„Odisėja“

Galbūt žodis „epas“ skamba nuobodžiai? Pagalvok iš naujo! „Odisėja“ – tai viena pirmųjų ir vis dar viena kiečiausių nuotykių istorijų pasaulyje. Įsivaizduok: dešimtmetį trunkanti kelionė namo po karo, pilna pavojų, pabaisų (vienakis kiklopas!), kerėtojų (paverčiančių vyrus kiaulėmis!), gundančių sirenų, dievų įsikišimo ir neįtikėtinų išbandymų. Pagrindinis herojus – Odisėjas – nėra tik raumeningas karys. Jis gudrus, išradingas, kartais net klastingas, tikras proto galiūnas, sugebantis išsisukti iš beviltiškiausių situacijų.

Skaitydamas (net ir ištraukas) tu ne tik patirsi kvapą gniaužiančių nuotykių, bet ir susimąstysi apie dalykus, kurie aktualūs ir šiandien: kas yra tikroji ištikimybė? Kokia namų ir šeimos kaina? Kaip atsispirti pagundoms? Ką reiškia būti lyderiu ir didvyriu? Kuo skiriasi protas ir jėga? „Odisėja“ – tai tarsi senovinis nuotykių filmas ar fantastinė knyga, tik daug gilesnė ir paveikesnė. Ji parodo, kad žmogaus prigimtis, jo kovos ir siekiai per tūkstantmečius mažai tepasikeitė.

Kas buvo Homeras? Tai vienas didžiausių literatūros istorijos mįslių. Tradiciškai jis laikomas aklu dainiumi, gyvenusiu maždaug VIII a. pr. Kr. senovės Graikijoje (nors kai kurie abejoja, ar toks žmogus išvis egzistavo, ar „Odisėja“ ir „Iliada“ yra vieno autoriaus kūriniai). Tuo metu Graikijoje klestėjo žodinė epinė tradicija: ypatingi dainiai, vadinami aedais arba rapsodais, keliaudavo po miestus ir per puotas ar šventes dainuodavo (recituodavo pritariant lyrа) ilgas eiliuotas istorijas apie dievus ir didvyrius. Šie pasakojimai buvo perduodami iš kartos į kartą, nuolat šiek tiek kito, kol galiausiai, atsiradus raštui (graikai perėmė finikiečių abėcėlę), buvo užrašyti. „Odisėja“ ir „Iliada“ yra būtent šios tradicijos rezultatas.

Nors epai buvo užrašyti VIII a. pr. Kr., jie vaizduoja gerokai ankstesnius laikus – mitinį Mikėnų civilizacijos (bronzos amžiaus, maždaug XVI–XII a. pr. Kr.) herojinį amžių, Trojos karo laikus. Tiesa, Homeras į šį vaizdą įpynė ir savo laikmečio detalių. Šie epai buvo nepaprastai svarbūs senovės graikams – jie laikyti ne tik literatūros šedevrais, bet ir istorijos, moralės, religijos vadovėliais, formuojančiais graikų tapatybę ir vertybes: aretę (dorybę, narsą), kleos (šlovę, gerą vardą), kseniją (svetingumą).

Žanras: Herojinis epas (epinė poema). Tai ilgas, eiliuotas pasakojimas apie didvyrio žygius, dievų ir žmonių santykius. Struktūra: Padalinta į 24 giesmes (knygas), žymimas graikų abėcėlės raidėmis. Kūrinys parašytas specifiniu metru – hegzametru. Pasakojimo būdas: „Odisėja“ prasideda „in medias res“ (nuo vidurio įvykių) – Odisėjas jau 10 metų keliauja namo, o jo namuose Itakėje siaučia jaunieji. Tik vėliau, per retrospektyvą (grįžimą į praeitį), pats Odisėjas papasakoja apie savo ankstesnius nuotykius. Stiliaus bruožai: Epinis objektyvumas (pasakotojas nesikiša į veiksmą), iškilmingas tonas, pastovūs epitetai (pvz., „apsukrusis Odisėjas“, „pelėdžiukė Atėnė“, „rožiapirštė Aušra“), platūs palyginimai, dažnas dievų įsikišimas į veiksmą.

Pagrindinė tema: „Nostos“ – grįžimas namo. Tai ne tik fizinė kelionė per jūras ir salas, bet ir dvasinė kelionė, kurios metu herojus turi įveikti išorinius pavojus ir vidines pagundas, kad atkurtų savo tapatybę, šeimą ir tvarką gimtinėje.

„Odisėja“ pasakoja apie Itakės karaliaus Odisėjo dešimtmetį trukusią kelionę namo po Trojos karo.

1. Situacija Itakėje ir Telemacho kelionė (I–IV giesmės – „Telemachija“):

• Įžanga: Poema prasideda kreipimusi į Mūzą, prašant papasakoti apie Odisėjo klaidžiojimus. Sužinome, kad visi kiti Trojos karo didvyriai jau seniai grįžę namo arba žuvę, tik Odisėjas yra įkalintas nimfos Kalipsės saloje Ogigijoje.
• Jaunikių puotos: Tuo metu Odisėjo rūmuose Itakėje šeimininkauja apie šimtas įžūlių jaunikių iš aplinkinių salų. Jie tikisi, kad Odisėjas nebegrįš, ir reikalauja, kad jo žmona Penelopė išsirinktų vieną iš jų sau į vyrus. Jie puotauja, eikvoja Odisėjo turtus, įžeidinėja jo sūnų Telemachą. Penelopė bando juos atitolinti gudrybe (audžia ir ardo naktį tėvui Laertui įkapes).
• Atėnės įsikišimas: Deivė Atėnė, Odisėjo globėja, įsikiša. Pasivertusi senu šeimos draugu Mentoru, ji aplanko Telemachą, padrąsina jį ir paragína ieškoti žinių apie tėvą.
• Telemacho branda: Telemachas pirmą kartą sušaukia Itakės suvažiavimą, bando sudrausminti jaunikius, bet nesėkmingai. Padedamas Atėnės, jis slapta išplaukia laivu ieškoti tėvo.
• Kelionė į Pylą ir Spartą: Telemachas aplanko senąjį karalių Nestorą Pyle ir karalių Menelają bei gražuolę Eleną Spartoje. Jie papasakoja apie kitų achajų likimus po Trojos karo, pagiria Odisėją, bet tikslių žinių apie jį neturi, tik gandą, kad jis įkalintas Kalipsės saloje. Tuo tarpu jaunieji Itakėje sužino apie Telemacho išvykimą ir surengia pasalą, ketindami jį nužudyti grįžtantį.

2. Odisėjo išlaisvinimas ir kelionė pas fajakus (V–VIII giesmės):

• Dievų susirinkimas: Atėnė Olimpe įkalba Dzeusą įsakyti Kalipsei paleisti Odisėją. Hermis nuskrenda į Ogigiją ir perduoda Dzeuso valią.
• Išsiskyrimas su Kalipse: Nimfa Kalipsė, nors ir myli Odisėją ir žadėjo jam nemirtingumą, nenoromis paklūsta. Ji padeda Odisėjui pasistatyti plaustą. Po septynerių metų nelaisvės Odisėjas išplaukia.
• Poseidono kerštas ir išsigelbėjimas: Jūroje Odisėją pamato jo aršiausias priešas dievas Poseidonas (supykęs už tai, kad Odisėjas apakino jo sūnų kiklopą Polifemą). Jis sukelia baisią audrą, kuri sudaužo plaustą. Odisėją išgelbsti jūros deivė Leukotėja (Ino), davusi jam stebuklingą skraistę, ir Atėnė. Po dviejų dienų kovos su bangomis jis nuogas ir išsekęs išmetamas į Scherijos salos krantą, kur gyvena laivininkai fajakai.
• Susitikimas su Nausikaja: Pavargusį Odisėją miegantį pakrantėje randa karaliaus Alkinojaus duktė, princesė Nausikaja, atėjusi su tarnaitėmis skalbti drabužių. Atėnės paraginta, ji neišsigąsta Odisėjo, duoda jam drabužių, maisto ir pataria, kaip patekti į jos tėvų rūmus ir pelnyti karalienės Aretės palankumą.
• Fajakų svetingumas: Odisėjas, Atėnės padedamas, nematomai patenka į karaliaus Alkinojaus rūmus. Jis puola po kojomis karalienei Aretei ir prašo pagalbos grįžti namo. Fajakai, garsėjantys svetingumu (ksenija), jį maloniai priima, nors dar nežino, kas jis toks. Surengiamos vaišės ir žaidynės Odisėjo garbei. Per puotą aedas Demodokas dainuoja apie Trojos karą. Odisėjas, klausydamasis apie savo žygius ir draugų likimus, pravirksta. Alkinojus tai pastebi ir paprašo svečią atskleisti savo vardą ir papasakoti savo istoriją.

3. Odisėjo pasakojimas apie klaidžiojimus (IX–XII giesmės – „Apologai“):

• Odisėjas atskleidžia, kas esąs, ir pradeda ilgą pasakojimą apie savo dešimties metų klajones nuo Trojos iki Kalipsės salos (tai didžioji retrospektyva):
  • Kikonai: Po Trojos sugriovimo jie užpuolė ir apiplėšė kikonų miestą Ismarą, bet užtrukę buvo užpulti ir prarado daug vyrų.
  • Lotofagai: Audra juos nubloškė į lotofagų (lotoso valgytojų) šalį. Kas paragavo lotoso, pamiršo tėvynę ir nebenorėjo grįžti. Odisėjui teko prievarta išsivesti apsvaigusius draugus.
  • Kiklopas Polifemas: Jie atplaukė į kiklopų salą. Odisėjas su dvylika draugų įėjo į milžino Polifemo (Poseidono sūnaus) olą. Kiklopas juos įkalino ir pradėjo ryti po du vyrus. Gudrusis Odisėjas nugirdė Polifemą vynu, pasakė jam, kad jo vardas „Niekas“ (Outis), ir, milžinui užmigus, išdūrė jam vienintelę akį įkaitintu kuolu. Kai kiti kiklopai subėgo, Polifemas šaukė, kad jį skriaudžia „Niekas“, todėl jie išsiskirstė. Rytą Odisėjas su likusiais gyvais draugais išsigavo iš olos, prisirišę po avinų pilvais. Jau išplaukdamas laivu, Odisėjas neištveria nepasigyręs ir sušunka Polifemui savo tikrąjį vardą. Įniršęs kiklopas meta į laivą uolą ir prakeikia Odisėją, šaukdamasis tėvo Poseidono keršto. Tai užtraukia Odisėjui ilgą dievo neapykantą. 🔗 Paieška: Odysseus Cyclops Polyphemus Google Images
  • Eolas: Jie atplaukė į vėjų dievo Eolo salą. Eolas draugiškai juos priėmė ir davė dovanų – maišą, kuriame buvo uždaryti visi vėjai, išskyrus palankųjį vakarį. Jau beplaukiant prie Itakės, Odisėjui užmigus, jo godūs draugai, manydami, kad maiše lobiai, atrišo jį. Visi vėjai ištrūko ir nubloškė laivus atgal pas Eolą, kuris juos piktai išvarė.
  • Laistrigonai: Jie pateko į laistrigonų, žmogėdrų milžinų, šalį. Laistrigonai sudaužė akmenimis visus laivus, išskyrus Odisėjo, ir suėdė įgulas.
  • Kirkė: Su vieninteliu likusiu laivu Odisėjas atplaukė į kerėtojos deivės Kirkės salą Ajają. Kirkė dalį jo draugų pavertė kiaulėmis. Padedamas Hermio (gavęs stebuklingą žolę molį), Odisėjas atsilaikė prieš Kirkės kerus, privertė ją atversti draugus į žmones ir metus laiko gyveno jos saloje (tapo jos meilužiu). Galiausiai Kirkė patarė jam keliauti į Hado karalystę (požemio pasaulį) pasiklausti mirusio pranašo Teiresijo šešėlio apie ateitį.
  • Kelionė į Hadą (Nekija): Odisėjas nusileidžia į mirusiųjų pasaulį. Čia jis aukoja ir iškviečia šešėlius. Pranašas Teiresijas perspėja jį saugotis Helijo (Saulės dievo) kaimenės ir išpranašauja sunkų grįžimą bei kovą su jaunikiais. Odisėjas susitinka ir savo mirusios motinos Antiklėjos šešėlį (sužino apie padėtį Itakėje), kalbasi su žuvusiais Trojos karo didvyriais: Agamemnonu (kuris pasakoja apie savo žūtį nuo žmonos Klimenestros ir jos meilužio rankos ir perspėja nepasitikėti moterimis), Achilu (kuris sako, kad geriau būti paskutiniu samdiniu gyvųjų pasaulyje, nei karaliumi mirusiųjų), Ajantu (kuris vis dar piktas ant Odisėjo).
  • Sirenės, Scilė ir Charibdė: Grįžęs pas Kirkę ir gavęs jos patarimų, Odisėjas tęsia kelionę. Jie praplaukia pro Sirenas – pabaisas, kurios savo dainomis vilioja jūreivius į pražūtį. Odisėjas draugams vašku užkemša ausis, o pats liepia pririšti jį prie stiebo, kad galėtų girdėti sirenų dainą, bet nepultų į pražūtį. Po to jie turi praplaukti pro siaurą sąsiaurį tarp dviejų pabaisų: šešiagalvės Scilės, kuri iš urvo uoloje grobia jūreivius, ir baisiosios Charibdės, kuri tris kartus per dieną įtraukia ir išspjauna vandenį, keldama sūkurį. Odisėjas pasirenka plaukti arčiau Scilės, kuri pagrobia šešis jo draugus, bet laivas praplaukia pro Charibdę. 🔗 Paieška: Odysseus Sirens Scylla Charybdis Google Images
  • Helijo karvės: Jie atplaukia į Trinakrijos salą, kur ganosi šventosios Saulės dievo Helijo karvės ir avys. Nors Odisėjas, perspėtas Teiresijo ir Kirkės, griežtai draudžia draugams liesti galvijus, tačiau, pasibaigus maisto atsargoms ir Odisėjui užmigus, alkanų draugų įkalbėtas Eurilochas papjauna kelias karves. Helijas pasiskundžia Dzeusui. Kai jie išplaukia, Dzeusas žaibu sudaužo laivą. Visi Odisėjo draugai žūsta.
  • Kalipsė: Vienintelis išsigelbėjęs Odisėjas, įsikibęs į laivo nuolaužą, po devynių dienų išmetamas į Ogigijos salą, kur jį priglaudžia nimfa Kalipsė. Čia jis praleidžia septynerius metus nelaisvėje, kol dievai pagaliau nusprendžia jį paleisti. Šiuo momentu Odisėjo pasakojimas baigiasi, grįžtama prie dabarties laiko fajakų saloje.

4. Odisėjo grįžimas į Itakę ir kova su jauníkiais (XIII–XXII giesmės):

• Kelionė su fajakais: Sužavėti Odisėjo istorijos, fajakai apdovanoja jį gausiomis dovanomis ir greitu savo laivu parplukdo į Itakę, kol jis miega. Jie palieka jį su dovanomis gimtajame krante. Poseidonas, įpykęs, kad fajakai padėjo Odisėjui, nubaudžia juos – grįžtantį jų laivą paverčia uola prie pat uosto.
• Pažinimas ir planas: Odisėjas pabunda, iš pradžių neatpažįsta gimtinės. Jam pasirodo Atėnė (apsimetusi piemeniu, vėliau – savimi), patvirtina, kad jis Itakėje, perspėja apie jaunikių keliamą pavojų ir paverčia jį senu elgeta, kad jo niekas neatpažintų. Ji pataria jam pirmiausia nueiti pas ištikimąjį kiauliaganį Eumają.
• Pas Eumają: Odisėjas (kaip elgeta) ateina pas Eumają, kuris jį svetingai priima (nors ir neatpažįsta), papasakoja apie šeimininko dingimą ir jaunikių siautėjimą. Eumajas lieka ištikimas Odisėjui.
• Telemacho grįžimas ir susitikimas su tėvu: Tuo metu Telemachas, Atėnės perspėtas apie pasalą, saugiai grįžta į Itakę, aplenkdamas jaunikius. Jis taip pat ateina pas Eumają. Čia Atėnė trumpam grąžina Odisėjui tikrąjį pavidalą. Tėvas ir sūnus pagaliau susitinka po dvidešimties metų pertraukos. Jie sukuria planą, kaip nugalėti jaunikius.
• Elgeta rūmuose: Odisėjas, vėl paverstas elgeta, su Eumaju ateina į savo rūmus. Jį atpažįsta tik senas jo šuo Argas, kuris, pamatęs šeimininką, iš džiaugsmo miršta. Rūmuose Odisėjas stebi jaunikių puotas, prašo išmaldos, kad pamatytų, kas iš jų geras, o kas blogas. Įžūliausias iš jaunikių, Antinojas, jį įžeidinėja ir net sviedžia į jį suolelį. Kitas elgeta, Iras, iškviečia Odisėją į kumštynes, bet Odisėjas jį lengvai nugali. Penelopė pasikviečia elgetą pasikalbėti, norėdama sužinoti, ar šis ką nors girdėjęs apie Odisėją. Odisėjas jai pasakoja išgalvotą istoriją, bet užsimena, kad Odisėjas greitai grįš.
• Eufiklėjos atpažinimas: Vakare sena ir ištikima tarnaitė Euriklėja, Penelopės paliepta nuplauti elgetai kojas, atpažįsta Odisėją iš seno rando ant šlaunies (gauto jaunystėje per šerno medžioklę). Odisėjas liepia jai tylėti ir niekam neišduoti jo paslapties.
• Penelopės sapnas ir planas: Penelopė pasakoja elgetai (Odisėjui) savo sapną (apie erelį ir žąsis) ir praneša apie savo sprendimą: kitą dieną ji surengs varžybas jaunikiams. Kas sugebės įtempti Odisėjo lanką ir peršauti strėle kiaurai dvylika kirvių, tas taps jos vyru. Odisėjas ją padrąsina.
• Lanko įtempimo varžybos ir jaunikių žudynės: Kitą dieną vyksta varžybos. Nė vienas iš jaunikių nepajėgia net įtempti galingojo Odisėjo lanko. Odisėjas (vis dar elgetos pavidalu), nepaisydamas jaunikių pašaipų, paprašo leisti jam pabandyti. Eumajas ir kitas ištikimas tarnas Filotijas užrakina menės duris. Odisėjas lengvai įtempia lanką ir peršauna strėle kiaurai visus kirvius. Tada jis nusimeta elgetos skarmalus ir atskleidžia savo tapatybę. Kartu su Telemachu, Eumaju ir Filotiju, padedamas Atėnės, jis puola jaunikius. Įvyksta žiaurios skerdynės, kurių metu visi jaunieji yra išžudomi. Neištikimos tarnaitės, sugulusios su jauníkiais, taip pat yra žiauriai pakariamos. 🔗 YouTube paieška: Odysseus kills the suitors

5. Šeimos susijungimas ir taika (XXIII–XXIV giesmės):

• Odisėjo ir Penelopės susitikimas: Euriklėja praneša Penelopėi, kad Odisėjas grįžo ir išžudė jaunikius. Penelopė iš pradžių netiki. Ji nusileidžia į menę, bet elgiasi labai atsargiai ir šaltai, norėdama įsitikinti, ar tai tikrai jos vyras, o ne koks apgavikas ar dievas. Telemachas ją bara už tokį nepasitikėjimą. Odisėjas supranta jos atsargumą. Kad jį patikrintų, Penelopė liepia išnešti jų vestuvinę lovą iš miegamojo. Odisėjas supyksta ir papasakoja lovos paslaptį: ji padaryta iš gyvo alyvmedžio kamieno ir jos neįmanoma pajudinti iš vietos. Šią paslaptį žinojo tik jie dviese. Tai įtikina Penelopę. Įvyksta jaudinanti sutuoktinių susitikimo ir susitaikymo scena.
• Susitikimas su Laertu: Kitą dieną Odisėjas su Telemachu ir tarnais eina aplankyti savo seno tėvo Laerto, kuris gyvena užmiestyje, apleistas ir gedintis sūnaus. Odisėjas iš pradžių jo neatpažįsta, o paskui nusprendžia jį išbandyti. Tik pamatęs tėvo sielvartą, jis atskleidžia savo tapatybę. Įvyksta dar vienas džiaugsmingas susitikimas.
• Sukilimas ir taika: Tuo tarpu mieste pasklinda žinia apie jaunikių žūtį. Jų giminės, vedami Antinojo tėvo Eupito, susirenka ir reikalauja keršto Odisėjui. Jie ateina prie Laerto sodybos. Odisėjas, Telemachas ir Laertas su ištikimais tarnais stoja į kovą. Odisėjas nužudo Eupitą. Tačiau į kovą įsikiša Atėnė (pasivertusi Mentoru), Dzeuso įsakymu ji sustabdo mūšį ir liepia abiems pusėms sudaryti amžiną taiką. Visi paklūsta deivės valiai. Tvarka Itakėje atkurta.

• Nostos (Grįžimas namo): Tai pagrindinė ašis. Kelionė namo Odisėjui yra ne tik fizinis atstumo įveikimas, bet ir savo tapatybės, šeimos, socialinio statuso atgavimas. Namai (oikos) senovės Graikijoje buvo ne tik pastatas, bet ir šeimos, turto, garbės centras. Odisėjas turi nugalėti ne tik išorinius pavojus, bet ir vidines pagundas, kad atkurtų šią tvarką.
• Ištikimybė vs. Išdavystė: Ištikimybė yra viena svarbiausių vertybių. Penelopė yra tobulos ištikimybės simbolis, dvidešimt metų laukianti vyro ir gudriai atremianti jaunikių priekabiavimą. Telemachas yra ištikimas sūnus, ieškantis tėvo ir kovojantis dėl šeimos garbės. Eumajas, Filotijas, Euriklėja – ištikimi tarnai. Jiems kontrastuoja neištikimos tarnaitės ir, žinoma, jaunikiai, kurie išduoda svetingumo taisykles ir kėsinasi į svetimą turtą bei žmoną.
• Svetingumas (Ksenija): Tai buvo šventa pareiga senovės Graikijoje. Dievai (ypač Dzeusas) globojo svečius ir keliauninkus. Epe matome ir pavyzdingo svetingumo pavyzdžius (Nestoras, Menelajas, fajakai, Eumajas), ir žiauraus jo pažeidimo (kiklopas Polifemas, jaunieji Itakėje). Svetingumo (ne)laikymasis dažnai nulemia veikėjų likimą.
• Tapatybė, Atpažinimas ir Persirengimas: Odisėjas didžiąją dalį kelionės ir ypač grįžęs į Itakę slepia savo tikrąją tapatybę, dažnai apsimesdamas elgeta ar kitu asmeniu. Tai leidžia jam išbandyti kitų ištikimybę ir saugiai įgyvendinti savo planus. Atpažinimo scenos (šuns Argo, tarnaitės Euriklėjos, sūnaus Telemacho, žmonos Penelopės, tėvo Laerto) yra labai svarbios ir emociškai paveikios, jos žymi Odisėjo tapatybės ir tvarkos atkūrimą.
• Gudrumas (Metis) vs. Jėga (Bie): Odisėjas yra ne tik stiprus karys, bet pirmiausia – gudrus ir išradingas herojus (epitetai „apsukrusis“, „daugiapragyvenęs“, „sumanusis“). Jis dažnai nugali priešus ne jėga, o protu ir klasta (pvz., kova su Polifemu, planas išžudyti jaunikius). Tai rodo, kad graikai vertino ne tik fizinę jėgą, bet ir intelektą.
• Pagundos ir Išbandymai: Kelionėje Odisėjas ir jo draugai susiduria su daugybe pagundų, kurios grasina nukreipti juos nuo pagrindinio tikslo – grįžti namo: lotoso vaisiai (užmarštis), Kirkės burtai ir malonumai (jusliniai malonumai), Sirenų dainos (pražūtingas žinojimas), Kalipsės pasiūlymas tapti nemirtingu (amžinas gyvenimas be tėvynės). Herojus turi atsispirti šioms pagundoms, kad išsaugotų savo žmogiškumą ir tikslą.
• Dievų įsikišimas ir Žmogaus valia: Dievai nuolat kišasi į žmonių gyvenimą – vieni padeda (Atėnė Odisėjui), kiti keršija (Poseidonas Odisėjui). Tačiau epas rodo, kad galutinį likimą lemia ne tik dievai, bet ir paties žmogaus sprendimai, veiksmai, ištvermė ir protas. Odisėjas daug pasiekia savo pastangomis.
• Kančia ir Ištvermė: Odisėjo kelionė kupina kančių, praradimų ir išbandymų. Jis praranda visus draugus, laivus, ilgus metus praleidžia nelaisvėje ir nežinioje. Tačiau jis niekada nepraranda vilties ir ryžto grįžti namo. Jo ištvermė yra viena pagrindinių herojaus savybių.

• Vakarų literatūros pamatas: Kartu su „Iliada“, „Odisėja“ yra Vakarų literatūros pradžia, padariusi milžinišką įtaką vėlesnei epikai, romanui, dramai, poezijai.
• Archetipiniai siužetai ir veikėjai: Kelionės namo motyvas, sutuoktinės ištikimybė, sūnaus kelionė ieškant tėvo, kova su pabaisomis, atpažinimo scenos, gudrus herojus – visa tai tapo archetipais, nuolat pasikartojančiais pasaulio literatūroje ir mene.
• Psichologinis gilumas: Nors tai senovės epas, Odisėjo charakteris yra stebėtinai sudėtingas ir psichologiškai motyvuotas, atskleidžiantis vidines kovas, abejones, jausmus.
• Ilgalaikis populiarumas: „Odisėja“ skaitoma, interpretuojama, adaptuojama jau beveik tris tūkstantmečius, įkvėpdama rašytojus (pvz., James Joyce „Ulisas“), menininkus, kompozitorius, kino kūrėjus.

• 🔗 Homero „Odisėjos“ tekstai ir vertimai (paieška)
• 🔗 Senovės Graikijos mitologija ir herojai (paieška)
• 🔗 Trojos karas (istorinis/mitologinis kontekstas)
• 🔗 Homero epų analizės ir interpretacijos
• 🔗 Senovės graikų vazų tapyba su Odisėjo scenomis (Google Images)
• 🔗 Paskaitos ar dokumentika apie Homerą ir „Odisėją“ YouTube
• 🔗 Lituanistikos duomenų bazė: Ieškoti mokslinių straipsnių lietuvių kalba (į paieškos laukelį įvesti „Homeras Odisėja“).