieška apie piligrimystę į Jeruzalę
• Pati knyga:
  • 🔗 O. Matusevičiūtės vertimas į lietuvių kalbą (1990) (Ieškoti bibliotekose ar internete).
  • 🔗 Straipsnis apie vokiškąjį leidimą (E. Terleckienė): Mokslinė analizė besidomintiems giliau.

Šis išsamus konspektas turėtų padėti geriau suprasti Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionę į Jeruzalę“ – unikalų LDK literatūros ir kultūros paminklą.